„Metų“ anketa. Tomas Taškauskas, Mindaugas Valiukas, Agnė Biliūnaitė, Žilvinas Andriušis
2011 m. Nr. 8–9
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Tomas Taškauskas
1. J. Myrdalio, deja, skaityti neteko. Tad nežinau, ar oponuosiu tam, ką jis iš tiesų kalba savo romane, ar tik savajai šio švedų rašytojų minties interpretacijai. Kad ir kaip ten būtų, nelabai norėčiau sutikti su mintimi, kad jaunam būti sunku. Būti jaunam man pirmiausia yra džiaugtis, būti laimingam. Tiesiog privalau pacituoti dar mokykloje įsidėmėtas Biblijos eilutes: „Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, bet žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą. Išmesk rūpestį iš savo širdies, savęs neapsunkink, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!“ (Koh 11, 9–10). Kol kas neradau jokio savo patirčiai artimesnio mąstymo apie jaunystę… Galbūt todėl, kad ypač aktualūs man atrodo du vienas kitą papildantys jaunystės aspektai – gyvybingumas ir gyvenimo džiaugsmas.
Kaip jau supratote, jaunystę suvokiu kaip dvasinę kategoriją. Labai įdomiai apie tai kalba filosofas S. Šalkauskis savo 16 puslapių knygelėje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“. Biologiškai vertinant kiekvienas vos gimęs žmogus iškart pasmerkiamas mirčiai. Fizinis mūsų gyvenimas primena lygiašonę (arba nebūtinai) trapeciją – pirmiausia augi, stiprėji (kilimas aukštyn), tada išgyveni jėgų žydėjimą (tiesė) ir galiausiai prasideda senėjimas, užsibaigiantis mirtimi (kritimas žemyn). O štai dvasia gali daugiau negu kūnas – palaikydamas tinkamą moralinę higieną gali išlikti jaunas visąlaik. Šią tiesą liudija ir mano patirtis.
Iš tiesų beprotiškai gaila, kad savo aplinkoje matau kiek kitokią situaciją, kuri daug panašesnė į J. Myrdalio minties įsikūnijimą – daugybė jaunų žmonių, nors ir turėdami puikias materialines sąlygas, įvairiausias laisvalaikio ir mokslo bei meno pažinimo galimybes ir t. t., visai nesijaučia laimingi, veikiau pavargę nuo gyvenimo, nuo aplinkinių, nuo savęs, kartais netgi įsikalbėję nepakeliamą būties sunkumą, nesamas problemas, arba esamas netinkamu požiūriu pasunkinę kelis kartus… Keista, kad tai būdinga net ne paviršutiniškiems, bet individualiau mąstantiems, menu besidomintiems ir jį kurti bandantiems žmonėms… Žinoma, nesu beprotis, kad teigčiau, jog gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Jis tikrai spygliuotomis rožėmis klotas, bet kančios ir išbandymai yra gyvenimo prieskoniai, o ne džiaugsmo nuodai.
2. Nei hipiai, nei rokeriai, nei tuo labiau pankai man neatrodo nė per nago juodymą panašūs į tikrus protestuotojus, maištininkus prieš monotoniją ir vartotojiškumą. Pirmiausia todėl, kad jų šūkis, jų gyvenimo credo „gyvenk greitai, mirk jaunas“ visai neatmeta vartotojiškumo, o tiesiog deklaruoja kitą jo variantą. Tai puikiai iliustruoja jų gyvenimo būdas – išgertuvės, palaidi seksualiniai santykiai, narkotikai, žodžiu, savęs arba kitų žalojimas… Maištas dėl maišto tėra savo žmogiškojo potencialo švaistymas. Atsisakymas priimti gyvenimą kaip vienąsyk duodamą pačią vertingiausią dovaną, su kuria reikia ir atitinkamai elgtis, man atrodo mažų mažiausiai kvailas. Beje, tokia nuostata neišvengiamai kelia dvasinę senatvę, kuri gimdo metafizinę apatiją.
Mėgstu prajuokinti savo pažįstamus kalambūru: „Didžiausias maištas yra nemaištauti.“ Tai nereiškia, kad visiems reikia tapti pelėmis ir apsigyventi po šluotomis. Tiesiog, mano galva, šiandien (kaip ir visada) reikia ne abstraktaus maišto prieš visuomenę, o konkretaus maišto prieš joje slypintį blogį, atgyvenas, kurios kelia apatiją, t. y. dvasinę mirtį. Pavyzdžiui, mąstymo ir buvimo klišės: menininkas – nuo gyvenimo atitrūkęs keistuolis; baigei mokyklą – stok į universitetą; gyvenk greitai, mirk jaunas; šventumas – nuobodu… Svarbiausia – vidinė kova, nes gyvenimo rutina pirmiausia yra kokybės, o ne kiekybės ir formų klausimas.
