literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Trivialūs dalykai – kodėl jie tokie populiarūs?

2014 m. Nr. 10

Rašytojo postmodernisto vaidmuo tampa vis labiau performatyvus, vaidybiškas, o riba tarp kūrinio ir autoriaus nyksta. Kas laukia literatūros, kai kūryba vis dažniau virsta šalutiniu užsiėmimu?

Ar pats rašytojas gali liautis būti rašytoju? Tokį klausimą iškėlė norvegų prozininkas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968). Užbaigęs septintąją, paskutinę romano „Mano kova“ dalį, jis nusprendė daugiau neberašyti. „Mudu su žmona ir vaikai sėsime į Malmės traukinį ir grįšime namo, aš visą kelią džiaugsiuosi, kad nebesu rašytojas.“ Tačiau danų literatūrologas Jonas Heltas Haarderis knygoje „Performatyvus biografizmas. Svarbi kryptis postmodernioje skandinavų literatūroje“ (2014) yra kitos nuomonės. Jei K. O. Knausgårdas neparašys nė eilutės, skaitytojų sąmonėje jis vis tiek liks kaip populiarios knygos „Mano kova“ autorius. Net jeigu jis pasišalintų iš visuomenės gyvenimo, kaip kadaise J. D. Salingeris, domėjimasis juo dar labiau sustiprėtų. Bet neatrodo, kad K. O. Knausgårdas kur pranyks, jo daugiatomiai romanai ypač populiarūs Amerikoje, o autoriaus turnė primena popžvaigždžių keliones, kurių metu fanai valandų valandas stovi eilėje laukdami autografo.

Postmodernaus rašytojo vaidmuo jau tapęs medijų vaidmeniu. Pati kūryba ne tokia svarbi kaip autoriaus pasirodymai scenoje, įvairūs interviu, TV „sofos“, tinklaraščiai ir pan. Taigi kūryba tampa ypač sunkiu darbu tiems, kurie nelinkę viešai plepėti. Anot švedų rašytojos Kerstin Ekman, kūrėjo vaidmenį dabar reikėtų skelti pusiau.

Ir K. O. Knausgårdas septintoje savo romano „Mano kova“ dalyje prisipažįsta: „Knausgårdas jau tapo prekiniu ženklu, logotipu.“ Rašytojas virto tarsi kokiu projekciniu ekranu skaitytojo svajonėms ir fantazijoms. Danų rašytoja Suzanne Brøgger knygoje „Transparence“ („Perkėlimas“, 1994) rašė, kad žiniasklaidos, medijų dėmesys pasiglemžė jos tapatybę, sukūrė savotišką antrininkę, kuri jos vardu išdarinėja keisčiausius dalykus.

J. H. Haarderio nuomone, senieji modernistai buvo griežtai atskyrę savo kūrinį nuo asmens, privatus gyvenimas nebuvo saistomas su kūryba. Tik septintajame dešimtmetyje, kai literatūra virto politika, į kūrybą prasiskverbė rašytojo „aš“, bet ir tai tik norint sustiprinti vaizduojamų išgyvenimų autentiškumą. Tradiciškai autobiografinę kūrybą skaitytojai supranta taip: jeigu knygos veikėjas yra rašytojas, tai visa, kas ten vaizduojama, yra autoriaus išgyventa.

Neseniai atsiradęs autofikcijos žanras daug ką pakeitė – rašytojas savo išgyvenimus laisvai sumaišo su išgalvotais, skaitytojas jau nebežino, kas yra kas. Terminas „autofikcija“ nėra naujas, dar 1977 m. jį pavartojo prancūzų rašytojas Serge’as Doubrovsky, dabar šis terminas siejamas su pastarųjų dviejų dešimtmečių kūriniais. Performatyviojoje autobiografijoje rašytojas savo asmeninį gyvenimą naudoja kaip medžiagą. Skaitytojams tampa nebeaišku, kur yra autoriaus vaizduotė, o kur tikras įvykis. K. O. Knausgårdo romanuose kalbama ne tik apie realius šeimyninius rašytojo santykius, bet ir apie tai, kas nutinka šeimai, kai knyga pasirodo. Šeštoje romano „Mano kova“ dalyje pasakojama, kaip antroje dalyje pavaizduota šeimyninio gyvenimo iliuzija dvasiškai beveik sužlugdo rašytojo žmoną Lindą, beje, švedų prozininkę. Toji knygos dalis visuomenėje sukėlė sprogimą, apie tai daug kalbėta. Tačiau tai žeidė realios Lindos tapatybę. „Aš taip sudėliojau veidrodžius, kad juose ji matytų ne tik save, bet ir kiti galėtų ją stebėti“, – sako rašytojas. Taigi performatyvus rašymas ne tik atspindi tikrovę, bet ir stengiasi į ją įsiskverbti.

1986 m. nusižudęs Michaelis Strunge (g. 1958), danų poetas, savo kartos kultinė figūra, yra prisipažinęs: „Pasirodymą medijose aš laikau atskiru žanru, kita kūrybos forma, savotišku hepeningu, savo knygose aš sukuriu ne vieną, bet kelis savo paties paveikslus. Esu kaltinamas savęs inscenizavimu, bet verčiau pats save inscenizuosiu, nei leisiu, kad tai darytų kiti, pvz., žurnalistai.“

Kitas danų rašytojas Clausas Beck-Nielsenas (g. 1963) ryžosi dar įžūlesniam performansui. Naujojo tūkstantmečio sandūroje jis paliko savo šeimą ir išėjo į gatvę, nusprendęs suvaidinti paso neturintį benamį Clausą Nielseną. Jis kreipėsi į valdžios institucijas prašydamas naujo paso, bet jo negavo. Tada nusprendė praplėsti savo eksperimentą, apsimetė žurnalistu, ieškančiu tapatybės neturinčio Nielseno. Ėmė skambinti policijai, žmonėms, pažinojusiems Clausą. Susisiekė su vakariniu laikraščiu, kuris paskelbė paiešką, galiausiai viename dienraštyje patalpino keletą straipsnių su nuotraukomis, kuriuose „atsiradęs“ Nielsenas pasakoja savo istoriją. Eksperimentas, žinoma, buvo išaiškintas, jis susilaukė ir kritikos, ir skaitytojų nuostabos: kam, dėl ko visa tai? Ar tai nėra tik noras susireikšminti? Taip atrodė ir jo žmonai, kuri iš tikrųjų jį paliko. Rašytojas visa tai perkėlė į knygą „Clausas Beck-Nielsenas (1963–2001). Biografija“, o C. Beck-Nielseno „mirtį“ atšventė sukvietęs draugus į savo laidotuves.

Tai kas gi nulėmė K. O. Knausgårdo knygos „Mano kova“ populiarumą? Ji išversta į aštuoniolika kalbų, vien Norvegijoje parduota per penkis šimtus tūkstančių egzempliorių. Pasirodo, daugeliui patinka aktuali romanų tema, kurią suformulavo pats rašytojas: „Aš gyvenau ne savo gyvenimą. Mėginau jį paversti savu, tai ir buvo mano kova, aš labai to norėjau, bet man nepasisekė, per daug troškau kažką pasiekti, tai mane visiškai išsekino.“

Bet argi tai iš tikrųjų yra nauja? Ne veltui Skandinavijos šalių, JAV, Anglijos kritikai ir skaitytojai stebisi: kodėl žmones taip vilioja trivialūs dalykai?

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…