Zita Mažeikaitė. Tove Jansson ir jos garsieji muminukai
2001 m. Nr. 12
Skandinavija turi ne tik garsiąją Astridą Lindgren, bet ir kitą įdomią vaikų rašytoją. Suomijos švedė Tove Jansson pastarąjį dešimtmetį gyveno užsidariusi šcheruose prie Helsinkio. Rašytoja vengė žiniasklaidos, paskutinis platokas interviu su ja pasirodė 1991 m. laikraštyje „Svenska Dagbladet“. „Pamažu viską išdaliji, atiduodi, tarsi nusimeti savo lukštus – išsivaduoji. Galiausiai tenka atsisakyti net pasivaikščiojimų po mišką“, – nesentimentaliai, beveik žaismingai kalbėjo rašytoja apie savo senatvę. Šią vasarą tas pats laikraštis pakartojo minėtą interviu 86 metų sulaukusiai rašytojai mirus.
T. Jansson buvo laikoma antrąja garsia vaikų literatūros dama. Ir A. Lindgren, ir T. Jansson kūrybai būdingas paguodos ilgesys ir sykiu žavėjimasis liūdesiu, mirtimi. T. Jansson dar išdrįso rašyti apie baimę. Pirmąsias savo knygas ji sukūrė ir pati iliustravo penktojo dešimtmečio viduryje. Jos buvo gana ekscentriškos, lietė egzistencinius klausimus, jų iliustracijos – ekspresionistinės.
T. Jansson knygos, ypač komiškos istorijos apie Muminukus, daugelyje šalių jau tapo klasika. Pagal jas sukurtas ne vienas filmas, ypač garsus japonų animacinis serialas, po kurio prekystalius užplūdo mažučiai, rubuiliai begemotai – mumintroliai.
Rašytojos istorijų centre – Mumių šeima, gerokai panaši į tą, kurioje trečiajame dešimtmetyje augo pati rašytoja: Tėtis – ekscentriškas, bet nuoširdus dailininkas, persekiojamas visokių katastrofų, kamuojamas kelionių, tolimų kraštų ilgesio, Mama – tikra namų ramybės dvasia – stambi, protinga, visada su rankine, ir mažasis Mumintrolis, nors ir apsuptas tėvų globos, bet vis patenkantis į keistas ir netikėtas situacijas. Šią žaismingą Muminukų slėnio trijulę supa daug kitokių būtybių: laisvosios dvasios, priešgyniautojai, laimės kūdikiai. Visi jie apsėsti kokio nors ilgesio, džiaugiasi Mumių namo verandoje gavę stiklinę sulčių, bet labiausiai juos traukia ir domina mažasis Mumintrolis.
T. Jansson, pasakodama Muminukų šeimos istorijas, pavaizdavo daugelį dailininkų, įvairiausių keistuolių, kurie lankydavosi jos tėvų namuose. Rašytoja yra parašiusi ir autobiografinę knygą „Skulptoriaus duktė“. Visi trys Janssonų vaikai tapo dailininkais. Vyriausioji Tove meną studijavo Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje ir tapo grafike. Ji ilgokai dirbo satyriniame laikraštyje, pirmasis Mumintrolis buvo mažutis piešinėlis paveiksliuko kampe – savotiška dailininkės signatūra Vėliau savo komiksų paveikslėliams ji ėmė kurti žodžius. 1945 m. pasirodžius pirmajai jos knygai, skaitytojams atsiskleidė dvejopas jos talentas.
Istorijos apie Mumintrolį, suprantama, nėra vienintelis fantazijos pasaulis vaikų literatūroje je, bet galbūt pats laisviausias, chaotiškiausias. Savo veikėjams rašytoja leidžia pajusti baimės šiurpą, išsigandus pasprukti, kentėti, liūdėti ir numirti. Mirtis čia neatrodo baisi, veikiau – natūrali. Vėlesnėse knygose niūrus, tragiškas rašytojos tonas dar labiau sustiprėja. Mumių figūros piešiniuose tampa liesesnės, paskutinėje knygoje iš jų telikę tik kontūrai, Mumiai darosi tarsi nujaučiami ir dar labiau viliojantys.
Rašytoją jungė ypatingas ryšys su gamta. Paskutiniame interviu ji pasakoja apie voverę, kurią, radusi pieno parduotuvėj, priglaudė. Toji voverė tapo rašytojos drauge, voverė negalėjo be jos miegoti, o rašytoja – be voverės dirbti. „Ji įsitaisydavo man ant sprando, jei drabužio apykaklė jai pasirodydavo per kieta, atsinešdavo popierinių servetėlių. Kartais ji mane pažadindavo naktį. Aš jau žinojau, kad turiu atsikelti, apsivilkti storu islandišku megztiniu, atsistoti vidury kambario ir vaizduoti medį. Voverė užšokus imdavo džiaugsmingai liuoksėti, laigyti manimi. Bet vieną dieną ji prapuolė. Supratau, kad nubėgo į šcherus ieškoti geresnio maisto ir geresnių senučių. Vėliau Gelbėjimo armijos savanoriai pasakojo, kaip juos nustebino voverė, kuri brovėsi pažaisti į jų palapinę…“
T. Jansson nugyveno ilgą, turiningą gyvenimą. Nuotraukose jos veidas išvagotas daugybe raukšlelių, tačiau daugiausia tai šypsenos pėdsakai. Skulptoriaus dukrą gyvenimas pavertė savotiška mistike, garsia rašytoja, kurios knygas, pilnas šiaurietiškos šviesos ir nuoširdumo, kritikai vadina magiškuoju realizmu.