Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija. I paskaita
2020 m. Nr. 7
Iš rusų k. vertė Kristina Baranovaitė
Pradėkime mūsų kelionę. Mano paskaitų ciklas vadinasi „Marcelio Prousto psichologinė topologija“. Kitais žodžiais tariant – tai bandymas išnagrinėti žmogaus psichologinio gyvenimo paveikslą, atskleistą viename iš genialiausių XX amžiaus literatūros kūrinių – Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“. Vis dėlto tai, ką mėginsiu išdėstyti, nors vadinama „psichologine topologija“ arba „topologine psichologija“, iš tikrųjų yra filosofija. Tačiau ne Prousto filosofija (Proustas – ne filosofas, o menininkas, literatas) ir ne filosofija mokslininkų jai priskirta prasme (kaip filologinių, struktūralistinių ar bendrų filosofinių pamąstymų apie literatūrinį tekstą visuma), o tai, ką galima būtų vadinti filosofija Prouste. Tai filosofija viena paprasta ir suprantama prasme (žinoma, suprantama tiek, kiek gali būti suprantama tai, kas labiausiai nesuprantama – mūsų žmogiškasis gyvenimas): filosofija Prouste aš vadinu dvasinę paiešką, kurią Proustas-žmogus, atsiverdamas baimei ir rizikai, vykdė kaip gyvenimo užduotį; tai ne svarstymas, ne estetinės arba filosofinės koncepcijos kūrimas, o užduotis, senovės žmonių vadinta išsigelbėjimu.
Mes žinome, kad filosofinė mintis pirmuoju savo pavidalu atsirado kaip asmeninio arba asmenybinio išsigelbėjimo filosofija. Gyvenimas, kuriame gimstame atsitiktinai (juk mūsų neklausia, ar norime gimti; o jei ir norime – kur ir kada), taip sutvarkytas, kad jame mums tenka gelbėtis, t. y. eiti savuoju keliu, ką nors su savimi daryti, kad ištrūktume iš kasdienio gyvenimo sūkurio, kuris pats savaime yra absurdiškas, atsitiktinis ir beprasmiškai pasikartojantis; jis yra tai, ką senovės žmonės vadino gimimų ratu. Jei gimei ir neišsigelbėjai būdamas gyvas, turėsi vėl ir vėl atgimti; maža to, indai neužtikrina, kokiu pavidalu atgimsi: kiaulės, paukščio ar kokio kito gyvūno.
Štai ką turiu mintyje kalbėdamas apie filosofiją Prouste. Tačiau tam, kad galėtume apie ją kalbėti, ir kalbėti taip, kad užduotimi laikytume ne literatūrinio teksto įsisavinimą, o mūsų gyvenimo užduotį, mums prireiks tam tikrų sąvokų. Ir pačiam Proustui jų reikėjo. Jis buvo paprastas ir silpnas žmogus, silpnas palyginus su gyvenimu, su tuo sūkuriu, iš kurio, kaip sakiau, Proustas norėjo išsigelbėti – atgimti iš gyvenimo chaoso, ir jo bandymas išsigelbėti išoriškai pasireiškė tuo, kad jam teko išrasti ypatingą romano formą.
Romanas „Prarasto laiko beieškant“ nepanašus į tradicinės formos romaną. Jis yra toks, kokį paprastai, ir, ko gero, teisingai, priskirtume modernizmui. Esame įpratę terminą „modernizmas“ vartoti neigiama prasme, todėl dabar vardan to, ką ketinu pasakyti, sutarkime jį vartoti ne vertinamąja (reiškiančia „gerai“ ar „blogai“), o aprašomąja prasme, tiesiog kaip sutrumpintą klasifikacijos terminą (lyg sakyčiau, jog tai – telefonas, o tai – rankinė, neturėdamas mintyje to, kad telefonas yra gerai, o rankinė blogai). Taigi, dėl savo formos Prousto romanas tapo vienu iš moderniosios revoliucijos prozoje elementų, vienu iš elementų bendrojo pokyčio mūsų meniniame pasaulio suvokime. Turiu mintyje tai, kad pati ši sudėtinga ir neįprasta, netradicinė romano forma susijusi su užduotimi, kurią trumpai galime suformuluoti taip: tai užduotis suprasti save patį. Kas mes tokie pasaulio akivaizdoje ir sąmonės akivaizdoje (kaip Sokratas – veidas, ir Platonas tai prisimena)[1]?
Ši užduotis, be abejonės, artima ir mums, todėl į tai, kuo užsiimsime, turime žvelgti ne kaip į akademinę, o kaip į gyvenimo užduotį (aš pasistengsiu sau ir jums padėti). Pažvelkime į Prousto patirtį, galbūt ji mums pravers. Beje, Proustas pats tai suprato ir sakė, kad jo romanas – tai pasiūlymas skaitytojui naudotis juo sprendžiant savo paties užduotis; todėl skaitytojas gali laisvai disponuoti romanu (jei panorės – paimti vieną jo dalį, o kitą palikti – vadinasi, ji jam nepravertė), kaip tam tikro pobūdžio mašina, kuri sukelia efektus, ir skaitytojas gali ja pasinaudoti tam, kad savyje irgi sukeltų tam tikrus efektus.
Tokia yra jo kūrinio-mašinos, utilitarinės mašinos idėja. Kitaip nei tradicinis romanas, kuris skleidžiasi kaip vientisas siužetinis pasakojimas, įtraukiantis į savo tėkmę skirtingus personažus, supinantis visa į suprantamą įvykių seką, Prousto romanas kuriasi tarsi iš skiautelių, jame nėra vieningos laiko linijos, pati forma leidžia atlikti perėjimą iš vieno laiko į kitą. Proustas lygino savo romaną, neįprastą jo kūrimą su tuo, kaip siuvama suknia. Jis sakė: mano romanas primena katedrą, į kurią įėję apžiūrite skirtingas jos dalis; viena dalis jums patiko, joje pasinėrėte į ypatingą būseną, o kita nepatiko – tad praėjote pro šalį. Prašau, tegul mano romanas jums būna tokia katedra[2] arba suknia[3]. Įsivaizduokime, kad siuvu suknią iš dviejų medžiagos atraižų ir matau, jog jai prireiks dar ir trečios atraižos; tuomet pritaikau šiai sukniai laisvą medžiagos atraižą, kuri buvo atidėta visai ne tam. Taip ir su mano romanu, sako Proustas: jei jums kas nors nepatiks, tai gali būti todėl, kad jums ir jūsų užduotims mano romanas tiesiog netinkamas ir jums reikia ko nors kito[4]…
Taigi žvelkime į tekstą, aprėpiantį tam tikrą psichologiją ir filosofiją, kaip į tai, ką ir mes darome savo gyvenime – galbūt ši patirtis pravers mums, kaip gali praversti suknia. Juk galime patys rinktis sau suknią, juolab kad Proustas mums suteikė tokią teisę savo testamente (jei „Prarastą laiką“ laikytume testamentu), sakydamas: prašau, darykite ką norite, elkitės su juo kaip su suknia.
