Georg Trakl. Poetinė proza

2021 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Georgas Traklis (1887–1914), austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiečių kalba kūrusių lyrikų ekspresionistų, yra parašęs ir keletą trumpų poetinės prozos fragmentų, kuriuos čia pateikiame skaitytojui. Šiuose tekstuose svarbios visoje poeto kūryboje aktualizuotos dievoieškos, gyvenimo praeinamybės, žlugimo, mirtingumo temos, skaistumo ir išganymo ilgesys.

Impresionistine poetika, vaizdinių gausa ir intensyvumu, estetine įtaiga fragmentai priartėja prie lyrikos, juose kuriama jausminga poetinė tikrovė. Pirmajame fragmente ryškėjančiame gamtos ir subjekto susitikime patiriama pilnatvė, prasmė, bet kai subjektą apima kito praradimo nuojauta, pasaulis stoja prieš akis žmogaus mirtingumo akivaizdoje, egzistenciją paženklina nenumaldomas ilgesys.

Pora kitų fragmentų parašyti bibliniais motyvais, juose atsispindi Dievo patyrimo problematika. Ypač įdomiai plėtojama Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimo tema. Tapybiškai piešiamas eroso persmelktas Marijos Magdalietės ligtolinis gyvenimas, o susitikimas su Jėzumi, pasukimas į tikėjimo kelią nusakomas vienu sakiniu. Pasakojantysis Marcelijus taip pat trokšta dieviškojo žvilgsnio, tačiau pusiaukelėje nustoja juo sekęs: „Aš apsisukau ir manyje liko tamsu.“ Dievo pažinimas jam siejasi su neiš- sprendžiamu klausimu.

Ketvirtajame fragmente reflektuojamas nyksmas, žlugimas ir tai, ką žmogus dar gali išgelbėti, veriasi melancholiškos lyrinio subjekto sielos būsenos.

Svajonių žemė
Epizodas

Kartais turiu vėl prisiminti tas tylias dienas, kurios man yra tarsi stebuklingas, laimingas gyvenimas, kuriuo galėjau mėgautis neklausinėdamas, tarsi dovana iš gerų, nepažįstamų rankų. Ir tas miestelis slėnio apačioje vėl atgyja mano atminty kartu su plačiąja pagrindine gatve, per kurią eina ilga puikių liepų alėja, kartu su klaidžiais šalutiniais skersgatviais, kupinais nematomo smulkiųjų prekeivių ir amatininkų gyvenimo – ir su senuoju fontanu viduryje aikštės, kuris saulės spinduliuose taip svajingai teškeno, ir kur vakarais, tykštant vandeniui, girdėti meilės šnabždesiai. Miestas, regis, svajoja apie buvusį gyvenimą.

Ir švelniai banguojančios kalvos, apaugusios iškilmingais, tyliais eglynais, atskiria slėnį nuo išorinio pasaulio. Kauburiai minkštai remiasi į tolimą, šviesų dangų, o taip besiliečiant dangui ir žemei pats pasaulis rodosi esąs gimtinės dalis. Staiga prisimenu žmones ir prieš mane vėl atgyja jų buvęs gyvenimas, su visais menkais vargais ir džiaugsmais, kuriais šie žmonės be baimės dalinosi vieni su kitais.

Aštuonias savaites pragyvenau šioje atokumoje; šios aštuonios savaitės man tarsi atskira, savarankiška mano gyvenimo dalis – gyvenimas sau – kupinas nenusakomos, jaunos laimės, pilnas stipraus tolimų, gražių daiktų ilgesio.

