literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Žmogus neprivalo tapti vergu

2000 m. Nr. 11

Minint rašytojo Eyvindo Johnsono šimtmetį

 

Šiemet Švedijoje įvairiais renginiais pažymimas prozininko, Nobelio premijos laureato Eyvindo Johnsono (1900–1976) ju­biliejus. Prabėgo šimtas melų, kai kepėjo šeimoj Norboteno krašte gimė būsimasis nobelistas. E. Johnsonas – puikus novelistas, daugelio didelių, dažnai istorinį pagrindą turinčių romanų autorius, švedai net yra suskaičiavę, kad jo kūrybą sudaro 15 000 puslapių, o jiems perskaityti prireiktų dvejų metų. Kritikai šį rašytoją vieningai laiko didžiuoju XX a. švedų romano atnaujintoju. Jis revoilucionizavo patį pasakojimo būdą, įvedė į švedų prozą „modernizmo priemonių arsenalą“. Rašytojo garbei skaitomos paskaitos, vyksta parodos, simpoziumai, pakartotinai leidžiamos knygos, rodomi filmai, sukurti pagal jo romanus.

Tačiau šis daugiaplanis prozininkas humanistas yra ne kartą susilaukęs ir nepalankaus, netgi atvirai priešiško spaudos ir savo kolegų vertinimo, kuris juntamas net ir dabar, vartant literatūrinę švedų spaudą.

E. Johnsonas ilgokai buvo laikomas liaudišku, socialistinių pažiūrų rašytoju, kairuoliu, kuriam artimos Norboteno prole­tariato idėjos. Tačiau 1951 m. po kalbos Upsalos universiteto studentams jis buvo apšauktas darbininkų klasės išdaviku, kairiosios pakraipos rašytojų apkaltintas paranojiniais nukrypimais. Kas jo kalboj sukėlė tokią tūžmingą kolegų reakciją, kodėl tos pagiežos neišsklaidė net po to įvykio prabėgę kelios dešimtys metų?

1951 m. pavasario šventės metu E. Johnsonas Upsalos studentams pasakė tiesą apie sovietų sistemą. Jis pabrėžė laisvės būtinybę, priedermę tą laisvę ginti. „Europa, mūsų didžioji tėvynė, yra verčiama pasirinkti vieną iš dviejų galimybių – Vakarus arba Rytus. Kol kas mes esame vakarinėje dalyje, vadinamės Vesterlandu, šis žodis apima mūsų kultūrą, išreiškia mūsų visuomenini požiūrį. Dabar mūsų, kaip ir kitų Vakarų šalių, atspirtis yra Amerikos galybė. Jeigu toji galybė susilpnės arba atsitraukusi izoliuosis, mums liks vienintelis kelias – būti apsuptiems, įspraus­tiems į Rytų pasaulio interesų ratą, tapti Švedijos provincija arba gubernija Europos protektorate. Čia pavyzdžiu galėtų būti vadinamosios liaudies demokratijos šalys su vadinamaisiais liaudies teismais, kurie pačią vakarietiškos demokratijos mintį laiko nusikaltimu. Šaliai ir valstybei priešiška veikla, tolygi mirties bausmei. Toks įvaizdis gali atrodyti schematiškas, stokojantis niuansų, tačiau jis nėra išpūstas; jis atspindi aktualią europinę tikrovę“, – kalbėjo E. Johnsonas studentams.

Vienas iš jų buvo Thure Stenströmas, vėliau tapęs to paties universiteto literatū­ros mokslo profesorium, išleidęs knygą „Romantikas Eyvindas Johnsonas“. Jo nuomone, E. Johnsonas savo kalba aiškiai parodė sovietinės priespaudos grėsmę tuometinei Švedijai. Tačiau Švedijos kairiesiems toks aiškus tekstas buvo nepageidauti­nas. Jo autorius buvo pavadintas šaltojo karo kurstytoju ir ilgam nuo jo nusigręžta.

Tuo laiku Švedijoje apie Stalino laikų terorą tebuvo užsimenama puse lūpų arba viskas neigiama, teisinamasi, dangstomasi nežinojimu kaip savotiška dorybe. Be to, buvo garbinamas neutralitetas, net aukš­tuose valdžios sluoksniuose vyravo nuo­monė: jei Tarybų Sąjunga okupuotų Suo­miją, Švedija vis tiek nenukryptų nuo neutralaus savo kurso. „Mums nerūpėjo mus supantis pasaulis. Mes gyvenom tarsi kokioj saloj, kur viešpatavo geresnis išma­nymas ir atkakliai neutralus žvilgsnis… Nesidėti nei su vienais, nei su kitais. Ver­čiau tyliai sėdėt savo valtyje“, – sako literatūros mokslininkas T. Stenströmas.

