Ēriks Kūlis. Du apsakymai
2010 m. Nr. 2
Erikas Kūlis (g. 1941 m.), žinomas latvių prozininkas, trumpojo apsakymo meistras. Yra išleidęs apie trisdešimt knygų – apsakymų rinkinių, apysakų, pasakų vaikams. Vis dėlto skaitytojui įsimintiniausi rašytojo trumpieji apsakymai, pasižymintys nelauktais siužeto posūkiais, giliu psichologizmu, meile ir užuojauta žmogui. Juose netrūksta ir tragikomiškų elementų.
Garsija ir turgaus direktorius
Pabundu nuo tėčio kosulio. Sapne aš gyvenau kaime. Iš tikrųjų niekada ten nesu buvusi. Per televizorių mačiau, kad ten yra miškai, upės ir obuoliai. Ir pienių pievos, iš kur atsiranda pienas.
Tėtis sukosėjo dar kartą. Žinau, kad mama tuojau pasakys: „Viliau, duokš ir man vieną dūmą.“
Ji rytais niekada neturi ko rūkyti.
Bet tėtis suburbės. „Atšok. Juk tu ta didžioji pelnytoja. Nusipirk pati. Tada tiek daug nerūkysi.“
Iš tiesų. Mamytė kartais dūmija kaip didysis kaminas už mūsų kiemo. Ten yra katilinė. „Ten gyvena katilai, į kuriuos žeria anglis“, – taip sakė Randolfas. Kada nors nueisiu į svečius. „Labas, katilai, – tarsiu, – mama namie turi mažų katiliukų, bet į juos nežeriame anglių.“
Kad nesuuosčiau cigarečių kvapo, užsitraukiu antklodę ant galvos. Taip kiekvieną rytą. Mano tėtis yra bedarbis. Kai užaugsiu, galbūt ir aš būsiu bedarbė. Galima nedaryti to, ko nenori.
Tėčio dūmų smarvę suuodžiu ir po antklode. Kodėl nėra cigarečių be dūmų?
Mama yra sesutė. Ne man. Ji dieną vaikšto pagal adresus leisti adatas. Taip pat ir vakarais.
– Mama, kam tu leidi adatas?
– Senėms, kurios negali pakrutėti. Ir barškantiems seniams.
– Prašau, veskis mane kartu. Noriu girdėti, kaip dėdės barška.
– Tai ne pypliams. Sėdėk namie. Lauke šalta.
– Aš geriau norėčiau sėdėti vaikų darželyje.
– Tavęs nestato į eilę. Tu ne iš to rajono.
– Tai eikim gyventi į tą rajoną.
– Nekalbėk kvailysčių. Tušti butai niekur nesimėto.
– O kokie butai mėtosi? Ir kas būna vaikams? Ar butams mėtantis vaikai neužsigauna?
Mama numoja ranka.
Guliu po antklode ir galvoju. Kodėl mes turime tik vieną kambarį, o Randolfas ir jo tėvai viršutiniame aukšte – tris? Mes esame trys ir jie trys. Kodėl Randolfas turi pianiną, o aš neturiu? Aš skambinčiau dar geriau. Man jau penkeri. Tiek, kiek ant kiekvienos rankos pirštų. Lengva prisiminti, jei kas nors klausia. Kodėl žmogus negalėtų turėti daugiau pirštų? Randolfas, kuriam kasdien liepia skambinti pianinu, galėtų tai daryti viena ranka. Kita būtų laisva.
– Randolfai, ką tu skambini?
– Bjaurias gamas.
– Kiek ilgai tau reikės skambinti?
– Kol numirsiu.
Man pasidarė Randolfo gaila.
– Tu greit mirsi? Ar tavo mama tada pianiną atiduos man?
– Tu kvaiša.
– Aš ne kvaiša. Ar garsai tave sapneliuose aplanko?
– Chi chi chi. Turbūt tu lunatikė.
Reikės paklausti mamos, ar būna ir saulatikių. Bet ji atsakys:
– Ir vėl tu kvailai klausinėji! Kada paliksi mane ramybėje?
Taip jau yra buvę daugybę kartų. Kad ir vakar, kai paklausiau, ar ji žino, kas yra ugnies lopšelis.
– Na ir pasakei, ugnis neturi jokio lopšelio.
– Ogi turi, ugnies lopšelis – tai degtukų dėžutė. Ugnelė miega, kol jos nepabudini.
– Tik pabandyk man lįsti prie degtukų. Kai grįšiu, gausi per nagus.
Kodėl ji beveik visada būna pikta?
– Ji nervinga, – sakė tėtis.
– Ar mamytė turi daug nervų?
– Galėtų turėti mažiau.
Kiek nervų turiu aš? Ar penkis, tiek, kiek rankos pirštų? O galbūt daugiau? Reikės stengtis, kad ir aš nepasidaryčiau nervinga. Tai nemalonu. Visą laiką tenka bartis.
Paukšt! Paukšt! Paukšt! Tėtis virtuvėje skaldo malkas. Lauke žiema.
Dun dun dun! Ten, apatiniame aukšte, beldžia trenktoji teta Vera. Ji taip daro visuomet, kai tėtis skaldo.
– Mama, kodėl tėtis sako, kad teta Vera trenkta? Ar jai patinka žaisti muštuką? Kaip ji, pasiramsčiuodama lazda, pribėga?
– Vėl tu su savo blėniais!
Nusmaukiu nuo galvos antklodę. Megija sėdi ir žiūri į mane. Lėlę vakar atidavė Randolfas. Koridoriuje. Gerai, bus kam užvožti, jei atsikalbinės. Kaip tėtis daro mamai.
– Kodėl tu duodi man lėlę?
– Ji mergaitė. Aš su mergaitėmis nežaidžiu.
– Iš kur ją gavai?
– Baba padovanojo. Kad turėčiau sesutę.
Megija be kelnaičių.
– Ar Megija buvo ant puoduko?
– Mes su Žoržu numovėme. Ieškojome sparnelių. Kokius rodo per televiziją.
Girdžiu, kaip virtuvėje mama sako:
– Reikės vilktis į turgų. Ėdesio.
– Eisiu kartu, namie nebėra bulvių.
Tai tėčio balsas.
– Alučio pastatysi?
– Davaj. Tik apsimauk kitus treningus. Šitie suplyšę.
– Aa, kai lupau iš tvoros lentas. Žiū, net spragsėdamos dega.
– Reikėtų nugvelbti kokį maišą anglių. Prie katilinės vakar krūvą išvertė.
– Kad maišų neturim.
– O, dožilis’, – sako mama.
Odožilis – tai turbūt žmogus be maišo. Kuris gvelbia.
– Jei nebūtų užkalę selmašo, dar ir šiandien dirbčiau.
– Ko tik dabar neužkala!
– Suskaičiavai devynis fabrikus.
– Kuris bus dešimtas?
Šoku iš lovytės.
– Aš irgi norėčiau ką nors užkalti!
– Tau pačiai tuojau įkalsiu! Basom kojom ant šaltų grindų! Marš atgal į lovą!
Ir taip visada. Tai kiek laiko turėsiu gulėti? Patys eis bulvių parnešti, o man – gulėk.
Tyliai apsimaunu kojines, apsivelku suknytę. Nueinu prie lango. Ant stiklo ledo gėlės. Negaliu jų paliesti. Mėginu atidaryti vidinį langą, jis sugirgžda.
– Gal nenormali, kas gi žiemą atidarinėja langus?
– Aš norėjau palaistyti ledo gėles.
– Kvailių kvailė!
