literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2

Nuramintas centras, išdraskyti pakraščiai

Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų. Žemininkai yra gilesnis ir platesnis reiškinys nei vienkartis, nors ir konsoliduojantis pasireiškimas antologija „Žemė“ (1951, Los Angeles) ir jos autorių kūryba. Žemininkų programa, lydima estetinio gyvastingumo (pagal Alfonsą Nyką-Niliūną) siekimo, išlaikė ryšį su XX a. pradžioje pasirodžiusio tautinio stiliaus rūpesčiu, su tolesnėmis lietuvių poezijos slinktimis. Žemininkų sampratos centrą būtina plėsti ir iki išdraskytų pakraščių, matyti jos principų veikimą ir Lietuvoje, pokariu, tremtyje, rezistencijoje, taip pat ir dailėje, muzikoje, kiek galima labiau apimant dvidešimtųjų gimimo kartą, bet ir ja neapsiribojant. Žmogaus prasmės žemėje linija atrodo išsišakojanti, perauganti ir kitas programas. Susisiejanti ir su Algirdo Juliaus Greimo europinio lygmens semiotikos projekto prasminiais, egzistenciniais lygmenimis. Erico Landowskio mintyse apie egzistencines A. J. Greimo laikysenas svarbus toks patikslinimas: „egzistencinių“ ta prasme, kad jos liudija „giliausią ir labiausiai stebinantį Greimo siekį suteikti prasmę savo paties buvimo pasaulyje būdui“1. Katastrofų išdraskytame XX a. pasaulyje nebuvo nieko svarbiau už buvimo pasaulyje bendrųjų ir atskirųjų prasmių konsolidavimą.

Šių svarstymų apie žemę ir žemininkus lietuvių poezijoje metodologija susieta su ontologija, su aukštojo poezijos prasmių sluoksnio tyrimu; šiai nuostatai artimas filosofo Juozo Girniaus įvado „Žemės“ antologijai pavadinimas: „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Kaip tik čia išgirstame ir A. J. Greimą – prasmės semiotiką, – ir neatsitiktinai. Tai kitas sparnas, bet to paties kūno, tos pačios kartos; bendrieji istorijos rėmai ir siauresni literatūros ar net poezijos istorijos rėmai, kuriuos mums šiandien diktuoja šimtmetis. Išryškėjančiuose prasmės lygmenyse stebime literatūros sankabas su likimais, su egzistencijos klausimais, – ir gilesniais, ir bendresniais. Fenomenologinis kūrybos tyrimas neatskiriamas ir nuo kuriančių, ir nuo kūrybą reflektuojančių patyrimų. Kalba kaip ontologinis instrumentas; kuriančiam kūryba yra mano kalbėjimas, o kūrybą tiriančiam – ir kalbėjimas man. Tik šiuo kanalu išeiname į bendruosius lygmenis. Arba juos sukonkretiname: ypatinga ir kartu įprasta vieta, kurioje esame, – auditorija, kur savo eilėraščius skaitė Vytautas Mačernis, eilėraščius ir paskaitas – Marcelijus Martinaitis, – skirtingų kartų žemininkai.

Antologija „Žemė“ reiškia sutelktą, tad ir apramintą centrą, bet būtina matyti ir žaizdotus, išdraskytus jo pakraščius. Žemininkų centras lyg daugiau ar mažiau saugus inkliuzas Amerikoje, bet baugiai išdraskyti jo pakraščiai Lietuvoje. Ir ne tik. Nuo vienišo V. Mačernio kapo iki Sibiro tremtinių, iki Intos „Benamių“, iki miško brolių – iki Broniaus Krivicko. Po trisdešimtųjų kartos, kuriai buvo lemta atkurti sutrūkinėjusius ryšius su savosios poezijos tradicija, su ontologiniu lietuviškumu, atėjusi keturiasdešimtųjų karta (gimę tarp 1935–1945) sudaro savitą, bet ontologiškai artimą antrąją žemininkų bangą. Pirmosios bangos centras yra V. Mačernis, remiamas Kazio Bradūno, jo telkiančio organizuotumo, antrosios – M. Martinaitis, intensyvinamas Sigito Gedos vitališkumo. Šita banga iš esmės atsirita iki šimtmečio pabaigos, bet jau ne tiek pratęsiama, kiek juntama jaunesnės kartos; dėl prasmės akcentų svarbi Donaldo Kajoko linija, prasidedanti cenzūros gerokai apkarpytu rinkiniu „Žeme kaip viršūnėmis“ (1980), bet nuo jo greitai tolstama; žemininku (ir dėl gyvenimo būdo, neatskiriamo nuo individualios prasmės) laikytinas Stasys Jonauskas (pirmasis rinkinys „Didelis laukas“, 1973). Žemės, žemininkų programos, susietos su pirminiu estetiniu gyvastingumu, iškyla kaip XX a. lietuvių poezijos pagrindinės linijos. XX a. poezijos sąjūdžiuose (ypač „Keturių vėjų“) galima aptikti ir siekimų, artimų XXI a. avangardistinėms bei postavangardistinėms tendencijoms.


Bendrieji siekiniai

Kad ir koks dramatiškas, dvidešimtasis amžius yra Lietuvos, lietuviškumo sugrįžimo į istoriją amžius, lietuvių kalbos renesanso, stiprių kūrybinių proveržių, atkurto, sustiprinto, prarasto ir atgauto valstybingumo laikas. XX amžius iškėlė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tas aukštas skliautas turėjo būti užpildytas, lyg bandant atsakyti į klausimą – iš ko M. K. Čiurlionis? Ar iš bendrųjų estetinių Europos tendencijų, ar ir iš savųjų, iš savosios žemės, iš donelaitiškųjų darbų ir rūpesčių? Praėjus dešimtmečiui nuo M. K. Čiurlionio mirties, Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ jo kosminę viziją tarsi išvydo kylančią iš žemės, iš sunkaus darbo, iš kažko paslaptingo, kentauriško, iš sunkiai išsakomos viso vienybės: „Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime auksiniais šiaudais, ilginių pėdus treknais trinant laužant, lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių.

Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionies paveiksle ožragiai. Tau rodos, lyg iš už kalno eitų dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios moterys, dabar iškeltomis šakėmis baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubėgo į raistą:

– Bū, bū, įdursiva!

Paskui pasirodo didžiulės galvos; viena dvyla kakta, antra lauka.“

Vaižganto dalyvavimas lietuvių prigimtinio pasaulėvaizdžio kūrybinėse konsolidacijose yra pamatinis. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ jis atskleidė sodybų žmonių sielą, pirmą sykį šį žodį taip laisvai vartojo, pripildė prigimtinės kultūros turinių. Iškėlė tuos momentus, kurie ir sunkiai gyvenant, ir patiriant skriaudų leidžia žmogui išlikti oriam. Išlaikė tautosakines mergelės–bernelio linijas, bet jas perkeitė, sujungdamas su egzistencinėmis universalijomis. Lietuvių poezija į tai, ką Vaižgantas įvykdė apysakomis „Dėdės ir dėdienės“ bei „Nebyliu“ (tarp 1920–1930 metų), irgi siekė reaguoti. Iš tautosakinio pasaulėvaizdžio, iš sodybos apribų išeita į atvirą egzistencinę erdvę, kurios turinius sudaro žmogaus dramos, susidūrimai ir su neįveikiamomis ne tik socialinėmis, bet ir savasties galiomis. Dėdės Mykolo – Dzidoriaus Artojo paveikslas yra prigimtinės lietuvių kultūros argumentavimas išmintimi, protu, „tokiu vidaus turiniu, kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę“. Jis ir meldžiasi taip, kaip tegali melstis „įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi“. „Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja.“ Ir savo, ir kitų akis Vaižgantas kreipia ta linkme – įspėti, atverti savo pačių prigimtinę kultūrą, būti tais akylaisiais. Šios kultūros viršūnę jau buvo sutvirtinęs M. K. Čiurlionis. Bet reikėjo tarsi užpildyti atsivėrusią ertmę.

Prigimtinio pasaulėvaizdžio perkeitimą, nieko iš jo neprarandant, o tik kūrybos būdu pripildant žemės, jos kasdienio gyvenimo gyvybės, įvykdė Vaižgantas. Kaip lietuvių poezijos programos dalis šis perkeitimas buvo suvoktas baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui, o iš tiesų jau prasidedant okupacijai ir karui. K. Bradūnui gal labiausiai kils klausimas, ar kažko nesame praleidę, ar kažko neprašokome, sukdami bendra universalizacijos linkme. Ar viską, ką galėjome, pasiėmėme iš prigimtinės kultūros? Ar neatsitiko taip, kad jaunieji dailininkai, ypač grafikai, sugebėjo įžvelgti giliau? „Petravičius, Valius, Augius mums buvo kažkas naujo ir kažkas tuo pačiu taip labai savo, lietuviško pačios sielos gelmėse“2.

Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau pajausta poezijos, pirmiausia įsipareigojančios pačiai sau, laisvė, išsiskleidžianti ir kaip intonacijos ontologija. „Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!“ („Žemei“, 1922) – ontologizuota Vinco Mykolaičio-Putino žemės intonacija. Dabar ji atrodo svarbesnė už simbolizmo programą, su kuria susijęs ir šio poeto rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Smigimo–kilimo judesys, perkeičiantis vaizdo plokštumą. Žemės šventumo suprobleminimas netikėtu apibūdinimu: nuodėmingoji. Poetinis žemės vaizdinys įtvirtintas Maironio – pirmiausia kaip šventos tėvų, bočių šalies, kuriai atgimimą neša vaikai:

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,
Pasiilgusi saulės dienų,
Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:
Atgimimo tau giesmę nešu.

„Iš Danutės akių“

V. Mykolaičio-Putino žemės veidas ne tik viešas – nuodėmė, nuodėmingumas slepiasi, ne visos žmogaus prasmės išgryninamos. Žemė lieka pagrindinis ir XX a. lietuvių poezijos sandas, bet jo turinys keičiasi. Modernieji neoromantikai žengia svarbų žingsnį žemės siužetų suintyminimo linkme. Pačioje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje poezijos veidą jau programiškai bandoma keisti. Ryškėja įtampa tarp prigimtinio savumo ir pasaulio: gal ryškiausiai V. Mačernio „Vizijose“, taipgi A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonijose“. Pats žanrų (vizijos, simfonijos) pobūdis tarsi bendrina. Bet žemė gyva tik kaip žemė man, manimi. Namai, sodyba – vieta, kur tegalima prasmė, prasmės išgyvenimas.

Žemės įvaizdžio pastovumas ir kitimas teikia atramą straipsniui pasirinktam lietuvių poezijos skerspjūviui: nuo žemininkų iki žemininkų. Formuluotėje nuo iki slypi paradoksalumo ir prieštaringumo atspalvių: taip ir yra – kaip ir žmogus, taip ir poezija iš esmės eina vietoje, vidinis laikas yra vienas ir tas pats. Panašios, o kartais ir artimos būsenos ir antikos Sapho, ir mūsų Salomėjos Nėries eilėse. Bet tas vidinis ėjimas vietoje kerta šimtmečius, sugeria jų prasmes, susidarančias iš džiaugsmo, liūdesio, kraujo ir ašarų. Nuo žemininkų iki žemininkų ir reiškia su žeme susijusių, performuojamų ir transformuojamų reikšmių taško sukimąsi ir šimtmečio orbitoje.

