literatūros žurnalas

Algirdas Grigaravičius. Grįžtant prie „Aušros“

2017 m. Nr. 1

Prieš keletą metų Domas Kaunas labai aiškiai išdėstė: „Aušros“ sumanymą galėjo įgyvendinti Prūsijos lietuviai Andrius Vištelis (1837–1912), Martynas Šernius (1849–1908) ir Jurgis Mikšas (1862–1903), prie jų netrukus prisidėjo Jonas Basanavičius (1851–1927), kiek vėliau – Jonas Šliūpas (1861–1944). Ir mūsų laikais laikraščio sumanymo ir gyvavimo byla nesibaigia.
2015 metais istorikas Česlovas Laurinavičius, suabejojęs istoriografine tradicija laikyti „Aušrą“ tik visuomeninio-kultūrinio pobūdžio leidiniu, pabandė kolegas išjudinti, pateikdamas tezes tema „Aušra“, kaip politinis modernios Lietuvos projektas“. Jos sukasi apie įžiūrimus „Aušros“ tekstuose etnografinio principo apmatus ir jų išvestines įvairiose srityse. Tad prie lietuviškos spaudos pirmagimio ir daktaro vaidmens jo istorijoje tenka grįžti. Ir tai dėsninga, nes kiekviena karta turi savų klausimų ir vertybinių interpretacijų.
Masinėje tarpukario literatūroje ir spaudoje „Aušra“ retai nebuvo laikoma didvyrišku reiškiniu. Kairiesiems būdingą poziciją rastume Petro Rusecko (1883–1945) knygelėje apie spaudos draudimo laikus. Autoriui tai ramios dvasios laikraštis, daugiausia skelbęs apie Lietuvos praeitį, jos senovę, besistengiantis sukelti lietuviams tėvynės meilę, tautinį susipratimą ir ypač pastūmėti į išsivadavimą iš lenkų įtakos. Apie būtinus tais laikais reikalus, krašto ateitį, rusų valdžios darbus, priespaudą ir daromas lietuviams neteisybes beveik nieko negalima rasti, nes manyta, kad ramią „Aušrą“ įsileis į Lietuvą, nors žmones nuolat ragino rašyti valdžiai prašymus dėl spaudos atgavimo ir lietuvių kalbos grąžinimo į pradžios mokyklas. Bet, nepaisant ramios ir netgi pataikaujančios valdžiai dvasios, rusai nenorėjo nė girdėti apie spaudos grąžinimą ir leisti laikraštį Lietuvoje. Priešinga nuomonė išsakyta pačioje XIX a. pabaigoje, pasidžiaugiant lietuvių dalyvavimu pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 m., kai iš visos širdies konstatuota, kad čekų tautiniai tikslai taip šviesiai apsireiškė, jog jų tautai „ant naudos pasiliko“, bet atkreipė ir mūsų garbių tėvynainių akį tiek, jog pažadino mintį „Vyrai, pajudinkime žemę“, „Vyrai, pajudinkime savo tautą“, laimei, nepalikusią be tikrojo vaisiaus, nes pasirodė „Aušra“ ir kaip tikra Venera pakėlė darbininkus iš ramaus miego į darbymetį. Sugretintos nuomonės atrodo kraštutinės, tačiau įvykio dvasią atspindi, nors apsako skirtingų pozicijų retorika.
