literatūros žurnalas

Tomas Taškauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3

Tomo Pavilonio nuotrauka

 

Tomas Taškauskas gimė 1986 m. Pasvalyje. 2012 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, 2015 m. ten pat baigė vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijas. Nuo 2007 m. bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“, „Kultūros barai“, „Krantai“) rašydamas straipsnius, rengdamas interviu ir recenzijas, publikuodamas autorinę kūrybą ir vertimus. 2008 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Audrapaukščio monologas“ ( „Versus aureus“, serija „Debiutai“). T. Taškausko kūryba ir vertimai iš prancūzų kalbos spausdinti „Poezijos pavasario“ almanachuose (2008, 2009, 2012, 2013, 2014).
2015 m. išėjo T. Taškausko parengta Pascalio Riou eilėraščių rinktinė prancūzų ir lietuvių kalbomis „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“, už sėkmingą vertimo debiutą pelnyta Dominyko Urbo premija. 2016 m. išleistas T. Taškausko iš prancūzų kalbos verstas Romaino Sardou romanas „Panelė Fransina“.

 

Nuotraukos

 

Vis dar kalbuosi su tavimi
Spintoj tebekaba tavo drabužiai
Ir nuotraukos, nuotraukos liko, kur buvusios

Neturiu drąsos jų išmesti, ištrinti
Drąsos neturiu kas vakarą nepažvelgti
Į tavo atvaizdą, nei tylų, nei ramų

Neturiu jėgų išsilaisvinti, atskirti praeitį
Nuo dabarties, palikti ramybėje
Šią žaizdą, kuria norėčiau pats būti tavo atminty
Kiekviena sekundė be tavęs –
Nei klausimas, nei atsakymas
Kiekviena sekundė – adata

 

 

Laudato si

 

Šlovė rytiniam žadintuvui
Šlovė iš čiaupo lašančiam vandeniui
Šlovė peiliukams, šampūnui, skutimosi putoms
Šlovė darbui nuo aštuonių iki penkių
Šlovė „labas“ ir šlovė „ką tu“
Šlovė „ką gero nuveikei savaitgalį“ ir kassavaitinėms išgertuvėms
Šlovė vyno buteliams, kuriuos galiu atsukti
Šlovė merginoms, „nieko nepavyks. skiriamės“ ir sms žinutėms
Šlovė cigaretei prie lūpų, haštagams ir asmenukėms
Šlovė draugų vestuvėms ir kitoms feisbuko naujienoms
Šlovė prekybos centrams, kuriuose lankausi kas dieną
Šlovė daiktams, kuriuos tempiu namo lyg kūdikius ant rankų
Šlovė sąskaitoms už butą ir šlovė už nemokamą kančią
Šlovė maistui, kurio sudėtis man nesuprantama
Šlovė knygoms, kurių skaityti nepabaigiu
Šlovė tvarkaraščiui, kurio nepakeičiu
Šlovė lietui už plastikinio stiklo
Šlovė kelionėms ir svajonėms be tikslo
Šlovė mašinoms, kurios suka ir nerodo posūkių
Šlovė lemtingiems gyvenimo pokyčiams, kuriuos vis nusuku
Šlovė pakylėjančiai muzikai, triukšmui, ausų kamštukams
Šlovė randams ant mano sielos veido
Šlovė progoms, kurias šiandien praleidau
Šlovė DNR grandinėms, kuriomis visi esame surakinti
Šlovė miesto rutinai – mus ėdančiam tigrui

 

 

Diktantas

 

Su vasara atsisveikinti
Išbristi iš pojūčių jūros
Nubraukti nuo kūno
Lašus paskutinius šilumos ir prisiminimų
Laiškus dar kartą perskaityti, skyrybą patikrinti
Drąsiu judesiu ištaisyti visas klaidas
Raudonu saulėlydžio rašalu
Prieš pradedant naują
Rudens diktanto sakinį, nes

Šiandien, nėra negalimų dalykų

 

 

Žemėlapis

 

Grįžę iš kelionių po Lietuvą
Likome dviese ir susiliejo
Mūsų artume visi matyti vaizdai ir miestai,
Pamiršę griežtą žemėlapio tvarką:

Mano Klaipėdos uostas šalia tavo Neries ir Nemuno juostų
Mano Panevėžio gatvės tavo Marijampolėje
Tavo ežerai prie Molėtų šalia mano Šiaulių universiteto
Tavo Laisvės alėja ir mano Katedros aikštė
Ir mūsų žodžiai tapo paprasti, nebylūs ir aiškūs
Ir naktis paslėpė mano vasarą, kuri apkabino tavo žiemą

O tada, mudu stebėjome, negalėdami patikėti,
Kaip veriasi Aušros vartai virš Kuršių nerijos,
Ir šiame šviesos žemėlapyje, kuris buvo permatomas ir beribis,
Susiliejo ir mūsų padalinti kūnai, trokštantys tobulos vienybės.

 

*

 

Iš kvapo
Iš saulės už pravertų durų
Iš šypsenų, ir rankovių trumpų
Iš muzikos, kuri nebenutyla
Iš paukščių ir debesų skrydžio
Iš judesio, iš žiedų, kurie švyti –

Šis pavasaris, kurio pats sau pavydžiu

 

*

 

Nuotraukose jūs dailios tarytum antikinės statulos:
Nevaržantys drabužiai, tobulai praviros lūpos
Ir visos linijos skatina geisti jūsų,
Amžinai jaunos Veneros, nešiojančios paslaptį,
Didesnę už bet kokį patirtą iki šiol malonumą.

Ir joks vyras, kad ir kaip šventai jus garbintų,
To nesupranta, nes nežino –
Jūs esate dangaus kūnai.

 

*

 

Man patinka šviesa, kuri krinta,
Bet dar labiau ta, kuri kyla,
Kuri persmelkia kiaurai kaulus ir odą,
Lyg būtum skaidrus veidrodžio stiklas,
Ar virpantis vasaros oras,
Ar naktis besibaigianti,
Horizontas, sutalpinantis viską savy:
Kelio linijas, mišką, laukus,
Mūsų liepsnojančius delnus,
Akis švytinčias,
Kurios šiąnakt ieško dangaus.

Yves Bonnefoy. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Tomas Taškauskas / 2016 m. liepos 1-ąją Paryžiuje į amžinybę iškeliavęs poetas Yves’as Bonnefoy (Ivas Bonfua) buvo vienas žymiausių šiuolaikinės Prancūzijos kūrėjų.