Tėtis įeina į kambarį ir maunasi antrus treningus. Ant jo šlaunies mėlynas velnias su kastuvu rankoje. Mama sakė, kad tai tatuiruotė. Velnias nusidėjėliams pragare po katilais žeria anglis.
– Ar tėtis yra nusidėjėlis?
– Ne, jis buvo kalėjimo sargas.
– Ar jį atleido?
– Todėl, kad pabėgo kaliniai.
– Ar pragare žiemą taip pat šalta?
– Nežinau, dar nesu buvusi.
– Ar tau ten nereikia nusidėjėliams leisti adatų?
– Nusidėjėlius velnias bado šakėmis.
– Kas yra nusidėjėliai?
– Teta Vera sakė, kad mes visi esame nusidėjėliai.
– Ar iš katilinės pas mus negali kas nors su šakėmis ateiti?
– Netaukšk niekų.
Tėtis atsigręžia į mane.
– Maže, elkis gražiai. Nepiešk keverzų ant sienos. Mes greit pareisim.
– Aš irgi noriu kartu eiti.
– Tau ant stalo – manų košė. Žiūrėk, kad būtų suvalgyta.
Manų košė, manų košė. Kiekvieną rytą manų košė. Kodėl Randolfas gauna virtą kiaušinį? Jis sutiktų apsimainyti.
„Mano mama nemoka manų košės virti.“
– Čiau, maže!
Durys užsitrenkia.
– Čiau, maže, – sakau Megijai ir pastumiu ją. Megija krinta ant grindų ir sucypia. – Tuojau aš tau užtvosiu. Kas guli ant šaltų grindų? Marš atgal į lovą!
Paimu Megiją už vienos kojos ir duodu niuksą.
– Tik pabandyk dar slėpti nuo manęs pinigus kruopų skardinėje!
Megija nieko nesako. Taip pat kaip mama tokiomis akimirkomis.
Tada man jos pagailsta. Megijos tokie švelnūs plaukai.
– Nupirksiu puslitrį ir susitaikysim.
Megija tyli. Atsisėdu prie savo lėkštės. Košė ataušusi. Sviesto ežerėlis pačiame viduryje užšalęs. Todėl, kad jau žiema. Ne, tas geltonas skrituliukas – ne ežerėlis. Tai saulė. O manų košė – tai balta diena su saule per vidurį. O aš esu Tamsos Valdovas iš multiko. Jis atskrido iš kosmoso, kad prarytų dieną.
Pusę dienos suvalgau, daugiau nebenoriu. Tamsos Valdovas yra blogas. Bet aš išgelbėjau saulutę.
Žaisiu su raidelėmis. Todėl, kad jas pažįstu. Randolfas man koridoriuje parodė. Jis turi tokius spalvotus kubelius su raidėmis.
– Mama, kodėl aš neturiu tokių kubelių?
– Jei manęs klausysi, kada nors nupirksiu. Kai bus atliekamų pinigų.
– Aš tavęs klausau. Pati išnešu savo puoduką į didįjį puodą koridoriuje. Kai durys ten būna neužrakintos.
– Gerai, gerai. Neturiu laiko tavim užsiimti.
Pirmiausia reikia nupiešti raides. Mobilusis telefonas mamai atsiuntė laišką. Vokas baltas, pieštuką savo turiu.
Keista, kad A didžioji yra tokia pat, kaip tėčio sudedamosios kopėčios. Jomis jis lipa, kai palubėje perdega lemputė.
– Didžioji A, tu panaši į kopėčias.
– Aš panaši pati į save.
– Kur tavo mažieji broliukai?
– Kažkur šunybes krečia.
– Pasveikink juos nuo manęs.
– Okei.
Didžioji O yra įdomi raidė. Kartais vaidina nulį.
„Mama, kada O būna raidė, o kada – skaičius? Kaip raidė gali turėti du vardus?“
„Mokykloje tau pasakys. Tu dar maža, negi aiškinsiu.“
„Aš nebe maža. Aš žinau, kaip gimsta vaikai. Per televizorių rodė.“
„Ko tik nerodo per tą televizorių!“
Parašau paeiliui daug O. Dabar jos panašios į karolius iš kiaulpienių kotelių. Tokius karolius pyniau vasarą. Patvoryje buvo galima prisiskinti.
Teta Vera vasarą kieme džiovina skalbinius.
„Koks tylus vaikas. Sėdi sau vienas ir žaidžia.“
Bet aš tikrai nebuvau tyli. Klausiau Tedžio, kodėl meškinas vasarą turi nešioti kailinius.
„Ką darysi. Jokiam meškinui vasarą negalima nusivilkti kailinių.“
O šią žiemą teta Vera beldžia lazda į lubas. Žiemą žmonės elgiasi kitaip. Mama vasarą šypsojosi. Tėtis mane išmokė žaisti kortomis kiaulę. Dabar jis nebenori. O mama nervinga.
Parašiau raidę V. Ji panaši į A, kuriai iškrito lazda.
– Kaip ji tau iškrito?
– Lipau per tvorą. Ėjau aplankyti broliukų. Viena raidė nieko negali pasakyti.
Į duris beldžia. Mama neleidžia svetimiems atidaryti.
„Gali kas nors ateiti ir tave pavogti.“
„Kur jis mane dės?“
„Įgrūs į tamsų kambarį ir reikalaus, kad mes išpirktume.“
„Ar už mane galima gauti daug pinigėlių?“
„Tūkstantį. Tai dideli pinigai.“
„Iš kur tu žinai? Ar aš jau kažkada buvau pavogta?“
„Dar ne. Bet reikia būti atsargiai.“
„Būsiu atsargus vaikas.“
Beldimas pasikartoja.
– Kas ten?
– Randolfo mama.
– Tu nori mane pavogti?
– Tik jau neišsigalvok. Pas tave yra Randolfo lėlė.
Aišku. Ji nori pavogti lėlę, kurią Randolfas man atidavė.
– Mamos ir tėčio nėra namie. Jie draudžia įsileisti svetimus žmones.
– Mergiščia, kaip tau ne gėda imti svetimus daiktus?
– Aš ne mergiščia. Mano vardas Garsija. Lėlę Randolfas pats man atidavė.
– Jau ir meluoti moki, Garsija.
Visi suaugusieji vienodi. Ir mano mama taip pat kalbėjo šį rytą. Kai atsakiau, kad vakar jau buvau užmigusi. Bet kaip aš galėjau užmigti, jei jų didžioji lova girgždėjo?
– Ar turėsiu kviesti policiją?
Mama sako, kad policijos reikia vengti. Jų rankose yra galia.
„Kas yra galia?“
„Kai kitas tau daro, ką nori.“
„Ar tėčio rankose irgi yra galia?“
„Kokia ten bedarbio galia.“
„Tai kodėl jis tave muša?“
„Nesikišk į mūsų reikalus.“
– Na, tai kaip bus? – klausia Randolfo mama.
Nenoriu, kad policininkas su galia ateitų. Atrakinu duris.
Randolfo mama graži ir kvapni. Ji įžengia į virtuvę ir pamato ant viryklės didįjį dubenį, kuriame pamerktos mano pėdkelnės. Jas šiandien turiu išskalbti. Bet vanduo dar toks karštas. Net garuoja. Randolfo mama suraukia nosį.
– Kur tu padėjai Megiją?
– Ji dar miega.
– Nieko tokio, laikas pabusti.
Randolfo mama įeina į kambarį ir paima Megiją.
– Siaubas. Migis, o ne lova. Kur žiūri tavo motina?
– Mama neturi laiko žiūrėti. Ji turi kasdien eiti ir leisti adatas barškantiems dėdžiams. Kad būtų atliekamų pinigų.
