Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą
2019 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Deborah Ellis (g. 1960) – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, filantropė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausia skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, įvertinti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis, o už gyvenimo nuopelnus 2016 m. D. Ellis apdovanota Kanados ordinu. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, ji plečia skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko ypač Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.
D. Ellis nuolat keliauja į pavojingas pasaulio vietas, susitinka su jose gyvenančiais, sunkumus patiriančiais žmonėmis, realiais darbais prisideda prie Vidurio Rytų šalių, taip pat probleminių Afrikos regionų vaikų ir moterų gyvenimo sąlygų gerinimo. Ne mažiau jai rūpi ir gimtosios Kanados bei apskritai pasaulio vaikų, jaunimo problemos – ne vieną knygą ji parašė remdamasi asmenine patirtimi iš bendravimo su beglobiais, sunkiomis sąlygomis gyvenančiais ar patyčias patiriančiais vaikais.
D. Ellis vadinama kovotoja už nuskriaustųjų teises. Ir ji kovoja ne vien rašytiniu žodžiu – daugelio jos knygų pajamos skiriamos autorei reikšmingiems arba pačios įkurtiems fondams: „Canadian Women for Women in Afghanistan“, „Street Kids International“, „Children in Crisis Fund of IBBY“, UNICEF ir kt.
„Prieš duodant įsakymą“ – D. Ellis pranešimas, skaitytas 2018 m. rugpjūčio 31 d. tarptautiniame IBBY (International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) kongrese Atėnuose.
Prieš duodant įsakymą
Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose, tai sulaukianti, tai vėl netenkanti Vakarų dėmesio. Šaltojo karo metu į Afganistaną įsiveržė Sovietų Sąjunga, ir tai paskatino atsakomuosius Vakarų veiksmus – jie finansavo ir aprūpino ginkluote galvažudžius, kurie širdyje neturėjo jokio didesnio siekio nei jų pačių galia. Iš šių galvažudžių išaugo armija, tapusi Talibanu.
Kai rusai pasišalino iš Afganistano, ši šalis dingo ir iš laikraščių – iki ją užėmė Talibanas ir ji vėl pasirodė antraštėse. Vienas dalykų, pranešamų žiniose, buvo nusikaltimai prieš šios šalies moteris. Joms buvo uždrausta išeiti iš namų be vyriškos lyties giminaičio palydos. Mergaites ir moteris išmetė iš mokyklų, ir tai vyko šalyje, kurioje Kabulo universitete moterų buvo daugiau nei vyrų. Joms nebeleista dirbti už savo namų ribų. Jos negalėjo garsiai juoktis gatvėje, dainuoti, triukšmingai eiti ar rodyti nepridengtą veidą saulei.
Esu feministė, o tai reiškia, kad tikiu, jog moterys yra lygiavertės vyrams. Esu kanadietė, kilusi iš šalies su savomis klaidomis ir sunkumais, tačiau joje moterys ir mergaitės – bent jau teoriškai – nėra apribotos dėl to, kad yra moteriškos lyties. Išgirdusi apie Talibano vyrų daromus nusikaltimus moterims, nusprendžiau imtis veiksmų.
Po ne vienos kelionės į Afganistano pasienį su Pakistanu ir mėnesių, praleistų pabėgėlių stovyklose susitinkant su jose apsistojusiais žmonėmis, kalbantis apie jų gyvenimus, galėjau pasidalyti jų istorijomis su kitais. Parengiau knygą „Afganistano karo moterys“ („Woman of the Afghan War“, 2000), sudarytą iš interviu su šiomis moterimis, vaikais ir vyrais. Taip pat parašiau tris knygas apie Afganistaną jauniesiems skaitytojams – „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), „Parvanos kelionė“ („Parvana’s Journey“, 2002) ir „Purvo miestas“ („Mud City“, 2003). Liksiu amžinai dėkinga leidyklai „Groundwood Books“ už tai, kad ryžosi išleisti apysaką vaikams apie Afganistaną ir karo siaubus bei priespaudą patiriančius vaikus.
Prieš keletą metų nuostabioji Shelley Tanaka, mano redaktorė „Groundwood Books“, pasakė, jog leidykloje jie mano, kad galbūt jau metas ketvirtajai knygai „Maitintojos“ serijoje. Kaip tik buvo praėję dešimt metų po oficialios Talibano valdžios griūties. Kai leidėjas prašo parašyti knygą, niekuomet neatsisakau. Be to, tai buvo galimybė nuvykti į Afganistaną sužinoti, kas ten vyksta dabar. Ankstesnės mano kelionės buvo vien tik į afganiškąjį pasienį Pakistano teritorijoje. Svajojau pamatyti Kabulą.
Būdama ten ėmiau interviu iš tiek jaunų žmonių, kiek tik sutiko kalbėtis ir kurių tėvai leido su manimi dalytis savo istorijomis. Atradau didžiulius turtus tose jaunose galvose ir širdyse, nekantraujančiose kurti, pažinti ir augti.
Talibano režimo metu mokyklos mergaitėms buvo uždarytos, o moterims uždrausta dirbti už namų ribų. Didžioji dalis mokytojų buvo moterys, tad, kalbant apie išsilavinimą, nepasisekė ir berniukams. Baisus skurdas ir karo bei chaoso dešimtmečiai šalyje lėmė didžiulį neraštingumą. Pagal 2008 m. Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indekso ata-skaitą, tik 28% suaugusių Afganistano piliečių moka rašyti ir skaityti. Ir šis skaičius sumažėja iki 13%, jei kalbame tik apie moteris.
Žlugus Talibano režimui, tarptautinė bendruomenė ėmėsi bendradarbiauti su Afganistano gyventojais, siekdama pakelti raštingumo rodiklius ir užtikrinti išsilavinimą visiems žmonėms. Šios pastangos primena kopimą į kalną – tai aukštyn, tai vėl į pakalnę – kartais šie ketinimai sutinkami entuziastingai, kartais įtariai. Šalia įprastų mokyklų, netradicinėse erdvėse buvo įkurtos raštingumo kursų klasės – kad tai būtų kiek įmanoma prieinamiau visiems norintiems.