Vėl matau save mokiniu miesto pakraštyje stovinčiame namelyje, apsuptame sodelio, skendinčiame medžiuose ir krūmuose. Ten gyvenau palėpėje, iš- puoštoje keistai senais, nublukusiais paveikslais, ir retkarčiais vakarais čia tylumoje svajodavau, o tyluma meilingai sugėrė ir išlaikė mano dangų siekiančias, kvailai laimingas berniokiškas svajones, o vėliau jas gan dažnai grąžindavo – vienišomis sutemų valandomis. Tankiai vakarais nusileisdavau pas dėdę, kuris beveik visą dieną praleisdavo prie savo sergančios dukters Marijos. Tada tris valandas tylėdami sėdėdavome kartu. Gaivus vakaro vėjas plūdo pro langą, atnešdamas mums visokių išsklidusių garsų, kurie žadino miglotus vaizdinius. Ore tvyrojo stiprus svaiginantis, prie sodo tvoros žydinčių rožių kvapas. Naktis lėtai sėlino į namą, tada aš pakilau, nuėjau į savo kambarį, kad ten, prie lango, dar valandą pasvajočiau į naktį.

Pradžioje greta mažosios ligonės jaučiausi tarsi baimingai susivaržęs, vėliau ėmiau šventai, pagarbia baime bijoti šio nebylaus, keistai įtraukiančio kentėjimo. Ją matant kildavo tamsus jausmas, kad jai teksią mirti. Ir tada bijodavau į ją pažvelgti.

Kai dienomis klajodavau miškais, vienumoje ir tyloje apimtas džiugesio, kai pavargęs išsitiesdavau samanose ir ištisas valandas žvelgdavau į šviesų, mirguliuojantį dangų, kurį buvo galima regėti taip aukštai, kai mane apsvaigindavo keistai gilus laimės jausmas, tada pagalvodavau apie sergančią Mariją ir pakildavau, ir klaidžiodavau, vejamas nepaaiškinamos minties, o galvą ir širdį spausdavo, lyg būčiau norėjęs verkti.

Ir kai kartais vakarais eidavau dulkina pagrindine gatve, pritvinkusia žydinčių liepų kvapo, o medžių šešėlyje matydavau stovinčias besišnabždančias poras; kai žvelgdavau, kaip prie tyliai teškenančio fontano mėnesienoje du žmonės susiglaudžia ir iš lėto nužingsniuoja tolyn, tarsi būtų viena būtybė, ir mane užplūsdavo nuojautos kupinas karštas virpulys, tada pagalvodavau apie sergančią Mariją; mane apimdavo tylus kažko neaprėpiamo ilgesys ir staiga pamatydavau, kaip laikydamas jos ranką kvepiančių liepų šešėlyje leidžiuosi gatve žemyn. O Marijos didelės, tamsios akys keistai spindi, o mėnulio šviesoje jos liesas veidelis rodosi dar blyškesnis ir dar perregimesnis. Tada vėl pabėgdavau į savo kambarį pastogėje, atsiremdavau į langą, pažiūrėdavau aukštyn į gilų tamsų dangų, kuriame žvaigždės, regis, geso, ir atsiduodavau ilgoms, pinklioms, svaiginančioms svajoms, kol miegas mane įveikdavo.

Ir vis dėlto – ir vis dėlto su sergančia Marija nepersimečiau nė žodžiu. Ji niekad nekalbėjo. Tik ištisas valandas sėdėdavau prie jos ir žvelgdavau į jos ligotą, kenčiantį veidą, neapleidžiamas jausmo, kad jai teksią mirti.

Gulėjau išsitiesęs sodo žolėje ir uodžiau tūkstančio gėlių kvapą; mano akis svaigino švytinčios žiedų spalvos, per juos sklido saulės šviesa, o aš klausiausi tylos danguje, kurią tik kartkartėmis pertraukdavo suklikęs paukštis. Jaučiau vaisingos, įšilusios žemės rūgimą, šį paslaptingą amžinai kuriančio gyvenimo garsą. Tada aš neaiškiai jaučiau gyvenimo dydį ir grožį. Tuokart taip pat atrodė, kad gyvenimas man priklausąs. Bet staiga žvilgsnis nukrypo į verandos langą. Mačiau ten sėdinčią sergančią Mariją – tylią ir nejudrią, užmerkusią akis. Ir tuomet vėl ėmiau mąstyti apie šios būtybės kančias, mintys grįžo prie jos, ėmiau skausmingai, nedrąsiai tai pripažindamas ilgėtis, šis ilgesys man rodės paslaptingas ir vedantis klaidžiais keliais. Ir droviai ir tyliai palikau sodą, tarsi neturėčiau teisės užsibūti šioje šventovėje.

