Guy de Maupassant. Palikimas (Pabaiga)
2015 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
IV
Eidamas paskui tetulės Šarlotės karstą, Lezablis netvėrė įniršiu, ir tuo smarkiau, kuo labiau jį slopino prie žmonių, o dabar dėl apverktino savo likimo jau griežė dantį ant viso pasaulio.
Jis vis graužė save: „Kodėl aš neturiu vaiko, nors jau dvejus metus esu vedęs?“ Ir iš siaubo, įsivaizdavus, kad jo santuoka taip ir liks bevaikė, jam pradėdavo daužytis širdis.
Ir kaip vaikigalis, žiūrintis, kaip aukštai siurprizų stulpo viršūnėje žėruoja laimikis, prisiekinėja, kad užteks jam valios ir ryžto ten įsliuogti, nes turi ganėtinai daug jėgų ir ištvermės, lygiai taip ir Lezablis priėmė nevilties padiktuotą sprendimą tapti tėvu. Tiek daug kitų tampa tėvais, o kodėl gi jis negalėtų juo būti? Galbūt jis buvo pernelyg nerūpestingas, ir visai nesąmoningai, tiesiog nežinodamas kai kurių dalykų, visiškai nekreipė į juos dėmesio? Nejausdamas aistringo troškimo palikti po savęs įpėdinį, niekada deramai nesirūpino, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas. Nuo šiol jis dės beprotiškas pastangas, niekuomet nebus apsileidęs, ir jam pavyks, nes iš tikrųjų šito trokšta.
Tačiau, vos spėjęs grįžti po laidotuvių namo, bemat pasijuto taip blogai, kad turėjo gultis į lovą. Buvo savimi nusivylęs taip smarkiai, kad brutalios nevilties pasekmės jį užgriuvo kaip triuškinantis smūgis.
Gydytojas nusprendė, kad jo būklė kelia nerimą, ir liepė visiškai nejudėti, paskui ilgą laiką būti labai apdairiam. Rimtai baimintasi smegenų uždegimo.
Vis dėlto po savaitės jis atsistojo ant kojų ir grįžo į tarnybą ministerijoje.
Tiesa, galvodamas, kad serga, nedrįso nė prisiartinti prie vedybinio guolio. Jis vis dvejojo ir drebėjo, kaip generolas, kuris ruošiasi mūšiui, nulemsiančiam karo baigtį. Ir kiekvieną vakarą tai atidėliodavo rytojui, tikėdamasis, kad pagaliau sulauks tokios laimingos akimirkos, kai pasijus kupinas sveikatos, žvalumo bei energijos, o tada jau viskas yra įmanoma. Jis kone kas minutę čiupinėjosi pulsą, kuris jam atrodydavo tai per silpnas, tai per dažnas, gėrė tonizuojančius vaistus, valgė žalią mėsą, o grįždamas iš darbo leisdavosi į ilgus, organizmą stiprinančius pasivaikščiojimus.
Kadangi sveikata neatsistatinėjo, kaip tikėtasi, jam šovė mintis vasaros pabaigą praleisti Paryžiaus apylinkėse. Netrukus jis jau galutinai įtikėjo, kad grynas kaimo oras turės lemiamos įtakos sveikatai. Tokiais atvejais, kaip jo, kaimo oras daro stebuklus, tai vienintelis vaistas. Jis taip pasikliovė greita tokio gydymo sėkme, kad be perstojo su daugiareikšme gaidele vis užsimindavo uošviui:
– Kai mes apsistosime kaime, aš jausiuos geriau, ir viskas bus gerai.
Jau vien žodis „kaimas“ jam atrodė kupinas kažkokios slėpiningos prasmės.
Tad jie Bezono kaime išsinuomojo mažą namelį ir ten įsikūrė trise. Abu vyrai kas rytą iki Kolombo geležinkelio stoties pėsčiomis pereidavo per didelę lygumą, o vakare lygiai pat grįždavo.
Kora, tiesiog sužavėta galėjusi apsigyventi tokios ramios upės pakrantėje, išeidavo pasėdėti prie skardžio, skindavo gėles ir parnešdavo didžiules gražių, ryškiai žydinčių, švelniai šlamančių lauko žolynų puokštes.
Kiekvieną vakarą jie trise išeidavo pasivaikščioti upės pakrante iki pat Moriu užtvankos, o užeigoje „Po liepomis“ išgerdavo po butelį alaus. Upės srovė, stabdoma ilgos įkaltų baslių virtinės, veržėsi per sąnaras, bangavo, kunkuliavo ir putojo gal per kokį šimtą metrų, ir nuo nedidelio krioklio gaudesio net žemė virpėjo, o smulkučiai rasos lašeliai, drėgnas rūkas, persmelkęs visą orą, raitėsi kamuoliais nuo krentančio vandens lyg balsvi dūmai, skleidžiantys putų ir šviežio dumblo kvapus.
Užeidavo naktis. Ir ten, kažkur apačioje, didžiule pašvaiste spindėjo Paryžius, o Kašlenas kiekvieną vakarą kartodavo:
– Ek! Čia tai bent miestas!
Kartkartėmis geležiniu tiltu, kertančiu salos pakraštį, kaip griaustinis pradundėdavo traukinys ir bematant išnykdavo, jei kairėje, tai lėkdavo į Paryžių, jei dešinėje, tai riedėdavo jūros link.
Jie niekur neskubėdami grįždavo namo, žiūrėdavo, kaip kyla mėnulis, pasėdėdavo prie gūburio, kad kuo ilgiau pasigrožėtų krentančia į visiškai nurimusią upę jo gelsva, švelnia šviesa, kuri, atrodė, teka kartu su vandeniu ir srovės raibuliai ją vartalioja lyg ugninio audinio raštą. Atsklisdavo šaižus lyg džeržgiantis metalas rupūžių kvarksėjimas. Ore sklandydavo naktinių paukščių klyksmai. Kartais upe be garso prašliuoždavo didžiulis šešėlis, užtemdydamas jos spindintį ir ramų tekėjimą. Tai būdavo valtis brakonierių, metančių į upę varžas ir traukiančių be jokio pliuškenimo į laivelius plačius, tamsoje juoduojančius tinklus, jau pilnus blizgančių ir šokinėjančių gružlių, lyg kokį lobį, iškeltą iš vandens gelmių, gyvą, mirguliuojantį nuo sidabrinių žuvų.
Susijaudinusi Kora švelniai atsiremdavo į vyro petį, kurio ketinimus ji nuspėdavo, nors jie apie tai nieko nekalbėjo. Lyg vėl būtų grįžę sužieduotuvių laikai, pakartotinis meilės bučinio ilgesys. Kartais jis vogčiomis paliesdavo lūpomis jos ausies kraštelį ar paausį, tą žavų švelnios odos plotelį, kur raitosi pirmieji plaukeliai. Ji atsakydavo rankos spustelėjimu, ir juos dar stipriau apimdavo geismas, tačiau jie susitvardydavo, nes juos palaikė ir stiprino kur kas labiau įkvepianti galia, tai yra milijono vizija.
Kašlenas, nuramintas vilties, kurią jautė jau šalimais, gyveno sau laimingas, gėrė iki dugno, sočiai valgė, jausdamas, kaip su prieblanda jam užgimsta poetiniai protrūkiai, toks kvailas graudulys, kokį net patiems rambiausiems iššaukia gamtos vaizdai: saulės spinduliai tarp medžių šakų, saulėlydis už tolimų kalvų su purpuriniais atšvaitais upėje. Ir jis pareikšdavo:
– Kai matau tokius dalykus, tai pradedu tikėti Dievą. Tai man sužnybia štai čia, – tada parodydavo duobutę virš skrandžio, – ir jaučiu, kaip visas išsiverčiu. Pasidarau labai juokingas. Man atrodo, kad mane įmurkdė į kažkokią vonią ir kiaurai permirkau, o nuo to ir verkti norisi.
Reikia pripažinti, kad Lezablio savijauta taip pat gerėjo, jis ūmai pajusdavo tikrą jėgų antplūdį, kokio anksčiau nebuvo patyręs, jam norėdavosi laigyti kaip kumeliukui, raičiotis žolėje ir šaukti iš džiaugsmo.
Jis nusprendė, kad laikas atėjo. Ir tai buvo tikra pirmoji vestuvių naktis.
Paskui jie praleido medaus mėnesį, kupiną glamonių ir vilties.
Paskui jie įsitikino, kad jų pastangos liko bevaisės, o lūkesčiai tušti.
Tai buvo tikra katastrofa, juos apėmė neviltis. Tačiau Lezablis neprarado ryžto, jis užsispyrė ir toliau dėjo titaniškas pastangas. Jo žmona, apimta to paties troškimo ir kamuojama tos pačios baimės, tačiau būdama kur kas tvirtesnė už jį, palankiai sutiko tas pastangas, atsiliepdavo į jas glamonėmis, kaskart pakurstydavo blėstantį jo įkarštį.
Sulig pirmosiomis spalio dienomis jie grįžo į Paryžių.
Jų gyvenimas pavirto tikra kančia. Vis dažniau iš lūpų išsprūsdavo užgaulūs žodžiai, o Kašlenas, kuris tiesiog suuodė, kaip prastai einasi reikalai, nepraleisdavo progos įgelti nešvankiu seno kareivos priežodžiu, persmelktu pagieža.
Ir juos nepaliaujamai persekiojo ir graužė, kurstė kartėlį mintis apie nepasiekiamą palikimą. Kora dabar pradėjo kalbėti paniekinamu tonu ir visaip žemino savo vyrą. Ji elgėsi su juo kaip su mažvaikiu, kaip su nereikšmingu žmogeliu. O Kašlenas per kiekvieną vakarienę kartodavo:
– O aš, jei būčiau turtingas, tai turėčiau daug vaikų… Bet jei jau esi skurdžius, tai turi elgtis išmintingai, – ir pasisukęs į dukterį pridurdavo: – Tu tai atsigimei į mane, bet štai…
Ir mesdavo reikšmingą žvilgsnį į žentą, prieš tai paniekinamai gūžtelėjęs pečiais.
Lezablis nieko neatsakydavo, kaip ir priderėjo kultūringam žmogui, patekusiam į tikrų stuobrių šeimą. Ministerijoje iškart pastebėta, kad jis prastai atrodo. Vieną dieną viršininkas netgi paklausė:
– Ar tik nesergate? Jūs atrodote šiek tiek pasikeitęs.
– Tikrai ne, brangusis pone, – atsakė Lezablis. – Galbūt esu pervargęs. Pastaruoju metu teko labai daug padirbėti, jūs tikriausiai pastebėjote.
Jis rimtai tikėjosi, kad metų gale bus paaukštintas, tad vėl pradėjo kupiną triūso pavyzdinio darbuotojo gyvenimą. Tačiau pelnė tik nieko vertą premiją, net kur kas menkesnę negu kiti, o jo uošvis Kašlenas apskritai liko su nosimi. Užgautas iki širdies gelmių, Lezablis nulėkė pas viršininką ir pirmąkart gyvenime kreipėsi į jį tiesiog „pone“.
– Kam man reikia, pone, šitaip dirbti, kaip aš tai dariau, jei visos pastangos bevaisės?
Toršbefas suraukė plačiąją fizionomiją.
– Aš jau jums sakiau, pone Lezabli, kad neleisiu jokių tokio pobūdžio diskusijų. Ir aš jums dar sykį kartoju, kad tokie reikalavimai man atrodo tiesiog nepadorūs, kai palygini dabartinius jūsų turtus su skurdžia bendradarbių buitimi…
Lezablis nesugebėjo susitvardyti.
– Betgi aš nieko neturiu, pone! Mūsų tetulė paliko savo turtus pirmajam vaikui, kuris gims iš mano santuokos. Mes su uošviu gyvename vien iš atlyginimo.
Viršininkas nustebęs atkirto:
– Jei šiandien dar nieko neturite, tai bet kuriuo atveju vieną gražią dieną neišvengiamai tapsite turtingas. Taigi čia vienas ir tas pats.
Ir Lezablis išėjo iš kabineto labiau susikrimtęs dėl negauto paaukštinimo negu dėl to nepasiekiamo palikimo.
Nepraėjo ir kelios dienos, kaip jį užklupo nemaloni staigmena. Tik spėjo Kašlenas įžengti pro kanceliarijos duris, kaip iškart įsliūkino klastingai besišypsantis gražuolėlis Mazas, paskui pasirodė Pitolė vylingai žibančiomis akimis, paskui, atsainiai stumtelėjęs duris, įžengė Buaselis ir įsisprendė vidury kabineto, ir jis ne tik neslėpė pakilios veido išraiškos, bet dar vaipėsi ir mėtė bendrams sąmokslininko žvilgsnius. Gi tėvukas Savonas, kaip visuomet, sėdėjo ant aukštos kėdės ir, pasidėjęs kojas ant jos skersinio it koks berniūkštis bei lūpų kamputyje suspaudęs molinę pypkutę, perrašinėjo dokumentus.
Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi kažko laukia, o Kašlenas ėmėsi registruoti dokumentus, savo įpročiu garsiai kartodamas:
– Tulonas. Virtuvės jūrų karininkams įranga, skirta Rišeljė. Lorienas. Skafandrai, skirti Dezė. Brestas. Anglų gamybos burių drobės pavyzdžiai!
Pasirodė ir Lezablis. Jis dabar kasryt ateidavo pasiimti jam skirtų aplankų, nes uošvis jau nesivargino, kad žentui juos nešiotų pasiuntinukas. Kol jis rausėsi popieriuose, sudėtuose ant registratoriaus stalo, Mazas, trindamasis rankas, vis šnairomis į jį dirsčiojo, o Pitolė, sukęsis cigaretę, šypsojosi lūpų kampučiais, ir tai rodė, kaip jam sunku susitvardyti, kad nesijuoktų. Jis pasisuko į registratorių.
– Na, sakykite, tėvuk Savonai, juk jūs daugybę dalykų perpratote per savo gyvenimą, ar ne?
Senis, suprasdamas, kad jau pradedama iš jo šaipytis ir vėl bus kalbama apie žmoną, neatsiliepė.
Pitolė tęsė:
– Jūs tikriausiai atradote vaikų darymo paslaptį, nes turėjote jų nemažai?
Naivusis žmogelis kilstelėjo galvą nuo popierių.
– Juk jūs, pone Pitolė, žinote, kad nemėgstu pokštų šia tema. Man išpuolė nelaimė vesti to nevertą gyvenimo draugę. Kai surinkau jos neištikimybės įrodymus, tai su ja išsiskyriau.
Mazas, abejingu tonu, nė nešyptelėjęs, paklausė:
– Tikriausiai tokius įrodymus aptikote daugybę kartų, ar ne?
Tėvukas Savonas rimtu balsu atsiliepė:
– Taip, pone.
Pitolė vėl paklausė:
– Bet tai jums nesukliudė turėti daug vaikų, tris ar keturis, bent man taip sakė?
Naivusis žmogelis, tirštai nuraudęs, sulemeno:
– Jūs stengiatės mane užgauti, pone Pitolė, tik jums nieko neišeis. Iš tiesų mano žmona turėjo tris vaikus. Turėjau pagrindo numanyti, kad pirmasis buvo nuo manęs, o kitų dviejų aš atsižadu.
Pitolė tęsė:
– Ir visi žmonės taip sako, kad pirmasis iš tikrųjų buvo nuo jūsų. Bet ir to užtenka. Juk išties puiku turėti vaiką, taip, tiesiog nuostabu ir tai tikra laimė. Paklausykit, juk Lezablis net apsvaigtų iš džiaugsmo, jei padarytų vieną vienintelį, kaip jūs?
Kašlenas nustojo rašyti. Jis nesijuokė, nors tėvukas Savonas tapdavo nuolatiniu patyčių taikiniu, o Kašlenui niekuomet neišsekdavo nepadorūs juokeliai apie nenusisekusį to žmogelio vedybinį gyvenimą.
Lezablis jau susirinko savo popierius, bet, pajutęs antpuolį, nors ir išmuštas iš vėžių bei suerzintas, tačiau paakstintas išdidumo, nusprendė pasilikti, galvodamas, kas galėjo išduoti jo paslaptį. Jis prisiminė, kad apie tai kalbėjosi su viršininku, ir iškart suprato, kad turi nieko nelaukdamas pasielgti ryžtingai, jei nenori visos ministerijos akyse tapti tikru Molio Motiejumi.
Buaselis, skersai ir išilgai žingsniuodamas po kabinetą, ir toliau vaipėsi. Pamėgdžiodamas kimų gatvės prekijo balsą jis šūkavo:
– Paslaptis, kaip daryti vaikus, už dešimt santimų, tik du sū! Klauskite vaikų darymo paslapties, kurią atrado ponas Savonas, ir sužinosite begalę stulbinamų dalykų!
Visi prapliupo juokais, išskyrus Lezablį ir jo uošvį. Tad Pitolė pasisuko į raštvedį ir paklausė:
– Kas jums yra, Kašlenai? Kur dingo jūsų įprastinis linksmumas? Galėtum pasakyti, kad jums visai nejuokinga, jog tėvukas Savonas turėjo vaiką su savo žmona. O man tai tikras cirkas, gryniausias cirkas. Ne kiekvienam tokie dalykai pavyksta!
Lezablis ėmėsi dėlioti popierius, apsimesdamas skaitantis ir nieko negirdįs, bet buvo išbalęs.
O Buaselis vėl užtraukė gatvės nenaudėlio balsu:
– Apie įpėdinių naudą perimant palikimus, dešimt santimų, tik du sū, klauskite!
Nors Mazui tokios pramogos liudijo labai žemą lygį, tačiau niršdamas ant Lezablio, sunaikinusio giliai širdyje puoselėtą viltį laimėti tuos pačius turtus, jis be užuolankų paklausė:
– Kas gi jums nutiko, pone Lezabli, kad taip išblyškote?
Lezablis kilstelėjo akis nuo popierių ir įsmeigė žvilgsnį bendradarbiui tiesiai į veidą. Jis keletą akimirkų padvejojo, virpančiomis iš susijaudinimo lūpomis bandydamas tarti ką nors tokio, kas galėtų ir užgauti, ir atrodyti labai protinga, tačiau nieko gudraus nesugalvojęs pasakė:
– Man viskas gerai. Mane vien nustebino, kaip išsiskleidė jūsų sąmojis.
Mazas, šildydamasis nugarą prie židinio ir keldamas redingoto skvernus, tik nusijuokė ir atsiliepė:
– Kas kaip sugeba, taip ir daro, mano brangusis. Mums, kaip ir jums, taip pat ne viskas išeina, ką sumanome…
Jo žodžius nutraukė naujas juoko protrūkis. Netgi tėvukas Savonas, lyg per miglas, bet suvokęs, kad daugiau jau nekimbama prie jo, daugiau iš jo nesišaipoma, taip ir liko išsižiojęs, iškėlęs aukštyn plunksnakotį. O Kašlenas laukė, sugniaužęs kumščius ir pasiruošęs pulti pirmą, kuris tik pasipainios po ranka.
Lezablis sumurmėjo:
– Nesupratau. Kas gi man neišeina?
Gražuolėlis Mazas paleido skverną, kad galėtų pasiraityti ūsą ir įtaikiai atsiliepė:
– Žinau, kad paprastai jums išeina viskas, kad ir ko tik imtumėtės. Taigi užsiminęs apie jus aš klydau. Tarp kitko, kalba ėjo apie tėvuko Savono vaikus, o ne jūsų, nes jūs jų neturite. Kadangi viskas, ko tik imatės, jums išeina, tai akivaizdu, kad neturite vaikų tik todėl, jog jų nenorite.
Lezablis šiurkščiai paklausė:
– O ko jūs lendate?
Nuo tokio tono Mazas taip pat pakėlė balsą:
– Sakykite, ko gi taip užsiplieskėte? Būkite mandagesnis, kitaip su manimi turėsite rimtų reikalų!
Tačiau Lezablis jau drebėjo iš pykčio ir prarado bet kokį saiką.
– Pone Mazai, aš nesu, kaip jūs, nei dabišius, nei gražuolis. Todėl prašau, kad nuo šiol daugiau niekada į mane nesikreiptumėte. Man visiškai nerūpite nei jūs, nei į jus panašūs.
Ir jis metė provokuojamą žvilgsnį į Pitolė ir Buaselį.
Tada Mazui toptelėjo, kad tikroji jėga – šaltakraujiškumas ir ironija, tad dėl smarkiai užgautos tuštybės nusprendė smogti priešininkui tiesiai į širdį ir prabilo globėjišku tonu, kaip kalba geradaris patarėjas, nors akys liepsnojo įniršiu.
– Mano brangusis Lezabli, jūs jau peržengėte ribas. Beje, suprantu jūsų apmaudą, juk labai skaudu prarasti turtus, ir dar prarasti dėl tokio menkniekio, dėl tokio paprasto, lengvai padaromo dalyko… Paklausykite, aš galiu jums suteikti tokią paslaugą, už dyka, kaip geram draugui. Juk tai penkių minučių reikalas…
Jis dar tęsė prakalbą, kai jam į krūtinę trenkėsi tėvuko Savono rašalinė, kurią paleido Lezablis. Rašalas užpylė Mazui veidą ir akimirksniu pavertė jį negru. Baltakiuodamas ir užsimojęs kumščiu, jis metėsi į priekį. Tačiau Kašlenas pridengė žentą – sugriebęs per juosmenį augalotą Mazą į glėbį ir jį stumdydamas, purtydamas bei kumščiuodamas sugebėjo ne tik sustabdyti, bet ir nublokšti prie sienos. Mazui pavyko ištrūkti tik per didžiausias pastangas, ir jis iškart movė už durų, bet dar suriko abiem savo priešininkams: „Jūs dar apie mane išgirsite!“ ir dingo.
Juo pasekė Buaselis ir Pitolė. Buaselis savo kovinį santūrumą aiškino tuo, esą bijojęs, kad jei įsivels į muštynes, tai galįs ką nors užmušti.
Grįžęs į savo kabinetą, Mazas pirmiausia pabandė nusiprausti, bet iš to nieko neišėjo, nes buvo išsiterliojęs violetiniu rašalu, kurio nei nutrinsi, nei kitaip nuvalysi. Įnirtęs ir nusiminęs jis stovėjo prie veidrodžio ir vis brūžino veidą suglamžyta servetėle. Bet jam tik tiek pavyko, kad juoda spalva tapo dar sodresnė, įgavo raudoną atspalvį.
Buaselis ir Pitolė, atėję kartu, dalijo patarimus. Pasak vieno, reikia prausti veidą grynu alyvuogių aliejumi, pasak kito, padėtų tik amoniakas. Kanceliarijos pasiuntinukas turėjo bėgti pas vaistininką klausti patarimo. Jis atnešė buteliuką geltono skysčio ir gabalėlį pemzos. Tačiau ir tai nieko negelbėjo.
Prislėgtas Mazas pagaliau atsisėdo ir pareiškė:
– Dabar lieka tik iki galo išsiaiškinti garbės klausimą. Ar sutiksite būti mano liudininkais ir pareikalauti iš Lezablio atitinkamo atsiprašymo arba tegu ruošia ginklus?
Abudu sutiko, ir kartu ėmėsi aptarinėti veiksmų planą. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tvarkyti tokio pobūdžio reikalus, tik nenorėjo prisipažinti, tad stengdamiesi, kad viskas vyktų korektiškai, labai neryžtingai dėstė prieštaringiausias nuomones. Pagaliau nusprendė pasitarti su fregatos kapitonu, priskirtu prie ministerijos vadovauti anglies aprūpinimo tarnybai. Jis apie tai išmanė ne ką daugiau už juos. Tačiau, viską apgalvojęs, vis dėlto patarė nueiti pas Lezablį ir paprašyti, kad šis suvestų juos su dviem savo draugais, kurie taip pat būtų sekundantais.
Kai jie jau ruošėsi eiti į bendradarbio kabinetą, Buaselis staiga stabtelėjo.
– Juk mums būtina mūvėti pirštines?
Pitolė akimirką padvejojo.
– Taip, tikriausiai.
Tačiau kad apsirūpintų pirštinėmis, jie turėjo išeiti į miestą, o viršininkas nemėgo juokauti. Taigi jie vėl liepė pasiuntinukui bėgti, tik šį sykį pas krautuvininką. Tiesa, ilgai nesutarė dėl spalvos. Buaselis norėjo, kad būtų juodos, o Pitolė manė, kad ši spalva nedera prie tokių aplinkybių. Pagaliau nuspręsta, kad pirštinės bus violetinės.
Pamatęs abu pirštinėtus vyrus, iškilmingai įžengiančius į kabinetą, Lezablis kilstelėjo galvą ir šiurkštokai paklausė:
– Ko pageidaujate?
Pitolė atsakė:
– Pone, mūsų draugas ponas Mazas įpareigojo mus pareikalauti iš jūsų arba atsiprašymo, arba išsiaiškinti santykius ginklais už savivalės veiksmus, per kuriuos nuo jūsų nukentėjo.
Tačiau Lezablis, vis dar įsiutęs, sušuko:
– Kaip? Jis mane įžeidžia ir dar meta iššūkį? Perduokite, kad niekinu ir jį, ir viską, ką tik jis pasakys ar padarys.
Buaselis, nutaisęs tragišką išraišką, žingtelėjo į priekį.
– Ar jūs norite mus priversti, pone, kad paskelbtume laikraščiuose bendrą pareiškimą, kuris jums būtų ypač nemalonus?
Pitolė, nutaisęs klastingą išraišką, pridūrė:
– Ir kuris rimtai nuplėštų jums garbę bei sugriautų karjerą.
