literatūros žurnalas

Aleksandrs Grīns. Namėjo žiedas

2020 m. Nr. 10 

Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

Vienas talentingiausių latvių istorinės prozos kūrėjų ALEKSANDRAS GRYNAS (Aleksandrs Grīns, tikrasis vardas Jekabas) gimė 1895 m. Biržų valsčiaus (Latvijos, ne Lietuvos…) Ziedų ūkyje. Jo planus studijuoti mediciną Tartu universitete nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, todėl A. Grynas įstoja į Aleksejaus karo mokyklą Maskvoje ir, baigęs ją praporščiko laipsniu, tarnauja keliuose caro armijos daliniuose Galicijoje. Nuo 1916 m. jis jau latvių šaulių gretose. 1917 m. sužeidžiamas ir demobilizuojamas. Nors garsiuosiuose Kalėdų mūšiuose, kurie vėliau plačiai aprašomi jo romane „Sielų pūga“, pats nedalyvavo, tačiau visas šis laikotarpis paliko gilius pėdsakus jo sieloje ir sąmonėje, suformavo asmenybę, vertybių skalę, vyriškumo ir didvyriškumo sampratą ir nulėmė tai, kad tautos likimas tapo viena iš pagrindinių temų visoje A. Gryno kūryboje. 1924 m. visam laikui demobilizavęsis iš kariuomenės, jis dirba laikraščių redakcijose ir, giliai domėdamasis istorija (ne tik Latvijos), rašo vieną po kito istorinius romanus: „Namėjo žiedas“ (1931), „Tobagas“ (1934), „Trys vanagai“ (1935), dilogiją „Žemės atnaujintojai“ (1939), trilogiją „Sužadėtiniai“ ir kt. Ir visuose pagrindinis motyvas – didelė meilė savo tautai, jos papročiams, jos gajumui ir tikėjimui savo atgimimu. 1941 m. birželį A. Grynas už savo veiklą areštuojamas sovietų valdžios. Sušaudytas 1941 m. gruodžio 25 d. Astrachanėje. Sovietmečiu jo proza buvo uždrausta.

„Namėjo žiedas“ yra pirmasis A. Gryno romanas. Jame pasakojama apie XVII a. pradžią, kai visoje Latvijoje degė raganų laužai, o tauta dar nebuvo pamiršusi karaliaus Namėjo, kuris, XIII a. pabaigoje pralaimėjęs prieš Livonijos ordiną, su savo vyrais pasitraukė į Lietuvą. Jo legenda gyvavo daugelį amžių, kaip ir latvių tautos laisvės troškimas. Nors romano siužetas ir pagrindinis herojus autoriaus išgalvoti, knygai istoriškumo teikia vaizdavimas epochos, kurioje susiduria Lenkijos ir Švedijos interesai, svarbų vaidmenį atlieka Kuržemės bei Žiemgalos hercogystė. Latvių tautos gyvenimas ilgus šimtmečius buvo ignoruojamas oficialiosios istorijos. Kad primintų savo tautai jos praeitį, o kartu atvertų ateitį, rašytojas pasitelkia folklorą ir etnografiją, praturtindamas pasakojimą spalvingu pagoniškosios religijos ir magijos įlydžiu. A. Grynas, panašiai kaip Gabrielis García Márquezas, savo kūryboje sugriovė sieną, skyrusią gyvuosius nuo mirusiųjų, tikrovės pasaulį nuo antgamtinio. Gal todėl dar tarpukariu jo prozai buvo taikomas „magiškojo realizmo“ apibrėžimas.

 

Romano ištrauka

1600 metų birželio septynioliktą dieną baisioms kančioms buvo pasmerkta ir ugnies mirtim nubausta to paties valsčiaus Sileniekų ūkio šeimininko Diekliavo ir jo pačios Ilzės duktė Zanė, o nuteistosios pelenus budeliai kastuvu išpustė pavėjui kitoms vaikų pragaišintojoms įbauginti.

Kunigaikščio amtmonas Gedertas Brunengrėberis bausmės išvakarėse buvo davęs žinią visiems valsčiaus žmonėms sueiti kitą dieną į dvarą, kad pamatytų, kaip bus vykdomas nuosprendis. Namie galėjo pasilikti tik šešiauninkės, savęs apsitarnauti nebegalį karšinčiai ir klipatos, taip pat vaikai, jaunesni nei aštuonerių metų. Visiems kitiems buvo pagrasinta rykštėmis arba kalėjimu su duona ir vandeniu.