Žemė, kad ir kaip žvelgtume, sudaro lietuvių pasaulėvokos centrą, apie jį kaip apie svarbiausią planetą sukasi kiti objektai, dariniai. Idealų ir realybės sankirtos. Dvasios ir kūno prieštaros. Jei sakytume, kad pirmasis mūsų poezijos žemininkas yra Kristijonas Donelaitis, neklystume. Neklystume ir pridurdami – dar ir Žemaitė, juodžemio, juodmolio (pagal S. Gedą) rašytoja. Kalbėtume apie žemėjautą, pačią bendriausią lietuvių pasaulėvokos žymę, apskritai būdingą žemdirbių tautoms, bet neabejotinai – savito atspalvio. Savaiminiai žemininkai, galėtume ištarti, prigimtiniai. Nuo žemininkų centro prasideda sąmoningas žemės jausmo suvokimas, jo siejimas su žmogaus prasmės žemėje poetine refleksija. Konsoliduojamo žemės centro, jau kaip sklindančių ratilų, pradžia, būsimųjų žemininkų pradžia. Jaunų poetų pajusta, kad ieškant savo kelio jau yra į ką atsiremti ir nuo ko atsiskirti.

Ligtoliniai sąjūdžiai daugiau ideologizuoti („Keturi vėjai“, „Trečias frontas“), gal tik nuo neoromantikų „Pjūvio“ labiau matomas ontologinis ne tik atnaujinimo, bet ir prasmių stabilizavimo rūpestis. Kaip tik su Jono Aisčio karta pirmieji žemininkai patiria įtampų, kylančių ne iš kitos krypties, bet toje pačioje kryptyje renkantis naujus principus.

Tie, kurie 1944 metų vasarą išėjo iš Lietuvos, išsinešė savyje ir stiprų egzistencinį skausmą. Kaip išskirtinis taškas jis susitelks „Žemėje“. Reikėjo suvokti to skausmo turinį, jį atverti, išskleisti, kartu suteikti formų, kuriomis jis galėjo sklisti, būti suvoktas ir kitų, perimtas, pasidalintas. Ko netekome? Ką praradome? Kam galime (turime) įsipareigoti? Žemė – mes netekome savosios žemės, tad ir patikimiausio pamato po savo kojomis. Prigimtinės kalbos nebegirdėsime aplinkui, ji nesups, negaubs mūsų savaiminiu iškalbumu, palankumu. Tad turime savyje, savo vidinėj patirty turimos (beturimos) kalbos resursais pasiekti savąją žemę. Ir tuos, kurių nebetekome, – V. Mačernį pirmiausia. Jo „Vizijos“ jau buvo stipriai įsikirtusios į to laiko sąmonę, V. Mačernis kaip poetas buvo pripažintas ir V. Mykolaičio-Putino. Ir visiems, prisiminusiems V. Mykolaitį-Putiną vokiečių okupacijos metais, šis pripažinimas atrodė itin svarbus.

Jei bandytume kalbėti apie šimto metų lietuvių, o bendresne prasme ir Lietuvos literatūrą, turėtume daryti daug išlygų: kad istorijos ir literatūros istorijos ribos nesutampa, kad labai nedaug kas lietuvių literatūroje prasidėjo 1918 metais; XX amžius lietuvių kultūrai apskritai prasidėjo pavėlavęs, tik atgavus spaudos, kalbos, rašto laisvę.

Kita vertus, Lietuvos šimtmečio literatūra iš esmės prasideda nuo Maironio, nuo Maironio prasideda ir pati nepriklausoma Lietuva, – Maironis sukūrė jos dvasią, pasiją, kuri po 1918 metų sunkiai per vargus ir skausmus realizavosi kūnu. Maironis, minint antrąsias nepriklausomybės metines, davė tikslų visokių mūsų niurzgėjimų paaiškinimą, tebegaliojantį ir šimtosioms metinėms: „Vasario 16-ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi, ana – skaisti idealų troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesnio ir šiltos vietelės, kai kurie jos simpatija apsimetę, ją skaudžiai užvylę, naudoja; ana buvo gryna dvasia, be kūno, čia dar neišsivystęs, su ydomis kūnas; anoji simpatingesnė, bet grįžti į jos pasaulį jau nebesinorėtų; nesinorėtų ir šioje apsistoti: lauki, kada ji stos kūnu–dvasia, kada pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja <…>.“ Pirminė fenomenologija, mintis, einanti kūno ir dvasios briauna, postuluojanti kūno–dvasios tapatybę, išlaikanti ko nors buvimo man liniją, susietą su kalbančiuoju ; vienalaikė su Edmundo Husserlio darbais, – beveik ir vienmečiai, Maironis tik trejais metais vyresnis, gerai jautęs ir Europos minties kryptis. Vasario 16-osios interpretacijoje gana aiškus ir sociologinis, ir moralinis vertinimas, ir tikėjimas, ir ironija, ir rezignacija: ar kas iš tų, kurie šiais metais švęs Vasario 16-ąją sulauks to laiko, kai Lietuva pasakys pasauliui: „štai esmi nauja pajėga kūrėja“3.

Atsargi prielaida: Maironio „štai esmi nauja pajėga kūrėja“ jau gali būti siejama su pirmąja žemininkų karta ar banga, su naujo, gyvybingesnio, vitališkesnio kūrybingumo, vienin suimančio ir tautą, ir individą, pasiilgimu. Pasirodžiusi, nors ir tragiškai trūkinėjusi V. Mačernio, skatinusio iškelti „tėvų sodybų grožį ir prasmę bei vietą universume“4, karta savo uždavinį atliko – kaip nauja pajėga, tarsi numatyta Maironio lūkesčiuose.

