literatūros žurnalas

Dovilė Mušinskaitė. Kur dingsta atmintis?

2015 m. Nr. 5–6

Istorinės atminties tema antiutopiniuose romanuose

Aldous Huxley’is antiutopijos „Puikus naujas pasaulis“ epigrafu pasirinko filosofo Nikolajaus Berdiajevo mintį: „Utopijos yra daug lengviau įgyvendinamos, nei kitados buvo manoma. Ir šiuo metu mums kelia nerimą vienas klausimas: kaip išvengti jų galutinio įgyvendinimo?.. Utopijos yra įgyvendinamos. Gyvenimas eina utopijų nubrėžtu keliu. Ir galbūt ateina naujas amžius, kuriame intelektualai ir išprusę žmonės sugalvos būdų, kaip išvengti utopijų ir sugrįžti į neutopinę visuomenę, ne tokią „tobulą“ ir kur kas laisvesnę“1.

Susirūpinimas progreso keliamomis neigiamomis visuomenės vystymosi tendencijomis, ateities kultūra, dvasiniu gyvenimu ir žmogaus humaniškumu XX a. pradžioje inspiravo naujo literatūros žanro – antiutopijos atsiradimą. George’o Orwello, Aldous Huxley’io, Jevgenijaus Zamiatino antiutopijos sulaukė plataus atgarsio Vakarų visuomenėje, nes sugebėjo apčiuopti tai, kas ypač jaudino XX a. žmogų – modernybė atnešė ne tik technikos ir mokslo pažangą, bet ir naujas blogybes bei grėsmes visuomenės socialiniam būviui ir dvasinei kultūrai.

Antiutopijos samprata yra glaudžiai susijusi su utopija. Utopija (gr. u – ne + gr. topos – vieta, šalis, vietovė, t. y. nesama vieta) – idealios, tikrovėje neįgyvendinamos visuomeninės santvarkos projektas, nerealus sumanymas. Literatūrinė utopija – tai idealios, išgalvotos visuomeninės tvarkos vaizdavimas grožiniame kūrinyje. Literatūrinė utopija kritiškai vertina dabartį, modeliuoja ateities literatūrines projekcijas. Utopijoje pagal kokį nors abstraktų principą (pvz., moksliškai organizuotą darbą) projektuojama tobula, harmoninga santvarka – be skurdo, nusikaltimų, karo, klasių kovos, politikos. Ateities visuomenė kuriama ne kaip dabarties tęsinys, bet kaip dabarties alternatyva. Pirmą kartą utopijos terminą pavartojo anglų humanistas, politikas, teisininkas, rašytojas Thomas More’as. Jo romane „Utopija“ („Utopija: aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“, lot. 1516, ang. 1551, liet. 1968, 2010) vaizduojama ideali išgalvotos Utopijos salos visuomenė. Kiti reikšmingi Naujųjų laikų literatūrinės utopijos pavyzdžiai – Tommaso Campanellos „Saulės miestas“ (1623), Franciso Bacono „Naujoji Atlantida“ (1624).

Antiutopija – tai polemika su utopija ir utopiniu mąstymu. Literatūrinė antiutopija kritiškai vertina utopinio tipo visuomenę, verčia abejoti socialinių idealų įgyvendinimu ir idealios visuomeninės santvarkos galimumu. Antiutopija – tai utopijos parodija. Parodiją šiuo atveju reiktų suprasti ne kaip kurio nors konkretaus literatūros kūrinio parodijavimą, o bendresne prasme – kaip išorinį sekimą, pamėgdžiojimą, iškraipant esmę. Antiutopija – tai utopija „atvirkščiai“.

Taigi realaus netobulo pasaulio kritika būdinga ir utopijai, ir antiutopijai, tačiau ši kritika įvilkta į skirtingą literatūrinę formą: utopijos modeliuoja realybės kontrprojektą – tobulą valstybės santvarką, o antiutopijos pasitelkia kitus išraiškos būdus – neigiami realybės aspektai yra hiperbolizuotai modeliuojami į negatyvius ateities antiutopinius pasaulius.

Kartu su pirmosiomis Renesanso laikotarpio utopijomis buvo sukurtas tam tikras vaizdavimo grožinėje literatūroje modelis, kurio forma vėliau pasinaudojo ir antiutopijų autoriai: ir literatūrinėse utopijose, ir antiutopijoje siekiama sukurti išsamų visuomenės paveikslą. Skirtingai nei utopinė socialinė teorija, utopijos pateikia ne teorines ateities pasaulio vizijos abstrakcijas, bet vaizduoja naujojo pasaulio kasdienybę. Rašytojas utopistas, kitaip nei abstraktus teoretikas, siekia pristatyti visiškai išvystytą ir detalizuotą pasaulio vaizdą, kurį tikimasi sukurti taikant tam tikrus principus: „Mes matome žmones darbe ir laisvalaikiu, namie ir viešose erdvėse, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Susitapatindami su personažais ir įsitraukdami į įvykius, taip pat kasdienybės scenose ir aplinkoje mes patiriame „gerą dieną“ naujoje visuomenėje“2. Toks pat kasdienybės gyvenimo vaizdavimo principas taikomas ir antiutopijose, todėl galima sutikti su antiutopijų tyrinėtojo Krishano Kumaro teiginiu, kad „jokia totalitarizmo teorija, joks perspėjimas apie mokslo ir technologijų grėsmes nepaliko tokios ryškios žymės XX a. vaizduotėje kaip „1984-ieji“ ar „Puikus naujas pasaulis“3. Antiutopijos nešamą žinią perteikia literatūrinė vaizduotė ir vaizdavimo būdas.

