literatūros žurnalas

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

2017 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją. Klausytojai įrašinėjo paskaitas kasetiniu magnetofonu, kuris kartais strigdavo, be to, stigo kasečių, todėl po paskaitos įrašą neretai reikėdavo skubiai iššifruoti. Šitaip atsirasdavo teksto spragų ir riktų. 1980 m. filosofo dukra Jelena Mamardašvili gavo iš tėvo iššifruotų paskaitų egzempliorių, kuris ir tapo šio jos redaguoto leidimo pagrindu. Kampiniais skliaustais pažymėtos vietos, kur, pasak jos, „neišvengiamai viršyti redaktoriaus įgaliojimai“ arba kyla abejonių, ar tekstas iššifruotas teisingai. Laužtiniais skliaustais pažymėti pagalbiniai redaktorės intarpai arba įsivaizduojami praleisti žodžiai ir žodžių junginiai.

 

Šešiolikta paskaita

Pradėjome analizuoti Freudą. Žinoma, nedėstysiu viso psichoanalizės turinio, aptarsiu tik problemas, svarbias filosofijai ir paveikusias kultūrą apskritai, taip pat tuos aspektus, kurie bus įdomūs jums, jei man pavyks kaip nors apie juos papasakoti.
Taigi grąžinu jus prie prasmės problemos. Sakiau, kad prasmės problema verčia rinktis terminus ir sąvokas, fiksuojančias tam tikrą mūsų sąmonės ir patyrimo sritį, kurios neaprėpia „melo“ ir „tiesos“ terminai ir sąvokos. Jau užsiminiau, kad esama kažko, kas objektyviu moksliniu požiūriu nėra tiesa ir vis dėlto nevertintina kaip melas, nes turi prasmę. Ir tai atspindi visą mąstymo posūkį. Ankstesnis objektyvusis arba objektyvistinis požiūris, susidūręs, pavyzdžiui, su nukrypimų, iliuzijų, negalavimų atvejais, savaime suprantama, vertino šiuos nukrypimus, iliuzijas, negalavimus, iškraipymus, haliucinacijas, gretindamas su tam tikra išorine, pabrėžiu, išorine daiktine tikrove. Ir, pabrėžiu, tai buvo tarsi natūralu. Įsidėmėkite šią aplinkybę. Juk kai sakau, kad jūsų išgyvenimas nėra tikras, kad tai suklydimas, klaidingas išgyvenimas, klaidingas jausmas, klaidinga mintis, laikausi prielaidos, kad tam tikras jūsų pačių patyrimo turinys kažkaip žinomas be jūsų patyrimo, t. y. jūs ką nors išgyvenate, o to, ką apskritai galite išgyventi ir matyti, turinys jau iš anksto duotas iki jums ką nors išgyvenant, realiai patiriant, duotas kaip tam tikra perspektyva, kaip tik tokia, kurią vadinau absoliučia arba, kitaip tariant, duotas kaip kažkoks įvykis savyje (vešč’-v-sebe), įvykis pats savaime (tai yra kažkoks įvykis, išgyvenimas pats savaime egzistuoja objektyvioje pasaulio struktūroje anksčiau, nei buvo išgyventas ir papasakotas). Pabrėžiu, kad tik ši prielaida ir leidžia mums vertinti realų žmogaus patyrimą kaip nukrypimą, suklydimą.
Atkreipkite dėmesį, mes žinome, kad dalykų, išgyvenamų sąmonės terminais, tikrovė yra neabejotina. Jei medicinos duomenimis jums nieko neskauda, o jūs juntate skausmą, tai skausmas egzistuoja kaip sąmonės reiškinys, kad ir ką sakytų medicina. Yra vadinamasis fantominis pojūčių, susijusių su amputuota koja, išgyvenimas: kojos nėra, bet yra nesamos kojos pirštų pojūtis. Ir atkreipkite dėmesį, kad sąmonės patyrimo požiūriu apie tokio pobūdžio fantominį išgyvenimą iš tikrųjų beprasmiška sakyti, yra koja ar jos nėra. Skausmo suvokimas ir yra skausmo turinys. Iš tikrųjų tai viena iš egzistencializmo, kaip tik taip ir analizavusio sąmonę, tezių: kokio nors išgyvenimo, jo egzistavimo turinį ir sudaro maniškis jo suvokimas. Sykiu sąmonės išgyvenamų reiškinių traktavimas įgauna tam tikrą atspalvį, būtent (atkreipkite dėmesį) atsiranda mintis apie tai, ką galima vadinti sau pakankamu (samodostatočnyj) išgyvenimu ar patyrimu; atsiranda mintis, kad nėra prasmės gretinti kokį nors išgyvenimą su jo turiniu, koks jis būtų pats iš savęs, tai yra esybių, įvykių savyje, apie kuriuos kalbėjau, pasaulyje. Juk kai ką nors su kuo nors gretiname, gretinamasis nėra sau pakankamas. Juk taip? Jei išgyvenimas sau pakankamas, tai (pagal šių žodžių prasmę) jį suprantame gretindami su juo pačiu, neišeidami iš jo ribų, likdami paties išgyvenimo ribose. Sakydamas, kad skausmo suvokimas ir yra skausmo egzistavimas, sykiu sakau, kad skausmo suvokimas sau pakankamas; man nereikia, pavyzdžiui, skaudančios kojos suvokimo gretinti su koja, tai yra su tam tikru įvykiu savyje, kurio nėra (kojos nėra, ji nupjauta; jei nėra įvykio savyje, tariamai nėra ir skausmo; betgi ne, aš jaučiu skausmą). Ir jei pagal suvokimo apibrėžimą skausmo suvokimas ir yra skausmo egzistavimas, neturiu išeiti už šio išgyvenimo arba šio patyrimo ribų, turiu jį laikyti sau pakankamą.
Taigi gaunu tam tikrą implicitinę prielaidą, kuri ir yra implicitinė Freudo prielaida, būdinga ir daugeliui kitų šiuolaikinių būdų suprasti sąmonės ir kultūros gyvenimą, būtent kad šis išgyvenimas, šis patyrimas praneša mums iš esmės naują dalyką, kažką, ko neduoda objektyvi pasaulio perspektyva (objektyvi pasaulio perspektyva rodo nupjautą koją, o patyrimas pateikia judinamų nupjautos kojos pirštų išgyvenimo fantomą). Vadinasi, pirma, kartoju, yra prielaida, kad tam tikras išgyvenimo patyrimas, sąmonės patyrimas iš esmės praneša tai, ko iš anksto nepateikia jokia objektyvi perspektyva, taigi ko negalima gretinti su išorinio stebėtojo žiniomis (o sąmonę, patyrimą, mąstymą, kultūrą ir t. t. tiriantis žmogus yra už šio patyrimo ribų, tai vadinamasis išorinis stebėtojas); antra, išorinis stebėtojas turi samprotauti taip, kad jo samprotavimai apimtų tik tai, ką jam pirmą kartą praneša pats objektas (kokio nors stebimo žmogaus išgyvenimai), ir neperžengtų prasmių ribų. Taigi vėl grąžinu jus prie prasmės.
