Gintaras Beresnevičius. Intelektualas: misija
2003 m. Nr. 3
Vieną sykį Lietuvos visuomeninis radijas pasiūlė pakalbėti apie intelektualo misiją, tik šiukštu nepaminint politikos aktualijų; apie intelektualo misiją be politikos; iš dalies pikta, iš dalies suprantama, tarkime, nelabai norėčiau per visuomeninę programą klausytis priešingos nuomonės. Bet, tiesą sakant, nenorėčiau klausytis ir per komercinę radijo stotį.
Bet pati užduotis nuostabi, ir man pačiam įdomu, kaip suformuluoti intelektualo misiją eliminavus iš jos politinį angažuotumą ar politinį abejingumą, nes politinis abuojumas irgi yra politinė pozicija, ypač šiandien. Galima pasiklausti savęs – kaip atrodo intelektualas, jeigu atimsime iš jo politinį matmenį. Kas lieka?
Pirmiausia intelektualas nėra tas asmuo, iš kurio laukiama to, ko ir iš inteligento – šviečiamosios misijos, tačiau šių dienų Lietuvoje, labai gaila, kito kelio nėra, intelektualas turi tapti švietėju, tegu ir dantis sukandus, nes tai jam – varginanti pareiga. Intelektualas – individualistas profesionalas, kurio pareiga teigti alternatyvas, netgi savo elgesiu, pozicija. Tai nėra šviečiamasis darbas, švietimas – tai elementarumų aiškinimas. Kaip intelektualui juos aiškinti? Gal tiesiog prisiversti tą daryti netradiciniais būdais. Kaip dzenbudizmo mokytojui arba alegorijų meistrui, tačiau alegorijoms suprasti reikia konteksto, bendro kultūrinio lygio, o jo nėra. Užburtas ratas. Vis dėlto niūrokai pasakysiu, kad šviečiamoji misija intelektualui ne tik nepatraukli, jis jos nesugeba atlikti. Jo prigimtis yra kitokia. Intelektualas yra elitinis marginalas, bet vis vien marginalas. Ir jis vis vien šiek liek eretikas.
Paklauskime, kokia eretiko šviečiamoji misija? Ir intelektualo misija, manyčiau, kaip tik tokia – kelti visuomenei būtent tokį klausimą: ar gali eretikas būti mokytojas? Esu įsitikinęs, kad gali, nes tiesa lengviau atpažįstama, kai matome nuo jos krintantį šešėlį. Aišku, intelektualas čia mąsliai pakels pirštą ir pasakvs – nežinome, ar šešėlis yra tiesa, ar šešėlio pirmvaizdis, ar tiesa yra tai, ką vadiname tiesa, ar tiesa yra ta, kurią vadiname erezija? Intelektualas visada atsakys, kad iš teisybės tiesos nėra. Klausimas tik toks – kaip jos nėra? Kodėl jos nėra, kokios jos nebuvimo kategorijos?
Taigi matome, kad iš intelektualo švietėjo naudos kaip iš ožio pieno. Tai yra nedaug.
Tačiau ką intelektualas gali ir būtent kas į jo misiją įeina? Iš tiesų intelektualas yra pats sau, klasikinis intelektualas normalioje tobuloje valstybėje ir visuomenėje. Tačiau tokių atvejų žmonijos istorijoje reta. Sakyčiau, panašiai buvo helenistinėje Aleksandrijoje. I–II a. po Kr. čia spietėsi kokie trys keturi milijonai gyventojų ir tarp jų maždaug milijonas filosofų, suplūdusių iš visos Romos imperijos. Filosofų, magų, gnostikų, eretikų, apokrifų autorių, mistikų, vizionierių ir religinių šarlatanų. Šitas milijonas kažkaip pramito nedirbdamas, jį išlaikė mokiniai, plūstantys iš visos imperijos. Kelis šimtus metų čia tau buvo mokama už individualybės laisvę ir už tai, kad tu kalbi, ką galvoji. Krikščionybė šitą nesusipratimą nutraukė. Daugiau panašių centrų nėra. Galima prisiminti šiuolaikinį Niujorką, bet ne tas lygis, visai ne tas. Galima paklausti, ką Aleksandrija suteikė Romai? Tarkime, visuomenės gyvenimo požiūriu. Sakyčiau, ten buvo duotas ideologinis pagrindas Romos dar kelių amžių egzistencijai. Čia suformuotos mokyklos, davusios ištisas eretikų kartas, kurios iš Aleksandrijos sėmėsi įkvėpimo dar XII–XIV a., čia buvo transformuotas antikos ir helenizmo kraitis, į transformuotas ir perteiktas krikščionybei, islamui ir judaizmui. Visa tai padarė milijonas plepių profesionalų ir asketų per kelis amžius. Bet tik Roma galėjo sau leisti tokią prabangą ir tokį aukštą piliečių intelektualinio išsivystymo lygį. Frankų imperijoje tokie dalykai jau buvo neįsivaizduojami. Neįmanomi jie ir dabar. Ne dėl to, kad mąstytojų pasaulyje būtų deficitas – tiesiog publikos lygis kitas. Nebėra aukštos ir įmantrios intelektualinės produkcijos poreikio – pasakysiu kapitalistiniu žargonu. Reikia religinio „popso“ ir filosofijos adaptacijų. Tačiau kaip ir Aleksandrijoje, taip ir Niujorke išlieka tas pats didelis ezoterikos, dvasinės pornografijos poreikis. Tas, kas ryžtasi ją gaminti, prasimuša. Aleksandrijos epochoje gaminta ezoterika reikalavo bent devynių kalbų mokėjimo ir išmankštinto proto, švarios dvasios; dabar niekas jokios grynos gnozės nesuvoktų.
Kam ta Aleksandrija buvo reikalinga? Niekam. Romos imperija galėjo sau tai leisti ir leido. Pati Aleksandrija savo egzistavimu kėlė Romos bendrąjį lygį. Jos mokyklos steigėsi ir provincijose ir skleidė mąstymo iššūkį plačioms teritorijoms. Romoje intelektualinis lygis buvo bene aukščiausias žmonijos istorijoje, šiandien mes tokio nepasiekiame. Roma valdė, Aleksandrija kėlė intelektualinius poreikius. Išsilavinęs valdinys, dvasiškai prakilnus žmogus, valstybei parankus. Jis stoiškai žvelgia į šią būtį. Taip pat ir į valstybę – kaip neišvengiamą blogį. Tokio piliečio tikrieji tikslai dvasiniai ir valstybei jis nepavojingas.
Intelektualas iki šių dienų išlaiko valstybės atžvilgiu tokį patį požiūrį – ironišką. Tai neišvengiamas blogis, bet labai didelis. Intelektualas ją toleruoja, nes ši valstybė (kalbu labiau apie Vakarų valstybes) jį išlaiko. Tačiau nereikia manyti, kad jis pražūtų barbarų antplūdžio metu. Jis pasiverstų šamanu, žyniu, orakulu, apdainuotų barbarų karaliukų žygius – bala nematė, kad tik būtų užtikrinta sąlygiškai nepriklausoma egzistencija.
Bet intelektualas vien savo egzistavimu kelia bendrą lygį. Jis daro iššūkius. Intelektualas – tai iššūkių mašina. Aplinkai. Aplinka, ypač socialinė, visada gravituoja į dvi tendencijas – apsnūdimą ar maištą. Intelektualas visada randa vietą. Apsnūdimo metu jis gaivina orą provokacijomis, intelektualiniais iššūkiais ir nestandartine veiksena, maišto metu jaučiasi nuostabiai, darydamas iš jo žaidimą – sau pačiam – ar suteikdamas jam ideologinį pamatą; nestandartinė intelektualų elgsena realiai provokuoja revoliucijas, bet to nereikia pervertinti. Po revoliucijų intelektualai išskabomi, iki atsigauna nauja jų karta. Maišto metu intelektualai būna už jį, nes tai – opozicinis veiksmas; o nugalėjus maištui atsiduria užribyje ir susimoka už tai, kad nebepalaiko nugalėjusio maišto, kai jis tampa sustingusia valstybine struktūra. Ir vėl viskas iš naujo. Bet paskutinis toks atvejis buvo, bent jau po Prancūzijos klasikinės revoliucijos ir Rusijos klasikinio bolševikinio perversmo, 1968 metai, Vakaruose, kuriuos parengę kairieji intelektualai dažniausiai perėjo į valstybines struktūras. Lietuvos Sąjūdžio misiją vykdė dešinieji intelektualai, kurio pagal visus revoliucijų taisykles irgi didžiąja dalimi buvo eliminuoti, mažesnioji dalis įsiterpė į naujosios Lietuvos nomenklatūrą. Užribyje pasilikusi jų dalis, nustebusi ar tiesiog pritrenkta, kad nebesiklauso, neprisiminė, kad intelektualų, revoliucijų ideologų ir vykdytojų dalia ir yra tokia. Jie savo darbą padarė ir buvo patalpinti į getą su mažatiražiais leidiniais. Tiesos sakymas, anksčiau buvęs jų privilegija, dabar atslūgo, viena vertus, kad intelektualai atkirsti nuo informacijos, kas išties dedasi Lietuvoje. Beje, kaip ir absoliuti piliečių dauguma. Antra vertus, jie – bent jau dauguma – pakluso savo pačių šūkiui – kęsti ir iškęsti „vardan tos Lietuvos“, o tai stipriai prasilenkė su mentaliteto kaita pačioje Lietuvoje. Lozungai paseno, jais nomenklatūra dengė savo cinizmą, kartu juokdarių vietoje buvo pastatyti ir intelektualai, rėmęsi 1990–ųjų bagažu ir vertinimo kriterijais.
Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių iki valstiečių ir plebso. Priešininkų ieškant, jų gausėja, ir tai natūralu, o virš visos šios procedūros nuolat kabo santarvės, susitarimo ir draugiško darbo bendram labui idėja.
Ir vis dėlto pareiga lieka – įvardyti dabartinę būklę. Ji neįvardyta, tą pabrėžiu; be to, įvardijimai gali ir turi būti daromi skirtingi. Įvardijimas skatina, pasakyčiau, visuomeninį aštrumą. Provokuoja diskusiją dėl įvardijimo. O įvardijimas svarbus, kad egzistuotume savo laike ir erdvėje – be politinių sudedamųjų. Tada įmanomas neutralus požiūris, kai jau galima, konstatavus mūsų padėtį dabartyje, planuoti ateitį. Pabrėžiu, ne iš politinių, o iš universalistinių požiūrio taškų. Intelektualas provokuodamas turi įvardyti dabartį, ir iš jos pozicijų – praeitį, tai yra istoriją ir ateitį. Padaryti dabarties išklotinę, dabarties vektorių, kurio niekam nebereikia; nes procesai taip įsibėgėję, kad belieka fiksuoti padėtį, kuri nuolat kinta. Ir bet koks fiksavimas yra tik aprašinėjimas putų, esančių pačiame paviršiuje, kad visos vidinės kovos ir priešpriešos tik dengia tikruosius banginius ir srautus, kurie jau nulėmė mūsų dabartį, kartu ir istoriją, nulėmė ir ateitį, ir viskas jau nebe mūsų rankose, o mes – milžiniškų tektoninių lūžių detalė, kuriai iš paskutiniųjų reikia suteikti savarankiškos egzistencijos iliuziją. Kovos vyksta ne tik ne po kilimu, o giliau nei banginių takai; intelektualų užduotis, tiesą sakant, – pabūti anesteziologais. Siūlyti sapnus, nes kitaip pernelyg kraupu.