Randolfo mama pakraipo galvą:
– Kas čia per kalba? Vargšas vaikas.
– Aš ne vargšė. Aš turiu laikroduką. Kai jis pailsės, pradės tiksėti.
– Gerai, gerai, Garsija. Jei tau ko nors reikės, užlipk į viršų, paskambink durų skambučiu.
– Jei man reikės Megijos, ar galėsiu užeiti?
– Megija mūsų šeimos narė. Šeimos negalima išskirti. Kaip tu jaustumeisi, jei jūsų šeimą kas nors išskirtų?
Mama tėčiui kartais sako, kad skirsis su juo. Bet tėtis tik juokiasi.
„Nė nesitikėk, kad dingsiu. Butas – mano vardu.“
Randolfo mama išeina. Kambarys dar tebekvepia ja. Ir aš galiu kvepėti. Paimu mamos odekolono buteliuką ir apsipurškiu. Stalčiuje prie veidrodžio voliojasi lūpų pieštukas. Nuimu dangtelį ir pasidažau lūpas. Žvilgteliu į veidrodį. Na argi dabar esu vargšė? Paskui man šauna vakarykštė mintis. Vakarykštės mintys tinka ir kitai dienai. Jos nesurūgsta kaip vakarykštis pienas.
„Mama, Randolfui močiutė padovanojo lėlę. Kur yra mano močiutė?“
„Tu neturi nei močiutės, nei senelio.“
„Kur jie dingo?“
„Nežinau. Aš ir tavo tėtis esame iš vaikų namų. Motinos mūsų atsisakė.“
„Tu manęs neatsisakysi?“
„Kaip galima atsisakyti savo tikro vaiko?“
„Tai gerai. Bet kaip jūs čia atsikėlėte?“
„Viliui davė popiergalį, kad jam priklauso butas Stiebrų gatvėje.“
„O tau irgi davė popiergalį?“
„Mane kartu gyventi atsivedė Vilius. Nes laukiausi tavęs.“
„Ar tau ilgai reikėjo laukti?“
„Kai užaugsi, sužinosi.“
„Kas yra popiergalis?“
„Dokumentas gyvenamajam plotui.“
„Mama, kodėl manęs nepriima į vaikų darželį? Gal kai paaugsiu, gausiu popiergalį ir tada priims?“
„Niekur tavęs nepriims. Miegok.“
Tai aš sužinojau vakar. Jau visai vakare. Kai nebebuvo galima kalbėti. Turėjau tik gulėti ir galvoti. Dar kartą žvilgteliu į veidrodį. To, kad dabar kvepiu, nepamatysi. Tačiau mano lūpos raudonos ir blizgančios. Megijos nebėra – kas dabar į mane pasižiūrės? Įsispiriu į mamos basutes ir išeinu į koridorių. Ten paeiliui trejos durys. Gal kas nors išeis. Ir supras, kad esu tokia pat graži, kaip Randolfo mama.
Vaikštinėju iš vieno galo į kitą. Net grindų lentos girgžda. Tėtis šį namą vadina sena lūšna. Kodėl mes joje gyvename?
„Čia nelupa kailio už nuomą.“
Už ką žmonėms lupa kailį kituose namuose? Juk skauda. Aš pargriuvau ant kelių ir nubrozdinau odą. Mama barėsi, jog dėl manęs išeikvosianti visus žalius vaistus. Bet argi aš kalta, kad tuos žalius vaistus parduoda mažais buteliukais?
Kiek ilgai dar čia vaikštinėsiu? Neturiu laiko, man reikia skalbti pėdkelnes. Mama barsis, jei to nepadarysiu.
„Vėl visą dieną svajojai!“
„Aš nesvajojau. Pas mane ant palangės į svečius leidosi snieguolės. Iki pat vakaro. Kol ištirpo.“
„Tai buvai atsidariusi langą?“
„Viena norėjo įeiti vidun. Draugauti su manim.“
„Kokių tik nesąmonių turiu klausytis!“
Koridoriuje pasidaro šalta. Koridoriaus niekas nekūrena. Juk vis tiek laukujės durys nuolat atdaros.
Atsiveria pačios galinės durys. Išeina Žora. Jis šešerių metų, tačiau neturi mamos. Gal jo mama irgi atsisakė? Jis pasižiūri į mane. Pauosto orą.
– Nu i namazalas’. Duročka.
– Duročka. Ką tai reiškia?
Žora nusijuokia. Turbūt duročka – tai kažkas gero.
Aš irgi nusišypsau.
– Chorošo?
Šį žodį aš moku ištarti.
– Da, da.
Ir vėl juokiasi.
– Jau turiu eiti.
– Idi, idi, pomoisia.
– Pomoisia! Pomoisia!
Linksma nustraksiu prie mūsų durų. Kai turėsiu saldainių, vieną duosiu Žorai.
Viršuje vėl skamba pianinas.
„Berniūkštį turbūt nori išdresuoti kaip Raimondą Paulą.“
„Pianinas nebe madinga.“
„Matai, kad tebe.“
„Kankina tą vaikigalį kiekvieną dieną.“
„Verčiau tegul tupi sau prie pianino, negu gatvėmis šlaistosi.“
Kai tėčiui ir mamai atsibosta ginčytis, tėtis sėda prie televizoriaus.
„Ko ta diktorė taip išsidirbinėja, petnešėlės vos besilaiko ant kaulų.“
„Ką tu nutuoki apie madą? Tokia palaidinukė kainuoja didelius pinigus.“
„Aš tokios nesirengčiau net jei penkis latus primokėtų.“
„Kartais tu pliurpi tokius pat niekus kaip Garsija. Kam tau tie moteriški drabužiai?“
Kai mama turi nusipirkusi šnapso, ji nesėdi prie televizoriaus, bet būna virtuvėje.
„Velniai rautų tokią valdžią. Anksčiau normalus gėralas kainuodavo pusantro lato.“
„Dabar infliacija.“
„Joja ant mūsų kaip ant kaimynų ožių. Ir kemša į ausį batonus.“
Kai jie nuėjo gulti, ir aš pabandžiau. Batonas buvo per didelis. Negalėjau įkišti nei į ausį, nei į burną. O kaimynai ožio nė neturi. Ar ožys – arklio brolis, kad ant jo galima joti?
Kitą rytą mama atsikelia labai anksti. Ir vaikšto po kambarį, kol mus pabudina.
„Kur taip lėksi vidur nakties?“
„Pašoksiu į „Maksimą“ alaus nupirkti.“
„Nupirk man gabalą vištos. Pagiriotam baisiai norisi ėsti.“
„Mama, man reikia spalvotų pieštukų.“
„Dar ko. Per tave jau sykį teko iš naujo klijuoti tapetus ties lovyte.“
„Ten broliuką buvau nupiešusi.“
Išskalbtas pėdkelnes spaustukais prisegu virš viryklės. Randolfas tokį spaustuką įsegė tetos Veros kačiukui į uodegą. „Aš jį ištreniruosiu – čempukas bus. Matai, kaip bėga!“
„Jis ne tavo katinas.“
„Tai bomžas, kurį teta Vera atrado šiukšlių dėžėj.“
„Ar tau jo negaila? Kačiukas dar mažas.“
„Mama sako, kad jis priteršia koridorių.“
Pėdkelnės ties virvute susitraukusios, visai mažutės. Lipu ant viryklės ir mėginu jas ištampyti. Spaustukai nusprūsta, ir aš krintu ant grindų. Bumpt! Susimušu pakaušį. Palubėj žybčioja raudonos kibirkštėlės. Kai jos išnyksta, atsikeliu ir pačiupinėju sumuštą vietą. Skauda dar labiau, negu tuokart, kai mama užtvojo samčiu. Tada, kai sudaužiau tėtės lėkštę ir pieniška sriuba apsiliejau suknelę. O jeigu čia smegenų sutrenkimas? Randolfas sakė, kad taip nutinka. Kaip galėsiu čiuožti nuo kalniuko? Tėtis jau seniai žadėjo nuvežti. Žora eina kasdien. Vienas. Manęs vienos neleidžia todėl, kad esu mergaitė. Tokia pat, kaip Randolfo Megija. Kodėl mergaitėms nieko negalima veikti? Net pianinu skambinti. Gal todėl manęs ir į darželį nepriima, kad esu mergaitė. Gerai, kad bent jau į mokyklą leis.