Maironio, kalbančio apie Vasario 16-ąją, atskaitos taškas – 1920-ieji metai. Būsimųjų žemininkų gimimo, pasirodymo žemėje laikas. Žemininkų temai svarbus Maironio eilėraštis „Užmigo žemė“, itin vertintas A. Nykos-Niliūno. 1920 m. pasirodęs Kazio Binkio rinkinys „Eilėraščiai“: žemiškumas ir kaimiškumas kaip pasaulėjautos atramos, bet neįgijusios didesnės reikšmės. Galbūt ir todėl, kad nuo „Eilėraščių“, savito, stipraus rinkinio, netrukus pasitraukė ir pats K. Binkis, rinkdamasis „keturvėjininko“ kelią. K. Binkio „Eilėraščiai“ nėra paremiami, nesuleidžia šaknų. Būsimieji žemininkai itin junta tarpusavio solidarumo reikmę. Žemininkų liniją, persmelkiančią šimtmetį, jau žymi tam tikras stabilumas.

 

Pirmoji žemininkų banga

Siaurąja prasme, įsitvirtinusia literatūros istorijoje, žemininkai – penkių poetų (K. Bradūnas, Henrikas Nagys, A. Nyka-Niliūnas, Juozas Kėkštas, V. Mačernis) kūrybą talpinanti, 1951 metais JAV išleista antologija „Žemė“, redaguota K. Bradūno, su J. Girniaus įvadu „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. „Žemės“ ratilai pasiekė ir okupuotą Lietuvą. Programiška, ieškojusi naujo estetinio gyvastingumo galimybių, paveldėtą, iš Lietuvos išsineštą žemiškumą siekusi labiau derinti su vakarietiškumu, atvirumu, universalumu. Ieškojimai susiję su kultūros procesais, prasidėjusiais Kauno ir prasitęsusiais Vilniaus universitete, paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio ir karo metais. Karas kaip istorijos išbandymas suteikia būsimiesiems žemininkams dramatiškų egzistencinių įtampų.

Šią bangą sudaro maždaug 1920-ųjų metų gimimo karta, maždaug penkerių–septynerių metų ribose, tai tie, kurių šimtmečiai vienas po kito: K. Bradūno ir A. J. Greimo, jau peržengti, šiemet – A. Nykos-Niliūno (1919), B. Krivicko (1919), toliau – Mamerto Indriliūno (1920), H. Nagio (1920), V. Mačernio (1921), Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922). Atsargiai, dar be papildomų tyrimų, čia paminėsime ir ankstyvąjį Eduardą Mieželaitį (1919), pirmuosius jo rinkinius „Lyrika“ (1943) ir „Tėviškės vėjas“ (1946), išlaikiusius ryšį su ketvirtojo dešimtmečio lyrikos stiliumi. Šio stiliaus pėdsakai neišnyksta ir vėlesnėje poeto kūryboje, nors ir atitrūkusioje nuo žemės programos. Pirmoji karta, gimusių savoj, nepriklausomoj Lietuvoj. Išėjusių į savo pradžios mokyklas, baigusių savas gimnazijas, pradėjusių studijas Kauno universitete, daliai persikėlus į Vilniaus universitetą.

Praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio antroji pusė – laikas, kai jauni humanitarai ima mąstyti apie lietuvių poezijos atnaujinimo–atsinaujinimo galimybę. Vienas aktyviausių naujo poezijos kelio programuotojų – K. Bradūnas. Pasirodo nauja sąvoka – vitalistai, naujų gyvybinių dvasios pradų ieškotojai. 1939-ųjų vasarą V. Mačernis, dar tik ruošdamasis studijoms, parašo Pauliui Jurkui, jau studentui: „Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko“5. Čia žemininkų pozicijų išeities vienas iš taškų. Žinomas nuo Adomo Mickevičiaus: „Žvelk širdimi į širdį.“ Apsukusi ratą, ieškodama naujo kelio, poezija pirmiausia turi suklusti prie taško: „rašyk, ką širdis sako.“ Bet ir tikrink – ar nori tik paeiliuoti, ar ryžtiesi jėgų formavimui ir apvaldymui. Formavimui ir apvaldymui – principinės nuo-statos, kurios gali būti kūriniškai veiksmingos. Bet tik suderintos su pasiryžimu rašyti, ką širdis sako. Klystame manydami, kad iš širdies rašomi tik sentimentalūs eilėraščiai; tokie jie tik tada, kai stokoja formavimo ir apvaldymo galių.

Antrasis žingsnis – iš K. Bradūno, iš raginimo suvokti savastį, vietą, žemę, sekti bendraamžiais dailininkais, arsininkais.

K. Bradūnas eilėraščiuose saugo žemdirbišką rimtį, iš jos kylančius poetinius įvaizdžius. Natūraliai pratęsia V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ – jau ne tik temą, o ir lietuviškosios pasaulėvokos kodą. „Broliai“: „Stovi prie upelio šventas Jonas, / Pilko veido ir pilkų akių.“ Medinė skulptūra, sukurta paprastų rankų, akys, kurių žvilgsnis sminga į širdies gelmes: „– Vabale, ir tu iš šitos žemės, / Kaip ir aš, kaip tie laukai rugių, – / Man sakai. Ir mano akys ramios – / Mudu broliai, broliai iš akių.“ Žemės personifikacijos: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme, amžiais nedžiūsi“ („Žeme, žydėkim“). Gaivalingos žemės galios jutimas („Gaivalingoji žemė“). Artojų sodybos, kaimai, bažnytkaimiai. Programinė nuostata: „Mes tauta tik ramių žemdirbių“ („Ant piliakalnio“). Prigimtinės vietos deklaracijos: „Įaugom Nemuno upyne, / Šaknis tvirtai įleidom į gelmes“ („Nemuno upyne“); „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ („Paminklas“).