Noriu pasakyti (jeigu pritaikytume mokslinį filosofinį terminą), kad susiduriame su tuo, kas filosofijoje vadinama ontologiniu (t. y. nenatūraliu) ir egzistenciniu patyrimu. Tai gyvas egzistencinis patyrimas, ir visos sąvokos, kurias vartojo Proustas (ir kurias vartosime mes), turi prasmę tik tiek, kiek galime suteikti joms gyvą egzistencinį turinį – tam tikro gyvo išgyvenimo turinį. Visas romanas nusėtas išgyvenimų simboliais (todėl jis ir įdomus) – tingumo ir triūso, baimės ir narsos, gyvenimo ir mirties – ir visas jis, savo ritmu ir savo tekstūra, panašus į beatodairišką žmogaus kelią mirties link: aprašomi tik tie įvykiai ir išgyvenimai, kuriuose atsispindi mirties veido šviesa.
Galima palyginti galutinį romano „Prarasto laiko beieškant“ tekstą su tekstu kito Prousto romano, kurio jis net nesistengė išleisti. Šis romanas vadinasi „Žanas Santėjus“ (jį sudaro beveik du tūkstančiai pakankamai rišlaus ir vientiso teksto puslapių) – romanas, kurį Proustas padėjo į šalį pradėjęs rašyti tai, kas paskui pasirodė kaip „Prarasto laiko beieškant“. Jei norėtume juos palyginti, pamatytume, jog daug kas iš romano „Žanas Santėjus“ perėjo į naująjį romaną; daug ką, nors tai buvo labai įdomu, rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ Proustas pamiršo; o kai kas paprasčiausiai nebuvo įtraukta į galutinį tekstą. Įdomu, kodėl nebuvo įtraukta? Aišku, kodėl: dauguma iš ten pasakojamų dalykų buvo neutralūs – galima buvo juos pasakoti, o galima ir nutylėti, nuo to būtų nei karšta, nei šalta. Juose nebuvo nieko kvapą gniaužiančio, nebuvo ritmo, nebuvo tos mirties žymės, kurią turėjo visa tai, kas buvo įtraukta į naująjį romaną.
Kalbėdamas apie mirties žymę – šalia daugelio dalykų, kuriuos aptarsiu vėliau – turiu mintyje pirmiausia šį, labai subtilų, aspektą: sąlyginai pavadinsiu jį prancūziškąja aistra. Visai neketinu pasisakyti kaip prancūzų nacionalistas (juk šis vaidmuo man visai netinkamas). Vartoju šį išsireiškimą grynai sąlygiškai – jis nurodo, jog kiekviena tauta turi savo aistros archetipus. Dažniausiai prancūzams priskiriame ypatingą skaidrų lengvumą, sąmojingumą ir panašiai. O prancūzišką aistrą, kuri yra patvarus prancūzų kultūros archetipas ir viso, kas reikšminga jos literatūroje, atsiradimo archetipas, labai sunku užčiuopti ir išreikšti, nors pats jos fenomenas yra skaidrus ir aiškus. Todėl pradėsiu jį aptarinėti iš kitos pusės, nuo kito autoriaus. Prisiminkime šią Balzaco aprašytą sceną: Rastinjakas nuo kalvos žvelgia į besidriekiantį prieš jo akis Paryžių ir ištaria tokią frazę: „Maintenant entre nous“[5]. Verčiant pažodžiui ji skambėtų: „Dabar tai – tarp mūsų“. Standartinis vertimas[6] (tiksliai nepamenu, kaip jis skamba) neperteikia prancūziškos prasmės, kuri yra: ir tu, ir aš pastatyti ant kortos, tad pažiūrėsim, kas bus. Vienas prieš vieną!
Kaip čia pasireiškia prancūziška aistra? Tai manija ir drąsa visą save pastatyti ant kortos arba, kaip sako prancūzai, s’engager – „įsitraukti (angažuotis)“, tačiau įsitraukti ne protu, ne vien stebėti iš šono, o pastatyti savo kūną ir kraują ant kortos viliantis, kad būtent tada nutiks tai, kas tau ką nors atskleis. Ką nors suprasi tik tuomet, kai pastatysi save ant kortos ir kaip supratimo, rūpesčio ir samprotavimo medžiagą priimsi tik tai, kas iš paties tavęs kyla šiame įsitraukime. Prancūziškos aistros išraiška taip pat yra ir Descartes’o cogito principas. Prisimename, kad jis skamba taip: Cogito ergo sum, arba Ego cogito, ergo sum. Iš tikrųjų tai visai ne silogizmas (kaip kartais teigiama filosofijos istorijoje), o iškėlimas akivaizdumo kaip kontrolinio visa ko patikimumo kriterijaus; akivaizdumo, kuris egzistenciškai tave užkabino. Tu iš tiesų egzistuoji tada, kai statai save ant kortos; ir tik tai, ką galima su tuo sulyginti ar suderinti, gali įgauti tiesos žymę. Toks yra Proustas, tokie ir Descartes’as, Montaigne’is, Balzacas, toks ir Saint-Simonas, kuris, gali būti, labiau visų paveikė Proustą (turiu mintyje ne grafą Saint-Simoną, socialinių mokslų pradininką, o hercogą Saint-Simoną, memuarų apie XVIII amžiaus pradžią autorių). Pati šio nuostabaus dalyvavimo ir rizikos forma – pastatyti save ant kortos tikrame pasaulio išbandyme – ir yra tai, ką vadinu prancūziška aistra.
Tiesa, Proustas pripažino savo sąsajas su XVII amžiaus prancūzų kultūra, juk jis ne kartą mini Descartes’ą, be to, labai įdomiomis aplinkybėmis. Romane rasime vieną „maniakinę“ emociją, kurią Proustas nuolatos patiria ir bando pats sau atskleisti, prijaukinti, suprasti jos reikšmę. Tai ypatingos rūšies džiaugsmas. Tokį džiaugsmą romano herojus Marselis patyrė vienos iš savo kelionių fiakru metu, pamatęs besikeičiančias trijų medžių konfigūracijas. Akimirkai jos pasirodė jam turinčios tam tikrą prasmę, ir jo sielą apėmė išlaisvinančio džiaugsmo būsena[7], beje, nesuprantama pačiam herojui – juk šie medžiai tokie patys, kaip kiti. Iš kur, kodėl tuomet šis džiaugsmas? Arba kitas pavyzdys: Marselis įmerkė „madeleine“ pyragaitį į arbatos puodelį, ir staiga jį vėl apėmė džiaugsmas; tačiau šį kartą jis suprato, kas jį sukelia, nes sugebėjo iššifruoti, iš jį nudžiuginusio pyragaičio skonio iššaukti visus prisiminimus, susijusius su jo vaikystės vietomis. Ten iškilo upės, peizažai, paukščiai ir gėlės – ir visa tai iš puodelio arbatos, iš vieno pojūčio, sutapusio su pojūčiu, kurį jis patyrė praeityje[8].
Bandydamas atskleisti sau, ką reiškia šis džiaugsmas, Marselis iš pradžių supranta viena: jis yra tiesos ženklas. Pasakykime kitaip: tai, kas tikra, iššaukia niekuo konkrečiu nepagrįstą džiaugsmą. Šis džiaugsmas nekyla dėl to, kad būdamas alkanas suvalgei pyragaitį ir tapai sotus, nei dėl to, kad pamatei kažkokius tris medžius; tai džiaugsmas būsenà, kuri yra tavo išsilaisvinimas. Ir kyla ji iš tavo paties gyvenimo. Vadinasi, tiesa pasirodo tada, kai tavo iš tikrųjų patirtas gyvenimas išplaukia tavyje apvalytas ir aiškus. Jis – tavo. Kelis kartus, skirtingose romano vietose (ir ne tik romane) Proustas sako: toks džiaugsmas primena tai, ką Descartes’as vadino akivaizdumu[9] (nors tradiciškai mes „žinome“, kad akivaizdumu Descartes’as neva vadino šalto mūsų protavimo produktus („silogizmas“ cogito ergo sum), t. y. ieškojo šalto, mokslinio akivaizdumo).