Prasmės (ne kasdiene šio žodžio reikšme) problema atsiranda, kai mėginame analizuoti pojūtį ir išgyvenimą jo paties kontekste arba, pasakysiu, jo netranscenduojame, t. y. neišeiname, palikę išgyvenimą, į kokį nors anapus jo ribų žinomą pasaulį, o pasiliekame viduj šio išgyvenimo ir tariame, kad ten, šio išgyvenimo taške, pirmiausia ir gimsta <pasaulis>. Tada prasmės problema yra tokia problema, kai imame objektą, terminus, žodžius, išreiškiančius išgyvenimus taip, kad jie negretinami su jokiu išoriniu pasauliu, pasauliu už jų, žinomu išoriniam stebėtojui, ir turi prasmę tokia šio žodžio reikšme: jie išsprendžia ir išreiškia tam tikrus slaptus vidinius pačios sąmonės procesus, tam tikrus sluoksnius ir struktūras, kurie per šį objektą ir įgauna išraišką. T. y. tam tikras sąmonės pasaulis, tam tikra sąmonės struktūrų aibė, hierarchija, sąmonės lygmenys, sakysime taip, apskritai išsisprendžia per prasmes, per prasmes atranda savo judėjimo formą ir būdą. Vadinasi, prasmės yra kažkokie specifiniai dalykai, nes išsprendžia kažką kita, išsprendžia problemas; kitaip tariant, prasmė, kurią regime paviršiuje, arba tai, kas yra paviršiuje ir ką vadiname prasme, yra problemų sprendimo pėdsakas. Atkreipkite į tai dėmesį.
Kiek nukrypsiu į šalį ir paaiškinsiu, ką turiu omenyje, kalbėdamas apie prasmes kaip problemų sprendimo pėdsakus, ir ką jos reiškia psichologijai ir mūsų realistiškesniam žmogaus sielos ir psichinio gyvenimo supratimui. Pasitelksiu vadinamųjų žmogaus savybių, psichologinių savybių, problemą ir paimsiu pavyzdį ne iš psichologijos, o iš egzistencializmo, iš Sartre’o kūrybos, pavyzdį, sukurtą pernelyg psichoanalizės stiliumi ir prasme, nors pats Sartre’as ir nepripažino psichoanalizės.
Mes įpratome laikyti žmogų kažin kokia sau pačiam <duota> būtybe, kažkokiu būdu (dabar tariame, kad natūraliai) apdovanota kokybėmis ir savybėmis, t. y. vienas žmogus didžiadvasis, kitas nedidžiadvasis, vienas šykštus, kitas dosnus, vienas melancholikas, kitas linksmas ir t. t. – štai kažkoks maišas su bulvėmis ir galime vardyti sielos bulves: šykštumas, piktumas, pavydulingumas arba, priešingai, kitos savybės. Yra Sartre’o apsakymas ar apysaka pavadinimu „Chef“ (galva, vadovas), pasakojanti apie jaunuolį, įtrauktą į fašistinės pakraipos politiką. Sartre’as analizuoja jį įvykių ir psichologijos kryžkelėje ir mėgina parodyti, kad žmogaus savybė (tarkime, isteriška fašistinė agresija, kurią mūsų psichologinis objektyvumas dažniausiai laiko galutine paaiškinimo instancija), tai, kas pasireiškia šios savybės arba kokybės pavidalu, iš tikrųjų yra kažkas įtvirtinta, t. y. tam tikros dinamikos įtvirtinimo produktas, nutikusių įvykių pėdsakas, ir per šią savybę, pabrėžiu, žmogus suvokė pasaulį ir padarė jį sau įmanomą.
Susidūrę su kokia nors problema, susidedančia iš įvairių komponenčių – X, Y, Z ir taip toliau, – ką gi iš tikrųjų vadiname problemos sprendimu? Problemos sprendimu vadiname kokį nors „atsakymą“, ką nors, kas leidžia mums suteikti prasmę, padaryti priimtiną tai, ką [anksčiau] vadinome problema. Tačiau tokiu atveju reikia gyventi sykiu su tuo, kas anksčiau buvo problema, t. y. padaryti pasaulį <leistiną>, priimtiną, tokį, kuriame galima gyventi realizuojant save, – štai kas yra problemos sprendimas. Tai štai, anas šefas, jaunuolis, vaikystėje patyrė <…> traumą. Jis ją suvokė (osmyslil), t. y. suteikė jai prasmę (smysl) taip, kad pasaulis su visais jį traumavusiais dalykais pasidarė jam įmanomas per isteriškumą ir agresiją. Arba, pavyzdžiui, imkime šykštumą: šykštumas, t. y. santykis su pinigais, yra būdas, kuriuo žmogus, mūsų vadinamas šykščiu, išsprendė tam tikras gyvenimiškas problemas; problemos sutilpo į šią savybę ir pasaulis įmanomas žmogui, nes jis yra šykštus. Pavyzdžiui, tos problemos gali būti seksualinės ir taip pat pasireikšti per santykį su pinigais, t. y. pinigai – daiktas, kuris sutelkė į save tam tikrus psichinius vaikystės impulsus, judesius ir paskatas. Susitelkę jame [(šiame objekte)], jie patys paskui pasitraukia iš sąmonės ir realizuojasi kaip šiam žmogui įmanomi, kaip sudarantys būtent jį, o ne kitą, per santykį su pinigais, kurį regime paviršiuje.
Taigi problemą galima ir apversti: imti tai, ką aptinkame paviršiuje kaip medžiagą, ir gvildenant ją grįžti prie to, kas nutiko. Tam būtinos dvi prielaidos: pirma, reikia nelaikyti šykštumo ar agresyvumo išbaigta savybe, galutine paaiškinančia instancija; antra, reikia suteikti šykštumui arba agresyvumui prasmę. Ką reiškia šykštumas konkrečiu atveju? Reikia matyti jį kaip prasminį darinį tuo požiūriu, kad jis tėra kažko kito simptomas (čia įvedu žodį, labai svarbų psichonalizei). Ir to kito nereikia atmesti.
Kai sakoma, kad haliucinuojantis žmogus mato ne tai, kas iš tikrųjų yra, kas gi yra tas „iš tikrųjų“? Mūsų žodžiai nėra nekalti, jie apsunkinti prielaidų ir išlygų. Kai sakau „yra iš tikrųjų“, tai reiškia, kad iš tikrųjų kas nors egzistuoja iš tam tikros išorinio stebėtojo perspektyvos, įvykių savyje pasaulyje. Iš tikrųjų žmogus neturi kojos, iš tikrųjų nėra rožinių dramblių, o žmogus regi rožinius dramblius ir jaučia amputuotos kojos pirštus. Per šį fantomą galima atnarplioti tam tikrus fundamentalius psichikos procesus, pasireiškiančius šiuo, o ne kokiu nors kitu fantomu. Iš čia tas santykis su klaidomis, iliuzijomis, nukrypimais, kurį ką tik nusakiau žodžiais „to nereikia atmesti“.
Pagalvokite, kaip dažniausiai samprotaudavo tradicinė psichologija, kultūrologija ir filosofija. Yra tam tikri normalūs psichikos procesai. Žinoma, pasitaiko ir ligų, nukrypimų, bet visos tos ligos ir nukrypimai tėra tiesiog svyravimai (paaiškinami netgi pernelyg fizikiniais terminais, fizikos terminais), atsitiktiniai fiziologinio aparato sutrikimai, visiškai dėsningai paaiškinami, jei išanalizuojame mūsų organų struktūrą. Galime nubrėžti, kaip juda šviesos spinduliai, kaip jie lūžta ir t. t., ir parodyti, kad tam tikromis matymo ir regos sąlygomis mums turi atrodyti taip ir šitaip, – tai tiesiog mūsų psichinio gyvenimo nukrypimas nuo normalaus darbo režimo. Ką reiškia laikyti ką nors nukrypimu? Reiškia laikyti neesminiu, atsitiktiniu dalyku ta žodžio prasme, kad tai niekada netaps kokios nors analitinės, tiriamosios ar mokslinės teorijos medžiaga.