Bausmės vietai buvo pasirinkta kalvelė dvaro ganyklose, tame jų gale, kur pasibaigia bandotakis ir prasideda ąžuolų giraitė. Į šią vietą minėtąją dieną jau nuo ankstaus ryto plūdo didžiulės minios žmonių, ir važiuotų, ir pėsčių. Juos pasitiko prievaizdo paskirti tvarkdariai ir liepė moterims bei merginoms, kaip galinčioms pulti į tokią pat nuodėmę ir gėdą, sustoti arčiausiai bausmės vietos. Už jų sustatė vyrus ir jaunikaičius, o visiškai prie pat laužo, kurį per naktį su savo parankiniais buvo sukrovęs iš Duobelės atsiųstas budelis, po kairei nuo pakylos, įrengtos teisėjams, kunigams bei kitiems ponų luomo didžiūnams, amtmonas liepė stovėti nusikaltėlės tėvui ir jos keturiems broliams – „kad šie kaimiečiai, kurių genties atžala buvo padariusi tokį kruviną darbą, regėtų savo akimis jos kančias, pripažintų didžiulę jos kaltę ir būtų ateityje apsaugoti nuo nuodėmingų darbų ir juos lydinčios bausmės“.

Buvo tvankiai šutri diena, padangėje nė debesėlio, o nuo saulės kaitros oras net virpėjo. Belaukdami teisėjų ir nuteistosios, žmonės sėdėjo ant žolės. Vieni valgė, ką buvo įsidėję kelionėn, kiti tylomis šnekučiavosi. Stovėjo tik šešetas: abu laužo sargybiniai, sunkiomis ietimis ginkluoti, ir Sileniekų šeimininko keturi sūnūs. Panarinę galvas, jie stovėjo vidury minios petys į petį, vengdami draugų ir pažįstamų žvilgsnių. Priešais juos ant žolės sėdėjo pats Sileniekas, pečiuitas pusamžis vyras, dar neseniai pats linksmiausias ir šmaikščiausias tarp valsčiaus bajorų, didelis mėgėjas išgerti, bet dar didesnis dainininkas, kurio netrūkdavo nė vienose kaimynų ar plačios giminės vaišėse. Nūnai jo tuklų augumą buvo sulenkusios bėdos, barzdon ir į plaukus įsimetusi žilė, o skruostai sielvarto išvagoti. Vyresnieji sūnūs, mindžiukuodami vietoje, vogčiomis vis mesdavo klausiamą žvilgsnį į tėvą, lyg nesuprasdami, kas gi čia iš tiesų nutiko ir kodėl jiems čia reikia stovėti. Jaunėlis, aštuoniolikos metų Kasparas, tyliai verkė. Jis gailėjosi tėvo, bet dar labiau sesers Zanės, kuri jam visada buvo tokia meili ir gera ir kurią dvaro tarnai, prievaizdo įsakyti, jau aną ketvirtadienį išsivedė iš namų.

Artėliau sutūpusios moterys sukišo galvas ir ėmė šnibždėtis.

– Tai matai, brangioji, – tarė Vecvagarų kampininkė Kersta, palinkusi arčiau savo kaimynės Birzniekų Madės, didžiausios valsčiaus liežuvautojos, – kur nuveda tas pasipūtėlių išdidumas! Su mūsų luomo žmonėmis nėmaž nenorėjo sueiti, mes jiems esą per prasti. Ir še tau kad nori! Dabar jau išdidžiajam Sileniekui nebeliko nei garbės, nei dukters.

– Teisybė, teisybė, sesule! – užkalbintoji atsakė. – Aš jau kadai kadės sakiau, kad toks pasipūtimas geruoju jiems nesibaigs. Kokia padráika buvo motina, tokia ir duktė. Gerai dar, kad paskubėjo pernai numirti. Antraip būtų gavusi tą dukters negarbę regėti. Kai aš jauna buvau… – buvo bepradedanti, bet ūmai nutilo ir pašoko ant kojų. – Dievuliuk, brangute, štai jau atveža tą vaikžudę! Ve, ve, tuojau bus bandotakio gale!

– Veža! Veža! – tarytum vėjo gūsis nušniokštė per minią, ir laukiantieji pradėjo stotis, staipyti kaklus, kad galėtų bausmės eigą geriau pamatyti.

Priekyje visų jojo dvaro amtmonas Brunengrėberis, sudžiūvęs, senyvas vyras, vilkintis teisėjo mantija. Šalia jo ant širmo žirgo kresnojo drūtas Mežamuižos valdytojas Kleistas. Paskui juos pėdino valsčiaus teisėjai, parinkti iš ūkininkų luomo, o įkandin jų du seni kuinai lėtai tempė mėšlaračius, kuriuose stovėjo budelis raudona palaidine; prie jo kojų geležim surakinta kiūtojo pasmerktoji. Šalia ratų ėjo senasis Kalnamuižos kunigas Fišeris, be kepurės, išspurusiais plaukais. Jis stengėsi nuteistąją raminti, kad palengvintų jos kančių kelionę. Paskui budelio ratus, linksmai plepėdami, žingsniavo du laukinės išvaizdos vyrai su ilgais peiliais prie šono. Tai buvo budelio parankiniai.