Kokie mano ginklai prieš gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą, t. y. prieš sąmonės apsnūdimą ir kūno godumą? Formą mano dvasiniam gyvenimui duoda Katalikų Bažnyčia, o turinį – tikėjimas į Dievą, kuris už mane mirė ant kryžiaus. Kasdienė malda, dalyvavimas mišiose, reguliari išpažintis, sakramentinis gyvenimas, bendravimas su savęs ir tikrovės nebijančiais žmonėmis. apskritai bendravimą laikau vienu didžiausių malonumų. Neabejotinai sąmonę nuvalo, suaktyvina ir poezijos skaitymas, bet vien literatūros mano dvasiai neužtenka. Nes, kaip pažymėjo R. Tamošaitis, dabartinė literatūra psichologiškai nenatūrali, joje gausu literatūrinių konservantų, dažiklių ir skonio stipriklių.
Esame žmonės, prasmės ieškančios būtybės, todėl kitų žmonių kūryba, kultūra, menas mums yra reikšmingi. Tai veikia ne tik mūsų psichologiją, bet ir dvasią. Štai šunys vienas kitam eilėraščių nekuria ir nedeklamuoja. Vis dėlto atsakyti, ką mano kūrybai duoda įvardytas gyvenimo ir mąstymo kryptingumas, kol kas sunku. Jau kelis mėnesius galvoje skamba psichiatro V. E. Franklio mintis apie moderniąją literatūrą ir jos kūrėjus: „Jei rašytojas neįstengia suteikti žmogui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.“ Tiesa, taip gyventi ir kurti nėra paprasta… Tą puikiai įrodo ir pavyzdys iš mano jau cituotos Koheleto knygos, kur išsakyta daug psichologinės nevilties, daug nusivylimo gyvenimu. Ir vis dėlto už to negatyvo esama kažkokios daug gilesnės šviesos perspektyvos. Norisi tikėti, kad nesu nevilties pasiutligės užkrato nešiotojas, kad dabartinis mano gyvenimo ir mąstymo pastangos yra vilties ir šviesos perspektyvos paieška, o ne tolimas nuo jos.
3. Pradėsiu nuo atsakymo į antrąjį klausimą. Poeziją atradau dar mokykloje, skaitydamas V. Mačernį. Vėliau persirgau A. Marčėnu ir G. Grajausku. Savitą žymę paliko daugumai mano bendraamžių gal kiek mažiau žinomas G. Gutauskas. Studijų metais kaip žaibas nušvito iki tol neskaityti R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ir aistringosios B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“. Nors ir neskaitau daug prozos, naujai atradau J. Biliūno kūrinius, ypač empatinę laikyseną juose. Žavus man ir K. Binkio tekstų vitalizmas.
Iš užsienio autorių gilų įspūdį paliko visa „Aidų“ poezijos serija, kurią skaitydamas susipažinau su M. Boogo ir H. Lenzo eilėmis. Iš prancūzų stipriai paveikė E. Ionesco absurdo pjesės bei P. Eluard’o ir J. Prévert’o poezija.
Šis sąrašas nėra nei baigtas, nei galutinis. Manau, kad reikėtų palaukti dar 10–20 metų, kol paaiškės, kurie autoriai ir kūriniai man buvo, yra svarbiausi ir kodėl. Šiuo metu domiuosi B. Krivicku, kurio egzistencializmas artimas mačerniškajam, tik su gilesne Dievo perspektyva.
Iš mano ankstesnių pamąstymų turbūt jau paaiškėjo, kad nesu joks didis maištininkas, revoliucionierius. Didelių, pripažintų autorių, esamos hierarchijos neneigiu. Tiesiog skaitau tai, kas man įdomu. Tiesa, esama hierarchija neretai padeda atsirinkti. Vis dėlto literatūra man primena dialogą arba, tiksliau, dialogus. Kas nors mane užkalbina, ar aš ką nors užkalbinu. Ir kalbamės. Kartais – ir iki išnaktų, po kelis sykius tomis pačiomis temomis. Taip aš skaitau.