Įjungiu televizorių. Galbūt rodys laukus ir upes. Aš niekada nesu plaukusi valtimi.
Reklamoje rodo, kaip priklijuoti dirbtinius dantis. Vienas mano dantukas kliba. Galbūt jis dirbtinis? Bet iš kur man gauti klijų?
Reklama pasibaigia ir teta nepasako, kiek ilgai nepriklijuotas dantukas klibės.
Prasideda multikas vaikams. Geležinės pabaisos skraido ore ir puola dar didesnes pabaisas. Kibirkštys žyra, o ugnies juostos švysčioja skersai išilgai. Ir štai pagrindinio siaubūno snukis jau visiškai čia pat. Jis piktai spokso į mane. Pasitraukiu toliau nuo televizoriaus.
– Aš tave, prakeikta bjaurybe, kad ir kur slėptumeisi, persekiosiu ligi pasaulio galo!
Greitai išjungiu televizorių. Kodėl jis taip pyksta ir ant manęs?
Lendu į tėčio ir mamos didžiąją lovą ir apsikloju. Galbūt pagrindinė pabaisa nesužinos, kad gyvenu Stiebrų gatvėje. Kur yra pasaulio galas? Ar pasaulis ilgas?
Kodėl mama ir tėtis taip ilgai negrįžta? Laikrodis rodo jau keturias.
„Kur jūs taip ilgai buvote?“
„Ėjome į pasaulio galą.“
„Kaip jis atrodo?“
„Gatvė staiga pasibaigia ir prasideda bedugnė.“
„Kur yra bedugnės dugnas?“
„To niekas nežino.“
„Mokykloje apie tai nemoko?“
„Bedugnėje prasmegtų net didžiausias mokytojas.“
„Tai ten gali įkristi ir pats didžiausias baisuoklis?“
„Tikrai gali, nes ten tamsu.“
„Ar pasaulio gale šalta?“
„Tik tada, kai būna trečioji oro prognozė.“
Mūsų kambaryje yra trečioji oro prognozė. Nes man šalta. Meškiukui Tedžiui taip pat šalta. Jis guli žaislų dėžėj, o viena jo akis nuo šalčio iškritusi. Mikliai nubėgu prie jo ir abu palendame po vatine antklode.
– Tedi, kiek tau metų?
– Nežinau. Lauke lijo lietus, kai mane atnešė.
– Ar tu turi broliuką?
– Meškinams broliai nenumatyti. Jie parduodami po vieną.
– Ar tavo tėtis ir mama yra iš vaikų namų?
– Ne, jie kilę iš toli. Kur pjaunamos malkos. Ten meškinus prikemša pjuvenų.
– Ar tu sapnuose matai laukus ir upes?
– Kad viena akim nelabai įžiūriu sapnus.
– Tedi, kas yra duročka? Ar tai geras žodis? Ar turėjai tokią draugę?
– Draugės niekada nebūna blogos.
Mudu kurį laiką kalbamės. Kol įsinoriu valgyti.
Ant stalo – lėkštė manų košės. Šaldytuve yra tik pakelis koldūnų. Ir šalti kiaušiniai.
Apibarstau manų košę cukrumi. Tedis viena akimi stebi.
– Tedi, meškos nemoka valgyti cukraus. O medaus nėra. Jį suvalgė tėtis, kai sirgo angina.
– Kas yra angina?
– Angina – tai liga, kai negalima kalbėti.
– Ar Megija taip pat sirgo angina? Ji nekalbėjo.
Viršuje vėl skamba pianinas. Tai ne gamos.
Kur – taip – ilgai – būna – mano – mama?
Kur – taip – ilgai – būna – mano – tėtis?
Tokius žodžius aš girdžiu. Turbūt pas Randolfą yra atėjusi muzikos mokytoja.
Kodėl pas mane negalėtų ateiti mokytoja?
Aš turiu tiek daug klausimų.
Lėkštė tuščia. Penkta valanda. Taip vėlai dar niekada nesu baigusi pusryčiauti. Kelintą valandą pusryčiai virsta pietumis? O kelintą – vakariene? Jei žmogus valgo naktį, kaip tą valgymą vadinti? Gal pusnakčiais? Nėra ko paklausti? Tedis apie pusryčius nieko nežino.
Ką mama gali taip ilgai turguje veikti? Tėtis geria alų. Jis taip papratęs. Žiemą vasarą gerti alų ir rūkyti. Galbūt mama nori man nupirkti kitą Megiją?
„Ar turite Megiją, kuri moka draugauti?“
„Mes turime tokią, kuri akimis mirksi.“
„Vien akim mirksėdamas nesusidraugausi. Man reikia Megijos, kuri groja pianinu.“
„Tokios jau išpirktos.“
„Ak, kaip gaila. Mano dukrytei labai reikia. O ar turite parduoti broliukų?“
„Turime tik languotomis kelnėmis ir raudonomis kepurėmis.“
„Jie netikri. Man reikia tokio, kuris norėtų žaisti su Garsija.“
„Yra, bet baisiai brangūs. Už tokius pinigus jūs galite nusipirkti visai žiemai malkų.“
Kai užaugsiu, dirbsiu lėlių pardavėja. Tai kur kas geriau, negu dirbti bedarbiu. Aš turėsiu lėlių, kurios moka juoktis. Galbūt į parduotuvę užeis Randolfo mama.
„Mieloji Garsija, man reikia Randolfui pačios geriausios lėlės.“
„Mūsų visos lėlės serga angina.“
„Kaip gaila. Randolfas dar nesirgęs angina. Gali užsikrėsti. Jis jautrus vaikas.“
Ir ji išeis nuliūdusi. Kaip ir aš, kai iš manęs atėmė Megiją.
Ant lango visą dieną žydėjo ledo gėlės. Ar ledo gėles būtų galima pasodinti ir lysvėse? Tada jos netrukdytų žiūrėti pro langą. Brrr. Šalta, o mama vaikšto po turgų ir šąla. Galbūt ji negali partempti į namus tėčio? Mama tikriausiai laukia mano pagalbos. Apsivelku paltą. Jo tokia pat apykaklė kaip Tedžio kailinukai.
– Tedi, nežiūrėk, tau negalima kartu eiti.
– Kodėl?
– Tu neturi guminių batukų.
Mano guminiai batukai drėgni. Sušlapo vakar, kai bidonėliu nešiau vandenį iš gatvės hidranto. Mama sakė, kad dėti batus ant karštos viryklės negalima. Ištirps. Keista. Juk batai ne ledai.
– Čiau, Tedi, elkis gerai. Jei liesi degtukus, gausi per nagus, kai pareisiu.
