literatūros žurnalas

Viktorija Pukėnaitė. Noko ir pernoko

2014 m. Nr. 10

Vytautas Girdzijauskas. Danguje kitaip: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 472 P.

Danguje kitaip“ – dar vienas, aštuonerius metus rašytas prozininko, eseisto Vytauto Girdzijausko romanas. Jūratė Sprindytė, aptardama 1988–2005 m. lietuvių prozos būsenas, rašytoją priskyrė prie vyresniosios kartos autorių, ištikimų sau ir tradicijai. Tad V. Girdzijauskas atsiduria greta Vytauto Bubnio, Algimanto Zurbos, Jono Mikelinsko, Raimondo Kašausko. Svarstydama apie šiuos rašytojus J. Sprindytė teigia, kad, „laikydamiesi iš esmės klasikinio naratyvo, jie užsklendė tam tikrą ciklą, nebeduoda pasakojimo atsinaujinimui, nors rašo normalaus lygio tekstus“ (žr.: „Prozos būsenos“, 2006, p. 43). Verta prisiminti ir Elenos Bukelienės mintį straipsnyje „Vyresniųjų proza laisvės sąlygomis“, kad aptariamas autorius „priklauso vyresniųjų kartai, į kurią jaunesnieji neretai žiūri lyg su kokiu nepasitikėjimu ir netikėjimu, kad ji dar gali turėti kūrybinių potencijų ir tarti svarų žodį. Tačiau Girdzijausko kūryba rodo, jog toks požiūris ne visada teisingas“ (žr.: „Naujausioji lietuvių literatūra“, 2003, p. 44). Tad koks yra romanas „Danguje kitaip“?

1981 m. „Le Monde Dimanche“ konstatavo, kad „po Europą klaidžioja postmodernizmo šmėkla“. Ją į savo kūrybą V. Girdzijauskas įsileido tik dabar – iki šiol jo tekstas buvo artimiausias realizmui. Šiandien net nekyla klausimų, kodėl įsileido – o kaip kitaip rašyti apie gyvenimo absurdą? Absurdą autorius įžvelgia visur, ne tik sovietmečio, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ryškiausia romane – netobulo žmogaus idėja, kuri įtvirtinama daugelyje pasakojimo situacijų.

Romanas pradedamas skyreliu „Vietoj prologo“, o perskaitę septyniolika skyrių randame epilogą. Kūrinį įrėminančiuose tekstuose autoriaus pozicija išsakoma aiškiausiai. Veiksmo laikas ir vieta – Lietuva XX a. antroje pusėje ir XXI a. pradžioje. Galime atpažinti nuoseklią įvykių tėkmę nuo okupacijos pradžios iki pasiruošimo stojimui į Europos Sąjungą. Tiesa, turime galimybę kartu su herojais pabuvoti ir danguje. Pasakojama, kaip ilgą laiką sovietų sistemos engta figūra, valdžiai pasikeitus, atsiduria naujosios konjunktūros aplinkoje. Reikšminga, kad tiek senoje, tiek naujoje santvarkoje visuomenės ir asmens problemos nesikeičia, išlieka intrigos, melas, apgavystės, žmogiškumo stoka. Galiausiai net ir danguje Pulkininkas trina rankas sakydamas: „Kai mes ėmėm į dangų Palemoniją…“ (p. 466), tačiau kūrinio pavadinimas liudija ką kita. Juo konstatuojama, kad danguje yra kitaip nei žemėje, tačiau romanas pasakoja kaip tik apie tai, kas vyksta joje. Ši opozicija yra konstruktyvus kūrinio principas, jame brėžiami skirtumai tarp dviejų vertybinių polių. Su kiekvienu knygos puslapiu ryškėja žemiškieji žmonijos vargai ir ydos: klasta, apgaulė, melas, suktybės, ligos, karai, žudynės, gamtinės katastrofos, nekaltųjų žūtys ir dar daugybė kitų nelaimių. O žmogui iš šio tartaro telieka pakėlus galvą žiūrėti į aukštybes ir viltis, kad bent ten viskas kitaip. Galiausiai ta galva nusvyra, ne tik dėl pagarbos aukštybėms, bet ir iš gėdos: „Kodėl Žemėje negalėjo, negali ir negalėtų būti kitaip“ (p. 5).

Nėra idealus ir romano herojus Kazimieras Bilskus, kurio prototipas – memuaristas, tremtinys Kazimieras Skebėra (1904–2003). Iš jo Bilskus paveldėjo ne tik keistuolio, tremtinio, savamokslio, knygos vertintojo vaidmenis, bet pasakotojo vaizduotėje tapo ir pozuotoju. Abu Kazimierai – realusis ir fiktyvus, literatūrinis – nugyveno ilgą gyvenimą – ir tai autoriui leidžia per juos parodyti labai daug.

Bilskus išgyvena įvykius, kuriuos Lietuvos žmonės dar gali prisiminti: okupaciją, trėmimus, Sąjūdį, Nepriklausomybės atgavimą, šalies integraciją į Europos Sąjungą. Vertėtų žinoti, kad skaitytoją su herojumi pasakotojas supažindina tada, kai Bilskui jau penkiasdešimt ketveri. Apie ankstesnį personažo gyvenimą pasakojama nedaug, tačiau jis matomas svarbiausių įvykių centre, šiaip ganėtinai subjektyvus pasakojimas prisotintas praėjusio laiko realijų, istorija nėra idealizuojama, net atvirkščiai – gilinamasi į to meto problemiškiausius dalykus. Įvykiai vaizduojami nuosekliai, pasakojimas sklandus, bet skaitytojams gali neužtekti sveikatos sekti pasakotoją iki pabaigos, nes romaną sudaro kone penki šimtai puslapių.

Veiksmo laikas dažnai kinta: per istoriją keliaujama skubomis, vos prisiliečiant prie vieno ar kito laikotarpio, neįsižiūrint, neapmąstant jo problematikos. Tad ir skaitytojas verčiamas skubėti, nes turi suspėti šuoliuoti per atskirus pasakojimus, o jam kelią dar pastoja kliūtys (ilgesni ar trumpesni ekskursai), kurias renčia daug visko į savo pasakojimą norintis sutalpinti autorius. Negana to, nagrinėjant vieną ar kitą situaciją dažniausiai net herojai, išskyrus Bilskų, nujaučia, kas ir kaip bus, todėl skaitytojui nelieka nežinomybės intrigos, neretai tenka išgirsti kone pranašiškų monologų: „Dar daug kas parvirs, apvirs, nuvirs ir apsivers – bus dar čia dalykėlių“ (p. 223). Įsijausti į veiksmą nepadeda netgi skaitant, rodos, girdimas griausmingai skambantis autoritetingo pasakotojo balsas.

Bet ko jau iš Bilskaus neatimsi, tai meilės gamtai, moterims ir knygoms. Kiekvienas savaip atsakytų, kodėl skaito knygas, ką jos suteikia, o štai mūsų herojui knyga – fantazijų šaltinis, nes jis ir pats yra fantazuotojas: atskiras istorijas, faktus jis geba sujungti taip įtikinamai, kad aplinkiniai tik perskaitę oficialius dokumentus supranta, jog Bilskaus gyvenimo istorija – grynas melas: „Tikrovė, net pati įspūdingiausioji, yra per daug banali, neturi efektingos, pasakojimui reikalingos intrigos, kuri būtina klausytojų smalsumui sužadinti. Ją tenka bent šiek tiek transformuoti, paįvairinti, kitaip tarus, pagražinti. Ir Kazimieras Bilskus, paklusdamas meno dėsniams, tai daro nesidrovėdamas“ (p. 75).

Tačiau pagrindinio kūrinio personažo paveikslas, jo keistenybės ir įdomybės romane nėra svarbiausi. Knygos pradžioje matome Bilskų pozuojantį studentams. Jo vaidmuo pasikeičia, kai atvykęs paštininkas apkerpa, atjaunina buvusį kalinį ir paragina jį atstovauti naujai valdžiai, o prireikus net vadovauti, ir siunčia jį ten, kur jis tariamai yra laukiamas ir šaukiamas. Toks vaidmens pasikeitimas nėra pakankamai motyvuotas (nors kalbama apie veikėjo ypatingus gebėjimus, tačiau juk žinoma, kad tai tik pramanai). Ir viskas tarsi paaiškinama paties herojaus mintimis: „Gal tik apsimetęs paštininku, gal pats rašytojas savąjį herojų bus aplankęs?“ (p. 134). Anksčiau jo pozavimas buvo naudingas menui, lavino būsimuosius kūrėjus, pats pozuotojas galėjo jaustis būsimų šedevrų bendraautoriu, tad tokiu darbu galėjo net didžiuotis. Pasikeitus vaidmeniui stovintis ant scenos pozuotojas pasijunta laikomas manekenu, iškamša, mano, kad turės vaidinti juokdarį, pranašiškai nujaučia, kad „pagal šį modelį bus kuriami paveikslai, lipdomos skulptūros, paskui atsiras ir daugiau tokių netikrų didvyrių, kurie irgi bus garbinami, apdovanojami ir keliami ant pjedestalų vietoj tikrųjų, kurių seniai nebėra – jie guli užkasti po žeme, jų net tikrosios pavardės ir laidojimo vietos ar kapinės nėra žinomos“ (p. 174).

Kaip modelis Kazimieras Bilskus pasitarnauja ir pasakotojui. Jis atsiskleidžia kaip problemiška figūra. Bilskaus gyvenimo vingiai padeda parodyti epochos sudėtingumą. Nesunkiai galime pajusti, kad personažas – tik įrankis, kad daug svarbesnis yra pasakotojo balsas. Štai kartą, kalbant apie Bilskų, pasakotojui išsprūsta: „<…> gal jis koks rašytojas ar režisierius, gal net šio kūrinio autorius, tai jį nudobus, nebūtų kam plėtoti siužeto“ (p. 214). Ir iš tikrųjų, pasakotojas rūpestingai globoja savo personažą: „Likimas su juo niekada nėra pasielgęs kiauliškai, todėl ir šį kartą tikisi jo atlaidumo“ (p. 339). Herojui puikiai sekasi išsisukti iš įvairiausių situacijų tol, kol pasakotojui jis yra naudingas.

Romane istorijoms apie Bilskaus santykius su moterimis skiriama nemažai vietos, bet sunkoka paaiškinti tokių santykių motyvaciją. Žinoma, tai paįvairina personažo charakteristiką, tačiau trumpalaikiai Bilskaus nuotykiai romane nieko nelemia. Sekso scenos ganėtinai atviros, tačiau veikėjo aistra, greitai užsiplieskusi, taip pat greitai užgęsta, nepalikdama didesnio pėdsako. Jei romane atviros scenos vis įpinamos į pasakojimą, vadinasi, jos turėtų atlikti kokią nors funkciją, tik neaišku kokią.

Neabejotinai autorius tiesiog žaidžia, o savo žaidimui pasitelkia daugiausia pasakotojo ir pagrindinio veikėjo figūras. Rašydamas apie Kazimierą Bilskų ima svarstyti apie kūrybą apskritai: „Postmodernus ir talentingas autorius į savąją patirtį ir realybę niekada nekreipia didelio dėmesio, nepaisydamas chronologijos, logikos, kitų globalizacijos epochoje atgyvenusių dalykų, jis verda savo viralą, kurio kvapas ne visada yra malonus. Medžiagą savo darbui jis ima iš bet kur: iš istorijos, iš dabarties, iš ateities, laužia iš piršto, viską meta į bendrą katilą, permaišo ir be jokių skrupulų pateikia vartotojui“ (p. 351). Skaitydami galime įsitikinti, kad ir romanas „Danguje kitaip“ parašytas laikantis kaip tik tokio „viralo maišymo“ recepto. Autorius, regis, negali sustoti žaisti, savo žaidimams pasitelkia tikrus ir žinomus vardus, tačiau juos savaip transformuoja, tad skaitydami knygą joje stebėdamiesi atrandame Radvinaitę Barborą, Vincą Krėvę Krivaitį, Kazį Blinkį, Sruogą Balionį, Basą Jonavičių, Brazdį Bernonį ir kitus panašiai įvardytus veikėjus. Tačiau tai tėra formalus bandymas naudotis postmodernizmo įrankiais ar tiesiog mėgdžiojimas, kadangi papildomų reikšmės galimybių nesukuriama. Panašiai šiam tarsi postmoderniam žaidimui panaudojama viena iš lietuvių tautos kilmės legendų, ir taip romane atsiranda Palemonija.

Žaisdamas kultūros ir istorijos figūromis, rašytojas čia stoja greta Herkaus Kunčiaus ir skelbia, kad per ilgai gynėme savo tradicijas ir kad dabar menas leidžia jų jau nepaisyti. Viena iš žaismei panaudotų asmenybių – Vytautas Landsbergis, kuris romane atsiduria pačiame intrigų verpete, ir jis yra ganėtinai svarbus, nes perima ankstesnių valdžių estafetę. Čia kritiškasis autorius išryškina savo poziciją – nesitaikstymą nė su vienos valdžios primesta politika. Jo neidealizuotas, provokuojantis personažas skatina susimąstyti apie valdžios problematiką, kuri yra viena reikšmingiausių temų ir šiame kūrinyje. Tiesa, nors postmodernus rašymo būdas autoriui leidžia žaisti ganėtinai laisvai ir neatsakingai, vis dėlto reikia prisiminti, kad meninė literatūra visuomet steigia vienokias ar kitokias žmogiškųjų vertybių sistemas. Tai prisiminus kyla klausimas: ar romane neužsižaista pasakojant, kaip savi šaudė į savus?

Galiausiai mes, skaitytojai, esame pakylėjami į dangų, kuriame viskas kitaip, kur buvę šio pasaulio karaliai stebi, kas dabar vyksta apačioje, Naujojoje karalystėje. Veikėjų dialogai padeda atskleisti pagrindines kūrinio idėjas: „Žemėje – delsiama, išsisukinėjama, apeliuojama. Ten – kitaip: jei Aukščiausioji Taryba nutaria ir patvirtina, kaipmat prasideda veiksmas“ (p. 464). Pasakotojo balsas skatina mus vienytis, eksperimentuoti ir tikėtis, kad sugadinta žmonijos prigimtis nesutrukdys siekti ir pasiekti darnos, kad mūsų pastangos nebus bevertės. Taigi rūstų, kritišką kalbėjimą keičia viltingi svarstymai. Iki tol autorius, tarsi kumščiu grūmojęs, galiausiai tėviškai priglaudžia skaitytoją, jį guodžia, drąsina ir moko.

Kūrinyje įžvelgiame universalias idėjas: akcentuojama, kaip svarbu žmogui tobulinti savo sugadintą prigimtį, siekti idealų, vienybės visuomenėje, svarstoma valdžios problematika ir t. t. Tačiau pasigendame naujų literatūrinių ar intelektualinių idėjų – romane kartojamos jau visiems žinomos tiesos, ganėtinai išnaudotos ir meninio pasakojimo schemos. Tiesa, įgyta drąsos, išryškėja kritiškesnis nei iki šiol lietuvių literatūroje istorijos vertinimas, bandoma įveikti jos idealizavimo inerciją. Tačiau su dideliu polėkiu papasakota istorija būtų kur kas įdomesnė ir paveikesnė, jei pasakojimas nebūtų toks subjektyvus, jei autoriaus vertinimai ir apibendrinimai nebūtų tokie savaime suprantami, o skaitytojas turėtų bent kokią apmąstymų ir pasirinkimų erdvę. Aštuonerius metus brandintas, nokintas romanas, rodos, pernoko.

Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…

„Metų“ anketa. Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Laurinavičius

2012 m. Nr. 2 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Alfredas Guščius. Avino išspirtas

2010 m. Nr. 3 / Vytautas Girdzijauskas. Trylika tekstų apie vieną gyvenimą. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 272 p.

Vytautas Girdzijauskas. Aname krante likęs

2009 m. Nr. 3 / Jurgis Buitkus. Nematomas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 256 p.