Pasidalysiu su jumis vienu iš interviu, anuomet darytu Afganistane. Mažytis namas skurdžioje Kabulo miesto dalyje yra našlių ir jų dukterų susitikimo vieta. Visos šios moterys patyrusios karo ir su juo susijusio smurto traumą. Po kelių mėnesių konsultavimo jos dalyvauja raštingumo užsiėmimuose. Su kiekvienu žingsneliu jos tampa stipresnės ir savarankiškesnės.
Kai tenai apsilankiau, moterys buvo susispietusios drėg-name kambaryje žemomis lubomis, sienos puoštos jų pačių rankdarbiais. Jos sėdėjo ant grindų pasitiesusios kilimėlius. Jokiems kitiems baldams ten nėra vietos.
Mergaitei, kurios žodžius perskaitysiu, keturiolika metų. Jos vardas Faranoz.
Visi sako, kad esu pernelyg protinga. Taip sakydami juokauja, bet jie teisūs. Aš labai protinga.
Prieš metus išvis nemokėjau skaityti, tačiau dabar galiu skaityti įvairiausius dalykus: knygas, eilėraščius – viską. Ir moku rašyti. Tai įrodo, kad esu protinga.
Gyvenu skurdžioje Kabulo dalyje. Mano tėvas mirė prieš trylika metų. Šiame kambaryje nė viena neturi tėvo arba vyro. Vyrai žuvo kare arba mirė nuo ligos, arba buvo nužudyti. Sutuoktiniai ir tėvai miršta dėl įvairiausių priežasčių. Kai kuriuos nušauna. Kartais nutinka nelaimės kelyje. Kai kurie tėvai keliauja į Iraną arba Pakistaną ieškotis darbo ir nebegrįžta.
Mano mama neturi darbo, tad esame labai neturtingi. Už mus visus atsakingas mano vyresnysis brolis. Tai jis pasakė, kad man nederėtų eiti į mokyklą, todėl šitiek metų aš ir nemokėjau skaityti. Nežinau, kodėl jis nusprendė, kad man mokyklos nereikia. Vargu ar tam turėjo priežastį. Galbūt jis galvoja, kad esu nepakankamai protinga mokyklai. Galbūt jis bijo, kad galiausiai tapsiu protingesnė už jį, o tuomet kaipgi galėtų man nurodinėti, ką turiu daryti?
Moterys, lankančios šiuos užsiėmimus, karo metu patyrė blogų dalykų. Pati buvau dar labai maža, kai karas baigėsi, bet girdžiu visus apie jį kalbant.
Mūsų užsiėmimai turėtų trukti pusantros valandos, tačiau neretai jie užsitęsia, nes moterys nori pasikalbėti apie savo problemas. Tačiau taip dažniausiai būdavo pačioje pradžioje. Ėmusios geriau skaityti, jos nori daugiau kalbėtis apie skaitymą ir mažiau apie tai, kas jas liūdina. Mūsų susitikimų kambarys iš tiesų tėra paprastas vienos moters namų kambarys. Ši moteris buvo ištekėjusi už Talibanui priklausiusio vyro. Jis buvo labai blogas žmogus – mušdavo ją ir versdavo būti su kitais vyrais – tai didelis pažeminimas. Tačiau ji buvo išties drąsi. Nuėjo į Aukščiausiąjį Teismą ir išsiskyrė. Nežinau, kada tai buvo. Kažkada po karo. Tai jos brolio namai. Ji čia gyvena, o jis leidžia jai šiame kambaryje rengti mūsų susitikimus.
Mūsų mokytoja taip pat yra ir teisininkė. Ji mums pasakojo apie tai, kaip gynė moteris, kurios buvo mušamos ar su jomis buvo blogai elgiamasi. Ji sako, kad įtakingi žmonės siūlė jai svarbius postus, tačiau ji mieliau renkasi susitikimus su mumis, nes mes taip pat esam svarbios.
Pirmąją mūsų užsiėmimų dieną daugelis susirinkusių moterų verkė, nes jų gyvenimai tokie sunkūs, o niekas niekada jų apie tai neklausia. Jos neturi galimybių paprasčiausiai susėsti ir pasikalbėti su kitomis moterimis. Iš jų tikimasi, kad jos tiesiog gyvens savo gyvenimus ir bus tylios. Tačiau čia mokytoja ėmė jų klausinėti, ir tada jos prapliupo verkti. Kai kurios iš pradžių apskritai nekalbėjo. Aš pati labai bijojau paduoti mokytojai ranką ar net pažvelgti į ją. Bijojau, kad ji pamatys, jog nesu protinga. Tačiau dabar žinau, kad esu protinga, taigi nebebijau.
Praėjus vos vieniems mokslo metams visos mes esame visiškai kiti žmonės. Galime drąsiai atsistoti ir garsiai, aiškiu balsu perskaityti tai, ką pačios parašėme. Juokiamės daugiau nei verkiame.
Nors esu jauna, daug žinau. Kartais vyresnės moterys pamiršta, kad ir aš esu kambaryje, ir kalbasi, lyg manęs čia nebūtų. Išgirstu viską apie jų gyvenimus, mirusius vaikus arba jas mušusius vyrus.
Žinau, kad kai kurios moterys iš pradžių savo šeimoms nesakė, kad čia ateina. Jos sakydavo, kad išsiruošė į turgų arba į polikliniką, arba ateidavo į užsiėmimus tik tuomet, kai nieko nebūdavo namuose ir niekas jų negalėdavo sulaikyti. Tik po daugelio mėnesių jos paaiškino, kur lankosi, o kadangi tuo metu jau mokėjo kai ką perskaityti, jų šeimos sakė: „Gerai išnaudoji savo laiką, mokaisi, esi laimingesnė, puiku, gali ir toliau ten vaikščioti.“
Mums labiausiai patinka skaityti knygas apie teisę, konstituciją ir religiją. Iš šių knygų sužinome, kad turime teisių. Ir jei mūsų šeimos su mumis dėl ko nors nesutinka, galime besti į knygą ir pasakyti: „Štai! Viskas parašyta! Įstatymai turi būti gerbiami!“ Religija nesuteikia vyrams teisės mūsų mušti, ir dabar galime tai įrodyti.