Kritikuočiau nebent mąstyseną, nes dabartinėje literatūroje, kaip jau seniai pažymėjo U. Eco, avangardas yra tapęs tradicija. Žinoma, kiekviena metafora primena siurrealistinį manevrą, o poetinė kalba visada yra ir referencinių kalbos santykių permąstymas, netgi naujų reikšmių, kartais žodžių, kūrimas, bet pats labiau orientuojuosi į grožio, o ne bjaurumo, keistumo ar buitiškumo estetiką. Kiek tai pavyksta, kiek tai įdomu, kiek estetiškai paveiku, tevertina skaitytojai.
4. Šitas klausimas man sunkiausias. Ne todėl, kad būtų sunku rasti į jį atsakymų. Daugelis dalykų jau yra įvardyti kitų, jau ir „nukartoti”. Kraštutinis individualizmas, šizofreniška sąmonė, nihilizmas, cinizmas, atsakomybės stoka, nepasitikėjimas aplinkiniais, susvetimėjimas, hiperironiškumas, pašaipumas ir t. t. Bet visa tai tėra ligos simptomai. Kitaip sakant, tai nėra tikroji problema. Tikroji priežastis, mano galva, yra dvasinė. kas, jei ne Dievas ir religija, gali mūsų dvasinį kūną, pavargusią arba sukietėjusią širdį gydyti? Aš nežinau.
Man pačiam galbūt labiausiai apmaudu, kad ne visi nori pripažinti faktą, jog menas gali provokuoti neigiamas sąmonės būsenas, ne tik paįvairinti, bet ir iškreipti pasaulio matymą. Negalima visko pateisinti subjektyvumu – juk iškyla ir menininko atsakomybės prieš save bei kitus klausimas. Nors tai, kaip jau minėjau, nėra paprasta – neužtenka kurti kažkokio optimistinio meno. Kartais ir autentiškas nevilties iškalbėjimas veikia kaip terapija. Vis dėlto manyčiau, kad šiandienos literatūrai itin aktuali tam tikra vaizduotės ekologija, savęs ir kitų saugojimas. Antraip gyvensime apsivertę vaizduotės šiukšlėmis ir jokios akcijos „Darom“ nepadės.
Mindaugas Valiukas
1. Būti jaunam yra geriausia, nes dar turi jėgų ir neblogus dantis. O vaiku ir seniu „lietuviškam dugne“ būti labai keblu ir pavojinga, nes šito amžiaus piliečiai yra mažiausiai apsaugoti. Vaiku vaikui būti nūnai neleidžiama, nes jais reikia užsiimti ir skirti daug dėmesio, net daugiau nei savo augintiniui šuniui ar katei. Kitaip vaikas užaugs, švelniai tariant, kompleksuotas ir korėtais meilės artimui ir apskritai gyvenimui pamatais. Tiksliau – toks ir užauga. Aš ne išimtis. „Vaikai turi žinoti savo vietą“, – sako piktas barzdotas dėdė. Manau, savo vietos nežino 90 proc. žemės gyventojų.
Geriausi dalykai jaunystėje – seksas ir entuziazmas. Ir jei kartais šlubuoja seksas, tai paprastai netrūksta entuziazmo. Nors moksliškai nustatyta, kad entuziazmas išsilaiko vos trejus metus, tiek pat, kiek ir meilė, anot jaunatviško prancūzo.
Dar vienas svarbus dalykas jaunystėje – išmokti gerti. Mokytis geriausia pradėti nuo kokių trylikos. Keleri vėmimo metai ir jau barake su fuksais gali aktyviai demonstruoti aukštąjį pilotažą. Iš aviatorių humoro skrynelės: pilotas nuo pilti, lakūnas nuo lakti. Sveiki, kolegos!
Yra toks terminas „jaunystės klaidos“. Nes jaunystėje leidi sau klysti (gal net kartais tai darai specialiai?). O kas man – jaunam, durnam, neženotam! Jei per daug neprisidirbai, klaidos bus tavo maloniausias atsiminimų senatvėje židinukas. O gal net medžiaga pagražintiems memuarams.
Paprastai memuarai rašomi išėjus pensijon. Bet pradėkit jau dabar, kad ir trisdešimt penkerių, nes pensijos, vyrai, šioj šaly greičiausiai nesulauksim; sumokėję tiek mokesčių… „Ave mortis“! „No Country for Old Man“1.
Reikėtų pakalbėti apie brandumą. Tai svarbiausias aspektas šiame bloke. Tik, deja, beveik nieko apie tai neišmanau. Tad siūlau pasiskaityti W. Gombrowiszių. Niekas geriau už jį apie brandumą neparašys.