Priblokštas Lezablis tik spoksojo į juos. Ką daryti? Jis nusprendė, kad reikia laimėti šiek tiek laiko.
– Ponai, mano atsakymą išgirsite po dešimties minučių. Gal palauksite pono Pitolė kabinete?
Kai pasiliko vienas, apsidairė aplinkui, lyg ieškotų patarimo ar pagalbos.
Dvikova! Jis turės kautis dvikovoje!
Jis drebėjo, jis buvo tiesiog pašiurpęs, kaip taikus žmogus, kuris niekados neįsivaizdavo šitokios galimybės, todėl buvo nepasiruošęs atsispirti tokiai grėsmei, išgyventi tai, o artėjant tokiam baisiam išbandymui jam net nėra iš kur pasisemti drąsos. Jis bandė atsistoti, bet vėl klestelėjo ant kėdės, jam daužėsi širdis, kojos pasidarė vatinės. Jo įniršis ir ryžtas bemat išgaravo. Bet kai pagalvojo, kokia apie jį susidarys nuomonė ministerijoje, kokios paskalos skrajos po visus kabinetus, kai šitas reikalas iškils į aikštę, jo blėstanti puikybė vėl sukirbėjo, o nežinodamas, ką nuspręsti, nuėjo pas viršininką pasiteirauti jo požiūrio.
Ponas Toršbefas net nustėro ir liko sėdėti suglumęs. Jam neatrodė, kad ginkluota akistata yra būtina, o labiausiai bijojo, kad tai sutrikdys darnų kanceliarijos darbą. Jis tik kartojo:
– Nieko negaliu jums pasakyti. Tai yra garbės reikalas, ir jis manęs neliečia. Ar norite, kad rekomenduočiau jus kapitonui Bukui? Šitas žmogus išmano tokius dalykus ir galės jums pavadovauti.
Lezablis sutiko ir nuėjo pas kapitoną, kuris netgi neatsisakė būti jo sekundantu, o antruoju pakvietė savo padėjėją.
Buaselis ir Pitolė jų tebelaukė, tiek laiko taip ir nenusimovę pirštinių. Jie pasiskolino dar dvi kėdes gretimame kabinete, kad visi keturi turėtų kur atsisėsti.
Po ceremoningo pasisveikinimo jie susėdo vieni prieš kitus. Pitolė paprašė žodžio ir paaiškino susiklosčiusią padėtį. Kapitonas, jį išklausęs, atsakė:
– Reikalas labai rimtas, bet man neatrodo nepataisomas, čia viskas priklauso tik nuo to, kokie bus tikrieji konfliktuojančių šalių ketinimai.
Senasis jūreivis širdies gilumoje iš jų šaipėsi.
Tada išsirutuliojo ilgiausia diskusija, kurios prireikė tam, kad būtų paruošti keturi variantai laiškų, išdėstančių abipusius atsiprašymus. Žinoma, jeigu ponas Mazas pripažins, kad apskritai neketino įžeisti pono Lezablio, o šis neprieštaraudamas prisiims kaltę, kad buvo neteisus paleidęs į bendradarbį rašalinę, ir atsiprašys už šį nepritinkamą savivalės aktą.
Tada ketvertas įgaliotinių grįžo pas savo atstovaujamuosius.
Mazas sėdėjo už rašomojo stalo ir, smarkiai sunerimęs dėl artėjančios dvikovos, nors ir tikėjosi, kad priešininkas atsisakys kautis, veidrodėlyje alaviniais aptaisais apžiūrinėjo tai vieną, tai kitą skruostą. Paprastai tokius veidrodėlius stalčiuose laiko visi valdininkai, kad vakare, ruošdamiesi eiti iš darbo, susišukuotų plaukus ir barzdas, pasitaisytų kaklaraiščio mazgą.
Perskaitęs laiškus, kuriuos jam atnešė, jis nė neslėpdamas pasitenkinimo pareiškė:
– Tai man atrodo labai garbinga. Esu pasiruošęs pasirašyti.
Lezablis savo ruožtu neprieštaraudamas sutiko su savo liudininkų pateikta laiškų redakcija, bet pakomentavo:
– Jei jau tokia jūsų nuomonė, tai ir man lieka tik pritarti.
Tada ketvertas įgaliotųjų vėl susirinko. Apsikeitę laiškais, visi iškilmingai vieni kitiems nusilenkė, taigi incidentas galiausiai išsisprendė, tad ir išsiskirstyta.
O visa ministerija buvo tiesiog įsiaudrinusi. Tarnautojai teiravosi vieni kitų naujienų, be perstojo varstė kabinetų duris ir kiekvieną smulkmeną aptarinėjo koridoriuose. Kai sužinota, kad reikalas jau baigtas, kilo visuotinis nusivylimas. Ir kažkuris pasakė:
– Nuo to Lezabliui vaikas neatsiras.
Žodis nuskrido žvirbliu. Vienas tarnautojas bemat surimavo ir dainušką.
Nors iš tikrųjų atrodė, kad viskas jau baigta, bet atsirado netikėta kliūtis, kurią nurodė Buaselis:
– Kaip turėtų elgtis priešininkai, kada sueis akis į akį? Ar privalo pasisveikinti? O gal geriau apsimesti, kad vienas kito nepažįsta?
Nuspręsta, kad jie neva atsitiktinai susitiks viršininko kabinete ir pono Toršbefo akivaizdoje persimes keletu mandagių žodžių.
Ši ceremonija ilgiau nedelsus ir atlikta, tuomet Mazas pagaliau gavo progą išsikviesti fiakrą, kad kuo greičiau parkaktų namo ir nusipraustų.
Lezablis ir Kašlenas namo grįžo kartu, bet pakeliui nesikalbėjo, nes buvo įpykę vienas ant kito, sakytum, dėl to, kas atsitiko, kažkuris būtų kaltas. Vos spėjo Lezablis peržengti namų slenkstį, kaip iškart trenkė skrybėlę ant komodos ir aprėkė žmoną:
– Man jau gana. Per tave dar įsivėliau į dvikovą!
Ji pasižiūrėjo į jį nustebusi ir bemat susierzino.
– Dvikova? Kam šito reikia?
– Nes Mazas mane įžeidė, ir tai dėl tavęs.
Ji priėjo arčiau.
– Dėl manęs? Kaip tai?
Jis vis pykdamas atsidrėbė į fotelį. Ir pakartojo:
– Jis mane įžeidė… Nematau reikalo tau išsamiau pasakoti.
Bet ji norėjo viską žinoti:
– Aš prašau, kad tu pakartotum, ką jis pasakė apie mane.
Lezablis nuraudo, paskui suvebleno:
– Jis man pasakė… Jis man pasakė… Kažką apie tavo nevaisingumą.
Ji net krūptelėjo, ir jai sukilo įniršis, paveldėtas iš tėvo brutalumas užgožė jos moterišką prigimtį, ji pratrūko:
– Aš!.. Aš esu nevaisinga, aš? Ką jis apie tai, tas stuobrys, išmano? Nevaisinga su tavimi, taip, nes tu ne vyras! Jei aš būčiau ištekėjusi už bet ko, nesvarbu, už ko, paklausyk, tai turėčiau vaikų. Ak, patariu tau apie tai nekalbėti! Kaip dabar man tai brangiai kainuoja, kad ištekėjau už tokio mazgotės kaip tu!.. O ką atsakei tam pašlemėkui?
Lezablis, išgąsdintas tokios audros, sulemeno:
– Aš… trenkiau jam antausį.
Ji pasižiūrėjo į jį apstulbusi.
– O ką jis darė?
– Jis atsiuntė man sekundantus. Šit kaip!
Dabar ją jau iš rimtųjų sudomino visas reikalas, kaip ir bet kurią moterį, ją masino dramatiškos istorijos, tad ūmai sušvelnėjusi, netgi pajutusi šiokią tokią pagarbą šitam vyrui, pasiryžusiam dėl jos rizikuoti gyvybe, ji paklausė:
– Tai kada jūs kausitės?
Jis romiai atsiliepė:
– Mes nesikausime, sekundantai sureguliavo konfliktą. Mazas manęs atsiprašė.
Ji nuliejo jį nuo galvos iki kojų paniekos kupinu žvilgsniu.
– Ak, tau girdint mane įžeidinėja, ir tu tai leidi, tu visai nesikauni! Tau dar betrūko pasidaryti kinkadrebiu!
Jis pasišiaušė:
– Nutilk. Ir aš geriau už tave žinau, nuo ko priklauso mano garbė. Beje, štai pono Mazo laiškas. Še, perskaityk, pati pamatysi.
Ji paėmė popieriaus lapą, perbėgo akimis tekstą ir viską atspėjo, o tada prapliupo kvatotis.
– Tu taip pat parašei laišką? Jūs gi vienas kito išsigandote. Ak, kokie bailiai yra vyrai! Jumis dėtos mes, moterys… Juk tai aš buvau įžeista, aš, tavo žmona, o tu patenkintas, gavęs šitą popierių! Manęs jau nestebina, kodėl tu nesugebi turėti vaiko. Viskas sutampa. Tu esi toks pat ištižęs prieš vyrus, koks ištižęs prieš moteris. Nieko sau paukštelis!
Ji ūmai įgavo Kašleno balsą ir jo manierų, senajam kareivai būdingų padugnių manierų ir vyriškų gaidų.
Atsistojusi priešais, įsisprendusi į klubus, aukšta, stipri, tvirtai sudėta, apvalia krūtine, iki skaistaus raudonumo pritvinkusiu veidu, besiplūstanti kimiu ir virpančiu iš pykčio balsu, ji žiūrėjo į tą sėdintį išblyškusį žmogelį, jau pusiau praplikusį, švariai nusiskutusį, su juokingomis advokato žandenėlėmis. Ir buvo pasiruošusi jį pasmaugti arba sutraiškyti.
Ji pakartojo:
– Tu nesugebi nieko, visiškai nieko. Net tarnyboje tave kas tik nori, tas palieka uodegoj!
Atsivėrė durys, ir pasirodė Kašlenas, nes, išgirdęs smarkų barnį, panūdo sužinoti, dėl ko kilo kivirčas.
– Kas čia darosi?
Kora atsigręžė į tėvą.
– Aš išdėjau šitam žvirbliapalaikiui viską, kaip yra.
Ir Lezablis, kilstelėjęs akis, pamatė, kokie juodu panašūs. Jam pasirodė, kad prasiskleidė šydas, ir jis pamatė juos tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, to paties kraujo tėvą ir dukterį, tos pačios rūšies, ir abudu tokius pat netašytus. Jis iškart pasijuto prapuolęs, pasmerktas visą gyvenimą praleisti su jais.
Kašlenas pareiškė:
– Jeigu tik būtų galima išsiskirti. Vis dėlto menkas malonumas ištekėti už tokio išdaro.
Tas žodis nutvilkė Lezabliui ausis, ir jis, visas drebėdamas iš įtūžio, net stryktelėjo iš vietos. Prisiartinęs kaktomuša prie uošvio sušvokštė:
– Išeikite iš čia!.. Išeikite!.. Jūs esate pas mane, ar girdite… Aš jus išvarau…
Jis pagriebė nuo komodos butelaitį su gydomuoju vandeniu ir ėmė juo švytuoti lyg kuoka.
Įbaugintas Kašlenas išėjo atatupstas, pakeliui bambėdamas:
– Kas čia jam dabar užėjo?
Tačiau Lezabliui pyktis neatlėgo, jam jau visko buvo per daug. Jis pasisuko į žmoną, kuri neatitraukdama akių vis žiūrėjo į jį, šiek tiek sutrikusi dėl tokio jo įniršio protrūkio, o jis, jau pastatęs butelaitį atgal ant komodos, tebešaukė:
– O štai tu… O štai tu…
Niekaip nerasdamas nei ką pasakyti, nei galėdamas ką nors sugalvoti, tik stovėjo priešais perkreiptu iš pykčio veidu, murmėdamas tą patį trūkčiojančiu balsu. O žmona prapliupo kvatotis.
Dar labiau užgautas tokių patyčių, jis galutinai įsiuto ir metėsi prie jos, kaire ranka sugriebė jai už gerklės, o dešine ėmė įnirtingai skaldyti antausius. Jau dusdama, išsigandusi, ji atšoko atgal, bet užkliuvo už lovos ir parvirto aukštielninka, o vyras jos nepaleido ir vis mušė. Ūmai jis atsipeikėjo ir uždusęs, nusikamavęs, bemat susigėdęs dėl savo brutalumo vien lemeno:
– Štai… Štai… Štai kas atsitiko…
Tačiau žmona gulėjo nė krust, lyg būtų ją nužudęs. Ji taip ir liko ant lovos krašto aukštielninka, užsidengusi rankomis veidą. Jis prisiartino, atsiklaupė, nesuvokdamas, kaip tai galėjo atsitikti, ir laukdamas, kol ji atidengs veidą, norėdamas pažiūrėti, kas jai nutiko. Šitaip praėjo keletas minučių, jo baimė vis augo, ir jis galiausiai sumurmėjo:
– Kora! Kora, pasakyk ką nors!