Mūsų tema iš tiesų bus kelias. Jau sakiau, kad jeigu yra kelias (t. y. toks, kuriuo verta eiti), tai jis turi turėti mirties žymę. Vėliau dar pasinaudosiu galimybe papasakoti apie tai, kodėl, filosofų manymu, be mirties žymės, be gyvenimo šios žymės šešėlyje, nieko negalima suprasti, nieko negalima iš tikrųjų patirti.
Vadinasi, dabar suprantame, kad, pirmiausia, tai, kas susiję su keliu, susideda iš tokių patirčių ir minčių, kuriose dalyvaujame angažuodamiesi ir rizikuodami savimi, nes jei vienas prieš vieną stoji prieš Paryžių, gali ir pralaimėti. Antra, šis kelias veda mus į save pačius (dabar tai suprantame bent iš dalies, o pagrindimą tam pateiksime vėliau). Tai tas pats, kas jei žiūrėčiau į šią priešais mane stovinčią spintą, tačiau tam, kad ją matyčiau, pirma turėčiau rasti būdą pažvelgti į savo vidų, ir tik tada, išniręs iš savęs, pamatyti tai, ką matau. Kol kas tai skamba nesuprantamai, tačiau turime teisę vartoti šią frazę, nes mes pasakėme, kad bet koks akivaizdumas yra egzistencinis, jis numano mūsų angažuotą būvį, numato tai, kad turime dirbti su savimi tam, kad galėtume suprasti ne save, o kitybę.
Tai, ką vadinu prancūziška aistra, be abejonės, atsirado Renesanso epochos pakilimo metu. Esama keistų sutapimų, yra apie ką pagalvoti. Negaliu nieko galutinai teigti, tačiau galiu juos atskleisti. Renesansas – tai pasirodymas žmogaus, kuris vienas pasipriešina pasauliui, yra pasirengęs ant savo pečių nešti visą rizikos ir atsakomybės naštą, ir moka už tai jis savo kūno ir sielos gabalais. Prisiminkime, kaip kartą Petrarca leidosi į vadinamojo pasakų miesto arba salos, pavadinimu Tulė[10], paieškas. Jis jo nerado, ir grįžęs pasakė įdomų dalyką: Tulės aš neradau, tačiau visą man likusį gyvenimą ir laiką skirsiu tam, kad pažinčiau patį save.
Pabandykime ne kasdiene, ne tiesiogine prasme suprasti žodžius „pažinti patį save“. Dauguma dalykų, kuriais užsiimsime (nukrypsiu į šalį), pareikalaus iš mūsų štai tokios psichotechnikos: tą akimirką, kai mes klausome ir savo viduje suprantame tai, kas kalbama, turime pristabdyti mumyse esančių automatinių asociacijų veikimą, einantį jau pramintais kalbos ir mūsų sąmonės takais. Pavyzdžiui, pasakiau: „Pažinti patį save.“ Pagal kasdienės kalbos dėsnius – o ši frazė iš kasdienės kalbos – ir pagal jau egzistuojančias asociacijų sąsajas, galime šią frazę suprasti taip, lyg aš, Merabas Mamardašvilis, turiu įsigilinti į save ir save tyrinėti. Toks supratimas neišvengiamas. Prancūzai sako: mūsų meilės tokios, kokios yra, atleiskite už neskaitlingumą. Perfrazuojant prancūzus, galima sakyti, kad mes turime tokią kalbą, kokią turime, atleiskite už neskaitlingumą; kitos kalbos neturime, ir negalime kiekvieną sykį rasti skirtingų žodžių skirtingiems daiktams įvardinti – mes vienu žodžiu vadiname skirtingus dalykus. Sakykime, žodis „aš“ vienu atveju gali žymėti viena, o kitu atveju – kita, ir kitų žodžių sugalvoti mes negalime, todėl turime numanyti tam tikrą paties žmogaus supratimo pastangą.
Akivaizdu, Petrarca turėjo mintyje, kad tai, dėl ko jis leidosi į Tulę, galima pažinti įsigilinus į save; tačiau ne pamačius save empirine šio žodžio prasme, o panirus į save pažinti pasaulį. Perfrazuojant Petrarcą ir tuo pačiu nusakant tikslią prustiškojo gyvenimo prasmę ir prasmę paties fakto, kad jis ėmėsi rašyti romaną, galima pasakyti taip: Albertinos tai aš neradau, tad imsiuosi ieškoti savęs pačiame savyje, nes iš tiesų po Albertinos vaizdiniu (arba po Tulės vaizdiniu Petrarcos atveju) žmogus ieško pats savęs. Tad jau geriau ieškoti savyje, juolab kad Albertina, kaip ir Germantai, – tėra tik vardas.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš Renesanso tam, kad galėtume iš skirtingų facetų (kaip Seurat tapyboje) atkurti vaizdą prancūziškos aistros, apie kurią kalbu. Prisiminkime Shakespeare’o „Ką reiškia vardas?“[11] Tai priklauso tam pačiam dvasiniam, proto pasauliui. Petrarca: „Na ir kam tas Tulė? Panirsiu į save patį.“ Kas nors kitas: „Ką reiškia vardas?“ Tą patį (ne pažodžiui) sušunka ir Proustas. Kaip pamename, iš pradžių Germantai atsiranda kaip „pusės vardas“[12], o paskui kaip „vardo pusė“, t. y. iš pradžių tai tėra tuščias, romantinių iliuzijų prikrautas vardas, o paskui – realybė, kurią sudaro tavo paties gabalai. Tai ir bus realybė. Vadinasi, net vardas, ne kaip tuščias garsas, o kaip šis tas tikro [действительное], gali būti toks, jei bus pripildytas tavęs; o iš savęs kažką išrauti galima tik įėjus į save. Kaip iš savęs paimti kažką iš pradžių į save neįėjus? Tad štai, Albertinos aš neradau, todėl ieškosiu savyje to, ko ieškojau.
Šiek tiek nukrypsiu, tačiau gal būtent taip lengviau įsiliesime į tankią problemos materiją. Išsirašiau Descartes’o ištraukas, kad galėčiau jas cituoti pažodžiui, o ne iš atminties, ir taip patvirtinčiau visus šiuos sutapimus – tai, ką pavadinau prancūziška aistra. Šis sutapimas – pažodinis ir labai įdomus, nes vertimuose jis nematomas. Yra toks daugiareikšmis prancūziškas žodis „le monde“. Viename kontekste jis reiškia pasaulį [свет]; o kitame – aukštuomenę [свет, светское общество]. Juk Proustas laikomas aukštuomenės rašytoju, aprašinėjusiu niekniekius, apgailėtiną aukštuomenės gyvenimą, o ne socialines problemas, neraminančias žmoniją, jei tokios apskritai egzistuoja. Žvelgiant iš esmės tampa aišku, kad nėra problemų, neraminančių žmoniją, – yra tik problemos, kurios jaudina kiekvieną atskirai. Ir duok Dieve, kad jaudintumėmės dėl tokių problemų, nes bendroji žmonijos būsena yra kaip tik tokio nerimo stoka.