Antiutopinio romano žanrui būdingas išryškintas komplikuotas aprašomos visuomenės ir istorinio laiko santykis. Čia vaizduojama ateities visuomenė, pasakotojo žvilgsnio užfiksuota kaip veikianti dabarties laike, tačiau tas dabarties laikas yra „kitoks“ – bauginamai įsigalėjęs, nejučia sudarantis įspūdį, kad tai yra ir amžinas sustingęs laikas. Literatūrinių antiutopijų siužetas nėra vystomas kaip visuomenės raidos ar kokių nors jos pokyčių laike vaizdavimas, o sukuriamas visapusiškas tam tikros laiko atkarpos pasaulio vaizdinys, dažniausiai vaizduojamai visuomenei tariamai pasiekus visuotinės laimės ir stabilumo būseną. Tačiau negalima teigti, kad praeities ar ateities laikas yra tiesiog nesvarbus antiutopijų pasakojimo struktūroje, priešingai, būtent komplikuota laiko erdvė yra labai reikšminga tokių romanų idėjoms ir problematikai atskleisti.

Visų pirma moderniojoje antiutopijoje išryškėja sudėtingi vaizduojamo ateities pasaulio santykiai su praėjusiu laiku. Visuomenės ryšiai su istorine praeitimi yra kardinaliai nutraukti: praeities laikas skendi mistifikuotoje užmarštyje, apie jį beveik nieko nežinoma, arba praeitis yra tiesiog neigiama, perkuriama, o istoriniai duomenys apie žmonijos praeitį falsifikuojami pagal atitinkamus antiutopinės valstybės valdžios dabarties interesus. Galima įžvelgti, kad visuomenės santykio su savo pačios istorija motyvas neatsitiktinai būdingas antiutopijos žanro kūriniams. Žymiausiose XX a. modernizmo laikotarpio antiutopijose – A. Huxley’io, G. Orwello, J. Zamiatino kūriniuose – laiko ir istorijos tema iškyla kaip viena reikšmingesnių. Tą būtų galima paaiškinti būtent žanro specifika: kuriamas ateities visuomenės modelis, išreiškiantis tam tikras prognozes, o kartu ir ryškėjančių dabarties visuomenės raidos tendencijų socialinę kritiką. Ateities visuomenė išreiškia naujo, „kitokio“ gyvenimo viziją, kuris, kaip įsivaizduojama, yra dar labiau pažengęs progreso keliu, dar labiau moksliškai ir technologiškai išsivystęs. Tačiau antiutopijos atskleidžia, kad naujas progresyvus pasaulis ir modernios technologijos nebūtinai siejasi su kokybiškai geresniu visuomenės kultūriniu lygmeniu. Antiutopijos pasakoja apie alternatyvius pasaulius, kurie pasižymi naujomis sampratomis, nauja pasaulėžiūra, tariamai išreiškiančia modernesnę, racionalesnę visuomenės tvarką. Pakitusi pasaulėžiūra ir naujosios vertybės skatina atsiriboti nuo „senoviškos“ praeities – taip iškyla suskaldytos laiko erdvės problema. Modernybės, atmetančios bet kokį kultūrinį paveldą bei istorinę savo praeitį ir siekiančios susikurti visiškai naują kultūrinę tapatybę, kritika ypač ryški J. Zamiatino antiutopijoje „Mes“ ir A. Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“.

Vadinamoji totalitarinė antiutopija, kaip G. Orwello „1984-ieji“, kurioje kuriamas totalitarinės valstybės santvarkos vaizdinys, nagrinėja ne tik savaiminį naujos pasaulėžiūros ar ideologijos visuomenėje atsiradimą, bet ir sąmoningą tikslinį formavimą, naudojamą diktatūrinės represinės valdžios kaip priemonę įtvirtinti savo galią ir nevaržomai taikyti jėgos metodus. Persiėmusi valdančiųjų skleidžiama ideologija, antiutopinės valstybės visuomenė jau nesipriešindama paklūsta totalitarinio režimo santvarkai. Antiutopijose atskleidžiama, kad tokioms ideologija pagrįstoms diktatūroms praeities laikas ir istorinė atmintis yra ypač neparanki, nes sudaro sąlygas kvestionuoti naujosios santvarkos amžinumą, lyginti ją su anksčiau egzistavusiais visuomeninės santvarkos modeliais.

