literatūros žurnalas

Lina Ožeraitytė. Nežinomo pasaulio priartinimas

2018 m. Nr. 7

Viktorija Prėskienytė-Diawara. Bėgimas į nežinią. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 244 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

„Bėgimas į nežinią“ – Viktorijos Prėskienytės-Diawaros devynių apsakymų rinkinys. Kiek-vieno pasakojimo pagrindą sudaro patirtys, sukauptos autorei tris dešimtmečius gyvenant Malyje, Afrikoje. Istorijos nėra autobiografiškos, naratorius – stebėtojas iš šalies.

Sovietmečiu studijuodama Maskvos M. Gorkio literatūros institute, V. Prėskienytė sutiko savo būsimą vyrą – Malio poetą Gausą Diawarą. Vėliau Malyje ji dirbo Meno institute, ten rengė aktorius. Su spektakliais apkeliavo Malį, Burkina Faso, dalyvavo ir Henriko Ibseno festivalyje Osle. Rinkdamasi Europos autorių kūrinius, autorė juos adaptuodavo, pritaikydavo afrikietiškam suvokimui. Pavyzdžiui, H. Ibseno veikėjai šiose afrikietiškose dramų versijose turėdavo ne vieną, o keturias žmonas. Pjeses taip pat statydavo taip, kad jas suprastų vietiniai. Grįžusi į Lietuvą, menininkė tęsė kūrybinę karjerą. Kalbinta „Labame ryte“ ji teigė, kad iš Malyje praleistų metų nesiilgi nieko.

Gimtojoje Lietuvoje V. Prėskienytė-Dia-wara nėra žinoma autorė. Ieškodama informacijos, nieko neradau apie jos anksčiau išleistas knygas, nors neparašyta, kad „Bėgimas į nežinią“ būtų debiutinė proza. Vis dėlto Diawaros pavardė Lietuvai nėra naujiena, nes rašytojos sūnus – garsus muzikantas, grupės „Skamp“ narys Viktoras Diawara.

Dėl gausių žinių apie Malio kasdienybę knyga formaliai būtų panašesnė į memuarus ar kelionių įspūdžius, tačiau autorei labiau tiko meniškesnis apsakymo žanras. Ji surinko tekstus, kuriuos nešiojosi daugelį metų, tačiau sovietmečiu jų negalėjo išleisti. Kiekviena istorija – tai visa savo kaitra, spalvomis ir egzotiškomis tradicijomis pulsuojantis Malis. Aprašoma realybė Lietuvos skaitytoją priartina prie jam visiškai svetimos kultūros. Paprasta, neįmantria kalba pasakojami įvykiai skaitytojui kuria iliuziją, kad viskas vyksta čia pat – tiesiog už lango. Istorijos regisi kasdieniškos, niekuo neypatingos, tai dar labiau sustiprina afrikietiško pasaulio artumo pojūtį.

Knygos reklamai skirtose anotacijose buvo pabrėžiama, kad afrikietiški pasakojimai lietuvių literatūroje – visiška naujiena ir neabejotina tokios tematikos autentika. Vis dėlto toks vertinimas nėra pagrįstas, nes jau 1991-aisiais Bronius Jauniškis išleido knygą „Kokoso riešutas. Afrikietiški pasakojimai“, kuri dabar yra tapusi bibliofiline retenybe.

„Bėgimo į nežinią“ personažai – tai šiuolaikinio Malio gyventojai, patenkantys į sudėtingas situacijas ir trokštantys išlįsti iš kiauto, į kurį juos sukiša šalies tradicijos, atgyvenę ir pažangai trukdantys papročiai. Šiems žmonėms nuo vaikystės plaunamos smegenys: „Dirbdama su tenykščiu jaunimu aš išgirsdavau to, ko jie nedrįsdavo kitiems pasipasakoti. Jų noras išsilaisvinti iš tų tradicijų ir papročių pančių yra didelis, bet dar didesnė baimė yra būti atstumtam“, – viename iš interviu teigia autorė.

Novelėse afrikiečiai vaizduojami kaip paprasti, labai nuoširdūs, prisirišę prie savo bendruomenės žmonės. Jie gyvena pagal savo papročius, laikosi tradicijų, kurios yra labai stiprios. Pasakojimuose gausu dalykų, kuriuos galima suprasti tik ilgiau ten pagyvenus. Tai visiškai kitoks pasaulis, kita planeta. Autorė Lietuvos skaitytojui siekia parodyti, kas iš tikrųjų vyksta Afrikoje, kokia ji yra ne turisto, bet vietinio gyventojo akimis. Tačiau atėjęs iš kito pasaulio Malyje niekada netapsi saviškiu. Toje visuomenėje veikia prisitaikymo ir paklusnumo mechanizmai, o kokia nors racionali vietinės kultūros kritika šioje sistemoje yra tabu.