Kartą per paskaitą padariau riktą: pasakodamas apie inteligentiją, kurią apibūdinau „apvaizdos patikėtinių“ terminais, užuot pasakęs „apvaizdos patikėtiniai“ (poverennyje), pasakiau „apvaizdos patikrintieji“ (proverennyje). Be abejo, tai psichoanalitinis riktas, t. y. jo negalima sieti, tarkime, su mano nedėmesingumu, įprastiniais kalbos srauto nukrypimais, pateikiančiais įvairių dalykų, atsitiktiniais ir atmestinais, nes beprasmiais. Tai nukrypimas ir todėl neturi prasmės? Ne, turi prasmę, nes šituo riktu, kuriame yra žodis „patikrintieji“, nukrypimas iš tikrųjų giliai susijęs su tuo, apie ką kalbu. Jie – ne tik „patikėtiniai“, bet ir „patikrintieji“. Neketinau to sakyti ir apie tai negalvojau; tai pasisakė nepaisant tam tikro teiginio, kurį būtų sąmoningai kontroliavęs teiginio ketinimas. Juk mūsų teiginius, tai, ką sakome, sąmoningai kontroliuoja mūsų ketinimas teigti ir ta prasmė, turinys, kuris yra išbaigtas mūsų galvoje, kurį norime išreikšti ir kuriam išreikšti ieškome formos, žodžio. Pasakiau „patikrintieji“, t. y. „patikimi“, – tokia buvo prasmė, kurios neketinau išsakyti, bet ji pasisakė. Skirtis tarp „pasakyti“ (viena veiksmažodžio forma) ir „pasisakyti“ (kita veiksmažodžio forma) žymi psichoanalizės ribą.
Kai žmogus mato tai, ko nėra (baltus dramblius, rožinius dramblius), reikia žiūrėti, kas pasisakė. T. y. ligas, nukrypimus, haliucinacijas, paklydimus turime vertinti rimtai, bet ne tiesiogine, o netiesiogine arba netiesiogine-simboline ar simptomine reikšme; nereikia jų laikyti, viena vertus, klaida, kita vertus, kuo nors, ką reikėtų gretinti su išoriniu, be šio patyrimo žinomu objektu, pasitelkiant tiesos ir netiesos terminus; turime priimti juos kaip simptomus, taigi laikyti patyrimą sau pakankamą, neišeiti už jo ribų ir žiūrėti, kas šiuo [simptomu] išsprendžiama. Tarkime, žmogus atsigula miegoti; yra tokių neurozinių būsenų, kai jis negali užmigti, neatlikęs tam tikro keisto ritualo, kartais slapto, išoriškai nepastebimo, o kartais taip užvaldančio žmogų (kaip šventojo Vito šokis), kad jis apskritai nekontroliuoja savęs ir, pavyzdžiui, turi atsistoti ant galvos arba tris kartus paliesti nosį, arba padėti ką nors po pagalve. Ką šie objektai reiškia? Tokiu atveju nosis ar stovėjimas ant galvos jau ne objektai, o prasmės, į kurias supakuoti psichiniai procesai: prasmė išsprendžia tų procesų dinamiką, ir galime pažvelgti į nosį kaip į psichikos, o ne anatomijos reiškinį ir mėginti kažką iššifruoti, pasitelkę tam tikrą techniką. Tas pat ir kalbos riktų, apsirikimų atveju. Minėjau savo riktą, „apvaizdos patikrintieji“, o ne „apvaizdos patikėtiniai“, o dabar aptarsiu riktą, apie kurį kalbėjo Freudas.
Kurį iš jų pasirinkti? Paimsiu ne vieną, o du. Yra vokiškas posakis, toks standartinis kalbos posakis (tam tikri žodžių blokai, bet kurioje kalboje nugludinti stilistiniai posakiai), pavyzdžiui, „prašau atkreipti jūsų dėmesį į tai ir tai“ arba „kažkas atsiskleidė“, „išplaukė į paviršių“. „Atsiskleisti, išplaukti į paviršių“ – vokiškai būtų zum Vorschein kommen (mums esminis žodis Vorschein. Vorschein: vor – priešdėlis „prieš“, o Schein – tai, kas matyti). Tačiau oratorius, norėdamas pasakyti kaip tik tai, sako: zum Vorschwein. Na, žinote, kas yra Schwein – „kiaulė“. Išėjo kvailystė, nesąmonė, nėra tokio žodžio Vorschwein. Jis, žinoma, atsiprašė ir pakartojo teiginį jau teisingai. Tačiau esmė ta, jog pakanka šio žodžio (sykiu visiškai nesigilinu į kitus būdus atkurti tai, ką žmogus išties galvojo) paaiškinti, apčiuopti tą psichinį sluoksnį, psichinį turinį, kuris, pirma, egzistuoja šiame žmoguje, antra, yra visiškai nekontroliuojamas sąmoningos intencijos, tai yra teiginio ketinimo, trečia, išsprūdo taip, kad parodytų tikrąją žmogaus mintį ir tikrąjį santykį su tuo, apie ką jis kalbėjo. Jis laikė tai, apie ką kalbėjo, didžiule kiaulyste, todėl padarė šį riktą, ir staiga išsprūdo absurdas, žodis išsigimėlis – Vorschwein. Vadinasi, tai nėra tiesiog nedėmesingumo, fiziologinio nuovargio šnekos akimirką, nesusikaupimo ir t. t. padarinys, kurį galima būtų atmesti, laikyti neesminiu ir <…>. Ne, laikykime tai simptomu ar langeliu, pro kurį galime pamatyti kažką, ko nepamatytume, jei šio langelio nebūtų.
Kitas pavyzdys: jaunuolis kalbasi su dama ir baigiantis pokalbiui pasisiūlo ją palydėti (vokiečių kalba „palydėti“ – begleiten, ir yra dar vienas išoriškai panašus vokiškas veiksmažodis beleidigen, reiškiantis „įžeisti, užgauti“); užuot pasakęs begleiten, jis sako begleidigen. Tokio žodžio vokiečių kalboje nėra, jis gautas suplakus du žodžius. Prancūzai sako mot valise, tai yra žodis-lagaminas, žodis, apimantis kelis žodžius, kuris gali turėti kokią nors prasmę (paskui pateiksiu tokį savo sugalvotą žodį). Kas gi čia per išsigimėlis toks – begleidigen? Ką su juo daryti? Ogi tai, ką siūliau: pažvelkime į jį kaip į prasminį darinį, kaip į simptomą, o pažvelgus į jį šitaip jis pasidaro anaiptol ne išsigimėliškas ir netgi gražiai nusako reikalo esmę, nes anapus damai adresuoto jaunuolio siūlymosi ją palydėti iš tikrųjų slypėjo seksualinė, erotinė prasmė ir ketinimas. Damas mes anaiptol ne nekaltai lydime (neskaitant atvejų, kai esame seni pažįstami). Tačiau jis pats savo motyvą vertino kaip gėdingą, kenkiantį damos reputacijai (žinoma, galima buvo to nedaryti, nes erotikoje nėra nieko smerktina), t. y. pats vertino savo būseną ir norą. Ir juk visa tai ne silogizmais kuriama, o susiploja staigių ir net nesuvokiamų mūsų sielos reakcijų viduje, yra mūsų temperamento patosas, kuris jau esame mes patys. Taigi aš dabar dėlioju šią grandinę, o jam tai buvo fundamentalus dalykas: jis gėdijosi savo paties noro, potraukio damai, manydamas, kad taip kenkia damos reputacijai arba padorumui. Ir bemat žodis beleidigen sulipo su panašiu žodžiu begleiten ir šnekos paviršiuje atsirado išsigimėlis – begleidigen.