Eisenai artėjant žmonės aptilo. Vyrai nusivožė kepures, jų veidai paniuro, sustingo. Moterys ir merginos kėlė prie akių nosinaites.

– Kelią mūsų gailestingojo kunigaikščio teisėjams! Kelią! – prievaizdas suriko žmonėms, ir minia persiskyrė dešinėn ir kairėn, atlaisvindama kelią eisenai, kuri įsimaišė tarp laukiančiųjų ir sustojo prie pat bausmės vietos. Abu teisėjai liko sėdėti ant žirgų. Brunengrėberis, išraudęs ir pastebimai susijaudinęs, nervingai kramtė apatinę lūpą. Storulis Kleistas metė į jį pašaipų žvilgsnį, pasižiūrėjo į nuteistąją, į laužą ir dar patogiau įsitaisė balne.

Budelis mikliai iššoko iš vežimo ir nuskubėjo prie laužo, kad įsitikintų, ar viskas paruošta. Paskui atsistojo vidury jo, nugara prisispaudęs prie stulpo, ir draugiškai, beveik linksmai pamojo nuteistajai. Visų akys nukrypo vežimo pusėn, šalia kurio stovėjo senasis Fišeris. Jo veidas buvo išbalęs it numirėlio, rankos pastebimai drebėjo.

Kaltinamoji, smulkaus augumo mergaitė šviesiais, kiek garbanotais plaukais ir išblyškusiu veidu, per visą kelionę sėdėjo ratuose lyg negyva. Ji nesukrutėjo net ir tą akimirką, kai vežimas sustojo prie pat bausmės vietos. Tik po valandėlės lyg netyčia kilstelėjo galvą – jos veidas išblyško dar labiau, akys smarkiai išsiplėtė – ir apmetė visus stingiu, lyg ko ieškančiu žvilgsniu. Tas klajojantis žvilgsnis, kuriame atsispindėjo siaubas, susitaikymas ir sustingusi neviltis, prasklendė virš teisėjų, laužo, budelio ir žmonių minios, versdamas sudrebėti arčiau stovinčiuosius ir netgi tuos, kurie spietėsi už šių nugaros. Kiekvienam, kurį akimirkai palietė tas šalčiu dvelkiantis žvilgsnis, pasirodė, kad nuteistoji ieško kaip tik jo ir nieko daugiau, kad prieš mirtį pažvelgtų jo sielon.

Prisiartinus eisenai, Sileniekas liko sėdėti, nepakeldamas galvos net ir tą akimirką, kai budelio vežimo ratai sugirgždėjo jam prie pat kojų. Bet dabar, tarytum išgirdęs žodžiais neišsakytą šauksmą, jis staiga susigūžė, krūptelėjęs pašoko ant kojų – ir tėvo akys susidūrė su dukters žvilgsniu. Trumpai, gal tik vieną mirksnelį, jie sužiuro vienas kitam į akis. Tada Silenieko pečiai ėmė trūkčioti, ir jis, pakėlęs į viršų rankas, norėjo surikti, bet iš gerklės išsiveržė tik kriokus garsas. Žmonės sulaikė kvapą. Ir tuomet staiga tylą perskrodė veriantis klyksmas:

– Tėveli, mielas tėveli!

It pakirstas Sileniekas krito sūnums į rankas. Šie šluostėsi ašaras. Kasparas puolė į priekį, bet prie pat vežimo budelio parankinis kumščiu partrenkė jį ant žemės. Minia sukruto. Užpakalinės eilės pradėjo spausti arčiau stovinčiuosius. Kai kas pradėjo murmėti.

– Ramiai! Stovėkite tyliai! – suriaumojo Brunengrėberis, raudonas iš pykčio, ir grasindamas pakėlė kardą į viršų. Sargybiniai atkišo ietis. Murmantieji nutilo. Tada amtmonas pamojo Kalnamuižos raštininkui Klokovijui, kuris kartu ėjo ir teismo sekretoriaus pareigas. Pakviestasis užkopė ant teisėjams įrengtos pakylos, atsikosėjo, išvyniojo pergamento ritinį, kurį laikė rankoje, ir pradėjo iš lėto, monotonišku balsu skaityti:

