literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Tove Jansson ir jos garsieji muminukai

2001 m. Nr. 12

Skandinavija turi ne tik garsiąją Astridą Lindgren, bet ir kitą įdomią vaikų rašytoją. Suomijos švedė Tove Jansson pastarąjį dešimtmetį gyveno užsidariusi šcheruose prie Helsinkio. Rašytoja vengė žiniasklaidos, paskutinis platokas interviu su ja pasirodė 1991 m. laikraštyje „Svenska Dagbladet“. „Pamažu viską išdaliji, atiduodi, tarsi nusimeti savo lukštus – išsivaduoji. Galiausiai tenka at­sisakyti net pasivaikščiojimų po mišką“, – nesentimentaliai, beveik žaismingai kalbėjo rašytoja apie savo senatvę. Šią vasarą tas pats laikraštis pakartojo minėtą interviu 86 metų sulaukusiai rašytojai mirus.

T. Jansson buvo laikoma antrąja garsia vaikų literatūros dama. Ir A. Lindgren, ir T. Jansson kūrybai būdingas paguodos ilgesys ir sykiu žavėjimasis liūdesiu, mirtimi. T. Jansson dar išdrįso rašyti apie baimę. Pirmąsias savo knygas ji sukūrė ir pati iliustravo penktojo dešimtmečio viduryje. Jos buvo gana ekscent­riškos, lietė egzistencinius klausimus, jų iliustracijos – ekspresionistinės.

T. Jansson knygos, ypač komiškos istorijos apie Muminukus, daugelyje šalių jau tapo klasi­ka. Pagal jas sukurtas ne vienas filmas, ypač garsus japonų animacinis serialas, po kurio prekystalius užplūdo mažučiai, rubuiliai bege­motai – mumintroliai.

Rašytojos istorijų centre – Mumių šeima, gerokai panaši į tą, kurioje trečiajame dešimt­metyje augo pati rašytoja: Tėtis – ekscent­riškas, bet nuoširdus dailininkas, persekioja­mas visokių katastrofų, kamuojamas kelionių, tolimų kraštų ilgesio, Mama – tikra namų ramybės dvasia – stambi, protinga, visada su rankine, ir mažasis Mumintrolis, nors ir apsuptas tėvų globos, bet vis patenkantis į keistas ir netikėtas situacijas. Šią žaismingą Muminukų slėnio trijulę supa daug kitokių būty­bių: laisvosios dvasios, priešgyniautojai, laimės kūdikiai. Visi jie apsėsti kokio nors ilgesio, džiaugiasi Mumių namo verandoje gavę stik­linę sulčių, bet labiausiai juos traukia ir domi­na mažasis Mumintrolis.

T. Jansson, pasakodama Muminukų šeimos istorijas, pavaizdavo daugelį dailininkų, įvai­riausių keistuolių, kurie lankydavosi jos tėvų namuose. Rašytoja yra parašiusi ir autobiog­rafinę knygą „Skulptoriaus duktė“. Visi trys Janssonų vaikai tapo dailininkais. Vyriausioji Tove meną studijavo Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje ir tapo grafike. Ji ilgokai dirbo satyriniame laikraštyje, pirmasis Mumintrolis buvo mažutis piešinėlis paveiksliuko kampe – savotiška dailininkės signatūra Vėliau savo komiksų paveikslėliams ji ėmė kurti žodžius. 1945 m. pasirodžius pirmajai jos knygai, skaitytojams atsiskleidė dvejopas jos talentas.

Istorijos apie Mumintrolį, suprantama, nėra vienintelis fantazijos pasaulis vaikų literatūroje je, bet galbūt pats laisviausias, chaotiškiau­sias. Savo veikėjams rašytoja leidžia pajusti baimės šiurpą, išsigandus pasprukti, kentėti, liūdėti ir numirti. Mirtis čia neatrodo baisi, veikiau – natūrali. Vėlesnėse knygose niūrus, tragiškas rašytojos tonas dar labiau sustiprėja. Mumių figūros piešiniuose tampa liesesnės, paskutinėje knygoje iš jų telikę tik kontūrai, Mumiai darosi tarsi nujaučiami ir dar labiau viliojantys.

Rašytoją jungė ypatingas ryšys su gamta. Paskutiniame interviu ji pasakoja apie voverę, kurią, radusi pieno parduotuvėj, priglaudė. Toji voverė tapo rašytojos drauge, voverė negalėjo be jos miegoti, o rašytoja – be voverės dirbti. „Ji įsitaisydavo man ant sprando, jei drabužio apykaklė jai pasirodydavo per kieta, atsinešda­vo popierinių servetėlių. Kartais ji mane pažadindavo naktį. Aš jau žinojau, kad turiu atsikelti, apsivilkti storu islandišku megztiniu, atsistoti vidury kambario ir vaizduoti medį. Voverė užšokus imdavo džiaugsmingai liuok­sėti, laigyti manimi. Bet vieną dieną ji pra­puolė. Supratau, kad nubėgo į šcherus ieškoti geresnio maisto ir geresnių senučių. Vėliau Gelbėjimo armijos savanoriai pasakojo, kaip juos nustebino voverė, kuri brovėsi pažaisti į jų palapinę…“

T. Jansson nugyveno ilgą, turiningą gyve­nimą. Nuotraukose jos veidas išvagotas dau­gybe raukšlelių, tačiau daugiausia tai šyp­senos pėdsakai. Skulptoriaus dukrą gyveni­mas pavertė savotiška mistike, garsia rašytoja, kurios knygas, pilnas šiaurietiškos šviesos ir nuoširdumo, kritikai vadina magiškuoju rea­lizmu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,