Kaip pažymi Leonidas Donskis, „Orwello „1984-ieji“ ir Zamiatino „Mes“ vaizduoja pasaulį be atminties <…>“4. G. Orwello, J. Zamiatino antiutopijų problematika ir idėjos atspindėjo diktatūrinių režimų Sovietų Sąjungoje ir nacistinėje Vokietijoje politiką, kai istorija būdavo pasitelkiama kaip dar vienas valdžios galios įrankis manipuliuoti visuomene. Stalininio totalitarizmo Sovietų Sąjungoje laikotarpiu, o ir vėliau, visa istorija iš tiesų buvo „perrašoma“ – falsifikuojama, pateikiama tendencingai, per komunistinės ideologijos prizmę, istoriniai faktai nuslepiami, iškraipomi arba suklastojami, pvz., Baltijos valstybių okupacija oficialioje sovietinėje istorijos versijoje pateikiama kaip savanoriškas prisijungimas. Tačiau grožinės literatūros kūriniai nėra nukreipti vien tik prieš kurį nors realų diktatūrinį totalitarinį režimą, jie išreiškia daug bendresnę nuostatą menine, žodžiais kuriamų vaizdinių kalba pasakoti apie tokių nedemokratinių režimų prigimtį, visuomenės pavergimo mechanizmą ir poveikį žmogaus asmenybei, jo vidinei ir išorinei laisvei. Literatūrinės antiutopijos taip pat klausia: ar įmanoma „perrašyti“ istoriją, ar įmanoma radikaliai nutraukti ryšius su savo praeitimi?

Istoriją kaip galios įrankį nagrinėjo Michelis Foucault ir kiti šiuolaikinės postmodernistinės filosofinės minties atstovai. M. Foucault teigė, kad modernioje politikoje vyrauja istorinio politinio diskurso, kaip lemiamo kovos ir galios santykių dalyko, supratimas. M. Foucault dekonstruoja tokį politinį diskursą ir parodo, kad už gėrio ir kitų patrauklių sąvokų slypi tik nuogi interesai. Tokio politinio diskurso subjektai, anot M. Foucault, siekia įtvirtinti savo tiesą galia, t. y. suvokia ją ne kaip neutralią universalią tiesą, nepriklausomą nuo asmens požiūrio, o kaip priklausomą nuo galios ir potencialiai primetamą kitiems. Politinio diskurso subjektai kovoja dėl atminties, t. y. atmintis tampa galios šaltiniu, o istorija yra konstruojama kaip valdžios siekimo ir išsaugojimo priemonė. Reikia pažymėti, kad XX a. žymiosios J. Zamiatino, A. Huxley’io, G. Orwello antiutopijos gerokai anksčiau nei postmodernizmo teoretikai grožinės literatūros kalba ir priemonėmis kėlė šią istorinės atminties ir istorijos, pasitelkiamos kaip valdžios galios įtvirtinimo priemonė, problematiką.

Istorinės atminties tema svarbi ne tik literatūrinei antiutopijai, bet ir apskritai antitotalitarinei literatūrai. Franzo Kafkos romane „Procesas, Milano Kunderos romane „Juoko ir užmiršties knyga“, Ričardo Gavelio romanuose „Vilniaus pokeris“   ir „Vilniaus džiazas“ reikšminga miesto be atminties tema: „Kundera Prahos miestui priskiria fatališką užmarštį. Franco Kafkos Procese (1925) Praha iškyla kaip miestas be atminties ir savimonės. Čia nuolat keičiami gatvių pavadinimai, miesto gyvenimas kuriamas kaip nesibaigianti dabartis, ištrinamas kiekvienas praeities pėdsakas. Šitaip miestas virsta atminties atsikračiusia pamėkle, anonimiškos masinės visuomenės padariniu, neesybe <…>“5.

Pirmąja modernia XX a. antiutopija laikomame J. Zamiatino romane „Mes“ jau originaliai reflektuojama istorinės atminties problematika. Kūrinyje ryškėja ateities totalitarinės valstybės priešiškumas savo istorinei praeičiai. Racionalistinio matematinio ateities pasaulio visuomenė niekina savo istoriją, galima sakyti, visiškai atsiriboja nuo žmonijos praeityje egzistavusių vertybių ir pasaulėjautos.