Ji neatsiliepė ir nejudėjo. Kas jai? Ką ji daro? Ką ji čia sumanė?
Jo pyktis atlėgo taip staigiai, kaip ir užėjo, ir dabar jis jautėsi šlykščiai, beveik kaip nusikaltėlis. Jis mušė moterį, savo žmoną, jis, toks protingas ir šaltakraujiškas vyras, puikiai išauklėtas ir visuomet susitvardantis. Ir dabar susigraudinęs buvo pasiruošęs maldauti atleidimo, pulti ant kelių, išbučiuoti jos iki raudonumo sumuštus skruostus. Jis švelniai, vien pirštų galiukais, palietė jos ranką, tebedengiančią veidą. Atrodė, ji nieko nejaučia. Paskui ją paglostė, kaip meilinamasi išbartam šuniui. Ji lyg būtų nepastebėjusi. Tada jis ištarė:
– Kora, paklausyk, Kora, aš esu kaltas, paklausyk manęs.
Atrodė, ji mirusi. Tuomet Lezablis pabandė atitraukti ranką jai nuo veido. Tai pavyko gana lengvai, ir jis pamatė, kad jos akis atmerkta, tiesiog įsmigusi į jį, bet kupina nerimo ir baimės.
Jis tęsė:
– Paklausyk, Kora, aš pasidaviau pykčiui. Tai tavo tėvas išvedė mane iš pusiausvyros. Šitaip negalima įžeidinėti vyro.
Ji neatsiliepė, lyg nieko negirdėtų. Jis nežinojo, ką sakyti, ką daryti. Pabučiavo ją į paausį, o kai ji kilstelėjo galvą, pamatė akies kamputyje ašarą, tokią didžiulę, kuri atitrūko nuo blakstienų ir nutekėjo per skruostą; blakstienos suvirpėjo, ir ji bemat užsimerkė.
Jis buvo apimtas širdgėlos, nepaprastai susijaudinęs, apkabinęs žmoną, atsigulė šalia; lūpomis nustūmė kitą jos ranką ir, apiberdamas bučiniais jos veidą, meldė:
– Vargšele Kora, atleisk man, na, atleisk.
O ji vis verkė, be garso, be kūkčiojimų, kaip verkiama, kada ištinka didžiulis sielvartas.
Jis priglaudė prie savęs ir glamonėdamas šnibždėjo jai į ausį švelnius žodžius, kokius tik galėjo sugalvoti. Bet ji taip ir liko bejausmė. Vis dėlto verkti nustojo. Ir jie taip gulėjo ilgai, apsikabinę.
Artėjo naktis, vis tirščiau užpildydama kambarėlį prieblanda, ir kai įsitvyrojo juodžiausia tamsa, jis įsidrąsino ir sugebėjo gauti atleidimą tokiu būdu, kuris vėl atgaivino jų viltis.
Kai jie atsikėlė, Lezablis atgavo ir ankstesnį balso toną, ir buvusią veido išraišką, tarytum nieko nebūtų atsitikę. O ji, atvirkščiai, pasidarė švelnesnė, kalbėjo kur kas malonesniu nei įprasta balsu, žiūrėjo į vyrą nuolankiomis, kone meiliomis akimis, lyg ta nelaukta bausmė būtų atpalaidavusi jai nervus ir suminkštinusi širdį. Ir jis ramiai paprašė:
– Tėvas tikriausiai siaubingai nuobodžiauja ten vienas, taigi nueik pas jį. Beje, laikas vakarieniauti.
Ji išėjo.
Ir iš tiesų buvo jau septinta valanda, netrukus tarnaitė pranešė, kad sriuba išvirusi, paskui kartu su dukra pasirodė ir Kašlenas, jis jau nusiramino ir šypsojosi. Jie susėdo prie stalo ir tą vakarą kalbėjosi taip nuoširdžiai, kaip senokai jiems bebuvo pavykę, atrodė, kad nutiko kažkas gero, ir dabar jie tapo laimingesni.
V
Tačiau jų nuolat puoselėjamos ir vis atnaujinamos viltys galiausiai žlugdavo. Mėnesių mėnesiais užsitęsęs laukimas, nepaisant Lezablio pastangų ir jo gyvenimo draugės geros valios, nešė vien nusivylimą, o baimė apimdavo vis stipriau. Dėl nesėkmių jie nuolat apiberdavo vienas kitą priekaištais, o galutinai nusivylęs sutuoktinis, išdžiūvęs ir išvargęs, dar turėdavo atkentėti nešvankius Kašleno išpuolius, karo būklę išgyvenančiame šeimos ratelyje jį vadinusiu tik „ponu Gaidžiu“. Suprantama, jis nepamiršo tos dienos, kai vos negavo nuo žento buteliu per galvą, pavadinęs jį išdaru.
Tėvas ir duktė, spontaniškai suvienyti varančios į pasiutimą įkyrios minties apie, atrodo, esančius panosėje, tačiau nepasiekiamus didžiulius turtus, nė neišmanė, kaip įmantriau pažeminti ir pikčiau įskaudinti tą impotentą, atnešusį jiems tokią nelaimę.
Kiekvienąkart sėsdamasi už stalo, Kora kartodavo:
– Negausūs šiandien pas mus pietūs. O jei būtume turtingi! Bet tai ne mano kaltė.
Kai Lezablis susiruošdavo į kanceliariją, ji iš savo kambario šaukdavo jam pavymui:
– Pasiimk lietsargį, nes dar jos grįši purvinas kaip vežimo ratas. Galų gale, čia ne mano kaltė, kad vis dar esi priverstas užsiimti kanceliarijos žiurkės darbu.
Kai ji pati sumanydavo kur nors išeiti, niekada nepamiršdavo prieš kelionę šūktelėti:
– Kai pagalvoji, kad ištekėjusi už kito vyro jau važinėčiau karieta…
Kone kiekvieną valandėlę, menkiausia dingstimi ji vis prisimindavo tai ir geldavo priekaištais vyrą, čaižydavo jį užgaulėmis, iš jo padarydavo vienintelį kaltininką, vienintelį, atsakingą už tų pinigų, kuriuos ji galėjo turėti, praradimą.
Galiausiai vieną vakarą, visiškai praradęs kantrybę, jis užriko:
– Kad tave kur šunys! Ar nenutilsi pagaliau? Pirmiausia tai tavo kaltė, o ne kažkieno, kad mes neturime vaikų, ei, paklausyk, vieną aš vis dėlto turiu…
Jis melavo, bet jau geriau taip, tik ne šitie amžini priekaištai ir ta gėda būti nepajėgiu.
Žmona pažvelgė į jį iš pradžių suglumusi, bandydama iš akių atspėti, ar sako tiesą, paskui viską supratusi paniekos kupinu balsu atrėžė:
– Tu turi vaiką, tu?..
Jis akiplėšiškai metė:
– Taip, nesantuokinį vaiką, atidaviau jį auklėti į Anjerą.
Ji visiškai ramutėlė atsiliepė:
– Rytoj važiuosime jo pasižiūrėti, nes aš noriu suprasti, kaip jis buvo padarytas.
Jis nuraudo iki ausų ir sumurmėjo:
– Kaip sau nori.
Kitą rytą ji atsikėlė septintą valandą, ir kai jis nustebo, priminė:
– Tai ar važiuosime aplankyti tavo vaiko? Juk vakar man žadėjai. Gal šiandien jo jau neturi?
Jis bematant pašoko iš lovos.
– Ne mano vaiką aplankysime, o gydytoją, ir jis viską pasakys apie tavo atvejį.
O ji, kupina moteriško pasitikėjimo, atsakė:
– Geriau nesugalvosi.
Kašlenas apsiėmė ministerijoje pasakyti, kad žentas susirgo, ir Lezablių šeimynėlė, apsitarusi su kaimyniniu vaistininku, nurodytą valandą paskambino į daktaro Lefijelio duris, o jis garsėjo kaip daugelio veikalų gimdymo klausimais autorius.
Jie įžengė į baltą svetainę auksuotais sienų ornamentais, ir ten taip trūko baldų, kad ji atrodė negyvenama, nors kėdžių stovėjo apsčiai. Jie atsisėdo laukti. Lezablis taip smarkiai jaudinosi, kad net drebėjo, kankino ir gėda. Priėjo jų eilė, ir jie įžengė į kambarį, gerokai primenantį kanceliariją, kur juos šaltai ir ceremoningai pasitiko žemaūgis storulis.
Jam teko laukti, kol jie paaiškins, kodėl čia atvyko, mat Lezablis, išraudęs iki ausų, niekaip negalėjo įsidrąsinti. Tada ryžosi žmona, ir visai ramiai, kaip žmogus, pasiruošęs bet kam, kad pagaliau pasiektų tikslą, išdėstė:
– Pone, mes atėjome pas jus, nes neturime vaikų. O nuo to priklauso, ar mums atiteks didžiuliai turtai.
Smulkmeniška konsultacija užsitęsė ilgai, išvargino. Tačiau Kora visai nesijautė bent kiek sutrikusi, kai gydytojas skrupulingai ją apžiūrinėjo, ir elgėsi kaip pridera moteriai, kurią įkvepia ir kuriai suteikia stiprybės aukštesni tikslai. Visą valandą apžiūrinėjęs sutuoktinius, gydytojas taip ir nepaskelbė diagnozės.
– Aš negaliu konstatuoti, – pasakė jis, – nieko nenormalaus nei ko nors išskirtinio. Beje, šitokie atvejai pasitaiko gana dažnai. O žmonių kūnai tokie pat skirtingi, kaip ir jų charakteriai. Jei dėl charakterių nesuderinamumo mes matome subyrant tiek santuokų, tai čia nieko stebėtino, jei dėl fizinio nesuderinamumo jos būna nevaisingos. Ponia man pasirodė ypač gerai sudėta ir tinkama gimdymui. Gi ponas savo ruožtu, nors jo kūno sandaroje nepavyko aptikti nė vieno nukrypimo nuo normos, man pasirodė nusilpęs, galbūt netgi dėl pernelyg didelio troškimo tapti tėvu. Ar malonėsite leisti, kad jus auskultuočiau?
Sunerimęs Lezablis iškart nusimetė liemenę, ir gydytojas ilgam pridėjo ausį prie kanceliarijos tarnautojo krūtinės ląstos bei nugaros, paskui kruopščiai jį apstukseno nuo skrandžio iki gerklės ir nuo inkstų iki pakaušio. Jis iškart nustatė lengvą širdies ritmo sutrikimą ir kylančią ligos grėsmę plaučiuose.
– Jums reikalinga medicininė priežiūra, pone, net ypatinga medicininė priežiūra. Bet tai tik anemija, išsekimas, ne kokie nors pavojingi dalykai. Tačiau šios komplikacijos, kol kas dar nereikšmingos, per trumpą laiką gali tapti nepagydomos.
Lezablis, net pabalęs iš siaubo, paprašė skirti gydymą. Jam prirašė sudėtingą dietą. Nurodyta vartoti kuo daugiau geležies, galvijų mėsos, į kasdienį racioną įtraukti sultinius, taip pat užsiimti gimnastikos pratimais, be to, būtinas poilsis ir gyvenimas kaime vasarą. Paskui gydytojas pateikė patarimų, kaip elgtis, kai ligoniui pasidarys geriau. Jis nurodė tokiems atvejams įprastą medicininę praktiką, kuri dažniausiai pasiteisina.
Gydytojo apžiūra ir konsultacija kainavo keturiasdešimt frankų.
Vos tik jie atsidūrė gatvėje, Kora, jau numananti, kas laukia ateityje, apimta aklo įniršio net sušnypštė:
– Tai bent įsivėliau!
Lezablis neatsiliepė. Jis žingsniavo draskomas nerimo, vis prisimindamas ir apgalvodamas kiekvieną daktaro žodį. Ar tik jo neapgavo? Gal jis jau pasmerktas? Dabar jis beveik negalvojo nei apie palikimą, nei apie vaiką! Ėjo kalba apie jo gyvenimą!
Jam atrodė, kad girdi įtartiną švilpesį plaučiuose ir jaučia, kaip pagreitintu ritmu plaka širdis. Einant per Tiuilri, jam pasidarė silpna ir prireikė prisėsti. Žmona susierzinusi stovėjo šalia ir kad pažemintų, žiūrėjo į jį iš viršaus su niekinama užuojauta. Jis sunkiai alsavo, iš susijaudinimo dusulys darėsi dar trūksmingesnis, ir jis, prispaudęs kairės rankos pirštais dešinį riešą, vis skaičiavo arterinį pulsą.
Kora, jau trypčiojusi iš nekantrumo, paklausė:
– Na, gal jau baigsi maivytis? Kada teiksies eiti?