1923 m. kovo 11 d. paskaitoje Vilniuje, skirtoje „Aušros“ 40-mečiui, daktaras jos pasirodymą pavadino tautinio atgimimo, tautiškumo stiprėjimo ir nepriklausomybės idėjos sklaidos pradžia. Laikraščio nuopelnus pripažįsta ir gerbia „visi Lietuvos apšviestūnai“. Tai buvo perversmas lietuvių gyvenime ir naujo istorinio etapo užuomazga. Leidinio programą sudarė „Priekalboje“ išdėstyti dalykai: pagal išgales teikti skaitytojams žinių, kad lietuviai geriau pažintų savo garbingą senovę ir praeitį, kurios gėdintis neprivalo, vesti kovą su tais, kurie lietuvių kalbą slopino ir naikino. Užtarti ją bažnyčioje ir mokykloje jau tada atrodė tautine pareiga. Dvasinis žmonių švietimas buvo paliktas kunigams, o „Aušra“ buvo tik pasaulietinis leidinys, pradžioje užsienio politikos manyta neliesti. Svarbiausią, pasak daktaro, įtaką laikraštis padarė lietuvių raštijai ir apšvietimui. Pasitelkęs Silvestro Baltramaičio (1841–1918) bibliografiją, pateikė išleistų knygų statistiką. Per tris šimtus penkiasdešimt metų joje užfiksuota tūkstantis du šimtai pozicijų, o 1883–1903 m. išleistos net tūkstantis keturi šimtai šešios knygos. Paskaitą baigdamas J. Basanavičius pabrėžė, kad „Aušra“ parodo ne tik idėjos radimąsi, bet ir jos evoliuciją bei įsikūnijimą, nes, tapusi tautinio judėjimo centru, ir žlugusi sulaukė sekėjų spaudos bare. Daktaras kelis kartus akcentavo, kad laikraštis paskatino kunigus tautiniam darbui. 20-osioms metinėms skirtuose atsiminimuose liberalią laikraščio kryptį laikė nepriimtiną kunigijai, kas ir užkirto leidiniui tolesnį gyvavimą. Priminsime tuometį „Aušros“ apibūdinimą „Varpe“, pareikštą redaktoriaus Juozo Bagdono (1866–1956): ji turėjusi ne politinį, o tautinį-kultūrinį pobūdį, nebuvo konservatyvi ir klerikalinė, o liberali ir demokratinė, savuoju idealu matė tautiškai atgimusią Lietuvą, lietuviškai kalbančią, manančią ir jaučiančią, laisvai besidarbuojančią tautinėje dirvoje, o jos artimiausiais troškimais buvo spaudos, lietuvių kalbos vartojimo teismuose ir administracijoje laisvė ir lietuviška mokykla. Šitoks laikraščio vertinimas persikėlė į 1936 m. išleistą Adolfo Šapokos (1906–1961) redaguotą Lietuvos istorijos vadovėlį gimnazijoms. Nuomonė pasiliko vyraujanti XX a. tekstuose ir tyrinėjimuose.
Kalbininko Prano Skardžiaus (1889–1975) požiūriu, mažas aušrininkų būrelis, jausdamasis ne per daug stiprus ir pajėgus, pasirinko ramų vidurio kelią: atsisakė politikos, srovinių bei tikybinių klausimų ir vien spausdintu žodžiu stengėsi įkvėpti lietuviams tautinę sąmonę ir gaivinti tautinę kultūrą (pakitusiose tautinės kultūros plėtojimo ir stiprinimo sąlygose tokį kelią XX a. pradžioje, remdamiesi bendrais tautiniais tikslais, akcentavo viltininkai). Jam svarbu, kad pasirinkę pasyvų pasaulietinio ir kultūrinio darbo kelią, gerokai pasisukusį į romantizmą, ryškindami ir kristalizuodami tautinę sąmonę, skatino susimąstyti, apsispręsti ir pradėti galvoti apie savas teises ir jų gynimą. Šiuo atveju klaustina, kiek laikraštis kritikavo susidariusią Lietuvoje padėtį. Juk nacionalistinė jos kritika sudaro didelę tautinio judėjimo patrauklumo ir motyvacijos persiorientuoti abejojantiems ar svyruojantiems dalį, įtikina esamomis negerovėmis realybėje, kurios turi būti pašalintos.
