literatūros žurnalas

Kasparas Pocius. Smalsauti ar šaudyti į taikinius?

2020 m. Nr. 5–6

Aneta Anra. Niki: dvigubas portretas. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 232 p. Knygos dailininkės – Lina Bastienė, Aneta Anra.

Skaitydamas trečiąjį Anetos Anros romaną „Niki: dvigubas gyvenimas“ pirmiausia prisimeni Julio Cortazaro knygos „Žaidžiame klases“ personažę Magę ir pagalvoji, kad tokį romaną būtų galėjusi parašyti ji. Taip pat mano, vyro, mintyse ir prisiminimuose iškyla dabar kone išnykęs (provokuoju) moterų tipažas: intelektuali draugė. Žmogus, kurį pažįsti (arba – šiuo atveju – galėjai būti susipažinęs) galbūt jau nuo paauglystės, bet su kuriuo kiekvienas, nors ir retas, susitikimas tampa nauja jūsų kartu kuriamo serialo serija. Tame seriale nuolat įvyksta kas nors naujo – aptariamos naujos parodos, filmai, spektakliai, knygos, kultūrinė spauda, vardijamos žymios pavardės. Anapus tų pavardžių, tos erdvės nieko nėra. Kai sąlyga pasirenkamas menas ir estetika, viskas pasidaro labai sąlygiška ir kartu laisva. Ta erdvė, tie pokalbiai ir kartu pamatyti, patirti meno kūriniai vėliau tampa jūsų abiejų apmąstymų, o gal ir kūrybos tema. Patirtis gali virsti amžinybe. Prisipažįstu, kad tokius santykius ir susitikimus su moterimis visada nepaprastai branginu ir vertinu, labiau nei bendravimą su vyrais, kai dažniausiai – išimtys tik patvirtina taisykles – apsiribojama paviršiumi, technika, visokiu iki esmės prieiti neleidžiančiu balastu. Bendraujant su priešingos lyties asmenimis gelmę pasiekti daug lengviau. Tikiuosi, pastarųjų metų moralinės praktikos ir priklausomybė nuo mažėjančių socialinių burbulų nesunaikins tokio susidūrimo galimybės.

Anetos Anros pasakojimas, mano asmenine nuomone, pirmiausia ir yra intelektualios draugės pasakojimas. Magės pasakojimas, priverčiantis ir Orasiją Oliveirą rinktis indukcinę logiką, sąlygiškumą, atsitiktinumą. Turbūt tik taip įmanoma suvokti šiuolaikybę. Ir vis dėlto „Niki: dvigubą portretą“ galima skaityti ir kitaip, šiek tiek konceptualiau. Žinau, šiuolaikinė teorija ir jos taikymas įvairiausiose srityse jau tikrai daug kam įgriso, bet skaitant knygą niekaip ramybėje nepalieka psichoanalitiko Jacques’o Lacano pasiūlymas matyti tris subjekto formavimosi plotmes – įsivaizdavimo, simbolinę ir Tikrovės. Kai pirmosios dvi plotmės apibrėžia besiformuojančią sąmonę, tai trečioji kėsinasi išlaisvinti po banalia išorine kasdienybės pluta slypinčius pasąmonės žvėris.

Visos šios trys plotmės, klodai, egzistuoja ir romane. Mat rašytoja, knygoje tampanti savo daugiau mažiau įtikimą biografiją pasakojančia Malena, susiranda sau kitą draugę, kurios skaitytojas nepažįsta. Tai – prancūzų menininkė Niki de Saint Phalle. Drįsčiau manyti, kad šią menininkę autorė mato kaip savo pačios tęsinį, virtualiąją save, teikiančią jai drąsos ir tampančią meninių sumanymų bendrininke. Malena savyje jungia įsivaizdavimo ir simbolinę plotmes, o Niki iš simbolinės plotmės keliasi į tikrovės plotmę.

Malena savo pasaulį kuria kaip simbolinę vaikystės daiktų, žaislų ir pasakojimų dėlionę. Ji nebijo prisipažinti, kad meškiuką „iki šiol sapnuoju“ (p. 34). Kitas jos prisipažinimas („Esu burtininkė, magė ir viską susapnuoju“, p. 33) taip pat kone banaliai primena vaikystės situaciją, kai svarbiausia buvo pamatyti anapus daiktų, rakandų ir žaislų tūnantį didįjį simbolinį būties paveikslą. Kyla troškimas susidėlioti jį neatkreipiant dėmesio į didesnę dramą: plečiantis simbolinei plotmei vis mažiau regima tampa pasąmoninė tikrovės plotmė, kurią vaizduotė vis menkiau girdi ir regi norėdama prisitaikyti prie simbolinių žinojimo ir elgesio struktūrų. Akivaizdu, kad autorės vaizduotės galia šiek tiek nusileidžia norui pažinti, smalsuliui. Verta pacituoti knygos ištrauką, laikytiną autorės kūrybiniu manifestu: „Mano mene – kiekviena emocija, mintis, prisiminimas, patyrimas. Transformuoti į formas ir spalvas, sudėti skirtinguose paviršiuose.“ Galbūt šių formų ir spalvų, įsivaizdavimo ir vaizduotės kaip tik ir pritrūko, pritrūko to, ką vienas mano pažįstamas yra pavadinęs noru pasivaikščioti po paveikslus. Galbūt norėtųsi dar gyvybingesnio, grynesnio, iš vidaus pažįstamo vaizduotės šėlsmo, esmingesnių patirties vaizdinių, to, ko nepamatysi veidrodyje, to, ką pajausi tik viduje…

