Torgny Lindgren. Tapytojas Margalapis

2001 m. Nr. 1

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

„Tapytojas Margalapis“ (1999) – naujausia garsaus švedų rašytojo Torgny Lindgreno prozos knyga, sudaryta iš dešimties bevardžių apsakymų, paties autoriaus lakoniškai pavadintų „Figūromis“.

„Tapytojas Margalapls“ šiemet apdovanotas Selmos Lagerlof premija už tai, kad „Torgny Lindgrenas sutelkė žmonėms mitinį mastą, o mitines būtybes sužmogino“. Autorius prisipažįsta, jog antroji šios motyvacijos dalis jam labai patinka: „Viešpatie – juk tie mitiniai personažai tokie pat kaip ir mes!“

 

5

Loto žmona buvo veržli ir gyvybinga moteris, ji tik vieną vienintelį kartą atsigręžė, tą akimirką, kai Viešpats naikino Sodomą ir Gomorą. O tai Jis padarė todėl, kad vyrai ten visai nebetramdė savo seksualinių poreikių, jie trūks plyš geisdavo pergulėti su kiekviena gyva būtybe, jeigu tik ji turėjo kokią nors kūno angą.

Viešpats buvo aiškiai pasakęs, kad nė vienas bėglys neatsigręžtų pasižiūrėti, kaip Jis ugnimi, žemės drebėjimu ir sieros dūmais niokos Sodomą ir Gomorą.

Ji atsisuko ne visa, jos kojos, pėdos tebesiveržė į priekį, ji tik per juosmenį pasisuko ir atgręžė galvą. Viešpats ją tokią ir sustingdė, sukietino, nes ji pasi­darė tarsi akmeninė.

Eime, paskubėkim, ragino Lotas.

Tačiau ji nebegalėjo pajudėti.

Tada jis pastukseno ją su smiliaus krumpliu, ir pasigirdo garsas, lyg barš­kintum į kietai išvirtą kiaušinį. Jis priėjo arčiau ir lyžtelėjo, kaip buvo įpratęs, jos krūtį. Paskui iškišo liežuvį ir parodė savo artimiesiems, liežuvis buvo baltas.

Paskui ir kiti namiškiai jos paragavo. Ir visi sutarė, kad tai druska, ir tiek.

Gal galėtume ją vartoti? – paklausė vienas virėjas.

Dabar ji – kaip gamtovaizdžio dalis, teks ją čia palikti! – nusprendė Loto dukterys.

Kažkuris pasiūlė užkelti ją ant kokio akmens – kaip savotišką paminklą.

Vėliau Lotas pasišaukė dailides ir davė jiems darbo.

Niekad negali žinoti, kas per daiktas toji druska, sakė jis. Ji atsiranda ir vėl ištirpsta, jos formos keičiasi nuo oro, nuo vėjo, gal ir ji, pasikeitus aplinkybėms, pasidarys kitokia.

 

Tie dailidės sumeistravo jai vežimą su keturiais ratais, išpjautais iš terpentinmedžio, vežimą traukė keturi jaučiai. Druskos statula buvo sunki, prireikė net aštuonių vyrų jai įkelti, o kad būtų patogiau gulėti, vyrai apkamšė ją susuktais avikailiais.

Jie vėl tęsė savo kelionę, visa Loto šeimyna su tarnais, avimis ir kitokiais gyvuliais traukė kalnų link, prie Druskos jūros. Naktimis Lotas miegodavo vežime, šalia žmonos. Kai nieks nematydavo, jis pirštų galais imdavo trinti jai kai kurias buvusio kūno vietas.

Kuriam laikui jie įsirengė stovyklą prie Gluosnių upelio. Ten buvo vandens gyvuliams, užteko ganyklos, upelyje net veisėsi upėtakiai, medžiuose burkavo balandžiai, kurių galėjai pasigauti kilpom. Virš žmonos vežimo Lotas liepė pa­statyti palapinę ir panorėjęs galėdavo likti su ja vienui vienas.

Negi tu tvirtinsi, kad ją tebemyli? – stebėjosi dukterys. Tokį druskos luitą.

Tie žodžiai Lotą šiek tiek suglumino, jis pasimuistė, krenkštelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į tolumas anapus Druskos jūros. Paskui pasitaisė diržą, išlygino apsiaustą ir išspjovė iš burnos alyvuogių kauliukus.

Jūs turit pripažinti, kad ją ištiko didinga, nepaprasta lemtis. Kitos tokios nerasi, pasakė jis.

Kai vakarais, pasisukęs į slėnį rytuose, kur paskiausiai buvo regėtas Viešpats, jis imdavo melstis, Loto dukterys tūnodavo sulindusios už kilimų iš ožkos vilnos ir stengėsi nugirsti slapčiausius jo troškimus.

 

Prabėgus septynioms dienoms, aštuntosios vakare, pietryčiuose pasirodė ilgas karavanas. Lotas apsidairė užsilipęs ant virėjų trinkos gyvuliams skersti ir nuramino savo žmones: matau kupranugarius, avis ir asilus, nei jų, nei tų žmonių mums nereikia bijoti.

Apsikeitę įprastais pasisveikinimo žodžiais, Lotas ir svetimšalis vedlys susė­do prie puodelio datulių vyno.

Jie netruko sutarti, kad šiaip jau gyvenimas yra liūdna istorija. Džiaugsmų nedaug, o rūpesčių, vargų – gausybė. Ateitis – gūdi ir tamsi kaip naktis. Avys veda vis daugiau negyvų ir apsigimusių ėriukų.

Vienintelė paguoda, sakė Lotas, kai štai šitaip atsisėdi su bendraminčiu prie kaušelio saldaus vyno.

Iš tiesų, pritarė svetimšalis. Mes niekada neatgausime tos ramybės, kuri yra gyvenimo pagrindas.

Tai jau taip, atsakė Lotas. Tikra teisybė.

Žmogaus kūnas, jausmai ir protas vis mažiau patikimi, kalbėjo svetimšalis. Rytą atsibundu savo palapinėj ir pats nebežinau, kas aš toks.

O aš patyriau tikrą gamtos katastrofą, bet jau pats nebeatmenu, kas ir kaip ten dėjosi, guodėsi Lotas.

O mes esam pabėgėliai, bet nė vienas nebežinom, nuo ko bėgam, skundėsi anas.

Be viso to, aš dar turiu keblumų su žmona, kalbėjo Lotas.

Keista, stebėjosi svetimšalis. Keista.