Jo Šviesybės – Žiemgalos hercogo, Vidžemės valdytojo ir t. t., mūsų gailestingojo valdovo Fridricho įsakymu mes, žemiau pasirašiusieji teisėjai, pašaukėme atsakyti pagal įstatymą šio Kalnamuižos valsčiaus mergelę Zuzaną, Sileniekų ūkio šeimininko Diekliavo dukterį, kaltinamą dėl savo pavainikio kūdikio nugalavimo. Kadangi minimoji mergina neprisipažino kalta ir teigė, kad vaikelis jau gimęs negyvas, o taipogi atsisakė nurodyti, kas yra vaiko tėvas, todėl jai buvo paskirta pirmoji kankinimų pakopa, po kurios ji vis tiek nemetė savo begėdiško užsispyrimo ir velniškos neapykantos giežimo, kaltindama, be to, stačiai negirdėtu būdu, mūsų garbiojo amtmono sūnų ir vadindama jos benkarto tėvu, taigi taip pat kaltu nusidėjus Dievo įsakymui, ir neatsisakydama savo paleistuvystės pagimdyto melo net ir po to, kai jai buvo paskirta examinato su ispanišku batu ir įkaitintais geležies virbais. Pasitarę ir visa tai, ką matėme ir girdėjome, kruopščiai apgalvoję, o dar ypač todėl, kad mūsų gailestingojo kunigaikščio budelis ir puikus savo amato meistras Mikelis Remlingas, įkaitinta adata badydamas, atrado ant minėtos merginos Zuzanos kūno vadinamuosius šėtono ženklus arba stigma diaboli, mes pripažinome, kad minėtoji Zuzana, susibičiuliavusi su velniu ir šio pragaro kunigaikščio pamokyta, stengėsi garbiojo teismo pirmininko ir Kalnamuižos amtmono Brunengrėberio sūnų šlykščiai apšmeižti, kad pakenktų teismo ir ypač abiejų minėtų ir labai garbingų vyrų geram vardui. Visa tai turint galvoje, ir kadangi šėtono tarnai bei tie, kurie su juo bičiuliaujasi, yra baudžiami mirtimi ant laužo, o vaikžudės pagal šio ženklo liudijimą yra užkasamos gyvos, tačiau šių abiejų bausmių neįmanoma sujungti, teismas nusprendė minėtajai velnio sužadėtinei raganai Zuzanai paskirti pirmąją, taigi: mirtį ant laužo, – vildamasis, kad tuo šios nedorėlės ir Belzebubo tarnaitės visos kitos nuodėmės, aibė nusikaltimų ir piktų darbų bus prieš įstatymą ir žmones išpirkta.

Pasirašiusieji: Gedertas Johanas Brunengrėberis, pirmininkas ir amtmonas, Tysas Gotardas Kleistas, teisėjas ir amtmonas.

Anno Domini 1600, mense junio die XIII, o mūsų gailestingojo hercogo Fridricho valdymo keturioliktaisiais metais.

Baigęs skaityti nuosprendį, Klokovijus atsikrenkštė ir pažvelgė į teismo pirmininką. Pažvelgė ir Kleistas, o jo mėsingame veide buvo matyti pašaipus šypsnys. Brunengrėberis nukaito dar labiau ir riktelėjo budeliams:

– Imkitės savo darbo! Ko delsiat, nevėkšlos?

Budelio parankiniai vikriai iškėlė nuteistąją iš ratų ir užnešė ant laužo. Pati ji nebepajėgė eiti, nes kartu su šūksniu buvo praradusi sąmonę. Budelis mikliai apjuosė jos liemenį grandine, kokia prirakinami prie stulpo pasmerktieji sudeginti. Vienas padėjėjų skubiai įžiebė deglą ir padavė budeliui. Šis stryktelėjo nuo laužo ant žemės ir kyštelėjo deglą prie pakulų ir tošies kuokštų, įkamšytų tarp sakingų pušinių pliauskų. Ugnis pradėjo linksmai spragsėti, ir po poros akimirkų nuo laužo papėdės jau šovė aukštyn liepsnos liežuviai. Pakilo vėjas, pūsdamas tiesiai ant minios juodus dūmų tumulus. Liepsnos sukaukė dar pikčiau ir rūkdamos pakilo į dangų. Paskui ūmai apsivijo stulpą – moterys sukliko. Minios pusėn ritosi aitrūs dūmai, atnešdami su savim sunkų svilėsių smarsą.

Po pusvalandžio viskas buvo baigta. Žmonės tylėdami ėmė skirstytis. Sargybinių varomi, išvažiavo namo ir Silenieko sūnūs Marcis, Kristapas ir Ingus, išsiveždami kartu tėvą, kuris visą laiką drebėjo lyg drugio krečiamas, bei Kasparą. Vaikinas atgavo sąmonę tik namie. Ligi pat aušros jis su tėvu prasėdėjo prie namo durų. Senukas verkė. Sūnus kentėjo tylomis, atkakliai stebeilydamas į balkšvą mėnulį. O vaikinuko veidas atrodė tarsi nakties šviesulio atspindys.