Jis vangiai atsikėlė, kaip tikra auka, ir netardamas nė žodžio nužingsniavo.
Kai Kašlenas sužinojo medicininės apžiūros rezultatus, niekaip negalėjo sutramdyti įniršio. Jis net urzgė:
– Štai kokie mes geručiai, nuostabu! Štai kokie geručiai.
Jis žiūrėjo į žentą plėšraus žvėries akimis, lyg norėtų jį sudraskyti.
Tačiau Lezablis jo nesiklausė, net negirdėjo, o galvojo vien apie savo sveikatą, apie iškilusią grėsmę gyvybei. Tėvas ir duktė galėjo šaukti kiek lenda, juk jie nepabuvojo jo kailyje, o rūpintis savo kailiu – svarbiausia.
Ant jo stalo atsirado daugybė vaistinės buteliukų, ir kiekvieną kartą prieš valgį, ironiškai besišypsant žmonai ir griausmingai kvatojant uošviui, jis skrupulingai skaičiuodavo lašus. Kone kas minutę apžiūrinėdavo save veidrodyje, kone kas akimirką dėjo ranką prie širdies, skaičiuodamas jos dūžius, netgi išnešė savo lovą į tamsų kambarį, iki tol naudotą kaip drabužinė, nes vengė bet kokio fizinio ryšio su Kora.
Dabar jis jautė jai tik baugščią neapykantą, sumišusią su panieka ir pasibjaurėjimu. Beje, visos moterys nuo šiol ėmė atrodyti siaubūnės, pavojingi žvėrys, kurių paskirtis žudyti vyrus, ir jei jis dar prisimindavo tetulės Šarlotės testamentą, tai tik kaip praeityje įvykusį nelaimingą atsitikimą, kai per plauką pavyko išvengti mirties.
Šitaip prabėgo dar keletas mėnesių. Iki galutinės datos liko vos metai.
Kašlenas prikalė valgomajame gremėzdišką kalendorių, iš kurio kiekvieną rytą nuplėšdavo po dieną, ir įnirtis dėl savo bejėgiškumo, neviltis, skaičiuojant, kaip savaitė po savaitės vis labiau tolsta turtai, įsiūtis, pagalvojus, kad vis dar turi lenkti nugarą kanceliarijoje, o paskui gyvens iš dviejų tūkstančių frankų pensijos, ir šitaip iki mirties, traukdavo jam nuo liežuvio tokius ūmius žodžius, kurie dėl kokio nors menkniekio galėjo pereiti į tokius pat veiksmus.
Jis net negalėjo žiūrėti į Lezablį nedrebėdamas iš įtūžio, jam tiesiog knietėjo jį primušti, sutraiškyti ar sutrypti. Jo neapykanta buvo tiesiog neišmatuojama. Kaskart, kai pamatydavo, kad žentas praveria duris, jam pasivaidendavo, kad tai vagis įsėlino į jo namus ir atėmė švenčiausią nuosavybę, tai yra šeimos palikimą. Jis nekentė jo labiau už bet kokį mirtiną priešą, taip pat niekino dėl to jo silpnumo, ir ypač dėl bailumo, kai šis, susirūpinęs savo sveikata, atsižadėjo bet kokių pastangų bendram labui.
Lezablis iš tiesų gyveno atsiskyręs nuo žmonos taip, lyg jųdviejų ničniekas nesietų. Jis ne tik prie jos nė neprisiliesdavo, bet netgi nesiartindavo, o kiek iš gėdos, tiek ir iš baimės vengdavo atsitiktinio jos žvilgsnio.
Kašlenas kiekvieną dieną klausinėdavo dukters:
– Na, ar tavo vyras išdrįso?
O ji atsakydavo:
– Ne, tėveli.
Kiekvienos vakarienės metu prie stalo rutuliodavosi nemalonios scenos. Kašlenas be perstojo kartodavo:
– Jeigu vyras yra ne vyras, tai geriau, kad jis padvėstų ir užleistų vietą kitam.
O Kora pridurdavo:
– Ir būna gi tokių, kurie išvis niekam nenaudingi ir sugeba tik varginti kitus. Net nežinau, ką jie veikia šioje žemėje, juk jie tik našta žmonėms.
Lezablis vien gerdavo savo vaistus ir nieko neatsakydavo. Galiausiai kažkurią dieną uošvis vėl jį aprėkė:
– Supraskite, jei dabar, kai jūsų sveikata eina geryn, nepakeisite elgesio, tai aš jau gerai žinau, ką padarys mano duktė!..
Žentas, laukdamas naujų patyčių, pakėlė į uošvį klausiamą žvilgsnį. O Kašlenas tęsė:
– Po velnių, ji vietoj jūsų susiras kitą! Ir jums labai nuskilo, kad ji šito dar nepadarė. Jei išteki už tokio nusmurgėlio, tai viskas leistina…
Lezablis, išbalęs kaip lavonas, atsiliepė:
– Aš netrukdysiu jai naudotis jūsų protingais patarimais…
Kora nuleido akis. O Kašlenas, miglotai nujausdamas, kad gerokai perlenkė lazdą, šiek tiek sutriko.
VI
Ministerijoje visiems atrodė, kad abu vyrai gana puikiai sugyvena. Tarytum būta nebylaus susitarimo slėpti nuo bendradarbių savo namų batalijas. Jie kreipdavosi vienas į kitą „mano brangusis Kašlenai“ ir „mano brangusis Lezabli“, jie netgi apsimestinai kartu juokdavosi, vaidino, kokie patenkinti ir laimingi būdami šalia.
O Lezablis ir Mazas, savo ruožtu, kai susitikdavo kaktomuša, elgėsi ceremoningai mandagiai, kaip ir pridera priešininkams, kuriems vos neteko kautis. Po neįvykusios dvikovos išlikęs siaubas jiems diktavo perdėtą mandagumą, taip pat pabrėžtiną pagarbą, galbūt netgi slaptą troškimą suartėti, akstinamą instinktyvios baimės dėl galimų naujų santykių komplikacijų. Aplinkiniai, tai matydami, palankiai vertino tokią jųdviejų laikyseną, jų nuomone, prideramą aukštuomenės atstovams, turėjusiems spręsti garbės reikalą.
Jie dar iš tolo rimtai ir oriai pasisveikindavo, pagarbiu ir plačiu mostu nusiimdami skrybėles.
Tačiau jie nesikalbėdavo, nes nė vienas nenorėjo ar nedrįso pradėti.
Bet vieną dieną Lezablis, kuriam viršininkas liepė tučtuojau užeiti pas jį, norėdamas pabrėžti savo uolumą, metėsi bėgti, o už koridoriaus posūkio rėžte įsirėžė į tarnautoją, ėjusį priešinga kryptimi, ir skaudžiai užgavo pilvą. Tai buvo Mazas. Abu iškart žengė atatupsti, o Lezablis, gerokai sutrikęs, maloniai ir mandagiai pasiteiravo:
– Ar aš jūsų neužgavau, pone?
Nukentėjęs į tai atsakė:
– Nė trupučio, pone.
Ir tada jie nusprendė, kad nuo šiol derėtų susitikus apsikeisti bent keliais žodžiais. O vėliau lenktyniaudami tarpusavyje, kuris iš jų galantiškesnis, darėsi vis atidesni vienas kitam, tad netrukus jų santykiuose atsirado netgi tam tikro familiarumo, bet tapti visiškai artimais draugais jiems trukdė kai kurios išlygos, kitaip tariant, abipusė baimė, būdinga žmonėms, kurie dar prastai vienas kitą pažįsta, todėl kai kurios baugščios dvejonės šaldė bendravimo polėkį. Tačiau išskirtinis jų mandagumas netrukus įveikė šią kliūtį, o dažnas bendravimas pamažu padėjo pamatus draugystei.
Dabar jau, užėję susižinoti naujienų į registratoriaus kabinetą, jie dažnai pasilikdavo paplepėti. Lezabliui kažkur išgaravo pasitikinčio savimi karjeristo puikybė, o Mazas pamiršo aukštuomenės atstovo laikyseną, ir Kašlenas, vis dažniau įsitraukiantis į jų pokalbius, atrodė, palankiai vertina šitą draugystę. Kartais, pasižiūrėjęs pavymui išeinančiam iš kabineto dailiajam raštininkui ir susižavėjęs jo tikrai tiesiu ir aukštu stotu, mat tas kakta net kliudydavo durų staktą, jis dirstelėdavo į žentą ir pramurmėdavo:
– Tai bent šaunuolis, ką ir sakyti!
Vieną rytą, kai raštinėje visi vėl susirinko keturiese, nes tėvukas Savonas niekur nesitraukdavo nuo savo darbų, taip atsitiko, kad ekspeditoriaus kėdė, perpjauta, suprantama, kažkokio išdaigininko, subyrėjo vos jam atsisėdus, o naivusis žmogelis, surikęs iš siaubo, dribo ant grindų.
Visas trejetas atlėkė jam į pagalbą. Vyriausiasis raštvedys teigė, kad tai nenaudėlių komunarų darbas, o Mazas žūtbūt norėjo apžiūrėti užgautą vietą. Kartu su Kašlenu netgi bandė nurengti senį, kad aptvarstytų žaizdas, bent jau taip jie aiškino. Tačiau jis įnirtingai priešinosi, šaukdamas, kad nieko neatsitiko.
Kai linksmybė šiek tiek nuslūgo, Kašlenas nelauktai šūktelėjo, perrėkdamas kitus:
– Sakykite, pone Mazai, ar ne puiku, kad mes taip susidraugavome? Tai gal ateitumėte pas mus pavakarieniauti? Ir mums visiems bus labai malonu, ir mano žentui, ir man, ir mano dukteriai, kuri apie jus nemažai girdėjusi, nes namuose dažnai aptarinėjame kanceliarijos reikalus. Sutarta, ar ne?
Lezablis palaikė tą primygtinį prašymą, nors kur kas šaltesniu tonu negu uošvis:
– Vis dėlto ateikite, mums bus labai malonu.
Mazas šiek tiek sutrikęs dvejojo, su šypsenėle prisimindamas paskalas, lydėjusias šiuos žmones.
Kašlenas neatstojo.
– Tai sutarta?
– Na, gerai, taip, aš sutinku.
Tik peržengęs namų slenkstį, tėvas iškart pranešė dukrai:
– Tu nežinai, šį sekmadienį pas mus vakarieniauti ateina ponas Mazas.
Kora iš pradžių net apstulbo ir tepratarė:
– Ponas Mazas? Tai bent!
Ir ji nežinia dėl ko nuraudo iki pat plaukų šaknelių. Ji dažnai girdėdavo apie jį kalbant, apie jo puikias manieras, apie jo pasisekimą tarp moterų, o ministerijoje jis garsėjo kaip neatremiamas viliotojas, tad jai jau seniai knietėjo su juo susipažinti.
Kašlenas, trindamas iš pasitenkinimo rankas, tęsė:
– Tu pamatysi, tai tvirtas vaikis, tikrai dailus jaunuolis. Ir jis aukštas kaip karabinierius, tai ne tavo vyrelis, šit kaip!
Ji sutriko ir nieko neatsakė, lyg išsidavusi, kad ne kartą apie jį svajojo.
Vakarienei imta ruoštis taip pat kruopščiai, kaip kitados, kai kvietė Lezablį. Kašlenas aptarinėjo patiekalus, norėjo, kad viskas eitų gerai, ir, sakytum, jo širdyje atgimė iki galo nesuvokta, dar neaiški viltis, jis atrodė guvesnis, lyg galvoje drąsinamai kirbėtų slaptas ir patikimas sumanymas.
Tą sekmadienio pusdienį jis ištisai prasiblaškė prižiūrėdamas, kaip vyksta ruoša, o Lezablis sėdėjo prie skubių dokumentų, parsineštų iš kanceliarijos. Prasidėjo pirma lapkričio savaitė, taigi artėjo Naujieji metai.
Mazas atėjo septintą valandą, ir buvo pakilios nuotaikos. Jis įžengė lyg į savo namus ir įteikė Korai, pasakęs komplimentą, didžiulę puokštę rožių. Jis pridūrė familiariu tonu, įprastu dažniems aukštuomenės vakarėlių lankytojams:
– Man atrodo, ponia, kad aš jus šiek tiek pažįstu, ir dar nuo vaikystės, nes jau daugelį metų jūsų tėvas man pasakoja apie jus.
Kašlenas, pamatęs gėles, net sušuko:
– Čia iš tikrųjų galantiška!
O duktė prisiminė, kad Lezablis, atėjęs pas juos susipažinti, neatnešė jokios gėlytės. Dailusis raštininkas atrodė viskuo sužavėtas ir džiūgavo kaip vaikas, atėjęs pirmą kartą pasisvečiuoti pas senus kiemo draugus, o su Kora flirtavo taip galantiškai, kad jai net skruostai kaito.