Taigi, le monde figūruoja ir Prousto kūryboje, tik aukštuomenės prasme. Descartes’o tekste yra viena vieta, kuri verčiama kaip „pasaulio pažinimas“, o pasaulis mūsų kalba – gruzinų ir rusų – žymi tą pasaulį, kurį matome, stebime; prancūziškame tekste persikerta dvi prasmės – „gyvenimas“ ir „aukštuomenės gyvenimas“, arba pasaulis kaip vieta, kurioje vyksta įdomus socialinis bendravimas bei žmonių susibūrimai ir kur svarbu įgauti patirties (tuo pačiu mes „atleidžiame“ Proustui: pasirodo, galima būti aukštuomenės rašytoju, t. y. aprašinėti pasaulį). „Samprotavime apie metodą“ Descartes’as rašo: „Nusprendęs nebeieškoti jokio kito mokslo (o savo metui jis gavo įspūdingą, aukščiausios klasės išsilavinimą jėzuitų kolegijoje ir buvo mokytas matematikas, puikus scholastikos, t. y. visos to meto filosofijos, žinovas[13]), išskyrus tą, kurį galiu rasti tik pačiame savyje (pabrėžiu) arba didžiojoje gyvenimo knygoje…“[14] (Descartes’ui le monde buvo „aukštuomenė“ arba „aukštuomenės gyvenimas“.) Toliau jis tęsia: „O aš visada neapsakomai norėjau išmokti atskirti tiesą nuo klaidų, kad man pačiam būtų aiškūs mano veiksmai…“[15]
Atkreipkime dėmesį į tai, kad jis siekia atskirti ne klaidą nuo tiesos apskritai, o klaidą nuo tiesos kaip „aiškaus savo veiksmų supratimo“. Taigi – kas aš? Šiuo atveju filosofija susideda iš tautologijų. Pavyzdžiui, manome, kad kažką jaučiame, o filosofas klausia: ką aš iš tikrųjų jaučiu? Tuo jis teigia, kad galiu visai nejausti to, ką jaučiu. Arba: ką aš matau? Galimai nematau ir to, ką matau, ir taip toliau. Visi šie niuansai, kuriuos įvedu, yra nepaprastai svarbūs Prousto teksto supratimui. Ne tam supratimui, kuris leidžia perskaičius tekstą reaguoti į jį kaip į tiesiog kažkokią vertybę ir ties tuo sustoti, o supratimui, kuris leistų suprastiems dalykams dalyvauti mūsų gyvenime.
Grįžkime prie Descartes’o: „O aš visada neapsakomai norėjau išmokti atskirti tiesą nuo klaidų, kad man pačiam būtų aiškūs mano veiksmai ir galėčiau tvirtu žingsniu eiti per gyvenimą“[16]. „Eiti“ – vadinasi, kalbame apie kelią. Dar aiškiau apie tai jis teigia pirmosios „Samprotavimų“ dalies pabaigoje. Aprašęs savo keliones, savo žygius į pasaulį, domėjimąsi knygomis, jis šį aprašymą užbaigia taip: „<…> vieną dieną aš nusprendžiau ištirti tai, kas manyje.“ Dabartiniame vertime į rusų kalbą randame: „ištirti patį save“[17]; tai netikslu, nes versti reikia pažodžiui ir atsižvelgiant į prasmę, kurią jau anksčiau paaiškinau: ištirti turime ne patys save, o „d’etudier en moiméme“, ištirti tai, kas yra mumyse. Toliau Descartes’as pastebi vieną įdomų dalyką: „Man atrodo, kad tai man pavyko geriau, negu būtų pavykę tuo atveju, jei niekada nebūčiau palikęs savo šalies ir savo knygų“[18]. (Tai labai svarbus momentas, kuris vėliau pakartotinai peržaidžiamas ir tikrame Prousto likime, ir jo knygose.) Tai panašu į tai, kas būtų buvę, jei Petrarca nebūtų išvažiavęs ieškoti savo Tulės, o būtų pasinėręs į save (kaip ir Proustas būtų neišėjęs į platųjį pasaulį).
Taip atradome vieną iš svarbiausių Prousto pasaulį ir visą jo romaną persmelkiančių įvaizdžių – ypatingos, vidinės kelionės įvaizdį. Leistis į šią kelionę galima iš tikrųjų nejudant, t. y. nekeičiant padėties erdvėje: nevykstant iš Prancūzijos link Didžiosios Britanijos krantų ir nedalyvaujant karuose, nors Descartes’as ir dalyvavo (kaip kavaleristas; rusiškas prancūziško žodžio „la cavalier“ vertimas skamba labai prastai, o gruziniškas „მხედარი“ šiuo atveju tinka geriau, nes jis, kaip ir prancūziškas variantas, perteikia kario narsumo atspalvį, o ne tiesiog žymi žmogų-kavaleristą, t. y. tą, kuris sėdi ant žirgo). Norėdamas įtvirtinti šį ypatingos vidinės kelionės įvaizdį (kartu grįždamas ir prie prancūziškos angažavimosi aistros statyti save ant kortos (lošiamósios, žinoma), ir prie kultūrinio komplekso, atsiradusio Renesanso epochoje), priminsiu mums taip pat ir Dante’ę. Šį įvaizdį aptinkame ir jo kūryboje, tačiau tik jei į „Dieviškosios komedijos“ tekstą žvelgiame egzistenciniu, o ne filologiniu, akademiniu, pažodiniu ar komentatoriaus žvilgsniu.
Kaip žinome, „Dieviškojoje komedijoje“ aprašomi Pragaras, Skaistykla ir Rojus (kuriuose įkurdinti daugelis realių personažų, pažįstamų Dante’ei iš jo gyvenimo ir politinės veiklos Florencijoje). Joje tuo pat išdėstoma gana sudėtinga Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus topografija, arba geografija; ji turi savus komentarus religinėje-teologinėje literatūroje, ir panašiai. <…>[19] Tačiau aš noriu pažvelgti į šį tekstą kiek kitaip ir nusitverti to neabejotino fakto, kad šalia istorinių ir literatūrinių reikšmių daugiaprasmiai Dante’s simboliai žymi ir vidinio kelio simboliką; [kelio] glūdinčio sielos gilumoje, nes, pasak Dante’s, iš tiesų Pragaras glūdi mūsų sieloje kaip mūsų aistros, poelgiai ir motyvai; Skaistykla taip pat mūsų sieloje, ir Rojus – ten pat. Beje, Prousto kūryboje rojaus įvaizdis pasirodo kaip prarasto laiko vaizdinys, lygus pragaro vaizdiniui. Kalbėdamas apie rojų jis dažnai papildo, kad „tikrasis rojus – prarastas rojus“[20]. Prancūziškame tekste tai skamba geriau nei rusiškame, nes rusų kalboje, kaip ir gruzinų, deja, nėra žodžio, žyminčio rojų daugiskaitoje. O Prousto romane – paradis perdus – yra prarasti rojai.