Žemės“ antologija manifestacinė, sutvirtinta dalyvių kūrybiniu solidarumu. Kiekvienas autorius dalyvauja asmeniškai ir kartu solidariai, išreikšdami generacinę sąmonę.

Bet žemininkų kartos branduolys aptrupintas, apdaužytas, su likimuose įstrigusiomis skeveldromis. Iš dailės pasaulio, bet taip pat reiškiamo ir žodžiais, į žemininkų pasaulėvoką gravituoja ir jų bendrakartė Juzefa Čeičytė (g. 1922), 1951 m. nutapiusi kraujo ir žaizdos metafizika švytinčią „Žemę“. Lyg žemėje atsivėrusi kruvina žaizda; raudono – juodo koliažas, jungiamas faktūrinių potėpių. Galima galvoti, kad nuo čia prasideda žemės ir žemininkų epocha Lietuvoje; ji vienalaikė su išeivijos „Žemės“ antologija, 1951 m. išleista Los Andžele.

J. Čeičytės „Žemė“ – po kruvinu paviršiumi pulsuojančia žeme tarsi paslėpta tai, kas iš tiesų vyko to laiko lietuvių gyvenimo gilumoje, slaptyje ir paslėptyje. Išdraskyti pakraščiai, o pačiame centre – gili, atvira žaizda. Žemės, medžių, akmenų, paukščių, namų, sodybos motyvai, lyg iš to paties žemininkų lauko. Žemininkė pagal pasaulėjautą, laiką, patirtį. Tapytoja, teatro ir kino dailininkė, parašiusi ir kelias savitas eilėraščių knygas, iš kurių matyti, kad galėjo pasukti ir poezijos keliu. Žemininkų pasaulėjautai artimiausi J. Čeičytės darbai, nutapyti 1951–1955 metais.

Artimu laiku, 1954–1956 metais, Intoje (Komija) veikė lietuvių politinių kalinių ir tremtinių būrelis, išleidęs tris rankraštines poezijos antologijas, kurių autorių dauguma žemininkų kartos (Intos būrelio kūrybos antologija „Benamiai“ išleista 1989 m.). Vienas jos autorių, Leonas Brazdeikis, kaip ir V. Mačernis, kilęs iš Žemaičių Kalvarijos. Jo eilėraštyje „Benamiai“ (1956) žemės vaizdinys artimas žemininkams, lyg iš tų pačių šaknų: „Girdėjau šiąnakt, kaip dejavo žemė, / Didžiulio skausmo prislėgta, / Ir klausė jos dangaus skliautai aptemę, / Dėl ko baisi kančia šita?“

Gyvybės, gyvybingumo, išlikimo žmonėmis problema, ji buvo svarbiausia kaliniams, tremtiniams. Nebuvo atsitiktina tai, kad būsimieji žemininkai svarstė vitalizmo problemas, netgi norėjo vadintis vitalistais; sodybų vaikai juto – prigimta žemė ir dangus yra davęs jiems brangių dovanų, kurios galėtų būti kūrybiškai išnaudotos. Jauniems talentingiems lietuviams baugios istorinės pervartos žemės jausmą sudramatino, pakėlė iki tragiškųjų pajautų (vienu metu ryškiausiai grafikoje ir poezijoje). B. Krivickas poezijoje, J. Čeičytė vizualiajame mene šį jausmą ir iš jo kylančią būseną išreiškė ir pačiu baugiausiu pokario laiku. Skaudžią lemtį išgyvenančioje tautoje atsirado stiprią vidinę energiją turinčių sąmonių, kurios bendrino patirtį, kūrė jos ženklus ir simbolius. Tarsi ir iš skirtingų kampų, skirtingomis sąlygomis radosi artimų sąmonės impulsų, jų meninių realizacijų. Bet kad tos skirtingos linijos sueitų į vieną sąmonės vaizdą, reikia jas pamatyti vienu žvilgsniu, skirtingas kalbas susieti prasmės tapatumu. Ir tas prasmės tapatumas skleidžiasi iš plačiau suvoktos žemės ir žemininkų programos.

Į žemininkų siekimų ir lemčių lauką galėtų būti įtraukti ir pokario „Tylos vaikai“ – bent kaip artima šalikelė. Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms, po karo likusiems Lietuvoje, kiek nerimasties sugerti, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės atmintis, dar slegia nacistinės okupacijos šiurpas, bendrapiliečių žydų likimas, laisvės iliuzijos tragiškame 1941 m. sukilime. Karo metų poezija, pasiryžusi byloti tautos balsu (V. Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio posmai, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ stoicizmas). Antroji sovietinė okupacija kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų iš Kauno universiteto kūrėjų sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, laikėsi tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, V. Imbrasas, Vytautas Dubindris (žinomo kalbininko Vytauto Ambrazo poetinis vardas). Visus jungia artima patirtis, taip pat ir lituanistikos pasirinkimas. Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų. Aiškiau „tylos vaikų“ lemtis ir kūryba atsiskleidžia platesniuose žemininkų kontekstuose.