Ji pasirodė jam labai patraukli. Ji nusprendė, kad jis tikras vilioklis. Kai svečias išėjo, Kašlenas paklausė:
– Koks šaunus bernas, ar ne? Turėtų būti neblogas plevėsa! Tikėtina, kad jis sugundo visas moteris iš eilės.
Kora, būdama net kur kas santūresnė, vis dėlto prisipažino, kad jai pasirodęs „visai mielas, ne toks pasipūtėlis, kaip maniusi“.
Netgi Lezablis, atrodęs mažiau pavargęs ir ne toks liūdnas kaip paprastai, pripažino, kad anksčiau jį „prastai pažinojo“.
Šitaip Mazas ėmė pas juos kartkartėmis užeidinėti, paskui lankėsi vis dažniau. Visi jį pamėgo. Jį vėl kviesdavosi, aplink tūpčiodavo. Kora gamindavo jo mėgstamus patiekalus. O vyriška draugystė taip sustiprėjo, kad visas trejetas ilgam nesiskirdavo. Naujasis draugas sugebėdavo per laikraščių redakcijas gauti vietas teatrų ložėse ir vesdavosi visą šeimyną į spektaklius.
Grįždavo jie jau naktį, pėsčiomis, bet gatvėse dar būdavo pilna žmonių, o jie išsiskirdavo tik prie Lezablio namų durų. Mazas ir Kora eidavo priekyje, tolygiu žingsniu, kone suglaudę pečius, linguodami tuo pačiu judesiu, tuo pačiu ritmu, lyg dvi būtybės, sutvertos eiti šalia visą gyvenimą. Jie kalbėdavosi pusbalsiu, atrodė, kad ir be žodžių vienas kitą girdėtų, ir vis prislopintai juokdavosi, kartais jaunoji moteris atsigręždavo ir mesdavo žvilgsnį atgal, į savo tėvą ir vyrą.
Kašlenas žiūrėdavo į juos patenkintu žvilgsniu, ir dažnai, užmiršęs, kad kalbasi su žentu, pareikšdavo:
– Kaip jiedu puikiai sudėti, tiesiog smagu matyti juos kartu.
Lezablis romiai atsakydavo:
– Jiedu yra beveik tokio pat ūgio.
O jis jautėsi tikru šaunuoliu, nes širdis daužėsi jau ne taip smarkiai, o paskubinęs žingsnį mažiau uždusdavo, todėl buvo laimingas ir pamažu sklaidėsi pagieža uošviui, kurio užgaulios pašaipos pagaliau liovėsi.
Po Naujųjų metų jį paaukštino iki vyriausiojo raštvedžio. Jį apėmė toks nevaldomas džiaugsmas, kad, grįžęs namo, pirmąkart po pusės metų pabučiavo žmoną. Ji atrodė nemaloniai apstulbinta, sutriko, lyg jis būtų neprideramai pasielgęs, ir pasižiūrėjo į Mazą, kuris jau buvo atėjęs jo pasveikinti Naujųjų metų proga ir palinkėti visokeriopos sėkmės. Šis taip pat atrodė sutrikęs ir nusisuko į langą, kaip žmogus, kuriam nesinori matyti kai kurių dalykų.
Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir Kašlenas vėl ėmė darytis irzlus bei piktas, kibti prie žento su savo kvailais juokeliais. Kai kada jis užsipuldavo ir Mazą, lyg ir tas būtų kaltas dėl pakibusios virš jų galvų negandos, kurios valanda artinosi su kiekviena akimirka.
Kora vienintelė atrodė išlikusi visiškai rami ir laiminga, ji tiesiog spinduliavo. Sakytum, ji visai pamiršo tą grėsmingą ir tokią artimą datą.
Taip atėjo kovas. Atrodė, kad visos viltys prarastos, nes liepos dvidešimtą turėjo sueiti treji metai po tetulės Šarlotės mirties.
Ankstyvas pavasaris nusėjo žemę žiedais bei žaluma, tad Mazas vieną sekmadienį pasiūlė savo draugams pasivaikščioti Senos pakrantėmis ir pakrūmėse pasiskinti žibuoklių.
Jie įsėdo į rytinį traukinį ir išlipo Mezon Lafite. Žiemos žvarba dar karaliavo tarp plikų medžių šakų, bet gaiviai žaliuojanti žolė jau mirgėjo nuo baltų ir melsvų žiedų, o liesutės augančių atšlaitėse vaismedžių šakos, prasiskleidus pumpurams, atrodė apkarstytos rožių girliandomis.
Dumblina ir apsunkusi po gausaus pastarųjų dienų lietaus liūdnai sruveno Sena, vinguriuodamas tarp skardžių, išgraužtų tirpstančio sniego, o lygumos, pažliugusios vandeniu, atrodė ką tik po maudynių ir nuo pirmųjų saulėtų dienų šilumos alsavo švelniu drėgmės kvapu.
Jie išsisklaidė po parką. O paniuręs Kašlenas, dar niekad nebuvęs toks prislėgtas, karčiai mąstė apie artėjančią lemtingą dieną, kai galutinai išmuš jų nelaimės valanda ir iš apmaudo daužė lazda grumstus. Lezablis, toks pat apniukęs, bijojo sušlapti žolėje kojas, o jo žmona ir Mazas ieškojo gėlių puokštei. Kora jau keletą dienų atrodė negaluojanti, buvo išsekusi ir išbalusi.
Ji bemat pavargo ir užsinorėjo valgyti. Jie surado kažkokią užeigą šalia apgriuvusio seno malūno, ir netrukus terasoje, kone skalaujamoje upės vandens, ant medinio stalo, uždengto dviem staltiesėmis, jiems padėjo priešpiečius, kokius paprastai valgo paryžiečiai užmiestyje.
Jie smagiai triauškė keptus gružlius, godžiai žiaumojo jautieną su bulvėmis, o pilna žalumynų salotinė keliavo ratu, kai Kora ūmai pašoko ir, prispaudusi prie burnos servetėlę, bėgte pasileido prie skardžio.
Sunerimęs Lezablis paklausė:
– Kas gi jai čia pasidarė?
Mazas sutrikęs ir išraudęs murmėjo:
– Bet… aš nežinau… ji ką tik gerai jautėsi!
Kašlenas taip išsigando, kad liko sėdėti iškėlęs aukštyn šakutę su pasmeigtu salotos lapu. Pagaliau jam pavyko atsikelti, ir jis apsidairė, kur duktė. Persilenkęs per terasą pamatė, kad ji stovi prisispaudusi veidu prie medžio, jai silpna. Netikėtas įtarimas jam net pakinklius pakirto, jis vėl klestelėjo ant kėdės, dirsčiodamas sutrikusiu žvilgsniu į abu vyriškius, o šie taip pat atrodė sumišę. Jis vis tyrinėjo juos susirūpinusiomis akimis, nedrįsdamas tarti nė žodžio, ir apsvaigęs nuo vilties, ir kone išprotėjęs iš baimės.
Visiškoje tyloje šitaip praslinko ketvirtis valandos. Galiausiai pasirodė Kora, dar šiek tiek išbalusi, ir žengė ji sunkiai. Niekas nė neklausė, kas jai iš tiesų nutiko, visiems atrodė, kad ir taip atspėjo artėjant laimingąjį įvykį, sunku buvo apie tai kalbėti, visi degė nekantrumu sužinoti, tik bijojo išgirsti. Tik Kašlenas išdrįso paklausti:
– Ar jau geriau?
Ji atsiliepė:
– Taip, ačiū, čia nieko tokio. Bet pasistenkime grįžti kuo anksčiau, mane šiek tiek kamuoja migrena.
Susiruošus vykti, ji paėmė vyrą už rankos, lyg būtų norėjusi atskleisti kažkokią paslaptį, bet vis dėlto nedrįstų prisipažinti.
Draugai išsiskyrė Sen Lazaro geležinkelio stotyje. Mazas neva prisiminė darbo užduotį, kurią turėjo užbaigti, tad, su visais maloniai atsisveikinęs bei paspaudęs rankas, nuėjo.
Kai Kašlenas liko tik su dukteria ir žentu, iškart paklausė:
– Tai kas gi tau nutiko valgant priešpiečius?
Kora iš pradžių neatsiliepė, paskui šiek tiek padvejojusi pasakė:
– Nieko. Mane šiek tiek supykino.
Ji vos ėjo, bet šypsojosi. Lezablis, jautęsis kaip nesavas, apimtas nerimo, kamuojamas besiblaškančių prieštaringų minčių, kai prabangos godulį keitė bukas pyktis, degino gėda, graužė pavydulingas nusižeminimas, pasielgė kaip tie miegaliai, kurie paprasčiausiai užmerkia akis, kai rytiniai saulės spinduliai prasimuša pro užuolaidas ir išraižo jų antklodes šviesos linijomis.
Grįžus namo Lezablis pareiškė, kad jam reikia pabaigti vieną darbą ir užsidarė savo kambaryje. Tuomet Kašlenas apkabino dukterį per pečius ir paklausė:
– Tai tu nėščia, ar ne?
Ji sumurmėjo:
– Man atrodo, kad taip. Jau antras mėnuo.
Ji dar nebaigė kalbėti, o jis jau iš džiaugsmo stryktelėjo, paskui jis pasileido aplink ją šokti viešnamio kankaną, kurį išmoko dar tais laikais, kai tarnavo karo įguloje. Nors kliudė didžiulis pilvas, jis aukštai kilnojo kojas ir šokinėjo, net kambarys bildėjo. Baldai lingavo, bufete dzingsėjo stiklinės, sietynas švytavo ir virpsėjo lyg laivo žibintas. Paskui jis pagriebė savo brangiąją dukrelę į glėbį ir karštai išbučiavo, paskui familiariai pliaukštelėjo jai per pilvą ir paklausė:
– Na, pagaliau turime! Jau pasakei savo vyrui?
Ji tučtuojau susidrovėjo ir pralemeno:
– Ne… dar ne… aš… aš laukiau.
Tačiau Kašlenas sušuko:
– Puiku, puiku. Tu gėdiniesi. Palauk, aš, aš jam pasakysiu!
Ir jis nuskubėjo į žento kambarį. Lezablis, kuris nieko neveikė, pamatęs jį įeinant, iškart pašoko. Tačiau uošvis jam net neleido atsipeikėti:
– Ar žinote, kad jūsų žmona pastojo?
Netikėtai užkluptas sutuoktinis visiškai sutriko, net raudonis išmušė skruostus.
– Kas? Kaip? Kora? Ką jūs sakote?
– Aš sakau, kad ji pastojo, ar girdite? Mums tokia sėkmė!
Ir, netverdamas džiaugsmu, griebė jam už rankų, suspaudė jas, pakratė, tarsi jį sveikintų, tarsi jam dėkotų, ir vis kartojo:
– Na, pagaliau turime! Kaip puiku, kaip puiku! Tik pagalvokite, turtai dabar jau mūsų.
Jis nesusivaldė ir suspaudė Lezablį glėbyje.
Kašlenas šaukė:
– Tai per milijoną, pagalvokite, per milijoną! – Ir jis pasileido šokti, paskui ūmai stabtelėjo: – Eikite, greičiau, ji laukia jūsų, nors pabučiuokite!
Ir, sugriebęs per juosmenį, taip žentą pastūmė, kad tas lyg kėglių rutulys įlėkė į valgomąjį, kuriame sunerimusi Kora net atsistojusi klausėsi, ką jie kalba.
Pamačiusi įsiveržiantį vyrą, iš netikėtumo net atšoko atgal ir neteko žado. Lezablis stovėjo priešais, išbalęs, perkreiptu veidu. Atrodė, kad jis yra teisėjas, o ji – kaltinamoji. Pagaliau jis pratarė:
– Regis, esi nėščia?
Ji virpančiu balsu pralemeno:
– Panašu į tai.
Tačiau Kašlenas stvėrė juos abu už sprando ir taip prispaudė vieną prie kito, kad net nosys susiplojo, ir visa gerkle suriko:
– Pasibučiuokite, kad jus šunys! Juk yra dėl ko!
Kai pagaliau juos paleido, tai net trykšdamas beprotišku džiaugsmu iškilmingai paskelbė:
– Partija pagaliau laimėta! Taigi, Leopoldai, kuo skubiau pirksime vilą užmiestyje. Ten tai jau galėsite pataisyti savo sveikatą.
Vien nuo minties apie sveikatą Lezablis krūptelėjo. O uošvis tęsė:
– Mes ten pasikviesime poną Toršbefą kartu su žmona, juk jo pavaduotojui tarnyba eina į pabaigą, tai galėsite atsisėsti į jo vietą. Štai tiesus kelias prie tikslo!
Su kiekvienu Kašleno žodžiu Lezabliui skleidėsi raiškūs vaizdai, ir jis netgi matė save pasitinkantį viršininką prie baltos gražios vilos paupyje. Jis apsivilkęs dryžuotą drobės švarką, su panama ant galvos.