 

Praėjus penkioms dienoms po Zanės sudeginimo, jos broliai, giminės ir kaimynai išlydėjo paskutinėn kelionėn ir Sileniekų šeimininką. Didysis dainininkas ir darbštuolis po anos negandų nakties jau buvo, regis, atsigavęs ir pasiuntęs samdinius prie darbų, o pats su sūnumis skubėjęs į lankas šieno pjauti. Visą dieną, nuo pat pusryčių ligi pavakarių jis žengęs po vešlią pievą sūnų pulkelio priešakyje, o jo dalgis, visai kaip ir anksčiau, čiūžavęs šveitriau nei kitų. Apie Zanę jis neužsiminęs nė žodžio. Ten pat, jau pavakary, kai saulė pradėjusi slinkti žemyn, nirdama į eglių viršūnes, jis sustojęs vidury pradalgės, pradėjęs pustyti dalgį ir staiga susmukęs žolėn taip pat tyliai, kaip ką tik sultingi jos stiebeliai buvo kniubę nuo galingų jo mostų. Sūnūs veltui kamavosi, mėgindami atgaivinti tėvą. Manydami, kad jam nuo kaitros susopo galva, Marcis su Kristapu jį purtė ir šaukė, bandydami pastatyti ant kojų. Bet tėvo kojos buvo pasidariusios keistai liaunos, o galva su pamėlusiu veidu ir tarsi sustiklėjusiomis akimis bejėgiškai sviro žemyn. Kasparas, atskubėjęs nuo upės su vandeniu, kišo kaušelį tėvui prie lūpų ir raudodamas ragino gerti. Kaušelio kraštas atsimušė į sukąstus dantis lyg į geležį, o vanduo išsilaistė čia pat ant žolės. Tada Ingus puolė į kaimynų Birzniekų pievą šauktis Dzeldės Juryčio, kuris kampininkavo pas šeimininką, būrė, vardavo ir mėgo girtis, kad anuomet, didžiojo karo laikais, jis esą prikėlęs iš ligos patalo patį senąjį kunigaikštį Gotardą, kai į šio negalią jau moję ranka visi didžiai mokyti vokiečių daktarai. Ingui šovė galvon, kad Juryčio burtai, kurie kadaise prikėlė iš mirties patalo tokį galingą vyrą, galės išgelbėti ir jų tėvą. Senasis žiniuonis atėjo, pasižiūrėjo į Silenieko veidą ir numojo ranka: žmonių gebėjimai čia jau nebepadėsią, net ir kraujo nuleidimas.

Vėlyvą vakarą, kai viršum pievų kilo rūkas ir gailiai rypavo griežlės, Silenieko sūnūs, galvas nunarinę, ėjo miško keliuku paskui vežimą, kurį iš lėno traukė senasis bėriukas. Ratai dusliai trinksėjo, atsimušdami į sudžiūvusio dumblo grumstus ir eglių šaknis, o vežime ant kvapnaus, paties nupjauto šieno plako gulėjo Sileniekų šeimininkas, tylus ir sustingęs. Žolynų stiebai, apvytusios šalpusnių galvelės ir smilgų kutai buvo įsipynę į jo barzdą ir plaukus. Akys stingiai ir tarsi su nuostaba žvelgė į mėnulį, kuris brido iš miško didelis, tamsiai raudonas.

 

Sūnūs pašarvojo tėvą kaip dera. Tiesa, buvo jau nebe senieji laikai, kai žmonės galėjo laidoti savo mirusiuosius kur panorėję. O kurgi geriau būtų buvę ilsėtis senam ūkininkui, jei ne čia pat, savo namų artumoj? Pavasarį klausytis, kaip auga žolė jo paties pievose, kaip miežių daigai spraudžiasi iš žemės, verždamiesi į saulę ir vėjus; vasarą stebėti, kaip skamba varpos ir taisosi žydėti rugiai, o rudenį, vėlių metą, ateiti aplankyti savo mylimųjų į jų sodybą. Ristis it baltam miglos kamuoliui nuo kapo kauburėlio per slėnius ir laukus namų link, apvaikščioti senas, numylėtas vietas ir jaujoje vaišintis prie sūnų padengto stalo su tėvais ir protėviais. O žiemą gulėti ir laukti vėl sugrįžtant saulės ir pavasario.

