Zita Mažeikaitė. Žmogus prieš entropiją

1998 m. Nr. 6

Svetur

 

Šių metų kovo pradžioje mirė švedų rašytojas ir astronomas Peteris Nilsonas (g. 1937 m.). Leidykla „Alma littera“ 1994 m, išleido mano verstą jo novelių rinkti­nę „Mesijas su medine koja“.

Retas šiuolaikinis švedų rašytojas taip giliai domėjosi mirtimi kaip Peteris Nilso­nas. Jis išgarsėjo fantastinių vizijų kupi­na knyga „Laivas“ (1982), kurios pagrindi­nis veikėjas Benjaminas, Nojaus draugas, keliauja per visą žmonijos istoriją – nuo gy­vybės atsiradimo žemėje iki jos išnykimo, susijusio su visatos žūtimi.

Kitoje savo knygoje „Nuotykis“ (1989) rašytojas tarsi leidžia skaitytojui pasi­žvalgyti po visišką tamsą, kurioje neeg­zistuoja laikas. Pasakotojui čia rūpi, „kas slypi virš viso to, kas buvo iki pasaulio su­kūrimo ir kas bus po jo“, šie žodžiai vė­liau tapo įdomiai išplėtotom spekuliacijom kitose jo knygose, ypač trilogijoje: „Žvaigždžių keliai“ (1991), „Erdvių šviesa“ (1992) ir „Saulės vėjai“ (1993). Švedijoje šios knygos susilaukė didelio skaitytojų susi­domėjimo. Rašytojas, remdamasis moder­nais gamtos mokslo pasiekimais, mėgino atskleisti mūsų laikų pasaulio vaizdą.

Mirties motyvas ženklus ir gausiose jo esė mokslo populiarinimo temomis. Pa­mėgta rašytojo tema buvo antrasis ter­modinamikos dėsnis, pagal kuri visose uždarose sistemose veikla entropija ir ne­tvarka – viskam, kas atsiranda ar suku­riama, yra lemta beprasmiškai sunykti ir nueiti į užmarštį.

Savo kūryboje rašytojas stengėsi prie­šintis tokiam negailestingam dėsniui. Jo herojai visaip kovoja su atsitiktinumo pojūčiu, mėgina atremti požiūrį, kad būtis neturi prasmės. „Nemirtingi“ jo herojai (pvz., knygoje „Nuotykis“) yra tarsi žmo­gaus vilties simboliai – „kažkas juk turi išlikti, nepaisant entropijos ir laikinumo“.

P. Nilsonui kūryba ir yra tas būdas, galintis sutrikdyti naikinimo dėsnius. „Praeitį mes nešiojamės su savim dauge­liu prasmių“, – rašo jis „Saulės vėjuose“, parodydamas, kaip pati gamta kovoja su užmarštim ir entropija, įvairiai saugoda­ma praeities palikimą. Viena tokių for­mų yra genetiniai kodai – tai didžiulės atminties sankaupos, saugančios prieš milijonus metų išnykusių gyvūnų rūšių pėdsakus. Taip pat keleto milijardų se­numo uolos, kurios, pvz., Grenlandijoje, mena pirmuosius žemės vystymosi tarps­nius. Arba toks banalus dalykas kaip si­dabras, atsirandantis vykstant astroflzikiniams procesams žvaigždėse.

Žodžiai, jog „praeitį mes nešiojamės savyje“, padeda atskleisti ir kitus P. Nilsono kūrybos aspektus. Pirmiausia – jo domėjimąsi savo tautos istorija. Paskuti­nėse savo knygose rašytojas nusileidžia iš kosmoso aukštybių į žemę.

Esė knygoje „Namo, prie žemės“ (1994) žemė ir yra pagrindinė tema. Ji turi dvi­gubą reikšmę – tai per šimtmečius atsira­dę kietai suvažinėti keliai, einantys per Nilsono gimtinę, Smålandą. ir sykiu Žemės rutulys, kuri modernus žmogus su tokia energija sugebėjo užteršti ir suardyti.

Savos giminės, gimtinės istoriją Nilsonas įdomiai vaizduoja paskutinėje knygoje „Senasis kaimas“ (1997). Čia su meile ir įsijautimu aprašomas Smålando kamas Måcklehultas, kuriame rašytojas užaugo. Ši knyga – tai savotiška giminės kronika, siekianti net 1492 metus. Kai kurie motyvai autoriaus jau buvo panau­doti romane „Auksinė vinis“ (1985), kur pasakojama neturtingo smolandiečio Eliaso, gyvenusio antroje XIX a. pusėje, isto­rija. Viename interviu autorius yra prisi­pažinęs, kad jam visai nesunku sugalvoti kokią nors istoriją, tačiau daug sunkiau sukurti tikrovę, kaip viskas buvo ar galė­jo būti.

Vienas iš tų praeities dalykų, kuriuos mes nešiojamės savyje, P. Nilsono nuomone, yra mitai. Jie tarsi išreiškia žmoni­jos atmintį, per tūkstantmečius perduoda­mą iš kartos į kartą. Knygoje „Nuotykis“ rašytojas įdomiai sieja pirmykščius pa­sakojimus apie žmogaus svajonę pažinti pasaulį, išsiaiškinti jo atsiradimo prie­žastis su žydų mitu apie Sambationą, upę, kuri šabo metu net sustojanti, su biblinėm legendom apie pažinimo medį ar istorijom apie dingusią knygą, kurią Adomas esą gavęs iš Dievo.

Vaizduodamas du draugus, Staiberį ir Silvijų, medžio drožėją ir gydytoją, rašyto­jas nori parodyti du pažinimo kelius – me­ną ir mokslą. Pats P. Nilsonas, kaip rašy­tojas ir astronomas, sugebėjo įdomiai derinti savo kūryboje šias abi pažinimo rūšis.

Išradingai jungdamas įvairius mitus, tarytum sluoksniuodamas juos, rašyto­jas parodo, jog tai yra reali atsvara mir­čiai ir užmarščiai. Taigi mitai jo kūrybo­je – tarsi kokie mūsų būties ir gyvenimo liudininkai. Nors žmonės miršta, o ištisos kultūros išnyksta, vis dėlto kai kas iš­saugoma ir prisimenama.

Ir novelių knygoje „Mesijas su medine koja“ (1990) bevelk visi veikėjai gyvena mirties šešėlyje, tačiau savo būti jie pati­ria lyg misteriją, pilną įvairiausių keisty­bių ir paslapčių. Čia, kaip ir visoje P. Nil­sono kūryboje, mirčiai, būties tuštumai ir beprasmybei priešinasi mitinė struktūra, kuri veikia panašiai kaip gamtoje kokia nors priešprieša entropijai.

Nelengva susitaikyti su mintim, kad rašytojas. Įnirtingai priešinęsis mirčiai ir nebūčiai, pats taip anksti išėjo iš šio že­miško gyvenimo. Vis dėlto Peterio Nilsono kūryba yra nenuginčijamas įrodymas, jog tam. kuris renkasi platų akirati, veriasi ir didesni horizontai.

Parengta pagal „Svenska Dagbladet“