Malenai lengviau pasiekiama simbolinė plotmė, autoportreto veidrodyje fonas. Į šį simbolinį pasakojimą ji įsijungia per genealogiją. Jai svarbūs artimieji, giminės, giminių giminės, draugai ir jų giminės, ir jų giminių giminės. Kritikui tarsi norėtųsi pykti, įtarti autorę bandymu tokiais giminėmis ir pasakojimais apie juos užpildyti tuščias romano turinio ertmes. Toks lengvas pyktis išlieka skaitant visą romaną, ypač tose vietose, kur Malena rašo apie savo intelektualius nuotykius. Nors postmodernizmo – laiko, kuris dabar bene jau bus praėjęs, – literatūrai būdingas intertekstualumas, rašytoja neturi jaustis įsipareigojusi pernelyg dažnai kartoti visiems gerai žinomas pavardes ir pasakoti daug kam žinomas istorijas – kaip vos nesušaudė Dostojevskio arba kaip pamatęs mušamą arklį išprotėjo Nietzsche. Galima sakyti, kad atsisakius tokių istorijų ir ne visada reikalingų pavardžių romanas ne tik nenukentėtų: jis taptų ne toks banalus. Kita vertus, galbūt be šių pašalinių veikėjų knyga irgi nebebūtų knyga. Aprašyti veikėjai autorei tampa jos orientaciniais taškais, nuorodomis simbolinėje erdvėje. Senelis, močiutė, Umberto Eco, Andre Bretonas… Gal, užuot minėjus jų pavardes, būtų buvę galima sužaisti jų žodžiais, sąvokomis, jas priešinti ar gretinti, apmąstyti. Dabar gi viskas atrodo kaip niekad nesibaigiantis pokalbis kavinėje. Tad pakalbėkime apie Niki.

Apie Niki šį atsiliepimą rašantis skaitytojas anksčiau nebuvo nieko girdėjęs. Jos vaidmuo romane, man regis, yra pratęsti Malenos biografiją, išvesti ją į epochą, kurios turbūt ilgisi daugelis menininkų. Detaliai aptarta Niki biografija įdomi, Malenos pokalbis su ja subtilus, nors gal ir neunikalus. Niki įkūnija puikiai realizuojančią save menininkę, kūrėją, ją Malena mato kaip savo pačios virtualią galimybę. Virtualu yra tai, kas nuolat yra šalia tavęs, yra realu, tik dar nėra aktualizuota, sakė prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as. Ir vis dėlto romano apogėjumi tampa pasakojimas apie tai, kaip Niki šaudo į savo pačios kūrinius – taikinius. Manau, tokį elgesį vėlgi gerai paaiškina lakaniškoji interpretacija: stengiantis pasiekti pasąmoninį tikrovės klodą būtina pramušti skyles simboliniame kasdienybės audinyje – būtent tame pasakojime, kurį audžia Malena, toje sienoje, kurioje Malena siekia matyti ir savo atvaizdą. Tuo tarpu Niki šaudydama pažadina savo pasąmonę – tą padarė ir Valerie Solanas, emancipuota amerikiečių menininkė ir šiuolaikinio feminizmo įkvėpėja, šovusi į Andy’į Warholą. Vėliau gimsta Nanos ir skulptūrų parkas Toskanoje – naikinimas gimdo kūrybines galias, nes išlaisvina pasąmonę. Tuo tarpu Malena Paryžiuje atranda tikrą ar tariamą, bet išties trūkstamą savo egzistencijos elementą – tėvą. Štai kodėl Malenai tokia svarbi simbolinė plotmė – nes joje esama neužpildytos ertmės, kurią kompensuoja žinios, smalsulys, domėjimasis tuo, kas vyksta. Skirtingi likimai, skirtingi keliai link savirealizacijos: siekis žinoti ir siekis sunaikinti, sugriauti, išardyti. Mūsų visų pasirinkimai.

Beje, įdomų vaidmenį romane atlieka Dailininkas. Jis tarsi tampa tiltu į anapus paviršinio simbolinio pasakojimo esančius klodus. Galbūt jų santykiui, jų vidiniam ryšiui romane galėjo būti skirta daugiau vietos.

Romanas įdomus, verčia patirti tam tikrą intelektinį malonumą. Bet svarbiausia, manau, tai, kad jis yra tarsi autorės ateities (jau glūdinčios dabartyje) galimybių paženklinimas – ji tūno Niki, kurios gyvenimas įtikina kūrybos galimybe. Būtina drąsiau ieškoti autentiškos kalbos, išsilaisvinti iš balastu tampančios simbolinės matricos ir kurti intensyvesnį, gal ne tokį rafinuotą, bet asmeniškesnį pasakojimą.

Kasparas Pocius. Meilės ir gruoblėtumo poezija

2018 m. Nr. 8–9 / Marius Burokas. Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 104 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.