literatūros žurnalas

Nijolė Lietuvninkaitė. Amžininkų dedikacijos Vaižgantui

1994 m. Nr. 8-9

Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga“1. Tai liudija ne tik jo asmeninės bibliotekos likimas, bet ir veikla XXVII knygos mėgėjų draugijoje. Vaižgantas visa siela pasinėrė į šį darbą. Netgi nesibodėjo iždininko pareigų. Jis rašė straipsnius apie knygų platinimo ir skaitymo problemas, bibliofilijos kultūrinę reikšmę. Jų autoriui rūpėjo, kad kiekvieno lietuvio namuose knyga būtų ne atsitiktinis svečias, o artimiausias draugas ir dvasinis vadovas. Trumpai peržvelkime paties Vaižganto asmeninės bibliotekos kelius. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasa­kysiu, kas tu esi“.

Busimasis kunigas ir rašytojas jau Dinabarko (Daugpilio) realinėje mokykloje susipažino su lietuviškais spaudiniais, pamėgo literatūrą. Pats irgi įsigydavo knygų, bet asmeninės bibliotekos kaupimo pradžia laikome 1888–1894 metus – studijas Kauno kunigų seminarijoje. Čia J. Tumas jau turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę. Profesorius K. Jaunius žadino seminaristų domėjimąsi lietuvių kalba bei spauda. Seminarijos vadovybę gąsdino vis stiprėjantis nacionalinis judėjimas. Ji paskelbė provokacinę žinią apie būsimą kratą. Studentams teko patiems naikinti turėtas knygas. J. Tumas vėliau rašė: „Viską sudeginau ir aš, ką tik turėjau. Ir aš gelbėjau įstaigą. Bet vargu randu kitą atsitikimą tiek biaurų, tiek mane skroste skrodžiusį, kaip buvo tas savo rankom už savo studentiškus, kita ko atsisakius, pinigus supirkinėtų spaudos retenybių deginimas“2. Tokia tragiška buvo bibliotekos pradžia 1899 metais, dirbdamas Mintaujoje, J. Tumas jau turėjo 433 knygas. Pats buvo sudaręs jų sąrašą. Vėliau, bažnytinės vadovybės kilnojamas po įvairias Lietuvos vietas, per metus įsigydavo vidutiniškai po šimtą spaudinių – tenkinosi pačia reikalingiausia literatūra. Vaižgantui labiausiai rūpėjo lietuviška knyga. Tai matome ir iš gausių recenzijų spaudoje. Jis neapsiribojo vien asmeniniais interesais. 1907 metais Vaižgantas padovanojo 414 lituanistikos leidinių besikuriančiai Lietuvių mokslo draugijos bibliotekai. Vėliau aukojo knygas ir kitoms draugijoms bei Kauno universitetui. Kartu su Vaižgantu jo biblioteka keliavo į Rygą, o paskui – į Peterburgą, Voronežą. Išvykdamas į Stokholmą 1917 metais šiame mieste jis paliko biblioteką ir archyvą. Deja, ir prarado – ji dingo be žinios. 1918 metų pavasarį Vaižgantas grįžo į Lietuvą. Jam teko iš naujo rinkti savo biblioteką. Per penkiolika metų susikaupė arti 2000 knygų ir periodinių leidinių. Vyravo humanitarinių mokslų literatūra, bet jam rūpėjo Ir literatūros mokslo, filologijos, grožinės literatūros, istorijos, meno leidiniai. 1933 metų sausy surašytu testamentu Vaižgantas savo biblioteką, paveikslų rinkinį ir baldus paskyrė numatytam statyti studentų bendrabučiui Žaliakalnyje arba Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. Išsipildė antrasis pageidavimas. 1934 metų balandžio 29 dieną universiteto bibliotekoje įvyko iškilmingas Vaižganto muziejaus atidarymas. Karo metais jo veikla nutrūko. Šiuo metu rašytojo memorialinį palikimą saugo Kauno Maironio literatūros muziejus ir Technologijos universiteto biblioteka.

Vaižgantas labai rūpestingai tvarkė biblioteką. Pats inventorino ir katalogavo leidinius. Kiekviena knyga lentynoje ar knygų spintoje turėjo savo vietą. Jau 1899 metais jis įsigijo guminį knygos antspaudą „KUNIGO JUOZO TUMO KNINGYNAS“. Pirmasis nežinomo autoriaus ekslibrisas datuotas po 1904 metų. 1919 metais P. Galaunė sukūrė antrąjį Vaižganto ekslibrisą.

Koks skaitytojas buvo Vaižgantas? Jo bibliotekos knygose liko daug marginalijų, pabraukimų ir kitų ženklų. Marginalijos – pirmieji impulsyvūs Vaižganto įspūdžiai, tapę paskata recenzijoms ar paskaitoms. 1924–1926 metais rašytojas buvo Švietimo ministerijos knygų ir mokslo priemonių tikrinimo recenzentas, bet itin mielai recenzuodavo grožinę literatūrą, ypač jaunosios kartos rašytojų kūrybą. Daugelis galėjo tikėtis jo palankumo. 1921 metais su tik jam būdingu ekspresyvumu žurnale „Skaitymai“ Vaižgantas rašė: „O džiaugs­mo, džiaugsmo, sulaukus naujų, o dar su kibirkštėle talento, knygų, ypač mums, kurios nedygsta, kaip krembliai, ir nebyra iš debesų, kaip lietus“. Jis ragino kritikus daugiau kalbėti apie naujas knygas ir visų pirma Ieškoti jų privalumų. Tokios Vaižganto pažiūros iš dalies lėmė, kad bibliotekoje vis daugėjo dovanotų knygų. Iki dabar yra išlikę per 180 dedikacijų. Jų autoriai – lietuvių ir užsienio rašytojai, vertėjai, redaktoriai, universiteto kolegos bei studentai, bičiuliai, giminės ir kiti asmenys.