Eidamas pro tvorą, mintyse nulaužiau vieną iš didelių, skaisčiai raudonų sunkiakvapių rožių. Jau norėjau tyliai praslysti palei langą, kai pamačiau virpantį gležną Marijos siluetą, pakylantį nuo žvyrkelio. Ir mano šešėlis palietė jos šešėlį lyg apglėbdamas. Tada aš žengiau, tarsi apimtas efemeriškos minties, prie lango ir ką tik nuskintą rožę padėjau ant Marijos kelių. Tada be garso pasitraukiau, lyg bijodamas, kad mane užklups.

Kiek sykių kartojosi šis menkas, man toks svarbus veiksmas! Aš nežinau. Atrodė, lyg būčiau sergančiai Marijai ant kelių padėjęs tūkstantį rožių, tarsi mūsų šešėliai būtų begalę kartų apsikabinę. Niekad Marija šio epizodo neminėjo, tačiau iš jos didelių spindinčių akių švytėjimo jaučiau, kad dėl to ji buvo laiminga.

Galbūt šios valandos, kai mudu sėdėdavome ir tylomis mėgaudavomės didele, ramia, gilia laime, buvo tokios gražios, kad man net nereikėjo norėti gražesnių. Mano senas dėdė leido mums tyliai būti. Tačiau kartą, mums rymant sode tarp visų švytinčių gėlių, virš kurių svajingai plazdeno dideli geltoni drugiai, jis tyliu, mąsliu balsu man pasakė: „Tavo siela ieško kančios, mano berniuk.“ Ir uždė- jo ranką man ant galvos, ir atrodė, kad nori dar kažką pasakyti. Bet tylėjo. Galbūt ir nenumanė, ką jis taip manyje pažadino ir kas nuo tol stipriai manyje užgimė.

Vieną dieną, priėjęs prie lango, prie kurio paprastai sėdėdavo Marija, pamačiau, kad jos veidas mirtinai išblyškęs ir sustingęs. Saulės spinduliai slydo jos šviesiu, švelniu siluetu, jos palaidus auksinius plaukus kedeno vėjas, man atrodė, kad ne liga ją numarino, o kad ji mirė be regimos priežasties – mįslė. Paskutiniąją rožę įdėjau jai į ranką, o ji pasiėmė ją į kapą.

Netrukus po Marijos mirties išvykau į didmiestį. Tačiau prisiminimas apie tas tylias dienas, kupinas saulės spindulių, ilgai man išliko gyvas, galbūt net gyvesnis nei svaiginanti dabartis. Miestelio slėnyje daugiau nebematysiu – taip, man baisu jį vėl aplankyti. Manau, negalėčiau, net jei mane kartais ir apima stiprus tų amžinai jaunų praeities patyrimų ilgesys. Nes aš žinau, ieškočiau veltui, kas pranyko be pėdsakų; aš ten to nerasčiau, kas gyva tik mano atminty – kaip ir ši diena – ir tai būtų man tik nereikalinga kančia.

Iš auksinės taurės. Barabas
Fantazija

Tai betgi įvyko tą pačią valandą, kai Žmogaus Sūnų jie vedė į Golgotą, vietą, kur mirties bausmę įvykdydavo plėšikams ir žmogžudžiams.

Tai įvyko tą pačią didingą ir švytinčią valandą, kai jis baigė savo darbą.

Buvo taip, kad tą pačią valandą šurmuliuojanti minia plūdo Jeruzalės gatvėmis – o žmonių vidury žengė Barabas, žudikas, pasipūtęs, aukštai iškėlęs galvą.

O aplink jį sukosi išsipusčiusios pasileidusios mergšės raudonai dažytomis lūpomis ir išdažytais veidais, vis taikėsi jį paliesti. Ir aplink jį spietėsi vyrai apdujusiomis akimis – nuo vyno ir nuo ydų. Betgi visose kalbose slypėjo jų kūno nuodėmė, o jų gestų palaidumas buvo jų minčių išraiška.