Tuo noriu pasakyti, kad Dante’s „Komedijoje“ vykstanti kelionė iš tiesų yra simbolinė – geografiniai simboliai žymi tam tikrą vidinę geografiją, nurodo kelio taškus, kurie pereinami keliaujant į savo paties sielos gilumas; ten ir Pragaras, ir Rojus, ir Skaistykla. Negana to, Dante’s kūrybos simbolika nurodo ne tik taškus, kuriuos reikia pereiti leidžiantis į sielos gilumas; joje yra ir simboliai, nurodantys, ką turime padaryti, kad gebėtume į šią kelionę leistis. Šie simboliai randami ir Prousto romane, juos aš įvardinsiu.
Prisiminkime, kuo prasideda „Dieviškoji komedija“: „Per vidurį gyvenimo kelionės, / aš pakliuvau į baisiai tamsią girią“[21], – t. y. susidūriau su užduotimi susivokti savyje. Nukrypsiu prie simbolių ir alegorijų, kurie nurodo iš kelio išmušančius ir dar labiau šioje girioje paklaidinančius dalykus, neleidžiančius pradėti kelionės į savo vidų (o tik tai ir tegali išvesti iš šios girios, nes „gūdi giria“ – simbolis paklydusios sielos, nepažįstančios nei savęs, nei tikrosios savo padėties būtyje). Toliau Dante’s kūrinyje randame įstabų simbolį, kurį dažnai priimame vien kaip gražią literatūrinę frazę ar aforizmą. Taip skamba tai, ką girdi Dante iš lūpų savo vedlio Vergilijaus: „o baimė – tai prasčiausioji pagalba“[22]. Ir aš pridėsiu dar vieną frazę, kad jas kartu galėtume iššifruoti kaip simbolius. Ant Pragaro durų parašyta: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“[23]. Mes ir vėl suprantame šią frazę vadovaudamiesi kasdienės kalbos dėsniais – kad Pragare nebėra ko viltis, ir tai baisu. „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“ Iš tiesų žodžiai „baimė – tai prasčiausioji pagalba“ nurodo ypatingą narsumą. Šis išbandymas prieinamas tik tam, kurio nepančioja viltis.
Šios frazės yra simboliai dviejų pagrindinių psichologinių mechanizmų, kurie neleidžia mums savęs pažinti. Pirmasis iš šių mechanizmų yra tingumas[24]. Juk kas yra egzistencija? Egzistencija yra tai, ką turi atlikti čia ir dabar. Ji nesileidžia atidedama rytojui ar perkeliama ant kito pečių – nei artimo, ne tautos, nei valstybės ar visuomenės. Tai atlikti privalai pats, bet žmogus nelinkęs to daryti. Pavadinkime šį polinkio nebuvimą žodžiu „tingumas“. Tingumo tema kiaurai persmelkia visą Prousto tekstą. Tai priešas (arba psichologinis mechanizmas), kuris užtveria kelią į gilumą, į sielos šulinį – sielos šulinys užvertas tingumu. Užuot pasinėręs į egzistenciškai svarbų įspūdį, į unikalų potyrį, kuris tave ištiko, tu atidėjai tai kitai dienai, neįsiskverbei į jį, kad išnarpliotum (ką pajutai? Kodėl, tarkime, laimę?), arba nusprendei, kad apie tai galėsi perskaityti knygoje, kad apie tai žino ir draugiško pašnekesio metu tau papasakos kas nors kitas[25]. Tai ir yra tingumas, o tingumas – jis susijęs su baime. Ši tema, simboliškai išryškinta Dante’s, irgi nuolatos pasikartoja Prousto tekste.
Tad baimė – antrasis psichologinis mechanizmas, susijęs su pirmuoju, kuris užveria mums sielos šulinį. Tai baimė ne įprasta šio žodžio prasme, kaip išgąstis ko nors konkretaus (kaip galima, pavyzdžiui, išsigąsti pasiutusio šuns, šuoliuojančio žirgo, liūto, priešo ir t. t.), o baimė sužinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Štai ko – ypač jei dėl to reikia atsisakyti pačių idealiausių, mus išaukštinančių, mielų mūsų širdžiai įsivaizdavimų – žmogus nuolatos bando išvengti. Netgi revoliucionierius Marxas, stiprinęs save Dante’s lozungu „baimė – tai prasčiausioji pagalba“ (kurį perfrazavo „Kapitalo“ pratarmėje), iš tiesų ragino save juo vien verbaliai ir visą gyvenimą kreivai žiūrėjo į Londono policininkus bei idėjinius buržuazinės santvarkos sargus, lydėdamas žodžiais: „Nebijok, nebijok“, – į savo vidų taip ir nepažvelgė iš baimės išsiskirti su šviesiausia ir mylimiausia savo svaja.
Psichologiniame ir dvasiniame žmogaus gyvenime egzistuoja aibė tokių konstrukcijų ir darinių, skirtų tik tam, kad nematytume to, kas mus baugina[26]. Juk baisu, pavyzdžiui, sužinoti, kad mylimoji tave apgaudinėja. Visi gyvenimo įvykiai dėliojasi taip, kad leistų maksimaliai išvengti aiškios akistatos su faktu „taip, ji mane apgaudinėja“ – ir padaryti iš to išvadas. Mūsų psichologiniame gyvenime šiuo mylimosios atveju iškyla dešimtys viena ant kitos besiklojančių konstrukcijų, visuomet leidžiančių to išvengti.
Ir trečia – viltis. Neatsitiktinai Dante rašė: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“ Kiekvienas čia patekęs savo pragarą pamatys tik jei apleis viltį; kitaip tariant, viltis yra tai, kas neleidžia mums išvysti pragaro – to, kas yra iš tikrųjų. Labai dažnai vejamės viltį nežinodami, kad ji didžiausias žmogaus priešas. Pavyzdžiui, namas griūva, o mes dar bandome jį atstatyti. Kodėl? Mes tikimės, kad jis „pasitaisys“. Užuot jį palikę, apleidę šią viltį ir pasistatę naują namą. Arba vis klijuojame šeimą, kuri jau aiškiai iširo. Kodėl? Nes tikimės: rytoj viskas pasitaisys; o to ryžto, kurį gali suteikti tik vilties atsisakymas, neturime. Ryžtas – tai išeiti ir pradėti iš naujo, kitoje vietoje, su kitu žmogumi. Viltis – tai asilui prieš snukį atkištas kuokštas šieno, paskui kurį asilas amžinai seka.
Noriu pabrėžti labai paprastą mintį: viltis trukdo mums matyti, trukdo suprasti ir trukdo, jei vėl prisiminsime kelionės įvaizdį, pradėti judėti sielos šulinio link – Dante’s „Komedijoje“, kaip pamename, tai piltuvas, į kurio dugną spiraline, žemyn nukreipta trajektorija reikia leistis. Tačiau leidžiantis reikia gebėti, turėti narsos nenusukti akių, t. y. atlaikyti tuos vaizdus, kurie tau atsiveria. Gyvenime mes nematome sugriuvusio namo, nes viliamės, kad rytojaus dieną jis atsistatys, jei tik pakalsime sijas; taip atsiranda neįtikėtinas statinys, sudarytas iš prikabintų aukštų, langų ir sijų, ir visas jis laikosi ant trapios ir klaidingos vilties siūlelio. Beje, kaip tik todėl krikščionybėje, vienoje iš raštingiausių religijų, vienintelė leidžiama viltis yra ta, kuri visados nukreipta į Dievą, o ne į žmogų ar kažką jo sukurtą.