Ne, apie tėvo palaidojimą čia pat, prie namų, nebuvo net ko galvoti. Už tokius dalykus grėsė rūsti bausmė, ir iš Jelgavos atklysdavo gandai, kad pilies dvasininkas Oderbornas per savo pamokslus neva raginęs kunigaikštį tokius senovės papročių puoselėtojus bausti kartuvėmis. Visose parapijose buvo nurodytos ir pašventintos kapavietės netoli bažnyčių ir tik ten dabar galėjai laidoti mirusiuosius.

Tačiau tie Jelgavos gandonešiai negalėjo paaiškinti, ar kunigas Oderbornas, apie senovės laikų arba pagonių papročius kalbėdamas, turėjo galvoje vien mirusiųjų laidojimą nešventintoje žemėje, ar dar ką nors kita. Galbūt tuos kitus papročius jis buvo pamiršęs. Ir todėl kiekvienas iš sūnų stengėsi ką nors įdėti tėvui, išlydėdamas jį Anapilin. Pagaliau juk tai buvo jo paties sukauptas turtas, sūnų dar nepasidalytas. Marcis įdėjo karsto dugne (tą karstą jie abu su Kristapu išskobė iš sakingo ir skambaus pušies rąsto, tokiame turėjo būti smagu gulėti) geriausią namų kirvį ir dar motinos įduotą šventadieninių pirštinių porą. Kristapas – peilį ir botagą Vėlių Motės šunims nugainioti; Ingus klėtin atnešė ir pakišo tėvui po pagalve savąjį ožio ragą, kad būtų kuo Anapilyje patrimituoti, jei staiga liūdesys užplūstų.

Vien tik Kasparas atėjo klėtin pas tėvą tuščiomis rankomis. Įėjo ir atsisėdo prie karsto, nė žodžio netardamas.

Broliai dūsavo, dūsavo, kol pagaliau Marcis, kaip jau vyriausias, prabilo:

– Tu, Kasparai, taip nieko ir neįdėsi tėvui kelionėn?

Vaikinas pakėlė galvą ir kažkaip keistai pasižiūrėjo į vyresnįjį brolį. O paskui lėtai prašneko, tarsi kalbėtų apie dalyką, kuris jau seniai buvo nuspręstas ir pats savaime suprantamas:

– Ogi atnešiu. Bet tik į kapines. Karstan įdėti nebus kada. Jaunasis ponas dar negrįžęs namo.

– Ko gi tau iš jaunojo pono reikia? – paklausė Marcis.

Kasparas žibančiomis akimis pasižiūrėjo broliui į veidą.

– Ko man reikia? Ir tu dar klausi?

– Ša, ša! Ką čia kalbi? – sušuko Marcis, baikščiai dairydamasis. Paskui, kiek patylėjęs, pasuko durų link. Ir tik prie slenksčio sustojęs tarė griežtu balsu: – Na, na, berneli, nekrėsk kvailysčių! Ponui tu galvos nenusuksi, tik savąją prarasi, o ir mūsų niekas nepaglostys.

Kasparas nieko neatsakė.

 

Kai laidotuvininkai sugrįžo iš kapinių, saulė jau buvo nusileidusi. Iškilmingai niauriais veidais visi sėdosi prie gedulingų pietų stalo. Didelė ir plati buvo Sileniekų giminė, tad visiems vos užteko seklyčioje vietos. Į sienas įspraustuose variniuose balanų laikikliuose šviesiai degė pušinės skalos. Tarnaitės ir kampininkės nešė iš trobos į menę ką tik išvirtos mėsos puodus; Ingus su Kasparu, kaipo jauniausieji, bėgiojo į klėtį su tuščiais alaus ąsočiais ir grįždavo jau su pilnais. Netrūko ir degtinės ropinukių.

Svečiai valgė, gėrė, ir pamažu ėmė atsirišt jų liežuviai. Kieme prunkštė ir žvengė laidotuvininkų arkliai, kramsnodami jiems numestą šieną.

– Tebūnie lengva žemelė tam mano krikštasūniui, – iškilmingai prabilo senasis Daukša, dėdamas atgal ant stalo kaušą ir delnu šluostydamasis alaus putas nuo barzdos ir lūpų.

– Buvo geras darbininkas, nesiriejo su šeimyna, sutiko su kaimynais. Garbingai pragyveno šiame pasaulyje, garbingai išėjo į kitą. Tik tų vargų Dievulis jam buvo skyręs daugiau nei kitiems.

– Teisybė, teisybė, tėvuli Daukša, – skubiai įsiterpė Melamuižos Krauklis, Silenieko žmonos brolis. – Prie darbo tai jis buvo kaip žvėris. O jau dainininkas, kokio nūnai tarp jaunimo nerastum.