Kai kurios mums nutikusios istorijos dabar atrodo juokingos, nes jau daugiau suprantame, tačiau jos nė iš tolo tokios neatrodė tuomet, kai nutiko. Viena moteris pasakojo, kad gydytojas jai išrašė vaistų receptą, o ji supainiojo jį su kitais popieriais, nes nemokėjo skaityti. Tad į vaistinę ji nusinešė ne receptą, o sąskaitą už elektrą! Moterys sako, kad anksčiau jos buvo lyg aklos, o išmokusios skaityti praregėjo.
Anksčiau galvodavau, kad jei tik išmokčiau skaityti – būčiau laiminga. Bet dabar noriu dar daugiau! Noriu skaityti apie poetus ir Afganistano istoriją, ir apie mokslą, ir apie vietas, esančias už Afganistano ribų. Daugelis iš mūsų rašome ir savo pačių istorijas, o puslapių paraštes puošiame gėlių ornamentais ir piešiniais, nes tai afganiška.
Brolis man leidžia čia lankytis, kadangi tai nėra tikra mokykla. Labiau tiesiog vieta, kurioje susirenkame mokytis. Čia būna tik moterys, tad jis mano, kad į jokią bėdą nepapulsiu ir jis neatrodys blogas.
Tikiuosi, kad vieną dieną jis leis man eiti į tikrą mokyklą, nes man patinka būti tarp knygų, o vieną dieną norėčiau tapti gydytoja. Manau, būčiau gera gydytoja. Ką gi dar galėčiau veikti būdama tokia protinga!
Ruošdamasi šiam pranešimui daug laiko praleidau galvodama apie pasakojimų galią, ne tik tų, kuriuos skaitome, bet ir tų, kurie mums yra pasakojami ir kuriuos sau pasakojame patys. Faranoz atveju pasakojimą valdo brolis, neleidžiantis jai elgtis nepriklausomai nuo jo (brolio) valios, šiame pasakojime jis turi tvirtai kontroliuoti sesers elgesį ir mintis. Tačiau neformali mokykla Faranoz įgalino parašyti savo pačios pasakojimą už brolio pasakojimo ribų, ir savajame ji turi su broliu nesusijusių gebėjimų bei svajonių.
Pasakojimai, kuriuos patys sau pasakojame apie save, yra neįtikėtinai galingi. Mano motina prieš dvidešimt metų mirė nuo kasos vėžio, ir aš nuolat jos ilgiuosi. Mudviem su seserimi augant, vienas mūsų šeimos pasakojimų buvo apie tai, kaip, būdama vaikas, mūsų mama sirgo poliomielitu. Gulėdama ligoninės palatoje ji nugirdo, kaip jos pačios motina koridoriuje gydytojui pasakė: „Nenoriu, kad į mano namus grįžtų kokia luošė.“ Po daugelio metų, kai mama jau užaugo, ji konsultuodavosi su gydytojais, besispecializuojančiais post-poliomielito sindromo srityje. Jai buvo pritaikytos sąvaržos kojoms, padedančios vaikščioti. Dėl poliomielito ji negalėjo daryti daugybės dalykų. Ji negalėjo mokytis vairuoti automobilio. Ji negalėjo plaukioti, nes dėl ligos sunkiai išlaikydavo pusiausvyrą ir negalėjo bristi nei į ežerą, nei į baseiną. Poliomielitas jai primetė daugybę suvaržymų.
Tačiau štai koks dalykas. Visa tai buvo netiesa. Ji niekad nesirgo poliomielitu. Mamai mirus, leidau laiką su jos seserimi ir paklausiau apie tą metą, kai mama pasiligojo, ir teta pasakė, kad mama poliomielitu niekad nesirgo. Kai tai išgirdau, prireikė laiko, kad apsispręsčiau, kuria pasakojimo versija tikėti. Iš pradžių, pasirinkusi tikėti teta, pykau ant mamos ir norėjau, kad ji grįžtų ir galėčiau jos paklausti, kodėl melavo. Bet netrukus jau norėjau, kad ji tiesiog grįžtų. Kai vėl su ja pasimatysiu kitame gyvenime, nieko apie tai neklausiu. Man tai net nebesvarbu. Aš tiesiog jos pasiilgau.
Šio mamos pasakojimo našta tikriausiai persekiojo ją visą gyvenimą. Tai, kas prasidėjo kaip nežinia dėl kokių priežasčių ištarta pastaba, virto pasakojimu, iš kurio ji nebesugebėjo ištrūkti. Pasakojimas jos neįkvėpė, kaip tai nutiko Faranoz. Mamos istorija ją laikė pririšusi.
Keletą pastarųjų metų susitikinėjau ir užrašinėjau jaunų žmonių, Kanadoje turinčių problemų su teisėtvarka, pasakojimus. Kanada – turtinga šalis, joje daug protingų žmonių, tačiau vis dar yra dalykų, kuriuos nuolat darome neteisingai. Susitikau ir su keliais arogantiškais privilegijuotais jaunuoliais, kuriems reikėjo priminti, kad pasaulyje yra ir kitų žmonių. Tačiau dažniausiai merginos ir vaikinai, su kuriais susitikdavau, nešiojosi pasakojimus su labai panašiomis netekties, netinkamo elgesio ir menkų vilčių gijomis.
Štai vieno iš mano darytų interviu su jais ištrauka. Jaunuolio vardas Piteris, jam aštuoniolika.
Vos tik gimęs buvau atiduotas globai. Taip ir užaugau. Toks buvo visas mano gyvenimas. Turiu tikrų brolių, bet jų nemačiau nuo ketverių metų, kai buvome išskirti ir niekas nepasirūpino, kad palaikytume ryšį.
Gyvenau ne vienuose globėjų namuose. Gal septyneriuose. Namų keitimas kelia didelį stresą. Keiti ne tik miegamuosius kambarius – keiti tėvus ir netikrus brolius bei seseris, keiti gyvenamąsias vietas, mokyklas ir panašiai.
Manau, vis į naują vietą būdavau perkeliamas todėl, kad niekad nemėgau laikytis taisyklių ir niekam neleidžiu man aiškinti, kaip turiu gyventi. Visi tie tėvai-globėjai, kurie nėra mano tikrieji tėvai, liepdavo man ką nors daryti, o aš tiesiog ant jų rėkdavau.
Kai kurie iš jų stengdavosi, kad pritapčiau jų šeimose. Tikriausiai nebuvo blogai, bet visą laiką jausdavausi taip, kad iš tiesų nesu jų šeimos dalis. Buvau papildinys. Autsaideris.
Kai jie užsimano tavęs atsikratyti, negauni jokio įspėjimo. Kai šeima tavęs nebenori, tiesiog dingsti. Valgai vakarienę, ir štai prisistato socialinė darbuotoja, kuri, jei neturi kuprinės, sukrauna tavo daiktus į šiukšlių maišą, ir išeini su ja. Tiesiog išeini neatsigręždamas.
Arba vaikų rūpybos darbuotoja į naujus namus paimdavo mane tiesiai iš mokyklos ir niekada nebepamatydavau senųjų savo globėjų. Arba po mokyklos drauge su kitais šeimos vaikais žiūri televizorių, ir staiga pabeldžia į duris ir tave išsiveda.
Arba jie vis dėlto tave perspėja ir sako: „Kitą savaitę perkelsime tave į naujus namus.“ Tuomet visą likusią savaitę turi praleisti su savo senąja šeima, žinodamas, kad jie tavęs nebenori. Kodėl turėtum daryti už juos buities darbus, jeigu jiems nerūpi?
Dažnai svarstau, ką visos tos šeimos galvojo po to, kai užtrenkdavo duris man už nugaros.
Įsivaizduokite pasakojimus, kuriuos jis ir kiti, atsidūrę tokiose situacijose, yra priversti išgyventi. Tokia daugybė žmonių, kurių galia didesnė nei šio jauno žmogaus, kuria pasakojimus apie jį, o jis privalo jiems paklusti. Jo gimdytojai turi istoriją apie jį, net keletas jo globėjų, socialiniai darbuotojai, teismų sistemos žmonės, jo mokytoja – visi jie turi pasakojimų apie jį. Kaipgi jam nustumti visas šitas istorijas į šalį, kad galėtų pats sau parašyti pasakojimą apie save?
Beviltiškos istorijos akimirksniu gali tapti pozityvios. Mergina, su kuria kalbėjausi rengdama vieną iš savo knygų jaunimui, visą savo gyvenimą būdavo policijos akiratyje ir taip pat turėjo daug besikeičiančių globėjų. Jos gyvenime buvo nuolatinis chaosas. Kaskart, kai keliaudavo į naujus globėjų namus, tekdavo pakeisti ir mokyklą. Vieną dieną ji važiavo miesto autobusu, o į jį įlipo jos buvusi mokytoja. Mergina ją prisiminė, nes vaikai nepamiršta savo mokytojų, tačiau ji net nepagalvojo, kad mokytoja taip pat galėtų ją prisiminti – juk pas ją tesimokė keletą mėnesių. Tačiau mokytoja priėjo tiesiai prie jos, kreipėsi vardu, maloniai kalbėjo apie tą metą, kai ji mokėsi jos klasėje, ir nuoširdžiai pasidomėjo, kaip dabar merginai sekasi. Ši akimirka pakeitė merginos gyvenimą. Jos pasakojimas nebebuvo tas, kuriame ji tiesiog perduodama iš rankų į rankas tiems, kuriems iš tikrųjų nerūpi. Dabar jos pasakojimas buvo apie asmenį, vertą prisiminti, galintį siekti didesnių tikslų ir gebantį vieną dieną juos įgyvendinti. Ši mergina baigė koledžą ir dabar dirba su kitomis jaunomis problemų turinčiomis moterimis ir padeda joms keisti savo gyvenimus.
Žvelgiant plačiau, pozityvūs pasakojimai gali būti naudojami destruktyviems pasakojimams pakeisti.
Viena seniausių ligų žmonijos istorijoje yra raupsai. Nuo pat tada, kai ėmėme piešti ir rašyti, piešėme raupsais sergančius žmones ir aprašėme šios ligos patirtį. Šios ligos ženklų ant kūno neįmanoma paslėpti. Be to, ši liga užkrečiama, nors ir mažiau, nei anksčiau galvota, vis dėlto jos visuomet buvo bijoma. Didžiąją mūsų istorijos dalį gyvavo pasakojimas, kuriame sergantieji raupsais buvo prakeiktieji, nuodėmingieji, nešvarūs, išsigimėliai. Sergantieji raupsais buvo priversti – o kai kuriose pasaulio vietose tebėra verčiami – gyventi visuomenės paribiuose, paniekinti, nenorimi, niekam nerūpintys. Kanadoje turime savąjį su tuo susijusį pasakojimą. Yra sala už Britų Kolumbijos kyšulio Ramiajame vandenyne ir kita sala už rytinio kyšulio, Atlanto vandenyne, kur nugabendavome raupsais sergančius žmones ir iš esmės palikdavome ten juos mirti. Tai vyko XIX a., kai dar nedaug žinojome apie mediciną, tačiau žinojome apie paprastą geraširdiškumą, tad ir elgtis turėjome geriau.
Prieš keletą metų šiek tiek laiko praleidau Vakarų Bengalijoje, Indijoje, kur susitikau su raupsais sergančiais žmonėmis, ketindama parašyti knygą apie jų gyvenimus ir surinkti lėšų „Raupsų misijai“1. Man buvo didžiulė garbė pasikalbėti su jais apie tai, kaip jų pačių ir jų šeimų gyvenimus paveikė šios ligos diagnozė, ir kaip tie gyvenimai pasikeičia, kai sergantieji gauna tinkamą gydymą. Vienas nuostabių dalykų, kurių liudininke tapau, buvo tai, kaip raupsų ligoninė stengiasi pakeisti šios ligos pasakojimą. Šioje ligoninėje gydomi ne tik raupsai, bet ir akių ligos. Pacientams skirtas tik vienas laukiamasis. Kai į ligoninę ateina žmonės, norintys gauti akių gydymą, jie sėdi visai šalia sergančiųjų raupsais. Jokios kitos vietos laukti, jei nori gauti akių gydymą, nėra. Galbūt, iki kol bus pakviesti apžiūrai, ligoniai užmezga pokalbį. Galbūt jie atranda turį giminių tame pačiame kaime arba galbūt jie abu nekenčia eismo spūsčių, arba gal vienas kuris turi sausainių ir pavaišina jais sėdintįjį šalia. Žmogus po akių apžiūros keliauja namo ir pasakoja apie tai, kad sėdėjo šalia raupsuotojo ir kad tai nieko tokio – šis buvęs kaip ir visi kiti. O sergantysis raupsais pamato, kad štai paprasčiausiai šnekučiavosi su kažkuo, kas jais neserga, visai kaip kad žmonės daro kasdien, visame pasaulyje, ir ima suprasti – raupsai tik liga, ne tapatybė, jis yra taip pat vertas pagarbos kaip ir bet kuris kitas žmogus. Štai toks paprastas vieno laukiamojo dalijimosi faktas keičia raupsų pasakojimą daugeliui žmonių.
AIDS pasakojimas panašus prietarais, baime, stigmatizavimu ir abejingumu. Į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse AIDS aukų skaičius siekia milijonus, tiek pat žmonių liko pažeidžiami ar našlaičiais.
Prieš daug metų keliavau į Malavį ir Zambiją susitikti su jaunuoliais, paveiktais AIDS pandemijos, sužinoti, kaip pasikeitė jų gyvenimas ligos akivaizdoje. Malavyje tuo metu buvo vykdomos „Istorijų dirbtuvės“, jų organizatoriai siekė kalbėti apie labiausiai kenkiantį AIDS aspektą, kuris, pasak gyvenančiųjų su AIDS, yra šios ligos stigmatizavimas.
Malavis – valstybė, kurioje dėl skurdo daugelis žmonių negali lankyti mokyklos ir ne visiems prieinama spauda ar televizija. Radijas transliuoja ir pramogines laidas, ir mokomąsias. Daugelį metų populiariausia radijo muilo opera Malavyje buvo „Istorijų dirbtuvių“ kuriama „Zimachitika“. Kiek-vieną savaitę šių transliacijų klausydavosi milijonai įvairaus amžiaus klausytojų. Kaimuose, kur tebuvo vienas radijo imtuvas, visi to kaimo gyventojai susirinkdavo klausytis pasakojimo apie šeimą, susiduriančią su tokiais pačiais sunkumais, kaip ir visi kiti šalyje, įskaitant AIDS, skurdą ir prievartą prieš vaikus.
Šią radijo laidą įrašinėjo paprastame name Blantairo mieste. Vienas kambarys buvo paverstas įrašų studija – sienos nukabinėtos pledais apsaugoti nuo triukšmo, o dirbama su už paaukotus pinigus įsigyta technika. Man pavyko susitikti su keletu jaunųjų aktorių, besiruošiančių įrašinėti laidos seriją. Štai ką papasakojo dešimtmetė Eneleisi.
Esu čia, „Istorijų dirbtuvėse“, nes dalyvausiu radijo pjesės įrašyme.
Mūsų šeimoje septyni vaikai. Aš esu numeris šeši. Mano tėtis dirba „Malawi Telecom Limited“. Mama rūpinasi namais.
Štai kaip atrodo įprasta mano diena. Atsikeliu ir patikrinu, ar laisvas vonios kambarys. Tačiau dažniausiai ten būna tėtis. Tad einu ir iššluoju kiemą, nes tokios mano pareigos. Kai tėtis išeina iš vonios, ten einu aš, nusiprausiu ir apsirengiu mokyklinę uniformą. Jos apykaklė balta, o šiaip ji visa mėlyna. Kai apsirengiu, išgeriu arbatos, o kartais suvalgau ir duonos. Kartais netgi kiaušinį. Tada pasiimu knygų krepšį ir einu į mokyklą. Man geriausiai sekasi anglų kalba. Sunkiausiai – agronomija, kur turim mokytis apie javus ir dirvą. Man tai visai nepatinka.
Daug žinau apie AIDS. Žinau, kad gali užsikrėsti naudodamasis svetimu skutimosi peiliuku. Apie tai kalbamės mokykloje, tačiau su draugais tarpusavyje – ne. Kalbėti apie tai – mokytojų reikalas. Mano klasėje yra vaikų, kurių tėvai mirė. Iš tikrųjų tai tokių vaikų daug. Vienos mano klasės mergaitės vardu Violeta abu tėvai mirę. Nežinau, nuo ko jie mirė. Ji apie tai nekalba. Jokie vaikai, kurių tėvai mirę, apie tai nekalba. O mano mama sako, kad apie tai klausti nemandagu.
AIDS yra didžiausias mano siaubas, nes nuo to gali mirti. AIDS ir nėštumas. Nenoriu, kad man nutiktų kuris nors iš šitų dalykų.
Turiu du brolius. Su vyriausiuoju viskas gerai, o jauniausiasis nuolat man trukdo. Mes su juo dėl visko ginčijamės. Štai vienas tokių dalykų. Duoną perkame plastikiniuose maišeliuose ir kai ją suvalgome, nepasidalijame, kuriam turėtų atitekti maišelis. Juos susukame į kamuolį ir žaidžiame. Tėvai sako, kad turėtume kartu daryti vieną kamuolį, kuriuo galėtume žaisti. Bet, savaime suprantama, taip nieko neišeitų.
Su draugais labiausiai mėgstu žaisti žaidimą „Skrisk“. Šiame žaidime vienas vaikas stovi vienoje pusėje, kitas – kitoje, o kažkuris per vidurį. Jis ir turi stengtis pagauti kamuolį, kurį mėto stovintieji iš galų. Todėl ir vadinasi „Skrisk“.
Mano pačios gyvenime man labiausiai patinka tai, kad aš beveik niekad nesergu. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nuolat serga, ir džiaugiuosi, kad nesu viena jų.
Mano sesuo dažnai serga. Ji mokosi su manimi vienoje klasėje, nors yra daug vyresnė. Nežinau, kas jai yra. Tėvai nesako. Kai paklausiu, jų veidai tampa liūdni, todėl nebeklausinėju. Kartais mano sesei šiek tiek pagerėja, o paskui ji ir vėl suserga.
Papasakosiu jums, kaip gavau darbą „Istorijų dirbtuvėse“. Per radiją pranešė, kad jie ieško aktorių, tad tėvai mane atvedė. Turėjau dalyvauti perklausoje. Laukė ilga ilga eilė žmonių, kurie taip pat norėjo vaidinti – ir suaugusiųjų, ir vaikų. Turėjau labai ilgai stovėti toje eilėje. Mums davė tris puslapius teksto, kurį turėjome perskaityti. Iš visų dalyvavusiųjų darbą gavau aš.
Šiandien mano pirmoji diena radijuje. Per apklausą nesinervinau, ir dabar nesinervinu.
Tiesiog žinau, kad viską padarysiu puikiai.
Man taip patiko Eneleisi gyvybingumas, kad pasinaudojau tuo kurdama Binti personažą – pagrindinę veikėją apysakoje jaunimui „Dangiškoji krautuvėlė“ („The Heaven Shop“, 2004), kurioje rašoma apie AIDS Malavyje. Kai vaikai, niekad nebuvę Malavyje arba gyvenime niekada nesutikę užsikrėtusiojo ŽIV, skaito šią knygą arba kitus pasakojimus, randamus mano pokalbių knygoje „Mūsų pasakojimai, mūsų dainos“ („Our Stories, Our Songs“, 2005), tikiuosi, jie suvokia, kad turime daug daugiau bendro, nei yra mus skiriančių dalykų: kad vaikai kitoje pasaulio pusėje taip pat ginčijasi su broliais ir seserimis, kad kasdienės pastangos, siekimas ir paprastų, įprastų dalykų darymas, iš ko ir susideda gyvenimas šeimoje, kad ir kokiame pasaulio taške būtum, suteikia džiaugsmo. Pasakojimas apie „Istorijų dirbtuves“ pakeis skaitytojų galvose esantį pasakojimą apie Afrikos žemyną ir ten gyvenančius žmones.
Savo knygoje „Istorijas pasakojantis gyvūnas“ Jonathanas Gottschallas sako: „Didelę gyvenimo dalį žmonės praleidžia išgalvotose istorijose, pasauliuose, kur gėris įprastai sveikintinas ir už jį apdovanojama, o blogis pasmerkiamas ir už jį baudžiama.“ Autorius kelia prielaidą, kad „visuomenė tampa geresnė, nes istorijos drąsina mus elgtis etiškai. Kaip ir šventieji mitai, paprasti pasakojimai, televizijos laidos ir pasakos panardina mus į tas pačias galingas [tokio elgesio] normas bei vertybes. Jos nepailstamai stigmatizuoja antisocialinį elgesį ir lygiai taip nepailstamai aukština prosocialinį. Asociacijų principu suvokiame, kad jei elgsimės labiau kaip protagonistai, turėsime daugiau galimybių gauti ir protagonistams priklausantį atlygį.“
Jèmeljano Hakemulderio knygoje „Moralinė laboratorija“ pristatomas 2008 m. Markuso Appelio atliktas televizijos žiūrovų tyrimas. Jis nustatė, kad žmonės, per televizorių žiūrėję daugiausia dramas ir komedijas, o ne naujienų programas, iš esmės turėjo stipresnį tikėjimą „teisingu pasauliu“. M. Appelis daro išvadą, kad grožinė kūryba, fikcija, nuolat palaikydama mūsų smegenyse poetinės tiesos sampratą, gali iš dalies lemti pernelyg optimistinį pojūtį, kad pasaulis iš esmės yra teisingas. Žmonės įprastai tiki, kad gyvenimas nubaudžia bloguosius ir apdovanoja doruosius, nors, kaip teigia M. Appelis, „taip iš esmės nėra. Geriems žmonėms nuolat nutinka blogų dalykų, o didesnioji dalis nusikaltimų lieka nenubausti. Ir vis dėlto tai, jog imame šią pamoką giliai į širdį, gali būti svarbu tam, kodėl žmonių bendruomenė gyvuoja“.
Tai rašydama galvoju, ar nebūtų geriau vaizduoti realistiškesnį pasaulio paveikslą? Ar skaudėtų mažiau, jei nusikaltimus prieš save priimtume ne kaip asmeninę neteisybę, o kaip tiesiog vykstančius dalykus? Ar būtume geriau jiems pasirengę, kai dalykai rutuliotųsi ne taip, kaip skaitytoje ar matytoje istorijoje? Ar galbūt suprastume tai kaip leidimą kitiems daryti tai, kas buvo daroma mums patiems? Ir kas gi nori būti tuo, kuris pasakys jaunam žmogui, kad pasaulis yra žiauri, šalta, beširdė vieta, tad tegu jis tikisi iš jo mažiau?
Būdama jauna, vienoje knygų krautuvėlėje nusipirkau atviruką su menininkės – nepamenu, kokios – ant jo užrašyta sentencija: „Menas nėra pozityvios realybės atspindys. Tai idealios tiesos siekimas.“ Daugelį metų šis atvirukas kabojo priklijuotas ant mano sienos, nors jo ir nesupratau.
Tačiau dabar suprantu. Mes kuriame pasaulį, kuriame norime gyventi. Pasakojimai, ypač skirtieji vaikams, yra ne vien apie tai, kas yra, bet – daug svarbiau – apie tai, kas galėtų būti. Norime, kad mūsų jaunieji skaitytojai žinotų, kad jie gali būti aktyvūs dalyviai, pakreipiantys savo pačių istorijas, o per jas – ir pasaulį.
Pasakojimai – tiek rašomi, tiek pasakojami – gali mus sukurti ir visus prikelti.
Tačiau jeigu tos istorijos – įžūlus melas? Jeigu pasakojama apie tai, kad kunigas negali padaryti nieko blogo? Jeigu pasakojama apie tai, kad viena žmonių grupė yra geresnė už kitą? Jeigu pasakojama apie tai, kad gyvūnai nejaučia skausmo ir neturi jausmų? Jeigu pasakojama apie tai, kad vandenynai ir upės niekada neišseks? Jeigu pasakojama apie tai, kad vienintelė spalva yra balta, vienintelė lytis yra vyriškoji, vienintelė galima meilė yra heteroseksuali, vienintelis siektinas dalykas yra pinigai, o galia prieš kitus yra vienintelis buvimo šiame pasaulyje būdas?
Tad koks gi vaidmuo visame tame tenka vaikų literatūrai?
Septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimt-mečiuose atlikti tyrimai – kaip ir, esu tikra, atlikti ir visai neseniai, galbūt netgi kažkurių iš jūsų – parodė, kad knygos keičia vaikų požiūrį, jis pasidaro platesnis. Skaitantieji tampa empatiškesni gyvūnijos pasauliui, kitų žmonių kančioms, jie ima „kitokius“ žmones matyti kaip tokius pat, turinčius tokį patį gebėjimą mylėti, džiaugtis ir jausti skausmą, kaip ir jie patys, skaitantieji.
Knygos, kurias skaitome būdami vaikai, neabejotinai lieka mūsų galvose ir kai suaugame. Eilutės, kurias skaičiau vaikystėje, yra tokia pati mano dalis, kaip ir vardas. Viliuosi, kad vaikai, skaitantys mano knygas, jose randamą atjautą nešis ir į savo suaugusiųjų gyvenimą, kuriame priiminės įvairiausius sprendimus.
Atrodo, kad tyrimai tai patvirtina. Vaikai iš mūsų jiems duodamų knygų gali išmokti gerų dalykų. Tai puiku. Dėl to jūsų darbas yra vertingas.
1915 m. lapkritį jaunas vokiečių kapralas buvo paskirtas į mažą Prancūzijos miestuką už kelių mylių nuo priešų linijos. Jis turėjo šiek tiek laisvo laiko ir truputį pinigų kišenėje. Užuot išleidęs juos degtinei ar cigaretėms, jis nuėjo į miestelį ir nusipirko knygelę apie kultūrinius Berlyno lobius. Kiti kareiviai iš jo šaipėsi, iš dalies todėl, kad per trumpas pertraukas tarp šaudymų jis užsiglausdavo apkasuose ir skaitydavo. Jis nekreipė dėmesio į pašaipas ir laiką tarp kovos siaubų leido pradingdamas knygose.
Atrodo, galiu susitapatinti su šiuo žmogumi. Kiek pertraukų, būdama vaikas, pati prasėdėjau palinkusi virš knygos ir neidama žaisti su kitais?
Jaunasis vyrukas visą gyvenimą išlaikė meilę knygoms ir įprotį skaityti. Jis sukaupė asmeninę biblioteką, kurią sudarė daugiau nei šešiolika tūkstančių knygų – istorijos, filosofijos, poezijos, prozos.
Šio vyro vardas – Adolfas Hitleris. Diktatorius. Masinis žudikas. Knygų mylėtojas.
Jo bibliotekoje buvo šešiolika tūkstančių knygų! Šešiolika tūkstančių! Bent jau keletas jo skaitytų knygų turėjo suteikti jam pozityvų požiūrį į pasaulį, priešingą nacionalsocializmo pažiūroms. Jo skaitymo chronologija aprašyta knygoje „Hitlerio biblioteka“.
Ir štai mes atvykstame prie pragaro vartų.
Todėl, kad pačios nuostabiausios knygos, parašytos pačių nuostabiausių rašytojų, išleistos pačių nuostabiausių leidėjų, rekomenduojamos pačių nuostabiausių mokytojų – visos jos yra akistatoje su šiuo faktu: žmonės apsisprendžia patys.
Viena didžiausių visų laikų Kanados vaikų rašytojų yra puikioji Jean Little2. Ji lankė mokyklą drauge su mergaite, vardu Jane. Užaugusi Jane mano gimtajame Paryžiuje (gyvenvietė Ontarijaus provincijoje, Kanadoje) turėjo laidojimo namus. Jane su vyru susidraugavo su mano tėvais, kai lankiau darželį. Jane nuolat duodavo man skaityti Little knygų. Ir tai, kad Jane pažinojo rašytoją, man atrodė tikras stebuklas.
Su pačia Jean Little susipažinau, kai man buvo dvylika. Tuo metu jos regėjimas jau buvo labai silpnas, tačiau šiek tiek vis dar matė. Prie pat veido laikydama padrikai ranka prikeverzotus lapus, rašytoja skaitė mano tuomet pradėto rašyti romano puslapius ir net atrado ką mielo apie juos pasakyti.
Mano mėgstamiausia Little knyga yra „Nuo Anos“ („From Anna“, 1972). Joje pasakojama apie iš Vokietijos į Kanadą 1933 m. atvykusią šeimą. Ana yra jauniausia iš penkių vaikų. Ji keista, lėtesnė už kitus, o vėliau skaitytojas supranta, kad taip yra todėl, kad ji vos mato3.
Knygos pradžioje Ana nekantriai stebi gatvę, laukdama grįžtančio tėčio. Pamačiusi jį bėga pasitikti ir pasako naujieną – jos sesuo pateko į bėdą, nes mokykloje pasiūlė dainuoti vieną ypatingą dainą rytinio susirinkimo metu. Tuomet Anos tėvas drąsiai ima dainuoti tą dainą, tiesiog gatvėje, o Ana prisijungia. Daina vadinasi „Die Gedanken sind Frei“, o tai reiškia „Mintys yra laisvos“:
Mintys yra laisvos,
Jos laisvai skleidžiasi.
Mintys yra laisvos,Jos suteikia man jėgų.
Joks mokslinčius jų nesuseks, joks medžiotojas nesumedžios.
Jų nieks nepaneigs.
Mintys yra laisvos.
Tad mąstau taip, kaip noriu, ir tai teikia malonumo.
Mano sąmonė apsisprendžia, šią teisę turiu branginti.
Mano mintys netarnaus
Jokiam kunigaikščiui ar diktatoriui.
Mano mintys laisvai skrieja.
Mintys yra laisvos4.
Atsiprašau visų kalbančiųjų vokiškai už savo klaikią tartį. Nežinau, ar tai tikroji melodija. Tiek daug kartų gyvenime šią dainą dainavau, kad nebeprisimenu, ar ne pati sukūriau melodiją. Tačiau jūs suprantate mintį: knygos, kurias skaitome vaikystėje, lieka su mumis.
Savo pranešimą pavadinau „Prieš duodant įsakymą“. Šiandien kone septyni milijonai pabėgėlių keliauja per visą pasaulį dėl Po įsakymo. Gyvūnų rūšys yra ant išnykimo ribos dėl Po įsakymo.
Mes jau šiek tiek išmanome, kaip elgtis su Po įsakymo. Alkaniems žmonėms galime duoti maisto. Pabėgėliams galime suteikti laikiną prieglobstį ar net laikinuosius dušus ir skalbimo paslaugas. Esu tikra, kad šioje salėje yra žmonių, padėjusių tiems, ką palietė Po įsakymo. Vaikams karo zonose galime duoti knygų, išrasti vakcinas epidemijų, kurias iš dalies nulemia Po įsakymo sukeliamas skurdas, aukoms. Vis daugiau sužinome apie tai, kaip rūpintis emocine gerove tų, kurie patyrė smurtą visomis šlykščiomis jo formomis. Dar yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti, bet mes mokomės.
Tačiau ko aš iš tiesų noriu, tai Dienos prieš. Kaip galėtume ką nors pakeisti, kad būtų Diena prieš? Noriu Dienos prieš duodant įsakymą numesti bombą ant vestuvininkų Afganistane. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą išpilti chemikalus į upę. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą gaminti daugiau ginklų, kad kas nors juos pasiėmęs galėtų šaudyti kino teatre ar roko muzikos koncerte, ar gėjų bare, ar mokykloje. Noriu Dienos prieš bažnyčios vyresnybei duodant įsakymą dangstyti seksualinį vaikų išnaudojimą, darytą jų vardu, ir perkelti išnaudotoją į kitą miestą, į kitą bažnyčią, pas naujas aukas. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą susprogdinti mokyklinį aštuonmečių autobusą, grįžtantį iš šventinės iškylos. Turi būti Diena prieš.
Ir vėl – koks visame tame vaikų literatūros vaidmuo? Siaubingi dalykai vyksta ir toliau. Daugybė žmonių įkalinti kitų žmonių apie juos kuriamuose pasakojimuose. Žinau, kaip sunku iš to išsilaisvinti, susikurti savo paties erdvę ir savo paties pasakojimą, kai aplink tave esančios galingos jėgos desperatiškai bando sulaikyti tave jų pasakojimuose. Moteris, kurią nuolat muša ir kuri ima tikėti, kad tai – jos kaltė. Vaikai, tampomi iš vietos į vietą, kuriems kartojama, kad jų niekas nenori, ir kurie ima tuo tikėti. Žmonės, kuriems jų vadas aiškina, kad šis kelias yra vienintelis, o jie pernelyg įbauginti arba pernelyg pavargę, arba pernelyg alkani, kad jam paprieštarautų.
Išsilaisvinti.
Dažnai galvoju apie tą bėdon patekusią merginą, nuolat keičiančią mokyklas, nuolat atsiduriančią už grotų, kuri sutinka savo buvusią mokytoją miesto autobuse, o mokytoja prisimena jos vardą. Manau, kad geriausia vaikų literatūra yra kaip ta mokytoja. Geriausios knygos prisimena vaiko vardą, sako jam, kad jis prisimenamas, svarbus, kad jo viduje slypi didingi lobiai.
Tikiu, kad esame atsakingi už savo galvose esančią informaciją. Jei augtume be jokių kitų šaltinių, išskyrus nacių filosofiją, tuomet turėtume pasiteisinimą tam, kad esam naciai. Tai būtų ne mūsų kaltė. Tačiau tą akimirką, kai mūsų smegenis pasiekia kitokia informacija, mes apsisprendžiame. Mes renkamės, kokia informacija vadovautis. Renkamės kelią, kuriuo norime eiti.
Gera vaikų literatūra gali suteikti mums tą alternatyviąją informaciją. Ji gali atskleisti naują žvelgimo į pasaulį būdą ir būti ta tvirta šaka, kurios vaikas laikytųsi; gera vaikų literatūra sako: „Tikiu tavo gebėjimu pasirinkti teisingai.“
Man didžiulė garbė būti su jumis šioje salėje. IBBY organizacija pasišventė didžiajai Dienai prieš, kai nuleidžiami ginklai, detonuojamos bombos ir nuotolinio valdymo ginklai niekur nenukreipiami. Neturime kartoti praeities klaidų ir nuopuolių. Galime kurti pasaulį, kuriame nusikaltimai sustabdomi dar prieš duodant įsakymą juos vykdyti.
1 „Raupsų misija“ (angl. The Leprosy Mission) – tarptautinė krikščioniška labdaros organizacija, veikianti daugiau nei penkiasdešimtyje pasaulio šalių (čia ir toliau – vert. past.).
2 Jean Little (g. 1932) – kanadiečių vaikų rašytoja, vaikų literatūros dėstytoja. Į lietuvių kalbą išversta tik viena šios autorės knyga – „Našlaičiai mano namuose: Viktorijos Koup dienoraštis“ (iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė, „Gimtasis žodis“, 2005).
3 J. Little pati nuo gimimo buvo iš dalies akla.
4 Deborah Ellis šią dainą pranešimo metu išties sudainavo.