Užrakinu duris, o koridoriaus lentos net girgžda, kai einu lauk. Jau sutemę. Ant didžiojo namo stogo sėdi spindintis mėnulis. Iš kur mėnulis ima elektrą? Kai mūsų butui atjungė elektrą, tėtis slapta prijungė laidus. Kiek ilgai mėnulis gali nemokėti už elektrą? Einant ima šalti kojos. Todėl, kad viena mano kojinė kiaura. Turgus bus už trijų gatvių. Reikia mikliai pereiti gatvę, atvažiuoja mašina! Žilpinančios šviesos jau visiškai arti. Vos vos spėju užšokti ant šaligatvio. Tačiau mašina sustoja.
– Gražuolyte, kur taip eini viena pati?
– Pas mamą į turgų.
– Aš pažįstu tavo mamą. Esu turgaus direktorius. Gal nori, nuvešiu?
– Gerai. Man labai šąla kojos.
Mašinoje šilta ir oras kvepia dar skaniau nei Randolfo mama. Skamba muzika. Ji visiškai kitokia, negu Randolfo gamos. Mes važiuojame.
– Ką veikia turgaus direktorius?
– Che che! Turgaus direktorius prekiauja žmonėmis.
– Ar taip, kaip paprasti pardavėjai?
– Taip, taip, gražuolyte, tik mano visiškai kitokia apyvarta.
Mąstau, kas ta apyvarta, ir pro langą pastebiu, kad pravažiavome apšviestą turgaus aikštę.
– Sustokite, aš čia turiu išlipti!
– Tu, gražuole, turbūt manai, kad gyvenu turgaus aikštėje? Bet mano namai yra užmiestyje.
– Aš rėksiu!
– Gal nori, kad užklijuočiau burną?
– Kodėl? Nedrįskite to daryti! Pasakysiu tėčiui.
– Tėveliui gali pasakyti arivederči! Ir patylėk, gražuolyte. Antraip tau įžnybsiu.
Mašina išvažiuoja į plačią gatvę, ir medžiai pro langus ima lėkti greitai greitai. Išsigandusi pradedu verkti. Kodėl turgaus direktorius toks blogas? Bandau atidaryti mašinos duris.
– Nesimuistyk, sėdėk ramiai!
Gatvės pakraštyje stovi blizgančia liemene policininkas. Jis rodo, kad mašina sustotų. Turgaus direktorius murmėdamas nusikeikia, ir automobilis prašvilpia pro policininką.
Namai šviesiais langais gatvės gale baigiasi, ir priekyje – vien tamsa.
Versta iš: „Karogs“, 2009, Nr. 6
Flamingas Jėpis
Jis pašoko iš sapno, kuris nedavė ramybės pusę nakties, tačiau jo niekaip negalėjo prisiminti ir tyliai nusikeikė – Jėpis per daug gerai žinojo, kad dabar užmigs tik paryčiais. Kaltas buvo alkis, kuris kamavo dieną ir naktį, – jis it gruzdanti žarija ruseno, graužė it kirminas.
– Bet anądien užpelnytų latų neliesiu, – pats sau tarė Jėpis, – ir neisiu duonos į Sumautos Klaros krautuvę, nors ji ir atdara visą naktį.
Bedarbis Flamingas Jėpis taupė pinigus tolimai egzotiškai kelionei, todėl kiekvienas latas jam buvo svarbus. Delnu nusišluostęs nuo kaktos prakaitą, jis sugrabaliojo šalia guolio pastatytą taburetę. Ant jos turėjo būti degtukų. Įvažiavęs pirštų galais į kaupiną peleninę, jis pagaliau rado, ko ieškojęs. Pirmas iš dėžutės ištrauktas degtukas buvo sudegęs, taip pat ir antras, ir trečias, ketvirtas.
– Mano šykštumas jau darosi juokingas, – pats iš savęs pasišaipė Jėpis, – kišu atgal į dėžutę net sudegusius degtukus.
Pagaliau menka, virpčiojanti ugnelė apšvietė Jėpio buveinę, kur iš spalvoto plakato ant sienos į jį kaip gyvi žvelgė flamingai, raudoni lyg saulėlydžio debesys.
– Phoenicopterus L., – maldingai suskambo Jėpio balsas. – Flamingai, tie bugštūs paukščiai, perintys Šiaurės Afrikos pakrantėse, ežerų švendrynuose ir pelkėse. Vieninteliai jų gentainiai pasaulyje yra Latvijos gandrai… Ateis diena, ir aš nusipirksiu lėktuvo bilietą į Afriką.
Kad flamingai lotyniškai vadinami phoenicopterus ir visa kita apie šiuos paukščius Jėpis buvo perskaitęs pokalbių knygelėje. Susitikimas su šiais paukščiais pamažu virto jo gyvenimo svajone, egzistencijos prasme, apsėdimu. Phoenicopterus Jėpiui visiškai atstojo net Kristų, ir jeigu jis, kaip dauguma latvių Kalėdų vakarą arba Velykų rytą, nueidavo bažnyčion, tai tik todėl, kad vargonų kūrinio piano pianissimo išgirstų kaip flamingų sparnų šlamenimą.
Pagaliau jis susirado ant grindų nukritusį laikrodį, kurio stiklas buvo sudužęs dar prieš penkerius metus, ir įsispitrijo į ciferblatą. Pažaliavusios, musių nutupėtos rodyklės tyliai ir įtaigiai liudijo, kad dabar visoje Latvijoje yra pusė dviejų nakties.
Flamingas Jėpis suvaitojo – gal todėl, jog degtuko liepsnelė apdegino pirštų galus, o gal todėl, jog ligi aušros reikėjo laukti septynias ilgas valandas, nes tik tada galės belstis į Dienvidų Janio duris ir teirautis, bene atsiras kokio darbo, taigi ir lėkštė šiltos sriubos.
Valandėlę Jėpis gulėjo savo varganame gyvanašlio migyje ir minė, kaip kadaise šienapjūtės talkoje po Kemsynę braidžiojantį gandrų būrį jis palaikė flamingais ir gavo pravardę, kuria jį pažinojo visa apylinkė.
Paskui staiga sukluso nuo kažkokio brazdesio vis tirštėjančioje tamsoje. Garsas sklido iš prieangio. Troboje, be jo, nebuvo nė gyvos dvasios, o visur aplinkui plytėjo tušti, rudeniški, lietaus permerkti laukai, už poros kilometrų besiribojantys su Kemsyne. Kas čia gali brazdėti? – spėliojo Jėpis. Galbūt pelės? O gal žiurkės? Hmmm… Kai kuriuose Azijos regionuose iš žiurkienos gaminami pikantiški patiekalai. Jei azijiečiai gali juos valgyti, kodėl negalėtų latviai? Tereikia tik įveikti kvailus prietarus, ir viskas. Čekus antai šokiruoja rūgpienis ir grietinė, jiems tai – beviltiškai sugadinti produktai. Nuo minties apie šviežiai surūgusį pieną ir grietinę Jėpio burna pritekėjo seilių.
Bruzdesys pasikartojo.
– Tokiai žiurkei tik kailį nudirti, – suburbėjo Flamingas Jėpis ir atsikėlęs basom kojom išėjo iš kambario. Priebutyje jį apsiautė rudens žvarba, perspėdama, kad pirmo šalčio beliko laukti gal tik kelios valandos. Brūkštelėjęs degtuką, vyras tarp kampe sudėtų tuščių aliejaus butelių užmatė blykstelint pilkus pelės kailinėlius. Akimirką pasvarstęs, ar iš tiesų regėjo pelę, ar tai buvo tik alkio sukeltos haliucinacijos, Jėpis, tamsoje staiga pasijutęs labai vienišas, vėl sugrįžo į kambarį.