Jie vis gėrė ir kalbėjosi, kalbėjosi ir gėrė.

Paskui Lotas paėmė svetimšalį už rankos ir nusivedė prie palapinės, kurioje ilsėjosi jo sustingusi žmona. Jis pakėlė aliejinį žibintą ir apšvietė šiek tiek perkrypusią druskos statulą.

Jai buvo penkiolika, kai mes viens kitą pažinom, pasakojo Lotas. Ji mėgda­vo man padainuoti. Tegul ateina mylimasis į mano sodą, tegul paragauna geriausių vaisių. Jo galva – gryno aukso Jo garbanos – tarsi palmių žiedai.

Tą giesmę aš esu girdėjęs, sakė svetimšalis.

Tai ji ją sudėjo, pasakė Lotas. Pati sukūrė.

Jums reiktų susipažinti su maniške, pasakė svetimšalis.

Man būtų malonu, atsakė Lotas.

Ir juodu, apsikabinę per pečius, patraukė į svetimšalio stovyklą, Loto dukterys, kiek atsilikdamos, nusekė iš paskos.

Vyrai įžengė į palapinę iš kupranugario vilnos kilimų. Ten irgi buvo vežimas, o jame gulėjo svetimšalio žmona. Ji buvo varinė.

Jaučiu jums didžiausią prielankumą, ištarė Lotas.

Ačiū, padėkojo tas.

Tamsiai raudonas varis yra labai tvirtas, pasakė Lotas. Sunku tikėtis, kad ji dar galėtų lemtingai pasikeisti. Varis – patikima medžiaga.

Todėl ir džiaugiuosi, kalbėjo svetimšalis. Turėsiu ją tol, kol būsiu gyvas. Varinė, šiaip ar taip, patvaresnė už druskos moterį. Kiekvieną mėnesį nublizginu. Man ji – kaip koks meno kūrinys.

Ji man šiek tiek primena maniškę, pasakė Lotas.

Lygiai kaip ir man, sakė svetimšalis. Ilgakaklės, nosingos moterys, matyt, dažniau rizikuoja negu kitos.

Kaip tai atsitiko? – paklausė Lotas.

Viskas per tą granatmedį, kalbėjo svetimšalis, kurio galbūt nebederėjo vadinti svetimšaliu. Granatmedžiai yra šventi, Viešpats mums draudžia uostyti jų žiedus.

Aš to nežinojau, įsiterpė Lotas.

Mano žmona neįstengė atsispirti pagundai. Kai tik nusukau nuo jos akis, ji prisėlino prie granatmedžio ir kyštelėjo nosį į tą gražią žiedų kekę, dėl to ir atsi­tiko.

Taigi, sutiko Lotas. Su Viešpačiu menki juokai.

O kas gi nutiko jūsų žmonai? – pasiteiravo anas.

Tai per tą gamtos katastrofą, kaip ji ten prasidėjo, aš jau nepamenu. Viešpats uždraudė žiūrėti, kaip Jis su savo angelais vykdys tą baisų sumanymą. O mano žmona neištvėrė, atsigręžė ir pažvelgė.

Su angelais? – nustebo pašnekovas.

Taip, patvirtino Lotas. Angelai – artimiausi Viešpaties pagalbininkai. Jie saugo Jo sostą, o žemėj atlieka Jo darbus.

Pirmą kartą girdžiu, stebėjosi anas.

Jeigu Viepačiui nepadėtų Jo angelai, kažin ar Jis įstengtų būti visagalis, sakė Lotas.

Ne, ne, nesutiko svetimšalis. Kiek aš žinau, Viešpats neturi jokių angelų. Atleiskit, kad aš taip sakau, bet mano ausyse tai skamba kaip erezija.

Lotas, laimė, buvo pasiėmęs dar vieną ąsotį vyno, vyrai dabar gėrė tiesiai iš jo gurklio.

Ką tu sakai? – raukėsi Lotas, šluostydamasis lūpas. Jeigu Viešpats neturi angelų, tai ką Jis tada turi?

Jam tarnauja net mažiausi grūdeliai, sėklelės, smulkiausios dalelytės, jos veikia visoj kūrinijoj. Kiekvienas tai žino. Jos tokios mažos, kad net vardo neturi.

Jeigu jos neturi vardo, tai jų ir nėra, tvirtino Lotas.

Didesnė dalis visatos daiktų dar neturi vardo, dėstė svetimšalis. Mes keliau­jam, rodom pirštu į visokius reiškinius, daiktus ir sakom: tas vadinsis taip, o tas anaip!

Lotas vėl gurkštelėjo vyno ir paklausė: o kada ir kaip Viešpats jums teikės visa tai apreikšti, kad jūs, mielas drauge, žinotumėt, kaip viskas yra?

Apreiškimas – labai stiprus žodis, kalbėjo anas. Mano burna nesiryžta per daug piktnaudžiauti. Mes žingsnis po žingsnio pąjuntam visur esantį ryšį ir pamatome visumą. Apie kokius nors ypatingus apreiškimus čia negali būti nė kalbos.

Jam jau buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, jis vis ramstėsi į kietą varinės savo žmonos šlaunį.

O mums, kalbėjo Lotas, Jis kartais apsireiškia. Mes regime Jį vaikštantį tarp medžių. Girdime iš dangaus sklindantį Jo balsą. Pasivertęs liepsna, Jis gyvulius, kuriuos mes Jam aukojam. Nėra dienos, kad Jo neregėtume ar negirdėtume.

Ką gi, sveikinu, sėkmės, pasakė svetimšalis.

Ačiū, padėkojo Lotas. Kartais tos sėkmės tenka net per daug.

Bet vieną kartą ir mes tartum girdėjom Jį kalbant, prisipažino svetimšalis. Jis perspėjo mus dėl tų granatmedžio žiedų. Bet ir tada nebuvome tikri, kol mano žmonai nenutiko ta nelaimė.

Vyno ąsotis jau buvo tuščias.

Aš pradedu įtarti, toliau tęsė Lotas, kad tas neaiškus jūsų matytas ar nematytas kažkas, ta prie granatmedžio pasirodžiusi šmėkla, kurią jūs vadi­nate Viešpačiu, nebuvo joks Viešpats.

O kas? Žinoma, Viešpats! – sušuko anas. Jeigu Jis nebūtų buvęs Viešpats, nebūtų taip pasielgęs su mano žmona!

Svetimšalis parodė į ją ranka, jo pirštai nuo susijaudinimo virpėjo.