Ši visuomenė įveikė net du didžiuosius žmonijos „valdovus“ – Meilę ir Alkį – ir gyvena absoliučios laimės sąlygomis: „Negi neaišku: palaima ir pavydas – tai laime vadinamos trupmenos skaitiklis ir vardiklis <…>. Įveikusi Alkį <…>, Vieningoji Valstybė, suprantama, pradėjo puolimą prieš kitą pasaulio viešpatį – Meilę. Galiausiai ir ši stichija buvo nugalėta, kitaip tariant, organizuota, sumatematinta <…>. Akivaizdu: priežasčių pavydui nebeliko. Laimės trupmenos vardiklis prilygintas nuliui. Trupmena tapo nuostabių nuostabiausia begalybe“6. Romano „Mes“ Vieningoji Valstybė yra naujo ypač racionaliai sutvarkyto visuomenės gyvenimo mechanizmo – „didžiosios Valstybės Mašinos“ – įsikūnijimas. Ideologinis šios tariamai „tobulos“ socialinės struktūros pamatas – F. W. Tayloro darbo racionalizavimo teorijos; romano autorius parodijuoja teilorizmą, t. y. XIX a. pab.–XX a. pr. fabrikinėje pramonėje pradėtą diegti moksliniais principais pagrįstą darbo organizavimo ir gamybos valdymo sistemą, kurios pradininkas buvo JAV inžinierius F. W. Tayloras. Jo teorija darbininkus iš esmės traktavo kaip mechaninius vykdytojus, kurių paskirtis tiksliai funkcionuoti gamybos procese ir tarsi robotams atlikti apskaičiuotus judesius, tokiu būdu vis didinant darbo našumą. Vieningosios Valstybės pasaulyje F. W. Tayloro moksliniai principai tarnauja kaip pagrindas „Šventajai Valandalentei“. „Šventoji Valandalentė“ – unifikuota ir preciziškai detali visų Vieningosios Valstybės „numerių“ (šitaip vadinami žmonės) veiksmų dienotvarkė, reguliuojanti ne tik darbo valandas ir minutes, bet ir visą „laisvalaikį“ su vienintele dviejų „Asmeninių Valandų“ per dieną išimtimi. Vieningoje Valstybėje visų visuomenės narių gyvenimas turi būti absoliučiai pajungtas darniam „Valstybės Mašinos“ veikimui, kiekvienas iš jų turi funkcionuoti tiksliai ir organizuotai tarsi detalės didingame valstybės mechanizme. Detalės, „kurias nesunku taisyti, nesutrikdant amžino, didingo Mašinos judėjimo. O kai reikia išmesti sulinkusį varžtą – užtenka patyrusios, sunkios Rūpintojo rankos, užtenka budrios Sergėtojų akies…“7 Antiutopijoje „Mes“ piešiama valstybės sistema pasižymi ne tik racionalistinio mąstymo suabsoliutinimu, atmetančiu emocinę individualiąją žmogaus asmenybės pusę, bet ir totalitariniu represyvumu – visi suniveliuoti individai yra nuolatos stebimi Sergėtojų ir verčiami paklusti sistemai, o nepaklūstančius nubaudžia pats Rūpintojas viešose ritualinėse egzekucijose. Apibendrinant galima sakyti, kad J. Zamiatino sukurtas fantastinis Vieningosios Valstybės pasaulis akivaizdžiai skiriasi nuo XX a. socialinės aplinkos, nors tam tikros neigiamos modernios visuomenės racionalistinio instrumentinio mąstymo tendencijos jau ryškėjo ir XX a. pradžios realybėje, o romane jos dar labiau hiperbolizuotos, tarsi perspėjant apie tokių tendencijų grėsmes realiam pasauliui.

Palaikyti tokią individualius žmonių poreikius radikaliai varžančią sistemą padeda Vieningoje Valstybėje skleidžiama propaganda apie praeities laikams priešingą, tobulą „naująją“ tvarką, kuri tariamai išreiškia visuomenės pažangą ir progresyvų naująjį mąstymą. Tokia pasaulėžiūra yra persismelkę visi unifikuoti valstybės gyventojai, o pagrindinis veikėjas ir istorijos pasakotojas D-503, eilinis tipiškas valstybės inžinierius, tarsi atstovauja visai visuomenei.

Vaizduojamo XXVI a. pasaulio sterilų „tobulumą“ D-503 kontrasto principu lygina su XX a. pasaulio „chaosu“, kuris Vieningosios Valstybės gyventojui atrodo tiesiog absurdiškas dėl to, kad nėra toks absoliučiai standartizuotas, kaip jis yra įpratęs matyti savo gyvenamoje aplinkoje: „Staiga prisiminiau muziejuje matytą paveikslą: tuometis, dvidešimtojo amžiaus, prospektas, kurtinamai marga, raizgi žmonių, ratų, gyvūnų, afišų, medžių, spalvų, paukščių maišalynė… <…>. Tai man pasirodė taip neįtikima, taip absurdiška, kad neišlaikiau ir staiga nusikvatojau“8. Taigi visa pagrindinio veikėjo akimis stebima Vieningosios Valstybės aplinka įkūnija jos gyventojų racionalistinį, destruktyviai „progresyvų“ mąstymą, kuris absoliučiai paneigia praeities visuomenės vertybinius principus ir gyvenimo būdą: „Pamačiau viską: nepriekaištingai tiesias gatves, spinduliais trykštantį grindinio stiklą, dieviškus perregimų būstų gretasienius, kvadratinę pilkai žydrų gretų harmoniją. Tarsi ne kartų kartos, o aš – būtent aš – įveikiau senąjį Dievą ir senąjį gyvenimą, tarsi būtent aš visa tai sukūriau, aš – tarsi bokštas, bijau net alkūnę kilstelėti, kad aplink nepažirtų sienų, kupolų, mašinų duženos“9.

Tokios „senojo gyvenimo“ vertybės kaip žmogaus laisvė ir asmeninio gyvenimo privatumas Vieningosios Valstybės traktuojamos ne kaip neatsiejama žmogiškumo ir žmogaus orumo dalis, o kaip praeityje egzistavusi primityvi visuomenės būsena, nenukreipta bendros gerovės ir progreso keliu: „Visą kitą laiką tarp savo skaidrių, tarsi iš šviesos blyksčių išaustų sienų mes esame matomi, amžinai mėgaujamės šviesa. Mes neturime ko slėpti. Be to, šitaip palengvinama sunki ir garbinga Sergėtojų misija. Kitaip, žiūrėk, dar imtų ir nutiktų kas nors tokio… Gali būti, kad kaip tik keisti ir neskaidrūs senųjų būstai išugdė tą apgailėtiną membraninę jų psichologiją. „Mano (sic) namai – mano tvirtovė“ – ir sugalvok tu man!“10

