literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2

 

* * *

Tai ką man dabar daryti
eilėraštį rašėte girtas
o man atrodo kad tikras
ir spektaklis anas
kur sukrečia krečia –
neapsieita be dopingo
o kaip bus su visais seksualais
išmesti uždrausti suplėšyti
kaip man
prisipažinti
apie verką serdiučką, LP
kartais klausau ir džiaugiuosi
bet gal su manim negerai
gal kažkokie sužeidimai
man per genus čia smogė
menas popsas
ne ne nepasakokit
nieko nenoriu žinoti
nes ką tada veikti
šiame pasaulyje
į ką žiūrėti

Tai jau čia velnias, jau ir mane nusineša
gėda apie tai kalbėti
bet turėjau atleiskit

 

* * *

Verkiu
apkabinusi
narkomano nugarą
purtosi sproginėja ir traška
įtampa vos išlaikau
kunigas deda rankas jam
kalba lotyniškai
ir aš iš paskos
auk didutis būk gerutis

 

* * *

Skambina tokia gera
vakar kaip tik dejavau
mes taip dabar gyvenam
kad jei ką – nepasiruošiau žvakės
o grabnyčios toli

Ji man sako užbėgčiau ar kavinėj palikčiau kur
turiu kaip tik šventintų jus prisiminiau

Neišeisiu kavos nenusileisiu net laiptais
galuojuosi kosėju
ačiū, mieloji, gal neprisireiks

Prisireiks prisireiks, ji užtikrina
išeisit kurią dieną į orą paduosiu

 

* * *

Tada rašytnamy
poetės
skaitė salėj
Salomėjos eilėraščius
Ir tu buvai, Daivute,
ir aš buvau
klaikiai bijojom
lyg mesdamos burtus –
Manęs nebebus jau
Jos vėlei žydės –
Po trejų metų – žydėjo
pirmiau Onė
paskui Jurga
giltinėlė
alkana tų žiedų

 

* * *

Kažkas vaikšto
Tamsiame kambary
Ša! Jau visai priartėjo alsuoja
Norėtum sušukti
Tavo apgynimo šaukiamės!
Bet nuodėmingas smalsumas
Pražudo
Ištiesi tamsai rankas ir
Pasiduodi –
O gal ką nors paskui
Iš to įdomaus parašysi

 

* * *

pagal Matą
visa kas paslėpta bus atidengta

ir iš kur man žinoti
po kokiu bliūdu
aš pati dabar pavožta,
mano Viešpatie

 

* * *

Mes žiūrime į Benediktą –
palaimintas
ir palaiminta kasdienybė
išskleidusi kūdikio šypseną
Ar atsimeni kada taip šypsojaisi?
pasilenkė motina prie tavęs
tėvas paglostė
kai tiesiog nebijojai –

benedicta tu in mulieribus
Motina, mus išgirdusi mus užtarusi

 

* * *

Tavo gimimo dieną
pienės ant šlaito, Julija,
pienas ant lūpų, pievoje
ulbauja balandėlis.

Tavo gimimo rytą
kieme sužydėjo slyva.
Per naktį žiūrėjau žiūrėjau,
ir visa tai išsipildė.

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.