Savo užduotį autorė įvykdo ne iki galo – pasakojimai apie Malį tikrai neaprėpia viso Afrikos žemyno. Skaitydama šią knygą tikėjausi ko nors labai neįprasto, šamaniško, laukinio – kad ir bjaurumo estetikos, kuri rodoma iš Afrikos kilusios grupės „Die Antwoord“ muzikiniuose klipuose ar Rogerio Balleno fotografijose. Tačiau „Bėgimo į nežinią“ apsakymai yra pernelyg konkretūs ir per siaurų temų, kad juos būtų galima vadinti tipiškai afrikietiškais. Tai labiau islamiški pasakojimai, mat visos istorijos šioje knygoje sukasi aplink musulmonus. Beje, musulmonų tema daug informatyvesnė šių metų Vilniaus knygų mugėje pateiktoje Nadios Murad autobiografinėje knygoje „Paskutinė mergina“, kuri ypač nuosekliai atskleidžia tamsiąsias šios religijos puses.

Autorės stilius taip pat nežavi vaizdingumu, sakinių struktūros – itin paprastos, tekstas konstruojamas gana elementariai. „Ir prasideda kalbos apie viską ir apie nieką. Maribatru net savo baimę užmiršta ir įsismagina kaip niekada. Anekdotai pilasi vienas po kito. Kapitonas su ryžiais labai skanus, jie smagiai praleidžia vakarą, ir galiausiai Sidis parveža Maribatru į svečių namelį“ (p. 108). Metai, praleisti gyvenant ne Lietuvoje, atsiliepia kūrinio kalbiniam lygmeniui, žodynas ganėtinai skurdus. Išimtis – afrikietiški žodžiai, jų labai daug, bet jiems paaiškinti nėra išnašų. Knygos gale pateikiamas trumpas žodynėlis, tačiau nepervertus puslapių gali tekti žodžių paaiškinimų ieškoti internete, mat Afrikoje vartojamas žargonas tikrai nėra žinomas Lietuvoje.

Siužetinės situacijos dažniausiai dramatiškos, kreipiančios į socialinę problematiką. Antai eidami pas marabu ponas Tambura su žmona aptinka lavoną; daili mergina randa vandenyno į krantą išneštą kūną; prostitutė svajoja apie studijas, tačiau ją nuskriaudžia klientas – tai tik keletas temų, apie kurias kalbama knygoje. Dauguma jų turi detektyvinį užtaisą ir galėtų išsivystyti iki tokio žanrinio tipo romanų.

Apmaudu, tačiau jau pirmajame rinkinio apsakyme „Gyvenimo randai“ skaitytoją pasitinka stilistiškai negrabi forma: „Vėjas šiurena po duobėtą gatvę polietileninius maišelius <…>“ (p. 7). Tai vienas silpnesnių knygos tekstų, nežinia kodėl pasirinktas tapti įvadiniu. Kuriama detektyvinė intriga neišsprendžiama, o įvykiams pasiekus kulminaciją istorija tiesiog nutraukiama. Veiksmo situacija nukeliama į ateitį, kur pasakojimo pradžioje kilusios problemos tiesiog pamirštamos. Tekstui, kurio stilistika skurdoka, toks neracionalus siužeto praradimas – fatališkas nuostolis.

Tokia pati neišbaigta struktūra aptinkama ir kitame apsakyme – „Aklavietė“. Čia dinamiškiausioje vietoje (veikėja Mila pirmą kartą gyvenime yra priversta gabenti kontrabandą) istorija nutraukiama, skaitytojas automatiškai nukeliamas į laiką post factum. Beje, problemos išsprendimo nutylėjimas kai kuriais atvejais gali būti prasmingas. Paslaptis masina, o mįsle likusi pabaiga skatina skaitytoją mąstyti. Tačiau V. Prėskienytės-Diawaros apsakymuose toks pasakojimo principas netinkamas, nes istorijai trūksta ne tik pabaigos, bet ir plėtojimo, o ir taikomas jis per dažnai.

Tekstas „Bobiški reikalai“ kiek geriau išplėtotas, tačiau taip pat turi trūkumų. Dialogai – negyvi, netikroviški, jiems trūksta energijos ir natūralumo, pasakojime yra logikos duobių, pavyzdžiui: „Ar Dauda jau atvažiavo? – po ilgo tradicinio pasisveikinimo paklausia Sidis“ (p. 106) – tačiau minimas pasisveikinimas nėra aprašomas nei šiame, nei kituose knygos tekstuose. Jo pabrėžimas nesusietas su kontekstu, motyvas neturi loginio ryšio.

Moteriškam ir gana švelniam stiliui nedera įterpiamos vulgarybės: „Žinoma, jis nebuvo šventasis ir į delną nedarė, bet visos jo moterys buvo vienadienės <…>“ (p. 25); „Vyro seserys nedideliame kiemelyje laikė avinus, kurie bliaudavo, šikdavo…“ (p. 122). Tekstui jos nesuteikia komiškumo, ardo ir taip trapų stiliaus vientisumą. Komizmą kuria siužetinės linijos, autorė geba atskleisti tradicijų ir požiūrio absurdą veikėjų gyvenimo situacijomis. Apskritai komiškumas šiuose tekstuose dažniausiai glaudžiai siejasi su tragiškumu.

Viena stipriausių rinkinio istorijų – „Bėgimas į nežinią“, taip pavadinta ir knyga. Čia autorė nebėga nuo siužeto – drąsiai jį plėtoja. Istorija sukasi apie merginą, kuri vandenyno pakrantėje randa bangų į krantą išmestą vaikino kūną. Jį atgaivinusi Maimuna imasi nelaimėlį globoti – mat vyras nieko neprisimena. Negalėdama vyro priimti į namus, paslepia jį oloje ir kasdien atneša valgyti. Taip prasideda uždraustos meilės istorija, kadangi Mai jau pažadėta kitam.

„Bėgimas į nežinią“ savotiškai padalija knygą – nuo šio apsakymo padėtis kiek gerėja. Pasakojime atsiranda logikos, dialogai pagyvėja, o siužetai nebeatrodo tokie nevienalyčiai.

Autorė nagrinėja socialines Malio problemas – atskirtį tarp turtuolių ir skurdžių, įsišaknijusias ir sustabarėjusias tradicijas, žmonių tamsumą, siaurą jų akiratį. Tradicijos ir autoritetai čia – aukščiau visko, jais abejoti maliečiams net minties nėra. Štai istorijoje „Velnio bilietas“ protagonistas Abdu, laimėjęs loterijoje, rengiasi atiduoti bilietą almamiui. „Almamis per pamokslą aiškino, kad visi tie lošimai – loterijos, arklių lenktynės – velnio išmislas. Tokie pinigai, neuždirbti savu prakaitu, yra prakeikti. Ir liepė tikintiesiems sunešti tuos bilietus jam. Almamis žadėjo juos visus sudeginti ir taip apsaugoti tikinčiuosius nuo velnio pagundų ir pomirtinio pragaro“ (p. 128). Vėliau paaiškėja, kad pats almamis pasigrobdavo pinigus, o Abdu nutaria apie savo laimėjimą nepranešti net artimiesiems – tuomet visi gviešis jo turto. Svarbiausia protagonistui – galimybė parsivesti antrą žmoną.

Moterys islame sudaiktinamos, neturi balso, tačiau autorė jas prakalbina. Tiesa, dauguma veikėjų – imigrantės, atvykusios į Malį susituokti ir gyventi su savo mylimaisiais. Apsakyme „O pas mus taip“ Žaklina dėl mylimojo pasiryžo palikti Prancūziją, tačiau jos, kaip ir daugelio kitų tokių merginų, iliuzijos žlugo. Autorė neteisia savo veikėjų, nesmerkia jų poelgių, pasakotojos požiūris į dėstomas istorijas – neutralus. Tiesiog atskleidžiami Malio gyvenimo faktai, o jų vertinimas paliekamas skaitytojui.

Tekste daug klišinių posakių bei stereotipų: „liežuvį prarysi“ (p. 107); „bando popierinėmis servetėlėmis nušluostyti ašaras, bet jos liejasi upeliais“ (p. 64); „ji gi rusė, ten dabar mafija“ (p. 167). Autorei trūksta išmonės, ji per silpna išlaikyti intrigai, taip pat nepakanka žodyno ir kalbos pajautimo.

Mažinant kriterijų mastelį ir kalbant tik apie moterų literatūrą, V. Prėskienytė-Diawara taip pat atsilieka. Jos tekste nėra empatiško žmogiškų santykių pajautimo (Laura Sintija Černiauskaitė), originalaus balso (Undinė Radzevičiūtė), skaitytoją įtraukiančio kalbinio komunikavimo (Gabija Grušaitė). Knyga dar nesusilaukė didelio dėmesio, nors šiuo kultūrų maišymosi laikotarpiu lietuvių literatūroje gana unikali afrikietiška tema galėtų būti labiau išgirsta.

Visi devyni apsakymai primena romanų užuomazgas ar apmatus. Tai nėra išbaigtos istorijos, tačiau turi energijos. Pasirinkdami trumposios prozos žanrą kaip kūrybinių bandymų pradžią, autoriai nesuvokia rizikos: juk tokiame tekste turi slypėti kur kas koncentruotesnė prasmė nei didesnės apimties kūriniuose. Apsakymai ar novelės turi būti itin paveikūs, o to paveikumo čia kaip tik ir pritrūko. Viktorijai Prėskienytei-Diawarai linkėčiau būti drąsesnei ir laisvesnei, spontaniškiau organizuoti siužetines situacijas bei stiprinti gyvos kalbos jausmą.

Lina Ožeraitytė. Vaikščiojimas autoriaus minties labirintais, arba Kaip jaukinamos žuvelės

2018 m. Nr. 4 / Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. – Vilnius: Studija be pykčio, 2017. – 144 p.