Zita Mažeikaitė. Švedai neteko garsaus savo poeto

1997 m. Nr. 5

Palei Baltiją

 

Vienas po kito išeina į Anapilį švedų rašytojai, kuriuos kritikai vadina pokario literatūros atnaujintojais. Prieš keletą metų mirė poetas Karlas Vennbergas, neseniai – tapytojas ir poetas Svenas Alfonsas, psichologinių romanų kūrėjas Sivaras Arnéras, poetas Werneris Aspenströmas ir prozininkas Larsas Ahlinas.

W. Aspenströmas – vienas garsiausių švedų poetų. 1969 m. apdovanotas mažą­ja Nobelio premija. (Lietuviškai jo eilėraščių galima rasti knygoje „Dešimt švedų poetų“, „Vaga“, 1993.) Daugelis jo poezijos eilučių jau tapę sentencijomis, kurias mėgsta kartoti jaunimas, kartais net nežinodamas, kas jų autorius. W. Aspenströmas buvo laikomas išminties Mokytoju, kurį suprasdavo ir jaunas, ir senas. Jo kūryba – tarytum saulės spindulys ar vėjo šuoras apniukusioj kasdienybėj.

Tai tikrai ypatingas, ryškiai besiskiriantis iš kitų žmogus – aukštas, liesas, dailių veido bruožų, vešliais, šiek tiek garbanotais plaukais ir beveik visada glostantis katiną. Nuotraukose jis nuolat su savo katėmis, kurios „turi devynis gyvenimus ir moka įsijausti į akimirkos metafiziką“. Poetas mylėjo ne tik savo vaikus, žmoną – tai ypač galima justi jo eilėraščių rinkinyje „Esmė“ (1969), – bet ir kailiniuotas savo koketes, kurios tik­riausiai buvo hedonistinės jo mūzos.

Jis gimė 1918 m. Dalarnos krašte. Magišką savo vaikystę ironizuodamas aprašė prozos knygoje „Taurė“. Mažas būdamas neteko tėvo, todėl vaikystėj jautėsi „lyg augtų be nykščio“. Dirbo visus ūkio darbus, užaugo stiprus, sveikas vyras, išmoko svaidyti ietį, bet, kaip pats yra rašęs, dažniausiai rungtyniaudavo pats su savimi, „priversdamas kairę savo ranką nenusileisti dešinei“, todėl abi jo rankos pasidarė „dešinės“. Vėliau jis reng­davo savotiškus šachmatų turnyrus, kur jo „Ego I žaisdavo prieš Ego II“. Tokia, anot A. Strindbergo, „smegenų pusrutulių kova“ irgi skatino kūrybinę galią.

W. Aspenströmas buvo kito garsaus švedų poeto. Nobelio premijos laureato Harry Martinsono (1907–1978) mokinys, kartais – net ištikimas jo epigonas; švedų kritikai į tai žiūrėjo pagarbiai – „jis, šiaip ar taip, lygiavosi į genijų“. Jei H. Martinsonas parašydavo apie slieką, W. Aspenströmas – apie žvirblį. Abu gana skeptiškai vertino septintajame dešimtmetyje švedų poezijoje įsivyravusį „aristokratinį mo­dernizmą“, perdėtai intelektualią, soflstikuotą, erudicijos prigrūstą poeziją, kurią puoselėjo tokie ryškūs švedų mo­dernistai kaip Gunnaras Ekelöfas (1907–1968) ir ypač Erikas Lindegrenas (1910–1968).

W. Aspenströmas išsiskyrė iš pokario poetų, kurių eilėraščiuose vyravo baimė ir pesimizmas. Jo „Sniego legenda“, pasirodžiusi 1949 m., davė pradžią šešto­jo dešimtmečio lyrizmui, idilei, saulės švie­sai, žaismei. Tai buvo savotiška atsvara penktojo dešimtmečio poezijai, skelbusiai baimę ir vertybių praradimą.

Anot psichoanalitiko Otto Ranko, sėk­mingą menininką nuo eilinio neurotiko skiria gebėjimas įveikti, kūrybiškai pažaboti vidinį savo susiskaldymą, tą bedugnę, atsirandančią tarp „aš“ ir tikrovės. „Vidinis dvily­pumas būdingas daugeliui poetų, man atrodo, jog tai yra viena mūsų profesijos sąlygų“, – rašė W. Aspenströmas. Poeziją jis laikė „asmenybės kontroliuojamu dvilypumu“. Jo nuomone, savojo „aš“ nederėtų įsivaizduoti kaip kažkokio centrinio įrenginio, tai veikiau primena magnetinį lauką, turintį du polius.

Savo eilėraščius poetas mėgdavo va­dinti „užkalbėjimais“. Jis skeptiškai žiū­rėjo į literatūros teorijas, „ieškodavo naujo, neapkartusio nuo estetikos peno“, bet ir jo paprastumas buvo daugiapras­mis. Jis buvo ir liko kaimiškas, vertinan­tis Pilkąjį Akmenį, tačiau nepritapo ir prie septintojo dešimtmečio poetų, dekla­ravusių „naująjį paprastumą“ ir laikiusių jį savo mokytoju. Jis niekada negalvojo apie prisitaikymą. Kai 1989 m. prasidėjo Salmono Rushdie’o persekiojimas, jis sykiu su Larsu Gyllenstenu ir Kerstin Ekman išėjo iš Švedų akademijos, tačiau, skirtingai nuo pirmųjų, nestojo į atvirą kovą. Apskritai nemėgo reprezentuoti nei Akademijos, nei savęs, buvo kaip tas Pilkasis Akmuo – pamėgtas jo įvaizdis.

Perskaitęs 73 (puikius) eilėraščius apie Ikarą,
norėčiau nors žodžiu paminėti jo kaimietį pusbrolį,
Pilkąjį Akmenį, gulintį pievoj.
Aš čia kalbu ir to žalio kupstelio vardu,
kurs naudojas Akmens užuovėja ir šešėliu.

Perskaitęs 73 eilėraščius apie jo skrydį ir sparnus,
norėčiau pagarbinti pėdą,
tą žemyn palinkusią sielą, meną stovėti
jaučiant savo svorį – kaip tas Pilkas Akmuo
arba jo sesuo, namų dukra. Eglė,
be jokių puošmenų, bet visad žalia.

Metams bėgant W. Aspenströmo poe­zijoje atsirado vis daugiau išminties. Jis šlovino ryšį su žeme. Kaip ir didysis jo pirmtakas H. Martinsonas, didžiavosi, jog yra kaimietis ir sykiu rytietiškai išmintin­gas. Jis ieškojo, kaip ir H. Martinsonas, užmirštų poetinių motyvų.

W. Aspenströmas – gudrus poetas, barstantis išmintį, bet sykiu skeptiškai vertinantis intelektualizmą, įžvelgiantis Jo traukulius ir nesugebėjimą pasinaudoti unikaliom tikrovės detalėm.