Toks žodis – tiesiog radinys psichoanalitikui, t. y. žmogui, visiškai perkūrusiam savo santykį su psichikos pasauliu: šis žodis leidžia spręsti apie kažką, apie ką būtų neįmanoma spręsti, pasiliekant vien žmogaus sąmoningai pateikiamų ir sąmoningai kontroliuojamų turinių, ketinimų ir minčių lygmenyje. Jaunuolis nė už ką nebūtų pasisakęs turįs „gėdingų“ seksualinių ketinimų, užtat dabar mes šį tą žinome apie šio žmogaus patosą ir psichiką.
Užrašysiu savo sugalvotą žodį-lagaminą: „vėplungis“. Sakykite, kaip jį galima iššifruoti?
– Vėpla.
– Taip, vėpla, o antras? Prašom.
– Viengungis.
Tokių žodžių galima prikurti ir, beje, jų labai daug pateikia geri XX a. poetai. Prancūzams ypač sekėsi kurti tokius žodžius, Joyce’as, savaime suprantama, irgi pateikia daugybę tokių žodžių. Yra netgi puikus prancūzų kalbos žodynas, laukinių žodžių žodynas. Žodis „laukinis“ čia turi prasmę „neprijaukintas“, „gyvenantis laisvą gyvenimą“. Louis-Ferdinandas Céline’as ar galbūt Flaubert’as (pamiršau, kuris iš jų), matydamas ginkluotų nacionalinės gvardijos narių paradą, savanorius, patruliuojančius mieste ir entuziastingai žygiuojančius grojant muzikai, sukūrė žodį patrouilotte (čia du žodžiai: patrouille – „patrulis“ ir patriote – „patriotas“). Šis „skanus“ žodis aiškiai parodo žmogaus santykį.
Vadinasi, keliais žingsniais priartėjome prie Freudo, prie tikrosios psichoanalizės prasmės, prie supratimo, kodėl ji iš tikrųjų buvo tokia svarbi XX amžiui. Kaip čia vis dėlto yra? Juk tai tiesiog viena iš medicinos teorijų, viena iš daugelio. Kodėl, tiesą sakant, kilo toks triukšmas? Dabar jau pradedame suprasti, kad triukšmas kilo tiesiog dėl to, kad tam tikrą pokytį patyrė pats mūsų mąstymo stilius, pati prielaidų gelmė, apskritai mūsų mąstymo pamatai. „Tiesa–melas“, „prasmė“, „išorinis stebinys“, „patyrimas“, „įvykis savyje“ – anapus glūdi skirtingos mąstymo stilistikos. Viena mąstymo stilistika klasikinė, mūsų paveldėta, o kita mąstymo stilistika tokia, į kurią mus pastūmėjo įvairūs mokslinės analizės bandymai, taip pat ir Freudo atliktas bandymas. Jis įveda mus į naują, kiek kitokią mąstymo stilistiką. Sykiu Freudas viską nusako visai ne taip, kaip aš čia vaizduoju (aš vaizduoju, kaip jis buvo suprastas).
Įvedžiau naujos mąstymo stilistikos temą, turėdamas omenyje prasmės problemos kontekstą. Dabar pažvelgsiu į šiek tiek kitą aspektą, irgi esminį, kurį Freudas labai aiškiai suvokė. Praėjusį kartą kalbėjau (apibendrindamas visus ankstesnius dalykus, kad priartinčiau jus prie Freudo) apie sąmonės gyvenimo vaizdinį, numanantį kažkokią savimonės procedūrą arba konstrukciją, kuri leidžia mums užvaldyti savo psichinio gyvenimo visumą ir ją atkurti jau sąmoningu, kontroliuojamu lygiu. Ir kalbėjau, kad buvo tokia prielaida, jog save suformavę savimonės lygiu mes galime paveikti spontaniškus procesus, savo prigimties pliūpsnius, galime juos organizuoti. Tokiu atveju suteikiame žmogui ir tam, ką jis daro, kokią nors perspektyvą, pavyzdžiui, raidos, pažangos, švietimo ir t. t. perspektyvą, ir sykiu tariame, kad ši savimonė arba Aš yra tam tikras dvasinio ir fizinio gyvenimo centras, tarsi mūsų sąmonės visata, o šios visatos centre – save suvokiantis Aš (prisiminkite geocentrinę sistemą, kur Žemė yra centras; o kas yra Žemė? Tai žmonių buveinė, ir tuo pačiu Žemė ir yra žmogus; Žemė – visatos centras, visiškai analogiškas šitam Aš, – aplinkui sukasi visa visata).
Taigi kalbėdami apie pasaulį, besisukantį aplink žmogų, laikydami mintyse šią metaforą, nusikelsime į kitą pusę. Ką gavome, aptarę tuos kelis dalykus, kuriuos spėjau papasakoti prasmės ir simptomo problemos kontekste? Ką mėginau paaiškinti, kai rėmiausi tiesiogine skirtumo tarp dviejų veiksmažodinių formų – „išsakyti“ ir „išsisakyti“ – prasme, turėdamas omenyje, kad „išsisakyti“ reiškia, jog kažkas pats kalba per mus, per kokias nors mūsų kontroliuojamas prasmes, bet išsako kažką kita? (Juk ką reiškia laikyti ką nors simptomu? Tai reiškia laikyti ne tiesioginiu analitiniu minties objektu, o manyti, kad tau kalbant apie A iš tikrųjų pasisako B. Tai, kas išsakoma kaip A, laikoma ne tiesioginiu minties turiniu, o netiesiogine arba netiesiogine-simboline kažko kito išraiška.) Čia slypi tokia prielaida: vadinamasis Aš turi būti sąmoningo gyvenimo centras, per kurį viskas ir rekonstruojama, aplink jį sukasi visa visata, sąmonės visata, bet toks centras neegzistuoja, vadinasi, susiduriame su tokia sąmonės visata, kuri neturi Aš centro, taigi nuverčiame Aš nuo sosto. Todėl minties istorijoje vėl išnyra terminas „kopernikiška revoliucija“; iš pradžių astronomijoje buvo tikroji „kopernikiška revoliucija“, po kurios Žemė neteko privilegijuotos centrinės padėties, centru tapo Saulė; paskui Kantas vėl pavartojo terminą „kopernikiška revoliucija“, taikydamas jį savajai pažinimo teorijai, ir štai dabar jau Freudas pavartojo šį terminą psichologijoje, psichoanalizėje ir apskritai sąmonės analizėse, nes čia visiškai apverčiama išties antropomorfinė prielaida. Aš praranda centrinę vietą, aplink kurią sukosi visata, – šitai Freudas ir vadina terminu „kopernikiška revoliucija“ (jis puikiai suprato, aiškiai suvokė savo atlikto darbo prasmę).