Pirmuosius kūrybos rinkinius labai noriai dovanodavo bei dedikuodavo jaunieji poetai. Dalis jų – Vaižganto studentai, klausę jo dėstomą lietuvių literatūros istorijos kursą universitete. Tikrą skersvėjį tuometiniame Kaune sukėlė keturvėjininkas Salys Šemerys, 1924 metais išleidęs eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėje“. Knygoje jis įrašė: „Mano skaisčiam / mokytojui Vaižgantui / atskalūnas mokinys / Salys Šemerys / 1924–X 8 / Kaunas“. Poetą puolė ne vienas kritikas, bet iš Vaižganto jis sulaukė palankios recenzijos. Rinkinyje recenzentas šauktukais pasižymėjęs patikusius eilėraščius, kitur prirašęs taiklių pastabų. 1926 metais pasirodė antroji S. Šemerio knyga „Liepsnosvaidis širdims deginti“. Autorius dedikuoja ją „atskalūniškai“ ir kartu pagarbiai: „Tobuliausiajam / Mano Vadovui / Profesoriui J. Tumui / Klajoklis autorius / studentas S. Šemerys / Kaunas 1926 – VIII– 17″. Čia taip pat yra Ir teigiamų, ir kritiškų pastabų. A. Venclova „Sutemų skersgatviuos“ pagerbė Vaižganto asmenybę ir kūrybą tokiu autografu: „Geriausiam savo mokytojui, / mėgiamajam „Pragied­rulių“ autoriui, / kuris savo raštais išmokė / mane jausti grožį – / p. J. Tumui-Vaižgantui – / Ant. Venclova. / Kaunas, 1927.111.11 d.“ Jaunas poetas modernistas V. Sirijos Gira padovanojo pirmąją eilėraščių knygą „Golas į ateitį“ įrašęs: „Didž. Gerbiamam / Vaižgantui ir Mylimam / Kanauninkui Tumui – /  Aut., dar varliokštis. – / 11.V. 1931. Kaunas“. Vaižganto pastabų kažkodėl nėra telšiečio poeto P. Genio rinkinyje „Džiugo varpai“, o jis paskyręs pačią ilgiausią ir lyriškiausią dedikaciją: .D.G. Vaižgantui–Tumui. / Sveikindamas D. G. Mokytoją, Saulėtos Meno šventovės / Žilą Žinį, kurio dvasioje amžinai dega Dievo aukurų / ugnis, kuris ilgus metus gyveno mylimoj mano Tėvų / žemėj, kvėpavo jos orą, kupiną girios kvapiųjų sakų / Ir Žiedų medaus aromato, kuris sėmė pajėgų ir / įkvėpimo iš mano tėvų Žemės praeities ir savo Širdyje / ir savo amžino grožio kupinuose kūriniuose užbūrė / jos veidą – siunčiu savo jaunos širdies jaunus ir / nuoširdžius varpų skambėjimus… / Autorius. / Telšiai, 1929 m. rugsėjo mėn.“

Vaižganto paskatintas kūrybai poetas K. Inčiūra, dovanodamas rinkinį „Su jaunyste“ įrašė: „Mūsų Mylimajam / Juozui Tumui-Vaižgantui / Jei surinktum gražiausius pagyrimų / žodžius, jie nebūtų taip gražūs, kaip / širdyje rusenanti Dievo kibirkštis – / visur regint/ palaimą ir visad / einanti su visagale Jaunyste. / Dėkingas mokinys! Autorius. – / 1928–V–15″. Vaižgantas šioje knygoje taisė korektūros klaidas (J. Keliuotis prisimena, kad joms buvo visada jautrus), pasibraukė atskiras eilėraščių frazes. K. Binkio „100 pavasarių“ dedikacija yra na tik lakoniška, bet ir talpi: „Tėvui Vaižgantui / Kazys Binkis / Kaunas 1926 m. 8. VU.“ Kartais Vaižgantas mėgo savo pastabas rašyti rusiškai. Pavyzdinis K. Binkio eilėraštis „Augnelijų arija“ įvertintas taip: „Чenyxa нa nocthнoм масле „. Kitos pastabos irgi nenusileidžia taiklumu ir sodrumu, nors Vaižgantas labai vertino K. Binkio „grynos poezijos diemenčiukus“.

Nuoširdi ir ilga bičiulystė siejo Vaižgantą ir Maironį. Bibliotekoje yra teologijos paskaitų knyga, kurią Maironis išleido 1903 m., dėstydamas Peterburgo dvasinėje akademijoje ir dedikavo Vaižgantui. Įdomu palyginti abiejų bičiulių dedikacijas vienas kitam.

Maironis įrašęs: Garsiam Vaižgantui / Maironis / 1922 m. rūgs. 9 dn. Kaune“. Viena diena vėliau Vaižgantas Maironiui padovanojo „Aplink nepriklausomybės veikėjus“ su įrašu: Tėvynės meilės žadintojui, / mano jausmų stiprintojui Maironiui – / 1922.IX.10″. Dedikacijos gyvai atskleidžia Maironio santūrumą ir Vaižganto emocionalumą.

Vaižganto bibliotekoje yra ir kolegų – universiteto humanitarų (B. Sruogos, V. Mykolai­čio-Putino ir kitų) dedikuotų knygų. B. Sruoga Tumą vadina „Brangiu Mokytoju ir Mylimu Kolega“. Putino rinkinyje „Tarp dviejų aušrų” skaitome: „Pragiedrulių“ autoriui / Putinas / Kaunas / 1926.X1I.31″. Dramoje „Valdovas“ įrašyta: „Brangiam Drui J. Tumui Vaižgantui / daugiau iš jo palankumo patyręs, negu yra vertas/ Autorius / Kaunas, 1930.X.22″. Jų pažintis Stokholme išaugo į nuoširdžią draugystę. Bibliotekoje išlikusios kelios A. Dambrausko– Jakšto knygos su įrašais. Vienas jų skamba taip: „Geram draugui, o kai kada ir priešui / Druikan. J. Tumui / A. Jakštas 113. VI.31″. Ši dedikacija iškalbingai liudija apie laiko išbandytą Vaižganto ir A Jakšto draugystę, kuriai netrūko ir permainų, nesutarimų dėl literatūros kritikos darbų.

Yra net kelios P. Vaičiūno poezijos ir vertimų knygos, dedikuotos Vaižgantui. Pakiliai skamba pirmojo rinkinio „Rasoti spinduliai“ įrašas: „Savo geram mokytojui, visados saulės džiaugsmo / nužertam vainikuotam Lietuvos sūnui ir/ brangiam plunksnos draugui, kan. J. Vaižgantui / Tumui aukoju šiuos raštų / lapelius. Autorius. / 1923.VI.19.I Kaunas“. Knygoje nemaža Vaižganto pamėgtų šauktukų ir klaustukų. Pažymėti silpni ar dainoms tinkantys eilėraščiai, prirašyta pastabų apie jų originalumą ar sekimą kitais poetais, pvz., „Kiršos būdu“. Dedikacija knygoje „Tekanti saulė“ yra skirta Vaižgantui–kritikui: „Švelniai ir nuoširdžiai pasitinkančiam kiekvieną naują knygą, / žengiančią mūsų dienų pilko / gyvenimo viešnagėn – doc. J. Tumui./ Autorius. / 1925.11.24. / Kaunas“ Vaižgantas tiesiog išmargino šį rinkinį (matyt, itin užkliuvo pasikartojantys dirbtiniai veiksmažodžiai „žalčiuoti“, „žvaigž­dėti“). Jam rūpėjo ir P. Vaičiūno eilėdaros ypatumai.