Apibendrinant „Aušros“ pasirodymo kontekstą, galima pritarti Vincui Rasteniui (1905–1982), rašiusiam, kad be liberalizmo kūdikio – tautų apsisprendimo teisės – J. Basanavičius jos nebūtų išleidęs.
Vertindami aušrininkų požiūrį į Lietuvos praeitį, kertine mintimi galime laikyti Zenono Ivinskio konstatavimą, kad XIX a. antroje pusėje buvo akivaizdi nyki dabartis ir stengtasi kuo labiau garbinti išnykusius laikus. Romantikams būdingas liaudiškumas. Jeigu tauta atgimsta, jos istorija turi tęstis ateityje. Skirtingai nuo Simono Daukanto (1793–1864) ir Teodoro Narbuto (1784–1864), jie įžiūrėjo lietuvių perspektyvą. Redos Griškaitės nuomone, daktaras, semdamasis stiprybės iš praeities, kūrė ikikrikščioniškosios Lietuvos aukso amžių. LDK tradicija ir jos gaivinimas sulaukė priešiškumo ir išgrynintas lietuviškumas baigėsi Vytauto mirtimi. Jeigu tikrosios Lietuvos istorijos negalima atidalinti moksliniais argumentais, jos atkarpa nukeliama į ištakas. Vidurinės kartos mūsų istorikai mano, kad autentiškos, ikikrikščioniškosios liaudies kultūros garbinimo tradiciją, iš dalies pratęsiant daukantišką pasakojimą, formavo „Aušra“ su daktaru priešakyje, nors joje atsirado vietos ir Vytautui, o bundantiems lietuviams didžiausiu pavojumi laikyti lenkai. Alvydas Nikžentaitis priminė to laiko lietuvių jautimąsi lenkų „jaunesniuoju broliu“. Istorikai Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis savo tyrinėjime „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ žemiškai konstatavo kalbos vaidmens reikšmę „Aušroje“: buvo iškeltas aiškus lingvistinis kriterijus, parankus kuriant tautinei tapatybei reikalingą pradinę nuostatą opozicijai savas–svetimas konstruoti. Kad kalbos bendrumas virstų tautine konsolidacija, gimtosios vartojimas turėjo tapti ir aukštesniųjų sluoksnių savastimi. Istorikai pabrėžia, kad aušrininkai buvo įsitikinę, jog lietuvių kalbos gėdijimasis, pridėtume, ir nepasitikėjimas ja viešajame gyvenime, kilęs iš garbingos tautos praeities nežinojimo, ką nurodo ir „Priekalbos“ motto. Menka lietuvių inteligentija ėmėsi kurti, jos akimis žiūrint, autentišką lietuvišką tapatybę, kuri neįmanoma be kolektyvinės atminties vaizdinių, užfiksuojančių reikšmingas jai idėjas. Tik emocingai suvokti ir išgyventi jie bemoksliam kaimiečiui išlieka dvasinėje patirtyje. Tikslui labai tiko lietuviška tematika rašiusių lenkų romantikų kūriniai, semiantis iš jų aiškių, paprastų, lietuvius aukštinančių, įtaigių ir refleksijos nereikalaujančių dalykų. J. Šliūpas tvirtino, kad Adomas Mickevičius (1798–1855), Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887), T. Narbutas ir kiti „<…> būdami bajorais, sulenkėjusiais lietuviais, jautė lietuviškai ir mislijo, norint rašė lenkiškai“. Polemizuodamas su Poznanės lenkų laikraščiu, J. Basanavičius tvirtino nemažą garsių lenkų būrelį esant lietuviais, o jei Lietuvos praeitį aukštino lenkiškai, tai kalta lenkų įtaka „ant Lietuvos reikalų“. Algis Kalėda teigia, kad A. Mickevičius kaip kūrėjas turėjo milžinišką reikšmę tautinio atgimimo korifėjams Antanui Baranauskui (1835–1902), Jonui Mačiuliui-Maironiui (1862–1932), J. Basanavičiui, Vincui Kudirkai (1858–1899), tačiau jie „Vėlinių“ idėjines pasiūlas vertino selektyviai, derindami su lietuviško patriotizmo nuostatomis ir atmesdami unijinius siekinius. Kad ir