Negana to, pašalinę Aš iš centro, išsikovojome vieną įdomią galimybę. Pats Aš juk egzistuoja kaip centras, t. y., viena vertus, pašaliname Aš iš centro, kita vertus, Aš egzistuoja kaip centras, bet egzistuoja ypatinga prasme, kaip Aš iliuzija arba kaip konstrukcija, ant kurios kristalizuojasi kitos, esmingesnės, savybės. Mūsų Aš nėra tikrasis sąmonės centras, šiuo požiūriu sąmonė neturi centro, ją sudaro įvairūs sluoksniai, hierarchijos, lygmenys, kurie yra persipynę, vienas reiškiasi per kitą ir, svarbiausia, šių lygmenų darbas ir persipynimas nėra sąmoningos Aš veiklos produktas, jie patys persipina, nustato hierarchiją ir reiškiasi vienas per kitą. Negana to, lygia greta dar gimsta ir Aš, bet Aš kaip ypatingas daiktas, nepasižymintis ontologiniu egzistavimu, bet pasižymintis prasminiu egzistavimu arba simboliniu egzistavimu, tai yra jis [(šis ypatingas daiktas)], pats Aš kaip Aš, irgi pasirodo esąs simptomas. Pradžioje iš kokio nors sąmonės proceso ir jo paruoštos prasmės, patirties, sukuriame (aš kiek primityvinsiu) savo pačių vaizdinį, kurį pasitelkę išsprendžiame tuos procesus, bet iš tikrųjų ne šis savivaizdis kūrė tuos procesus, jis tėra simptomas arba simbolis, ar konstrukcija, ant kurios jie kristalizavosi.
Sykiu Europos filosofijoje atsiranda tema, kuri joje visada egzistavo, bet egzistavo neišreikšta ir paviršiuje buvo užmiršta, – atsiranda tema, sąmonėje pasirodžiusi kaip tema, suartinanti Vakarų mintį, Europos mintį su Rytų mintimi, kuri jau seniai gvildeno Aš kaip kažką neegzistuojantį, kaip iliuziją („seniai“ pažodžiui, „seniai“ ta prasme, kuria šį žodį vartojame, kalbėdami apie pamirštus ar pasitraukusius dalykus). Antai vienas iš pagrindinių budizmo postulatų ir buvo teiginys: Aš neegzistuoja. O jeigu egzistuoja kaip daiktas, tai jis yra visų žmogiškosios psichikos bėdų, nelaimių, ligų šaltinis, ir visa dvasinės sveikatos problema – suprasti, kad Aš neegzistuoja, t. y. sugriauti pačią konstrukciją. Sykiu atsiranda mūsų kasdienei vaizdžiai kalbai prieštaraujanti idėja (vėl pabrėžiu šį dalyką, nes be jo suprasti filosofinės kalbos neįmanoma) – idėja sielos kaip tam tikros savasties (arba vienio), kuri nėra vienetas, glūdintis uždarose kiekvieno diskrečiai suvokiamo žmogaus kūno apybrėžose. O kaip tik tokia yra kasdienės žmonių kalbos prielaida. Juk žvelgdami vienas į kitą mes norom nenorom paskirstome dvasinio gyvenimo centrus, kuriuos vadiname siela (mes vadiname siela centrą), taip, kad kiekvieną kūno linkį atitiktų sielos vienetas. Ji tarsi egzistuoja tame, ką diskrečiai išskyrė mūsų žvilgsnis: juk matome kūnus, kurie diskrečiai atskirti vienas nuo kito, ir kiekvieno kūno viduje yra siela. O dabar galime samprotauti įvairiai. Galime sakyti, kad siela yra šio kūno funkcija, ir tokiu atveju mes materialistai, o jei esame pesimistai idealistai, manysime, kad kūnas – sielos kalėjimas, taigi tarsime, kad siela yra tam tikras vienetas, tam tikras kompaktiškas diskretus daiktas, bet ypatingo pobūdžio: gyvenantis kūno kalėjime ir besiveržiantis iš jo.
Regis, jau minėjau, kad minties istorijoje buvo toks beprotiškas žmogus – Charles’is Fourier, – paprastai vadinamas utopiniu socialistu, kokiu jis ir buvo. Tačiau jis buvo ne tik socialistas, t. y. tam tikros politinės minties srovės atstovas, bet ir beprotis, ir metafizikas, t. y. filosofas, labai linkęs į skaičių mistiką. Pats šiek tiek pedantas, jis labai mėgo skaičiuoti. Išskyrė dvylika pagrindinių žmogiškųjų aistrų, o paskui dėliojo ir skaičiavo galimas šių dvylikos aistrų kombinacijas. Tačiau, tarp kitų, čia atsiranda du padariniai. Vienas lingvistinis, nes atliekant itin smulkią klasifikaciją, ką nors skaičiuojant, klasifikacijos elementus reikia pavadinti, o mūsų kalba skurdi ir tenka išradinėti žodžius. Ir jis išradinėjo fantastiškus, labai gražius žodžius (ne visi jie gražūs, bet, tarkime, iš kelių šimtų žodžių gera šimtinė labai „skanūs“, panašūs į anksčiau minėtus žodžius-lagaminus). Tiesiog labai įdomu. Ypač vienoje Fourier knygoje, ilgą laiką nepublikuotoje, nes socialistai, nors revoliucionieriai, t. y. antiburžuaziniai žmonės, vis dėlto perėmė iš buržuazijos gilią… Nežinau, kaip pasakyti; yra toks prancūziškas posakis: „suspausti lūpytes“. Suspaustos lūpytės! Dorybingi, tiesiog siaubingai lėkšti Fourier mokiniai (pats Fourier buvo beprotis, o mokiniai, irgi revoliucionieriai, buvo, galima sakyti, ir padorūs žmonės, „suspaustalūpiai“) siaubingai gėdijosi šio rankraščio (dažniausiai taip ir būna, nes priešo lygmuo lemia tavo paties lygmenį; tas priešininkas, kurį pasirinkai kaip priešininką, norom nenorom ir neišvengiamai lemia tavo paties lygmenį, tu tampi jo antipasauliu arba priešingu vaizdu, bet turinčiu tuos pačius bruožus). Rankraštis buvo publikuotas Paryžiuje bene šešiasdešimt antraisiais metais. Jis vadinasi „Naujasis meilės pasaulis“ – storulė keturių šimtų puslapių knyga, kurioje Fourier panaudojo visus savo filosofijos principus, taip pat ir serijinį principą, pateikiantį visas galimas žmogiškųjų aistrų kombinacijas. Visa tai jis pritaikė meilės santykiams ir galiausiai gavo labai smagių, juokingų, linksmų dalykų, nes juk apskritai pats nuostabiausias reginys yra reginys žmogaus, kuris, įgyvendindamas savo minties arba noro galimybes, eina iki galo. <…>
<…> istorijoje yra pats žmogus maksimalaus žmogiškųjų arba, kaip sakė Marxas, esminių jėgų išvystymo prasme. Iš čia idėja apie visapusišką asmenybę ir panašius dalykus, idėja, kuri iš tikrųjų išreiškė gilų supratimą, kad žmogaus <raida> išties priklauso nuo daugybės santykių, kuriais susijęs žmogus ir kuriuos jis gali, turi ir moka praktikuoti.