Ak, ar dar ilgai man reikės laukti, kol susitaupysiu pinigų tiek, kad galėčiau nuskristi į Šiaurės Afriką, kur it purpurinės aušros vaikai po seklius dumblynus gracingai braido flamingai.
– Tai mano ir šių paukščių sielų giminystė, kitaip negaliu to paaiškinti, – mintijo Jėpis. – Galbūt ir aš kadaise buvau ar dar būsiu flamingas?
Kritęs į lovą ir basas, sušalusias pėdas trindamas vieną į kitą, jis staiga prisiminė švelnų balso tembrą buvusios žmonos, kai ji naktimis sakydavo: „Tėtuk, nebėk basas į tualetą, paskui paklodės būna nešvarios.“
– Ar dar kokia nors moteris su manim kalbės tokiu švelniu balsu? – liūdesio slegiamas, mąstė Jėpis. – kažin ar Ausma dar kada nors sugrįš į Lejaspindzeles? – paskui valandėlę jis nieko nebegalvojo.
– Negaliu gyventi su žmogumi, kuris paikioja dėl kažkokių keistų paukščių, – prieš metus ištarė Ausma ir ji atrodė nepermaldaujama. Pas traktorininką Juzį, kuris vakarienei valiodavo sušveisti visą juodos duonos plytą, nūnai buvo ta jos ramybės vieta. Jėpiui gerklę užsmaugė kartus kamuolys, kuris, rodės, kilo iš pat širdies gelmių, ir vyras išleido neaiškų garsą, panašų į trumpą unkštelėjimą. Aplinkui tvyrojo rudens nakties tamsa, ir niekas o niekas nematė, kaip per vienos žmogiškos būtybės barzdos šerius rieda šykščios ašaros.
Jėpis jas nusišluostė ir prisiminimų šviesoje išvydo, kaip jis ir Ausma – abu jauni ir pilni gyvenimo džiaugsmo – pavasario vakarais mažojo Aigaro vežimėlį stumia, eina į Blusupytės pakrantę džiaugtis pienėmis.
– Kokie garbanoti buvo Ausmos plaukai, – lūžtančiu balsu Jėpis tyliai ištarė tamsai, – nė viena apylinkės moteris negalėjo tokiais pasigirti. Ausmos plaukai vėjyje plaikstėsi lyg auksinė vėliava!
Tačiau šią akimirką Lejaspindzelių šeimininkas, bedarbis Flamingas Jėpis, galėjo ką norėjo pasakoti tamsai – ši, beaistrė ir abejinga, tylėjo, ir net jokia pelė netrikdė tos tylos. Žmona buvo išėjusi pas Juzį, kuris vakarienei vienas suraitydavo juodos duonos plytą, o Aigaras Amerikoje dirbo makdonalde, kaip pats vieninteliame laiške rašė, „karštų čyzburgerių operatoriumi“ ir gaudavo penkis dolerius už valandą, neskaičiuojant arbatpinigių.
– Kokios buvo Ausminios krūtys… – Jėpis jau tik kuždėjo, tarsi tamsoje būtų galėjusi tūnoti gyva būtybė, kuriai nederėtų išgirsti šių žodžių. – Kokios buvo jos krūtys, iškilios ir stangrios, it prilesusių flamingų gūžiai…
Vyras, stengdamasis atsikratyti prisiminimų, giliai įtraukė oro. Suurzgė pilvas ir Jėpis pajuto skaudžius skrandžio spazmus. Bet šią akimirką vienintelis pasiekiamas maisto produktas gulėjo kitapus sodo, keturiolikoje nenukastų bulvių vagų. Nukasti pumputes trukdė phoenicopterus L., arba latviškai tariant – flamingai. Jėpiui buvo brangus kiekvienas latas, kurį jis užpelnė triūsdamas pas kaimynus, – kiekvienas latas Jėpį artino prie Šiaurės Afrikos ežerų pakrančių, kur šiltuose vandenyse iš lėto, karališkai oriai braidė tie ryto aušros paukščiai.
– Bus taip pat, kaip pernai, kai bulvelės žemėj sušalo, – sumurmėjo Lejaspindzelių šeimininkas. – žiema užgriuvo nelauktai it mirtis.
Niekas tamsoje neatsakė, ir Jėpis išgirdo, kaip jo skrandis vis labiau ir labiau reikalauja valgio, kad pajėgtų palaikyti gyvybines funkcijas keturiasdešimties metų vyro organizme. Koktus šleikštulys privertė pamiršti visų dvasinių išgyvenimų gamą ir dar kartą ropštis iš guolio. Šiuokart jis įžiebė seną, aprūdijusį lauko žibintą „Šikšnosparnis“, kuris kaip vienintelis šviesos šaltinis šiems namams tarnavo per visą antrąjį pasaulinį karą ir dorai savo pareigas tebeėjo ir šiandien, kai „Latvenergo“ be didelių kalbų atjungė srovę Lejaspindzelių sodybai, kurioje gyveno nemokus klientas.
„Šikšnosparnio“ šviesoje susiradęs kelnes ir nertinį, Jėpis basnirčia įšoko į guminius batus ir išžirgliojo į lauką. Svaigūs nakties kvapai vyrui kėlė tolimus vaikystės prisiminimus. Ak, tos rudenio spalvos ir garsai, vystančių lapų metas, laužų dūmai bulvių laukuose, ramūs, migloti rytai! Ir ten toks mažas mokinukas su kuprine ant pečių traukia į mokyklą per sidabriniais voratinkliais apdraikytas pievas…
– Tada aš dar nežinojau, kad pasaulyje yra toks stebuklas – flamingai, – tarė sau Jėpis, nes jau kuris metas tik pats su savimi ir kalbėdavo, – o Ausma tebuvo mergytė su kaselėmis.
Pusiaukelėje į rūsį, kur buvo laikomi krepšiai ir trišakiai bulvėms kasti, „Šikšnosparnio“ šviesa priblėso ir pasidarė rausva kaip paskutinė žarija ugniakure.
– Po šimts perkūnų! – gailiu balsu sušuko Jėpis. – Žibalas baigėsi!
Užpūtęs agonijoje mirštančią ugnelę ir palikęs žibintą vidury kiemo, vyras susiieškojo krepšį ir patraukė keturiolikos bulvių vagų link, įsivaizduodamas, kokios miltingos bus virtos bulvelės ir kaip jos skonės per naktipiečius. vaizdinys vėl pažadino alkį, ir Jėpiui pasidingojo, kad šią akimirką jis mielai suleistų dantis net į žalią bulvę, kad tik numaldytų alkaną, niekada neužkemšamą pilvą, kuris labai dažnai žmogaus protui diktuoja savo sąlygas.
Kiūtindamas į priekį per sužėlusias dilgynes, Jėpis vidury tuščio sodo išvydo, kaip sukrutėjo šviesi dėmė, ir išgirdo kažką panašaus į neaiškų prunkščiojimą.
– Žąsis! – vyro smegenis pervėrė mintis. – Pasiklydusi žąsis!
Jėpis nevargino savęs spėlionėmis, kurio kaimyno ji galėtų būti. Juk buvo vidurnaktis! Ir ko šis valkataujantis paukštis ieško jo sode? Padorūs naminiai paukščiai tokiu laiku miega, galvas po sparnais pasikišę! Vyro širdyje pabudo jo protėvis medžiotojas, kuriam nuo sėkmės medžioklėje priklausė, ar išgyvens. Keli šuoliai, stiprus smūgis bulvių kasikliu, ir paukštis, išleidęs gargiantį garsą, susmuko.