keldami į padanges J. I. Kraševskį už „Vitolio raudą“ ir kitus lenkų autorius, besigėrinčius Lietuva, drauge su jais polemizavo, pabrėždami lietuvių kalba kuriamos literatūros ir etninės kultūros prioritetus. A. Kalėda nurodo, kad santykius su lenkų literatūra lemtingiausiai paveikė lietuvių tautiškumo, kultūros ir literatūros interesai. Ta lenkiškų tekstų atranka labai akivaizdi, kai pavartai 1858 m. Lipske išleistą A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ (LLTI biblioteka, inv. Nr. B2158) ar kitų lenkų romantikų kūrinius, išleistus XIX a., iš asmeninės J. Basanavičiaus bibliotekos ir pamatai jo pasibrauktas eilutes. Čia kalbėtina ne apie istorinio palikimo dalybas, o atitinkamų kūrinių ar vaizdinių įtrauką į lietuvišką sąmonę, emocionaliai susitapatinus su kai kuriais iš jų tautinio judėjimo veikėjams. Tad „Aušros“ reikšmė tautinei sąmonei gaivinti nagrinėtina neatsietinai nuo atskirų Lietuvos istorijos fragmentų įskiepijimo joje ir lietuvių kalbos sakralizacijos, siekiant ją prilyginti civilizuotoms kalboms. Kalbininkas Andrius Ašmantas (1906–1941) teigė, kad 1856 m. Prahoje pasirodžiusi Augusto Šleicherio (1821–1868) „Lietuvių kalbos gramatika“ lietuvių inteligentus perskėlė į dvi dalis: vieni pasuko jos praskintu moksliniu keliu, kiti dar labiau įsitikino, jog jų kalba geriausia, skambiausia ir visų seniausia, tiesiog visų kalbų motina. Pirmiesiems priklausė vyskupas A. Baranauskas, daktaras įtikėjo romantinėmis aušrininkų tiesomis, kad „visa tai lietuviška ir iš lietuvių kalbos“. Jam Kipras virto lietuviškiausia Kupros sala. Tokias nuomones iš Paryžiaus rėmė Mikalojus Akelaitis (1829–1887), o tilžiškis Vilius Bruožis (1843–1909), vienintelis Prūsijos lietuvis pasaulietis, baigęs aukštuosius mokslus ir tapęs medicinos mokslų daktaru, paskaitoje „Birutės“ draugijoje klausė, ar rojuje kalbėta lietuviškai. Reikėtų kiek paaiškinti lietuvių kalbos vartojimo asmeniniame ir viešajame gyvenime virsmą lietuvio kriterijumi. Tautinio judėjimo šalininkų paieškai, propagandai plėsti neturint kilmingų ir turtingų mecenatų, neišsilavinusiems ūkininkams patraukti tiko paprastas kaip Dievo įsakymai teiginys. Nuo rusų skyrė tikėjimas, su kalbančiais lenkiškai radosi virtinė istorinių ir kultūrinių keblumų. Piršosi natūralus sprendimas pasirinkti lietuvių kalbą, nes nestigo mažesniųjų tautų atbudimo pavyzdžių. O vėliau vedliai ir jų šalininkai, kaip valstybėje valdantieji ir valdomieji, daugiau susisieja ne prievartos, o tarpusavio priklausomybės ryšiais. Kriterijus virto judėjimo tradicija ir masine vertybe, kurią besiformuojantis elitas turėjo pagrįsti ir aiškinti tiek judėjimo viduje, tiek ir už jo ribų, tačiau daugiau agituota, bet ateičiai svarbesnis buvo praktinis veiksmas: viešumoje prie kaimiečių lietuvių inteligentams vartoti gimtąją kalbą. Šiuo atveju artimose, lokalinėse aplinkose būtini pavyzdžiai, kad žinia ir gandai kuo plačiau pasklistų. Paskleistas „šūkis“ ideologiškai „represavo“ jį pasirinkusią inteligentų grupę. Manytume, kad etnolingvistinis pradas būdingas visiems valstietišku pagrindu besikūrusiems tautiniams judėjimams, kurių pagrindinę rėmėjų masę sudarė neišsilavinę žmonės. Natūraliai, kaip buvo, suvokiant mūsų nacionalizmo radimosi pobūdį, nereikėtų jaustis kaltiems ir tūpčioti prieš „tobulesnes“ tapatybes.