Aš tiesiog privalau sakyti teisybę, kalbėjo Lotas. Man negalima meluoti, Viešpats tai yra uždraudęs.

Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad aš – eretikas ir melagis? – pakėlė balsą anas.

Jūs beveik vienas išgėrėt mano vyną, papriekaištavo Lotas. Todėl nerėkaukit be reikalo. Aš tik tiek pasakysiu: toji varinė jūsų žmona galbūt tėra stabų garbinimo vaisius.

Negi nesuprantat, kad aš ją myliu! – sušuko svetimšalis.

Kaip matau, jūs esat apniktas liguisto polinkio, toliau kalbėjo Lotas. Aš ne iš tų, kurie linkę ką nors teisti, bet tokia meilė netelpa į mano vaizduotę.

Pabrėždamas savo žodžius, jis dar spjovė į tą vario moterį, tėškė spjūvį jai tiesiai į veidą.

Svetimšalis to jau nebeįstengė pakęsti, jis puolė Lotą, ėmė daužyti jį kumš­čiais, krumpliais, taikė į paširdžius, į pasmakrę, daužė kur pakliuvo ir stengėsi įspirti Lotui į šakumą. Lotas sviedė šalin tuščią vyno ąsotį ir čiupo svetimšalį už pečių, abu pargriuvo ant žemės ir susikibę ėmė raičiotis tarp vežimo ratų. Šitaip galynėjosi, kol galiausiai abu įveikė miegas.

Tada prisėlino Loto dukterys, atskyrė juos ir abi – vyresnioji ir jaunėlė – nutempė Lotą namo ir paguldė į vežimą šalia žmonos jų palapinėj.

Kitą rytą svetimšalis, išsimiegojęs ir išsipagiriojęs, sušaukė savo žmones ir iškeliavo sau, tikriausiai į Soarą, į smėlio tyrus. Koks buvo tolesnis jo ir jo žmonos likimas, mums sunku pasakyti, jo tikėjimas nebuvo užrašytas, jo Viešpačiui nebuvo priskirtas joks šventasis raštas.

Lotas ir jo žmonės taip pat apleido ganyklą prie Gluosnių upelio, jie patraukė į šiaurę, prie Druskos jūros, į tą kraštą, kuris vėliau gavo Moabito vardą.

Kiekvienoj stovyklavietėj jie apsistodavo vos keletui parų. Lotas įprato kas rytą, tik praaušus, atverti į rytus atgręžtos palapinės angą ir svertu pakelti savo žmonos pečius, kad tekanti saulė apšviestų jai veidą.

Jis dažnai sėdėdavo šalia žmonos ir kalbėdavo. Jis nėra visai tikras, sakyda­vo, kad tai, kas atsitiko jai, tėra vien tik Viešpaties darbas. Galbūt čia veikė ir kitokios jėgos. Žinoma, Lotas nenorėtų sakyti, kad Viešpaties valdžia kartais būna ribota. Jis tiesiog nepaprastai dosniai dalija savo galias. Viešpats sumaišo daugelį dalykų ir jėgų, leidžia joms veikti skirtingom kryptim, tačiau galiausiai viskas suplaukia į tai, ką reiktų vadinti Jo valia. Gyvosios būtybes, kad ir kas atsitiktų, tegali pasakyti – tebūnie Tavo valia! Niekaip neįrodysi, kad čia ne Jo galios apraiška.

Šitaip kalbėdamas, Lotas glostė jai galvą ir akis.

Iš tikrųjų Lotas nežinojo, kas jai atsitiko. Vien tik spėliojimai ir vaizdiniai. Ji padarė neleistiną kūno judesį ir tapo skaudžiai nubausta – tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis neabejojo. Atvirai šnekant, jis buvo laimingas, kad nežinojo daugiau, visokie siaubai jį visada blogai nuteikdavo, vardan sielos ramybės Lotas vengdavo jų. Kai jo tėvo broliai imdavo pasakoti apie tvaną, jis delnais užsidengdavo ausis. Loto žmona žinojo, kad jis pats niekada nepaskers nei avies, nei ėriuko. Jis nemėgo ir sultingos keptos mėsos, gal ji dar prisimena, kaip jis pasielgė su tuo virėju, kuris užsispyrė patiekti jam kepsnį su krauju. Lotas liepė jį išplakti rykštėmis ir išvaryti į dykumą, net už Dotano. Po teisybei – tik iš bailumo jis nedrįso atsigręžti tos nelaimės metu ir nepavirto druskos stulpu kaip jo žmona.

Kai kada rytais Lotui atrodė, kad po jo delnu virpa jos vokai.

Lengvabūdiška, tiesiog nerimta manyti, kad druska yra koks nors vienareikšmis, pirmapradis dalykas, toliau samprotavo Lotas. Pasaulis iš tikrųjų pilnas visokiausių druskų. Įvairios medžiagos susijungia, ir atsiranda druskos. Mėlynasis akmenėlis taip pat yra druska, kaip liapisas, kreida, rūdys ar patina. Taigi Loto žmona dabar yra daug sudėtingesnė negu anksčiau. Kol jis gyvas niekam nebus leista su ja elgtis taip, lyg čia būtų vien valgomosios druskos luitas. Lotas buvo patyręs, kad druskos gali atsirasti nevilčiai susimaišius su druskos rūgštimi arba išgąsčiui – su sieros rūgštim. Arba tiesiog baimei su neviltimi. Tarp druskų viskas yra įmanoma.

 

Kai ji vieną kartą iš tikro pramerkė akis, Lotas nė kiek nenustebo. Savo duk­terims jis pasakė: aš nieko kito nesitikėjau.

Jis sėdėjo šalia žmonos tol, kol kraujas ėmė sruventi po visą jos kūną, kol ji giliai įkvėpė oro. Paskui ji atsisėdo.

O kur mano figos?! – sušuko.

Prabudusi ji visada suvalgydavo trejetą figų. Jos patikdavo skrandžiui.

Atleisk man! Tu turi man atleisti! – sušuko Lotas ir pašokęs nubėgo atnešti jai figų.

Kramtydama figų sėkleles, ji paklausė: o kas gi ten?

Ji parodė į žemiau esančią nuokalnę – ryto saulėj ten tiesiog švietė geltonų gėlių kuokštai.

Man atrodo, ten kažkoks rapsas, atsakė Lotas. Aš tuo nesidomėjau.

Ji pirštelio nagu išsikrapštė dantis. Ji nesijaudino dėl atsiradusių raukšlių kaktoje, visos moterys, bent kiek pabuvusios druskos stulpu, įgauna tokias raukšles, jų paprastai būna trys, ir visos vienodai gilios.