E. Johnsonas nepritarė ir tiems, kurie šūkavo apie naujo karo grėsmę, rengė taikos konferencijas ir mitingus, nutylėdami. iš kur toji grėsmė gali ateiti. „Jie mano, kad ta šalis, kurioje tebeveikia koncentracijos stovyklos, tebeorganizuojamas vergų trans­portas, kur žodžio, spaudos, kūrybos ir darbo laisvė lygi nuliui, kur darbininkų ge­gužės pirmosios šventė paverčiama ka­riniu paradu – jie mano, kad toji šalis yra vienintelė saugi taikos tvirtovė. Tačiau jie ir šito aiškiai nesako, jie murma, kalba užuolankom, nenori atsakyti už savo mintis ir užuominas. Jeigu jų paklaustume, jie atsakytų – esame neutralūs.“

E. Johnsonas pabrėžė, kad kai kurios Europos šalys jau virto pragaru, kur žmo­nės įdavinėja ir teisia vienas kitą, tačiau netrukus su jais pačiais susidoroja saugumo organai. Rašytojas neidealizavo nei Va­karų pasaulio, nei pačios Amerikos, bet sakė, jog tai vis geriau už vergų ir vasalų imperiją. Šiandien tokios rašytojo mintys būtų natū­ralus, suprantamas dalykas, tačiau tokia svarbi ir naudinga informacija, pats tiesos sakymas anuo metu net Švedijoje buvo laikomas akibrokštu, tolygiu išdavystei.

Pirmiausia E. Johnsoną užsipuolė kai­rioji Švedijos spauda, Tarybų Sąjungai simpatizavę gana garsūs rašytojai. Jam buvo prikišama, kad duoda peno šaltajam karui, kad pats yra senas kairuolis ir sindikalistas, kartais be jokių argumentų buvo pliekiamos ne tik jo politinės pažiūros, bet ir kūryba. Pasak T. Stenströmo, E. Johnsonas buvo paverstas politiniu dykumų klajūnu. Kelis dešimtmečius trukusi izolia­cija turėjo rašytojui skaudžių padarinių.

Kai 1974 m. E. Johnsonui ir Hariui Martinsonui buvo paskirtos Nobelio premi­jos, šmeižtų ir juodinimo kampanija vėl at­sinaujino. Buvo mėginama bet kokia kaina įpiršti nuomonę, kad „tie 18“ (Nobelio pre­mijos skirstymo komisijos nariai) apsiriko, padarė nedovanotiną klaidą, iš kurios juoksis visas pasaulis, todėl būtina ją ati­taisyti. Kai kas net siūlė abiem laureatams savo noru atsisakyti apdovanojimo. Spaudoje atsirado nuomonių: liaudiškasis darbininkų rašytojas nukrypo į dabarties ir praeities meditaciją, painius istorinius romanus, kurie yra pernelyg daugia­sluoksniai ir sunkiai paskaitomi.

Kitas studentas, dabar rašytojas Knutas Ahnlundas, 1951 m. klausęsis E. Johnsono, sako, jog toji kalba jam pačiam ir kitiems studentams buvo tam tikras išsivadavimas. Jis pabrėžia, jog E. Johnsonas, nepaisant socialinės kilmės, jaunystės žavėjimosi socialistinėm idėjom, dar trečiajame dešimt­metyje pavadino komunizmą tragedija, tik esą būtų geriau, kad ji baigtųsi kaip farsas. 1947 m., pažymint sovietinės revoliucijos 30-metį, E. Johnsonas per radiją kreipėsi į tuos švedus, kurie gynė ar teisino tai, kuo Stalinas grindė savo viešpatavimą, t. y. „slaptąja policija, kalėjimais, koncentracijos stovyklomis, masiniu žmonių naikinimu mažų valstybių okupacija ir užgrobimu“. Rašytojas pabrėžė, kad komunizmo ir na­cizmo panašumai didesni negu skirtumai nes „abu juos ženklina frazių ir kraujo viešpatija“. O savo „Šveicariškame dieno­raštyje“, apimančiame 1947–1948 metus, jis plačiai aprašė sovietų tironiją, paver­giančią vis didesnę Europos dalį.

E. Johnsonas ne tik savo kūryba, bet ir visu gyvenimu aistringai kovojo už laisvę. „Kad gyvenimas turėtų prasmę, būtina viena sąlyga: tu neturi tapti niekieno vergu – nei žmogaus, nei valstybės.“

Parengta pagal „Svenska Dagbladet“ ir „Dagens Nyheter“

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,