 

1970-ieji: antroji žemininkų banga

Pirminis tragiškosios poetinės jausenos formavimosi laikas tarp 1939-ųjų ir 1944-ųjų, iki V. Mačernio žūties. Maždaug tuo laiku, poros ar trejeto metų intervalu gimė poetai, kuriems pirmųjų žemininkų patirtis bus ontologiškai reikšminga. 1970 m. išeina labai svarbi knyga – V. Kubiliaus parengta V. Mačernio rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“, su tam laikui tikrai geru, egzistenciškai motyvuotu parengėjo įvadu „Vytauto Mačernio kelias“. Tai riba – V. Mačernį jau galima ne tik skaityti, galima ir viešai cituoti. Stiprus jaunų žmonių, ypač studentų, domėjimasis V. Mačerniu.

Atviras kaip žaizda V. Mačernio poezijos rinktinės pavadinimas: „Žmogaus apnuoginta širdis“. Kaip jis skambėjo po iškelto, ideologiškai sureikšminto E. Mieželaičio „Žmogaus“, pirma išleisto rusų kalba, o po metų – 1962 – ir lietuvių! „Žmogus“ – tai tolimiausias žemininkų kartos poeto žingsnis nuo žmogaus prasmės žemėje programos. Žmogus atskirtas nuo jo prasmės žemėje. Tuštuma toje vietoje.

Bet jau aiškiai matoma lyg kokia žemininkų pasirinkto kelio atodanga: septintuoju dešimtmečiu ima stiprėti dėmesys prigimtinei lietuvių kultūrai – susikuria „Ramuva“, joje dalyvauja poetai (tarp jų ir M. Martinaitis), muzikai, dailininkai. Bandoma išjudinti senosios lietuvių kultūros klodus. „Tai darė didelį poveikį, stiprino įsitikinimą, kad senasis lietuvių pasaulis, senoji pasaulėjauta buvo autentiški, stiprūs“, – sakė M. Martinaitis6. Pastebimas naujo poetinio centro susidarymas tarp M. Martinaičio ir S. Gedos, aprėpiant vėluojantį Vytautą P. Bložę, lyg prisitraukiamus Vladą Šimkų, Juditą Vaičiūnaitę, Joną Juškaitį, Joną Strielkūną. Vadinamoji 30-ųjų karta, dar aktyvi ir kūrybinga, bet jiems lemtas „velnio tiltas“ (pagal tos kartos poetą Algimantą Baltakį). Tiesiamas ir tiltas, turintis sujungti krantus, sutvirtinti ryšius su poezijos tradicija. Ne vienu atveju tai yra žemės, tėviškės motyvai. Nelaisvos tautos ir jos kultūros situacijose apskritai bandoma labiau ieškoti jungčių, įtampos ir tarp kartų susidaro, bet jos išeis į viešumą tik po 1990-ųjų. Nors Arvydo Šliogerio knyga „Būtis ir pasaulis“ pasirodys tik 1990-aisiais, bet parašyta ji aštuntuoju dešimtmečiu, prigimtosios žemės kaip meilės lauko suvokimas skleidėsi iš pokalbių (ir toje pačioje „Ramuvoje“), iš pasisakymų. Kaip ir J. Girnius „Žemės“ įvade, A. Šliogeris „Būtyje ir pasaulyje“ nuolat kelia prasmės ir beprasmiškumo klausimą. Jo aštrumą švelnina artima žemė ir artimas dangus, iš daiktų artimumo kylanti nuostaba. „Prasmės klausimas visada kyla iš stokos ir nepritekliaus: ši stoka yra būties stoka, o nepriteklius – prarastosios būties tuštuma ir ilgesys“7.

Galima prielaida: antroji žemininkų banga stipriau jautė beprasmiškumo slėgį, lyg kokią tremtį iš tų prigimtinės žemės, kultūros ir pasaulėvokos namų, su kuriais prasmę siejo pirmieji žemininkai. Ženklinantis A. J. Greimo dėmesys M. Martinaičiui, jo eilėraščio „Ašara, dar tau anksti“ semiotinė analizė, sutelkta į pastangas atskleisti, „kokiomis figūratyvinėmis priemonėmis ta „gilioji prasmė“ pasireiškia kalbos paviršiuje“8. Tekstas suvokiamas kaip prasmės struktūra. „Prasmės ieškojimas irgi turi turėti savo prasmę“9.

Antroji žemininkų poetinė banga stipriau remiama prozos: Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko.

Mąstant apie žemę bei žemininkus septintojo–aštuntojo dešimtmečio lietuvių poezijoje, lyg koks įlūžis pastebimas V. P. Bložės poezijos knygose su žemės sandu pavadinimuose („Iš tylinčios žemės“, 1966, „Žemės gėlės“, 1970) S. Gedos „Pėdos“, 1966, „Strazdas“ (1967), V. Šimkaus „Geležis ir sidabras“ (1968), M. Martinaičio „Saulės grąža“ (1969), J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), J. Strielkūno „Vėjas rugiuos“ (1971), „Varpo kėlimas“ (1978). V. Mačernis pasirodo ir kaip poezijos tema. Vėlesnis J. Strielkūno eilėraštis „Mačernio taku“, apibendrinantis: „Aš einu ne savo taku. / Aš ne savo mirtį seku“; „Aš apkurtusio amžiaus sūnus, / Jo varovams kurtiems paklusnus.“ Ir viltis, kad „poezija neišnyks“.

1977 m. išeina M. Martinaičio eseistinės kritikos knyga „Poezija ir žodis“. Joje spausdinama tai, kas rašyta maždaug nuo 1970 metų, skelbta literatūrinėje periodikoje. Joje yra generacinio sąmoningumo ženklų, kalbama ir apie bendraamžius, ir skelbiamos principinės nuostatos. Poetai junta, kad „tikra poezija atpalaiduoja žmogų nuo žodžių, nuo stereotipų – ji tampa vidiniu veiksmu, jėga. Poezija yra žodžio nugalėjimas, prasiveržimas pro jį, pro jo kasdienį apvalkalą. Tada ji yra žmogaus tiesa – arba ji sako tą tiesą, arba ne. Štai ir viskas. Poezija yra etinis elgesys: aš esu žmogus, pilietis, ir darau, ką galiu eilėmis daryti kaip žmogus, kaip pilietis. Tai prasiveržia pro visas taisykles“10. Tos „visos taisyklės“ – tam laikui pavojingas apibendrinimas. Prasiveržimo akcentas – tam tikra prasme manifestinis. Dar – palaikančioji mintis – citata iš V. Mykolaičio-Putino atsiminimų apie rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ genezę, apie vieną naktigonės akimirką prie laužo su tėvu. „Neatsitiktinai Putinas kitoje vietoje yra rašęs: „Kūrybos veiksmai prasideda iš vidaus.“ Ji išauga kaip vitalinė jėga, net buitį pakeldama į aukštesnių suvokimų pakopą. Kokia gyvybine jėga tampa net mirties artėjimas, o paprasti daiktai – langas, tvora, durys, lazda, vaistai – didingais būties simboliais (Putino „Būties valanda“, „Langas“)“11.

V. Mykolaitis-Putinas įvertina V. Mačernį, sustiprina jį, o po kelių dešimtmečių į gyvenimą atviru veidu atsigręžusiam M. Martinaičiui patvirtina: taip, yra ta poezijos vitalinė jėga, prasidedanti iš vidaus, iš būsenų ir apsisprendimų, jėga, keičianti gyvenimą. Vitalinė jėga yra tiesioginis sąskambis su pirmosios žemininkų kartos siekimais. M. Martinaičio karta ėjo į priekį keldama lyg ir gana bendrus poezijos atnaujinimo uždavinius, reiškusius ir poezijos modernizavimą. To negalima padaryti nesiremiant kuria nors poetinės tradicijos šaknimi. Tik 1989 m. išleistoje S. Gedos eseistinės kritikos knygoje „Ežys ir Grigo ratai“ taip pat yra tekstų iš 1970–1973 metų, suaktualinančių praeities, ypač XIX a. poeziją. Klausimai apie prasmę. „Ką visa tai galų gale reiškia? Ką ženklina? Kam visa tai, iš kur ir kodėl?“12 Prasmės ieškojimas žemėje, apimančioje ir kūrybą.

Darytina prielaida, kad kai kuriuos pirmųjų žemininkų siekimus, pavyzdžiui, K. Bradūną itin traukusį norą į poeziją perkelti „arsininkų“ pasiekimus, tautodailės motyvus, ne vienu atžvilgiu realizavo antroji žemininkų banga, tas pats M. Martinaitis, rašęs apie medžio skulptūrą, apie liaudies menininkus, S. Geda, primityviajame liaudies mene jutęs tikrą įkvėpimo šaltinį. Pirmųjų nepriklausomybės metų perleistas žemininkų knygas (K. Bradūną, H. Nagį, A. Nyką-Niliūną) ne sykį įvadais lydėjo ir interpretacijomis skleidė S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis.

Tarp M. Martinaičio ir S. Gedos, savaip poliariškų, susidarinėjo programinės įtampos, modernizacija kitaip vykti negali. Tarp 1966–1970 metų tikrai vysta ryškus lietuvių poezijos atsinaujinimas, bent iš dalies paremtas ir pirmųjų žemininkų patirtimis.

M. Martinaitis ne kartą yra grįžęs prie V. Mačernio, jautęs jo artimumą Maironiui, gražiai pasakęs apie „Vizijose“ juntamą kalbėjimą iš aukštai: „Man atrodo, kad V. Mačernio „Vizijos“ buvo pamatytos nuo gimtinės kalnų“13. Vienas stipriausių jo vėlyvųjų patyrimų – iš dalyvavimo Šarnelėje, minint V. Mačernio 90-ąsias gimimo metines, apvaikščiojant kalnus su akmenimis-paminklais jo eilėraščiams. „Tada pagalvojau: štai kaip veikia kalba, kokia yra jos jungtis, kartais išreiškiama tik poezija. Pasikartojo Mačernio susiliejimas su visu tuo, ką vėl pamačiau po daugelio metų, kai poezija būna daugiau nei žodžiai, ko neperteikia jokios techninės išmonės“14.

Ši ypatinga reakcija rodo M. Martinaičio artimumą pirmosios žemininkų kartos prasmės horizontams, namų ir kaip kūno, nuo kurio neįmanoma atsiskirti, jausmas. Gimtinė, namai kaip transcendencijos takas. Kaip amžinas ten ir amžinas čia. „Be garso ten gyvena. Žingsniai šnara / sekmadienį kaip varpos vasarojų.“ Būsena – „ir taip gera, / tarsi boružė širdimi ropoja“ („Ten pūva lapai tvenkiny…“ – dar iš „Debesų lieptais“). Iš užrašų, pastabų Valentino Sventicko sudarytoje knygoje „Viskas taip ir liks“ (2017), paskutinis puslapis: „Paserbentys / Ten, kur buvo gyvenimas, / vėjas prie žemės lenkia varpučius.“ Kur buvo gyvenimas, lieka bent gyvybė, vietos vardas. Jei M. Martinaitis būtų buvęs priverstas emigruoti kaip pirmųjų žemininkų programos kūrėjai ir svarbiausi veikėjai, jo Paserbentys būtų užėmęs tokią pat vietą kaip A. Nykos-Niliūno Nemeikščiai.

Žmogaus prasmės žemėje programa gali būti suvokta ir kaip Europos kultūrai būdinga, gal labiausiai filosofiškai konsoliduota Martino Heideggerio. Problema: tos programos vidinį turinį tauta turi pasiekti ir kaip sąmoningumą. Du laisvos Lietuvos dešimtmečiai, atvėrę ir Europos horizontus, sudarė ir šio sąmoningumo galimybes. Laisvės patirtis sutankino ir nelaisvės prasminius aspektus, vėlgi nusakytinus Balio Sruogos žodžiais: neprarasti prasmės gyventi ir ant Vezuvijaus, išgyventi ir pavojuje.

Autentiškiausia istorijos patirtis išlieka literatūroje, neatskiriamoje nuo žmonių likimų.

Dėsninga, kad šiuo metu literatūra svarbi ne tik literatūros tyrinėtojams.

Bet įskaityti istorijos persmelktus likimus nėra paprasta. Tam reikia ir egzistencinės, ir lituanistinės patirties.

 

Iš atskiro žvilgsnio

Kiekvienas atnaujinantis meno reiškinys ar jo suvokimas kyla iš atskiro žvilgsnio, atskiro pamatymo. Mūsų „arsininkai“ – jų kūrybos intensyvumas randasi lyg iš dvigubo žvilgsnio: praeityje pamatyti, kas leistų pamatyti ir tai, kas gali būti svarbu ateičiai. Atveriantis žvilgsnis–matymas ir yra prasmės horizontas, galiausiai ir pati prasmė. Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus (1909–1960) grafika nepaprastai stipraus matymo – įsižiūrėjimo. Studijų Paryžiuje metu (1935–1938) jis tarsi atrado senąją prigimtinę lietuvių kultūrą, etninių papročių gyvybingumą ir gyvastingumą. Maža to – suvokė, kad jie vienu ar kitu būdu yra perimti lietuvių literatūros klasikos – nuo Valančiaus, Žemaitės iki S. Nėries ir V. Mačernio. Kad S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ mitiniai vaizdiniai ar V. Mačernio vizijos yra susiję su lietuvių prigimtiniu pasaulėvaizdžiu. Kad iš jo kyla tai, kas lietuviškoje sąmonėje įgauna atskiros žmogaus prasmės žemėje kontūrus. Pokario jauniems dailininkams lietuvių grafikų spurtas turėjo būti žinomas. Nedingusi atskiro žvilgsnio drąsa. Kol nepamatyta, tol ir neatverta.

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje reikštis pradedantys lietuvių poetai bando apčiuopti naujas poezijos galimybes. K. Bradūnas itin aiškiai mato „arsininkų“ kelio artimumą – atnaujintu žvilgsniu ir poetiniu žodžiu skverbiasi iki prigimtinio pasaulėvaizdžio archetipų, atvertų Viktoro Petravičiaus ir P. Augiaus-Augustinavičiaus, kaip ir V. Mačernis kilusio iš Žemaičių Kalvarijos. Vitalizmas tų, kurie turi iš ko būti, gali būti kūrybingi. Kūrybos galia yra pati vitališkiausia. V. Mačernio žvilgsnis labiau išvidinis – siekis rašyti, ką širdis sako. Prasmė neatsiejama nuo širdies kalbos, nuo moralinės atsakomybės. Ir nuo žemės, kurioje žmogui lemta gimti ir gyventi. Arba likti nuo jos atskirtam. Apie 1939 m. Kauno universiteto jauni humanitarai pradeda galvoti apie naują poezijos srovę. Maždaug po trisdešimties metų okupuotoje Lietuvoje kartojasi prasmės žemėje ieškantis kūrybinis judesys, nors ir labiau persmelktas beprasmybės.

Vėl randasi sąskambis tarp grafikų ir poetų: Gražinos Didelytės filigraniški žemės, vandenų, augmenijos motyvai, poezijos knygų iliustracijos. Sustiprėjęs žemės motyvas. Įsikabinimas į žemę kaip atsparos versmę. M. Martinaičio figūra – manifestinis gimtųjų namų atsistatymas. Auginimas, gyvo globojimas. „Dirbk, kaip dirbo Donelaitis, kaip tie būrai žemę arė, kol druska išeis iš kūno, kol vaga paeit galėsi.“ Tokia vitalinė programa ir kaip atrama tradicijoje. Gyvastingumas iš atkaklumo, iš kūrybingumo.

Žemininkų programa pradeda formuotis praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje, ir tai yra intuityvus kūrybos atsakas į kylančią grėsmę, į katastrofos artėjimą. S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ irgi priklauso šiai bangai. Tai juto P. Augius-Augustinavičius. Žemės, žemininkų programa iš tiesų yra vitališkiausia programa, veikusi Lietuvoje, išeivijoje, tremtyje, rezistencijoje, atsigaivinusi septinto–aštunto praėjusio amžiaus dešimtmečių sankirtoje.

Tai reikia pamatyti. Gauti tokio žvilgsnio impulsą, lyg sąmonės tvinksnį.15



1 Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos I. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – P. 498.
2 Bradūnas K. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 66.
3 Maironis. Raštai. – T. III. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 679.
4 Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 334.
5 Ten pat. – P. 375.
6 Daujotytė V., Martinaitis M. Sugrįžęs iš gyvenimo. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 126.
7 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 307.
8 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 138.
9 Ten pat. – P. 136.
10 Martinaitis M. Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 142.
11 Ten pat. – P. 34.
12 Geda S. Ežys ir Grigo ratai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 7.
13 Daujotytė V., Martinaitis M. Sugrįžęs iš gyvenimo. – P. 129.
14 Ten pat. – P. 119.
15 Straipsnis parengtas pagal paskaitą, 2018 m. vasario 15 d. skaitytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje, skirtą Lietuvos Respublikos šimtmečiui, šimtinėms, tad šimtmečio poezijos kelio ryškesnius ženklus ir siekusi apmąstyti.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.