2. Menininkų rutina paprastai stipriai nekamuoja. Nes jų smegenys užimtos visokiais absorbavimais, kontempliavimais etc. Kitaip tariant – nuolatos dirba. Net ir sapnai – puikiausia medžiaga opusui; arba – raštelis ant šaldytuvo, konfliktiškas dialogas parduotuvėje, lietaus lašai į elgetos skardinėlę; netgi gavus į snukį galima parašyti romaną apie kerštą. „Everything goes“2. Tik imk. Ką matom, tą dainuojam. Bet viskas priklauso nuo matymo.
Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad menininkui būdinga ir maištas, ir protestas. Meno funkcija – žmogų daryti žmogumi. Pliaukštelėti lazda, jei miegi per meditaciją. Žinoma, skauda. Todėl vartotojas dažnai nepatenkintas, kad jį muša (visai graži gyvenimo ir meditacijos paralelė). Šiuolaikinį meną dėl to ir vertinu, dėl nepatogumo, dėl to smūgio. Tegu šis menas performatyvus, neturintis išliekamosios vertės – jeigu nors trumpam pažadina, tai jau gerai. Ir atvirkščiai, vimdo „entertainmentas“ teatre ir televizijoje.
Oficialiai jau nesu jaunasis menininkas, gal tie klausimai ir ne man, bet ir iš mumijos kartais neatimsi jaunatviško maksimalizmo. Va nuostaba kartais nepakenktų. Nes koks gi yra knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas? Tik vartymas ir persukinėjimas. Ir kaip parašyt eilėraštį be nuostabos? Tai – retorinis klausimas.
3. Apie hierarchijas stengiuosi negalvoti ir nekalbėti. Gyvenu pajūrio miestely, esu vienišas jūrų vilkiukas. Mėgstu skaityti poeziją. Turiu mėgstamų poetų. Jų daug. Turiu nemėgstamų poetų. Jų daug. Pats šiuo metu mažiau rašau, daugiau dainuoju, ką matau. Ar manau, kad yra neįvertintų ir pervertintų poetų? Manau. Ar manau, kad yra geografinė diskriminacija? Taip. Ir žinau, kur gyvena daugiausia šūdmalių.
4. Labai liūdina, kad mano kartos žmonės – Ž. Ilgauskas, R. Šiškauskas, kiek jaunesnis A. Macijauskas – atsisako žaisti už Lietuvos nacionalinę krepšinio rinktinę. Apskritai krepšinis yra labai opi Lietuvos problema. Jis „nususina“ kitas sporto šakas. Kaip kažkas yra pasakęs, kad sostinė „nususina“ provincijas (nebūtinai pritariu). Be to, kai kurie poetai mėgsta žaisti ir žiūrėti „kašį“, todėl mažiau parašo.
Paradoksalu, bet su savo kartos atstovais bendrauju mažiau, nei su jaunimu. Ir žinau tiksliai, kad dauguma jų emigruos. Išvažiuos mokytis arba dirbti. Bet tai ne taip baisu, nes mano karta išvažiavo, o vaikus paliko močiutėms ir auklėms. Prastoji karta, palikusi prarastąją kartą prarastajai kartai.
Kaip minėjau, Unicef tyrimų duomenimis, lietuviai savo vaikams skiria mažiau dėmesio nei augintiniams. Šunis šikina ilgiau, nei pabūna su savo vaikais. Tai nors išmatas surinktų.
Norėčiau „pavaryti“ ant alkoholikų, nors pats nevengiu užminti ant kamščio (ir sutinku, kad kartais geriausias teatras – prisigerti), bet tuo nesididžiuoju.
Na ir savižudybės. Toks vainikėlis ant Lietuvos kapelio. Ir tą vainiką pinam ne tik mes, bet ir vyresnės, ir jaunesnės kartos. Ir tos rūtelės dar ilgai nenuvys.
Kaip tai atsispindi literatūroje, mano kartos rašytojų kūriniuose? Fragmentiškai.
Agnė Biliūnaitė
1. Man, regis, sunkiausia tiesiog būti čia ir dabar savimi. Neprojektuoti savęs per daug toli į miglotą ateitį ir nesidairyti per daug į praeitį galvojant, kaip buvo tada ir kaip būčiau tada pasielgusi, jei būčiau turėjusi dabartinį supratimą. Dažnai, bėgant metams, čia-buvimo įgūdis vis dėlto išsivysto. Negalvoju, ar esu jauna, dažniau mąstau, kiek daug dar nepadariau.
2. Savo rutiną taip pat galėčiau pavadinti maksimalia. Stengiuosi spėti ir suderinti daug skirtingų darbų, veiklų ir pramogų vienu metu. Jeigu būtų mano valia, pankų šūkį keisčiau į „Gyvenk daug, mirk, kai nebeliks ką atrasti“. Greičiausiai noras kuo daugiau visko atrasti, pažinti, suprasti lemia ir tai, kad kol kas nesu pasirinkusi tik vieno literatūros žanro, o vaikštau po literatūros lauką ir čiupinėju jį iš visų pusių (poezijos knyga „Miegantys sufleriai“, Gao Xingjiano romano „Dvasios kalnas“ vertimas iš šiuolaikinės kinų kalbos, eseistika, interviu su meno kūrėjais, scenos menų kritika žurnaluose ir tinklalapiuose, libretas trumpametražei operai „Dviskaita“, dainų tekstai roko grupei ir kt.).
3. Rašytojų pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame, ilgainiui susiformuoja savųjų „mafijos“. Jeigu tampi jų dalimi, natūraliai atsiduri pačiame įvykių – renginių, premijų ir kt. – srovės viduryje ir reikia daug mažiau energijos būti matomam. Nors, pažiūrėjus iš kitos pusės, už tą lengvumą tradiciškai vis dar mokama prie baro. Kaip tik tokio gyvenimo būdo ir nenorėjau priimti, todėl sąmoningai atsitraukiau nuo „suokalbiškosios“ jo formos. Dažnai remiuosi net ne literatūros figūromis, savo panteonui dievų ieškau platesniame kultūros ir pasaulio šalių kontekste, bet jeigu klausiate apie mylimiausią lietuvišką literatūrą, išskirčiau dvi moteris, į kurių tekstus ir gyvenimišką laikyseną nuolat dairausi. Viena jų šiapus – G. Radvilavičiūtė, kita, deja, anapus – J. Ivanauskaitė.
4. Turbūt skaudžiausia ir rimčiausia jauno žmogaus šiandieniniame pasaulyje problema – savo vietos ieškojimas, jausmas, tarsi valstybė, įstatymai, įsisenėjusios tradicijos kaip siena iškyla prieš tavo mėginimą skleistis ir kopti į viršų, į saulę. Tikriausiai kiekviena karta yra linkusi guostis ir vadintis prarastąja. Bet kiekviena visuotinės apatijos ir nuovargio sienoje privalo pramušti savo skylę gaiviam orui plūstelti. Man asmeniškai dabar labiausiai trūksta to, apie ką nuolat rašė ir kinų poetai, ir A. de Saint-Exupéry – „žmogaus ryšio su žmogum“, kaimynų bendravimo, jaukaus bendrumo ir draugiško žmogiško ryšio vienas su kitu viešajame transporte, laiptinėse, eilėse prie kasos ar pas gydytoją. Ryšio ne tik tarp svetimų, bet ir tarp savų – vizualiai tariant, ilgiuosi didelės gražios šeimos už stalo obelų sode. Prieš metus mirė mano senelis ir tik jam išėjus supratau, kad mano asmeninis ryšys su partizanine ir sibirine Lietuvos istorija staiga tapo popierinis. Tad net neabejoju, kad mano kartos misija – surišti tai, kas iširo ir pažiro, istoriniams skersvėjams perpūtus mūsų senelių ir tėvų kartas. Kad Lietuva toliau nebebrigztų.
Žilvinas Adriušis
1. Aš esu dar pusiau sovietinis žmogus ir labai gerai prisimenu „perestrojkos“ aušroje atsiradusį latvio J. Podniekso filmą panašiu pavadinimu „Vai viegli but jaunam“. Taigi pirminės asociacijos su šita žodžių kombinacija apie sunkumą būti jaunam kyla kaip tik iš šito filmo. Skiriasi tik minties konstruktas, vieni sako – ar sunku, kiti – ar lengva būt jaunam. Bet esmė nuo to, matyt, nekinta. Deja, J. Myrdalio neskaičiau. Apskritai manau, kad būti yra sunku. Jaunas ar senas – visa tai nesvarbu. O jaunimo bandymas deklaruoti save ir savo kitoniškumą yra puikiai parodytas tame filme. Rekomenduoju pažiūrėt, jei kas nematėt. Beveik niekas nuo to laiko nepasikeitė, gal tik įgavo maišto dėl maišto atspalvį. O gal netgi ir blogiau, tipišką psichoanalitinį dažą, kai neapykanta sau sublimuojama į neapykantą kitiems. Greičiausiai tai pagrindinė dabartinės mūsų visuomenės problema. Bet ne visas jaunimas, kaip žinome, maištauja. O ir maištininkai dažniausiai pasiduoda ir pasidaro panašūs į savo tėvus. Net dar konservatyvesni. Tačiau jeigu atvirai, be jokių išsidirbinėjimų, jaunystė man – tai gera erekcija, gera kraujo apytaka ir geras apetitas. Ir nieko daugiau. Nes nieko daugiau nereikia, visa kita negali tapti bendrybe, nes kūryboje amžius neturi reikšmės, o štai erekcijai turi, ir tai yra svarbiausia, todėl gera būti jaunam. Ir lengva. Tegyvuoja visų stipriausia erekcija per amžių amžius!
2. Pats kvailiausias suicidinis dekadansas yra šis šūkis, nes, mano nuomone, gyvybė svarbiau už laiką. Nors ką gali žinot… Kita šios ištaros iškelta problema – specifinis psichologinis žmonių tipažas ir tam tikras per visus istorinius laikotarpius gyvavęs toks mąstymo būdas. Jį sugalvojo ne bitnikai, ne hipiai, tuo labiau – ne pankrokeriai. Panašių minčių nemažai surastumėm ir XIX–XX a. Vienoje, Berlyne, Londone, Paryžiuje ar žymiai toliau – iki pat antikos… Bitnikai tik taikliai suformulavo mintį, jau šimtmečius krebždėjusią įvairiausiose galvose. Sukūrė įtaigią iškabą. Civilizacijos didėjimas, miestų augimas, laisvų menininkų, neturinčių globėjų, atsiradimas ir pagimdė tai. Tą slegiantį gyvenimo beprasmybės pojūtį ir akistatą su visatos tuštuma, su kuria turi kovoti pats vienas. Nors gal tai paprasčiausia depresijos forma ir nieko daugiau. Bet jei tai būtų depresija, tuomet XX a. ir jo chemijos pramonė tą lengvai įveiktų. Kaip žinome, neįveikė. deja, šis jausmas niekur nedingo, šiais laikais jis net sustiprėjo. Bet į kažkokias masines psichozes pakartotinai dar neišvirto. Man toks šūkis daugiau asocijuojasi su smagiu laiko praleidimu. Ir didelėm pagiriom kitą rytą, kai labai jau nesinori mirti jaunam. Matyt, didžiausi jaunystės vartotojai ir buvo visi tie garsieji (ir nelabai) ekscentrikai, kurie taip daug privartojo ir taip „užkalė“ organizmą, kad nieko kito neliko – tik „užsilenkti“.
Žinoma, man labai gaila tokių nuostabių sielų, kaip T. Buckley, J. Hendrixas, I. Curtis ar J. Morrisonas, už kuriuos aš, kaip keista, esu jau vyresnis. Ir kartais pagalvoji, ką jie būtų darę dabar. Juk nesėdėtų rankų sudėję. Visada labiausiai skaudi nepabaigtų ir neišsipildžiusių fantazijų galimybė. Kita problema, kaip taikliai pažymėjo K. Cobainas, tokia: „Kenčiu daugiau, nei galiu ištverti.“ Ir štai čia atsiranda tikra egzistencijos dilema – būti ar nebūti. Aš manau, kad ar tiesioginė, ar lėta, ilgai save marinant svaigalais, savižudybė yra vis tiek savižudybė. Bet ji nėra vienintelė filosofijos problema, kaip teigė A. Camus. Tai yra poeto, vardu Hamletas, problema.
Ir iš tikrųjų ji jokia dilema – tik paprasčiausiai sunki psichinė būsena. Prancūzai, būdami cirko kultūros atstovais, nuolatos viską nusirašo nuo anglų, vokiečių, senovės graikų ir pritaiko prie savo paryžietiško mentaliteee… Visada bohemos erdvėje yra labai daug melancholiško asmenybės tipažo, o konkrečiau – melancholiškos tulžies, kuri yra apnuodijus menininko organizmą; žmogaus-kūrėjo, nuolat balansuojančio tarp nenoro gyventi ir noro mirti. Ir štai kas keisčiausia, M. Masonas buvo arčiausiai tiesos, teigdamas, kad kai nori mirti, turi tikslą, o kai nenori gyventi – lieka tik vidinė tuštuma. Matyt, menininkui galimi tik tokie du keliai. dvi dvipoliarės būties formos. Arba nenorėti gyventi, arba norėti mirti. Eroso ten nėra. Yra tik Tanatas. Bet gal apseisim be Froido… Kaip su šiais instinktais kaunasi ne roko, o literatūros kūrėjai? Nežinau. Kiekvienas, matyt, savarankiškai. Ir nors dažnas turi šitą problemą, bet garsiai nesako, vaidinas normalų… Jei neturi – toks jis ir menininkas. Apsišaukėlis… O kalbėdamas apie rutiną ir vartojimą pastebiu paradoksą. Kuo daugiau vartoji, tuo mažiau rutinos. Aš esu meno vartotojas ir rutinos problemos mano gyvenime nėra. Pasakyčiau dar daugiau – aš norėčiau tapti tik meno vartotoju, tada galutinai išspręsčiau savo pasąmoninius prieštaravimus, nes vaidindamas kūrėją apgaudinėju ir save, ir kitus, vis labiau suprasdamas, kad toks nesu.
3. Esu literatūroje kokie dešimt metų. Atsiradau netikėtai ir netikėtai toliau būnu nebūdamas. Kaip naras. Nelabai randu sau vietos. Nelabai ir ieškau. Nes gerai ir taip. Gaunu viską, ką ir kiti, pereinu ar perėjau visus tuos pažinimo tarpsnius ir tik viena neaišku – ar būdamas literatūroje nebūni gyvenime, ar būdamas gyvenime nebūni literatūroje. Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. visos tokios snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės… Mums reikia savojo Cz. Miłoszo, kuris, nespaudžiamas konjunktūros, kompleksų ir išlaikydamas distanciją, galėtų imtis šio darbo. Galėtų tuo užsiimt Amerikos lietuviai su T. Venclova priešaky. Nes su mūsų postsovietine publika prasidėti tikrai neverta. O išlikusi hierarchija yra iki kaulų smegenų tuščia ir niekinė, nes tai hierarchija, atsiradusi iš okupuotos sąmonės literatūros. Ji susiformavo dar sovietmečiu ir iki šiol neišsisklaidė.
Dauguma sovietinės literatūros yra visiška makulatūra, nes buvo parašyta žmonių, neturėjusių laisvo pasirinkimo. Ir kuo toliau, tuo labiau ji man nepatinka. Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reikėtų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiško postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. Nes dėl netobulos mūsų istorijos ir perdėtai užspaustos pasąmoniniais kompleksais sąmonės vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi lyg sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. Be to, net ir dabar neaišku, kas yra lietuvių, o kas yra Lietuvos literatūra. Taip pat reikia konkrečiai nubrėžti ribą tarp to, kur jau yra literatūra, o kur – tik literatūros bandymai. Ir pats svarbiausias dalykas, ką mes turim padaryt artimiausiu metu, – tai reformuoti pačią kalbos struktūrą, kadangi visos mūsų lietuviškos civilizacijos problemos yra dėl nelaisvos, per lėtai besivystančios kalbos. Reikia pagaliau išlaisvinti kalbą nuo XIX–XX a. dogmų ir prisiderinti prie europietiškų tendencijų. Keitimosi kriterijus turi būti ne praeitis, bet ateitis.
Pribrendo laikas prisiminti A. J. Greimo straipsnį „Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė“. Jis ten labai aiškiai nubrėžė kalbų vystymosi gaires, pvz.: „Imant tiktai ribotą indoeuropiečių kalbų grupę, atrodo, viena iš ryškesnių tendencijų yra sintetinės kalbos struktūros pakeitimas analitine. Vakarų Europos kalbų evoliucija iš sintetinės į analitinę rodo jei ne pažangos kelią, tai bent šio tipo civilizacijos vystymosi kryptį. Charakteringiausiu pavyzdžiu čia bus turbūt romanų kalbos. Atsiskyrusios nuo lotynų kalbos, jos per trumpą laiką visiškai pamiršo daiktavardinę fleksiją, pakeisdamos ją gryna analitine prielinksnių – santykius reiškiančių įnagių – sistema; per keletą amžių visiškai žlugo be galo paini ir darni sistema, pakeista, remiantis pagalbiniais veiksmažodžiais BŪTI ir TURĖTI…“ ir t. t. Toliau necituosiu, nes nėra vietos visam tekstui ir tik geri kalbininkai galėtų įvertinti A. J. Greimo idėją. Mane jis įtikino. Tad kodėl nepabandžius susėsti prie apskrito stalo ir nepadiskutuoti, kaip atrodytų taip reformuota mūsų kalba ir ar verta ją reformuoti… Bet intuicija kužda, kad dėl didelės anglų kalbos įtakos gyvenimui mūsų kalba savaime linksta į tą pusę, tik mes jai nepadedame. Kas ryšis šiai didingai reformai? Iš sintetinės kalbos – į analitinę! Štai kur būtų revoliucija! Jei pavyktų tai padaryt (pabudinti kalbą iš letargo), mes daug greičiau progresuotume ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Gal net pasikeistų mąstymo būdas. Būdas senovės lietuvių ir žemaičių. O nuo to gal ir smegenys pagerėtų. Nes dabar lėtai vegetuojam, nežinodami, ką daryti. Padarom bent tai…
4. Kaip jau minėjau, laikausi seno kalambūro: „Pabučiuokit man į š… aš tarybinis žmogus.“
Žmogaus siela nesikeičia, keičiasi tik technologijos, darydamos įtaką tai pačiai sielai.
Ir truputį lyriškiau, kad nebūčiau toks brutalus ir vulgarus, pacituosiu žinomo poeto patetišką ištarą apie kartų problemas: „Ką gi – kartos keičiasi. Diktofonas šlama ir užsikerta. Pašnekovams rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise: ar kančia ir gailestis turi prasmę ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.“ Problemos, kaip matome, tos pačios, taip bent atrodo garbiam poetui, tačiau visada išliks priešprieša tarp tradicinių vertybių ir noro jas keisti. Deja, mes gyvename ne kūrėjų amžiuje ir ne maištininkų amžiuje. Mes gyvename didžėjų amžiuje. DJ šešėlyje… Ir šitas palengvinto kūrybinio mąstymo modelis apraizgęs visas kasdienio gyvenimo sritis. Paprastai sakant, didžėjus nei muzikantas, nei kompozitorius. Jis – tarpininkas. Vagiantis iš kitų geriausius gabalus, miksuojantis ir darantis pigią mišrainę. Jokio originalumo. Vien tik citatų kompiliacija. Lengvai ir greitai. Lengva yra iš kitų imti ir paskui rėkti, kokie tapome konkurencingi. Oho… Bet esame tik didžėjai, nemokantys nei gerai groti, nei kurti muzikos, jau nekalbant apie kompozicijos amatą.
Išeitis viena ir seniai nurodyta: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…
Žinoma, dabar labai populiaru ieškoti kartų skirtingumo požymių, tai labai gerai. Vis įdomiau gyventi. Jų tikrai yra. Manau, aš priklausau tai kartai, kurios pagrindiniai svaigalai yra spirituoti gėrimai, arba alus, be to, dar gerai moku rusų kalbą. Šie du požymiai galėtų turėti kokių nors apčiuopiamų prerogatyvų prie kitus. Kiti gi jau gerai „Špykina“ angliškai ir jų svaigalai be alkoholio yra žolė bei kiti narkotikai. Bet kažkokių labai konkrečių skirtumų kalbinio stiliaus lygmeny atrasti nelengva, nors tas sugalvojimas tekstuose.lt grupuoti literatūrines kartas pagal gimimo metus ir įvardyti jas, kaip trijų 555 ar trijų 777 kartą, vertas pagarbos. Tačiau, nors gerb. numerologas D. Gintalas ir stengiasi, remdamasis savo erekcijos jėga, visus sustumti į lentynėles, vis vien bendrybių, būdingų tai ar kitai kartai, sunkiai teatranda. Bet bandymas yra. Ačiū bent už tai. Linkime toliau jaunatviško maksimalizmo, geros erek… Tik kur dėt visą XIX amžių? O XXI?.. Kai mes atėjom į savarankišką gyvenimą, Lietuvos pyragas jau buvo pasidalytas. Gavom trupinius, o kiti net jų neuostė. Ir taip norėtųsi lyg tame naujame Holivudo filme „Šalutinis efektas“ sudaryti sutartį su kokiu biesu, gauti tabletę, kūrybinį narkotiką, nerealių galių galimybę, motyvacijos cunamį, prarasti baimes ir uždarumą, išsivaduoti iš nevilties, vienatvės, skurdo ir melancholijos; sužinoti, ką iš tikrųjų turi daryti gyvenime ir tik per keturias dienas parašyti romaną! Bet kur rasti tą, kuris pardavinėja įkvėpimo šaltinį? Nes, deja, kūryba – sunkus, ilgas ir varginantis procesas, jokiais pinigais neišmatuojamas darbas, dažniausiai neatnešantis norimų rezultatų. O problema visada ir visais laikais kiekvienam žmogui (rašytojui ar nerašytojui) liks viena ir esminė – kaip rasti savo vietą gyvenime. Visa kita – tik iliuzijos.