– Taip, Krauklyti, – pritarė Daukša. – Jis mokėjo visas dainas. Net ir tas, kurių mes seniai nebedainuojame.

– O kodėl? – smalsiai paklausė Ingus, statydamas ant stalo atneštąjį alaus ąsotį.

Daukša ne iš karto atsakė. Jis nusiurbė geroką gurkšnį iš Ingaus ąsočio, o tada tarė:

– Ponai neleidžia. Sako, jog tos mūsų senosios dainos maištingos, o mes jas dainuodami vis tiek nebeprisišauksime savo karaliaus atgal. Jis jau kadai miręs ir sutrūnijęs svetimame pasvietyje.

– Koks karalius? Argi mes tokį turime? – sušuko Kasparas, ir jo balsas virptelėjo.

Daukša vėl nesiskubino atsakyti. Vietoj jo atsakė pečiuitas aucenietis Zalmiežas, plačią barzdą beglostydamas:

– Turėjome, sūnau. Turėjome savo valstybę, savo kaimus, savo laukus, kuriuose nereikėjo eit lažo. Ir nebuvo tada mūsų žemėje nė vieno pono, nė vieno vokiečio.

Kasparui atrodė, lyg kas smaugtų gerklę. Vaikinas negalėjo ištarti nė žodžio.

Senasis Daukša dėstė oriai ir palengva:

– Turėjome mes, sūnau, ir karalių, savo pačių, o ne svetimos genties. Ir kol jis gyveno mūsų žemėje, buvome laisvi žmonės, o ne vokiečių baudžiauninkai.

Ingus išsižiojo.

– Ar tu, dėde Daukša, esi jį matęs? – paklausė jis.

Daukša vėl valandžiukę pamąstęs atsakė:

– Kaip čia tau pasakius, sūnau. Jis esą išėjęs karan į svetimą šalį, pas lietuvius ar prūsus, ir nebesugrįžęs. Nuo to laiko prabėgęs ne vieno žmogaus gyvenimas. Bet vis dėlto, sūnau, aš tikiu, kad sykį jis ims ir pargrįš, o tada mes būsim patys sau ponai, patys sau ir tarnai.

Dabar prabilo senasis Birzniekas. Jo galva buvo balta it sniego pusnis, o akys vos beįmatė dienos šviesą, tačiau kaušą ranka kilnojo taip pat vikriai, kaip jaunystėje. Jis siurbtelėjo dar vieną gurkšnį, atsikrenkštė ir, pasisukęs į kalbantįjį, tarė:

– Ar tu kalbi apie mūsų karalių, tėvuli Daukša? Aš savo jaunystės metais taip pat esu jį regėjęs.

– Bet, tėvuli Birzniekai, – pašaipiai įsiterpė Krauklis, – kiekgi amžių tu gyveni šiame pasaulyje?

Birznieko išblėsusiose akyse žybtelėjo ugnelė.

– Tik jau nekarksėk taip smarkiai, Krauklyti! Aš juk nesakau, kad esu gyvenęs tais laikais, kai mūsų karalius dar viešpatavo savo pily – čia pat, už Kalnamuižos esą ji stovėjusi. Mano tėvo tėvas lyg per miglą prisiminė savo senelio poringes apie tuos laikus, kai daugybė mūsiškių patraukė pas lietuvius, o karalius dingo be pėdsakų, svečiose šalyse bekariaudamas. Bet aš tau sakau, jog esu matęs mūsų karalių, na ir daugeliui kitų jis esą pasirodęs.

– Aš irgi esu jį regėjęs, – patvirtino senasis Daukša.

– Kur taip? – nepatikliai paklausė Krauklis.

– Tai atsitiko prieš gerą pusšimtį metų. Buvau išjojęs savo arklį – galingas buvo ristūnas – į Tėrvetės pievas naktigonėn. Naktį užėjo tokia audra su perkūnija, kad nebeišmaniau, kur sprukti, kur dėtis. Pagaliau abu su juodbėriu pasislėpėme po kuplia egle pagiryje. Oras virš mūsų tik kaukia ir gruma, o žaibai vis plyksi skersai išilgai. Ir staiga išgirstu ore raitelių šuoliavimą. Pakeliu galvą ir matau: virš medžių viršūnių šuoliais lekia pulkas baltų karių, žirgai raudoni kaip ugnis, o visų priekyje stotingas raitelis, karaliaus skraiste apsisiautęs, ant jo galvos karaliaus karūna, o žirgas pats šauniausias. Tiesiai virš mano eglės jis apgręžė ristūną ir nušuoliavo į šiaurės pusę – tik debesys sudundėjo.