Santykių turtingumu Fourier laikė ir meilės santykį, be to, jis nuostabiai samprotauja apie visokias aistras ir kitką, fantastiškai, tiesiog neregėtai aprašo poligamines orgijas, o juk dėl žodinės ir kiekybinės manijos turi ir kaip nors pavadinti kiekvieną derinį, kiekvieną padėtį, ir, kartoju, jo pavadinimai tiesiog fantastiški. Siūlau paskaityti šią knygą, nes ji ilgai nebus išversta į rusų kalbą; rusų kalboje, neskaitant mūsų „dorybingumo“, yra dar viena kliūtis, būtent kalbinė. Stilistinio žodžių lygmens padėtis rusų kalboje labai prasta; rusų kalbos žodžiai – tai arba labai pakylėti eufemizmai, arba šiurkštūs vulgarizmai; jie niekaip nesąveikauja tarp savęs, to, beje, nėra Europos kalbose. Tam tikrų dalykų rusų kalba tiesiog neįmanoma aprašyti arba, jei jie jau aprašyti kita kalba, jų neįmanoma išversti į rusų kalbą dėl atsirandančios vulgarybės (nepriklausomai nuo mūsų ketinimų) arba dėl rusų kalbos savybių.
Visa tai pasakojau šiaip, nukreipdamas dėmesį, be to, aš jus masinau ir primasinau prie minties, kuria visa tai remiasi. O remiasi štai tokia mintimi, kurią Fourier irgi išreiškė skaičių mistika, būtent kad žmonės klysta manydami, jog kiekvienas žmogus gyvena apsiribodamas viena siela; iš tikrųjų tam, kad susidarytų vienas sielos vienetas, reikia, tarkime, keturių šimtų penkiasdešimt šešių žmonių (skaičius čia neesminis), – vadinasi, n žmonių tarpusavio santykiais ir sampynomis sudarys sielos vienetą.
Taigi turėkite šitai omenyje tiesiog kaip įdomų kuriozą, nors iš tikrųjų čia slypi gili [rytietiška mintis], tiesa, pats Fourier neturėjo jokio supratimo apie Rytus. Pirma, ką reikia prisiminti apie psichinio gyvenimo savybes, sumuojant Rytų ir Vakarų patyrimą, – kad reikia blokuoti vaizdžius kasdienius įpročius ir asociacijas, kurias skatina kasdienis vaizdus mūsų pasaulis. Samprotauti apie sielos gyvenimą sudėtinga bent jau taip pat, kaip apie gamtos gyvenimą. Juk, tarkime, vaizdžiai mes matome kūnus, krintančius kokioje nors terpėje, pavyzdžiui, ore, ir akivaizdu, kad jų kritimo greitis priklauso nuo svorio ir formos. Tai mūsų vaizdžios kalbos terminai. Ir suprasti, kas įvyko, nustatyti įvykio dėsnį galime tik, viena vertus, užblokavę savo vaizdžią kalbą (ji tebegyvena, bet mes ją blokuojame), kita vertus, sukūrę tam tikrą pasaulyje neegzistuojantį objektą, kuris krinta tuštumoje ir kurio kritimo dėsniai nustatomi tariant, kad jie nepriklauso nuo kūno formos ir svorio. Tai Galilėjaus dėsniai. Tad kodėl gi turėtume manyti turį teisę pagal vaizdžios kalbos dėsnius pasisakyti, pavyzdžiui, apie savo sielos gyvenimą ir apie kultūros gyvenimą, kurie kur kas sudėtingesni už kūnų kritimą? Ir jei norime nustatyti kokias nors priklausomybes, kokius nors dėsnius, tenka atsisakyti vaizdžios kalbos, kuri, pavyzdžiui, mums sako, jog kiekviename iš mūsų glūdi siela – irgi kaip daiktas, bet ypatingas daiktas, kad ir bekūnis ir t. t., bet vis dėlto kažkoks daiktas, užsklęstas mūsų kūne. Jei kalbame taip, paaiškėja, kad apie tai, kas įvyko, daugiau negalime pasakyti nieko protingo, negalime kurti samprotavimo, kuris atskleistų dėsnius ir priklausomybes. Ir priešingai, šiuos dėsnius ir priklausomybes galime atskleisti teigdami ką nors, kas akivaizdžiai prieštarauja vaizdžiai kalbai ir net apskritai neegzistuoja. Toks, pavyzdžiui, yra Fourier teiginys arba budizmo teiginys, kad sielos nėra; arba, pavyzdžiui, sakau, kad Aš neegzistuoja, o egzistuoja tik kaip <nuosėdos> kažkokio simbolinio netiesioginio daikto, kuriuo užrakinta <kažkas kita>. Tai iliuzija, nors ir objektyvi iliuzija.
XX a. mąstymo stilistikoje jau atsiranda nauja žodžio „iliuzija“ vartojimo prasmė, atėjusi iš psichoanalizės (bet dar anksčiau ją įvedė Marxas, beje, remdamasis ideologijos analizės medžiaga). Anksčiau iliuzija reiškė nukrypimą nuo tiesos: yra tikroji daiktų padėtis, ir yra iliuzijos, t. y. mūsų subjektyvumo sutrikimai ar klaidos arba tokios klaidos, kurios atsiranda dėl mūsų fiziologinio aparato prigimties. Vadinasi, šioms klaidoms negalima priskirti jokio objektyvaus egzistavimo. Pavyzdžiui, dėl perspektyvos mums atrodo, kad bėgiai suartėja, o iš tikrųjų jie lieka lygiagretūs. Tai iliuzija klasikine šio žodžio prasme. O po ideologijos analizės ir ypač po psichoanalizės kalbame apie kitokias iliuzijas, ne klaidas, o objektyvią regimybę, kurią įgyja kai kurie santykiai, regimybę, padedančią šiuos santykius išspręsti, [kurią] jie visada atkurs. Pavyzdžiui, žinome, kad Aš neegzistuoja, bet juk jis ir toliau egzistuos kaip mūsų gyvenimą organizuojantis centras, t. y. regimybė, kad atskiras savyje uždaras Aš egzistuoja, išliks net ir mums žinant, kad taip nėra. Tai vadinamoji objektyvi regimybė.
Tai štai, pirma, kartoju, mes turime blokuoti kasdienės kalbos, vaizdžios kalbos, įgūdžius ir neiti ten, kur ji mus traukia. Nuomonė ir išvados turi tam tikrą mintinę vietą, į kurią mus traukia kasdienė vaizdi kalba, t. y. mes ne patys ten ateiname, o mus atveda kasdienės vaizdžios kalbos sampynos. O kitame kontekste sakiau, jog laisvės fenomenas reiškia, kad pats esi gimstančių minčių šaltinis, o ne mąstai ką nors, kas mąstoma anapus tavęs, t. y. ką gimdo spontaniški socialiniai ar psichiniai procesai, taip pat ir kasdienė kalba, kuri neabejotinai yra spontaniškas procesas. Savo jungtimis ji mus kažkur veda, o mes turime spirtis tarsi jaučiai ir neiti ten, kur ji veda, būtent prie tam tikrų išbaigtų išvadų, minčių, užgimstančių anapus mūsų. Šėtonas žaidžia mumis, kai nemąstome tiksliai, ir šitame kontekste šifravau, ką reiškia mąstyti tiksliai, susitelkus ir įsileidžiant į savo lauką tik tai, kas gimsta remiantis pačiu mūsų sąmonės arba mąstymo lauku. Tai ir mūsų politinio mąstymo problema. Antai šėtonas akivaizdžiai žaidė XX a. intelektualais: jie labai retai mąstė tiksliai – ne formaliąja logikos ar matematikos prasme, o ta kita, giliąja dvasine prasme, kurią visą laiką bandau iš visų pusių iššifruoti. Jiems retai pavykdavo mąstyti tiksliai. Jau sakiau, kad nerasime tokio dievuko, tokio stabo, tokios kvailystės, kurių nebūtų garbinę gana daug XX a. intelektualų. Trečiojo dešimtmečio Vokietijos ir kitų šalių istorija tai labai aiškiai liudija. O ir dabar, pavyzdžiui, pažvelkite į prancūziškąją sceną – tiesiog negali atsistebėti intelektualų gebėjimu iš pradžių tikėti kokiais nors niekais, o paskui sakyti: „Ak, šito nenorėjau.“ O jūs suprantate, kad „ak, šito nenorėjau“ pasigirsta jau po to, kai šėtonas pažaidė mumis. Mes ką nors galvojame, turime kokių nors ketinimų, bet neįgyvendiname jų iki galo ir visiškai tiksliai, tad natūralu, kad jie turi padarinių, kurių mes nenumatėme.