Vilties tema Proustui yra pagrindinė ašis, kurios šviesoje suprantama meilė Albertinai ir kurioje ji skleidžiasi (skleidžiasi pagal tai, kaip jis ją suprato). Jis aiškiai mato priežastis, dėl kurių ji iš tikrųjų nutiko ir liko jam nepasiekiama. Pirma, jis tingėjo ir bijojo atsidurti akis į akį su tiesa; antra, jis, kitaip nei Vergilijaus vedamas Dante, turėjo vilties. Vergilijus – dar vienas Dante’ei ir Proustui labai svarbus simbolis (ir mums, nes jis (šis simbolis) bus viena esminių mūsų darbo temų).
Vergilijus veda Dante’ę Pragare, Skaistykloje ir atveda prie Rojaus (Rojuje, kaip žinome, Dante turi jau kitus vedlius). Iš pirmo žvilgsnio mums tai atrodo graži literatūrinė metafora, kažkas panašaus į gruzinišką tostą, kurio metu kreipiamasi į kitus tokius pat didžius ar dar didesnius poetus: Dante įsitraukia į didžių senovės poetų ratą ir prašo jų užtarimo (taip, lyg rašytų eilinį eilėraštį, skirtą alegorinei Mūzos figūrai). Iš tiesų Vergilijus čia atsiranda neatsitiktinai. Vergilijus – ne iš tosto paimta alegorija ar metafora, o simbolis meno, kuris ir leidžia pradėti kelionę sielos šulinyje; tai nėra tiesiog opusas ar kūrinys – tai konstrukcija (kaip tam tikra mašina ar mechanizmas), dalyvaujanti mūsų gyvenime tada, kai pradedame kelionę į savo pačių gilumą. Vadinasi, įveikus psichologinius mechanizmus, tokius kaip baimė ir viltis, reikia kaip nors iš tikrųjų pradėti judėti; ir, pasirodo (taip manė Dante, ir Proustas tai pakartos), judėti galima tik kūrinio keliu, t. y. ypatingu darbu – darbu gyvenimo viduje.
Tai, ką aš pasakiau, mums labai svarbu, nes žvelgdami iš šios perspektyvos matysime meno vietą gyvenime, meno kūrinio statusą ir prigimtį radikaliai kitaip, nei siūlo tradicinė žiūra, prieš kurią Proustui teko kovoti. Tik šios kovos rezultatai iš esmės mūsų nepasiekė – mes ir toliau gyvename ikiprustiškoje epochoje pagal tai, koks mūsų santykis su kūriniu ir kaip suprantame veiklos, vadinamos menu, santykį su gyvenimu. Kol kas tik atkreipkime dėmesį, kad Dante’s Vergilijus nėra tiesiog alegorija; jis simbolizuoja tai, kad meno padedami galime pradėti judėti, suprasti, matyti ir taip toliau – keliauti sielos šuliniu: pirma vidun, kad paskui, jau apsivertę, galėtume grįžti atgal. Apsivertimas – tai dar vienas labai keistas Dante’s simbolis.
Daugelis komentatorių išryškina keistą Dante’s Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus topografijos, o kartu ir viso šio judėjimo, savybę. Kaip žinome, kelionę Dante pradeda leisdamasis žemyn tam tikrame taške, matydamas tą patį pasaulį, kurį ir mes su jumis matome – tą patį dangų, saulę, medžius; ir grįžta jis per tą patį tašką, tačiau virš jo galvos jau kitas dangus, kitas pasaulis. Tai skirtingi pasauliai: tas, kurį sąlyginai vadiname nesuprantamu, ir šis – suprantamas. Kitas pasaulis, kita realybė. Kaip tai įmanoma? Kaip buvo galima judėti tokia trajektorija ir vėl išnirti tame pačiame taške, tik su apvirtusiu dangumi? Vadinasi, nenustodamas judėti, turėjai apsiversti. Pasaulis neapsivertė – apsivertė Dante. Kaip žinome, Dante’s kelyje yra taškas, kuriame, kaip jis sako, „visas žemės tankis susitelkęs“[27]. Jame baisūnas Gerionas[28], į kurio kailį įsitvėręs keliauja Dante, apsiverčia ir pradeda – visiškai nesuprantamu būdu – judėti viršun (beje, Vergilijus primena Dante’ei, kad jie apsivertė[29]).
Šis apsivertimas – dar vienas mums tinkamas simbolis. Žinoma, Dante nesamprotavo apie tai taip, kaip samprotauti bandome mes, – jis ėjo kitu keliu, bet priėjo būtent tai. Įsiminkime šiuos simbolius, tame tarpe ir meno kūrinio simbolį (kurį Dante išreiškė Vergilijaus figūra), kurį Proustas nuolat atkartoja kaip simbolį vienintelio įmanomo darbo – įsiskverbimo į „Aš“, t. y. kūrinio sukūrimo darbą. Kūrinys yra kaip tik tai, kas leidžia mums panirti į save pačius ir tuo pačiu komunikuoti su tikrove, o be šio panirimo komunikacijos nebūtų.
Aš po truputį įvedu vis daugiau vizualių geometrinių įvaizdžių – kalbu apie kelią, apie nardymą, apie ryšį tarp taškų, – ir taip vedu mus pagrindinės mūsų apmąstymų temos link, būtent prie topologijos. Topologija – tai mokslas apie vietas, arba nematuojamoji geometrija [неизмерительная геометрия].
Taigi, mes pagausinome savo vizualius geometrinius įvaizdžius ir užsikabinome už iš dalies psichologinių simbolių: narsumo – kaip vilties neturėjimo, darbo – ne kaip išsklaidyto rutininio darbo, o kaip užimtumo savimi pačiu savyje. Atliekant šį darbą tarpininkauja tai, kas „statosi“ kaip kūrinys; tačiau galima ir nevadinti jo būtent taip, juk senosios, pirminės meno formos (bažnytinės ar religinės) apskritai neegzistavo išskirtiniu, t. y. atskiru, pavidalu kaip meno kūriniai, atiduoti dispozicijai menininkų, specialiai užsiėmusių jų kūrimu mūsų vartojimui.
Tam, kad supratimo grandinė užsivertų, trumpai noriu pasakyti dar kai ką. Simbolis, apie kurį kalbu, ir Prousto, ir Dante’s kūriniuose verčia mus matyti mūsų pačių gyvenimo organus, t. y. ne tai, kas atskirta nuo mūsų gyvenimo, o tai, ko viduje iš tiesų kuriamas gyvenimas, – taip, kaip kepenyse gaminama tulžis. Kūrinys yra gyvenimo organas, tačiau ne to [gyvenimo – vert.], kuris kuriasi savaime, o kažkokio kito. Vergilijus vedė Dante’ę, t. y. jį vedė meno kūrinio konstrukcija. Kol kas užfiksuokime tai kaip dalykinę mūsų minties, mūsų mąstymo temą.
Grįžkime prie įvaizdžių. Vieną iš esminių Prousto įvaizdžių jau aptariau, dabar aptarsiu ir kitą, kuris išbaigs visus likusius. Kaip minėjau, yra kelias kaip ypatinga kelionė, ir tai yra esminė tema; bet yra dar vienas įvaizdis, susijęs su tuo, kas kelią lyg ir užbaigia. Įsivaizduokime lanką, vaivorykštės parabolę, jungiančią du vienas nuo kito nutolusius taškus. Kelio simbolis Proustui pasirodo būtent kaip tokio lanko įvaizdis (ir jį, beje, sukuria meno kūrinys), kuris užbaigia kelionę, judėjimo kelią į mūsų pačių gelmę. Tai vaizdinys suplėšytų vienos visumos dalių, kurios siekia priartėti viena prie kitos ir juda susijungimo link kvapą gniaužiančia parabole. Baisi parabolė, kuri ir yra Dante’s judėjimo trajektorija, skrydis; ir tokia pat parabolė, vaivorykštė, užverianti kelią, sujungianti tai, kas suplėšyta, – tai vaivorykštė, apglėbianti visą „Prarasto laiko beieškant“ romaną. Ją galima sulyginti su hiperboline Riemanno plokštuma ir judėjimu ja. Tačiau tai kažko vieno atplėštų dalių vaizdinys; dalys traukia viena kitą ir siekia susijungti. Tai ir vėl yra vienas iš pačių seniausių simbolių. Krikščionybėje, pačiame naujos religijos centre ir šerdyje, pasirodė Kristaus figūra, ir pirmą kartą (kaip daugelis mano, ir akivaizdu, jog taip ir yra) žodis „meilė“ pradėtas sieti su žodžiu „Dievas“. Krikščionybės Dievas – tai meilės Dievas. Jau minėjau, kad vienintelė viltis, suderinama su žmogaus ieškojimo psichologija, t. y. su psichologija ieškančios žmogaus sielos, pasukusios susijungimo su savimi keliu, visada yra nukreipta į Dievą.
Nuo pat žmogiškojo abstraktaus mąstymo pradžios, t. y. nuo filosofijos atsiradimo, buvo manoma, jog filosofija gimė po Eroso, meilės dievo, ženklu. Šis simbolis gali nustebinti, nes jis, atrodytų, iš kitos srities. Erosas buvo aukščiausias filosofinės minties simbolis. Iš pirmo žvilgsnio – labai neįprasta. Nejau meilė yra vienas iš filosofinio samprotavimo objektų? Iš ko sudarytas šis simbolis? Kodėl žodis „erosas“ arba Eroso figūra tapo dvasinio darbo simboliu, mąstymo simboliu (juk tai, apie ką kalbu, iš esmės ir yra tai, ką Dante, Proustas ir kiti vadina mąstymu)?
Paaiškinsiu šio simbolio sudėtį. Senovės žmonėms meilė buvo pavyzdys tokio atvejo, kai žmogiškas veržimasis ir aistra, nukreipti į kuriuos nors objektus ar žmones, iš tiesų yra siekis vėl susijungti su tuo, kas kadaise buvo viena (tai ir įsivaizduoja žmogus, patiriantis aistrą). Tikrasis meilės jausmo turinys – tai siekis susijungti, arba pulsacijos – susijungimo impulsai. Tarkime Platonas manė, jog pirminis žmogus buvo tam tikras vienis, ir, priduria jis, androgininis vienis[30]. Vientisas žmogus (ar tokio žmogaus idėja) – tai androginas, dvilytis sutvėrimas, nesuskilęs pusiau, kai kiekviena pusė yra skirtingos lyties. Meilė, arba Erosas, valdo žmonių aistras todėl, kad jos, iš tiesų nepriklausomai nuo to, ką pats žmogus apie tai galvotų, siekia susijungti su tuo, kas kadaise buvo viena.
Pavyzdžiui, vyras ne paprasčiausiai myli moterį (nors jam ir gali atrodyti kitaip) – iš tiesų jo įtampa ir aistros mechanizmas siekia susijungti su savimi pačiu – susijungęs jis būtų nepriklausomas uždaras vienetas, turintis viską, ko jam reikia, pats savyje. Juk kas yra žmogiška priklausomybė? Priklausomybė atsiranda tada, kai nesi sau pakankamas, savyje neturi visko, ko tau reikia, ir tau prireikia to, ką turi kitas, trečias, penktas ar dešimtas. Androginas – idealus tam tikro savipakankamumo įvaizdis, kai viskas, ko reikia, – tavyje pačiame. <…>
[1] Šioje vietoje M. Mamardašvilis žaidžia dvejopa žodžio „лицо“ reikšme – rusų kalboje šis žodis gali reikšti ir „veidą“, ir „akivaizdą“. Orig.: „Кто мы такие перед лицом света или лицом сознания (как Сократ – лицо, и Платон это помнит)?“ (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
[2] „<…> mintis apie kūrinio statymą nepaliko manęs nė akimirkai. Nežinojau, ar tai bus bažnyčia, kurioje tikintieji galės pamažu išmokti tiesų ir atskleisti harmoniją, didįjį visumos planą, ar šis statinys – it druidų paminklas – liks stovėti salos viršūnėj, niekieno niekada nelankomas“ (Proust M. Atrastas laikas / Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – Vilnius: Alma littera, 1997. – 271. Toliau cituojant iš šio leidinio nurodomi tik puslapiai).
„Tada staiga pagalvojau, kad jei dar turiu jėgų baigti savo kūrinį, šis rytas, – kaip kadaise kai kurios mane paveikusios dienos Kombrė, – būtent šiandien įkvėpęs man tiek mano kūrinio idėją, tiek ir baimę, kad negalėsiu jos įgyvendinti, pirmučiausia pasireikštų šio kūrinio forma, kurią kitados nujaučiau Kombrė bažnyčioje ir kuri paprastai mums lieka nematoma, – Laiko forma“ (p. 274).
[3] „<…> savo knygą, – nedrįstu ambicingai tarti, jog statysiu kaip katedrą, – paprasčiausiai siūsiu, kaip siuvama suknelė“ (p. 265).
[4] „Iš tikrųjų kiekvienas skaitytojas, kai skaito, skaito save patį. Rašytojo kūrinys tėra tik savotiškas optikos instrumentas, kurį jis duoda skaitytojui, kad padėtų jam įžvelgti tai, ko be šios knygos jis galbūt pats savyje nematytų. <…> Tačiau kiti ypatumai <…> verčia skaitytoją skaityti tam tikru būdu, kad gerai įskaitytų; autorius neturi įsižeisti, o priešingai, duoti skaitytojui daugiausia laisvės ir tarti: „Pasižiūrėk pats, ar geriau matai pro šį ar pro aną lęšį“ (p. 171).
„Bet, grįždamas prie savęs paties, ėmiau kukliau galvoti apie savo knygą, ir būtų netgi netikslu sakyti, jog mąsčiau apie jos būsimus skaitytojus, savo skaitytojus. Mat, kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškai didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save. Tad neprašysiu jų, kad mane girtų arba koneveiktų, o vien kad man pasakytų, ar gerai pataikiau, ar žodžiai, kuriuos savyje įskaito, yra tokie, kokius parašiau (šiuo atveju galimi nesutapimai, beje, ne visada turėtų kilti dėl to, kad suklydau, o kartais dėl to, kad skaitytojo akys nebus pritaikytos prie mano knygos ir jis negalės gerai skaityti savęs paties)“ (p. 265).
[5] Netiksli citata. Originale ši frazė skamba taip: „À nous deux maintenant!“ (Balzac H. de. Le père Goriot. – Paris: Bookking International, 1993. – P. 315).
[6] „Na, o dabar grumsimės!“ (Balzac H. de. Tėvas Gorijo. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 270). Rusiškame vertime ši citata skamba taip: „А теперь – кто победит: я или ты!“ (Бальз ак О. Отец Горио. – М.: Художественная литература, 1983. – P. 462).
[7] „Leidomės keliu į Hudimenilį; staiga mane užliejo didžiulės laimės jausmas, kokį nedažnai patirdavau, kai išvykau iš Kombrė, tai buvo laimė, panaši į tą, kurią patyriau, beje, žvelgdamas į Martenvilio varpines. Bet šįsyk jai kažko trūko. Ką tik buvau pastebėjęs už duobėto kelio, kuriuo važiavome, tris medžius, tikriausiai kadaise augusius pavėsingos alėjos pradžioje… <…> Žiūrėjau į tris medžius, gerai juos mačiau, bet mano protas suvokė, kad už jų slypi kažkas, ko jis negali užvaldyti, kaip tie per toli esantys daiktai, kurių negalime pasiekti pirštais ištiesę ranką, tik kartais akimirkai užkliudome jų apvalkalą nieko neužčiuopdami. <…> Vėl patyriau ypatingą pasitenkinimą [ce genre de plaisir], tiesa, reikalaujantį tam tikro minties darbo, bet šalia jo visos neveikios pramogos, verčiančios jo atsisakyti, atrodo gan menkos. Šį pasitenkinimą, kurio šaltinį kol kas tik nujaučiau, kurį turėjau pats susikurti [Ce plaisir, dont l‘object n‘était que pressenti, que j‘avais à créer moi-même], patirdavau tik retkarčiais, tačiau kiekvienąkart man rodės, kad visa, kas nutiko per pertrauką, yra visai nesvarbu, kad įsikibęs į jo vienintelę realybę galiausiai pradėsiu tikrą gyvenimą“ (Proust M. Žydinčių merginų šešėlyje / Vertė Galina Baužytė- Čepinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 204–205).
[8] „Daugelį metų man iš Kombrė neegzistavo niekas daugiau, tik mano gulti ėjimo scena ir drama, bet vieną žiemos dieną, kai parėjau namo sušalęs, mama, tai matydama, pasiūlė man arbatos, nors šiaip aš jos negerdavau. Iš pradžių atsisakiau, bet paskui nežinau kodėl apsigalvojau. Ji liepė atnešti man vieną tų nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose moliuskų geldutėse. Ir netrukus, prislėgtas niūrių dienos įspūdžių ir nelinksmo rytojaus perspektyvos, aš mašinaliai pakėliau prie lūpų šaukštelį arbatos su įmerktu pyragaičio gabalėliu. Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo visos gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi. Nebesijaučiau menkas, atsitiktinis, mirtingas. Iš kur galėjo ateiti į mane šis galingas džiaugsmas? Jutau, kad jis syji su arbatos ir pyragaičio skoniu, tačiau be galo pranoksta jį ir, matyt, nėra tos pat prigimties. Tai iš kur jis? Kur jį pagauti? <…> Ir, kaip tame japonų žaidime, kai į porceliano dubenėlį su vandeniu pamerktos nedidelės, pažiūrėti vienodos popieriaus skiautelės ūmai ištįsta, susirango, nusidažo, tampa skirtingos, pavirsta gėlėmis, namais, žmonėmis, ryškiais ir atpažįstamais, taip ir dabar visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombrė, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestai ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio“ (Proust M. Svano pusėje / Vertė Aldona Merkytė. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 41–43).
[9] Proust M. Jean Santeuil. – Paris: Gallimard, 1971. – P. 490, 703.
[10] Tulė (Thule (lot.), Θούλη (gr.), pasak legendos, yra toliausiai į šiaurės vakarus nutolusi Europos sala, žyminti oikumenos (pažįstamo pasaulio) pabaigą.
[11] „Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę / Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (Shakespeare W. Romeo ir Džuljeta / Vertė Aleksys Churginas. – Vilnius: Obuolys, 2018. – P. 80).
[12] Trečioji M. Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ dalis vadinasi „Germantų pusėje“.
[13] Čia ir toliau M. Mamardašvilio komentarai jo cituojamose ištraukose pateikiami skliaustuose ir išskiriami kursyvu.
[14] Descartes R. Samprotavimas apie metodą / Vertė Gvidonas Aloizas Bartkus. – Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017. – P. 39.
[15] Descartes R. Samprotavimas apie metodą. – P. 47.
[16] Ten pat.
[17] Tokį pati vertimą randame ir lietuviškame leidime, žr.: Descartes. Samprotavimas apie metodą. – P. 47.
[18] Ten pat.
[19] Čia ir toliau ženklu <…> žymimi garso įrašo trūkiai ir kupiūros citatose.
[20] Proust M. Atrastas laikas. – P. 140.
[21] Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 9.
[22] Ten pat. – P. 29.
[23] Dantė Aligjeris. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Aleksys Churginas. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 19.
[24] Proust M. Atrastas laikas. – P. 155.
[25] „Mačiau, kaip tolsta medžiai, beviltiškai modami rankomis, tarsi sakytų: ko nesužinojai apie mus šiandien, niekada nežinosi. Jei leidi mums prasmegti šio kelio gelmėje, iš kurios stengėmės į tave pakilti, ištisa tavęs paties dalis, kurią tau nešėme, amžinai pasiners į nebūtį“ (Proust M. Žydinčių merginų šešėlyje. – P. 206).
[26] „Kai užrašą aš perskaičiau ant sienos, ten, kur ženklai žioravo tamsiaspalviai, tai ištariau: „Maestro, siaubas grynas!“ Jisai pakėlė savo mąslią galvą: „Čionai išsaugot reikia dvasią tvirtą, o baimė – tai prasčiausioji pagalba“ (Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – P. 29).
[27] Ten pat. – P. 361.
[28] Kalbos riktas. Mintyje M. Mamardašvilis turi Liuciferį, į kurio kailį įsitvėręs Vergilijus, ant pečių nešdamas Dante’ę, leidžiasi žemyn siaurėjančiu urvu, paskui apsiverčia ir iškyla į šviesą (žr.: Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – P. 358–362).
[29] „O jis: „Manai esi įsikabinęs į to šuns vilnas? Jog čionai dar taškas, iš kur pasaulį pervėrė šlykštynė? Kol slydau aš, šiaurinis gaubė lankstas, kai pasukau, tu pralėkei pro centrą, kur visas žemės tankis susitelkęs. Dabar jau kito pusrutulio ūkas, ir kitas skliautas virš galvų iškeltas, tos sausumos ir vandenų paunksnėj kadaise numirė Žmogus Nekaltas“ (Ten pat. – P. 360–361).
[30] „Šis visybės geismas bei siekimas ir vadinamas meile. Tad anksčiau, kaip pasakojau, buvome vienetas, bet dabar dėl mūsų prasižengimų dievas išskirstė mus…“ (Platonas. Puota, arba Apie Meilę / Vertė Tatjana Aleknienė. – Vilnius: Aidai, 2000. – P. 32).