Atvirai šnekant, aš jau pavargau nuo to mūsų trankymosi, vėl prašneko ji, žiūrėdama į žydinčią nuokalnę. Gal mes galėtume čia ilgiau įsikurti? Turbūt niekad nesurasime tokios vietos, apie kokią tu svajoji.

Ir jie pasiliko netoli to miesto, gerokai vėliau pavadinto Kirheresu. Atėjus rudeniui, ji išėjo į laukus ir prisirinko sėklų, paskui jas išdžiovino. Kai prasidėjo pavasario lietūs, moteris pasėjo jas, paskui išretino daigus ir persodino į lauką, patręšę avių mėšlu, ožkų krauju ir iš kalvų atsigabentom druskom. Lotas dar nieko nesuprato.

Gerokai vėliau pasklido gandas, kad maždaug tuo metu Lotas, būdamas girtas, pradėjo sūnus, santykiaudamas su savo dukterimis – ir su vyresne, ir su jaunėle. Vienas iš tų sūnų buvo Moabas, o kitas – Amonas. Piktosios jėgos gal politiniais ar geopolitiniais sumetimais šitaip aiškino moabitų ir amonitų kilmę.

Tai tik literatūra, ir nieko daugiau.

Loto žmona, žinoma, geriau išmanė visa tai.

Jos pasodinti daigai atnešė vaisių. Griežčių ir porų, žmonijai labiausiai reikalingų kultūrų. Jei ne Loto žmona, neturėtume jokių daržovių.

6

Belgrade lijo. Valdžios atstovai įbruko man į ranką tamsiai raudoną, beveik kraplakų spalvos rožę ir stumtelėjo prie maršalo Tito. Jis jau buvo prieš keletą metų miręs, karstas, jeigu neklystu, stovėjo Tito darbo kambaryje, pasieny – rašomasis stalas, knygų lentynos, spinta su dokumentais ir foteliai, atrodė, tarsi jis būtų padaręs darbo pertraukėlę. Aš padėjau rožę prie karsto ir pasistengiau pakankamai žemai nusilenkti, apie Titą žinojau tiek, kiek buvau skaitęs Milovaną Džilasą.

Paskui išėjau į lauką ir pamėginau užsidegti pypkę, čia buvo išsirikiavusi ilga paprastų Jugoslavijos piliečių eilė. Jie jau ten stoviniavo, kai aš atėjau, šlapiame ore atrodė, kad visi verkia.

Prie manęs priėjo žmogus su skėčiu, jis pastebėjo bergždžias mano pastan­gas užsirūkyti. Kol šiaip taip užsidegiau pypkę, mudu įsišnekėjom.

Jis buvo rašytojas, gyvenantis Prahoje, jis taip pat gerai nežinojo, ką turėtų daryti prie to garbingo numirėlio, valdžios atstovai ir jam įspraudė rožę ir stumtelėjo vidun. Pats nesuvokdamas aiškių motyvų, jis irgi pagerbė prieš keletą metų mirusį žmogų.

Mirusiems atneštos gėlės greitai nuvysta, kalbėjo jis. Tai lyg koks raginimas: Mensch, hau ab!¹ Dink! Prasmek skradžiai! Tokia tatai nuskintų gėlių ištarmė. Greičiau nuvysti! Mes niekada nenešam prie mirusiojo kambarinių gėlių ar sausučių.

Juodas limuzinas mus paėmė ir išleido Beogrankos gatvėje. Paskui mes sykiu papietavom – sriubos iš avies kojos ir skumbrės, įdarytos petražolėm, cinamonu, juodaisiais serbentais ir pinijų sėklom. Ir, žinoma, krapais. Mes išgėrėm dar keletą taurelių „Slivovicos“. Kažkoks senis mums ryžtingai mėgino sugroti Kroicerio sonatą.

Selma Lagerliof, Knutas Hamsunas ir Tomas Manas – didesnių aukštumų literatūra niekada nepasieks, kalbėjo mano draugas čekas. Dvasingumas, ironi­ja, žaismė – tai būdinga visiems trims: Manui, Hamsunui ir Lagerliof.

Taip, pritariau aš. Dar būtų galima paminėti ir Kafką.

Mums telieka juos mėgdžioti, ir daugiau nieko, pasakė jis.

Mes dar neturime vardo, pasakiau ir pacitavau Gėtę: praeitis, ateitis – viskas kartu. Aš kaip menininkas nieko nemėgdžioju, pridūriau.

Kitam šimtmety literatūra mirs, tvirtino jis.

Tada atsiras kas nors kita, atsakiau. Kas nors tokio, kas bus lygiai taip pat naudinga kaip literatūra.

Ne, prieštaravo jis. Žmogus vis labiau grimzta. Jis jau niekada nebepasieks literatūros lygio.

Paskui mudu dar kokią valandą pasivaikščiojom, nužingsniavom net iki maršalo Tito gatvės. Lietus liovėsi. Prie mano viešbučio mudu išsiskyrėm.

Dar pasimatysim! – sušukom.

Žinoma. Kur nors pasimatysim.

Po dvylikos metų, ne kažin kiek telikus iki naujojo šimtmečio, mes vėl susi­tikom. Ciūriche pas vieną prekiautoją knygomis mudu pasirašinėjome ant savo knygų. Nutarėm kartu papietauti Kilchberge, paskutinėj Tomo Mano gyvenamojoj vietoj.

Pakrantėj, siauram kyšuly, įsiterpusiam į Ciūricho ežerą, radom kuklų ita­lišką restoranėlį. Buvo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktųjų gegužės ketvirtoji. Mes norėjom užsisakyti „Slivovicos“, bet jos nebuvo, turėjom tenkintis obuolių degtine „Obstwasser“. Štai ten jis gyveno ir galynėjosi su Kėte ir Martynu Liuteriu, bet tas romanas taip ir liko neparašytas, prisiminėm.

Liuteris nėra tinkamas tapti romano herojum, kalbėjo mano draugas čekas, Jis per daug tikintis, per daug katalikiškas ir labai jau nemirtingas. Nieks negali pranokti jo įvaldytos kalbos! Velniai griebtų tą Liuterį!

Čia buvo paskutinė Tomo Mano pasivaikščiojimų vieta, prisiminėm. Su savo artimaisiais jis dažnai kalbėdavo apie „pragyvento gyvenimo tėkmę“. Iki pietų

jis rašydavo. Paskui išeidavo pasivaikščioti. Galbūt išgerdavo stiklelį vermuto. Kur tu rasi geresnį gyvenimą!