Vadinasi, pirma, reikia blokuoti vaizdžios kalbos įgūdžius, antra, kurti tam tikras koncepcijas, sąvokas, konstrukcijas, kurios, tiesa, neturi egzistavimo požymio, bet apie jas samprotaudami galime eiti link to, ką pamiršta kasdienė vaizdi kalba, ten, kur galime atskleisti kokias nors priklausomybes. Vaizdi kalba, kartoju, yra pati didžiausia inercinė jėga, apskritai užgulusi mūsų galimybes. Taigi viena iš tokių koncepcijų, sąvokų, kurios pačios savaime tėra nereikšmingos konstrukcijos, bet leidžia šį tą pasiekti apie jas galvojant ir vengiant vaizdžios kalbos įtakos ir gundymų magijos, yra Freudo pasąmonės idėja.
Kalbu apie kalbos ypatumus psichoanalizėje. Kokia prasme? Paprasta. Didžioji dalis nesusipratimų, susijusių su psichoanalize, jos suvokimu, supratimu (nors, žinoma, pati psichoanalizė nėra nepriekaištinga, tai nėra nepriekaištinga konstrukcija <…>), atsirado – ir tai buvo viena iš jos nepripažinimo priežasčių – dėl tos siaubingos inercijos, siaubingos įtakos (kartais nepastebimos, kaip nepastebime atmosferos slėgio, nes gyvename nuolat jo veikiami), kurią mums, mūsų sąmoningoms reakcijoms daro visi mūsų kasdieniai įgūdžiai arba mūsų įprastinė elgsena su psichinio gyvenimo sritimi. T. y. iš karto kilo klausimas: atleiskite, prašom parodyti, kas tai per daiktas? Vadinasi, iš pradžių buvo pamanyta, kad Freudas kalba apie pasąmonę tuo požiūriu, kad tai tam tikras ypatingas daiktas mūsų viduje. Daiktas, nors ir ypatingas, bet vis dėlto daiktas, tik paslėptas mūsų viduje (nors prisimenate, ką sakiau: nuo pat pradžių kalbame apie kažką, kas neegzistuoja, kaip kad neegzistuoja toks kūnas, kuris iš inercijos visą laiką judėtų tiesiai ir tolygiai). Kita vertus, buvo sakoma: jei negalite mums pasąmonės parodyti, vadinasi, viskas, ką kalbate, yra kliedas, niekai ir paistalai. Be to, dar ir tokie paistalai, kuriais jūs pakeičiate žmogaus sampratą: ankstesnė samprata buvo skaidri, optimistinė, racionalistinė, humanistinė; ji aukštino žmogų, teikė orumo jo egzistencijai, teigė nuolatinę gerėjimo, progreso, judėjimo į priekį ir t. t. galimybę, o jūs dabar sakote, kad žmogus iš tikrųjų susideda iš žarnų, iš potraukių raizgalynės, tai tam tikras stiklainis su skorpionais, agresyviais potraukiais ir t. t., ir visa tai paslėpta. Vadinasi, tariamai yra kažkokia slapta mūsų psichinio gyvenimo dėžė, apie kurią anksčiau nenutuokėme, apie kurią, esą, pirmasis sužinojo Freudas ir parodė ją, o parodęs išgąsdino aplinkinę publiką ir kultūrą.
Viena iš psichoanalizės nepripažinimo priežasčių (šis nepripažinimas – davatkystė, įsitvirtinusi, tiesa, nevienodu mastu, visose Europos kultūrose) buvo dar ir šventeiviškos reakcijos ir apsimestinis padorumas, dėl kurių apie kai ką draudžiama kalbėti: kalbėti apie tai tolygu įžeidimui. Todėl psichoanalizė ilgą laiką nebuvo įsileidžiama į garbius salonus, taip pat ir į garbų mokslo ir psichologijos saloną, tiesą sakant, ir dabar neįsileidžiama niekur, išskyrus JAV, kur psichoanalizė tapo savotiška psichoterapine mada ir labai plačiai praktikuojama siekiant, kad žmogus prisitaikytų prie tam tikrų socialinių situacijų, adaptuotųsi ir t. t., bet sykiu ji akivaizdžiai praranda klasikinę froidiškosios psichoanalizės prasmę ir tampa kažkuo kitu.
Toliau samprotaujant apie Freudą reikia prisiminti, kad pasąmonė nėra daiktas, nėra kažkur stovinti dėžė (nėra nei sąmonės, nei pasąmonės dėžės). Kas gi iš tikrųjų ji yra, apie ką galime pradėti kalbėti, kur link judame? Juk sąvokos pačios savaime neturi reikšmės, jos prasmingos ir reikšmingos priklausomai nuo to, kur gali mus nuvesti ir ką gali nušviesti (tarsi iš už mūsų pakaušio sąvoka skleistų į priekį šviesą ir mes eitume šios sąvokos spindulyje). Ką prieisime? Pamažu atskleisiu tolesnes filosofines pačios psichoanalizės prielaidas, kurios kol kas liko neatskleistos, supakuotas prielaidas. Iš dalies jau kalbėdamas apie prasmės problemą, įvedžiau tam tikro patyrimo temą, patyrimo, su kuriuo reikia išmokti tokio santykio: reikia žvelgti į jį iš jo paties vidaus, nedarant prielaidos, kad egzistuoja jau užbaigtas, uždaras tam tikrų esybių arba įvykių ir reiškinių savyje pasaulis, žinomas be šio patyrimo (t. y. nepriklausomai nuo to, kas pirmą kartą įvyksta per šį patyrimą), nesiremiant tuo pasauliu savyje (kurį vadinau įvairiais terminais – tai absoliučia perspektyva, tai transcendentine perspektyva, tai esybės išorine perspektyva). Priešingai, turime išmokti įžvelgti patyrime kažką, kas pirmą kartą praneša tai, apie ką dar nėra esybės išbaigtame pasaulyje anapus šio patyrimo. Antai haliucinacija neturi išbaigtos esybės anapus patyrimo, ja pačia pirmą kartą prabilta apie kažką kita, apie kažkokį išgyventą dalyką.
