Žurnalas „Metai“ – lemtingai atspėtas praplaukiančio debesies vardas

2016 m. Nr. 3

Sausio 29 d. Rašytojų klube įvyko vakaras, skirtas literatūros mėnraščio „Metai“ 25-mečiui. Renginyje dalyvavo poetai, rašytojai, redaktoriai ir kiti „Metų“ žmonės: dabartinis žurnalo vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus, buvęs ilgametis „Metų“ vyriausiasis redaktorius Danielius Mušinskas, Vytautas Martinkus, Viktorija Daujotytė, Donata Mitaitė, Regimantas Tamošaitis, Benediktas Januševičius, Marius Burokas, Alvydas Šlepikas ir Elžbieta Banytė.
Anot renginį pradėjusio Antano Šimkaus, svarbu tokia proga pakalbėti apie ištakas. „Norint suvokti tai, kas yra dabar ir kas bus, vis vien reikia pasižiūrėti į tai, kas buvo“, – sakė jis.
Pasak vyriausiojo redaktoriaus, „Metai“ būtų sunkiai įsivaizduojami, o gal net neįmanomi be ankstesniųjų leidinio autorių – žurnalo kūrėjų ir jo skaitytojų: „Tie žmonės sukūrė tam tikrą žurnalo misiją – prisidėti prie literatūros tradicijos išsaugojimo, formavimo ir palaikymo. Ačiū jiems už šiandienos galimybes.“
Vėliau prasmingais prisiminimais dalijosi literatūrologė V. Daujotytė, kuri nuo 1968-ųjų skaito kiekvieną literatūros mėnraščio numerį: „Įdomu, kad „Metai“ pradėti nuo labai jaunų veidų. Nuo ateities, perspektyvos. Jau „Pergalė“ sugebėjo rizikuoti, sugebėjo peržengti ribas, kurios buvo ir jai, ir kitiems leidiniams užbrėžtos. Iš tų gražių rizikų atsimenu 1968-uosius metus, kai pasirodė mokytojos Laimos Abraitytės publicistinės eseistikos. Mums tik atrodo, kad eseistika prasideda dabar, bet iš tiesų ji, kaip ir visi padorūs žanrai, yra prasidėjusi labai seniai. L. Abraitytės tekste buvo sakinys: „Leiskite būti Mokytoju!“ Visa tai trenkė mane lyg koks elektros išlydis. Vėliau gerai atsimenu 1986-uosius, kai „Pergalėje“ buvo išspausdinta mažoji mūsų gyvenimo pamatų apokalipsė – Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“. Dar po dvejų metų, 1988-aisiais, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – tokia stipri ir reikšminga mūsų literatūrai buvo pati pradžia, dirbo ir kūrė talentingi, rizikuoti nebijantys žmonės.“
Profesorė taip pat priminė, jog „pirmajame „Metų“ numeryje buvo paskelbtas Giedros Radvilavičiūtės apsakymas, štai praėjo 25-eri metai, ir aišku, jog tiek tikrai užtenka, kad subręstų kultūrai žmogus“.
Nelengvais 1991-aisiais, kai daug kas keitėsi šalyje ir literatūroje, profesorius V. Martinkus buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. Renginyje jis pasidžiaugė, kad „Metai“ tebėra tarsi gerų redaktorių ir rašytojų kalvė. Taip pat pabrėžė, jog turime branginti šį žurnalą, nes jis yra „arčiausiai giluminės mūsų literatūros, jos ieškojimų“.
Vėlėliau žodį tarti buvo pakviestas rašytojas A. Šlepikas, kurio debiutinė poezijos publikacija, susiejusi jį su rašytojų grupe „Svetimi“, taip pat buvo išspausdinta pirmajame „Metų“ numeryje. Rašytojas kalbėjo: „Pasižiūri į tą pirmą numerį, matyti visokių laiko ženklų, kurie dabar atrodo taip toli… Pavyzdžiui: „Dėl TSRS agresijos Lietuvoje sutrikus popieriaus tiekimui esame priversti leisti dvigubus „Metų“ numerius. Mielas skaitytojau, kartu iškęskime šį sunkų laiką.“
D. Mušinskas atkreipė visų dėmesį, kad 2016 m. sausio mėnesio numeris – jau 300-asis (tai nominalus skaičius, nes kai kurie numeriai buvo dvigubi). Linksmai nuskambėjo jo kelio į vyriausiojo redaktoriaus postą istorija: „Pusketvirtų metų žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi pabuvęs Juozas Aputis pasakė „nebebūsiu“, tada redakcija čiupo mane už rankos, sako, „tu būk redaktoriumi“. Bandžiau sakyti, kad yra ir pavaduotojas Ramūnas Klimas, bet Ramūnas išbalo: „Jokiais būdais.“ Taip mane ir išrinko.“
D. Mušinskas priminė primirštą žurnalo pavadinimo rinkimo faktą: 1990-ųjų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje redakcijoje buvo surengtas balsavimas: „Paėmėme kepurę, dėjome raštelius, kuriuose užrašėme savo siūlymus, redakcijos kolektyvas tada buvo nemažas, ne taip, kaip dabar. Vėliau vyniojome tuos lapelius ir tarėmės, ką paliekam. Šitaip iškristalizavome dabartinį pavadinimą.“ Ir nors dauguma prisimena J. Aputį, einantį pas V. Martinkų su „Metų“ vardu, šį pavadinimą pasiūlė rašytojas Antanas Ramonas. „Lemtinga yra atspėti praplaukiančio debesies vardą“, – renginio metu sakė V. Daujotytė.
„Šitas žurnalas turi būti aukštesnio lygio negu tai, kas vyksta visuomenėje“, – kalbėjo D. Mušinskas, paminėdamas, kad visuomenė dažnai nukrypsta į vartotojiškumą, tampa žiauri ir pavojinga. Dabar, kai vyresniųjų rašytojų paretėjo, jaunieji turi augti ir užimti jų vietas.
Viena jauniausių mėnraščio bendradarbių Elžbieta Banytė, padedanti skaitytojams atskirti, kas knygose yra gero ir blogo, prisiminė pirmąją pažintį su „Metais“: „Pirmą kartą žurnalą į rankas paėmiau būdama keturiolikos. Nežinau, kodėl nusipirkau būtent „Metus“, gal man patiko viršelis. Mama juokėsi: „Ką, tu skaitysi, suprasi ką nors?“ Aš, aišku, įsižeidžiau, bet pradėjusi skaityti iš tikrųjų pusės nesupratau. Prisiekiau sau, kad vėliau suprasiu.“
Vakare buvo ir daugiau prasmingų kalbų, prisiminimų, savo kūrybą skaitė M. Burokas, B. Januševičius ir R. Tamošaitis, paminėtos buvusių bendradarbių Gražinos Gedienės, Vlado Šimkaus, Mindaugo Kvietkausko, Petro Dirgėlos, R. Klimo, J. Apučio pavardės. Renginio metu buvo rodomos R. Tamošaičio fotografijos, kuriose užfiksuota didelė dalis „Metų“ gyvenimo: buvusio ir esamo.
25-eri – lyg ir nedaug, jei žvelgtume į šią sukaktį kaip į žmogaus metus, bet jeigu imsime skaičiuoti autorius ir kūrinius, išspausdintus trijuose šimtuose žurnalo numerių, skaičiai pasirodys ne tokie ir kuklūs. Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis.

Birutė Grašytė