Destruktyvios modernybės apraiškos, bedvasė mechaniška kultūra antiutopiniame Vieningosios Valstybės pasaulyje išaukštinama kaip tobula nauja civilizacija, o žmonijos istorinis kultūrinis paveldas yra išjuokiamas ir visiškai atmetamas: „Destruktyvios modernybės jėgos negalėtų veikti be praeities užmarinimo – tai lemtingai svarbus maniakiško modernybės tikėjimo ateitimi aspektas“11. J. Zamiatino antiutopija „Mes“ įtaigiai atspindi XX a. pradžios moderniam laikotarpiui būdingą tikėjimą visuomenės moksline pažanga ir progresu, taip pat naujos modernios tapatybės kūrimą, atsiribojant nuo kultūrinių tradicijų ir istorinės atminties. Rašytojas kritiškai reflektuoja tokį beatodairišką naujos mašinizuotos, vienpusiškai technokratiškos civilizacijos siekį, visuomenei neįvertinant modernaus gyvenimo būdo iššūkių žmonijos dvasinės kultūros išsaugojimui. Labai panaši praeities traktavimo koncepcija yra įkūnyta ir A. Huxley’io antiutopijoje „Puikus naujas pasaulis“. Tolimos ateities pasaulyje žmonių psichikai formuoti naudojamos hipnopedijos šūkis skelbia, kad „pažanga yra nuostabus dalykas“ („kartota po penkis šimtus kartų kas savaitę nuo trylikos iki septyniolikos metų“12), ir vyrauja požiūris, jog „istorija – tai paistalai“, kad „senienos mums nereikalingos“. Senos Šekspyro ir kitos knygos yra uždraustos ir slepiamos Pasaulio Valdytojo seife: „Grožis patrauklus, o mes nenorime, kad žmones trauktų senienos. Norime, kad jie pamėgtų naujus dalykus“13. Kita vertus, kaip pabrėžia pats Nuolatinis Vakarų Europos Valdytojas, antiutopinė pasaulinės valstybės visuomenė yra taip psichiškai pakitusi ir deformuota, kad ji nebepajėgtų suvokti praeities meno, nebegalėtų įvertinti jo grožio: „<…> mūsų pasaulis – nebe toks kaip „Otelo“. Kaip automobilių nepagaminsi be plieno, taip ir tragedijų nesukursi be visuomenės nepastovumo. Pasaulis dabar pastovus. Žmonės laimingi; jie gauna, ko nori, ir niekada nenori to, ko gauti negali <…>. Reikėjo rinktis tarp laimės ir to, ką anksčiau vadino didžiuoju menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj to turime jutiminį kiną ir kvapų vargonus“14.

G. Orwello knygoje „1984-ieji“ taip pat reikšmingai iškyla istorinio laiko ir bandymo manipuliuoti istorija problematika. Tačiau romane vaizduojamoje Okeanijos valstybėje istorija nėra atmetama – aprašoma diktatūrinės partijos vykdoma politika paradoksaliai liudija, kad ji supranta ir vertina istorijos svarbą. Tačiau istorijos reikšmė visuomenės gyvenimui visų pirma suvokiama kaip manipuliavimo žmonių mąstymu galimybė. Antiutopinę Okeanijos valstybę valdanti partija gali bet kada „perrašyti“ istoriją pagal to meto savo politinius interesus. Partijos propaguojamos angsoco ideologijos vienas pagrindinių principų yra vadinamasis „praeities kintamumas“: „Šventieji angsoco principai. Naujakalbė, dvejamintė, praeities kintamumas“. Partijos šūkis skelbia – „kas valdo dabartį, valdo praeitį“.

Tokioje partijos praeities traktuotėje antiutopinės literatūros tyrinėtoja M. Keith Booker įžvelgia paradoksalių sąsajų su postmodernistinėmis požiūrio kryptimis ir literatūros kritikos teorijomis. Žymus JAV dekonstruktyvizmo teoretikas Paulas de Manas esė „Literatūrinė istorija ir literatūrinė modernybė“   pristato paradigminį poststruktūralizmo teiginį apie istorijos tekstualumą, argumentuodamas, kad „istorinių žinių pagrindas nėra empiriniai faktai, bet rašytiniai tekstai, net jeigu šie tekstai maskuojasi karais ir revoliucijomis“15. Pasak M. K. Booker, „Tiesos ministerija romane 1984-ieji paraidžiui įgyvendina P. de Mano pastebėjimą, kad istorija nėra tai, kas užrašoma tekstuose, bet ji yra patys   tekstai, kuriais yra užrašoma“16.

Taigi Tiesos Ministerijos Įrašų departamentas, kur simboliškai reikšmingai dirba pats pagrindinis romano veikėjas Vinstonas Smitas, nuolatos „atnaujina“ istoriją, perrašydamas oficialius dokumentus, ištrindamas visas nuorodas apie „išgarintus“ žmones ar tam tikrus įvykius ir kurdamas fiktyvius įrašus apie niekada neegzistavusius asmenis ar įvykius, kurie dera prie dabartinės Partijos politinės linijos ir įtvirtina Partijos kaip niekada neklystančios vaizdinį. Ministerija ne tik kontroliuoja visų dabartyje leidžiamų laikraščių turinį, bet ir nuolat perkuria praeityje išleistų laikraščių ar knygų tekstus pagal „naujausią“ partijos politiką, nepalikdama nė mažiausio rašytinio liudijimo apie bet ką, kas prieštarautų partijos tuo metu skelbiamiems teiginiams. Atrodo, partijos ideologija fanatiškai įtikėję nariai – kaip O’Brajenas – iš tiesų tiki praeities perkūrimo galimybe. Jų akimis, jie nekuria melagingos istorijos, kuri neatitinka praeities faktų, bet tiesiogine to žodžio prasme perkuria praeitį, kuri egzistuoja tik laikinoje pavienio žmogaus sąmonės atmintyje ir tekstuose, kuriuos jie visiškai kontroliuoja: „Mes, partija, valdome visus įrašus ir valdome visas atmintis. Vadinasi, mes valdome praeitį, ar ne?“17

M. K. Booker teigia, kad „partija nuolat pasitelkia istoriją tam, kad legitimuotų savo valdžią ir įtvirtintų savo autoritetą, bet faktiškai šis nuolatinis praeities koregavimas ženklina istorijos panaikinimą lygiai taip pat radikaliai, kaip visiškai atsiriboja ir paneigia praeitį Huxley’io Pasaulio valdytojai“18. Pats pasakojimo pagrindinis veikėjas Smitas suvokia, kad Okeanijoje žmonijos istorija yra redukuota iki amžinos dabarties.

Toks diktatūrinės Okeanijos valdžios atliekamas istorijos „perrašymas“ visiškai ignoruoja tam tikrame istoriniame laikotarpyje gyvenusių žmonių patirties reikšmę. Tačiau istorijos revizavimo politika, regis, yra tokia efektyvi, kad netgi individuali atmintis vis mažiau ir mažiau gali pasipriešinti oficialiam istorijos falsifikavimui. Be jokių apčiuopiamų įrodymų, kad yra priešingai, partijos nariai linkę nekvestionuodami priimti oficialią praeities versiją ir vertinimą, net jeigu ta versija prieštarauja jų pačių prisiminimams. Romano potekstėje glūdi mintis, kad kaip tik to ir siekia diktatūrinė valdžia, nes žmonės, nežinantys savo istorijos, nesuvokiantys savo padėties istoriniuose procesuose, negali kritiškai įvertinti ir dabarties situacijos, jiems daug lengviau primesti propagandą ir manipuliuoti jų mąstymu.

Kad žmogus būtų pajėgus atsispirti totalitarinio režimo spaudimui taip, kaip bandė Vinstonas Smitas, jis turi būti išsaugojęs moralinę autonomiją – moraliniu požiūriu savarankiškai vertinti jį supančią tikrovę; tačiau tokia moraliai autonomiška žmogaus asmenybė iš tiesų gali gyvuoti tik esant tam tikroms prielaidoms, tarp kurių viena svarbiausių yra tradicinių vertybių bei kultūrinės ir istorinės atminties išsaugojimas. Antiutopijoje „1984-ieji“ pasakojama, kaip Vinstonas Smitas „stengėsi atkurti ryšius su išnykusia kultūra ir istorija, nes norėjo sukurti distanciją tarp savęs ir partijos kuriamo pasaulio“19. Praeities ieškojimą perteikia detalės, pvz., sena knyga, kurią Smitas nusipirko savo dienoraščiui fiktyvioje sendaikčių parduotuvėje, nes ji asocijavosi su „nenaudinga“ praeitimi. Praeitį simbolizuoja ir kitas pirkinys – stiklo gabalas be jokios praktinės naudos: „Didžiausią įspūdį jam padarė ne tiek grožis, kiek įspūdis, kad tas daiktas priklauso visiškai kitiems laikams. <…> O labiausiai Vinstonui patiko, kad jis absoliučiai nenaudingas, nors galėjai spėti, kad kadaise buvo naudojamas kaip prespapjė“20. Šis dekoratyvus stiklo gabalas Vinstono Smito apmąstomas kaip „mažas istorijos gabalėlis, kurį jie pamiršo pakeisti. Lyg laiškas iš šimto metų praeities, jei tik mokėsi jį perskaityti“21. Senoviško interjero kambarys virš sendaikčių krautuvės, kurį Vinstonas ir Džiulija išsinuomojo, Vinstono apibūdinamas „tarsi pasaulis, tarsi praeities kampelis, kur vaikšto išnykę gyvūnai“22. Praeities ženkluose Vinstonas ieškojo Okeanijos valstybėje seniai mirusios kultūros, kuri ataidėjo Jo atmintyje vaikišku eilėraštuku „Apelsinai ir bananai“. O Partija buvo suinteresuota užgniaužti bet kokį domėjimąsi autentiška praeitimi ir jos pėdsakų ieškojimą. Kai minčių policija galiausiai įsilaužia į kambarį, stiklinis prespapjė simboliškai sudaužomas į židinį, tuo pačiu į šipulius sudaužoma stikle įkūnyta pati prarasto praeities pasaulio dvasia.

Vinstono praeities pėdsakų ieškojimai išreiškė jo neviltį, troškimą pabėgti nuo dabarties pasaulio siaubo. Atsiminimuose jis taip pat ieškojo jėgų atsispirti ir bent jau dvasiškai pasipriešinti nežmoniškam režimui. Klaidingai tikėdamas, kad yra priimamas į mitinę pasipriešinimo Broliją, Vinstonas neatsitiktinai pakelia tostą „už praeitį“. Jo vidinį išsivadavimą išreiškiantis pirmas įrašas-dedikacija slaptame dienoraštyje taip pat buvo skirtas hipotetinei, nežinia ar dar kada ateisiančiai šviesesnei ateičiai ir betgi visada atmintyje gyvuosiančiai praeičiai: „Ateičiai arba praeičiai, tam laikui, kuriame mintis laisva, žmonės skiriasi vienas nuo kito ir gyvena ne vieniši – tam laikui, kur yra teisybė ir tai, kas buvo, negali dingti“23.

J. Zamiatino antiutopijoje „Mes“ vaizduojama Vieningoji Valstybė, „pasiekusi pusiausvyrą“ po Revoliucijos ir sustingusi viename istorijos taške. Pagrindinio veikėjo inžinieriaus D-503 pokalbis su mylimąja, slapta maištininke, atskleidžia, kad oficialiai valstybės pozicijai atstovaujantis D-503 šią praeityje įvykusią Revoliuciją suvokia kaip galutinę, o jos įvestą tvarką – kaip nekintamą, nes „visi ir taip jau – laimingi“24. O režimo maištininkų pozicija, kurią atspindi I-330, visai kitokia: tik nuolatinis kismas, judėjimas į priekį yra gyvybės šaltinis, tikrasis gyvenimas. Pasak I-330, „Revoliucijos nesibaigia“. Tai ir J. Zamiatino pasaulėžiūra. Šio autoriaus esė „Apie literatūrą, revoliuciją, entropiją ir kitus dalykus“25 tokias nuostatas patvirtino ir išplėtojo. Romane „Mes“ teigiama: „Pasaulyje veikia dvi jėgos – entropija ir energija. Viena veda į palaimingą ramybę, į laimės apimtą pusiausvyrą; kita pusiausvyrą griauna, sukelia kankinamą nuolatinį judėjimą“26.

„Užšaldyto“ laiko būseną galima aiškiai įžvelgti ir totalitarizmo satyra bei kritika pasižyminčioje G. Orwello antiutopijoje „1984-ieji“. Kaip teigia Jamesas M. Deckeris esė „George’o Orwello „1984-ieji“ ir politinė ideologija“, šiame romane vaizduojamoje Okeanijos valstybėje istorinis laikas yra pasibaigęs, vietoj jo egzistuoja lyg ir amžina dabartis. J. M. Deckerio manymu, G. Orwellas vaizduoja istorinės raidos pabaigą įkūnijančią Okeaniją kaip niūrią, betikslę erdvę, kurioje neegzistuoja jokia idėjų kova, bet vyrauja vergiškas pasitenkinimas. „Okeanija neturi pabaigos, pradžios, istorijos. Ji tiesiog yra“27.

J. M. Deckeris istorinės raidos pabaigą sieja su ideologinės kovos išnykimu (politinės kovos dėl skirtingų idėjų ir ideologijų nebuvimu), nes tokia kova yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių sociokultūrinę visuomenės raidą istoriniame laike. Tokią nuomonę J. M. Deckeris grindžia Francis Fukuyama žymiu postmodernistinės pasaulėjautos veikalu „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ („The End of History and the Last Man“,1992), kuriame teigiama, kad ideologinės kovos pabaiga, žlugus komunistiniams režimams ir pasaulyje globaliai įsitvirtinus liberalioms demokratijoms bei laisvosios rinkos kapitalizmui, gali ženklinti žmonijos sociokultūrinės evoliucijos galutinį tašką ir istorinio kismo pabaigą. Panašią nuomonę, nors ir skirtingame kontekste, išsakė žymi politikos teoretikė ir filosofė Hannah Arendt savo veikale „Totalitarizmo ištakos“ (1951): totalitarizmas be pasipriešinimo žymi pačios ideologijos, taip pat ir istorinio žmonijos vystymosi pabaigą. Pasak H. Arendt, jeigu nesusiformuos visuomenės sluoksniai, kurie galėtų nuversti totalitarinio režimo valdančiuosius, tai reikš ir istorijos pabaigą. J. M. Deckerio nuomone, tokia būsena, kai totalitarinė diktatūra yra absoliučiai įsigalėjusi ir neturi jokių politinių oponentų, išskyrus fikcinius išorės ir vidaus priešus, vaizduojama ir Okeanijoje, kur valdančios partijos politinio įsigalėjimo procesas baigėsi prieš keliasdešimt metų.

Tokią sustingusio laiko Okeanijoje būseną atskleidžia įvairios pasakojimo detalės: pagrindinis veikėjas Vinstonas gali tik apytiksliai apibrėžti metus; nors priešo pavadinimas vis keičiamas, teigiama, kad priešas visada buvo ir yra tas pats; Penkmečio planai atrodo niekada nesibaigiantys, o Didysis Brolis amžinai gyvas; Vinstonui jo paties vaikystės prisiminimai iš priešrevoliucinių laikų atrodo tarsi neįtikimi, o antikvariatas, kuriame jis mėgo lankytis, yra tik apgavikiška vieta, provokaciniais tikslais sukurta Partijos. „Partija suardė pačią laiko struktūrą ir pakeitė ją amžina dabartimi, už kurios viskas tampa bereikšmiška“28. Partija sutelkia dėmesį į dabarties laiką ir siekia panaikinti galimybę palyginti skirtingus laikotarpius. J. M. Deckerio teigimu, postistorinėje mąstymo stagnacijos apimtoje Okeanijos visuomenėje trūksta motyvacijos, todėl žmonės yra pasmerkti statiškam apmirusiam gyvenimui.

Sustingusio dabartyje laiko tema savaip reflektuojama ir A. Huxley’io romane „Puikus naujas pasaulis“, tik jame labiau akcentuojamas ne politinis totalitarinės valstybės aspektas, kai sustingęs laikas simbolizuoja diktatūrinės valdžios siekį užšaldyti istoriją ir amžinai įsitvirtinti, o vartotojiškas modernios visuomenės būvis. Totalitarinė Pasaulio valstybės valdžia, pasitelkdama psichikos keitimą, formuoja visuomenę, kuri, tarsi nugrimzdusi į nesąmoningą, tačiau palaimingą būvį, mėgaujasi hedonistiniu gyvenimu – moderniais išradimais, narkotikais, nesibaigiančiu naujų gaminių vartojimu. Masinė gamyba yra šios visuomenės pagrindas, o žmonių gemalai vystosi kolbose pagal tuos pačius masinės gamybos principus. Nebeegzistuoja šeimos institucija, o vaikai auginami įstaigose, diegiant hipnopedija paremtą sąmonės formavimą. Visa valstybės mašina sukasi taip, kad žmonės, nepatirdami stiprių aistrų, egzistencinių krizių, mirties baimės ir kitų emocijų, būtų patenkinti ir paklusniai funkcionuotų uždarame gamybos–vartojimo rate. Jokie socialiniai neramumai nepageidaujami, visuomenės stabilumo vardan pasaulio valdytojai siekia, kad žmonės nepaliaujamai mėgautųsi savo paviršutiniška infantilia laimės būsena. O kad tokia būsena niekada nesibaigtų, žmonės psichiškai programuojami negalvoti nei apie praeitį, nei apie ateitį, visada mėgautis tik dabarties momentu. Hipnopedijos šūkis skelbia: „Somos paragaus žmogus ir šia diena sotus bus <…>. Nerūpės tada išvis praeitis ir ateitis“29.

Apibendrinant galima teigti, kad sustingusios visuomenės būsenos ir istorinio laiko pojūčio praradimo motyvas neatsitiktinai būdingas antiutopiniams romanams – jis padeda perteikti pagrindinę kūrinio koncepciją – vaizduojama uždara ateities visuomenė, atsiribojusi nuo bet kokių praeities vertybių, kurianti naują „utopiją“, tačiau ji netrukus atsiskleidžia kaip sukrečianti antiutopija, verčianti susimąstyti, ar žmonijos raida iš tiesų eina socialinės pažangos kryptimi.


1 Huxley A. Puikus naujas pasaulis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 5.
2 Kumar K. Utopia and Anti-Utopia in the Twentieth Century // Schaer R., Claeys G., Sargent L. T. Utopia: The Search for the Ideal Society in the Western World. – Oxford: Oxford University Press, 2000. Prieiga per internetą: cas.umkc.edu/econ/economics/faculty/Lee/courses/488/reading/utopia7.pdf.
3 Ten pat.
4 Donskis L. Galia, vaizduotė ir atmintis: politikos ir literatūros etiudai. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – P. 141.
5 Ten pat. – P. 138.
6 Zamiatin J. Mes. – Kaunas: Kitos knygos, 2009. – P. 27.
7 Ten pat. – P. 20.
8 Ten pat. – P. 12.
9 Ten pat.
10 Ten pat. – P. 24–25.
11 Donskis L. Galia, vaizduotė ir atmintis: politikos ir literatūros etiudai. – P. 139.
12 Huxley A. Puikus naujas pasaulis. – P. 93.
13 Ten pat. – P. 200.

14 Ten pat. – P. 201.
15 De Man P. Literary History and Literary Modernity // Daedalus. – 1970. – Vol. 99. – No. 2 (1970). – P. 384–404.
16 Booker M. K. The Dystopian Impulse in Modern Literature: Fiction as Social Criticism. – Westport: Greenwood Press, 1994. – P. 88.
17 Orvelas Dž. Gyvulių ūkis; 1984-ieji. – Vilnius: Vyturys, 1991. – P. 278.
18 Booker M. K. The Dystopian Impulse in Modern Literature: Fiction as Social Criticism. – P. 88.
19 Ingle S. The Social and Political Thought of George Orwell: A Reassessment. – New York: Routledge, 2006. – P. 121.
20 Orvelas Dž. Gyvulių ūkis; 1984-ieji. – P. 156.
21 Ten pat. – P. 195.
22 Ten pat. – P. 199.
23 Ten pat. – P. 100.
24 Zamiatin J. Mes. – P. 170.
25 Zamiatin J. On Literature, Revoliution, Entropy, and Other Matters. Prieiga per internetą: http://evildrclam.blogspot.com/2008/11/on-literature-revolution-entropy-and.html.
26 Zamiatin J. Mes. – P. 161.
27 Decker J. M. George Orwell’s 1984 and Political Ideology // Bloom H. George Orwell. – New York: Infobase Publishing, 2009. – P. 137.

28 Ten pat.
29 Huxley A. Puikus naujas pasaulis. – P. 96.

Aldous Huxley. Dvi esė

2013 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti…

Aldous Huxley. Komfortas

2010 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Aldous Huxley’s (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašy­tojų, pranašiškai numatęs Individo niveliacijos Ir mąstymo standartizavimo pavojų technikos ir masinės kultūros amžiuje.