Tarkime, kad kokia nors konstrukcija buvo kuriama klasikoje ir ši konstrukcija pasireiškė ir mene, ir literatūroje, tiesiog visame kame kaip vidinė visos kultūros ašis. Pavyzdžiui, aš čia nupiešiu žmogiuką, o čia – kitą žmogiuką. Tarkime, vienas žmogus darbuojasi žinijos suvokimo srityje, t. y. kuria suvokimą ir žiniją, yra mokslininkas, menininkas, rašytojas, intelektualas. O čia (kur kitas žmogus) turime šviečiamą arba – psichoanalizės, psichologijos ir medicinos atveju – globojamą, t. y. gydomą masę. Kas yra gydytojas? Gydytojas – žmogus, žinantis normą. O kas yra norma? Norma – tikroji dalykų padėtis, t. y. tai, kaip mes iš tikrųjų sudaryti. Gydytojas globoja ligonius, kurie (tiesa, ne savo valia) nukrypsta nuo normos, jei tarsime, kad norma žinoma, o tai, kas nėra norma, yra liga, nukrypimas. Na, mes galime visiškai kitaip užrašyti vidinę visos klasikos lygtį. Mokytojas arba vadas, nesvarbu, kuris iš jų, ir vienas, ir kitas (vadas, mokytojas, gydytojas) yra tam tikrame taške, iš kurio matyti, kas vyksta ten, kur yra šviečiama arba globojama masė. Paimta tam tikra transcendentinė esybės perspektyva, ir tai, kas vyksta, suprantama tiek, kiek vieni ar kiti empiriniai įvykio aprašymai gali sutapti su galutiniais išvedimo iš esybių pasaulio terminais (visada atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad pačios tiksliausios formuluotės visada sykiu ir pačios nesuprantamiausios, nes dabar kaip tik tas retas atvejis, kai pavartojau tikslią filosofinę kalbą ir viskas bemat pasidarė nesuprantama).
Pakartoju: ką nors aprašydamas ir aiškindamas tai, ką reikia suprasti, iš pradžių einu prie daiktų savyje, įvykių savyje, tai yra prie esybių, o paskui iš ten grįžtu, bet šis grįžimas vadinasi dedukcija ir grįžti reikia taip, kad galutiniai dedukcijos žingsniai sutaptų su žodžiais-terminais, kuriais aprašytas patyrimas, konkretus įvykis. Sykiu galiu parodyti tiesą, taigi vesti žmogų, ligonių arba šviečiamų žmonių masę prie to, kas jau yra (ir taip veikia perspektyva), vesti juos prie tikrosios padėties, prie to, kas iš tikrųjų su jais vyksta, prie jų tikrųjų interesų, kurių jie gali ir nežinoti. Aš visa tai žinau, todėl esu tiesos taške ir turiu, privalau atvesti juos čia. Žinoma, tam turiu patenkinti visas klasikinio žinojimo prielaidas, t. y. nelaikyti patyrimo sau pakankamu, nemanyti, kad čia kažkas vyksta apskritai pirmą kartą ir tam nėra jokio atitinkamo įvykio. Antai socialdemokratų partijos santykis su valstietija buvo toks: ji žinojo, ko reikia valstiečiams, o tai, ką kalbėjo patys valstiečiai, buvo nukrypimas nuo tikrosios jų padėties, todėl socialdemokratams reikėjo atvesti valstiečius prie tikrosios dalykų padėties. Kai kurie priešinsis; bet, kaip sakė Černyševskis, septyniasdešimties tūkstančių galvų negaila, kad atvestum žmogų prie tiesos.
O staiga atsiradęs žodžių junginys „prievarta tempti prie tiesos“ jau reiškė naują suvokimą; šis perversmas ir yra mūsų šiuolaikinis mąstymas. XX a. jau pasidarė suprantama, pirma, kad tai prievarta, o antra (neatsižvelgiant į etiką), kad tai grįsta tam tikromis filosofijos prielaidomis, išlygomis, kurios tėra prielaidos, išlygos; galimos ir kitos prielaidos, išlygos arba galima kita ontologija. Tai ne tik moralumo klausimas, tai esminių dalykų, padedančių mums suprasti empirinius įvykius arba, priešingai, jų nesuprasti, klausimas: pavyzdžiui, suprasti tuos pačius pasipriešinimo aktus, kodėl žmogus nesileidžia tempiamas prie tiesos. Tai fundamentaliai nesuprantamas faktas, bet empirinis faktas. Štai tempi jį prie tiesos ir net užmuši, o vis tiek kažkas spontaniškai atsigamina, nesileidžia išnaikinamas net dustu.
Užbaigsiu mintį taip, kad būtų dar viena asociacija. Tema, apie kurią kalbėjau („prievarta tempti prie tiesos“), susijusi su garsiąja Dostojevskio tema, įgavusia tokią išraišką: esą, Dostojevskis aprašė ir išpranašavo naują nusikaltimo rūšį, kurią paskui jau gvildeno kai kurie egzistencialistai. Pavyzdžiui, yra nuostabus Camus kūrinys „Sukilęs žmogus“, iš dalies tęsiantis Dostojevskio temą, bet jau nauju lygiu ir naujais žodžiais, būtent tam tikros naujos nusikaltimų rūšies aprašymas, taip pat ir masiškai vykdomų nusikaltimų, nusikaltimų, grindžiamų žinojimu, idėjinių nusikaltimų aprašymas. Po Camus, jau nekalbant apie Dostojevskį, pavyzdžiui, mūsų gyvenami septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai yra laikai, kai dar labiau ir nenuspėjamiau suveši idėjiniai nusikaltimai, žinojimu grindžiami nusikaltimai. Ką nors leistina daryti, nes tai grindžiama mokslu. Galima daryti viską. Taigi suprantate, prielaida, kad Dievas mirė ir viskas leistina (Nietzsche tai nusakė kitaip: tiesos nėra, vadinasi, viskas leistina), keistai apsivertė: Dievas yra, todėl viskas leistina (jei sutapatinsime Dievą su žinojimu – ir tik šitaip sutapatinus). Kas nors tvirtai žinoma, todėl galima daryti viską. Žinoma, ko reikia visuomenei, žinoma, kas yra gėris, žinoma ideali visuomenė, žinoma palaimintųjų karalystė ir, kad žmonės būtų ten nuvesti, leistina viskas. <…>

Versta iš: Merab Mamardašvili. Očerk sovremennoj evropejskoj filosofiji. Sankt-Peterburg: Azbuka, 2012

Gerhard Meier. Mirusiųjų sala

2023 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“…

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija. I paskaita

2020 m. Nr. 7 / Iš rusų k. vertė Kristina Baranovaitė / Tai bandymas išnagrinėti žmogaus psichologinio gyvenimo paveikslą, atskleistą viename iš genialiausių XX amžiaus literatūros kūrinių – Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“.

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5–6 / Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“. Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte…

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

Carl Gustav Jung. Apie archetipą, ypač pabrėžiant animos sąvoką

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Vladimir Bibichin. Apie simbolį

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetikos pagrindimas

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

Viktor E. Frankl. Ko mano knygose nėra

2012 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ kūrėjas.

Alfred Adler. Apie nervingą charakterį

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teori­jos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

2010 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė…