literatūros žurnalas

Liūtas Mockūnas. Knygų keliai į Lietuvą

1992 m. Nr. 12

Šiandieną, kai knygos iš Čikagos į Lietuvą vežamos konteineriais ir dalijamos universitetams, bibliotekoms ir parapijoms, gal vertėtų prisiminti tuos laikus, kai vežėme ten knygas vogčiomis ir dalijome jas, prieš tai pažiūrėję per petį, ar kas neseka. Užuominų apie tą laikotarpį pasitaiko ir Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Štai rašytojas ir deputatas Saulius Šaltenis „Šiaurės Atėnuose“ (1991, Nr. 46) pradeda savo „Pokalbius prieš aušrą“ sakydamas: „Nepamirštamais jaunystės laikais, kai Amerikos lietuviai krepšininkai savo krepšiuose įžūliai privežė į Lietuvą „Metmenų“ žurnalų, Škėmą, Nagį ar Liūnę Sutemą“; poetas Marcelijus Martinaitis „Literatūroje ir mene“ (1992, Nr. 10), pasakodamas apie anuos laikus, sako: „Painiais keliais plito tenykščių „kaziukų“ atvežtos knygos, pasiekdavo laiškeliai apie perskaitytus rinkinius, ne vienam jie padovanojo kelionę į Ameriką atšilus orams, su jais iki vidurnakčio užsitęsdavo pokalbiai namuose, už langų budint lenininės sargybos vyrukams… „Metmenys“, „Akiračiai“, „Aidai“ kaip tik ir buvo atstumas, distancija nuo tos pelkės, kurioje murkdėmės ir buvome murkdomi“; o poetas Sigitas Geda, kalbėdamas „Metuose“ (1991, sausis) apie išeivijos knygų įslaptintą keliavimą Lietuvon, nustato net chronologiją: „Tiesa, mažam ratui jo eilės (H. Nagio – L. M.) buvo žinomos, mano kartą jos pasiekė apie 1966 metus. Ar tik ne apie tą metą prasideda dviejų lietuvių poezijos šakų suartėjimas? 1966… 1990…“
Anuomet man yra tekę būti vienų iš M. Martinaičio „kaziukų“, šiandieną gal vertėtų su „Metų“ skaitytoju pasidalyti vienu kitu prisiminimu apie praeitį, nes laikas pamažu plauna užmarštin vardus ir įvykius.

I
– Nuvežk mano draugui poetui Vladui Šimkui H. Radausko eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“, jis labai šį poetą mėgsta, – paprašė manęs Kazys Almenas 1967 m. vasarą Varšuvoje, pirmą kartą keliaujant į Lietuvą. Tuo metu Almenas studijavo fiziką ir gyveno Lenkijoje.
Ar pasiutai, nori, kad mane raudonieji į cypę įgrūstą, suabejojau. Kazys tada išvadino mane paskutiniu durnium ir idiotu, kaip tik jis moka: jis vežęs ir pervežęs daug išeivių knygų, poezijos niekas neatiminėja, nebent vežčiau Daumanto „Partizanus“ ar kitą ryškiai antisovietinę lileratūrą. Almenas neklydo: laimingai perėjęs bagažo patikrinimą Gardine, Vilniuje pradžiuginau Vladą Radausko tomeliu. Man šis Kazio pamokymas išėjo į naudą. Sugrįžęs į Valstijas, vėliau tą patį aiškinau „nevieriems tamošiams“, pirmą kartą vykstantiems į Lietuvą.
<…>

III
Vėl atsiradau Vilniuje 1971-ųjų vasarą, šį kartą lagaminan įsimetęs „Metmenų“ ir apie 20 kitų knygų. Per V. Šimkaus malonę buvau supažindintas su literatais A. Bučiu, S. Geda, M. Martinaičiu, A. Sluckaite, J. Vaičiūnaite ir T. Venclova. Su T. Venclova tuoj radom bendrą kalbą apie T. S. Elioto poeziją ir kitus knyginius reikalus. Gerai prisimenu Tomą, sėdintį mano giminių prigrūstame „Neringos“ viešbučio kambaryje ir ramiausiai sau skaitantį Jono Griniaus straipsnį „Pradalgėse“ apie Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“. „Pradalgių“ atiduoti jam negalėjau, nes buvau prieš tai davęs kelias kitas knygas. Jau tada formavosi pirmasis naujosios knygnešystės principas: nors ir kaip norėtum knygas atiduoti vienam žmogui – negali: jas reikia skleisti kuo plačiausiai. Vėliau šis principas buvo dar labiau patobulintas: knygas reikia dalyti ne tik tiems žmonėms, kurie jas perskaitę deda į savo slėptuvę, bet labiausiai tiems, kurie knygą perskaitę duoda kitam…
Pirmąkart vykstant į okupuotą Lietuvą atrodė, jog ten gyvena grandinėmis sukaustyti ir grafo Monte Kristo barzdomis apžėlę vergai, kurie prakalbinti pažiūrės į tave iš siaubo paklaikusiomis akimis ir pusbalsiu pasakys: „Atstok nuo manęs. Ar nežinai, kad mus seka šimtai šnipų?“ Toks tėvynėje gyvenančio tautiečio įvaizdis buvo įsipilietinęs tuometinėje išeivijos spaudoje, o mes, nematę nieko kito, buvome į jį pusiau įtikėję. Vilniuje radau ką kita. Mano sutikta kūrybinė inteligentija, ypač prieš 1968-ųjų metų įvykius Prahoje, buvo pilna optimizmo, kad reikalai keisis į geresnę pusę, o privačiuose pokalbiuose, nors ir sekami šimtų šnipų, nevengė pakeiksnoti ir pasijuokti iš valdžios. Nepamirštamas 1971-ųjų vasaros naktinis turas su T. Venclova ir Z. Butkevičium po Vilnių, aplankant mūsų istorijai svarbias vietas (pvz., namą Pilies gatvėje, kur buvo paskelbtas Vasario 16 d. aktas), abiems be paliovos kritikuojant ir šaipantis iš komunistinės sistemos.
Kitas atradimas Vilniuje buvo sutiktų literatų didelis susidomėjimas išeivijos lietuviškomis knygomis. Nuo vaikystės skaitau, vartau, renku ir glostau knygas. Draudimas skaityti, ką širdis trokšta, mano vertybių sistemoje yra beveik didžiausias pasikėsinimas į žmogaus pagrindines teises. Po šio apsilankymo Vilniuje tapau prisiekęs knygų į Lietuvą kontrabandininkas.
Tos pačios kelionės metu turėjau kitą nuotykį: važiavau be leidimo į Kauną ir buvau sulaikytas už Vilniaus ribų. Tas man brangiai kainavo: per kitą dešimtmetį negalėjau įkišti nosies į Lietuvą. Mane bandžiusiems kviesti apsilankymui giminėms, draugams ir pažįstamiems buvo atsakoma neigiamai, o vykti penkioms dienoms su ekskursija nenorėjau. Vėliau sužinojau, kad privataus apsilankymo blokavimas buvo valdžios pabauda už padarytą nusižengimą.

IV
Man vegetuojant Amerikoje laikas nestovėjo vietoje. Išeivijos knygų kontrabanda, prasidėjusi septintojo dešimtmečio viduryje, tęsėsi aštuntą dešimtmetį. Paprastai daugiau knygų veždavo vykstantieji į Lietuvą privačiai pakviesti. Iš šio laikotarpio knygnešių pažymėtini K. Almenas, V. Adamkus, V. ir K. Kebliai, V. Kelertienė, J. ir B. Lintakai, R. Misiūnas, B. Paškevičienė, Aleksas ir Bronius Vaškeliai, H. Vepštienė, L. ir G. Vėžiai, R. Vėžys. Prieš keliaujant į Lietuvą įsimesti į lagaminą „Metmenis“ ir „Akiračius“ pasidarė garbės reikalas. Violeta Kelertienė, atvykusi 1972-aisiais į stažuotę Vilniaus universitete, atsivedė ryšulį „Metmenų“ ir „Akiračių“. Bijodama žurnalus laikyti bendrabutyje, ji įsteigė „keliaujantį knygynėlį“, t. y. vienai savaitei palikdavo žurnalus privačiame bute, kad galėtų juos skaityti vienas ratas žmonių, o po savaitės perkeldavo spaudą į kitą butą – kitam ratui. Kitą sykį, pagal amerikiečių ir sovietų mokslinio pasikeitimo programą atvykusi metams stažuotis į Vilniaus universitetą, Kelertienė turėjo teisę diplomatiniu paštu gauti 30 svarų savo mokslo knygų. Žinoma, visos tos knygos buvo lietuviškos, skirtos dalijimui.
Atskiro dėmesio verti krepšininkai, 1967-aisiais Sauliui Šalteniui ir jo draugams „įžūliai privežę“ „Metmenų“ ir poezijos knygų. Suorganizuota R. Mieželio, T. Remeikio, R. Dirvonio ir kitų liberaliau nusiteikusių žmonių; šios grupės vienas iš tikslų buvo nuvežti knygų. Sužinojus apie šią kelionę, tarp išeivijos politikų kilo nemaža audra. Organizatoriai ir ekskursijos dalyviai buvo viešai smerkiami: mat krepšininkų žygis turėjęs įtaigoti JAV valdžią atšaukti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos nepripažinimą. Negelbėjo nė išvykos organizatorių kelionė į Vašingtoną ir gauta Valstybės departamento garantija, kad ši ekskursija JAV nepripažinimo politikai nekenkia.

V
Aštuntajame dešimtmetyje plačiausią veiklą knygų kontrabandoje buvo išplėtojęs Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas. Vykstantiems į Lietuvą buvo veltui siūlomi „Metmenys“ ir Fondo knygos; knygos taip pat buvo siūlomos retiems svečiams iš Lietuvos, kurie ryždavosi šiam žingsniui. Anuomet santariečiai Čikagoje tiesiog ieškodavo žmonių, kurie skarmalų vietoje tiesiog sutiktų giminaičiams nuvežti ar vieną kitą knygą. Dešimtmečio pabaigoje knygų veltui galėjai gauti ir iš K. Keblio vadovaujamo Ateities literatūros fondo. Maždaug tuo pat metu akademikų skautų Vydūno fondas Čikagoje dideliu tiražu išleido A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ ketvirtą laidą. Istorija buvo skirta gabenti į Lietuvą, ir Fondo atstovai ją dalydavo veltui. Vykstantiems į Lietuvą savo knygas mielai dalydavo poetas Kazys Bradūnas, o iš Dr. Kazio Griniaus Fondo galėjai gauti Prano Čepėno „Naujųjų laikų istorijos“ abu tomus.
Ne visos išeivijos leidyklos ir ne visos knygų pardavimų bazės dėl knygų į Lietuvą vežimo laikėsi panašios nuostatos. Antai Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje išleisdavo įdomių knygų (Z. Ivinskio „Raštus“, A. Maceinos filosofijos istoriją ir kt.). Vykdamas į Lietuvą 1981 m. norėjau vienam istorikui nuvežti Z. Ivinskio „Lietuvos istoriją“, išleistą LKMA. Užėjau į išeivijoje didžiausią „Draugo“ knygyną. Ten už Z. Ivinskio istoriją buvau paprašytas sumokėti 40 dolerių. Bandžiau atsargiai aiškinti, kad „Istoriją“ vešiu į Lietuvą, kad knygų vežimas į Lietuvą susijęs su šiokia tokia rizika, kad kitos išeivių leidyklos bei grupuotės knygas šiam tikslui dalija veltui. Gal ir „Draugas“ galėtų sudaryti panašų knygų „fondą“. Tačiau mano kreipimasis nesulaukė atgarsio. Užsimokėjęs nuvežiau Z. Ivinskio knygą į Lietuvą.
Verta paminėti ir anais laikais prasidėjusį knygų svetimomis kalbomis siuntimą. Jeigu lietuviškoms knygoms siųsti į Lietuvą anuomet buvo uždėtas visiškas karantinas, iš siuntinių būdavo išimamos net išeivijos kulinarijos knygos, tai angliška dažnai pasiekdavo adresatą. Prieš Tomui Venclovai išvykstant iš Lietuvos buvau jam pasiuntęs apie 30 knygų anglų kalba, ir beveik visas jis gavo. Vėliau siuntinėjau angliškas, prancūziškas ir vokiškas knygas Respublikinei, Mokslų Akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekoms. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga santariečiai-šviesiečiai nusiuntė universiteto bibliotekai kelių tūkstančių knygų anglų kalba dovaną. Į kiekvieną knygą buvo įklijuotas dailininko V. Virkau specialiai sukurtas ekslibrisas. Prieš tai M. Paškevičienė buvo nuvykusi į Vilnių ir iš universiteto rektoriaus prof. J. Kubiliaus buvo gavusi kiekvieno fakulteto pageidaujamų knygų sąrašą.
Išeivijoje daug žmonių į šią veiklą žiūrėjo skeptiškai. Žinoma, ne visos knygos nukeliaudavo į Lietuvos bibliotekas. Kai kurios patekdavo į bibliotekų specfondus. Todėl malonu buvo, kai 1989 m. pavasarį užsukęs į M. Mažvydo biblioteką ką tik iš specfondų išimtų knygų stirtoje radau ne vieną knygą su savo kadaise uždėtu personaliniu štampu.

VI
Gavęs iškvietimą trisdešimčiai dienų privačiai apsilankyti Vilniuje, 1981 m. pavasarį atsiradau Maskvoje. Muitininkas, iškrovęs per 30 knygų ant stalo, manęs paklausė, kodėl vežuosi tiek daug spaudos.
– Kad turėčiau ką skaityti. Lietuvoje būsiu visą mėnesį, – atsakiau.
– Bet kodėl vežiesi kai kurių knygų po kelis egzempliorius?
Greitai sumečiau ir jam atsakiau, kad kai kurias knygas dovanosiu Vilniaus universitetui. Muitininkas, šiek tiek pagalvojęs, pareikalavo, kad grįždamas namo visas knygas išsivežčiau atgal. Dalijant knygas Vilniuje mane vis kamavo mintis, kad šis pokalbis su muitininku kur nors užregistruotas ir kad grįžtant atgal iš manęs bus pareikalauta parodyti įsivežtas knygas: Buvau net tuometinio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus J. Tornau išsirūpinęs oficialų raštą, kad tikrai jis gavęs knygų. Tačiau baiminausi be reikalo, nes grįžtant atgal mano paliktos knygos niekam nerūpėjo.
Savo viešnagės Vilniuje metu dalijau knygas ir tarp literatų plečiau pažintis. Kartą užėjau į „Tėviškės“ draugiją mėginti išjudinti įstrigusius Lietuvos literatų atvykimo į Santaros-Šviesos suvažiavimą reikalus. Pokalbio pabaigoje draugijos pirmininkas generolas P. Petronis manęs paklausė, ar aš turįs kokių kitų pasiūlymų, kaip pagyvinti išeivijos ir Lietuvos tarpusavio kultūrinius ryšius. Atsakiau, kas tuo metu man šovė į galvą: ar negalėtų „Tėviškė“ tarpininkauti atsikviečiant išeivijos kultūrininkų ekskursiją į Lietuvą? Mūsų kultūrininkai pasižmonėtų, susipažintų su vietine kūrybine inteligentija, aplankytų teatrus, pavažinėtų po mums visiems brangias vietas už Vilniaus ribų, gal net nusigautų iki Baublio Žemaitijoje ar Tolminkiemio ten, už Nemuno?
Jeigu vienas žmogus gali atvežti 30 knygų, tai, tarkim, 25 įvežtų 750 knygų. Na, realiai galvojant, gal ne tiek daug, bet porą, trejetą šimtų – tai tikrai. Šis pokalbis davė pradžią masinei knygų kontrabandai į Lietuvą.
Skrendant atgal į Čikagą, mintyse rūšiavau kelionės įspūdžius. Labiausiai prisiminė sutiktų Vilniaus literatų pašlovinimai Rimvydui Šilbajoriui: Rimvydas esąs nuostabiai įžvalgus kritikas ir didžiausias literatūros autoritetas. Kilo mintis: kodėl nesurinkti į vieną knygą Šilbajorio straipsnių ir recenzijų literatūrą, kuriamą Lietuvoje? Per dešimtį metų daug straipsnių apie Lietuvoje leidžiamas knygas buvau aš pats jam užsakęs parašyti „Akiračiams“. Tokia knyga būtų puiki dovana Lietuvos literatams ir nemalonus „siurprizas“ kultūrinių ryšių tarp išeivijos ir Lietuvos prievaizdoms, fantazavau lėktuve.
Grįžęs į Čikagą savo sumanymą išdėsčiau Akademinės skautijos leidyklos atstovui ir kolegai iš „Akiračių“ Tomui Remeikiui, pabrėždamas, kad parduotos knygos vietinėj rinkoj grąžintų (?!) investuotą kapitalą, o nemaža tiražo turėtų būti skirta vežti į Lietuvą. Leidykla sutiko finansuoti šį projektą su sąlyga, kad visais šios knygos išleidimo darbais, t. y. įvado parašymu, redagavimu, korektūrų skaitymu, knygos apipavidalinimu ir t. t. pasirūpinsiu aš. Po metų intensyvaus darbo (laisvalaikius su žmona praleisdavome skaitydami knygos korektūras) 1982 m. rudenį naujagimis išvydo dienos šviesą. Kartu su R. Šilbajoriu sugalvojom knygai vardą: „Žodžiai ir prasmė (Literatūra šiandien Lietuvoje)“.
Vieną kitą knygos egzempliorių įdaviau turistams, vykstantiems į Lietuvą, kad nuvežtų mano draugams*, o pirmoji kultūrininkų ekskursija 1983 m. rudenį vežėsi į Lietuvą 20 „Žodžiai ir prasmė“ egzempliorių. Maskvoje muitininkams buvo įsakyta knygą atiminėti, tačiau 5 egzempliorių, įsimaišiusių baltiniuose, paslėptų lietpalčių kišenėse, jie nesurado. Vadinasi, 25 procentai vežtų knygų pasiekė Vilnių. Duodamas „Žodžius ir prasmę“ Marcelijui Martinaičiui juokais paklausiau, ar jau matęs šią knygą. Taip, gavęs vienai nakčiai ir kartu su žmona pasikeisdami balsiai ją skaitę.
Pradžioje apie „Žodžius ir prasmę“ Lietuvos kultūrinėje spaudoje buvo mirtina tyla. Tačiau vis didesniam knygos skaičiui patenkant į Lietuvą, pradėjo ir tenykščiai literatai apie ją vienu kitu sakiniu užsiminti spaudoje. Pagaliau pasirodė ne išeivijos knygoms aptarti skirto etatinio darbuotojo, o literatūros kritiko Kęstučio Nastopkos „Žodžių ir prasmės“ recenzija „Pergalėje“ (1983, Nr. 8). Be „duoklinių frazių, ten buvo keletas literatūrinių įžvalgų ir naudingos informacijos. Tylos barjeras buvo pralaužtas, o iš 1985 m. į Lietuvą vykusiu kultūrininkų ekskursijos dalyvių muitininkai R. Šilbajorio kritikos rinkinio jau neatiminėjo.

VII
Kaip minėta, masinė knygų kontrabanda į Lietuvą prasidėjo su kultūrininkų ekskursijomis. Iš viso surengiau tris ekskursijas – 1983, 1985 ir 1987 metais. Kiekvienoje grupėje važiuodavo maždaug 20–25 žmonės, tarp jų vienas kitas kritikas, rašytojas, žurnalistas, dailininkas, politikos mokslų žinovas – na, ir šiaip „mirtingieji“. Kiekvienos ekskursijos branduolį paprastai sudarydavo vienas kitą pažįstą čikagiečiai, vyraudavo kolegiali ir draugiška nuotaika. Kaip grupės organizatorius ir vadovas, kiekvienam būsimam ekskursantui sakydavau: „Nori būti kultūrininku – turi imti knygų“. Neturintiems knygų ar nežinantiems, ką vežti, pats jas parūpindavau iš A. Mackaus Fondo aruodų, kartais net pasiųsdamas knygas paštu žmonėms, vykstantiems iš kitų miestų. Čikagos O’Hare aerodrome visuomet pasirodydavau su glėbiu vėliausių „Akiračių“, kiekvienam įkišdavau po keletą egzempliorių į rankinį bagažą ar į lietpalčio kišenę. Pamenu, kelios dienos prieš 1985 m. kelionę iš knygų rišyklos buvo gautas A. Mackaus Fondo išleistas Antano Škėmos „Raštų“ trečiasis tomas. Nusivežiau dėžę ką tik iškeptų knygų į aerodromą ir padalijau jas ekskursantams. Didelis pliusas vežant tokią knygą buvo, kad ji dar negalėjo būti įtraukta į sovietinių cerberių vedamą „konfiskuotų knygų“ sąrašą…
Nuo ano pokalbio su „Tėviške“ 1981 m. pavasarį turėjo praeiti daugiau kaip dveji metai, kol draugija sutiko įsileisti pirmąją ekskursiją. Tai buvo intensyvus derybų ir susirašinėjimo metas. Kai ko buvo nenorima įsileisti. Taip atsitiko H. Verpštienei, L. Vėžienei ir M. Aisčiui (poeto J. Aisčio sūnui). Reikėjo didelės kantrybės nepametant iš akių galutinio tikslo – knygų pervežimo. Pagaliau, kai buvo nustatyta kelionės data ir pradėjome jai rimtai ruoštis, sovietai nušovė keleivinį Pietų Korėjos lėktuvą. Visas Vakarų pasaulis, išskyrus Suomiją, paskelbė Sovietų Sąjungai boikotą. Nustojo skristi į Sovietiją lėktuvai. Susirinkę keli draugai tarėmės, ką daryti. Keliautojų sprendimas buvo aiškus – vykti per Suomiją. Mūsų tikslas – vežti knygas ir kirsti langą į Lietuvą ir mus skiriančioje uždangoje – turi pirmenybę.
Maskvos muitinė – didžiausias knygų kontrabandininko baubas. Atsiėmę bagažą pasklindame po perėjimo punktus. Trisdešimt su viršum knygų niekur nepaslėpsi, jos aiškiai matyti lagamine, įdėtame į rentgeno aparatūrą. Muitininkas tingiai traukia iš lagamino knygas, krauna ant stalo ir paskui nešasi glėbiais kažkur patikrinti. Tarp ekskursantų pasklinda žinia, kad iš Vilniaus specialiai komandiruotas saugumietis, mokąs lietuviškai. Po lietpalčio kišenes muitininkas nesirausia. Ten sukrauta visa sprogstamoji medžiaga – „Akiračiai“, „Baltų Forumas“. (Tačiau kartą man nutiko, kad Maskvos aerodrome esant nepaprastai tvankumai padėjau šalia savo bagažo ant rankos laikytą lietpaltį, kad galėčiau atrakinti lagaminą. Tai pastebėjęs muitininkas greitai griebė lietpaltį, patikrino kišenes ir ištraukė iš ten spaudą.) Laukiu valandą knygų, laukia ir kiti. Pagaliau muitininkas atneša knygas. Kiša pasirašyti popierių: „Metmenys“, lagamine rasti „Akiračiai“ ir R. Šilbajorio kritika sulaikomi. Galėsiu viską pasiimti grįždamas atgal. (Grįžtant atgal kai kurie ekskursantai sugrąžintas knygas atiduos per barjerą juos išlydėti į Maskvą atvykusiems giminėms.) Tačiau žemininkų ir Tomo Venclovos poeziją bei kitas knygas galiu vežtis. Panašiai atsitinka ir mano bendrakeleiviams. Žinoma, jeigu muitininkai iš mūsų atimtų visas knygas, tai būtų pirma ir paskutinė kultūrininkų ekskursija į Lietuvą. Jaučiu, kad kažkur kažkas tą supranta. Jie nori mūsų pasirodymo Vilniuje, kad galėtų mūsų atvykimą pademonstruoti per „Panoramą“, o mes norime atvežti knygas. Vyksta kompromisų politika.
Mano ekskursantus tikrinant lėtais tempais, iš užsienio atskrenda vienas lėktuvas, atskrenda antras, atskrenda ir trečias. Laukiamoji salė prisipildo daugybės žmonių. Visi laukia, kol patikrins mūsiškius, blokuojančius perėjimo punktus. Ir įvyksta stebuklas: atbėga sušilęs muitininkų vyresnysis. Jis kažką susijaudinęs aiškina savo pavaldiniams. Suprantu jo žodžius – „skarej! skarej!“ Laikyti laukiamajame krūvą žmonių jam gėda. Be to, ten pradeda trūkti vietos. Kaip tikras rusas, jis išsprendžia neišsprendžiamą problemą vienu kardo smūgiu: velniop tuos „litovcus“ lauk! Ir šitaip paskutinieji mano grupės nariai pereina muitinę nebaigus jų tikrinti arba visai be patikrinimo…
O anapus muitinės barjero iškratyti ekskursantai jau būriuojasi susišnabždėdami, kokias knygas atėmė, ko neranda. Pasiremdamas vadovo privilegijomis, keliems prasmukusiems per muitinę su Šilbajorio knyga sakau, kad „Žodžius ir prasmę“ „konfiskuosiu“, nes knyga reikalinga stambaus kalibro literatams Vilniuje. Mainais prižadu jiems duoti ką nors iš savo vežamos poezijos. Knygomis pasikeisime progai pasitaikius Maskvoje arba Vilniuje.
Su mažomis variacijomis tokia būdavo muitinės perėjimo procedūra kultūrininkų ekskursijų į Lietuvą metu. „Konglomerate Nr. 621“ („Lietuvos Aidas“, 1992 balandžio 16) teko skaityti, kad pulkininkas E. Eismuntas 1937 mėn. pasiuntęs Maskvos pasienio viršininkui pulk. A. Nazarenko šifruotą telegramą su prašymu Maskvoje kruopščiai iškratyti ir atimti iš mano kultūrininkų grupės knygas ir periodinę literatūrą, kurią įvertinti į Maskvą komandiruotas majoras A. Zidko, mokantis lietuvių kalbą. Kad ir kaip būtų keista, per 1987 metų kelionę pervežėme daugiau knygų ir spaudos negu bet kada. Pervežėme net T. Venclovos esė knygą ,,Tekstai apie tekstus“, A. Maceinos „Didįjį Inkvizitorių“ ir t. t. Gal pulk. A. Nazarenko negavo anos šifruotos telegramos, gal gavęs pamiršo ją perskaityti ar duoti atitinkamą įsakymą. Galima tik spėlioti.
Anais laikais dažniau į Lietuvą važinėjantys žmonės didelių paslapčių turėjo. Viską, ką anuomet norėjai žinoti apie išeiviją, jos Lietuvos laisvinimo pastangas bei tarpusavio rietenas, galėjai paskaityti išeivijos spaudoje. Pavyzdžiui, mano didžiausia paslaptis anuomet buvo: kas slepiasi po kandžiai sovietinės Lietuvos prozą „Akiračiuose“ recenzuojančio P. Aleksandravičiaus slapyvardžiu. P. Aleksandravičiaus ir montreališkio kritiko Vytauto A. Jonyno tapatybė liko neatskleista iki Lietuvos atgimimo laikų. Mūsų didžiausias rūpesti nuvykus į Lietuvą būdavo, kad per kontaktus su mumis ir dalijamas knygas neįklampintume į bėdą tenykštės kūrybinės inteligentijos. Anuomet panašiai elgėsi ir „Akiračių“ bei „Metmenų“ kritikai. Aptariant Lietuvos rašytojų kūrybą buvo stengiamasi jų nedemaskuoti. Užtinkamos jų kūryboje užuominos apie „pavojingas zonas“ (okupaciją, partizanų kovą, prievartą ir t. t.) buvo traktuojamos labai atsargiai: sakant nepasakant, kalbant aplinkui ir pan. Geriausias tokio rašymo pavyzdys turbūt yra R. Šilbajorio straipsnis „Janina Degutytė – žodžio ir sielos poezija“. Apskritai Šilbajoris bus buvęs žymiausias tokio rašymo mokovas, tėvynainių kūrybos pavojingoms tiesoms atskleisti išdavęs atitinkamą Ezopo kalbą. Stengdamiesi tai garantuoti, imdavomės įvairiausių gudrybių, kad grįžę namo galėtume sau pasakyti: padarėme viską, kas buvo įmanoma.
Anais laikais Vilniaus intelektualų uždaruose rateliuose skrajojo įvairiausi gandai apie gausybę žmonių, dirbusių „jiems“. Tie gandai siekė paranojos ribą ir greičiausiai buvo skatinami saugumo, besistengiančio tarp kūrybinės inteligentijos palaikyti tarpusavio nepasitikėjimo jausmą. Būdamas pašalietis iš Vakarų, Vilniuje jauteisi kaip Alisa stebuklų šalyje, kur viskas yra ne taip, kaip atrodo. Jeigu būtum kreipęs dėmesį į visas Vilniuje kursuojančias kalbas ir gandus – sėdėtum drebėdamas iš baimės „Lietuvos“ viešbutyje ir bijotum su bet kuo susitikti. Anuomet knygų kontrabandininkas Vilniuje turėjo pamiršti visas vietinių apkalbas bei gandus: reikėjo elgtis atsargiai ir pasikliauti savo sveika nuovoka bei intuicija.
„Lietuvos“ viešbutyje galiojo Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą traukinių stotyse ir viešose vietose matyti įspėjimai: plakatai vaizdavo žmogaus siluetą, o šūkis skelbė: „Psst! Feind hört mit!“ (Tss! Priešas irgi klausosi!) Buvome iš anksto susitarę, kad perduoti informaciją, kviesti į kokį susitikimą su vietiniais ir t. t. galima tik lauke, o ne viešbučio viduje. Slaptažodis būdavo bendrakeleiviui per bendrus pusryčius viešbutyje pamerkti akį ir pasakyti: „Lauke gražus oras – einam pasivaikščioti“.
Man prisimena Alės Rūtos rašyta knyga apie jos pirmąją pokario kelionę į Lietuvą. Alė Rūta, kadaise studijavusi Vilniuje, sėdėjo su giminėmis viešbučio kambaryje. Jie žiūrėję vienas į kitą su ašaromis akyse ir negalėję nieko pasakyti, nes viešbučio kambariuose paslėpta klausymosi aparatūra. Šventa teisybė, tačiau prityrę Lietuvos lankytojai anuomet net nebandydavo su vietiniais susitikinėti viešbutyje. Susitikdavai su jais prie Katedros, bibliotekos ar kur nors ant gavės kampo. Susitikus su vietiniu inteligentu jo pirmieji žodžiai neretai būdavo: „Tai ką, gal važiuojam, kur lapai šlama“. Vilniuje ir apylinkėse visuomet galėdavai surasti užkampį kur nors paupio krūmuose ir tarp keturių akių išsišnekėti. Vilniuje yra daug parkų, senų apleistų kapinių ir kitų vietų, garantuojančių privatumą. Nuo Gedimino pilies iki šv. Onos palei Vilnelę išsidriekęs didelis parkas. Ten su Violeta Kelertiene, stažavusia 1986–1987 m. Vilniaus universitete, turėdavau ant nuošalaus parko suolo „posėdžius“, kur aptardavome problemas, iškilusias derybų su instancijomis metu dėl kvietimo svečių is Lietuvos į Santaros-Šviesos suvažiavimus ar apskritai pasidalydavome svarbia informacija.
Kita taisyklė, kurios griežtai taikydavomės – vengti skambinti draugams iš viešbučio. Tą daryti tik iš automato už viešbučio ribų. Pamenu gerai vieną savo klaidą. Atvykęs į Vilnių 1983-iaisiais ir atsidūręs viešbučio kambaryje, pasukau Juditos Vaičiūnaitės telefono numerį. Prisistatęs, kad ką tik atvykau, pasiūliau susitarti dėl susitikimo vietos ir laiko. Iš Juditos gavau labai šaltą atsakymą, kad kažkada vėliau kur nors susitiksim. Padėjęs telefono ragelį atsikvošėjau ir supratau: durniau tu nelaimingas, ko skambini iš viešbučio? Tai buvo pamoka visiems laikams.
Ilgainiui ištobulinau žmonių kontaktavimo ir knygų perdavimo procedūrą. Būdavo įsimetu į krepšį knygų ir einu pasivaikščioti po prospektą. Mintyse žaidžiu su savim tokį žaidimą: priėjęs kurį nors telefono automatą užblokuoju galvoje viską ir ištraukiu, kaip loterijoje, iš atminties vieno literato pavardę. Įėjęs į telefono būdelę, sumetu kapeikas, susuku numerį ir, žmogui atsiliepus, sakau, kad aš, toks ir toks, užvakar atvykau į Vilnių, dabar vaikščioju prospektu, sugalvojau jam paskambinti ir ar negalėčiau po pusės valandos pas jį atvykti? Šis, numanydamas, apie ką kalbama, sutinka mane tuoj priimti, ir aš nusikratau savo knygų krovinio.
Prisimena vienas įvykis, nieko bendro neturįs su knygomis. Bene 1985 m. buvau Tomui Venclovai prižadėjęs aplankyti jo motiną ir papasakoti jai, kaip einasi sūnui. Bet kaip tą padaryti, kad nesužinotų kam nereikia? Vieną rytą iš privataus buto (turėjau ten perduoti iš Amerikoje dar tebesilankančio turisto kažkokį daiktą) paskambinau Venclovienei ir ją įtikinau, kad reikėtų mane greitai priimti. Turėdamas prieš pasimatymą pusvalandį laiko, užsuku į „Literos“ knygyną pavartyti knygų. Ten nelauktai susiduriu su Juozu Apučiu.
– Tai tu Vilniuj?
Paaiškinau jam, kad atsiradau prieš kelias dienas ir, kai išeinam į lauką, pasakau, kad šį vakarą pas Marcelijų Martinaitį bus mažas susibuvimas, kuriame dalyvausiąs ir Juozas.
– Nieko apie tai nežinau.
– Jei nežinai, tai greitai sužinosi.
Už kampo stovi Juozo automobilis. Paaiškinu jam savo rūpestį: ar nenuvežtų jis manęs pas Venclovienę? Po kelių minučių aš jau namų korpuso, kur gyvena Venclovienė, kieme. Susirandu jos butą ir sėdžiu jaukioje aplinkoje, šnekučiuodamasis apie Tomo reikalus. Staiga suskamba durų skambutis.
– Tai „jie“ atvyko pasiimti jūsų, – ramiai pasako ponia Venclovienė.
Mane išpila prakaitas, bet ten tik kaimynė užbėgo kažkokiu reikalu…
Lietuvoje anuomet buvo susiklostęs savotiškas žmonių bendravimo etiketas. Pavyzdžiui, jeigu šnekantis su geru pažįstamu iš kalbos išeina, kad vakar buvai svečiuose – nebūtina minėti, pas ką. Vakaruose toks pavardžių įslaptinimas būtų suprastas kaip netaktas. Lietuvoje anuomet tai buvo per ilgus okupacijos metus išugdytas savisaugos instinktas. Knygnešiui tas padėdavo išlaikyti susitikimų ir bendravimo su žmonėmis konfidencialumą. Žmonių bendravimo formos turėjo ir neigiamų bruožų. Knygų platintojo tikslas buvo kuo daugiau knygų išplatinti tarp įvairių sričių humanitarų ir kūrybinės inteligentijos bei nuolat plėsti pažinčių ratą, kad šitaip būtų galima plačiau paskleisti išeivijos knygas. Tačiau dėl suprantamų priežasčių anais laikais žmonės Lietuvoje bendravo mažuose uždaruose rateliuose ir dažniausiai su savo srities žmonėmis: literatai su literatais, dailininkai su dailininkais, teatralai su teatralais ir t. t. Antai, patekus į rašytojų ratą, beveik neįmanoma būdavo susipažinti su istorikais ir panašiai.
Jeigu skaitytojui iki šiol susidarė įspūdis, kad knygų kontrabanda Lietuvoje veikė kaip gerai sutepta špionažo mašina, jis labai klysta. Šioje veikloje, reikalaujančioje tam tikro laipsnio konspiracijos, buvome gryni mėgėjai. Pasitaikydavo ir iš mūsų pusės įvairių sutrikimų ar tiesiog žioplumo. Gal verta čia paminėti kelis tokius atvejus.
Su kai kuriais ekskursantais, neturinčiais Lietuvoje ryšių, pirmą kartą ten vykstančiais ar apskritai nesidominčiais išeivijos knygų platinimu, buvau susitaręs, kad aš jiems nuvešiu kokį drabužį, o jie man nuveš tam tikrą kiekį knygų, kurias aš Vilniuje atsiimsiu. Mainų logika paprasta: Maskvos muitinėje juk negali pasirodyti su tos pačios knygos dešimt egzempliorių – kils įtarimas.
Ir štai vieną ankstų rytą „Lietuvos“ viešbutyje mane iš lovos išverčia telefono skambutis. Kitoje linijos pusėje viena mano ekskursantė, gerai žinoma Čikagoje dailininkė, persigandusi rėkia: „Greičiau pasiimk savo knygas. Aš bijau!“ Mintyse ją pamaloninęs riebiais rusiškais keiksmažodžiais, susitvardau ir, pasakęs, kad tuoj knygas atneštų, padedu telefono ragelį. Po kelių minučių pasirodžiusi su knygomis ji ima man šnabždėti, kad lifte kažkas iš jos rankinuko bandęs ištraukti adresų knygelę. Paėmęs knygas ir ją išleidęs, pradedu pats panikuoti: telefonai viešbutyje juk prijungti, mikrofonai visur įtaisyti, kas dabar bus? Reikia greitai rengtis ir bėgti su knygomis į miestą. Gal pavyks ką nors pagauti ir jomis atsikratyti?
Atvykus į Lietuvą kultūrininkų ekskursijai, „Tėviškės“ draugija bandė mūsų laiką užpildyti įvairiausia programa. Juo labiau mes būsime užimti, tuo mažiau liks laiko knygoms platinti. Mūsų tikslas buvo tą programą išlaikyti padorumo ribose. Žinoma, „Tėviškė“ suorganizuodavo ir įdomių susitikimų (su rašytojais, istorikais, lituanistais), į kuriuos mielai eidavome. Vienai ekskursijai baigiantis, likau su 20 neišplatintų knygų. Kai kurie mano bendrakeleiviai nebuvo suspėję jų išplatinti ir tik paskutinėmis dienomis man jas perdavė. Pasigavęs literatūrologą Albertą Zalatorių paskelbiau SOS: laiko likę mažai, ar negalįs jis paimti knygas ir savo nuožiūra išplatinti; būtų didžiausias absurdas grįžti į Ameriką su knygomis. Laimei, A. Zalatorius sutiko knygas priglausti.
Kitą kartą (1985 m.) buvau sutaręs susitikti su kritiku Vytautu Kubilium. Ten turėjo būti ir keli jo artimi bičiuliai. Į susitikimą turėjau vykti su išeivijos kritike Ilona Gražyte-Mazilauskiene. Prisikrovęs krepšį knygų, prieš eidamas iš viešbučio kambario pasitikrinau adresų knygelėje Kubiliaus adresą ir savo siaubui pastebėjau, kad neturiu užsirašęs jo buto numerio. Daugiabučiuose Vilniaus pastatuose, ieškodamas reikiamo asmens, gali klaidžioti visą naktį. Be to, belstis į svetimas duris ir klausti svetimo žmogaus, kur šiame pastate gyvena Kubilius, irgi nesaugu.
Kai su Ilona (irgi su dideliu krepšiu knygų) atsidūrėme už viešbučio ribų, paaiškinau jai padėtį ir pasiūliau paėjėti Katedros link ir ten iš automato paskambinti Kubiliui. Apsikrovę knygomis ėjome prospektu per miestą ir jautėmės lyg nuogi, lyg visas Vilnius matytų, ką mes krepšiuose nešame. Paskambinęs iš automato, išgirdau susirūpinusį Kubiliaus balsą, klausiantį, kas su mumis atsitikę. Gavę buto numerį laukėme taksi, kai netikėtai sustojo prie mūsų automobilis ir pažįstamas balsas paklausė, ar negalėtų mūsų pavėžinti? Balsas priklausė vieno laikraščio fotografui, anuomet lydėdavusiam ir fotografavusiam mūsų kultūrininkų grupes. Fotografas yra puikus vyras, bet anais laikais visi panašių laikraščių darbuotojai mums atrodydavo itin įtartini. Bet ką padarysi, šiuo momentu negalėjome išsisukti – sėdome į automobilį ir buvome nuvežti pagal reikiamą adresą. Liko dar viltis. kad niekas nežino, į kurį butą einame.
Skleidžiant knygas po Vilnių, maždaug devintojo dešimtmečio vidury pradėjo aiškėti, kad mūsų gan didelis draugų ratas jau aprūpintas beveik visomis svarbesnėmis per pastaruosius penkiolika metų išleistomis išeivijos knygomis, pradėjome tada į Lietuvą vežti senienas; pokario laikais Vokietijoje ir šiek tiek vėliau išleistas išeivijos knygas – literatūros almanachą „Tremties metai“, V. Kavolio redaguotą „Lietuviškasis liberalizmas“, V. Ramono romaną „Kryžiai“, A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius“ ir t. t. Taip pat pradėjome priiminėti užsakymus. Antai koks nors literatūrologas tyrinėja Petro Tarulio kūrybą, bet Lietuvoje nėra anksčiau Vokietijoje išleisto jo apysakų rinkinio, arba kas nors domisi Jurgio Jankaus „Naktim ant morų“ ir’ negali tos knygos rasti. Žmogaus paprašyti stengiamės kuo greičiau Amerikoje surasti reikiamą knygą ir ją nuvežti. Man yra tekę knaisiotis po apdulkėjusius žurnalus ieškant išeivijos spaudoje prancūzų simbolistų S. Mallarmė, A. Rimbaud ir P. Verlaine lietuviškų vertimų: tuo metu buvo norėta Pasaulinės bibliotekos serijoje atskira knyga I išleisti šių poetų vertimus. Kitą sykį vežiau retas V. Krėvės laidotuvių nuotraukas. Jos buvo perduotos Lietuvių literatūros ir kalbos institutui.
Dėl suprantamų priežasčių didžiumą atvežtų knygų gaudavo Vilnius, šiek tiek Kaunas. Visa kita Lietuva anuomet turistui iš svetur buvo uždaryta. Vogčiom nuvažiavęs į draudžiamą zoną neką tenuveši. Knygas dalydavome vien tik humanitarams ir kūrybinei inteligentijai. Jas duodavome tiems, kuriems, mūsų manymu, buvo reikalingiausios. Pavyzdžiui, P. Čepėno „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“ labiausiai reikalinga istorikui, o literatūrinė studija apie M. Katiliškio kūrybą „Išėjęs negrįžti“ – literatui. Visi esame ribojami savo amžiaus ir labiau bendraujame su savo kartos žmonėmis, todėl ir knygos daugiau pasiekdavo viduriniosios kartos žmones, mažiau vyresniąją ir jauniausiąją. Matuojant iš akies, turbūt geriausiai išeivijos knygomis buvo aprūpinami literatai ir dailininkai. Kitų sričių humanitarai jų gavo mažiau.
Pasitaikė atvejų, kai teko gabenti ir visiškai uždraustus vaisius – rankraščius. Grįždama iš Vilniaus 1983 m. Violeta Kelertienė į Maskvą atsivežė slapyvardžiu pasirašytą Juozo Glinskio pjesės „Baltos lelijos“ tekstą. Pati ji nenorėjo rizikuoti, nes turėjo netrukus į Lietuvą vykti ilgesniam laikui studijų reikalais. Tai padaryti apsiėmė Algis Tonkūnas iš pietinės Kalifornijos. Gerai Prisimenu Maskvos muitinę: vieni vienoj barjero pusėj, kiti kitoj sulaikę kvapą stebim, kaip muitininkas rausiasi Algio lagaminuose. Algis stovi išblyškusiu, kaip popierius baltu veidu, pjesės tekstą įsikišęs į vidinę striukės kišenę. Muitininkas kišenių, laimei, nekratė, „Baltos lelijos“ buvo perduotos režisieriui Jonui Jurašui. Neteko girdėti, kas po to su jomis atsitiko.
1985 metų pavasarį vieno privataus pobūvio Vilniuje metu šeimininkas, nusivedęs mane į šalį prie savo rašomojo stalo ir parodęs storą aplankų, sako: „Žiūrėk, tai Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos“ fotokopija. Prieš sunaikinant šviną, buvo padaryti keli veikalo fotostatai. Dabar „Istorija“ slapta dauginama ir pardavinėjama Kauno turguj po 100 rublių. Vežk tekstą į Ameriką ir ten išleisk“. Pirmoji mintis, šovusi man į galvą – provokacija! O ką aš žinau, gal jis sako teisybę. Buvau gerai susipažinęs su Alberto Vijūko–Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos“ lietuviško vertimo likimu: ji turėjo būti „Vagos“ spausdinama „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje ir jau buvo surinkta, tačiau paskutiniu momentu ideologiniai drausmės sargai išsigando XVII amžiuje rašyto veikalo kelių antirusiškų frazių ir liepė jį sunaikinti. Pasiūlymas išvežti „Istoriją“ į Vakarus ir ten išleisti buvo labai gundantis, bet jeigu kas nors suseks ir patikrins, tada gali pasakyti sudiev visam gražiai besirutuliojančiam knygų kontrabandos „bizniui“. Ar apsimoka rizikuoti?
Per pusryčius „Lietuvos“ viešbutyje sutartais slaptažodžiais išsikviečiau Iloną Gražytę-Maziliauskienę laukan pokalbio. Išdėsčiau Ilonai, koks reikalas, o ji, sutikdama pervežti „Istoriją“ per sieną, pasirodė esanti ne tik gera literatūros kritikė, bet ir drąsi moteris.
Ano baliaus šeimininko paprašiau „Istorijos“ tekstą atnešti mūsų išvykimo į Leningradą dieną. Bylą laikyti viešbučio kambaryje Vilniuje bijojau mums nesant kambariuose lagaminai greičiausiai būdavo tikrinami. Įsikūręs mums skirtame Leningrado viešbutyje, „Istoriją“ perdaviau Ilonai.
Iš Leningrado į Helsinkį vykome traukiniu. Prieš pat sieną į mūsų vagoną įgriuvo nemažas būrys žaliakepurių ir pasuko kupė, kur buvau įsitaisęs, link. Kažkodėl pirmiausia jie tikrino mane. Tokio kruopštaus kratymo nesu turėjęs nei prieš tai, nei po to vykusiose kelionėse į Sovietų Sąjungą. Procedūra buvo maždaug tokia: buvo žiūrima po suolais, barbenamos vagono sienos, išsukinėjamos kupė liustros, spaudžiama mano dantų pastos tūtelė, perlaužiama per pusę mano vežta lietuviška duona, na, žinoma, buvo išverstos mano kišenės ir iščiupinėtos drabužių siūlės. Pikčiausia, kad susėmė adresų knygelę, visokius kelionės metu prisirinkusius popiergalius ir net lėktuvo bilietą į Čikagą ir nusinešę kažkur pusvalandį negrąžino.
Kitus keliautojus irgi kratė, bet gal ne taip nuodugniai. Ilonai pasisekė. Ji panaudojo vieną prancūziškame detektyvo filme matytą triuką. Kai į jos kupė įėjo žaliakepuriai, ji ištraukė porą Lietuvoje gautų meno knygų ir pradėjo įkyriai siūlyti apmokėti jų muitą. Atrodo, tas juos sutrikdė ir nukreipė dėmesį. Pasinaudojusi proga, Ilona sugebėjo koja nustumti savo rankinį krepšį su „Istorija“ į patikrinto bagažo pusę…
Amerikoje susisiekiau su istoriku Romu Misiūnu. Jam irgi patiko sumanymas išleisti Kojelavičių Vakaruose. Kadangi fotostatas nebuvo visiškai tobulas, visą vasarą praleidau atstatinėdamas neaiškias teksto dalis. Vienam paragrafui, kur tekstas buvo beveik visiškai neįskaitomas, Romas pasamdė istoriką, kad išverstų tekstą naujai iš lotynų į lietuvių kalbą. Taip pat Misiūnas surado leidėją Hong Konge, kuris galėtų šią knygą išleisti didesniu tiražu ir pigesne kaina. Taip beplušant atėjo į Lietuvą atgimimas ir įsidrąsinę angelai sargai 1988-ais metais davė leidimą išleisti Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“.
Šiandieną aiškėja, jog mano kultūrininkų ekskursijų grupės buvo stropiai sekamos saugumo. „Lietuvos aido“ (1992.11.16.) „Voratinklyje“ suskaičiavau, kad 1987-ųjų pavasario grupę „izoliuoti ir apdoroti“ buvo paskirta apie 30 saugumo agentų. Žinoma, atvežus krūvą knygų, per keletą dienų jų neišplatinsi. Neišvengiamai kurį laiką jos turės gulėti lagaminuose viešbučio kambaryje, o kas yra lagamine, lengva patikrinti, kai nėra šeimininko. Apie knygų vežimą gavome ir porą neaiškių užuominų iš „Tėviškės“ darbuotojų, kad, girdi, atvažiuoja, priveža knygų. To neturėtų būti. Taigi apskritai instancijos žinojo, kad knygos per mus patenka į Lietuvą, bet nesiėmė drastiškų priemonių tą veiklą sustabdyti. Kodėl? Anuomet to ne kartą aš klausiau savęs ir draugų Lietuvoje. Spėju, jog iki gyvo kaulo subiurokratėjusioje ir merdinčioje ano meto Sovietų Sąjungoje valdantiesiems sluoksniams labiausiai rūpėjo fasadas: štai atvažiuoja iš priešiško lagerio žmonės, kurie leidžiasi fotografuojami ir prakalbinami apie gražų Lietuvos gamtovaizdį ir malonius sutiktus žmones, dalyvauja oficialiuose susitikimuose su kultūrinėmis įstaigomis, kartais rodomi per televiziją. Žinoma, reikia būti budriam, komandiruoti armiją agentų stebėti, kad, pavyzdžiui, oficialiame svečių susitikime su istorikais niekas nepasikeistų adresais. Ir visa ši veikla sudaro didelio tarybinio laimėjimo… fasadą. Šiam „laimėjimui“ pasiekti toleruotinas beveik masiškas nepageidaujamų knygų įvežimas į kraštą, konfiskuojant tik labiausiai užkliūvančią literatūrą, sakykim, kokius „Akiračius“ ar „Metmenis“. Žinoma, iš mūsų pusės žiūrint, nors ir neformaliai, buvo įteisintas faktas, kad vežti knygas į Lietuvą yra mūsų privilegija ir kad su šia privilegija reikia skaitytis.

VIII
Taigi bevežiojant knygas ir užsiiminėjant kitais darbais ir projektais atėjo į Lietuvą atgimimas ir didieji politiniai pasikeitimai. Šiandieną vaikštinėdamas Vilniaus gatvėmis nejauti ankstesnės įtampos, pagreitinto širdies plakimo, už normalaus gyvenimo paviršiaus slypinčios grėsmės. Praeidamas knygynuose matai bedulkančias ir skaitytojų laukiančias perspausdintas išeivijos knygas; kai kurias iš jų anuomet pervežęs per svetimą muitinę jaustumeisi atlikęs didelį žygdarbį. Ir bendravimas su kai kuriais senais draugais kitoks – skiriasi nuomonės dėl būdų, kaip nuvesti Lietuvą demokratinių valstybių tarpan. Apskritai inteligentija, kuriai anksčiau veždavai knygas, po pirmojo Sąjūdžio etapo ir pradinės atgimimo euforijos kažkaip susigūžusi ir nebesigirdi jos autoritetingo balso krašto problemų svarstybose. Iš jos atvirai šaipomasi valstybės laikraštyje kaip iš kažkokio gorbačiovinio „Vilniaus elito“. Per kraštą ritasi populizmo banga. Intelektualo nuomonė dabar neverta devalvuotos kapeikos.
Oratorius mitinge skelbte skelbė, jog Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. O, kad jis mums apie tai būtų pranešęs 1983, 1985 ar 1987 metais – nebūtų reikėję draskytis su tomis knygomis. Būtume sau ramiai palaukę tuos kelerius metus ir atsiuntę jas konteineriais. Buvome mirtingi žmonės ir nenumatėme ateities.
Kokia tad anuometinės knygų kontrabandos į Lietuvą prasmė? Ją turbūt geriausiai išaiškinti galėtų knygų gavėjai. Jos prasmė, bent man, buvo asmeniškas pasitenkinimas, kad galėjau nors iš dalies numalšinti skaitytojo alkį knygai, na, ir pasitenkinimas, einąs iš veiklos ir aktyvizmo. Žodžiu, veikla veiklos labui. Na, o gilesnė prasmė? Gilesnės prasmės išeivijos knygų kontrabandoje nematau. Žmogaus gyvenimas – tai idioto pasaka, pilna nieko nereiškiančio triukšmo ir šėlsmo, – sako Šekspyro pjesės „Makbetas“ herojus. Su didžiojo anglų Bardo žodžiais visiškai sutinku.