O atgyjant jo viltims, kažkas švelnaus įėjo į širdį, kažkas tokio šilto ir gero persmelkė visą kūną, ir jam iškart palengvėjo, jo savijauta tiesiog akyse taisėsi.
Jis nusišypsojo, nors dar nieko neatsakė.
O Kašlenas, apsvaigęs nuo naujų lūkesčių, pakylėtas svajonių sparnais, tęsė:
– Kas žino? Gal net turėsime įtakos visos šalies likimui? Galbūt jūs tapsite deputatu. Bet kuriuo atveju būsime itin reikšmingi ir turėsime kuo mokėti už gyvenimo malonumus. Jūs įsigysite arkliuką ir brikelę kasdieniam važinėjimui į stotį.
Prieš Lezablio akis vis skleidėsi prabangos, puošnumo ir gerovės vaizdai. Nuo minties, kad jis vadelios vežimaitį, kaip tie turtuoliai, kuriems taip dažnai pavydėdavo laimingos dalios, galutinai apsalo. Ir net neištvėrė neleptelėjęs:
– Na, taip! Tai, pavyzdžiui, yra nuostabu.
Kora, matydama, kad jis įveiktas, taip pat šypsojosi ir net susigraudino iš dėkingumo, o Kašlenas, nematydamas daugiau jokių kliūčių, pareiškė:
– Eime vakarieniauti į restoraną. Po šimts velnių! Reikėtų mums surengti šiokią tokią puotą.
Namo jie grįžo įkaušę, o Lezablis, kuriam dvejinosi akyse ir mintys blaškėsi kaip pasiutusios, net nesugebėjo nusigauti iki savo tamsiosios kamarėlės. Ir jis atsigulė, gal netyčia, gal užsimiršęs, į dar tuščią žmonos lovą. Visą naktį jam dingojosi, kad guolis sūpuojasi lyg laivas, linguoja, vartaliojasi ir blaškosi. Jį netgi ištiko lengvas jūros ligos priepuolis.
Kai pabudo, tai labai nustebo, pamatęs Korą savo glėbyje.
Ji atmerkė akis, nusišypsojo ir, apimta dėkingumo bei švelnumo, spontaniškai jį pabučiavo. Paskui pračiulbo balseliu, būdingu moterims, kai jos stengiasi prisimeilinti:
– Būk toks geras, neik šiandien į ministeriją. Daugiau tau nėra reikalo būti tokiam stropiam, juk mes netrukus tapsime turtingi. Ir dar sykį išvažiuosime į kaimą, tik vienu du.
Jis jautėsi gerai pailsėjęs, net persisotinęs palaima, kuri apima, kai praeina po besaikės šventės visame kūne atsiradusi gėla, ir net salo nuo patalų šilumos. Jis pajuto neapsakomą troškimą šitaip tysoti be galo ilgai, ir nieko daugiau neveikti, tik šitaip apatiškai snūduriuoti. Iki šiol nežinomas ir galingas tinginystės potraukis tiesiog paralyžiavo sielą, maloniu stinguliu užtvindė raumenis. Iš pradžių neaiški, bet vis nenurimstanti, palaiminga mintis plastėjo jo galvoje: „Būsiu turtingas, nuo nieko nepriklausomas.“
Tačiau po akimirkos jis net sustingo iš siaubo ir tylutėliai sušnibždėjo, lyg sergėtųsi, kad jo žodžių kas nors neišgirstų už sienos:
– O tu visiškai tikra, kad esi nėščia?
Ji tučtuojau užtikrino:
– Kurgi ne! Aš juk nesuklydau.
O jis, vis dar šiek tiek sunerimęs, pradėjo ją švelniai čiupinėti. Jo ranka perbėgo jos išsipūtusiu pilvu. Paskui jis pareiškė:
– Taip, iš tikrųjų, bet tu nepagimdysi iki nustatytos datos. Šitaip galbūt bus užginčytos mūsų teisės į palikimą.
Tokia prielaida jai sukėlė tik įniršį.
– Na jau ne! Tik pagalvok, po tokių vargų ir pastangų, tikriausio skurdo, dar kažkas ginčytų, tai jau ne! – ji net atsisėdo lovoje, netverdama pasipiktinimu. Ir iškart rėžė: – Eime tučtuojau pas notarą.
Tačiau, jo nuomone, iš pradžių reikėjo pasirūpinti gydytojo pažyma. Tad jie vėl nukako pas daktarą Lefijelį.
Jis iškart juos pažino ir paklausė:
– Na, kaip, ar pavyko?
Abu nuraudo iki ausų, o Kora, jau netverdama savyje, sumurmėjo:
– Manau, kad taip, pone.
Gydytojas trynė rankas.
– Kaip tik to ir laukiau, kaip tik to ir laukiau. Būdas, kurį jums nurodžiau, visada pasiteisina, nebent kuris nors sutuoktinis būtų visai nepajėgus.
Apžiūrėjęs jaunąją moterį, pareiškė:
– Taip ir yra! Bravo!
Ir jis popieriaus lape parašė: „Žemiau pasirašęs Paryžiaus medicinos fakulteto mokslų daktaras patvirtina, kad poniai Leopold Lezabl, mergautine pavarde Kašlen, nustatyti visi maždaug trijų mėnesių nėštumo požymiai.“
Paskui jis pasisuko į Lezablį.
– O jūs? Kaip jūsų plaučiai? Kaip jūsų širdis?
Jis paklausė širdies ritmo ir priėjo prie išvados, kad ligonis visiškai pasveiko.
Iš gydytojo jie išlėkė nesiekdami kojomis žemės ir laikydamiesi už parankių, tokie buvo laimingi ir kupini džiaugsmo. Pakeliui Leopoldui dingtelėjo mintis:
– Ko gero, būtų neblogai, jei prieš einant pas notarą apsijuostum keletu rankšluosčių, tai iškart kris į akis ir palankiai nuteiks. Juk jis gali pagalvoti, kad mes paprasčiausiai norime laimėti laiko.
Jie vėl grįžo namo, ir jis pats nurengė žmoną, kad geriau pritvirtintų tą netikrą pilvą. Dešimtkart iš eilės jis keitė rankšluosčius, žiūrinėjo iš kelių žingsnių atstumo, kad įsitikintų, ar pavyko pasiekti beveik tobulą panašumą.
Kai galiausiai liko patenkintas rezultatu, jie išėjo iš namų, ir jis labai išdidžiai žingsniavo gatve šalia to išsipūtusio pilvo, liudijančio jo vyrišką galią.
Notaras juos priėmė labai maloniai. Paskui išklausė jų aiškinimus, perbėgo žvilgsniu pažymą, bet kai Lezablis dar ir užsispyrė: „O dėl kitko, mielas pone, užtenka dirstelėti štai čia“, tuomet užmetė akį į išsipūtusį jo žmonos pilvą ir liko galutinai įtikintas.
Vis dėlto nerimas juo kankino, kol teisingumo tarnas nepaskelbė:
– Puiku. Ar vaikas jau gimęs, ar dar tik turi gimti, jis vis vien egzistuoja, vis vien jau gyvena. Taigi mes atidėsime testamento vykdymą iki ponios gimdymo.
Negalėdami sutramdyti didžiulio džiaugsmo, tik išėję iš teisininko kabineto, jie pasibučiavo tiesiog laiptų aikštelėje.
VII
Nuo tos laimingojo atradimo akimirkos visa šeimynėlė ėmė tiesiog tobulai sutarti. Dabar jau jie buvo ramūs ir džiugūs. Kašlenui sugrįžo ankstesnis gyvenimo džiaugsmas, o Kora gaubte apgaubė savo vyrą rūpestingumu. Lezablis taip pat atrodė visai kitas žmogus, toks, kuris viskuo patenkintas ir toks geraširdis, kaip niekad anksčiau.
Mazas dabar lankydavosi rečiau, ir netgi atrodė, kad šios šeimos aplinka jam nejauki, nors čia jį visą laiką sutikdavo maloniai, gal tik šiek tiek šalčiau, juk laimė yra tokia egoistiška ir visada apeina svetimus.
Atrodė, kad net Kašlenas pajuto užslėptą priešiškumą gražiajam raštininkui, kurį vos prieš keletą mėnesių taip maloningai atvedė į savo namus. Jis ir pranešė šeimos draugui apie Koros nėštumą. Išrėžė jam be užuolankų:
– Žinote, mano duktė nėščia!
Mazas apsimetė nustebęs ir atsakė:
– Tai bent! Turėtumėte būti labai laimingi.
Kašlenas atsiliepė:
– O kaipgi, po velnių!
Tačiau jis netruko pastebėti, kad bendradarbis, atvirkščiai, nė trupučio neatrodo sužavėtas. Vyrai nebūna itin patenkinti, jei moteris, aplink kurią jie rėžia sparną, dėl jų ar dėl kurio nors kito kaltės atsiduria tokioje būklėje.
Vis dėlto Mazas kiekvieną sekmadienį ateidavo vakarieniauti. Tačiau kartu leidžiami vakarai darėsi vis slogesni, nors jokių rimtų nesutarimų ir neiškildavo, tik nepaaiškinamas susikaustymas su kiekviena savaite įsitvyrodavo vis labiau. Kažkurį vakarą, kai tik jis išėjo, Kašlenas, kaip reikiant suirzęs, pareiškė:
– Ir kaip jis man įgriso!
O Lezablis atsiliepė:
– Tai jau tikrai, ne toks jis jau patrauklus, kai susipažįsti iš arčiau.
Kora nuleido akis. Ir savo nuomonės nepasakė. Atrodė, ją dabar varžo didžiojo Mazo draugija, o šis savo ruožtu šalia jos tarsi kažko gėdijosi, žiūrėdamas į ją jau nesišypsojo kaip kadaise, daugiau nesiūlydavo eiti kartu į teatrą, galėjai manyti, kad ankstesnė nuoširdi draugystė dabar pavirto iš pareigos tempiama našta.
Kartą ketvirtadienį, kai vyras tik prieš pat vakarienę grįžo iš kanceliarijos, Kora tarpduryje išbučiavo jam žandenas švelniau negu bet kada ir sušnibždėjo į ausį:
– Tu tikriausiai mane barsi?
– Už ką?
– Už tai, kad… Ponas Mazas šiandien popiet buvo atėjęs su manimi pasimatyti. O aš vis dėlto nenoriu, kad žmonės apie mane liežuvautų, tai paprašiau, kad jis nesilankytų, kai tavęs nėra namie. Man atrodo, kad jis trupučiuką užsigavo!
Nustebęs Lezablis paklausė:
– Nagi! O ką jis pasakė?
– Ak! Ko nors ypatingo jis nepasakė, bet man tai vis vien nepatiko, ir tada paprašiau, kad jis apskritai nustotų lankytis. Tu juk puikiai žinai, kad tai jūs su tėčiu pas mus jį atsivedėte, aš čia visai niekuo dėta. Dėl to ir bijojau, kad tu liksi nepatenkintas, jog užtrenkiau jam duris.
Džiaugsmas ir dėkingumas užliejo širdį jos vyrui.
– Tu gerai padarei, labai gerai. Už tai netgi esu dėkingas.
Kora, dar prieš tai apgalvojusi, kaip geriau sureguliuoti abiejų vyrų santykius, tęsė:
– Kanceliarijoje apsimesk, kad nieko nežinai, ir kalbėkis su juo lyg niekur nieko. Tik tiek, kad jis čia daugiau neateis.
Lezablis, švelniai apkabinęs žmoną, nubučiavo jai akis ir skruostus. Ir vis kartojo:
– Tu tikras angelas!.. Tu tikras angelas!..
Ir, liesdamasis su žmona pilvu, pajuto, kokiu kietu kauburiu bręsta jos įsčiose vaikas.
VIII
Belaukiant gimdymo įvykiai tarsi sustojo.
O paskutiniosiomis rugsėjo dienomis Kora pagimdė dukrelę. Ją pavadino Dezire, arba Trokštamąja, bet norėdami, kad krikštynos vyktų iškilmingai, viloje, kurią jie dar tik ruošėsi pirkti, jas atidėjo kitai vasarai.
Vilą jie išsirinko Anjere, prie Senos atšlaitės.
O žiema buvo didžių įvykių metas. Vos perėmus palikimą, Kašlenas paskelbė, kad išeina į pensiją, jo prašymą nedelsiant patenkino, šitaip jis ir atsisveikino su kanceliarija. Laisvalaikiu siūliniu pjūkleliu ėmė pjaustinėti įvairius daiktelius iš cigarų dėžučių dangtelių. Jis primeistravo laikrodžių korpusų, skrynelių, vazonėlių, visokių keistų dalykų. Aistra tokiam triūsui užsidegė tada, kai Operos prospekte pamatė keliaujantį prekiją, kuris iš medžio plokštės pjaustė tokius pat niekučius. Tik jam dar reikėjo, kad aplinkiniai be perstojo žavėtųsi vis naujais jo dirbiniais, jų įmantria, bet vis dėlto ir vaikiška apdaila.