Dvelkė vos juntamas vėjas, stumiantis burlaivius Kiusnachto link. Jeigu jis nebūtų prasidėjęs su tuo Liuteriu, ko gero, dar ir šiandien gyyent sakėm mes. Jam būtų šimtas dvidešimt metų.

Pirmaisiais savo emigracijos metais prieš karą jis gyveno štai ten, pasakė mano kolega čekas ir parodė į Kiusnachto pusę. Prieš pietus rašydavo, paskui išeidavo pasivaikščioti, išgerdavo vieną kitą stiklelį vermuto. Paskui skaitydavo, atsakinėdavo į laiškus.

O vakarais klausydavosi Vagnerio, pridūriau aš. Tuo metu Tomas Manas pasidarė Čekoslovakijos piliečiu.

Čia mano draugas prisiminė atsitikimą, įvykusį Prahoj šeštajame dešimt­metyje. Tomas Manas buvo neseniai miręs, vienas jaunas rašytojas, gal dar ne rašytojas, o tik debiutantas, sukūrė novelę, o gal apsakymą – viena diena iš Tomo Mano gyvenimo.

 

Jeigu jis neapsirinka, rašytojo pavardė buvo Sladkovskis, kaip ir to seno nacionalisto. Tasai Sladkovskis, aprašydamas dieną, kai Tomas Manas gavo Čekoslovakijos pilietybę, mini keletą įvykių, kurie vadinamojoje tikrovėje buvo atsitikę tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštaisiais. Tomas Manas anksti rytą sužino, kad pasimirė sena jo draugė Kamila, Konrado Ferdinando Mejerio duktė. Per pusryčius jis laikrašty perskaito, kad Geringas ateity gali pakeisti Hitlerį. Paskui Tomas Manas parašo puslapį būsimos savo knygos skyriui apie žaizdotą liežuvį – jis sukuria netrumpą pastraipą apie meną įsikąsti liežuvį taip, kad tiesiog fiziškai nebeįstengtum pasakyti teisybės. Po arbatos pagaliau ateina didžioji valanda – priėmimas pas Čekoslovakijos konsulą Ciūriche, pilie­tybės liudijimo pasirašymas, iškilmingos kalbos, šampanas, sumuštinukai su Prahos kumpiu ir ančių kepenėlėm. Samdytas operos smuikininkas pagriežia Dvoržako Sonatiną G–dur, jam akompanuoja teatro pianistas Celneris. Vakare Manas pasižiūri vokišką filmą, tiesą sakant, tik dėl gražių pusnuogių berniukų. Prieš eidamas gulti dar pasikalba su žmona. Europai nebeliko vilties, sako jis. Mes turim palikti šį kontinentą. Tik Amerika dar gali išlikti. Taigi toji novelė turėjo būti išspausdinta viename žurnale, toliau pasakojo mano draugas čekas. Bet ją turėjo patvirtinti cenzūra.

Rašytojas pats nuėjo pas tuos pareigūnus atsiimti rankraščio. Iš tiesų buvo pasakyta jam, tai puikus ir linksmas kūrinėlis. Tačiau keletą nereikšmingų dalykų vis dėlto teks jums pakeisti. Negalima minėti ketvirtojo dešimtmečio Čekoslovakijos valstybės, bent jau tokiais neutraliais ir pozityviais sakiniais. Konrado Ferdinando Mejerio dukterį reikia išbraukti, dabar ji niekam nežinoma. Konsulate nederėtų groti Dvoržako, tai galėtų būti klaidingai supras­ta. Ančių kepenėles taip pat išbraukite, Prahos kumpis iš bėdos tegul sau lieka. O paskutinė, Ameriką liaupsinanti frazė visiškai mums nepriimtina, nors ir parašyta su ironija. Be to, Geringas taip ir nepakeitė Hitlerio, kaip visi žinom.

Tada nieko nebelieka iš mano novelės, pasiskundė jaunasis rašytojas. Kodėl nebelieka, prieštaravo valdžios atstovas. Pagrindinė linija išlieka. Tik jūs geriau, drąsiau meluokit.

Kam man meluoti, juk čia yra kūryba? – nustebo rašytojas.

Jūsų pareiga šito išmokti, nurodė valdžia. Kelias, kurį jūs pasirinko sunkus ir varginantis. Prašom dar apsilankyti.

 

Jis ir taip jau prasilenkė su tiesa, pasakiau. O kaip paskui jam sekėsi?

Vėliau jis pats tapo cenzorium. Daugiau apie jį aš nieko nežinau.

Dar keli burlaiviai iškilmingai nuplaukė ežeru į pietus. Iš Kilchbergo savivaldybės rūmų sklido pučiamųjų orkestro garsai, tikriausiai buvo rengiamasi vasaros pradžios šventei. Mūsų nuomonės dėl obuolių degtinės „Obstwasser“ sutapo: tai keistas gėrimas, skonis priminė sultis, močiutės visam pasauly tokių prisunkia ir siūlo savo vaikaičiams. Tačiau tas gėrimas atsidavė „Slivovica“.

Mudu grožėjomės ežeru ir apylinkėm. Oras buvo giedras, vanduo, kalnai ir kalvos glostė mūsų akis mėlynais atspalviais, tarsi ant drobės būtų atsargiai užteptas mėlis.

Jūs dažnai savo knygose vaizduojate gamtą arba gamtovaizdžius? – pa­klausė mano kolega čekas.

Ne, nemeluodamas atsakiau aš. Švedų literatūroje gamta jau seniai aprašy­ta. Ji yra, bet jau išnaudota.

Paskui aš užsiminiau jam apie vieną mus čia supančio gamtovaizdžio smulk­meną, kuri man buvo nesuprantama: tas kyšulys, kur mudu sėdėjom, atrodė dirbtinis, kažkoks keturkampis, lygus, išsikišęs į ežerą tarytum tiltas.

Jis, rodos, laukė to paprasto mano pastebėjimo. Jis tuoj su malonumu man viską paaiškins. Štai kaip ten buvo.