Bičiulystė su L Gira užsimezgė dirbant „Viltyje“. Siejo juos ir teatriniai polinkiai. L. Gira labai vertino Vaižganto kūrybą, 1931 metais parašė pirmąją monografiją apie jį. Vaižgantas, pastebėjęs L. Giros poetinius bandymus, paragino jį rašyti toliau. Tą iškalbingai liudija L. Giros dedikacijos. Paskaitykime porą iš jų. 1928 metais Klaipėdoje išėjusioj poemoj „Pa­parčio žiedas“ Įrašyta: „Mano pirmųjų literatūros / žingsnių vadovui / gerbiamam ir mylimam / Kan. Tumui-Vaižgantui/ autorius: / Liudas Gira / 1928.XI.8. / Kaunas“. Raštuose, kuriuose surinkta 1908–1918 m. lyrika, L. Gira taria: „Giliai gerbiamam / Kan. Juozui Tumui-Vaižgantui / savo draugišku paraginimu / kitados nulėmusiam mano / poetinių darbų kelią – / jo vardo dieną / šių pirmųjų savo lirikų / tomelį skiria / Liudas Gira / 1929. kovo mėn. 19d./ šv. Juozapo diena / Kaunas“. Poetas ir vertėjas P. Būdvytis rinkinyje „Klystantis lapas” prašo; „Kun. Tumui / Prašau keikti / ar barti / Autorius / Kaunas / 1923.IV.27.“ Bet Vaižgantas atkreipė dėmesį ne tik į knygos trūkumus. Pavyzdžiui, nors eilėraštis „Bernužėlis ir mergelė“ jam pasirodė „skandališku sekimu Krėve“, bet prie kito – „N.N.“ – trumpai parašyta: „Man“. Rašytojui Ir kritikui padarė įspūdį J. Tysliavos „Žaltvykslės“. Jam patiko eilėraščiai „Nakties daina“, „Dainužė”, „Bangpūtis“ bei kiti. O klaustukai visur lydi besikartojantį rinkinio žodį žaltvykslės” ir dirbtines metaforas. J. Tysliavos dedikacija skamba paprastai: „Gerbiamajam Vaižgantui / Juoz. Tysliava / Kaunas, 119/VIII – 1922 m.“ Būsimas Kauno universiteto studentas K. Dulkė 1929 melais atsiuntė rinkinį „Po tėviškės klonius“ įrašęs: „Didžiai Gerbiamam ,.Jaunosios / Lietuvos“ Garbės Tėvui / kan. J. Tumui-Vaižgantui / pavedu šį pirmąjį rinkinį / Autorius / („Jaun. Lietuvos“ narys) / Telšiai 1929.1.23″. Čia Vaižgantas pastebėjo P. Vaičiūno poezijos įtaką. Žinoma, rado ir sau artimų eilėraščių. Keliose literatūros srityse pasireiškė J.Šimkus–Nėlis. Savo dedikacijoje, įrašytoje rinkinyje „Užu durų“, jis aukština Vaižganto asmenybę: „Brangiam / Lietuvių tautos / pragiedruliui / J. Tumui-Vaižgantui / Nėlis / Palanga 8/VI27 m.“ Kritiko pieštukas pripėdavo ir šioje knygoje. Vienas iš „Pragiedrulių“ recenzentų – poetas F. Kirša – ir dedikacijoje liko santūrus: „Vaižgantui / Faustas Kirša / 1921–IV–15 / Kaunas“. Po dvi poezijos knygas padovanojo S. Santvaras ir P. Babickas. Vaižgantas susirašinėjo su mokytoju ir vaikų rašytoju M. Grigoniu, dovanojusiu knygą „Į vaikučių širdis“ su įrašu: „Mielajam kan. J. Tumui /autorius/ 1933.iv.21″. Pirmąjį lyrikos rinkinį „Vingių vingiai“ 1930 metais išleido P. Orintaitė, buvusi Vaižganto studentė. Ir vėliau, P. Orintaitei mokytojaujant provincijoje, jų ryšiai nenutrūko – keitėsi laiškais. Nuotraukų archyve išliko poetės bei prozininkės atsiųsta nuotrauka su autografu. Iš pastabų knygoje matome, kad Vaižgantas susidomėjo jos poezija, gerai įvertino kelis rinkinio eilėraščius, bet neapėjo ir stiliaus bei eilėdaros nelygumų. Poezijos antologiją „Pirmasis dešimtmetis“ padovanojo jos redaktorius poetas P. Kubilius (Kubilevičius), dedikacijoje taip išaukštindamas Vaižgantą: „Prof. J. Tumui-Vaižgantui, / žymiausiam Lietuvos rašytojui ir / visuomenininkui, teikiu šį savo / menką darbelį – / Petr. Kubilevičius, / šio leidinio redaktorius / Kaunas, 1929.11.6 d.“

Bibliotekoje yra keli literatūros almanachai. Lietuvos esperantininkų sąjunga dedikavo „Litova almanako“ (1933). Jame buvo įdėtas Vaižganto „Napalys“. Naujosios literatūros almanachą „Granitas“ padovanojo jo redaktorius J. Keliuotis. Jo įrašas: „Brangiajam kun. kan. J. Tumui-Vaižgantui / J. Keliuotis / Kaunas, 1930.V.19″. Vaižganras ypač susidomėjo J. Griniaus straipsniu „Romantizmas ir moderniosios literatūros srovės“. Su J. Keliuočiu jis susipažino 1924 metais, kai šis studijavo ir redagavo jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Vėliau J. Keliuotis Vaižgantą vieną iš pirmųjų pakvietė bendradarbiauti „Naujojoje Romuvoje“. Jis, žinoma, su entuziazmu parėmė šį žurnalą ir tapo „Naujosios Romuvos“ klubo nariu. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai išleido almanachą „Milda“ (1924), kurio viename egzemplioriuje įrašyta: „Didžiai Gerbiamam Rašytojui / kun. J. Tumui Vaižgantui“. Čia irgi pasidarbavo Vaižganto pieštukas. Rašy­tojas surado laiko ir mokinių kūrybai.

Dvi atsiminimų knygas – apie pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje ir Pirmojo pasaulinio karo metus – padovanojo G. Petkevičaitė-Bitė. Savo kūrinius skyrė A. Gustaitytė-Šalčiuvienė, literatas iš Suvalkijos A. Naujokas–Kiliukas. Kelias knygas įteikė V. Bičiūnas, rašęs Vaižganto kūrinių recenzijas. 1932 metais jo dramą „Žalgiris“ išleido Vytauto Didžiojo komitetas. Dvidešimt penki knygos egzemplioriai buvo numeruoti Ir pasirašyti autoriaus. Vaižgantui teko trečiasis: „Mano Mecenatui / Kan. D–mi / J. Tumui / dėkingas / Autorius / 1932–VI–21″. Kadangi Vaižgantas buvo Vytauto Didžiojo komiteto narys, jis tikriausiai parėmė šios dramos leidimą. Beje, numeruoti leidinius Lietuvoje pradėjo P. Galaunė, Jo „Ex-librisas Lietuvoje“ (1926) laikomas pirmąja numeruota knyga.

Jau minėta P. Orintaitė padovanojo apysakų rinkinį „Iš sostinės“ (1932): „Savo profesoriui/ / Vaižgantui-Tumui / P.O.“ Knygoje yra pastabų. Apysaką „Iš sostinės“ Vaižgantas laikė „puikia“, o „Mangirdos auka“ Jam pasirodo „galvotinė, neįtikima“. Kiti kūriniai patraukė gamtos vaizdais ir etnografiškumu. Lazdynų Pelėda (M. Lastauskienė) atsiuntė apysaką „Radybos“. P. Rūtelionienė didaktinės beletristikos knygoje „Protas, širdis ir rankos“ įrašė: „Mūsų tautos Garbingajam / Veteranui, mūsų pajėgų Galingajam / Ugdytojui, mūsų literatūros / Kilniajam Tėvui – Vaižgantui–Tumui / dėkinga Autorė / 19 7/ Vi 30″. Knygoje yra trumpų pastabų, klaustukų, pabraukimų.

Gana dažnai autoriai Vaižgantui dedikuodavo savo pirmąsias knygas. J. Paukštelis padovanojo romaną „Našlės vaikas“: „Didžiai Gerbiamam ir Mylimam / Kun. J. Tumui-Vaižgantui / autorius / Kėdainiai, / 1932.VI.10„. Jį kūrybai paskatino taip pat Vaižgantas. J. Žmuidzinas apsakymų rinkinyje „Ryto kraujas“ (1928) su patosu kreipėsi: „Pražydusiam t/ šešiasdešimties vasarų / krauju Jurginui/ mano generolui Vaižgantui ir kun. Tumui / J. Žmuidzinas / 1929X1. Kaunas“. Prozininkas R. Striupas apsakymų knygoje „Žmogus žmogui“ įrašė: „Drąsiam Vaižgantui/ autorius /19 –12/VI–24″.

Palankią dedikaciją paskyrė J. Herbačiauskas, nors Vaižgantas nepripažino jo ekscentriškų teorijų, o ir patį nelabai mėgo. Žinomą tai nekliudė tolerantiškiems jų santykiams universitete. Savo kūrinius dedikavo J. Juškytė, S. Matjošaitis, V. Uždavinys, S. Būdavas, A. Kriščiukaitis ir kiti autoriai. V. Krėvė, pakvietęs J. Tumą dirbti universitete, davė jam visam laikui prigijusį „sprogstančio optimisto“ vardą. Vaižgantui dedikuotame devintajame raštų tomelyje „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ yra Vaižganto įdomių pastabų. O „Užburtas kalnas“ (apie Liškiavos pilį) pažadino norą ten apsilankyti: „Reiktų lankyti tas vietas“. Jis gėrėjosi V. Krėvės stiliaus dainingumu, sodriais gamtos vaizdais, romantišku pagonybės aukštinimu. Pastabų rasime ir kituose V. Krėvės raštuose.

Vaižgantas atrado ir K. Inčiūros, rašiusio poeziją, prozą, dramas, talentą. 1929 metais pasirodžiusių K. Inčiūros apsakymų „Fatima burtininkė“ dedikacija tikrai verta poeto plunksnos: „…Plaukia lietuviai į šalį grąžinamą,/ veda, išves mus pro rūkus ir darganą žydinti pasaka!.. – / Mano mylimam / Žydinčiam Juozui Tumui– / Vaižgantui / kupinas dėkingumo Ir linkėjimų / mokinys – autorius / K. Inčiūra – / Kaunas, 1929 m. vasario 9 d.“ Kritiko pieštukas vėl rado darbo.

Gilius pėdsakus paliko Vaižganto ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės pažintis. Kuliuose J. Tumas buvo jos mokytojas ir literatūrinis globėjas. Kartu jie dirbo „Viltyje“ ir kitoje spaudoje, universitete. Ilgą laiką keitėsi laiškais, bičiuliavosi Kaune, šiltai skamba viena Iš paskutinių S. Čiurlionienės dedikacijų: „Dėdei Vaižgantui / su geriausiais jausmais / S. Čiurlionienė / IV–18–1933″. Vaižgantui tebuvo likę gyventi vienuolika dienų. Prieš mėnesį jis dedikavo S. Čiurlionienei knygą „Vaižganto gyvulėliai“. Nejučiomis prasiveržė skundas dėl savo sveikatos: „Poniai Sofijai Čiurlionienei-Kymantaitei / iš paliegėlio nuotrupų – / Kan. Dr. Juozas Tumas-Vaižgantas /1933.III.16″.

Pirmąjį JAV lietuvių romaną „Gyvenimo dumble“ parašė ir 1924 metais Brukline Išleido prozininkas bei dramaturgas S. Vitaitis. Dedikacijoje jis pabrėžia Vaižganto nuopelnus literatūrai ir kritikai: .Jo Mylistai Profesoriui–Kanauninkui / Juozui TumuiMusų Didžiajam / Literatui ir teisingąjam literatūros Kritikui / teikiu šį menką savo kūrinį, / S.E. Vitaitis“. Vaižgantas taisė kalbos ir stiliaus klaidas, kurių čia – apstu. Būdamas Švedijoje, J. Tumas suartėjo su Jurgiu Savickiu, diplomatu ir rašytoju, šis dedikavo novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“ (1922), Vaižganto pastabos rodo, kad iracionalių pasąmonės impulsų motyvai novelėse jam buvo svetimi. Kantriai buvo kovojama su korektūros klaidomis.

A. Vienuolio romanas „Kryžkeliai“ laimėjo pirmąją vietą Vytauto Didžiojo komiteto literatūriniame konkurse. Vaižgantui teko trečiasis iš dvidešimt penkių numeruotų ir pasira­šytų egzempliorių su įrašu: „Aukštai Gerbiamam / Vytauto Didžiojo Literatūrinio / konkurso Jury Pirmininkui / Daktarui J. Tumui / Nuolankus autorius / A. Vienuolis / 15–VII–32 m. / Anykščiai“. Vaižgantą romane sudomino gamtos vaizdai, kunigų charakteristikos, įdomes­nės tarmybės. Ir – korektūra…

J. Tumas surinko kone visus Vydūno kūrinius ir pilną komplektą jo redaguotų periodinių leidinių. Susidomėjo jo kūryba 1917–1918 metų žiemą, būdamas Švedijoje. Didelį įspūdį jam padarė draminė trilogija „Amžina ugnis“. Net ir Vaižganto „Pragiedruliuose“ yra įsipy­nusių Vydūno kūrinių motyvų, Įvaizdžių, tik jie jau įgiję naujos prasmės. Vaižgantas ir vėliau labai vertino Vydūno dramas. Jis gynė dramaturgą nuo kritikų žurnale „Skaitymai“, nagrinėjo jo kūrybą naujosios literatūros seminare Kauno universitete. Bibliotekoje išlikę dvidešimt devynios Vydūno knygos. Jų vertę kelia gausios Vaižganto marginamos, kurias vertėtų aptarti atskirame darbe. Jis ne tik pasidžiaugia patikusiais kūriniai, bet kartais ir gana skeptiškai pažvelgia į Vydūną. Knygos „Tautos gyvata“, kurią J. Tumas rezenzavo 1920 metais, skyriuje „Mokslas, menas, dora“ pasižymėta: „V. niekam, nieko neįkalbės”, bet „Aukščiausios kultūros sąlyga” jam patiko: „Ištisas straipsnis puikus!“ Juodu siejo artima pažintis. Vydūnas gana dažnai lankydavosi Kaune. O 1928 metais Vaižgantas savo namuose surengė pietus Vydūno šešiasdešimtmečio garbei. Į juos pakvietė M. Biržišką, V. Bičiūną, S. Čiurlionienę, L. Girą, V. Mykolaitį–Putiną, V. Krėvę ir M. Vaitkų. Vydūnas yra dedikavęs keturias knygas. Dedikacijų tekstai panašūs. Čia cituoju įrašą dramoje „Likimo bangos“ (1922): „Gerbiamam rašitojui / draugui Vaižgantui / su širdingumu. / Vydūnas, / 1927 mt. VIII.25 d“.

Lietuvių feljetono pradininkas ir žurnalistas J. Pronskus, pasirašinėjęs slapyvardžiu Aklasmatė, 1922 metais išleido feljetonų rinkinį „Magaryčios”. Jo įrašas: „Neilstančiam diemenčiukų Kasinėtojui / mano pirmųjų žinksnių Auklei / gerbiamajam Vaižgantui / pirmąjį savo konglameratą / maloniai atminčiai / siunčia / Aklasmatė / 19 20/ViIII 22″. Vaižganto originalesnės mintys ir čia pažymėtos šauktukais. O dedikuodamas publicistikos knygą „Arionų prisikėlimas” (1930) nešykšti pagyrimų: „Scio quod credidi.l Mūsų visų numylėtam, amžinosios / dvasios jaunystės pavyzdžiui, gero / mokytojui / taikos ambasadoriui ir / didžiam nerimstančiųjų draugui, / Brangiajam Tumui-Vaižgantui /šį savo kelionių į tolimus dvasios pasaulius / ir sugrįžimo prie Motinos kelių / dienoraštį aukoja / Autorius / Kaunas, 1932, lapkr. 9 d.“ Po dedikacija jis dar užrašė seną indų legendą. Knygos įžanga mirgėte mirga Vaižganto klaustukais ir pabraukimais… J. Pronskus kildino lietuvius iš arijų, Azijos tautų, gyvenusių XIV–V a. pr. m. e. Jis skelbė, kad arijonizmas (krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje) yra vienintelė religija, tinkanti lietuviams. Aišku, Vaižgantas ne tik abejojo autoriaus pateiktais motyvais, bet ir prieštaravo. Gal net ir neperskaitė visos knygos? Publicistikos knyga apie Lietuvos kultūrą Vaižgantui atsidėkojo diplomatas ir rašytojas I. ^einius: „Kun. Juozui Tumui-Vaižgantui / pirmam atspausdinusiam / mano veikalėlį / pirmas veikalas švedų kalba / Autorius / Stockholm 26 – XI – 17″. Aušrininkas M. Davainis–Silvestraitis satyrų knygoje lenkų kalba įrašė: Dideliam Lietuvos veikėjui kunigui / Juozui Tumui nuo autoriaus / 1911 m. 27 vasario, Vilnius“. Yra A. Rondomanskio bei kitų publicistų dedikuotų knygų.

Vaižganto neaplenkė užsienio literatūros vertėjai. Ezopo pasakėčių ir kitus vertimus yra dedikavęs K. Vairas-Račkauskas. Jo Įrašai gana kuklūs: „Jo Mylistai g. kun. J. Tumui / Karolis Vairas. / 1920.V.3. Kaunas“. Kelias antikinės literatūros knygas padovanojo universiteto profesorius M. Račkauskas. Platono „Fedone“ (1930) jis įrašė: Aukštai Gerbiamam Profesoriui / Dr. J. Tumui / M. Račkauskas / 1930.11.5″. Kalbininkas S. Dabušis vertė E. Ožeškovos kūrybą. Apysakos „Paskutinė meilė” (1932) pirmame tome yra toks įrašas: „Garbingiausiam Lietuvos rašytojui / Kan. D–rui Tumui Vaižgantui / Vertėjas dzūkas / 1931 XI29″. Brolių Grimų pasakomis su vardo diena pasveikino J. Balčikonis: .Kan. Juozui Tumui /Vardo dienojo / J. Balčikonis / Kaunas 1925 m. kovo 19 d. „Jie buvo pažįstami dar iš Vilniaus „Vilties“ laikų. Vaižgantas ne tik su malonumu perskaitė, bet dar ir paredagavo. Pvz.: trūkčiagalviais“ pakeitė „galvotrūkčiais“, „apie kurio Išmintį ėjo garsas” – „jo Išminties garsas“, Čia rasime ir daugiau pastabų, Vaižgantui teko redaguoti Homero „Odisėją“ (1921). Jo nuomone, J. Ralys išvertė šį kūrinį tobulai, Vertėjas įrašė: „Didžiai Gerbiamam / Kunigui Kan. Tumui J. Šio veikalo globėjui / Vertėjas / 1921 V 20“. Vaižgantas brangino J. Ralio dedikaciją ir netgi pacitavo knygoje „Apie nepriklausomybės veikėjus“. 1931 metais pasirodė „Rinktinės žydų apysakos“, Ją dedikavo vienas vertėjų – Ch, Lomchenas: „Didžiai grebiamam / kan. p, J. Tumui / Ch. Lomchonan“.

Vaižgantą pagerbė ir kiti užsienio rašytojai. Po knygą padovanojo latvių ir estų prozininkai A. Erssas Ir M. Sillaotas. Rusų rašytojas S. Minclovas domėjosi Lietuvos istorija ir padavimais. Daug keliavo po Lietuvą, Jis dedikavo Vytauto Didžiojo laikų istorinį romaną „Daina apie sakalą“ (1932). Prancūzų rašytojas Mauclere 1925 ir 1930 metais lankėsi Lietuvoje, parašė apie ją kelias knygas, susidraugavo su Vaižgantu ir paskui padovanojo jam tris knygas. Viename autografe jis pagarbiai prisimena apsilankymą Vytauto Didžiojo bažnyčioje. O kelionių apybraižas „Lietuvos žmonės ir keliai” (1931) atsiuntė kaip prisiminimo ženklą nuo paryžiečio keliautojo. Knygoje „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ (1926) paminimas pasivaikščiojimas su Vaižgantu po Nemuno šlaitus.

Suomių tautosakininkas ir baltistas A. R. Niemis tyrinėjo suomių ir lietuvių tautosakų ryšius. Kelis kartus Lietuvoje rinko liaudies dainas. Jis labai vertino Vaižganto senosios lietuvių literatūros paskaitų medžiagą, naudojosi rašydamas lietuvių literatūros Istoriją. A. R. Niemis irgi padovanojo kelias knygas. Vienos dedikacija skamba taip: Didžiai gerbiamam / Draugui / Kan. J. Tumui / Autorius / 12.10.1925. / Helsinkis“. Mokslininko tautietis Olleris taip pat populiarino lietuvių literatūrą Suomijoje rašė apie J. Basanavičių ir S. Daukantą. Leidinį apie pastarąjį dedikavo J. Tumui: „Gerb. Ponui Kanauninkui J. Tumui / autorius“.

Bibliotekoje yra literatūros mokslo, filologijos leidinių ir chrestomatijų. Juose taip pat surasime nemaža autografų. Literatūros tyrinėtojas J. Ambrazevičius „Literatūros teoriją“ (1930) dovanojo „Gerbiamam Kanauninkui / Dr. J. Tumui Vaižgantui / J. Ambrazevičius / 1930X14″. Knygoje yra įdėtos Vaižganto kūrinių ištraukos. Buvęs J. Tumo studentas, pedagogas ir literatūrologas Z. Kuzmickis lietuvių kalbos sintaksėje įrašė: „Mano Mylimam Mokytojui ir Rašytojui, / kurio kūrybos žiedais papuošiau šį menką darbelį / Dr. J. Tumui Vaižgantui / Z. Kuzmickis / Kaune, 1930 VDm.IX.20″. Sintaksę iš tikrųjų pagyvino Vaižganto kūrybos fragmentai, Z. Kuzmicklo lietuvių literatūros vadovėlyje mokykloms yra spausdinta dedikacija: „Brangiam ir gerbiamam Vaižgantui“ bei autoriaus autografas. Literatūros kriti­kos darbų padovanojo A. Jakštas–Dambrauskas.

Kalbininkas S. Dabušis P. Klimo „Skaitymų“ septintojoje laidoje dėkoja: „Mūsų Tautos Genijui Rašytojui / D–rul Kan. Juozui Tumui Vaižgantui / amžinai dėkingas kirčiuotojas“. Vadovėlyje yra penkiolika Vaižganto vaizdelių iš „Pragiedrulių“. Iš J. Tumo paliktų ženklų matomo, kad jis abejojo kai kurių žodžių kirčių tikslumu. Dvi knygas padovanojo kalbininkas M. Durys. „Kalbos mokslo pagrindus“ jis įteikė per savo dėstytojo jubiliejų: „Didžiai Gerbiamajam / ir mylimajam kun. kan. J. Tumui, Universiteto / Docentui, Jo 60–ties amž. metui sukaktuvių proga / M. Durys J1929.IX.9.“ Iš J. Talmanto Vaižgantas gavo „Visuotinės literatūros chrestomatiją“: „Didžiai Gerbiamam savo / profesoriui kun. J. Tumui / dėkingas J. Talmantas / 1930.V,D.m, IX. 6d.“ J. Tumą čia sudomino graikų dramos. „Lietuviškai –rusišku žodynu“ atsidėkojo B. Sorolskls: „Didžiai / gerbiamam Ganytojui / Profesoriui J.Tumui / visa širdimi dėkingas / R. Sorolskls. / Kaunas, 1933.1.18.“ Vaižganto gerbėjas tautosakininkas J. Dalys rašo: .Mylimam / Profesoriui Dr. J. Tumui – Vaižgantui / savo gerbėją / prisiminti J. Raly s / Kaune, / 1930 V. D. m. gog. m. 17 d.“ Biblioteką papildė P. Skardžiaus, P. Būtėno bei kitų filologų autografuoti veikalai.

Vaižgantas gražiai sutarė su universiteto kolegomis. Su visais buvo draugiškas, linksmas ir nuoširdus. Jau minėjau daugumą Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojų ir studentų autografų, Kitų fakultetų atstovai taip pat dovanojo savo mokslinius darbus. Pasitraukęs iš darbo universitete, Vaižgantas toliau palaikė su juo ryšius. Jis dažnai apsilankydavo bibliotekoje. Rankraščių skyriuje rinko reikalingą medžiagą. 1932 metų pavasario semestre J. Tumas dar skaitė kursą „Moterys lietuvių literatūroje“. Paaštrėjus ligai, teko atsisakyti pedagoginio darbo.

Keliomis dedikacijomis pagarbą išreiškė Teologijos filosofijos fakulteto dėstytojas J. Eretas: „Kan. J. Tumui / didžios pagarbos ženklan / Autorius. / Kaunas / 1932.1.10.“ Tuometinis šio fakulteto dekanas prof. P. Būčys trumpoje apologetikoje įrašė: „Didžiai Gerbiamam Kolegai / Kun. Juozapui Tumui / autorius / 1926.ili.19″. Prof. S. Šalkauskis paskyrė „Kultūros filosofijos metmenis“: „Gerbiamajam / Kun. Kan. J. Tumui / autorius / Kaunas, 1926–VI–4 d.“ Dovanojimo įrašų yra P. Penkausko bei kitų dėstytojų leidiniuose.

Ne vieną kolegišką linkėjimą perdavė Teisių fakulteto pedagogai. Teisininkas prof. M. Remeris įteikė du leidinius. Istorikas A. Janulaitis autografavo „Juodieji broliai Kražiuose“: .Gerb. J. Tumui– / Vaižgantui / A. Janulaitis / 1930.iX.25″. Ekonomistas A. Rimka padovanojo knygą „Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir Auszros“ – „Varpo“ gadynės socialekonominiai raštai“: „Auszros“ – .Varpo“ gadynės tyrinėtojui ir darbininkui / Aukštai Gerbiamam / Kan. J. Tumui / Autorius / 1932.V.23″. Knygą J. Tumas atidžiai skaitė ir rašė komentarus. Ne mažiau Vaižgantui buvo svarbi kita A. Rimkos dovana – monografija „Rabindranath Tagore” (1924).

R. Tagore trečiajame dešimtmetyje buvo populiariausias Lietuvoje užsienio autorius. Jo kūryba tapo sava ir Vaižgantui. Jis turėjo keletą šio autoriaus kūrinių. Žymiausias R. Tagore’s romanas „Goras“ buvo paskutinė knyga, kurią Vaižgantas skaitė, likus tik kelioms gyvenimo dienoms. Minėtoje monografijoje J. Tumas pasižymėjo cituojamos R. Tagore’s poezijos fragmentus, artimus jo dvasiniam pasauliui. Pavyzdžiui: „Aš pamečiau kelią ir aš vis keliauju, aš ieškau, ko rast negaliu, ir aš surandu, ko visai neieškojau“.

Gamtos–matematikos fakulteto prof. Z. Žemaitis autografavo darbą „Mūsų kalbos matematiškumo ir reformos reikalu“: „Garbingam lietuvių kalbos Ugdytojui/ D–rui Kanaun. J. Tumui / autorius / 1931.IX. 16 d.“ Žymus hidrologas S. Kolupaila padovanojo savo knygas apie Lietuvos upių baseinus, kartografiją bei hidrometriją Vaižganto pastabos rodo, kad jis gyvai domėjosi šiais darbais. Vienas S. Kolupailos įrašų skamba taip: „Aukštai gerbiamam ir mylimam / prof, k. kan. J. Tumui / nuo tikrai gerbiančio / S. Kolupailos / 6.11.1925″. Iš geografo prof. K. Pakšto Vaižgantas gavo „Baltijos respublikų politinę geografiją“ (1929) su įrašu: „Kan. Prof. J. Tumui– Vaižgantui / reikšdamas giliausią pagarbą / šią knygutę skina / Autorius / Kaunas 1930 / I–18″. Biblioteką pasiekė chemiko P. Jucaičio, fiziko V. Čepinskio bei kitų dėstytojų leidiniai.

Humanitarinių mokslų fakulteto istorikė M. Rudzinskaitė–Arcimavičienė padovanojo „Egipto ieroglifus“ 5rašiusi: „Labai, labai senam pažistamui, Gerbiamajam /„Pragiedrulių“ autoriui, / V.D.U–to profesoriui, Garbės / Kanauninkui / Dr. Tumui-Vaižgantui / nuo autorės / 19 9/VI 32″. Vaižganto ekslibriso autorius ir geras bičiulis P. Galaunė taip pat praturtino rašytojo biblioteką vertingomis dovanomis. Leidinio „Vilniaus meno mokykla“ dedikacijoje jis dėkoja už pagalbą: „Aukšt. Gerb. Kun. Kan. J. Tumui, / šios knygelės recenzentui. / dėkingas Autorius / 1928.111.31″. Vaižgantui teko ketvirtasis iš penkiolikos numeruotų eg­zempliorių. Autografuotus leidinius paskyrė semitologas N. Šapira, literatūros istorikas M. Biržiška, filosofas ir antikinės literatūros žinovas V. Šilkarskis bei kiti.

Medikas P. Mažylis 5 1914–1919 metų atsiminimų knygą „Nelaisvės keliais“ (1931) įrašė: „Didžiai Garbingam Viltininkų l Vadui Kan. Dr. Tumui – / autorius Mažylis / Viltininkas / Kaunas 1932X 20 d.“

Vaižgantas mielai dalyvavo studentų organizacijų veikloje, buvo renkamas garbės nariu, Studentų tautininkų korporacija „Neo–Lithuania“ padovanojo leidinį, pažymėjusi jos veiklos dešimtmetį su įrašu; „Mylimam garbės nariui / Dr. kan. Juozui Tumui-Vaižgantui / savo jaunystės ugnimi / nuolatos virpinančiam mūsų sielos stygas. / Dėkingi neolithuanai. / Korp. Pirmininkas J. Pečkaitis / Vice–pirmininkas D. Adomaitis / Sekretorius V. Varkala“. Leidinyje yra Vaižganto straipsnis „Tautiškoji grandinė“ bei jo veiklos ir kūrybos apžvalga. J. Tumui teko būti ir „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos garbės nariu. 1932 metais A. Merkelis, Vaižganto biografas, dedikavo jam leidinį „Jaunoji Lietuva„: „Didžiai gerbiamam ir mylimam / Mokytojui kan.dr. J. Tumui-Vaižgantui / dėkingas autorius / Kaunas, 1933.11.9″.

Vaižgantas neapsiėjo ir be bibliografijos darbų. Jis pats surinko nemaža bibliografinės medžiagos lietuvių literatūros paskaitoms universitete. Čia jis turėjo gerą patarėją ir pagal­bininką – bibliografą V. Biržišką, bibliotekos direktorių. Jis padėjo Vaižgantui užpildyti spaudos draudimo laikotarpio bibliografijos spragas. V. Biržiška autografavo rašytojui „15 mūsų laikraščių praeities“ bei „Lietuvių bibliografija. 1865–1904″. Jis rašė:Aukštai gerbia­mam / doc. J. Tumui / V. Biržiška / 1929.11.23″. Bibliografijoje yra Vaižganto pastabų ir papildymų. Žinomas bibliografas I. Kisinas įteikė E. Volterio ir M. Biržiškos darbų biblio­grafijas, paskyręs dvi iškalbingas dedikacijas: „Didžiam mūsų tautos bičiuliui, / Lietuvos universiteto profesoriui / kan. J. Tumui-Vaižgantui. / Autorius. / Vilkmergė, / 1929.111.12.“ Ir „Didžiajam Lietuviui, / gerb. kan. Dr. J. Tumui-Vaižgantui. / Autorius. / Vilkavišky, 1931.VI. 16″. Literatūrologas A. Merkelis savo mokytojui autografavo J. Jablonskio darbų bibliografiją. Vaižgantas įdėmiai su ja susipažino ir papildė viena neįtraukta recenzija.

Meno leidinių rinkinyje taip pat yra autografų. Albumą „Lietuvių kryžiai“ (1932) Vaiž­gantas gavo kaip Lietuvių dailės draugijos tikrasis narys. Paryžiaus, Ženevos ir Romos architektūros albumų atsiuntė diplomatas P. Klimas su šeima. Kauno vaizdų albumui (1922) Vaižgantas parašė įžangą. Albumo leidėjas ir nuotraukų autorius A. Balsys atsidėkojo dedikacija: „Gerbiamajam Kanauninkui kun. / Juozui Tumui už prisidėjimą šį albumą / leidžiant darbu, kursai esti siela / paties leidinio, tariu širdingą ačiū. / Kapit. Al. Balsys. / 19 –23/III– 22 m.“ Žydų tapytojas iš Kudirkos Naumiesčio M. Bandas 1924 metais persikėlė į Paryžių. 1932 metais jis suruošė Kaune savo parodą. M. Bandas padovanojo leidinį apie savo kūrybą: „Ponui Kanauninkui / J. Tumui / su pagarba / Max Band / Kaunas 1932″. Albumą „Vilnius. 1323 –1923″ įteikė „Tautos Vairo” bendradarbiai: „Nenuilstamam Lietuvos veikėjui, Užsitarnavusiam / pagarbos žinomajam lietuvių rašytojui, / didžiai gerbiamajam kan. Juozui Tumui / gerbdami jo vardo dieną „Tautos Vairo“ Administracijos bendradarbiai / aukoja šį albumą. / A. Puodžiukaitis / Sal.Orintas / U. Bražytė / O. Ambraziejūtė / Kaunas, /19.111.24″. Universiteto profesorius I. Končius autografavo „Žemaičių padangės kryžių Ir koplytėlių statistiką“ (1931): „Aukštai Gerbiamam / Profesoriui kan. J. Tumui. 11. Končius– / 1932–11–8″.

Bibliotekoje yra dvasininkų ir visuomenės veikėjų, diplomatų, kariškių, spaudos darbuotojų bei kitų asmenų autografų. Dvi knygas padovanojo kunigas ir ekonomistas F. Kemėšis. Abu su Vaižgantu jie bendradarbiavo „Viltyje“. Disertacijoje apie JAV lietuvių kooperaciją F. Kemėšis rašo: „Prieteliui ir inkvepejui / kan. J. Tumui / kun. F. Kemėšis / 1924, birž. 6 d.“ Ne vieną knygą dedikavo prelatas M. Krupavičius. Leidinyje „Idealas ir visuomenė“ (1914) skaitome: „Idealo vergui kun. Juozui / TumuiVertėjas. / Vilnius 116–V 18m.“ Kunigo J. Romeikio knygą „Katechetiški pamokymai” (1931) Vaižgantas recenzavo: „Didžiai Gerbiamam Katechetiškų / Pamokymų recenzentui profesoriui / Kan. Kun. Tumui-Vaižgantui / aukoja autorius kun. J. Remeikis“. Leidinius dovanojo ne tik katalikų dvasininkai. Lietuvos kariuomenės stačiatikių kapelionas I. Korčinskis dedikavo knygą apie Vytautą Didįjį. Įdomu, kad 20 proc. gauto pelno autorius paskyrė Vytauto Didžiojo paminklo pastatymui Kaune. 1908 metais Smolenske pravoslavų dvasininkas A. Nikolskis Išleido darbą apie lietuvių nacionalinį atgimimą ir lietuvių santykius su rusais ir lenkais, š5 leidinį atsiuntė Vaižgantui, „Vilties“ redaktoriui, tikėdamiesi jo atsiliepimo.

Prezidentas A. Smetona dedikavo „Vienybės gairėmis“ (1930): „Nr.5 / A. Smetona / Kan. J. Tumui“, šios knygos šimtas egzempliorių buvo numeruoti. Ją Vaižgantas atidžiai skaitė, nes yra pastabų bei kitų ženklų. Diplomatas Ir istorikas P. Klimas autografavo kelias knygas. Juos siejo ne tik giminystė, bet ir šilta draugystė. Vaižgantas P. Klimo namuose praleido paskutinius gyvenimo mėnesius. Dedikacijose P. Klimas Vaižgantą vadina „geruo­ju Dėde…“ Diplomatas J. Urbšys padovanojo „Medžiagą Vilniaus ginčo diplomatinei Istorijai“: „Garbingajam Kanauninkui / Juozapui Tumui / nuolankiai. / J. Urbšys / Paryžius 1932.111.15″. Vaižgantui teko dvidešimt penktasis numeruotas egzempliorius. Inžinierius ir kultūros veikėjas K. Šakenis paskyrė straipsnių rinkinį „Aušra“ ir jos gadynė” (1933) kaip bendradarbiui Vytauto Didžiojo komitete. Spaudos draudimo metų tyrinėtojas ir žurnalistas P. Ruseckas įteikė jo redaguotą antrąjį „Knygnešio“ tomą. Knygelėje „Didysis Vilniaus seimas: (1905–1925)” jis įrašė: „Mano gerbiamajam / mokytojui / Docentui J. Tumui-Vaižgantui / Autorius, / 1925.XI.16″. Joje įrištas ir P. Rusecko komentaro apie katalikų spaudos atsiribojimą nuo Lietuvos nepriklausomybės idėjos rankraštinis lapas. P. Ruseckas pažy­mėjo, kad „šitokį priedą aš norėjau padėt prie 4 pusl. išnašos, bet kadangi visos knygutės tonas ramus, tai susilaikiau“. Numizmatas ir kultūros veikėjas daktaras A. M. Račkus padovanojo knygą „Gudonai (gotai) lietuvių tautos giminaičiai” (1929) su tokiu įrašu:

Mylimam kun. J. Tumui-Vaižgantui / sveikatėlės linkiu. / – Autorius“. Su A.M. Račkumi Vaižgantas bendravo rinkdamas medžiagą universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto muziejui. Numizmatas atsiuntė atvirukų su savo kolekcijos eksponatais. Išliko ir atvirlaiškis, rašytas Vaižgantui dėl duomenų apie vieną senovės lietuvių antspaudą. Karininkas ir bibliografas V. Steponaitis padovanojo du istorinių tyrinėjimų leidinius. Bibliotekoje yra „Dirvos“ bendrovės įsteigėjo A. Dundzilos, istoriko K. Jablonskio bei kitų žinomų to meto asmenų autografų.

Knygas Vaižgantui dovanojo gausus būrys jo amžininkų. Koks Vaižgantas žvelgia į mus iš jų dedikacijų? Pirmiausia – talentingas rašytojas ir ypač mėgstamas „Pragied­rulių“ autorius, kritikas, kuriam rūpi kiekviena nauja knyga lietuvių literatūros aruode. Jis geranoriškai nusiteikęs, pripildžius šį aruodą, atsijoti grūdus nuo pelų. Vaižgantas lyg žynys globoja pirmuosius jaunųjų autorių žingsnius. Jo paties jaunatviška siela ir nuoširdus bendravimas palenkia į save ne tik bendradarbius, bet ir studentus. Jie su didele pagarba kreipiasi į Vaižgantą – savo „mokytoją“ ir „profesorių“. Amžininkai teigiamai įvertina jo, kaip visuomenės veikėjo, darbus. Artimiesiems jis buvo patikimas bičiulis. Matome, kad dedikacijų turinį lėmė ryški Vaižganto individualybė. Jis iš tikrųjų nusipelnė tų dosnių ir skambių epitetų. Ar galime įsivaizduoti Vaižgantą iš šalies ramiai stebintį gyvenimo tėkmę? Jis – to meto Kauno siela – buvo pačiame literatūrinių ir visuomeninių įvykių verpete. Dedikacijos tik autentiškai papildo jo portretą, rodos, taip gerai pažįstamą iš monografijų ir atsiminimų. Kartu mes tiesiogiai susitinkame su Vaižgantu – skaitytoju. Jam skaitymas – dialogas su knyga, su jos autoriumi, kuriam jis kartais pritaria, kartais polemizuoja, papildo savo žiniomis ir patirtimi knygos turinį, redaguoja ar taiso korektūros klaidas. Jis fiksuoja visus skaitymo įspūdžius. Ir rezultatai atsispindi recenzijose, straipsniuose, paskaitose. Jo skaitymo poreikiai ir interesai – kryptingi rašytojo ir literatūros kritiko poreikiai.

Buvę universiteto Didieji rūmai Donelaičio gatvėje Kaune dar mena Vaižgantą, čia veikė rašytojo muziejus. Toje pačioje bibliotekoje, kur jis dažnai lankydavosi, gyvena knygos, kurios buvo jo namų dvasia ir gyvenimo dalis.


1. Tumas J. Dvejopa bibliofilybė // XVII knygos mėgėjų metraštis. – K., 1933. – P. 14.
2. Merkelis A. Vaižgantas ir knyga // XVII knygos mėgėjų motrnštls. – K., 1937. P.12.

Apie „sprogstantį optimistą“ – Juozą Tumą-Vaižgantą

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Kostas Ostrauskas. Vaižgantas

1994 m. Nr. 8-9 / Ši monodrama – paties Vaižganto raštų, kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų ištraukų derinys. Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais jo žodžiais.