Daugelis, sutikę apsvaigusią eiseną, prisijungė prie jos ir šaukė: „Tegyvuoja Barabas!“ Ir visi šaukė: „Lai gyvuoja Barabas!“ Kažkas sušuko ir „Osana!“Tačiau tą jie puolė mušti – nes tik prieš keletą dienų kažkam jie šaukė „Osana!“, tam, kuris atvyko į miestą kaip karalius, ir ant kelio jam klojo žalias palmių šakas. Bet šiandien jie metė po kojom raudonas rožes ir krykštavo: „Barabas!“

Minia traukė pro rūmus, kuriuose skambėjo lyros muzika, girdėjosi didelės puotos juokas bei triukšmas. O iš rūmų išėjo jaunuolis puošniu šventiniu apdaru. Jo plaukai spindėjo nuo kvapniųjų aliejų, o kūnas kvepėjo brangiausiomis Arabijos esencijomis. Jo akys švytėjo nuo nesaikingo valgymo ir gėrimo džiaugsmų, o šypsena buvo gosli nuo mylimosios bučinių.

Atpažinęs Barabą, jaunuolis žengė pirmyn ir tarė:

„Įženk į mano namus, o Barabai, ir ilsėkis ant mano minkščiausių pagalvių; įženk, o Barabai, ir mano tarnaitės išteps tave brangiausiais aliejais. Lai prie tavo kojų mergaitė liutnia sugros saldžiausias melodijas, ir aš savo brangiausioje taurėje patieksiu rubinu žėrintį vyną. O į vyną įmesiu puikiausią savo perlų. O Barabai, būk mano svečias šiandien – o mano svečiui šiai dienai priklauso mano mylimoji, gražesnė už aušrą pavasarį. Įženk, Barabai, ir užsidėk rožių vainiką, džiaukis šia diena, kadangi miršta tasai, kuriam ant galvos uždėjo erškėčių vainiką.“

Ir kadangi jaunuolis taip kalbėjo, tauta džiūgavo, o Barabas užkopė marmuriniais laiptais tartum laimėtojas. O jaunuolis nusiėmė savo rožių vainiką ir uždėjo jį žudikui Barabui, nuleisdamas ant smilkinių.

Tada juodu įžengė į namą, kol minia džiūgavo gatvėse.

Barabas ilsėjosi ant minkštųjų pagalvių; tarnaitės įtrynė jo kūną brangiausiais aliejais, o prie jo kojų skambėjo mieli merginos liečiamų stygų garsai, o jam ant kelių sėdėjo jaunuolio mylimoji, gražesnė nei aušra pavasarį. Ir skambėjo juokas – ir negirdėtais džiaugsmais svaigo svečiai, kurie visi buvo Vienintelio priešai ir niekintojai – fariziejai ir kunigų tarnai.

Staiga jaunuolis paprašė tylos, ir triukšmas nutilo.

Tada jaunuolis pripylė savo taurę gardaus vyno, o taurėje vynas liepsnojo tarsi kraujas. Įmetė perlą ir ištiesė taurę Barabui. O pats jaunuolis paėmė kriš- tolinę taurę ir gėrė sveikindamas Barabą:

„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“

Ir visi salėje krykštavo:

„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“

O tauta gatvėje šaukė:

„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“

Tačiau staiga užgeso saulė, visa žemė sudrebėjo ir baisus siaubas apėmė pasaulį. Ir visa kūrinija sudrebėjo.

Tą pačią valandą įvyko išganymas.

Iš auksinės taurės. Marija Magdalena
Dialogas

Prieš Jeruzalės miesto vartus. Vakarėja.

Agatonas: Laikas grįžti į miestą. Saulė nusileido, o virš miesto jau temsta. Pasidarė labai tylu. Bet kodėl tu neatsakai, Marcelijau, kodėl tu toks – žiūri į tolį, tarsi tavęs čia nebūtų?