„Aušroje“, pagal Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos 2015 m. išleistą pirmąją J. Basanavičiaus bibliografijos dalį, daktaras 1883 m. paskelbė dvidešimt du tekstus, 1884 m. – dvidešimt, 1885 m. – dvidešimt penkis, 1886 m. – septynis (iš viso septyniasdešimt keturis), iš kurių trylika – knygų recenzijos. Tokius skaičius jis pasiekė tik grįžęs į Vilnių „Vilniaus žiniose“. 1905 m. išspausdino dvidešimt keturis tekstus, 1906 m. – aštuoniolika. Zigmo Zinkevičiaus pateikta statistika nurodo, jog „Aušroje“ daugiausia paskelbta Mečislovo Davainio-Silvestraičio (1849–1919) tekstų (aštuoniasdešimt dvi publikacijos, apimančios apie du šimtus šešiasdešimt puslapių), antrasis pagal apimtį J. Basanavičius (šešiasdešimt šešios pozicijos, apie du šimtus penkis p.), darbštusis J. Šliūpas trečioje vietoje (šimtas viena publikacija, apie šimtą septyniasdešimt p.). Įdomu, kad M. Davainis-Silvestraitis 1883 m. gegužės 21 d. pasiuntė daktarui straipsnį lenkų kalba „Gentis. Tauta“. Nors „Aušrai“ dėl mokslinio pobūdžio netiks, bet lenkams padėti nenorįs. Juozo Tumo (1869–1933) žiniomis, daktaras 1883 m. iš 300 puslapių prirašė 85, kas sudaro beveik trečdalį, 1884 m. iš 424 p. – 67, šeštadalį, 1885 m. iš 415 – 47, devintadalį, 1886 m. iš 192 – 15 p. J. Basanavičius ne kartą tvirtino, jog suredagavo pirmuosius penkis numerius, o dar du redagavo. Laiškus su rankraščiais pagal 1883 m. užrašus J. Mikšui siuntė liepos 14 ir 26 d., rugsėjo 22 d., o gruodžio 15 d. – J. Šliūpui. Ilgesnieji daktaro straipsniai, paskelbti pirmųjų metų „Aušroje“, baigti 1882 m. vasarą. Galima tvirtinti, kad iki metų pabaigos buvo aktyvus redaktorius. Situacija keitėsi po 1883 m. gruodžio 7 d. įvykusio pirmojo pasimatymo su būsimąja žmona Prahoje, po kurio gyvenime daugiausia vietos užėmė meilės reikalai ir lietuvių kilmės paieškos. Šiuodu dalykai 1884 m. žiemą ir pavasarį labai persipynę, nes kankino moralinė dilema, kai išvyko į Vieną ir nemalonioje situacijoje paliko sužadėtinę, o dar rūpėjo būsimos šeimos finansinė ateitis. Graužatį stengėsi slopinti įtemptu darbu bibliotekose, ką rodo šeši didoki išrašų sąsiuviniai jo fonde iš Vienos bibliotekų. Kiek vėliau daug laiko užėmė tiesioginės gydytojo pareigos Lome, smarkiai sutrukdė plaučių uždegimas, šiltinė, Serbijos–Bulgarijos karo įvykiai, esant miestui pafrontėje. Konkrečiau įvardyti nutolimo nuo „Aušros“ reikalų priežastis įmanoma tik tikslingai tiriant pagrindinių aušrininkų susirašinėjimą, o dėl „Aušros“ sumanymo visų pirma paskelbiant 1882–1884 m. M. Šerniaus laiškus J. Mikšui (LLTI BR, F1-4066). Tačiau yra aišku, kad daugiausia prirašęs M. Davainis-Silvestraitis lemiamos idėjinės įtakos – kaip J. Basanavičius – laikraščiui neturėjo. „Priekalbos“ mintys pakankamai akcentuotai pakartotos programiniame eilėraštyje „Aušros“ skaitytojams ir emocingame straipsnyje „Būk pagirta, žeme tėvų mūsų!“, perėmus leidybą J. Mikšui.
Č. Laurinavičius iškėlė prasmingą klausimą dėl politikos buvimo „Aušroje“. Slinktį į tą pusę rodytų Justino Dementavičiaus monografija „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“, kur daroma išvada, kad alternatyvi, nepolitiška aušrininkų veikla, turėjusi apsiriboti „rūpinimusi kultūrine tėvynės savastimi ir valdystės ūkinio efektyvumo didinimu“, politiką pristatinėjo tik kaip netrokštamą galimybę, bet kartu atvirai parodė ir savos politikos galimybes, kad ir neskatinant jų siekti. Darius Staliūnas praplėtė lietuviškojo nacionalizmo, jį priskirdamas etnonacionalizmui, propaguoto „Aušroje“ ir jos leistuose kalendoriuose, problematiką, prabildamas apie seniau nagrinėtas ir naujas temas: tautos sudėtį, kalbą kaip tautiškumo kriterijų, etninę kilmę kaip „amžinąjį palydovą“, garbingą praeitį, Lietuvos ribas, politinius siekius, Lietuvos priešus lenkus, imperinę valdžią (kompromiso su ja ir kritikos požiūriais), žydus. Išvadose jis nurodo laikraščio politinę programą buvus nuosaikią, nes aušrininkai manė, kad svarbiausia apšviesti ir sutelkti liaudį, o politinio savarankiškumo būtų galima siekti vėliau, sulaukus palankios geopolitinės situacijos.
Manytume, jog viešas apolitiškumo deklaravimas „Priekalboje“ yra taktikos dalykas, kad nebūtų kimbama prie skaitytojų ir autorių Lietuvoje bei laukiant nuolaidų iš carinės valdžios. Tai patvirtintų 1888 m. vasario 18 d. J. Šliūpo laiške daktarui dėstomas sumanymas kartu leisti atgaivintą „Aušrą“ ir „Lietuvišką balsą“, atkurtoji turėtų būti „objektyviškesnė“, idant Prūsijos valdžia „neimtų smaugti“. Kitokį vaizdą regime J. Basanavičiaus straipsniuose 1883 m. pirmojo pusmečio Rusijos laikraštyje „Novoje vremia“ lenkų klausimu ir ypač aušrininkų susirašinėjime. Štai 1884 m. sausio 26 d. laiške J. Šliūpas, „Aušros“ redaktorius, iš Bitėnų broliui Stanislovui atsiliepė apie J. Mikšą: „žmogus dar nesubrendęs“, „minkštainis“, pasaulio nepažįsta, buvo įsipainiojęs įvairiose pinklėse, stojęs ir prieš teismą, apsišvietęs „šiaip sau“, politikos dalykuose „visai nieko nesuprato“, tai matyti iš jo raštų pirmuose trijuose numeriuose. Viso to jam buvo per daug ir, turėdamas redakcijos pinigų, paspruko už sienos, apsilankė Raseiniuose, Rygoje, Liepojoje, Šiauliuose. Ir pasitikinčiai pabrėžia: lietuviams politika nesvarbu, dabar jis apie Lietuvą viską maždaug žino, namie būtų neišgirdęs, vokiečiai nori Lietuvą prisijungti, bet jeigu tautiečiai nemiegos, tai galės tuo reikalu žodį tarti. Švenčiant „Aušros“ pasirodymo 40-metį, buvęs redaktorius pateikė ištraukų iš savo straipsnių, paskelbtų Miko Tvarausko leistoje „Unijoje“. 