– Pakliuvai! – sušvokštė Jėpis ir stvėrė šiltą, paskutinių gyvasties traukulių dar tąsomą kūną. Kokia čia begali būti kalba apie bulvių kasimą! Dabar bus kalba apie taukuose kvepiantį, rusvą, apskrudusį kepsnį! Tiesa, žąsis atrodė gana prakauli, bet jam juk šio patiekalo nereikės su niekuo dalytis.
Kai Jėpis virtuvėje įžiebė žvakigalį, paukštis išslydo iš rankų ir, minkštai dunkstelėjęs, atsitrenkė į kiaurus metus neplautas grindis. Jis buvo užmušęs gandrą!
Jėpis paspyrė į šoną kruviną įnagį ir šiurpdamas pasilenkė prie nebegyvo paukščio, atsargiai apvertė jo kūną.
Gandrui, atrodo, buvo lūžęs sparnas. Nelaimingas padaras, nepajėgęs kartu su kitais išskristi į pietus, liko gimtinėje ir čia sulaukė mirties. Usūriniai šunys ir lapės, tiesiog neįtikėtina, jį aplenkė, tačiau susitikimas su žmogumi bėdžiui buvo lemtingas.
– Prakeikimas, – sumurmėjo Jėpis, – kaip aš galėjau nužudyti šventą paukštį, gužutį! Gal man galvoj pasimaišė? Dabar jau visą gyvenimą liksiu galvažudys…
Gandrais jis žavėjosi visą savo vaikystę, iki to laiko, kai pirmą kartą pamatė per televizorių flamingus! Nužudyti gandrą, kuris tyliai, net sparnų nejudindamas, sklęsdavo dangaus platybėse, lėtai sukdavo didelius ratus virš jo namų; nužudyti paukštį, kuris, susikrovęs lizdą ant trobos stogo, žmonėms atneša ramybę ir palaimą!
Jėpis atsisėdo ir, apkabinęs rankomis galvą, susigūžė. Plona kraujo srovelė, srūvanti iš gandro kūno, gėrėsi į virtuvės grindų plyšius, dingojosi, kad dar neatvėsęs paukštis brėžia gaidų linijas kažkokiai nepabaigtai dainai.
Jėpis tyliai ištarė:
– Aš noriu būti tavo vietoje, šventasis paukšti, noriu iškęsti visą tą baimę ir kančias, kurias tu patyrei vienutėlaitis klaidžiodamas tuščiais laukais, kai kiekviename žingsnyje tavo gyvybė galėjo nutrūkti! Aš noriu vietoj tavęs iškęsti badą ir šaltį lietingomis rudens naktimis, kai, regis, jau niekada nebeišauš aušra, niekada nesiliaus vėjo kauksmas ir niekada nesibaigs maudžiantis liūdesys, kad esi šiame pasaulyje vienui vienas…
Aš noriu vietoj tavęs numirti, šventasis paukšti, gužuti, kad mano siela, balta kaip tavo sparnas, pakiltų ligi pat kamuolinių debesų ir sklęstų virš laukų ir gojų, kur dar skaisčiai raudoni liepsnoja klevai, kur apie vasaros prisiminimus upių pakrantėse mąsliai šnabždasi ajerai. Aš noriu tyliai lakioti, kad dar kartą, prieš išskrisdamas į tolimą, nežinomą kelią Anapilin, apžvelgčiau kalvas ir girių įlinkiuose snaudžiančias valstiečių sodybas ir atsisveikinčiau su jomis visiems laikams…
Šiuos žodžius kuždėdamas, Flamingas Jėpis pagaliau prisiminė sapną, kuris pusę nakties nedavė jam ramybės. Į klejones panašiame regėjime jis pešė flamingų plunksnas, bet kiekvieną tarsi iš savo kūno rovė. Paukščiai gailiai klykė, Jėpiui kone plyšo širdis dėl daromo blogio, bet jis vis pešė ir pešė gražias rausvas plunksnas, o flamingai išsirikiavę laukė savo eilės.
Jėpis nusipurtė, tarsi būtų krauju ir plunksnomis susitepęs, paskui pakilo nuo taburetės, išsitraukė iš suglamžyto pakelio susiplojusią, perlenktą cigaretę, užsirūkė, įtraukė iki pat plaučių galo tokį stiprų dūmą, jog apsvaigo galva. Šią akimirką jam nebebuvo svarbu, kad paskutinę cigaretę buvo taupęs rytdienai.
– Toks sapnas piktesnis už ligą, už druską žaizdoj, už sieros rūgštį ant kūno, – mąstė Jėpis ir, kreipdamasis į nebegyvą paukštį, pažadėjo: – Kai tik išauš, aš tave palaidosiu, gandre, mano gužuti. Užkasiu po obelim, kur mano tėvas visą gyvenimą laidodavo šunis, kai jie nusenę padvėsdavo, arba juos nuspirdavo arklys. Pavasarį obelys žydės, o juk tu net nežinai, kaip gera ilsėtis po medžiu, nuo kurio virpuliuodami krinta žiedlapiai, rausvi kaip flamingų pūkai…
Taip taręs, Jėpis pasiėmė žvakę ir nuėjo į kambarį, nes visoje Latvijoje dar buvo gili naktis. Atsisėdęs ant lovos krašto ir žvelgdamas į žvakės liepsnelę, Jėpis mintijo: „Galbūt tik per nesusipratimą esu žmogus? Gal aš turėjau būti paukštis? Kas visa tai lemia? Kas padalija vaidmenis žmonių ir gyvūnų pasaulyje?“
Būstas pamažu, bet nesiliaujamai vėso. Aptrupėję langų rėmai ir įskilę stiklai nepajėgė sulaikyti pirmojo ankstyvo rudens šalčio.
Lejaspindzelių šeimininkas sudrebėjo, nusiavė guminius batus ir su visom drapanom palindo po išgulėta vatine antklode.
– Viso pasaulio blogio juk aš vis tiek negalėčiau įveikti, – Jėpis save ramino, užpūtė žvakę ir užmerkė akis. – todėl, kad blogis atsirado su pirmuoju žmogum ir pasibaigs su paskutiniuoju.
…Pakirdęs jis išvydo lange blandžią šviesą ir pagalvojo:
– Ačiū Dievui, naktis pagaliau praėjo. Galiu traukti pas Dienvidų Janį ir gyventi toliau.
Jėpis, sušalęs, dantimis kalendamas, priėjo prie lango ir nušluostė aprasojusį stiklą. Termometras rodė septynis laipsnius žemiau nulio.
– Senis Celsijus šiemet vėl nusprendė sušaldyti mano bulves, – padarė išvadą Lejaspindzelių šeimininkas ir iš kambario kertėj sumestų drabužių išsitraukė nutaukuotą vatinį.
Kastuvu prakirtęs sušalusios žemės klodą, Jėpis gandrui iškasė kapą ir tarė:
– Ilsėkis ramybėje, mano bičiuli. Tebūna lengva tau žemelė! Ir, jei gali, atleisk man. Nors yra ir neatleidžiamų nuodėmių.
Gandras nieko neatsakė, jis tylėjo, kaip tyli nužudytos būtybės, tačiau Jėpis išgirdo visiškai kitus garsus, kuriuos vėjas atnešė nuo Kemsynės. Tai buvo daugiabalsiai ir sumišģ paukščių klykavimai.
„Matyt, jau gervės rengia atsisveikinimo puotą“, – pagalvojo Flamingas Jėpis ir apsisuko, kad keliautų į Dienvidų Janio namus, esančius už trijų kilometrų. Eidamas mąstė, kažin kokia šįryt bus Janio nuotaika. Itin gera, aišku, nebus, nes kaipgi žmogus gali jaustis, kai iš jo atima ką tik išsimokėtą kombainą.
– Še tau ir lizingas, – aną vakarą Janis guodėsi Jėpiui, – lyg duonos liže per galvą… Girdi, mokėjimo terminas pasibaigęs! Bet jeigu mano penkiasdešimties tonų išaugintų rugių niekam nereikia, iš kur aš trauksiu tuos pinigus?
Po poros nužingsniuotų kilometrų Jėpiui pasidarė šilta, tad nebereikėjo verkšlenti, kad į seną, nutepliotą vatinį jau seniai niekas nebeįsiuva sagų.
Dienvidų Janis jo laukė kiemo vidury niūrus it paskutinis rudens lietaus debesis.
– Ar kiaules skersti moki? – vietoj labo ryto paklausė Jėpio. – pabandysiu nešti ponams kyšį. Galbūt pratęs man tą lizingą. Aš pats savo meitėlių negaliu. Jie lyg iš mano šeimos…
– Duok šen skerdiklį! – bravūriškai šūktelėjo Flamingas Jėpis, nors jokio gyvo padaro, išskyrus blusas ir uodus, nebuvo nudobęs. Ak, taip, šiąnakt dar gandrą. – Bet ar bekonai ponams patiks? juk jie labiau dolerius vertina, – vildamasis, kad kiaulių skerdimo išvengs, tęsė Jėpis.
Tačiau Dienvidų Janis buvo nepalenkiamas.
– Juk dabar madinga čirškinti kiaulienos šonkauliukai, – subambėjo, – iškelsiu tiems nagų lupikams kaimišką vakarienę. Sugrūsiu į koserę pačius gardžiausius kąsnelius. Galgi padės…
Dviejų peniukšlių skerdimas pavirto košmaru.
Iš kur Jėpis galėjo žinoti, kad kiaules prieš skerdžiant reikia apkvaitinti gerai treniruotu smūgiu į kaktą? Jis niekada nebuvo nužudęs jokio gyvo padaro, tik tą vienintelį nelaimingą paukštį šiąnakt. Šlapia tvarto asla slidinėdamas, vis vaikėsi peniukšlį, mojavo peiliu lyg indėnas tomahauku, o nuo pergąsdintų meitėlių žvygsmo tiesiog stogas kilnojosi. Bet Jėpis žinojo – jei darbo nepadarys, į namus teks grįžti tuščiu pilvu. Neviltis jam teikė jėgų ir po ketvirčio valandos Jėpis, kraujais ir srutomis nusitaškęs, Dienvidų Janio virtuvėn įnešė dvi kiaulių galvas.
Šeimininkė suaimanavo.
– Jėpi, juk kiaulė ne višta, kuriai galvą nukirsti reikia…
– Kam gi aš tau daviau kirvį? – norėjo žinoti Janis.
– Manau, kad dėl apsigynimo, – garbingai atsakė ką tik iškeptas skerdikas. – jei peniukšliai taptų agresyvūs…
Dienvidų šeima tik rankomis skėsčiojo.
– Flamingas Jėpis yra Flamingas Jėpis, – padarė išvadą šeimininkas. – paukščiui – paukščio ir smegenys.
Bet kad ir kaip būtų, trumpa rudens diena Jėpiui praėjo tarytum graži akimirka – jis galėjo sėdėti šiltoje virtuvėje ir valgyti bei gerti kiek lenda.
Vakarui brėkštant Dienvidų Janio žmona tarė:
– Jėpi, taisykis namolio, tu jau pradedi snausti.
– Taip, taip… – išgerto alkoholio apsvaigintas, sunkiai išlemeno Lejaspindzelių šeimininkas, – namolio…
– Ir, žiūrėk, nenušalk ausų, – dėdama jam ant galvos iš pastalės pakeltą kepurę su snapeliu, tęsė Dienvidų šeimininkė, – lauke toks šaltis, kad Kemsynėje į ledą įšalo gulbių būrys. Laiškanešė pasakojo, ji ėjo pro šalį. Klykavo kaip pamišusios.
– Gulbės, gulbės, – vebleno Jėpis, – o aš praėjusią naktį užmušiau gandrą…
– Gerai, kad ne dramblį, – gerklingoji moteriškė juokdamasi kalbėjo, už pažastų kėlė Jėpį iš užstalės, – pats esi lengvas kaip gandras.
– …verkė motinėlė,
Verkė dukterėlė, – uždainavo Jėpis, – ir man norisi verkti…
Bet buvo jau per vėlu kam nors išsakyti, kas maudžia sielą, – jam už nugaros užsitrenkė Dienvidų trobos durys ir į Jėpį lediniu alsavimu tvokstelėjo tamsa.
– Gulbės, gandrai, gužučiai, – lipdamas nuo prieangio laiptelių ant kietos, į akmenį sušalusios žemės, murmėjo jis, – būtų bent jau kokį degtuką įdavusi… Tamsu kaip rūsyje.
Po valandą trukusio klaidžiojimo tamsiais laukais Jėpis vėl išgirdo nevilties kupinus klykavimus patvinusios ir užšalusios Kemsynės pusėje.
– Šša, – prikišęs pirštą prie lūpų kuždėjo, – juk vėlu… Flamingai jau seniai miega.
Dar po valandos Lejaspindzelių šeimininkas su visom drapanom įvirto į savo, šiaudinio našlio, guolį ir kaipmat kietai užmigo.
…Blandi ryto šviesa jį pabudino, ir pirmas garsas, kurį Jėpis išgirdo, buvo dejonė. Tada jis sušnibždėjo:
– O Dieve, gulbės…
Stryktelėjęs ant kojų, Flamingas Jėpis stvėrė iš virtuvės kirvį ir nuskuodė kiek kojos neša Kemsynėn. Plonam ledui braškant ir traškant, vyras skubėjo prie paukščių, kad išvaduotų juos iš pražūtingos ledo nelaisvės.
Priėjęs artyn pamatė, jog keli paukščiai jau buvo tapę usūrinių šunų ir lapių aukomis – sudraskyti jie tysojo ant krauju aptaškyto ledo, o šaltas vėjas kedeno jų plunksnas.
– Vargšai paukščiai, – ištarė Jėpis, – vargšai paukščiai…
Kai iki gulbių buvo likę vos pora metrų, ledas subraškėjo. Jėpis krūptelėjo ir metėsi pirmyn tokiu staigiu žingsniu, kad paslydo ir, netekęs pusiausvyros, krito aukštielninkas. Plonas ledas tokio smūgio neatlaikė, ir Jėpis pradingo tamsioje, rūdinio vandens pilnoje pelkėje. Karštligiškai stvarstydamas dumblą, vyras stengėsi išnirti į paviršių, bet, nieko nematydamas, nukrypo nuo pralaužtos eketės ir pateko po ledo dangčiu. Paskutinis vaizdas, kurį dar pagavo jo sąmonė, buvo daug daug judančių gulbių kojų. Kelias jų jis spėjo nutverti, tarytum labindamasis ar atsisveikindamas su paukščiais, ir tada Jėpiui pritrūko oro.
…Kai rytą saulė patekėjo ir apšvietė šaltą, pilką žemę, gulbės vis dar tebekliegė ir sparnais tebeplakė sustorėjusį ledą. Dideli paukščiai, apsitaškę krauju, buvo panašūs į raudonus, Jėpio širdžiai tokius artimus flamingus. Gaila, kad jis jų nebematė.
Versta iš: Eriks Kūlis. Flamingo JEpis. – Enigma, 2000