Net jis pats, susižavėjęs nuosavu kūriniu, nepaliaujamai kartodavo:
– Tiesiog nuostabu, ką sugeba kartais sukurti žmogus!
Viršininko pavaduotojas ponas Rabo pagaliau numirė, ir Lezablis buvo paskirtas eiti jo pareigas, nors jas atitinkančio rango jam nesuteikė, mat nepraėjo užtektinai laiko nuo paskutiniojo paaukštinimo.
Kora labai greitai tapo visai kita moterimi – santūresne, elegantiškesne, ji pagaliau suprato, atspėjo, veikiau suuodė, kokiems charakterio pokyčiams įpareigoja turtas.
Naujųjų metų proga ji aplankė viršininko žmoną, storą moteriškę, gryniausią provincialę, kuri tokia išliko net po trisdešimt penkerių metų gyvenimo Paryžiuje, ir taip jai meilinosi ir stengėsi sužavėti, kad kaip nors įkalbėtų būti jos vaiko krikštamote, kol ponia Toršbef pagaliau nesutiko. Krikštatėviu pasirinktas Kašlenas, tai yra senelis.
Krikštynos vyko gražų birželio sekmadienį. Į jas pakviesta visa nedidelė kanceliarija, išskyrus gražuolį Mazą, kuris pas Lezablius jau apskritai nesirodydavo.
Dar nuo devintos ryto Lezablis geležinkelio stotyje laukė traukinio iš Paryžiaus, o grumas, apvilktas livrėja auksuotomis sagomis, laikė už apynasrio įmitusį ponį, pakinkytą į naujutėlaitę brikelę.
Pagaliau iš tolo pasigirdo garvežio švilpimas, ir netrukus jis išniro tarp peronų, tempdamas virtinę vagonų, iš kurių pliūptelėjo ištisas srautas keleivių.
Ponas Toršbefas išlipo iš pirmosios klasės kupė kartu su žėrinčia papuošalais žmona, o pro antros klasės vagono duris iššoko Pitolė ir Buaselis. Tėvuko Savono kviesti nedrįso, bet nuspręsta, kad per popietę neva atsitiktinai su juo susidurs, o su viršininko pritarimu atsives jį ir pavakarieniauti.
Lezablis nuskuodė pasitikti savo viršininko, kuris atrodė neįtikėtinai striukas su redingotu, prie kurio kabojo milžiniškas ordinas, primenantis išsiskleidusią raudoną rožę. Griozdiškas kiaušas, pridengtas plačiakrašte skrybėle, atrodė, tuoj sutrėkš menkutį kūną, tad jo išvaizda įgavo dar daugiau groteskiškų bruožų, o jo žmona, šiek tiek pasistiebusi, dairėsi į visas puses per jo viršugalvį.
Spinduliuojantis iš džiaugsmo Leopoldas tik lankstėsi ir dėkojo. Jis įlaipino juos į brikelę, paskui atskubėjęs prie abiejų bendradarbių, kukliai ėjusių už viršininko, stipriai paspaudė jiems rankas ir atsiprašė, kad jie negalės sutilpti į tokį mažą vežimaitį.
– Eikite palei krantinę, ir atsidursite prie mano namų durų, „Dezirė“ vila, ketvirtoji už posūkio. Paskubėkite!
Ir, įlipęs į vežimaitį, pats paėmė vadeles ir paragino arklį, o grumas vikriai peršoko ant užpakalinės sėdynės.
Krikštynų apeigos vyko labai iškilmingai. Paskui visi sugrįžo į vilą pusryčių. Kiekvienam svečiui po servetėle buvo padėta dovana, atitinkanti jo reikšmingumą. Krikštamotė gavo masyvią aukso apyrankę, jos vyras – kaklaraiščio segę, papuoštą rubinu, Buaselis rado juchto piniginę, o Pitolė atiteko daili jūros putos pypkė. Tai Dezirė, aiškino tėvai, sunešė tas dovanas savo naujiesiems draugams.
Ponia Toršbef, visa išraudusi iš sumišimo ir pasitenkinimo, užsisegė ant savo storo riešo tviskančią apyrankę, o štai viršininkas ryšėjo pernelyg siaurą kaklaraištį, tad įsisegė savo papuošalą į redingoto atlapą, po Garbės Legiono ordinu, tarytum kitą, ne tokį reikšmingą apdovanojimą.
Už lango matėsi, kaip didžiuliu kaspinu tarp apaugusių miškais šlaitų Siurenės link nuvinguriuoja upė. Saulės spinduliai ugnies pliūpsniais krito į vandenį, ir atrodė, kad upės vaga sruvena liepsna. Per pusryčius visi iš pradžių gerokai varžėsi, nes pono ir ponios Toršbefų dalyvavimas įpareigojo laikytis rimties. Pamažu svečiai įsismagino. Kašlenas laidė vulgarius sąmojus, nes jam atrodė, jei jau turtingas, tai viskas galima, bet visi iš tikrųjų juokėsi.
Jei taip elgtųsi Pitolė ar Buaselis, kiltų pasipiktinimas.
Valgant desertą, pagaliau atneštas ilgai lauktas kūdikis, kurį visi veržėsi išbučiuoti. Panardintas lyg į sniego pusnį baltų nėrinių patale, jis drumstai mėlynomis akutėmis beprasmiškai žiūrėjo į šiuos žmones, galiausiai šiek tiek pakreipė savo papurtusią galvytę, ir atrodė, kad atsiranda šioks toks dėmesio probrėkšmis.
Pasinaudojęs visuotiniu šurmuliu, Pitolė šnipštelėjo stovinčiam šalia Buaseliui į ausį:
– Aš ją pavadinčiau ne Dezire, o Mazete.
Jau kitą dieną šie žodžiai apskriejo visą ministeriją.
Tuo tarpu laikrodis išmušė antrą valandą, ir, jau gurkšnojant likerius, Kašlenas pasiūlė apžiūrėti jo vilą, paskui pasivaikščioti Senos pakrantėmis.
Svečiai nuo palėpės iki rūsio žąsele perėjo visus kambarius, paskui, stabtelėdami ties kiekvienu medžiu bei augalu, greitosiomis apžingsniavo sodą, o pasivaikščioti išėjo pasiskirstę į du būrelius.
Kašlenas, kuris truputį varžėsi damų draugijos, nusitempė Buaselį ir Pitolė į pakrantės kavinę, o ponai Toršbefas ir Lezablis kartu su žmonomis persikėlė į kitą krantą, nes nepritinka padorioms moterims maišytis tarp įsilinksminusių prasčiokų.
Moterys lėtai žingsniavo baržų vilkimo keliu, pavymui ėjo jų vyrai, rimtai aptarinėdami kanceliarijos reikalus.
Upe šmirinėjo jolai1, smagiais irklų mostais varomi įdegusių žaliūkų, kad net čia matėsi, kaip po oda juda jų tvirti raumenys. Upeivės, išsitiesusios ant baltų ar juodų kailių, prižiūrėjo vairą, ir, saugodamosi saulės kaitros, išskleidė raudono, geltono ir balto šilko skėčius, kurie atrodė kaip milžiniškos gėlės, plūduriuojančios vandenyje. Sveikinimais, šūksniais ir barniais skardėjo visi laiveliai, iš toli dar atsklido nenutylantis ir padrikas daugybės balsų triukšmas, liudijantis, kaip ši bruzdanti minia švenčia sekmadienį.
Palei upės krantą rikiavosi ilgiausia virtinė sustingusių meškeriotojų, o beveik nuogi nardytojai, atsistoję griozdiškų žvejų valčių paskuigalyje, stačia galva šokdavo į vandenį, vėl ropšdavosi atgal į laivelius ir vėl stryktelėdavo upėn.
Ponia Toršbef vis žiūrėjo, negalėdama atsistebėti. Kora jai paaiškino:
– Šitaip kiekvieną sekmadienį. Tiesiog gadina šių nuostabių apylinkių grožį.
Lėtai priplaukė valtelė. Ją irklavo dvi moterys, o jų šaunuoliai vyrukai drybsojo ant lentų. Viena moteriškė šūktelėjo į krantą:
– Ei! Ei! Jūs, padorios moterys! Galiu jums parduoti vyruką, visai nebrangiai, nenorėsite?
Kora su panieka nusisuko, paėmė už parankės savo viešnią ir pareiškė:
– Ilgiau negalime čia pasilikti, eime. Kas per begėdžiai padarai!
Ir jos skubiai nuėjo.
Ponas Toršbefas pasakė Lezabliui:
– Tai nuspręsta sausio pirmajai. Direktorius dėl to mane užtikrino.
O Lezablis atsiliepė:
– Net nežinau, kaip jums dėkoti, brangusis pone.
Pakeliui jie sutiko Kašleną, Pitolė ir Buaselį, besikvatojančius iki ašarų ir kone velkančius tėvuką Savoną, kurį, kaip jie pasakojo pro juoką, užtiko pakrantėje su mergše.
Išgąsdintas seniokas tik kartojo:
– Tai netiesa, ne, tai netiesa. Taip negražu kalbėti, pone Kašlenai, taip negražu.
O Kašlenas, net dusdamas iš juoko, šaukė:
– Ak tu, senas juokdary! Juk tu ją vadinai: „Mano mieloji žąsyte!“ Štai ir nutvėrėme tą plevėsą!
Naivusis žmogelis atrodė toks sutrikęs, kad netgi oriosios ponios prapliupo kvatoti.
Kašlenas tęsė:
– Jei ponas Toršbefas leis, mes įkalinsime šį prasikaltėlį, ir jis turės pietauti su mumis.
Viršininkas mielai pritarė. Visi juokėsi iš damos, kurią senis neva paliko, o šis bandė išsiginti, susikrimtęs dėl tokios nemalonios išdaigos.
Iki pat vakaro šita istorija tapo neišsenkama tema sąmojams ir netgi suteikė dingsčių nešvankioms užuominoms.
Kora ir ponia Toršbef, susėdusios po priebučio stogine, grožėjosi saulėlydžio atspindžiais. Atrodė, kad saulė nužarstė medžių lapus purpuro dulkėmis. Joks vėjelio dvelksmas nejudino nė šakelės, iš nutviekstų ugnine žara didingų dangaus aukštybių į žemę leidosi vaiski ir begalinė ramybė.
Lėtai praplaukė keli paskutiniai laiveliai, grįžtantys į prieplauką.
Kora paklausė:
– Atrodo, kad ponas Savonas buvo vedęs kažkokią palaidūnę?
Ponia Toršbef, puikiai informuota apie tai, kas dedasi kanceliarijoje, atsakė:
– Taip, ji buvo našlaitė, kur kas jaunesnė už jį, apgaudinėjo vyrą su kažkokiu niekšeliu, galiausiai su juo pabėgo. – Paskui storoji ponia pridūrė: – Tik sakau, kad jis buvo niekšelis, nors nieko apie jį nežinau. Girdėjau, kad jie vienas kitą labai mylėjo. Bet kuriuo atveju, tėvuku Savonu nelabai jau susigundysi.
Ponia Lezabl rimtai atsakė:
– Tai joks pasiteisinimas. Šis vargšas žmogelis vertas gailesčio. Mūsų artimiausiam kaimynui, ponui Barbu, nutiko lygiai tas pats. Jo žmona susižavėjo kažkokiu dailininku, kuris atvažiuodavo čia vasaroti, ir išvyko su juo į užsienį. Aš nesuprantu, kaip moteris gali taip žemai pulti. Mano nuomone, reikia sugalvoti ypatingą bausmę tokioms piktadarėms, kurios užtraukia visai šeimai gėdą.
Alėjos gale pasirodė žindyvė, nešanti ant rankų nėriniais apkaišiotą Dezirę. Kūdikį atnešė pas ponias, ir jis atrodė nurausvintas lyg rožė, taip jį nutvieskė vakaro gaisos. Mergytė į liepsnojantį dangų žiūrėjo tokiomis pat blankiomis, neišraiškingomis ir nustebusiomis akutėmis, kokiomis šiek tiek anksčiau žvelgė į ją apsupusių žmonių veidus.
Vyrai, šnekučiavęsi tolėliau, iškart subėgo, o Kašlenas, pagriebęs anūkę, iškėlė ją ant rankų, lyg būtų norėjęs nuboginti iki pat dangaus skliauto. Ji taip ir pakibo dangaus fone, o jos baltas krikšto drabužėlis leidosi iki žemės.
O senelis sušuko:
– Štai kas yra geriausia pasaulyje! Ar ne, tėvuk Savonai?
Senis neatsiliepė, neturėdamas ką pasakyti, o gal jam kaip tik kilo pernelyg daug įvairių minčių.
Tarnas atvėrė priebučio duris ir paskelbė:
– Ponia, stalas padengtas!
Versta iš: Guy de Maupassant. CONTES ET NOUVELLES. II T. Paris: Gallimard, 1979
1 Nedidelis burinis irklinis laivelis.