Marcelijus: Galvojau apie tai, kad ten tolumoje jūra skalauja žemės krantus; galvojau apie tai, kad anapus jūros žvaigždžių link kyla amžinoji, dievams prilygstanti Roma, kur nė viena diena neapsieina be šventės. O aš esu čia, svetimoje žemėje. Apie visa tai galvojau. Tačiau pamiršau. Greičiausiai atėjo laikas tau grįžti į miestą. Jau temsta. O temstant prie miesto vartų Agatono laukia mergaitė. Neleisk jai laukti, Agatonai, neleisk jai laukti, savo mylimajai. Sakau tau, šios šalies moterys labai keistos; žinau, jos kupinos paslapčių. Neleisk jai laukti, savo mylimajai; nes niekada nežinai, kas gali nutikti. Per akimirką gali įvykti siaubingi dalykai. Nereikėtų niekad praleisti tos akimirkos.

Agatonas: Kodėl man tai sakai?

Marcelijus: Manau, jei ji graži, tavo mylimoji, turi neleisti jai laukti. Sakau tau, graži moteriškė yra kažkas nepaaiškinamo. Moters grožis yra paslaptis. Jos negalima perregėti. Niekad nežinai, kas gali būti graži moteriškė, ką ji priversta daryti. Taip ir yra, Agatonai! Ei – aš pažinojau vieną. Pažinojau vieną, mačiau vykstant tai, ko niekada nesuvoksiu. Joks žmogus nesuvoktų. Mes niekada nematome tikrosios įvykių priežasties.

Agatonas: Ką tu matei vykstant? Prašau, papasakok man daugiau apie tai!

Marcelijus: Tai keliaukime. Galbūt išmušė valanda, kai galiu apie tai papasakoti, neišsigąsdamas savo paties žodžių ir minčių. (Ir juodu lėtai pasuka keliu atgal į Jeruzalę. Aplinkui tylu)

Marcelijus: Viskas vyko vaiskią vasaros naktį, kai ore tvyrojo karštis, o mėnulis suklaidino jusles. Tada aš ją pamačiau. Tai vyko mažoje užeigoje. Ji ten šoko, šoko basomis kojomis ant brangaus kilimo. Niekad nemačiau gražiau šokančios moters, niekada labiau apsvaigusios; jos kūno ritmas leido man regėti keistai tamsius vaizdinius, mano kūną užplūdo karščio banga. Man rodės, kad šita moteriškė šokdama žaidžia su neregimais, puikiais, slaptais daiktais, tarsi ji apkabintų dievams lygias būtybes, kurių niekas kitas neregi, tarsi bučiuotų raudonas lūpas, kurios geisdamos siekė jos lūpų; jos judesiuose buvo didžiausio malonumo; rodės, tarsi ji būtų apipilta meilės glamonių. Atrodė, kad ji regi daiktus, kurių mes nematome, ir žaidžia su jais šokdama, mėgaujasi jais apimta negirdėtos ekstazės. Galbūt ji pakėlė savo lūpas link gardžių, saldžių vaisių ir gurkštelėjo kaitinančio vyno, kai ji atmetė galvą, o jos žvilgsnis buvo geidulingai nukreiptas į viršų. Ne! Aš to nesupratau, ir visa dar buvo keistai gyva – visa buvo čia. Ir tada ji nuoga, tik gaubiama plaukų susmuko prie mūsų kojų. Atrodė, kad ji savo plaukuose naktį susuko į tamsų kamuolį ir atitraukė ją nuo mūsų. Tačiau ji atsidavė, atidavė savo puikų kūną, atidavė jį kiekvienam, kuris norėjo jį gauti. Mačiau, kad ją mylėjo elgetos ir gašlūnai, kunigaikščiai ir karaliai. Ji buvo puikiausia hetera. Jos kūnas buvo gardus džiaugsmo indas, pasaulis nebuvo matęs gražesnio. Jos gyvenimas priklausė vien džiaugsmui. Mačiau ją šokančią puotose, ir jos kūnas buvo apipiltas rožėmis. Tačiau ji stovėjo tarp skaisčių rožių kaip ką tik pražydusi, nepaprastai graži gėlė. Ir aš mačiau, kaip ji gėlėmis puošė Dionizo statulos galvą, mačiau, kaip ji apglėbė šaltą marmurą taip, kaip apglėbdavo savo mylimuosius, juos dusino karštais, uždegančiais bučiniais. Ir staiga pasirodė vienas žmogus, jis traukė pro šalį, be žodžių, be gestų, ir buvo apsirengęs ožkos vilnos drabužiu, o jo kojos buvo dulkėtos. Jis ėjo pro šalį ir pažvelgė į ją – ir praėjo. Tačiau ji žvelgė į jį, sustingusi, nekrusteldama, – ir pasileido iš paskos, ėjo, ėjo ir sekė keistą pranašą, kuris galbūt ją pakvietė žvilgsniu, atsiliepė į jo kvietimą ir susmuko prie jo kojų. Ji nusižemino prieš jį – ir žvelgė į jį aukštyn tarsi į Dievą; tarnavo jam, kaip tarnavo ir vyrai, aplink jį buvę.