 

Pasimirė didysis romanų kūrėjas, ir jį reikėjo palaidoti. Tai įvyko tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais. Viskam jau buvo pasirengta, garbin­ga kapo duobė iškasta, juodas karstas pakylėtas deramoj vietoj, vainikai nuo valstybių vadovų, akademikų, leidėjų, vyriausiųjų dirigentų, ambasadų, teatrų, kino studijos, nuo parlamentarų, Čarlio Čaplino ir kitų buvo išrikiuoti nedidelėj penkioliktojo amžiaus bažnyčioj, Ciūricho meras maloniai pasiūlė stovų vainikams išdėlioti. Pomirtinė velionio kaukė jau buvo nuimta. Ant šilko kaspinų prie vainikų galėjai perskaityti kad ir tokius žodžius: „Liekame amži­nai dėkingi“, „Iškiliajam kalbos meistrui“, „Sakome sudie paskutiniam didžia­jam vokiečiui“, „Dėkojam garbingiausiam mūsų amžiaus kovotojui už jo ištver­mę ir orumą“, „Laimingos kelionės, Tomai Manai!“

Atvyko daug svečių, teatro sargas nukreipdavo juos į jiems skirtas vietas, visi suolai ir kėdės buvo sunumeruotos. Kilmingiausi sėdo pačiam prieky, ma­žiau kilmingi – už jų, o tiesiog kilmingi – dar toliau. Buvo rugpjūčio šešiolikta, laikrodis rodė be penkiolikos antrą, atvažiavo ir velionio artimieji, bažnyčios vargonininkas negarsiai improvizavo vargonais, grojo preliudus. Lauke stovi­niavo smalsuoliai, nuoširdžiai, o gal tik lengvabūdiškai gedintys žiopliai, laikraščių žurnalistai ir skaitančioji visuomenė.

Prie bažnyčios privažiavo virtinė sunkvežimių, pasuko prie rytinių jos durų, priekyje slinko juodas limuzinas. Variklių gaudesys nustelbė švelnius vargonų garsus.

Tai buvo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos delegacija. Iš limuzino išlipo atsakingas funkcionierius. Jis prisistatė teatro sargui, kuris prisiartino santūriais, tokiai situacijai pritinkančiais žingsniais. Funkcionierius savo pavardę nutylėjo, ji čia neturėjo reikšmės, jis atstovavo Tarybų Sąjungos kultūros ministerijai, Garbingų užsieniečių pagerbimo skyriui, Didžiųjų asmenybių padaliniui. Jo vokiečių kalba buvo puiki, gal šiek tiek senamadė, labiau primenanti skaitymą balsu nei šnekamąją kalbą.

Sargas nusprendė atvesti ką nors iš velionio artimųjų. Atėjo vyresnysis sūnus, kuris vėliau parašys „XIX–XX a. Vokietijos istoriją“. Sustojo ir sunkvežimiai. Iš jų kėbulų kyšojo didžiulės žalumynų ir gėlių kupetos.

Tai neįmanoma! – sušuko sūnus, beje, vardu Golo.

Tačiau Tarybų Sąjungos atstovas lėtai, liežuvio galiuku išvirpindamas „r“, jam paaiškino: čia tik aštuonioliktosios kategorijos mirusiųjų pagerbimas su gėlėmis. Aukštesnės kategorijos jau nebėra. Reikalingi žalumynai buvo paskubom suvežti iš sodų palei Drezdeną. Jis dar priminė, kad Gerhardui Hauptmanui buvo suteiktas tik aštuntos kategorijos pagerbimas. Tuo mes

norime parodyti velionio nuopelnų išskirtinumą.

Pareigūnas prisipažino dar niekad nėra dalyvavęs aštuonioliktos kategorijos šermenyse. Jo darbas ir buvo organizuoti tokius renginius. Jis buvo paskirtas tokiom progom atstovauti darbininkų masėms visame pasaulyje.

Kol jie šnekėjosi, vikrūs vyrukai jau atrišinėjo sunkvežimių krovinį. Aikštėj priešais bažnyčią buvo rengiamas pamatas didžiuliam vainikui.

Žinoma, mums tai yra malonu, pasakė Golo Manas. Ne tiek malonu, kiek jaudina, bet šitiek – jau, ko gero, per daug!

 

Pasakojimą apie Tomo Mano laidotuves nutraukė padavėja, atnešusi mums skrylių su grybų padažu. Mes ėmėm jos klausinėti apie voveraites. Ar jos surinktos šitose apylinkėse, ar specialiai užaugintos?

Ne, jos neauginamos, voveraičių neįmanoma užveisti. Tikriausiai jos surink­tos miškuose aplink Vinterturą. O kumpį mums visada pristato mėsininkas iš Kroicingeno.

Nuo Senojo kelio pusės girdėjosi vis didesnis mašinų ūžesys, žmonės važiavo iš darbo namo. Mes paprašėme dar po taurelę tos obuolių degtinės.

 

Mūsų pagarba skirta ne jums, o garbingajam velioniui, pareiškė tarybinis funkcionierius. Galbūt ne tiek jam pačiam, kiek jo idealams. Humanizmui! Optimizmui! Pozityviai ironijai! Išsilavinimui! Meninei sąžinei!

Taip, sutiko Golo Manas. Aš tai žinau.

Dar giliau žvelgiant, toliau dėstė tarybinis atstovas, mes norime pagerbti jo reprezentatyvumą. Kam nors atstovauti, vadinasi, pakilti virš savęs, tam tikra prasme net išsižadėti savęs, persikūnyti į kažką daug didesnio. Jis tai kalbėjo iš savo patirties, nes pats atstovavo masėms. Velionis savo kūryba reprezentavo žmoniją.

Tuo metu pradėjo skambinti varpai ne tik Kilchbergo, bet ir Ciūricho bažnyčiose.

Jūs girdit! – sušuko Maskvos pasiuntinys.

Taip, girdžiu, atsakė Golo Manas.

Pamatinis vainiko žiedas jau buvo paklotas, jo skersmuo siekė maždaug penkiasdešimt metrų. Jokia kita pasaulio sistema, jokia bendruomenė negalėtų lenktyniauti su tarybine vainikų gamyba, gyrėsi tarybinės kultūros ministeri­jos pasiuntinys.

Ir mūsų šalyje dar atsiras ne vienas toks menininkas, aš esu tikras, pasate jis. Bet tokių bus vienetai.

Velionis labiausiai bijojo susilaukti netinkamos pomirtinės pagarbos ir negrabiai parašyto nekrologo, prisiminė Golo Manas. Jis jautė, kad artėja paskutinėjo valanda. Beveik kasdien jis kartodavo: aštuoniasdešimt metų – tai baisiau už ligą!

Dabar jie turėjo bemaž šaukte šaukti, kad perrėktų bažnyčių varpus.

Vainikas sparčiai kilo aukštyn.

Tėvas dažnai sakydavo, kad šis gyvenimas netrukus pasibaigs ir niekada nepasikartos! – šaukė Golo Manas.

Bet jo gyvenimas buvo toks kūrybingas, toks spindintis! – šaukė tarybinis pasiuntinys. Kokia laikysena, koks jo orumas! Aukščiausio lygio ištvermė! Toks ilgas gyvenimas, ir nė akimirkos nusižeminimo!

Na, jis irgi turėjo šiokių tokių asmeninių paslapčių, paprieštaravo sūnus.

O kas jų neturi! Net ir mūsų šaly pasitaiko paslapčių! Toks jau tas žmogaus gyvenimas!

Pagaliau nutilo griausmingas į pamaldas kvietusių varpų gaudesys. Golo Manas pasižiūrėjo į savo rankinį laikrodį, po penkiolikos minučių prasidės gedulinga ceremonija. Darbininkai, pasitelkę kopėčias, toliau raitė vainiką, viršutinė jo dalis netrukus turėjo susilyginti su bažnyčios stogu.

Mano tėvas šermenis laikė kvaila ceremonija. Jis norėjo būti palaidotas paprastai, krikščioniškai, su evangelinėm apeigom, pasakė Golo Manas.

Mano draugas čekas prisipažino jaučiąs didelę silpnybę desertams. Jis norėtų pasiūlyti gabalėlį obuolių pyrago su plakta grietinėle. Ir butelį šampano iš Kroicnacho. Būtent tokį desertą užsisakydavo ir Tomas Manas. Jis mėgo desertą.

Švedų rašytojai beveik visuomet laidojami tyliai, pasakiau aš. Paskutinės didelės rašytojo laidotuvės buvo Strindbergo. Kiek žinau, daugelio palaikai sudeginami, dar pridūriau.

Į restoraną rinkosi žmonės. Užsisakę po taurę vyno, jie gurkšnodami laukė saulėlydžio.

 

Ar negalima buvo pasitenkinti mažesne, taip sakant, simboline viso to dali­mi? – paklausė Golo Manas, žvelgdamas į šiurpiai iškilusį vainiką.

Jau pats vainikas yra simbolis, aiškino Tarybų Sąjungos atstovas. Simbolių negalima skaldyti, kad neprarastų savo galios. Velionis tai yra pabrėžęs vie­name iš savo rašinių.

Neprisimenu, atsakė Golo Manas. Jis nusiėmė saulės akinius ir ėmė juos valyti į nosinaitę, kuri kyšojo iš švarko kišenės ties krūtine. Tėvo žodžių apie simbolius jis taip ir neprisiminė.

To nieks iš jūsų nereikalauja, toliau kalbėjo pasiuntinys. Juk šis vyras, kaip visi žinome, per šešiasdešimt metų kasdien parašydavo po puslapį. Mes apskaičiavom – jo gyvenimo kūryba turėtų apimti dvidešimt septynis tūks­tančius puslapių. Čia, žinoma, įtraukti ir jo laiškai. Taip pat ir kalbos visokių gimtadienių, jubiliejų, laidotuvių proga.

Jūs irgi ketinate pasakyti kalbą? – paklausė Golo Manas, su baime žvelg­damas į vainiką, kuriam, atrodė, nebus pabaigos.

Ne, tai neįeina į jo užduotį. Jis netgi neužsuks į bažnyčią. Jis atstovauja kitokiam, modernesniam pamaldumui, jis atsidavęs tokiam tikėjimui, kur nebėra nei sakramentų, nei šventųjų relikvijų.

Daugelis laidotuvių svečių pastebėjo, kad prie bažnyčios kažkas vyksta. Dabar jie stovėjo tarpdury, nustebę jų veidai bolavo bažnyčios prieblandoj.

Kultūros ministerija parašė keletą eilučių, jeigu galima, jis norėtų jas per­skaityti. Žinoma, čia pat, lauke. Be jokių įmantrybių. Instrukcijos šiam atvejui nebuvo visiškai aiškios. Gal dabar jis tai galėtų padaryti?

Prašom, atsakė Golo Manas ir dar kartą pažvelgė į savo laikrodį. Tik ne per ilgai.

Tarybų Sąjungos ruporas išsitraukė iš kelnių kišenės suglamžytą popiergalį. Čia nedidelė citata, paaiškino jis, kitaip sakant, linkėjimas mirusiajam nuo mirusiojo ir sykiu nuoširdi darbo masių užuojauta gedintiems artimiesiems.

Jis perskaitė mašinėle parašytą tekstą, jo tartis buvo sklandi ir aiški, intonacija dalykinė, be jokio jaudulio ar sentimentalumo.

Mirtis yra didžiulė jėga. Prieš ją nusiimame skrybėlę, prie jos einame pasilenkę, ant pirštų galų. Ji siaustosi garbingos praeities mezginiais, ir mes jos garbei deramai apsitaisom juodais drabužiais. Protas stovi prieš ją bejėgis, nes protas tėra dorybė, o mirtis – laisvė, pabėgimas, nuostaba ir pasitenkinimas. Pasitenkinimas, bet ne meilė. Mirtis ir meilė nedera viena prie kitos. Tik meilė priešinasi mirčiai, ji – o ne protas – yra stipresnė už mirtį. Tik meilė, ne protas įkuria patrauklias mintis. Iš meilės ir gėrio atsiranda bet kokie dariniai: protingai malonios bendruomenės formos, gražūs žmonių kilnumo pavyzdžiai ir papročiai. Aš turėsiu tai omeny. Širdyje būsiu ištikimas mirčiai, tačiau aiškiai žinosiu, kad ištikimybė mirčiai ir praeičiai – jeigu tai nulemtų mūsų veiksmus ir poelgius – tėra piktavalis niršulys, niūrus gašlumas ir priešiškumas žmonėms. Gėrio ir meilės vardan žmogus neturėtų leisti, kad mirtis bent kiek valdytų jo mintis.

Šitą vietą aš prisimenu, pasakė Golo Manas.

 

Obuolių pyragas iš tiesų buvo puikus. Plakta gelsva grietinėlė truputį atsi­davė rūgštim. Šampanas, ko gero, buvo pačios saldžiausios rūšies.

Aš pats ne kartą galvojau ką nors parašyti apie Tomą Maną, pasakė mano drau­gas čekas. Gal nedidelį romaną. Arba pjesę. Bet tai tikriausiai būtų nelengva.

Aš jus suprantu. Manas mėgo rašyti, per visą savo gyvenimą jis tik tuo ir užsiėmė, kalbėjau aš. Žmogus, tyliai sėdintis prie rašomojo stalo, – skurdoka medžiaga. O vidinis Tomo Mano pasaulis jau ir taip egzistuoja, jis pats jį sukūrė savo knygose.

Man irgi atrodo, kad neverta liesti Tomo Mano, atsidusęs pasakė mano pro­fesijos brolis. Mūsų laikais tai būtų per menkas motyvas.

Aš nė eilutės neišdrįsčiau parašyti apie jį, pasakiau. Jo didumas mane bau­gina.

Kuo ilgiau gyveni, kalbėjo mano kolega, tuo labiau suvoki, ko vertėtų, ko būtina išvengti. Ir vis mažiau belieka kuo pasikliauti.

Vėjas nurimo, burlaiviai stovėjo ežere sustingę, subliūškusiom burėm. Vis garsiau girdėjosi pučiamųjų orkestras, tarsi muzikantai iš lėto žingsniuotų Senąja kaimo gatve.

 

Pagaliau darbininkai susirinko savo kopėčias ir sumetė į sunkvežimio kėbulą. Kai kurie grebojo veją aplink vainiką, rinko į pintines nukritusius lapus ar žiedus. Golo Manas pasižiūrėjo į savo laikrodį, taip, jau buvo metas.

Aš prašau jūsų, gerbiamasis pone Manai, perduoti pačius nuoširdžiausius, pačius jautriausius užuojautos žodžius visiems gėdintiesiems, pasakė Tarybų Sąjungos pasiuntinys ir žemai nusilenkė.

Ačiū, aš perduosiu, pasakė Golo Manas.

Vainikas buvo baigtas. Jie išvažiavo, pirmiausia – limuzinas, po to – sunkvežimis su darbininkais. Golo Manas, grįždamas į bažnyčią, stengėsi nežiūrėti į vainiką. Bet tai buvo ne taip lengva.

Ar ten tikrai buvo vainikas?

Ne, veikiau kūgiškas statinys, sudėliotas iš kiparisų, lauro šakelių, vilkdal­gių, rožių, baltųjų kalijų, gvazdikų, mimozų ir raudonųjų rododendrų, tai buvo tarsi koks bokštas, gigantiška augalų pilis su smailėjančia viršūne aukštesnė už bažnyčią.

Ant transparanto, pakelto kokius penkis metrus nuo žemės, galėjai per­skaityti – PASAULIO DARBININKŲ PAGARBA RAŠYMO DIDVYRIUI!

 

Mudu apsimokėjom už vakarienę. Kelneris mums dar pasiūlė po taurelę, todėl galėjome iki pat galo grožėtis saulėlydžiu. Labai jau mažos tos taurelės, apgailestaudami pasakėm.

Jūs dar neatsakėte į mano klausimą, priminiau aš. Kaip čia atsirado šitas keistas, lygus žemės liežuvis?

Aš ir mėginu tai padaryti, atsakė kolega iš Prahos. Tuoj viskas paaiškės.

Mažoj taurelėj buvo vyšnių likeris. Saulė, artėdama prie horizonto, rodos, ėmė greičiau smigti žemyn.

Jeigu neklystu, Golo Manas čia gyvena iki šiol, pasakiau. Nors lentelėje durų skambučio parašyta – THOMAS MANN.

 

Po laidotuvių prabėgus porai dienų, buvo pradėtas ardyti tarybinis vainikas. Iš priešingų pusių į jį kibo du ekskavatoriai. Visi žalumynai buvo sukrauti ant garbingo Konrado Ferdinando Mejerio kapo. …

Jie ten išgulėjo dvejus metus bendroj krūvoj su kitais vainikais ir gėlių puokštėmis suneštomis per kūrėjo laidotuves.

Parapijiečiai beveik apsiprato su ta iškilusia kalva.

Po poros metų, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintaisiais, visa tai pavirto puvėsiais. Tas juodžemio kalnas, gerokai tamsesnis, kietesnis ir tvirtesnis nei paprastas kompostas, buvo susemtas ir nuvežtas prie Ciūricho ežero. Nuo kranto į ežerą buvo supiltas lygus, pailgas kyšulys. Kaip minėjom, primenantis tiltą. Dar po poros metų ant to dirbtinio kyšulio įsikūrė kuklus restoranėlis. Pirmosios čia pasodintos liepos jau buvo didžiulės. Prie šampano taurės, saldaus vietinio likerio ar stiklo alaus ciūrichiečiai mėgdavo čia sėdėti ir su pasimėgavimu žiūrėti į besileidžiančią saulę.

 

Tomas Manas nemėgo vyšnių likerio, pasakiau. Iš tikrųjų visai negalėjo jo gerti. Tačiau kartkartėm, ypač Almos Maler namuose, jis buvo priverstas tai daryti.

Menas, ko gero, ir yra tai, ko neįstengi padaryti, pasakė mano draugas čekas.

Mudu buvom vienos nuomonės, kad visokie saldumynai, nesugebėjimas atsispirti jų pagundai, buvo didžiausia Almos Maler gyvenimo bėda. Įvairūs li­keriai, nuga, muzika, poezija, Vagneris, pyragaičiai, gailestis pačiai sau, istori­jos klastojimai ir plakta grietinėlė. Santūri, ori laikysena, didelių aistrų ir netramdomų geismų vengimas, disciplinuotas bet kokių gundymų atsisakymas, visur laikymasis saiko – tai buvo tvirtas Tomo Mano gyvenimo ir kūrybos pamatas.

Kai mes pagaliau pakilome eiti, abu atsargiai patrepsėjom, mėgindami žemės tvirtumą. Ir abu pajutom: ji šiek tiek linguoja. Bet kol kas dar nedumba.

Paskui nuvažiavom prie mano viešbučio už Grosmiunsterio, čekas žadėjo pernakvoti pas draugę prie Utlibergo. Wiederschauen!² – šūktelėjom vienas kitam.

 

Prieš keletą dienų viename žurnale radau žinutę, kad mano draugas ir kole­ga čekas miręs, jis, po teisybei, jau buvo senokai pasimiręs. Žurnale buvo įdėta jo nuotrauka. Aš net buvau pamiršęs, kaip jis atrodo su tuo senu velveto švarku ir suglamžytu megztiniu aukšta apykakle. Daugelį metų aš apie jį net nepa­galvodavau. Dabar man jo pasidarė gaila.

 

Versta iš: Torgny Lindgren. I brokiga blads vatten. Stockholm: Norstedts, 1999