– O aš jį mačiau miške pasiklydęs, ir per patį pokaičio metą, – tarė tėvulis Birzniekas. – Taip pat su karaliaus karūna ant galvos ir raudona skraiste apsisiautusį. Jis žengė valdovo skeptru nešinas, kojomis liesdamas eglių viršūnes, o medžiai linko prieš jį. Jo veidas spindėjo šviesiau už saulę, ir nuo tos šviesos aš taip apžilpau, kad nebemačiau nei dangaus, nei žemės. Atsipeikėjau tik gerokai vėliau, ir, namo parėjęs, gavau iš motinos pylos: kad nevaikštinėčiau pokaičio valandomis, kai visoms vėlėms duota valia po girią klajoti.

Abiejų senolių pasakojimų įdėmiai klausėsi visi laidotuvininkai, todėl dabar atsirišo ir kitų ūkininkų liežuviai. Vienas sakė kiekvieną pavasarį nunešąs kokion tykion vieton gėlę savo karaliui, kad gerai prigytų pasėliai. Kitas porino, neva jo tėvas prašęs karaliaus pagalbos aną sausros vasarą, kai išgeltę miežiai ir jau buvo besunykstąs avižų pasėlis. Vos sukalbėjęs maldos žodžius, prapliupęs toks lietus, kad stačiai baisu. Nelaimei, tėvą užmušęs girioje uosis, nuvirtęs tiesiai ant jo, ir jis nespėjęs išmokti maldos, kurios tėvas gyvas būdamas žadėjęs išmokyti.

Kasparas klausėsi senių poringių it kokios pasakos. Krūtinėje brendo kažkas didaus ir galingo, grasindamas jį uždusinti, tačiau širdyje buvo džiugu ir lengva. Ir keistas šniokštimas lyg tolimi, kviečiantys varpai ėmė kunkuliuoti sieloje.

Apgirtę seniai kalbėjo, vienas kito nebematydami ir nebesiklausydami. Kiekvienam dabar buvo sava šneka, sava pasakonė. Tik senojo karaliaus vardas skambėjo visų lūpose.

Net ir senasis Daukša, gebėdavęs apgerti stipriausius valsčiaus vyrus, įkaušo. Alaus putos lipo jam prie barzdos, akys keistai blizgėjo, ir, laikydamas rankoje tuščią liepinį kaušą, jis trinkčiojo juo į stalą ir dainavo. Iš pradžių be žodžių, bet taip keistai ir liūliuojančiai skambėjo ši melodija, kad kiti seniai pradėjo dūgzti jam įdurmu, ir Kasparas ėmė pagauti po kokį žodį. Dūzgėjai kaito vis labiau, atskiri žodžiai jungėsi į sakinius, kol pagaliau visa erdvė prisipildė siautulingo vilnijančios melodijos ritmo.

Jie dainavo apie senovės mūšius, kurie Žiemgalos lygumose kadaise dundėjo, apie didvyrius, kurie nepaisė mirties ir stodavo grumtis su šimtais priešų. Apie karalių Namėją, kurio kardas šienavęs vokiečių kareivių gretas taip, kaip miklaus pjovėjo dalgis kerta rugių lauką, ir apie protėvių plėšikavimus svetimų žemių pasieniuose.

Bedainuojant atsitiesė metų naštos sulenkti senių stotai, ašarojančios akys sužaižaravo aistra, o senos, melsvų gyslų išvagotos rankos gniaužė kaušų ąsas it kalavijų rankenas ar ietis.

Tik jau į rytą, pradėjus aušrai svysti, pamažu apslopo senių dainavimas. Vienas po kito užsnūdo. Kažkuris bandė nusigauti į ramesnę vietą, bet dauguma sumigo čia pat ant grindų arba užsikniaubę ant vaišių stalo.

Nukrito gryčios kertėn ant šieno plako valandėlę atsipūsti ir Kasparas. Ir regėjo sapne karių pulkus, karalių Namėją, apie kurį pasakojo ir dainavo girti seniai, na, ir save patį, priekyje vikrių raitelių puolantį priešų gretas. Kalavijai žvangėjo, bardišiai blykčiojo, o viršum mūšio lauko aidėjo senių dainuotosios protėvių – karių kovos dainos. Tik tie dainuotojai jau buvo nebe seniai, bet jaunikaičiai su žvilgančiomis ietimis rankose. Žiemgaloje nebeliko nė vieno pono, nė vieno vokiečio. Patys sau ponai, patys darban ėjėjai. Ir tik karalius aukščiau visų, karalius su aukso karūna ant galvos ir raudona skraiste ant pečių.

Karalius Namėjas.

Aivars Kļavis. Du apsakymai

2015 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų.