Torgny Lindgren. Dorė Biblija

2006 m. Nr. 8–9

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

„Dorė Biblija“ – naujausias garsaus šiuolaikinio švedų rašytojo Torgny Lindgreno (g. 1938 m.) romanas. (Septynias šio puikaus švedų pasakotojo knygas jau esu išvertusi į lietuvių kalbą, išleido „Vaga“ ir „Alma littera“: „Gyvatės pėdsakas ant uolos“,  „Meilės dievas Frėjus“, „Betsabėja“, „Kamanių medus“ ir kt.)
Knygos „Dorė Biblija“ herojus – Vesterboteno krašto gyventojas, sulaukęs senatvės, į magnetofoną įrašinėja pasakojimą apie tragikomišką savo gyvenimą, apie tai, ką nuo pat mažumės jam reiškė šeimos Biblija, iliustruota garsaus prancūzų dailininko Gustavo Dorė (1833–1883) piešiniais. Pasakotojas – vienturtis išsilavinusių tėvų vaikas. Bent jau tokiais jie save laikė, tačiau jų sūnus nuo gimimo turėjo disleksiją – negalėjo nei skaityti, nei rašyti, toji negalia savotiškai nulėmė visą tolesnį jo gyvenimą.
Biblijos pasaulis, šiurpios ir sykiu gražios Dorė iliustracijos šiam nelaimingam, bet įdomiai filosofuojančiam keistuoliui buvo ne tik pasaulio pažinimas, Biblija galiausiai tapo alegoriniu jo paties gyvenimo atspindžiu. Pamokslininko toną primenantis romano herojaus pasakojimas kupinas humoro, žaismės, o Vesterboteno krašto užkampis – keisčiausių išraiškingų charakterių ir šiaurietiškos magijos, kuri būdinga T. Lindgreno herojams.

 

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų rugpjūtį, pirmąją pradžios mokslų dieną, aš su menka savo negalia, kuri tada dar neturėjo pavadinimo, sėdėjau žaliai dažytoje Noršiovaleno mokyklos klasėje. Nuo pirmosios pamokos prasidėjo garsinis raidžių tarimas.
Mokytoja kreida parašė ant juodos lentos kažkokią raidę. Aš įsmeigiau žvilgsnį į suolo stalviršį, į šaką lakuotoj medienoj. Kiti vaikai drąsiai ir smalsiai stebėjo mokytojos judesius. Man jie buvo nemalonūs.
Rarindama kreidos gabalėliu nelygų lentos paviršių, mokytoja mums demonstravo teorija pagrįstą mokymo metodą, kurio aš negalėjau priimti.
Bet mielai prisijungdavau, kai reikėdavo ką nors balsu ištarti. Niekas mūsų urėdijoj taip nuoširdžiai ir balsiai netarė garsų kaip aš.
Toji medžio šaka, nuo kurios nenuleidau akių, buvo pailga, vienas jos galas ne toks ryškus, tarytum išblukęs. Pakraščiuose rievės platesnės, negrabios, arčiau vidurio – plonesnės, bet ryškesnės, jų spalva tamsesnė, nuo ochros pereinanti į umbrą, vidury jau vos galėjai jas vieną nuo kitos atskirti. Ten rievės susiliejo į beveik juodą lėliukę, kuri nejudėdama, atkakliai traukė mano žvilgsnį. Aš tarsi klausiau savęs: kieno ranka išraižė tas šakas obliuotoj medienoj?
Ir kieno žvilgsnį aš ten matau?

Tą mano įkyrų, bet nuoširdų potraukį sutelkti dėmesį į kokią nors paviršiaus detalę pažadino senelis.
Kai jis tapo keistai nebeįgalus, nebepajėgė nei skaityti, nei rašyti, mano tėvas nupirko jam savotišką įtaisą – didinamąjį stiklą ant stovo su pritvirtinta lempa, kuri apšviesdavo norimą paviršių.

Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą mudu, žiūrėdami per tą įtaisą, studijuodavome Dorė Bibliją. Vienam puslapiui ištyrinėti mums kartais prireikdavo ištisos savaitės. Didinamasis stiklas tarsi panaikindavo atstumą tarp akies ir stebimo dalyko, akies lėliukė, tinklainė ir tas plotelis, į kurį mudu žiūrėdavome, susijungdavo, susiliedavo į vienovę, kurią mudu vadinome reginiu.
Kartą Simonas, kuris vėliau buvo paskelbtas apaštalu Petru, žvejojo Genezareto ežere, jo valtyje buvo ir Jėzus. Bet Simonas nepagavo nė vienos žuvies. Tinklas buvo tuščias tol, kol Jėzus jam neparodė vietos, kur prie dugno knibždėte knibždėjo žuvų. Netrukus jie tiek jų susėmė, kad vos begalėjo tinklą ištraukti. Tada Jėzus Simonui, kuris vėliau tapo Petru, tarė: Nebijok! Nuo šiol tu būsi žmonių žvejas!
Žuvys buvo stambios, o per didinamąjį stiklą atrodė dar didesnės. Akys baltos, išverstos, vargšės žuvys klydo manydamos, kad saugiai lindės sau dumble ar gelmės urvuose. Kai žuvį ištrauki į šviesą, jos galva kažkaip persikreipia – kaktikaulis pakyla, skruostai išsipučia, ji tarsi įgyja žmogaus bruožų. Per tą didinamąjį prietaisą galėjome apžiūrėti jų žiobtus, Dorė juos buvo palikęs plačiai atvertus, tarytum švokščiančius, pro juos matėme ryklę ir net vidurius. Mes mėginom įžvelgti, kur prasideda žiaunos, kur žuvies širdis, sumažėjusi plaukimo pūslė.
Trumpiau šnekant, senelio įdiegtas įžvalgumas padėjo man visą gyvenimą. Dirbdamas muziejuje – dirbau, deja, neilgai – garsiuose paveiksluose matydavau daugybę įdomiausių smulkmenų, kurių mano akys tiesiog ieškodavo, aš troškau padidinti tas smulkmenas, įsigilinti į jas. Paveikslo visumoj jos buvo tik mažmožiai, detalės.
Kiekvienas žmogus, norėdamas panagrinėti kokią nors savo gyvenimo smulkmeną, gali tai padaryti ją padidindamas arba sumažindamas.
Teodoras Gerikas yra nutapęs dvi nukirstas žmogaus galvas, ką tik giljotinuotas, jeigu taip galima pasakyti. Jos guli ant lininės staltiesės, iš nurėžtų kaklų varva kraujas. Seneliui šis paveikslas atskleistų neįtikėtiną galimybę pro tas prasižiojusias vyrų burnas prasiskverbti į pasaulį, kurio tapytojas neįstengė parodyti pateikdamas vienovę, gražiai sukomponuotą keturkampėje drobėje. Senelio žvilgsnis slystų drėgnu liežuviu žemyn, smelktųsi pro gerklas, pro balso stygas, keliautų rykle, paskui jau vaizduote prasibrautų į krūtinės ląstą ir ten pamatytų – būtybė šilta, dar beveik alsuoja, kraujas dar tebeteka gyslomis, kūnas vibruoja, gyvybė dar plasta, rusena. Viskas, rodos, taip, kaip turi būti.
Euženo Jansono paveiksle „Ridarfiordas“ aiškiai matyti Augustas Strindbergas, stovintis kitoje fiordo pusėje. Jis vilki blizgančiu lietpalčiu. Užsimovęs juokingą megztą kepurę. Jis čia pravažiuodamas stabtelėjo, tikėjosi susitikti su jauna rašytoja Marika Stiernstedt ir galbūt net pasimylėti. Bet iš to nieko neišėjo. Jos galva boluoja viename Kornhamno aikštės lange.

Iš įpročio sutelkti į ką nors dėmesį aš įsistebeilijau ir į tą šaką mokyklos suole pirmąją savo mokslų dieną. Septynerius metus – tiek truko privalomas mokslas – aš skvarbiomis akimis apžiūrinėdavau visas šakeles obliuotoje ir nulakuotoje pušies medienoje. Kartais mano žvilgsnis sustodavo prie flanelografo, kur buvo vaizduojama, kaip Kristus išgydė luošąjį arba žingsniavo vandens paviršium tarsi kokia melsva marška.
Kai tą pirmąją dieną pasibaigė pamokos – Karlo Lideno automobilis jau laukė manęs šalikelėje – man dar pavyko pasikalbėti su mokytoja. Ji jau buvo užsidėjusi rudą beretę ir ruošėsi apžergti savo dviratį.
Na tu nori man kažką pasakyti?
Taip, atsakiau. Man su tom raidėm nesiseka.
Jeigu taip, pasakė ji, mes mokysimės jų pamažu. Išmoksi ne daugiau kaip po dvi ar tris.
Bet ar tai būtina? – paklausiau.
Taip, būtina. Be raidžių augantis žmogus negali vystytis. Be jų tikriausiai nebūtų ir pasaulio.
Ji kalbėjo su manim taip, tarsi aš būčiau vaikas, juk toks aš ir buvau.
Bet kad jų niekaip nenulaikau, jos taip greitai juda, kad aš nespėju pamatyti, stengiausi jai paaiškinti.
Kiekviena pradžia sunki, pasakė mokytoja ir užsitraukė ant ausų beretę. Pamatysi – kasmet bus lengviau ir lengviau.
Kai tos raidės nustos suktis ir šokinėti, aš tikrai jas įveiksiu, pažadėjau.
Aš pasistengsiu jas rašyti dar didesnes ir aiškesnes, kalbėjo ji. Turėk kantrybės. Viskam savo laikas. Laikas – perplėšti ir laikas – susiūti.
Tos jūsų knygos, AR TU NORI SKAITYTI?, atrodo, taip ji vadinasi, aš tikrai nenoriu, pasakiau. Namie turiu kitą, daug geresnę. Jos man užteks visam gyvenimui.
Knygas mums parenka valdžia, tarė mokytoja. Kokias mums pasiūlo, iš tokių ir mokomės.
O kokios nors išimties nebūtų galima?.. – paklausiau.
Ne, atsakė ji. Išimčių nėra. Bet kokios išimtys, kad ir pačios mažiausios, griauna nusistovėjusią tvarką.
Ji pagaliau užsėdo ant mėlynai nulakuoto dviračio ir nuvažiuodama dar pridūrė:
Perduok linkėjimų girininkui!

Beje, ar jums, mielieji mano bendradarbiai, kas nors paaiškino, kodėl mes kartu imamės lipdyti šią knygą?
Dar neįjungęs magnetofono, aš atsisėdau prie lango ir įsižiūrėjau į mūsų urėdiją. Avabeko upelis, išgraužęs vingiuotą septynių kilometrų rėvą, teka kalno šlaitu, pakalnėje – ežerai, jais plukdomi sieliai, abipus kelio, vadinamo Diržu, kai kada – Bado kilpa, – stūkso torparių sodybėlės skambiais Liukano, Hugnadeno, Nodeno ir kt. vardais. Toliau – kalnų viršūnės, miškai, plyni kirtimai, kuriuos naujas urėdijos girininkas liniuote braižo ant popieriaus, pailgos gelzganos pelkės, miškų ežeriukai, dieną jie iš čia atrodo juodi, o prieblandoj – boluoja. Dar toliau – kaimai, vienkiemiai, kurių jau nebegaliu įžiūrėti, bet jie yra, tūno tarp eglynų ar glaudžiasi prie plikų uolų: Inrelidenas, Lilobergas, Avabekas, Arnbergas, Morkenas, Kulmiurlidenas. Ir Omtreskas.
Matau kelio sampilas palei Vindelės upę, žemiau Vormforso. Iki Knauseno, kuris kyšo netoli Helneso džiovininkų sanatorijos, tiesiausiu keliu būtų vienuolika mylių. Kartais ten pastebiu į dangų kylantį baltą dūmų stulpą. Gal ir ten kas nors gyvena, o gal tik garas nuo šaltinių kyla? Nežinau.
Ar jūs galėsite visa tai įsivaizduoti? Ar visa tai tiks mūsų knygai apie Dorė Bibliją?
Be reikalo užsiminiau Manfredui Marklundui apie Dorė. Verčiau reikėjo jam papasakoti apie tą briedžiuką, kurį norėjau prisijaukinti, arba apie nebeveikiantį baterijinį radijo imtuvą. Paskutinį kartą per jį išgirdau, kad raketomis apšaudoma Tiberijos žemė prie Galilėjos ežero.
Bet aš kažkodėl leptelėjau: Gustavas Dorė.
O kas jis toks? – paklausė Manfredas Marklundas. Kokia, sakei, jo pavardė?
Gustavas Dorė.

Manfredas Marklundas rašinėja straipsnelius, trumpas žinutes į vietinį laikraštį. Anksčiau tai darydavo jo tėvas, taip pat vardu Manfredas. Pasibaigus džiovos epidemijai, tą darbą perėmė jo sūnus. Jis, galima sakyti, paveldėjo šią urėdiją. Mat kiekviena urėdija turi savo žinučių ir straipsnelių rašytoją. O kiekvienas žinučių rašytojas turi savo urėdiją. Apie ką tuose straipsneliuose rašoma, aš nežinau.
Manfredas turi sūnų, jo vardas irgi Manfredas.
Kartą jis man pasigyrė:
Savo darbu aš didžiuojuos. Mes, korespondentai, atsakom už intelektualinę laisvę ir dvasinį gyvenimą. Dabartinis Švedų akademijos sekretorius taip pat rašinėdavo gudrius straipsnelius. Ir mūsų kultūros ministras tai darė. Prancūzijos prezidentas jaunystėj taip pat rašydavo į laikraščius.
Ne vieną kartą esu girdėjęs Manfredą skundžiantis:
Čia nieko neatsitinka. Ką man daryti?
Jis dažnai pas mane užsuka, bent kartą per savaitę užkopia į kalną tuos septynis kilometrus mano taku, kuris atsišakoja nuo vieškelio, vadinamo Kariuomenės keliu, šis vingiuoja iš Liukselės į Arvidsjaurą, arba, jei norit kitaip, – iš Adakgruvano į Šeleftę.
Manfredas ateina tikėdamasis, kad galbūt čia kas nors atsitiko.
Aš čia esu pagrindinis įvykių dalyvis, tikinu jį. Kiti įvykiai manęs visai nedomina.
Bet žinutėse, naujienose jie būtini, sako Manfredas. Aš esu prirašęs apie visokius tyrlaukius, kuriuose nėra nė vieno žmogaus, nei gyvo, nei mirusio, kur laikas tarytum sustojęs. Bet redakcija tokių straipsnelių nenori spausdinti.
O ar įvykių tu negalėtum ir pats sugalvoti?
Aš turiu būti atsargus, sako Manfredas. Šeleftės redaktoriai kartais patikrina. Jeigu atras, kad aprašyta tai, ko nebuvo, gausiu įspėjimą. Trys įspėjimai – visą mėnesį mano straipsnelių nespausdintų.
Kad ir kaip norėčiau, aš negaliu tau padėti, pasakiau jam. Neturiu polinkio. Toks darbas – ne man.
Taip, sutiko Manfredas. Ne visiems tai yra duota. O aš, matyt, toks jau apsigimiau. Straipsnelių rašytojas.
Tai jau taip. Sugebėjimas rašyti – ypatingas menas. Beveik kaip briedį išdrožti, pasakiau. Arba kaip koks meilės sūrio virimas geležiniame puode – iš pasukų, sviesto ir cukraus.
(Skliausteliuose: čia man derėtų paaiškinti, kad tik Vesterboteno užkampiuose tas meilės sūris daromas. Aš nusiperku jo iš ūkininkų, jį pardavinėja stiklainėliuose, kurių dangteliai apriesti guminiais žiedais. Meilės sūris primena pasukų sūrį, tik yra grūdėtas kaip migdolų masė. Jis būna ochros spalvos, kvepia kaip ką tik iškeptos duonos pluta, o jo skonis – kaip tąsių pieniškų saldainių. Kada nors būtinai jo paragaukit!)
Kartais sugalvoju istorijų apie visokius atvykėlius, kalbėjo Manfredas Marklundas. O šito jau neįrodysi. Atvykėlis gali pasirodyti bet kur – Lilšiolidene, Omtreske ar Morkene. Kas ten susigaudys, kokiu reikalu jis atkeliavo. Paskui aš padarau taip, kad jis dingtų iš mūsų apylinkių. Redakcija sužavėta mano straipsneliais apie atvykėlius.
Žinoma, reikia pasistengti, kad jie netaptų sėsliais ir ko nors neiškrėstų, toliau aiškino jis. Tada turėčiau atskleisti tikrąją jų esmę. Man beliktų tik viena – juos nugalabyti.
Kas nerašo į laikraštį, tas niekada manęs nesupras, pasakė jis.

Tąsyk Manfredas Marklundas manęs paklausė:
O kas gi tas Gustavas Dorė?
Jis nupiešė visą Bibliją. Nuo pradžios iki galo, paaiškinau aš. Išraižė Įstatymo knygas, rastas ant Sinajaus kalno, nuvedė žmones į Pažadėtąją žemę. Sugriovė Jerichoną, per tvaną paskandino pasaulį. Jam rūpėjo, kad Jėzus gimtų Betliejuje ir būtų pakrikštytas Jordano upėj, paskui pasakytų Kalno pamokslą, kad būtų nukryžiuotas ir trečią dieną prisikeltų. Jis viską padarė. Visa tai įamžino.
Aš to nežinojau, pasakė Manfredas.
Be tos Biblijos aš nebūčiau toks, koks esu, nenorėdamas perdėti atsargiai prisipažinau. Esu ištyrinėjęs visas Dorė piešinių linijas ir figūras. Jūrą, kuria Jėzus vaikščiojo. Bangas. Samarietės krūtų spenelius po linine jos suknia. Holoferno galvą. Virvę, kuria buvo persijuosęs vienas iš nukryžiuotų plėšikų. Kardą Dievo rankoj, kai jis užmušė žaltį. Aš visą savo gyvenimą paskyriau Gustavui Dorė. Viską mačiau ir tebematau jo akimis. Visur aš regiu Dorė raižinių kontūrus. Kas netiki Gustavu Dorė, tas apskritai negali tikėti.
Išeina, kad tu – jau tikras Dorė specialistas, tarė Manfredas Marklundas.
Taip, sutikau. Drįstu taip tvirtinti.
O čia jau naujiena, pasakė jis.
Niekas visoj Švedijoj tiek neišmano apie Dorė Bibliją kaip aš, pasigyriau. Tiesą sakant, tai mano senelio nuopelnas.
Kaip rašoma to dailininko pavardė? – paklausė Manfredas.
Kaip girdima, taip ir rašoma, atsakiau.
Žinojau, kad taip galima pasakyti, nes nėra nieko, kas nebūtų užrašoma kaip girdima.
Paskui Manfredas Marklundas tekinas pasileido namo, į Avabeką, kad kuo greičiau parašytų laikraščiui straipsnelį.

Man to straipsnelio niekas neperskaitė. Bet jį aptiko Šeleftės klebonas ir iškirpęs nusiuntė katedros probstui į Lulę. Tas savo ruožtu nunešė iškarpą vyskupui. O vyskupas, aišku, išsiuntė į Upsalą, arkivyskupijos raštinei. Kur paskui tas straipsnelis dar galėjo nukeliauti, aš jau nežinau. Kiek man teko girdėti, jis buvo iliustruotas mano ir Dorė portretais.
Dabar aš jau nebevarginu savo smegenų kokiais nors straipsneliais ar žinutėm. Niekas jų man čia neperskaito, jos man nerūpi – per maža apimtis. Štai Balzako kai kurie romanai, kaip sakė mano senelis, aprėpia daugiau negu keturis tūkstančius veikėjų.

Vieną praėjusio pavasario popietę į mano kuklų namą ant kalno užklydo nepažįstamas žmogus. Jis avėjo tvirtais žygio batais, turėjo lazdą, buvo apsivilkęs dėmėtu kombinezonu, gautu iš kariuomenės atsargos sandėlių. Prisistatęs jis man ėmė kalbėti, kad netrukus bus švenčiamas svarbus Gustavo Dorė jubiliejus. Sykiu ir švedų krikščionybės sukaktis. O šios datos tokios pat reikšmingos, kaip ir Pasauliniai Bažnyčios metai arba pirmasis Upsalos vardo paminėjimas.
Paskui jis paklausė, kodėl aš taip aukštai gyvenu.
Taip jau susiklostė, pasakiau. Čia mano namai. Kadaise čia buvo mano tėvo urėdija. Jis būtų patenkintas, jeigu žinotų, kad aš čia įsikūriau. Džiaugtųsi ir mano senelis, bet, žinoma, ne tiek. Ten, vakaruose, jūs galite matyti stūksantį Omlideną. Penki šimtai penkiasdešimt metrų virš jūros lygio. O tas kėglio formos kalnas pietuose yra Brinkniorelnas. Ežeras vadinasi Kvamarnas.
Taip, sutiko jis. Gamta čia labai graži, o vaizdas tiesiog kerintis.
Aš niekada nepasakyčiau „kerintis“. Man šis vaizdas įprastas, pakenčiamas, paprieštaravau. Kerintis grožis kelia neviltį.
Jūs esate tai patyręs? – paklausė jis.
Taip, atsakiau. Esu patyręs.
Aš savo ruožtu paklausiau, kodėl jis sukorė tokį ilgą kelią, užkopė į Avabergą, į pačią viršūnę, kur durpėta klampynė juosia Okskalo šaltinį, iš kurio išteka Avabeko upelis.
Bažnyčia keičiasi, aiškino jis. Dabar mes ieškome, dairomės į visas puses. Keliaujame, dažniausiai pėsčiomis. Štai aš ir atsidūriau ant šito kalno. Beje, kaip jis vadinasi?
Avabergas, atsakiau.
Taip, taip. Avabergas. Taigi. Avabergas. Mes išgyvename naują piligrimystės pakilimą. Bažnyčios taryba, ūkio skyrius mums net parduoda ypatingus žygio batus – pjeksus. Tokiais batais gali užkopti net į patį Karmelio kalną. Bažnyčia – tai nesibaigiantis judėjimas. Bažnyčioje Kristus privalo nusileisti ant žemės.
Dorė Biblijoj nėra jokių bažnyčių, pasakiau. Kelios sinagogos, bet nė vienos bažnyčios. Ir nė vienos katedros.
Liūdnoka dėl tokio neapsižiūrėjimo, pajuokavo jis.
Dorė nieko nepraleido, atkakliai aiškinau. Nupiešė netgi tai, ko nėra – dirželius Marijos Magdalietės sandalams, šešis pirštus ant kairės Jėzaus kojos, kai jis kalbėjo sinagogoj. Petrui uždegė drabužį, kai tas, pasilenkęs prie sargybinių laužo, išsižadėjo Kristaus.
Mes nieko neteigiam, pasakė jis. Jei savo kuprinėj aš turėčiau paruoštus atsakymus, Švedų bažnyčia nebūtų manęs čia siuntus.
Ant pečių jis iš tikrųjų turėjo kuprinę. Tokią pat kaip mano. Tik aš ją vadinau nešmene.
Mudu dar ilgokai kalbėjomės, ginčijomės apie bažnyčią ir krikščionybę. Nežinau, ar jums, mieli bendradarbiai, būtų įdomu, ar jus tie dalykai bent kiek jaudina. Ar gali vien tikėjimas suteikti palaimą? Ar tikrovėje būna stebuklų, ar jie – tik savotiška poezija? Ar amžinasis gyvenimas prasideda iškart po mirties? O gal vėliau?
Galiausiai tas keliautojas pasakė:
Mes sužinojom, kad jūs – geriausias mūsų šalyje Gustavo Dorė ekspertas.
Taip, nesigyniau. Ko gero, taip ir yra.
Aš jums minėjau, kad artėja Dorė jubiliejus. Mums reikia išleisti reprezentacinę knygą.
Taip, jau būtų metas tai padaryti, pritariau jam.
Mes norime ne teologinės disertacijos, o asmeniško požiūrio. Maždaug tokios knygos, kokias rašo Levertinas, Ola Hansonas ar Klara Johanson.
Bet jie labai skirtingi autoriai, paprieštaravau. Kas vienam atrodo juoda, tas kitam – balta. O dar kitas apskritai linkęs visur matyti tik juoda.

Aš čia pateikiau tik porą pavyzdžių, teisinosi bažnytininkas. Tiksliau – tris.
Mudu sėdėjom kiekvienas ant savo akmens priešais mano namą. Kadaise jis buvo skirtas miško darbininkams, jį surentė toks Elis iš Lilobergo. Pamažu leidosi saulė. Pavasarį ji visada nugrimzta į Lilholmtresko ežerą.
Bažnyčioje mes ieškome savito balso, toliau kalbėjo jis. Ieškome žmogiškumo gelmės. Didelio meno, kurį pagimdo išgyventi nutikimai.
Taip, pritariau jam. Tikriausiai suprantu, ką turit galvoj.
Jūsų gyvenimas unikalus, ramiai postringavo jis. Neabejotinas autoritetas. Platus gyvenimo pažinimas, kiekviena smulkmena susijusi su Gustavu Dorė – jums tai neleis tylėti. Kitas jau būtų griebęsis plunksnos. Ir jūs to neišvengsit.
Taip, pritariau, jūs teisus. Tikriausiai neišvengsiu.
Jūs įsivaizduojat, kiek daug galėtumėte pasakyti savo knygoje apie Dorė Bibliją! – sušuko jis.
Iš lėto tirštėjant Vesterboteno sutemoms aš jam papasakojau, ką sudėčiau į savo knygą apie Dorė.
Skurdi menininko vaikystė Elzase. Nepaprastas, nevaikiškas laimės kūdikio žvilgsnis, aprėpiantis ir smulkias detales, ir visumą. Klusni ranka. Ankstyva sėkmė. Gyvenimas Paryžiuje. Iliustracijos Servanteso, Balzako, Rablė kūriniams.
Visa tai turėtų būti mano knygoje, kalbėjau aš. Daugeliui jaunuolių iš tos kartos, kurią dabar smaugia negailestingos senatvės gniaužtai, Dorė vardas tiesiog neatsiejamas nuo sunkaus ir solidaus folianto paauksuotais kraštais – tokios prabangios knygos, atitinkančios anų laikų žmonių skonį, dažniausiai būdavo ne itin skoningos, jos gulėdavo ant poliruoto raudonmedžio staliuko, šalia šeimos įrėmintų nuotraukų, tarsi Dorė būtų buvęs koks nors jų giminaitis. Dantės „Dieviškoji komedija“, Pero pasakos, Servanteso „Don Kichotas“ , Lafonteno pasakėčios – visa tai liudijo meno supratimą, dvasinį subtilumą, privalomą ano meto buržuazijai, kuri, keldama dulkių ir pelenų debesį, nugarmėjo į užmarštį, į netvarumo gelmes, o ten virto fosilijom.
Taip, pratarė Švedų bažnyčios atstovas. Skamba gražiai. Jūsų stilius puikus.
Aš paminėčiau ir jo nesėkmes, kalbėjau. Monumentalius tapybos paveikslus, kurių nieks nenorėdavo pirkti, atmestas skulptūras, vaidus su ksilografais, Dorė girtavimą. Didžiųjų žmonių gyvenimas retai būna pavyzdingas.
Tačiau jo kūrybos viršūnė, be jokios abejonės, yra Biblija. Čia šventas kiekvienas piešinys, linija, šešėlis, saulės spindulys!
Aiškūs nespalvoti atspaudai, krikščioniškosios dogmatikos griežtumas, nepripažįstantis jokių abejonių, jokio drovumo. Ksilografija čia – tarsi koks sakramentas.
Galiausiai jau beveik sutemus aš jam pasakiau:
Maždaug visa tai ir turėtų būti surašyta mano knygoje apie Dorė.
Nuostabu! – sušuko jis. Tai pranoktų visus mūsų lūkesčius. Pats arkivyskupas nesitvertų džiaugsmu.

Paskui mes ilgokai sėdėjom ir tylėjom, tolumoj, Gistresko pusėj, žvygavo motorinis pjūklas, mes vis dar buvom kupini Dorė Biblijos didybės. Pasijutau priėjęs lemtingą savo gyvenimo posūkį.
Bet yra vienas kabliukas, pasakiau jam.
Kabliukas… – pakartojo jis. Dėl jo neverta jaudintis. Pamirškit jį kaip kokį prietarą, ir tiek.
Bet tas mano kabliukas, jutau, kaip suvirpėjo mano balsas, burna išdžiūvo, liežuvis sustingo – turėjau pagaliau prisipažinti: visa bėda, kad tas mano kabiukas, pasakiau skaudama širdimi, yra neįveikiamas kliuvinys – aš nemoku rašyti. Aš net nepažįstu raidžių, nemoku alfabeto. Štai kur visas kebelis.
Čia menka kliūtis, beveik iš karto atsakė jis. Menka bėda. Daugelis mūsų diakonų ir net klebonų nemoka nei skaityti, nei rašyti. Bet vis tiek sako pamokslus. Tai, žinoma, trūkumas. Bet ne kliūtis.
Jis dar patylėjęs pridūrė:
Moderni technika dabar viską gali. Dabar bažnyčios nuo technikos nebeatskirsi. Aklieji mato, kurtieji girdi, luošiai vaikšto ir važinėja. Mūsų laikais rašyti knygas gali net analfabetai.
Tas žodis man niekada nepatiko. Analfabetai. Bet aš galiu suprasti jo mintį.
Prisiminiau savo susitikimą su vokiečių rašytoju Ervinu Štritmateriu. Tai buvo senokai. Bet apie tai plačiau papasakosiu vėliau. Pasakysiu tik tiek, kad pas tą garsųjį Štritmaterį aš supratau, kad neverta rašyti vien dėl rašymo. Rašyti galima ir neįtempus vadžių, tarsi jotum žingine arba ristele, svarbiausia, kad saugiai sėdėtum balne.
Iki šiol nesuprantu, kaip tas bažnyčios pasiuntinys sutemus nusigavo iki Kariuomenės kelio, galbūt įsikibdamas į medžius ar krūmus šiaip taip nuslidailiojo į pakalnę, aš nepalydėjau, tik pagalvojau: jeigu jis užsimuš, apie mūsų pokalbį nieks nesužinos. Jo lygiai sušukuoti plaukai, ko gero, pabalo nuo šerkšno. Pavasario vakarais ant Avabergo kalno visada būna gana šalta.
Po poros savaičių knygų leidykloj apsilankė vyskupas.
Leidyklos direktorius sutiko jį labai pagarbiai ir geranoriškai.
Taip, žinoma! Toks bendradarbiavimas būtų visai įmanomas!
Rankraštis, kad ir koks jis būtų netobulas, sunkiai suprantamas arba, atvirai kalbėkim, visai netikęs, mūsų nė kiek neatbaido. Gerbiamasis vyskupe! Jūs net neįsivaizduojate, su kokiais literatūros monstrais ir išsigimėliais, su kokiu mėšlu mums čia tenka kasdien susidurti!
Tiesiog stebuklingos mūsų redaktorių rankos beveik viską sugeba sutaurinti, pakylėti, paversti tyra kaip krištolas literatūra!

Toks tatai mano paaiškinimas, kodėl mes ryžomės sukurti knygą apie Gustavą Dorė ir jo Bibliją.

Manfredas Marklundas man dažnai sako: kad bent kas nors pagaliau atsitiktų! Jis patrina pirštais savo pasmakrę, tarsi turėtų tokią kaip mano barzdą. Jo švariai nuskustame veide atsispindi bejėgiškumas.
Įvykių nepaskubinsi, sakau. Jų arba yra, arba nėra. Avabergas atviras bet kokiems atsitikimams. Negali nieko iš anksto numatyti.
Aš kartais pagalvoju, kad ir pats galėčiau sukelti kokį nors įvykį. Bet įvykiams reikia objekto, kažkas ar kas nors turi atsidurti jų sūkuryje. Tik aš niekaip negaliu tam ryžtis. Mane šis klausimas kamuoja dar nuo tada, kai įstojau į Švedijos žurnalistų sąjungą.
Kaip man prisišaukti didelių, reikšmingų įvykių?
Bet jeigu sugalvočiau kokį nors veiksmą, pats turėčiau būti ir jo vykdytojas. Aš, nepaisydamas profesinės etikos, tikrai su džiaugsmu tai padaryčiau. Kad tik žinočiau, kaip tai daryti, prieš ką nukreipti savo veiksmą.
O paskui sėsčiau ir parašyčiau apie tai puikų išsamų straipsnelį. Tada ir straipsnelis jau taptų įvykiu, prasmingesniu už kitus pasaulio įvykius.
Netrukus atvažiuos mano autobusas, sakau jam. Noriu užkopt į Avabergą, kol dar nesutemo. Aš, kitaip negu tu, visada bijau, kad kas nors neatsitiktų.

Aš taip ir neišmokau skaityti.
Mane palikdavo po pamokų, bet ir tos nuobodžios valandos nepadėjo. Sėdėdavom su mokytoja vienas šalia kito ištuštėjusioj nykioj mokykloj ir abudu verkdavom. Taip būdavo dažnai.
Mėgindavau jai aiškinti, ką aš matau, nors, prisipažįstu, aš nieko nemačiau, o ji taip pat negalėjo matyti, kaip tie juodi ženklai skraido, lakioja aplink mane, kartais lyg ir sustoja, tačiau vėl pradeda viesulu suktis taip greitai, kad aš negaliu jų suregėti, aš net rankom mosuodavau vydamas juos nuo savo veido, kad nepakliūtų į akis. Kartą, kai mudu balsiai įsižliumbėm, aš jai pacitavau porą Tenisono eilučių, kurių mane buvo išmokęs senelis: ašaros, tuštybės ašaros, nežinau, ką jos reiškia, ašaros iš dieviškos nevilties gelmių.
Tačiau per kitas pamokas aš net galėdavau perimti mokytojos vaidmenį. Mano klasės draugai nustebę, net išsižioję klausydavosi mano pasakojimų, kaip Jozuė prieš mūšį privertė saulę ir mėnulį sustoti Ajalono slėnyje. Kaip Steponas, atvestas į didžiąją žydų tarybą, drąsiai liudijo, paskui buvo nuteistas mirti ir užmuštas akmenimis, kaip princas Hamletas, norėdamas gyventi savo gyvenimą ir klausyti vidinio balso, apsimetė pamišėliu. Arba kaip matininkas K. taip ir neįžengė į pilį, nors tik ten galėjo padaryti svarbiausią savo gyvenimo darbą. Pasakojau apie sūnų palaidūną, kuris buvo ne toks, kokio tikėjosi jo tėvas, tas sūnus buvo nevertas tos meilės, kurią tėvas jam rodė, žodžiu sakant, jis turėjo visokių netikusių įpročių, nepasimokė iš tėvo gyvenimo išminties, net pabėgo iš namų, kai tėvas liepė jam pasiskaityti didžiąją enciklopediją – SKANDINAVŲ ŠEIMOS KNYGĄ, kuri buvo laikoma spintos lentynoj, šalia pianino. Bet galiausiai sūnus vis dėlto sulaukė atleidimo už tai, ką buvo padaręs, tėvas apkabino jį, kai jis, ilgus metus praleidęs ganydamas kiaules ir misdamas jų ėdalu, pagaliau grįžo namo. Ant galvos jis buvo užsivožęs žydišką šlikę.
Nei aš, nei mano draugai negalėjome patikėti, kad tėvas galėtų šitaip mylėti savo sūnų. Net motina šitaip negalėtų.
Pasakodamas šias istorijas, aš stovėdavau priešais klasę šalia mokytojos staliuko, tada niekas net nepagalvodavo, kad aš turiu kokią nors ydą, kuri vėliau buvo pavadinta gražiu disleksijos vardu.
Nuo vienos suolų eilės sklido tvartų dvokas. Kai kurie vaikai tvardydamiesi sausai kosčiojo, nors jie gyveno Noršiovalene, kur jau nebebuvo džiovos. Viena mergaitė nusičiaudėjo į saują. Visi mes turėjome savo trūkumų.
Tom valandėlėm, kai man būdavo leista mokyti kitus, aš kalbėdavau tarsi koks senelio patikėtinis. Buvau jo dvasios balsas. Aš kartais net paėmęs plunksnakotį kaip jis imdavau mosuoti.

Jūs gal nepatikėsite, kad Manfredas Marklundas sirgo džiova ir vos galo negavo, jo plaučiuose buvo atsivėrusios kavernos, jis kosėjo kraujais. Tačiau išsaugojo sveiką savo liesumą, liko panašus į sportininką ar medkirtį, einantį į urėdiją ženklinti kirtimui medžių, jo žingsniai buvo platūs, tvirti, o balsas – aiškus ir stiprus.
Tiesa, dėl džiovininkų sanatorijoje išoperuotų kelių šonkaulių, Manfredo pečiai šiek tiek pakrypę, bet jis tai laiko pranašumu ir sako: mūsų krašte net geriau būti tokiam kaip aš, kai tenka brautis per visokius krūmus, brūzgynus, per eglių jaunuolynus, kurie antai išaugo išdegintose kirtavietėse.
Kad Manfredas sirgo ir vos nenumirė, galima suprasti pasižiūrėjus į Evą, jo žmoną. Jos žvilgsnis bėgioja niekur nesustodamas, netgi tada, kai ji žiūri į Manfredą. Kartais ji niūniuoja, lyg ir dainuoja, bet negali suprasti nei melodijos, nei žodžių. Ji dažnai stoviniuoja prie lango ir žiūri į kryžkelę. Ji iki šiol nėra patikėjusi.

Kiekvienais metais aš turėdavau vis kitus klasės draugus, buvau tapęs savotišku atsilikėlių didmeistriu. Mano bendraamžiai, buvę mano draugai, kopdavo iš klasės į klasę kaip ir dera, kaip pačios gamtos sutvarkyta.
Augau, stiepiausi ir aš, tvirtėjo raumenys, galva, kuri anksčiau atrodė kiek per didelė mano kūnui, dabar buvo tokia, kokia turėjo būti. O mano naujieji klasės draugai kasmet vis mažėjo, norėdamas su jais pasikalbėti, turėdavau pasilenkti, tarsi susimažinti, todėl ir likau toks susikūprinęs.
Metams bėgant aš vis storiau išdainuodavau balsius, pagaliau vargais negalais pabaigiau tą pradinę ir perėjau į vidurinę, kur garsinio mokymo jau nebebuvo. Mudu su mokytoja paskutinį kartą apsiverkėm. Aš perbraukiau delnu jos išsitaršiusius, neklusnius plaukus ir nuraminau ją.
Man atrodo, kad sykiu su nugara susikūprino ir mano dvasia.
Pertraukų metu lakstydavau kaip koks beprotis iš visų jėgų šaukdamas: ėėėėė, iiiii arba ooooo, kvailiodavau, šėliodavau kaip mažvaikis. Kartu su kitais blevyzgodavau apie šlapimą, išmatas. Kai mano draugeliai pradėdavo šaipytis iš kokio nors užguito atkampaus torpario vaiko sulopytom kelnėm, varganom drapanom, imdavo visaip jį kankinti, tyčiotis, aš irgi prisidėdavau. Stengiausi neatsilikti nuo kitų.
Kartais koks nors buvęs mano bendraklasis sustodavo ir imdavo spoksoti, tarsi vertinti mane. Bet jo žvilgsnyje nebūdavo paniekos, veikiau supratimas ir užuojauta. Manęs tai netrikdė, man netgi patikdavo toks kitų dėmesys. Atjauta, man rodos, yra kilniausias žmogaus bruožas.
Po pietų manęs visada laukdavo senelis. Laukdavo, žinoma, ir motina su tėvu, bet senelis – labiausiai.
Senelio kamarėlėj aš tarsi sugrįždavau į tikrąją savo būtį, ištiesdavau nugarą, nusimesdavau nerūpestingą, bet žeminančią savo vaikystės jauseną.

Dabar jau niekas nebesistengė manęs išmokyti skaityti ir rašyti. Tačiau kai kuriais atžvilgiais aš buvau pranašesnis. Per tuos trejus metus, kuriuos praleidau vidurinėj, krikščionybė, galima sakyti, atiteko į mano rankas.
Per tikybos pamokas stambus mūsų mokytojas, dėvintis žalią kostiumą varinėm sagom, su atverstu braižybos sąsiuviniu sėdėdavo toliausiame kampe prie lango. Jis vadovavo mūsų urėdijos savanorių būriui. Baltame popieriuje braižydavo kariuomenės dalinių judėjimą, planavo, kaip nugalėti rusus, jeigu tie išdrįstų įsibrauti.
Kai kurie mokiniai tvirtino, kad jis yra užsislaptinęs bedievis.
(Mano tėvas tuo netikėjo. Tas mokytojas, šiaip ar taip, baigęs mokslą, žmogus išsimokslinęs, geriau viską išmano, aiškino tėvas. Visatoje privalo egzistuoti kokia nors tobula esybė, nes mes pajėgiame ją įsivaizduoti. Jeigu jos nėra, vadinasi, ji netobula. Taip tatai. Kažkas juk turėjo išjudinti visatą. Visa kūrinija – tikslinga ir graži, joje slypi mintis, idėja, kūrėjas neišvengiamai egzistuoja. Taigi. Mūsų sąmonėj iš prigimties glūdi mintis apie Dievą. Visi žmonės mano, kad Dievas yra, nerasi tautos, kuri netikėtų vienokiu ar kitokiu Dievu. Išskyrus tuos komunistus. Tikėjimas į Dievą kartais būna net labai naudingas. Taigi. Tai liudija ir toks Spinoza, tik jo Dievo įrodymas gana miglotas, nors pats Spinoza jį tvirtai tikėjo. Taigi. Visi tie dalykai yra įsiėdę į kiekvieno mokytojo sąmonę. Taip tatai.)
Kol mokytojas braižybos sąsiuvinyje rikiuodavo savanorių būrius sėkmingai kovai prieš Rusiją, aš vesdavau Jozuę, Baraką, Gedeoną, Jeftę, Samsoną ir karalių Dovydą į pergalingus žygius prieš kanaaniečius, prieš Sisarą, medianiečius, amonitus, filistinus, moabitus, prieš Abimeleką, jam kaukolę sutraiškė ant galvos užmestas girnų akmuo.
Deja, mieli mano klasiokai, aš čia papasakojau tik menką dalelę tų nutikimų, kuriuos pavaizdavo Gustavas Dorė, kalbėjau aš. Toje Dorė Biblijoje iš nukirstų galvų tiesiog plūsta kraujas, iš perrėžtų pilvų verčiasi žarnos, iš perskeltų kiaušų tykšta smegenys, moterys ir vaikai talžomi į uolas, į akmenis. Ir taip toliau. Visa tai kelia begalinį šiurpą.
Daugelį Biblijos vietų man buvo skaičiusi motina, aš jas mokėjau atmintinai ir galėjau panaudoti per savo pamokas. Štai kad ir toks pavyzdys: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė eina iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
Jis – mūsų Tėvas, užbaigdavau aš.
Mokytojas padėkojo man už paskaitą, jis atrodė šiek tiek apsiblausęs, išsiblaškęs. Rusai, išsilaipinę Holmsunde ir Oboloj, matyt, jau žygiavo paupiu prieš srovę. O jam reikėjo išrikiuoti tankus prie Omselės, pėstininkus sugrupuoti tarp Mordselės slenksčių ir Manjauro pelkynų.

Tas mokytojas, ko gero, buvo paskutinis, dar mėginęs išmokyti mane skaityti.
Per visą mano mokslą vidurinėje jis vieną kartą paliko mane po pamokų.
Rankoje laikė lazdą.
Ar tu bent suvoki savo padėties rimtumą? – paklausė jis.
Taip, atsakiau, aš tai seniai žinau.
Paskutinė išeitis yra prievarta, pasakė jis. Kai viską jau esi išbandęs…
Taip, pone magistre, atsakiau. Kartais kitiems tokie būdai pasiteisina. Čia negali žinoti.
Bet tau skaudės, perspėjo jis. Smarkiai skaudės.
Jo balsas skambėjo beveik tėviškai.
Tam ir lazda, kad skaudėtų. Kitaip ir mušimas būtų beprasmis, pasakiau.
Teoriškai aš esu prieš bet kokį smurtą, aiškino jis. Bet praktikoj to sunku išvengti. Netrukus pats tuo įsitikinsi. Kaip reikiant pajusi!
Mano jausmai čia tikrai niekuo dėti, pasakiau.
Aš tik norėčiau žinoti, ar man reikia ką nors tau įkrėsti, ar priešingai – kažką iš tavęs iškratyti, tarė jis.
Iškratyti ar įkrėsti – argi nuo to skiriasi smurtas? – paklausiau.
Man svarbu ne mušti, o kažką pasiekti. Surasti priežastį, pasakė jis.
O kaip tai padaryti? Kaip rasti tą priežastį? – paklausiau.
Čia nėra taip lengva, prisipažino jis. Tai pats kebliausias šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės klausimas. O gal net viso meno, literatūros? Žvelgiant plačiau šis klausimas aprėpia visos žmonijos lemtį.
Žmonijos lemtis pavaizduota trijuose paskutiniuose Dorė Biblijos piešiniuose, pasakiau.
Mudviem šitaip besišnekant, jis susimąstęs mechaniškai atidėjo į šalį lazdą neketindamas jos naudoti.
Gal aš ir apsirinku.
Nežinau, ką mokytojas būtų daręs, jeigu rusai būtų iš tikrųjų atėję.

Tie mano metai. Aš turiu teisę taip sakyti: tie mano metai.
Tie mano metai prasidėjo žalioje lovelėje su gardelėmis, tėvų namuose, mūsų Būstelėj, ir tebesitęsia iki šiol.
Vienais metais pagaliau baigėsi visuotinis privalomas mano mokslas. Sakydamas „tie mano metai“, aš turiu galvoje ir praeitį, ir dabartį. Metai, mėnesiai, dienos egzistuoja ir išlieka tik tada, kai yra užrašomi. Laikas – tokia substancija, kurią fiksuoja raidės ir skaičiai.
Jeigu čia ir prisimenu kokią ypatingą dieną, pavyzdžiui, tokių ir tokių metų rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją arba kokių kitų metų birželio šešioliktąją, darau tai sąmoningai, tiesiog iš savo užsispyrimo.
Taigi tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečiųjų birželio dvyliktąją baigėsi mano mokslas. Tai buvo pakilaus liūdesio diena. Mažieji mano draugai man padainavo kelias dainas. Mokytojas pasakė kalbą. Klebonas įteikė komunos dovaną – Albrechto Diurerio medžio raižinių Biblijos temomis aplanką juodais kolenkoro viršeliais. Sutramdęs jaudulį, aš irgi tariau keletą žodžių. Mano balsas trūkčiojo, lūžinėjo, nes jau kuris laikas jis mutavo.
Nuo šios dienos aš jausiu didelį ilgesį, nes mokykla mano gyvenimui suteikė formą ir tvirtą pagrindą, kalbėjau. Bet man šiek tiek baugu dėl ateities. Užvis labiau norėčiau likti vidurinėj, iš bėdos – pradinėj, net pagalvojau, kad galėčiau pradinėj dirbti mokytojo pagalbininku. Bet suprantu, kad mano išsilavinimas – ne be spragų, kurios formaliai neleidžia man šito siekti.
Esu įsitikinęs, kad čia prabėgo laimingiausi mano gyvenimo metai, baigiau kalbą.

Namuose, mūsų Būstelėj, tėvas per vakarienę perskaitė mokyklos baigimo pažymėjimą:
YPATINGAS ATESTATAS, remiantis tokiu ir tokiu NEPILNOS VIDURINĖS MOKYKLOS ĮSTATŲ paragrafu
tokio ir tokio MOKYMAS NUTRAUKTAS, PASIBAIGUS VISUOTINIAM PRIVALOMAM MOKSLO LAIKUI.
Jeigu mano atmintis neklysta, tėvas tada man garsiai skaitė pirmą ir paskutinį kartą.
Tą vakarą mudu su seneliu paskyrėme Diurerio medžio raižiniams tyrinėti.
Abu, žinoma, buvom sužavėti, tiesiog pakerėti.
Čia mes matome, aiškino senelis, atbundančias Renesanso pajautas, potraukį smulkmenoms, detalėms, individams ir unikaliam žmogiškumui.
Pasiėmę gremėzdišką didinimo įtaisą, mudu įdėmiai apžiūrinėjome žabarus kūtelėj, kur gimė Jėzus, moterišką Mergelės Marijos apkūnumą, šventykloj įmantriai supintas gėlių ir žalumynų girliandas virš vyriausiojo kunigo galvos, dūmus, kylančius iš apvalių karaliaus Dovydo Jeruzalės kaminų.
Senelis man sakė:
Diureris čia net pranoksta Dorė. Jis dar didesnis. Kupinas savo laiko, kartais net pralenkia savo laiką. Štai kad ir tie žmogiškų aistrų paveikslai! Apreiškimas! Apokalipsė! Kokia kompozicijos darna! Koks mielaširdingumo pojūtis! Jis ne šiaip sau vaizduoja save kaip Kristų!
Taip, sutikau. Tikriausiai taip ir yra.
Aš nenorėjau seneliui prieštarauti, ypač tą vakarą, kai širdies gilumoje pajutau, kad šie metai – jau praeitis, kad mudu jungęs ryšys netrukus bus nutrauktas.
Beje, Diurerio medžio raižiniai nieko nėra atvertę į tikėjimą.