Agatonas: Tu dar nebaigei. Jaučiu, kad nori dar kažką pasakyti.

Marcelijus: Daugiau nežinau. Ne! Tačiau vieną dieną išgirdau, kad jie tą keistą pranašą nori prikalti prie kryžiaus. Aš tai sužinojau iš mūsų vietininko Piloto. Panorau keliauti į Golgotą, norėjau pamatyti tą Žmogų, norėjau pamatyti, kaip jis miršta. Galbūt man būtų atsivėręs mįslingas įvykis. Norėjau pažvelgti į Jo akis; galbūt Jo akys būtų prabilusios į mane. Manau, jos būtų į mane prabilusios.

Agatonas: Ir tu nėjai?

Marcelijus: Jau buvau pusiaukelėj. Tačiau apsisukau. Nes jaučiau, kad sutiksiu tąją, parklupusią prie kryžiaus, Jam besimeldžiančią, besiklausančią senkančio jo gyvenimo. Susižavėjusią. Ir tada aš apsisukau. Ir manyje liko tamsu.

Agatonas: Bet tas keistuolis? Ne, apie tai nekalbėkime!

Marcelijus: Patylėkime apie tai, Agatonai! Mes negalime daryti nieko kita. Tik pažvelk, Agatonai, kaip debesyse keistai tamsiai liepsnoja. Galima pamanyti, kad už debesų rusena liepsnų okeanas. Dieviška ugnis? O dangus tarsi mėlynas varpas. Atrodo, tarsi girdėtum skambant – gilius, šventiškus garsus. Būtų net galima spėti, kad ten aukštai nepasiekiamose aukštybėse kažkas vyksta, apie ką niekad nesužinosime. Bet kartais galima nujausti, kai ant žemės nusileidusi didžioji tyla. Ir vis dėlto! Visa labai klaidina. Dievai mėgsta, mums, žmonėms, pateikti neišsprendžiamas mįsles. Tačiau žemė mūsų negelbsti nuo dievų pagiežos; nes ir ji pilna svaiginančių dalykų. Mane glumina ir daiktai, ir žmonės. Žinoma! Daiktai yra labai tylūs! O žmogaus siela neatskleidžia savo paslapties. Jei jos klausia, ji tyli.

Agatonas: Norime gyventi, o ne klausti. Gyvenimas kupinas grožio.

Marcelijus: Mes daug ko niekada nesužinosime. Taip! Ir todėl geriau būtų pamiršti tai, ką mes žinome. Gana! Mes greitai pasieksime tikslą. Tik pažvelk, kokios apleistos gatvės. Nematyti nė žmogaus. (Kyla vėjas) Tai balsas, mums sakantis, kad reikia pažvelgti į žvaigždes. Ir tylėti.

Agatonas: Marcelijau, žiūrėk, kokie aukšti dirvoje javai. Kiekvienas stiebas linksta prie žemės, apsunkęs nuo grūdų. Bus puikios derliaus dienos.

Marcelijus: Taip! Šventė! Šventė, mano Agatonai!

Agatonas: Eisiu su Rachele per laukus, nuo grūdų apsunkusias, palaimintas dirvas! O puikusis gyvenime!

Marcelijus: Tu teisus! Džiaukis jaunyste. Pati jaunystė – grožis! Man tenka klajoti tamsoje. Betgi čia išsiskiria mudviejų keliai. Tavęs laukia mylimoji, manęs – nakties tyla! Lik sveikas, Agatonai! Bus puiki naktis. Galima ilgai būti po atviru dangumi.

Agatonas: Ir galima žvelgti į žvaigždes – didžiai ramybei. Noriu linksmai eiti savo keliais ir šlovinti grožį. Taip pagarbini save patį ir dievus.

Marcelijus: Daryk, kaip sakai, ir bus gerai! Lik sveikas, Agatonai!

Agatonas (susimąstęs): Tik vieno dar tebenoriu paklausti. Nepagalvok nieko bloga, kad tavęs to klausiu. Kuo vardu buvo tas keistas pranašas? Pasakyk!

Marcelijus: Kokia tau nauda iš to, kad žinosi? Pamiršau jo vardą. Ne, nepamiršau! Atsimenu. Atsimenu. Jis buvo vardu Jėzus ir buvo iš Nazareto!

Agatonas: Dėkoju tau! Lik sveikas! Lai dievai tau būna palankūs, Marcelijau! (Išeina)

Marcelijus (susimąstęs): Jėzus! Jėzus! Ir buvo iš Nazareto.

Jis iš lėto ir užsigalvojęs tolsta savo keliu. Atėjo naktis ir danguje užsižiebė begalė žvaigždžių.

Apleistumas

1

Niekas daugiau nepertrauks apleistumo tylos. Tamsiomis labai senų medžių viršūnėmis slenka debesys ir atsispindi žaliai mėlynuose tvenkinio, kuris regis bedugnis, vandenyse. Ir sustingęs, lyg būtų persiėmęs gedulingu atsidavimu, plyti paviršius – diena iš dienos.

Tyliojo tvenkinio viduryje į debesis iškyla pilis su smailais, aptrupėjusiais bokštais ir stogais. Piktžolės keroja prie juodų, įtrūkusių sienų, o į apskritus aklus langus atsimuša šviesa. Nykiuose, tamsiuose kiemuose skraido balandžiai ir sienos plyšiuose ieško slėptuvės.

Atrodo, kad jie kažko bijo, nes pro langus visada praskrenda skubiai ir nedrąsiai. Apačioje kieme tyliai ir smulkiai teškena fontanai. Iš bronzinės fontano kriauklės kartkartėm atsigeria ištroškę balandžiai.

Šiauriais dulkinais pilies koridoriais kartais nuvilnija karščio banga, net pakyla išsigandę šikšnosparniai. O šiaip gilios ramybės niekas netrikdo.

Juodos dulkės vis dėlto nugulė menes! Jos aukštos, plikos ir šaltos, ir pilnos mirusių daiktų. Pro aklus langus retkarčiais švysteli menkas spindulėlis, kurį tamsa kaipmat sugeria. Čia mirė praeitis.

Čia ji vieną dieną sustingo į vienatinę kreivakotę rožę. Pro jos siluetą nestabtelėjęs slenka laikas.

Ir visa persmelkia apleistumo tyla.

2

Daugiau niekas negali įsiveržti į parką. Medžių šakos – tūkstanteriopai sukibusios, visas parkas tebėra vientisas, gigantiškas gyvas padaras.

Ir amžinąją naktį slegia milžiniškas lapų stogas. Ir gilus tylėjimas! O visas oras pritvinkęs puvimo kvapų!

Tačiau kartais parkas pabunda iš slogių sapnų. Tada jis ima plūsti prisiminimais, apie vėsias žvaigždėtas naktis, apie slaptas vietas tankmėje, kur klausėsi karštų bučinių ir apsikabinimų, apie vasaros naktis, kupinas švytinčio iškilmingumo ir puikumo, kada mėnulis būrė painius vaizdus ant juodos žemės, apie žmones, kurie dailūs ir galantiški neskubėdami vaikštinėjo po šio parko lajos stogu, kurie šnabždėjo saldžius, beprotiškus žodžius, su švelnia daug žadančia šypsena.

O tada parkas vėl panyra į savo mirtiną miegą.

Vandeny raibuliuoja raudonlapio buko ir eglės šešėliai, o iš tvenkinio gelmės girdėti duslus, liūdnas čiurlenimas.

Gulbės iriasi per žėrinčias bangas, iš lėto, sustingusios, išrietusios lieknus kaklus. Jos traukia ten! Suka ratus aplink merdinčią pilį! Diena iš dienos!

Blyškios lelijos tvenkinio pakraščiuose vidury ryškiaspalvių žolių. O jų šešėliai vandeny blyškesni už jas pačias.

Ir jei vienos numiršta, iš gelmės išnyra kitos. Ir jos panašios į mažas mirusios moters rankas.

Didelės žuvys sustingusiomis, stiklinėmis akimis smalsiai apiplaukia blyškiąsias gėles, ir vėl paneria į gelmę – be garso!

Ir visa persmelkia apleistumo tyla.

3

O viršuje aptrupėjusio bokšto menėje sėdi grafas. Diena iš dienos.

Jis žvelgia į debesis, kurie plaukia virš medžių viršūnių, švytintys ir šviesūs. Jis mėgsta žiūrėti, kaip saulė žėri debesyse, vakare, besileisdama. Jis klausosi garsų aukštybėse: paukščio, praskrendančio pro aprūkusį bokštą, klyksmo arba aidinčio vėjo ūžimo, kai jis šuorais puola pilies sienas.

Jis mato, kaip miega parkas, duslus ir tankus, ir mato, kaip per žėrinčias bangas iriasi gulbės, plaukiančios aplink pilį. Diena iš dienos!

O vandenys raibuliuoja mėlynai ir žaliai. O vandenyse atsispindi debesys, kurie plaukia virš pilies; o jų šešėliai bangose žėri švytinčiai ir šviesiai, kaip ir jie patys. Vandens lelijos jam moja kaip mažos mirusios moters rankos ir linguoja lytimos tylaus vėjo, liūdnai ir svajingai.

Į visa, kas jį čia mirtingai globia, vargšas grafas žiūri tarsi mažas, suglumęs vaikas, virš kurio – lemtis ir kuris nebeturi daugiau jėgų gyventi, kuris nyksta nelyginant priešpiečių šešėlis.

Dabar jis teklauso mažosios, liūdnosios savo sielos melodijos: praeities!

Vakarėjant jis uždega seną, aprūkusią lempą ir didelėse pageltusiose knygose skaito apie praeities didybę ir šlovę.

Jis skaito degančia, aidinčia širdimi, kol pranyksta dabartis, kuriai jis nepriklauso. O praeities šešėliai iškyla – milžiniški. Ir jis ima gyventi puikų savo tėvų gyvenimą.

Naktimis, kai vėtra ūžauja aplink bokštą, kad net sienos su visais pamatais griaudžia, o paukščiai baugiai klykauja prie jo langų, grafą apima bevardis liūdesys.

Jo šimtmečių senumo pavargusią sielą slegia pikta lemtis.

Ir jis prispaudžia veidą prie lango ir žvelgia į naktį. Ir tada jam viskas atrodo it sapne, šmėkliška! Ir baisu. Jis girdi, kaip vėtra siaučia pilyje tarsi norėdama iššluoti visa, kas numirę, ir pravėdinti orą.

Tačiau kai klaidinanti nakties iliuzija išnyksta tarsi šešėlis – visa vėl persmelkia apleistumo tyla.

Versta iš: Georg Trakl. DICHTUNGEN UND BRIEFE. Salzburg: O. Müller, 1970.