1885 m. sausio 17 d. straipsnyje „Nauja sėkla“ užsidegęs parašė, kad laisvės, brolybės ir lygybės sąlygomis atsiras Lietuvių–latvių respublika, tokia kaip Prancūzija, Šveicarija ir kitos valstybės, prisiminė ir Lietuvių literatūrinės draugijos susirinkime Tilžėje 1884 m. sausį pareikštą nuomonę, kad, konfliktuojant pangermanizmui su panslavizmu, maskoliams besiveržiant į Vakarus, o vokiečiams į Rytus, išdygs „Lietuv.-Latvija, neutrališka žemė, kaip kad yra Šveicarija“. Tokia idėja dalį lietuvių inteligentų motyvavo veikti ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Vasario 7 d. vedamajame „Baidyklė ir viltis“ svarstė karinio konflikto tarp Vokietijos ir Rusijos tikimybę. Lietuviai ir latviai turėtų paskelbti pasauliui, jog yra „lietuv. latviška giminė“, turinti savo žemę ir pasirengusi ją ginti nuo svetimųjų, praliedama kraują. Tai dora ir teisinga, todėl pasaulis „iš akių nepames“, o krašto vidiniai pajėgumai, latvių ir lietuvių drąsa bei atkaklumas ginantis privers rusus ir vokiečius pagalvoti. Taigi J. Šliūpas nebuvo naivus jaunikaitis. Tai rodo laiškai Poznanės lenkų laikraščio redaktoriui. A. Vištelis siuntęs jam „Dzennik Poznanski“ 1884 m. kovo 9 d. (Nr. 58) skelbto J. Šliūpo laiško vertimą, smerkė politikavimą, komentavo, kad redaktorius lenkas parodė „prasčiokėliams meilingumą“, o „Aušros“ dienos suskaitytos. Pradedantiems trečią dešimtį jauniems veikėjams glostė savimeilę „lietuvių klausimo“ pasirodymas viešajame gyvenime, reakcijos gi kėlė užsispyrimą veikti be ilgesnės atodairos toliau. Tautinį romantizmą lydėjo jaunų galvų savaip suvokiami bei reflektuojami politiniai dalykai, bet ar tokio jau naivaus pragmatizmo lygmenyje? Kokia galėjo būti strategija? Lietuvių klausimo iškėlimas Rusijos bei Europos spaudoje ir šviesuomenės simpatijų bei užuojautos įgijimas. Šitai aišku iš J. Basanavičiaus tekstų rusų laikraščiuose ir džiaugsmo 1883 m. balandžio 3 d. laiške J. Mikšui dėl jų paminėjimų Austrijos ir kitų užsienio šalių periodikoje. Mūsų aušrininkų įvaizdis pernelyg idealizuotas. J. Šliūpas 1884 m. kovo 8 d. parašė A. Višteliui: „<…> be politikos šiandien nieko padaryti negalime, o politikauti reikia ir su kunigais, ir su vyresnybėmis. Taigi norint iš manęs juokiesi už politikavimą, vienok aš matau, kad tiktai tokiu būdu tėra galima ką gero padaryti. <…> Matau, jog gyvenime mekiavelizmas šį tą gali padaryti – šiandien; užtai, nors aš niekada nebuvau mėginęs apsidangstyti tuomi, kuomi neesmi, vienok dabar dėl naudos Lietuvos tai padarysiu ir jau darau“. 1893 m. buvo minimas „Aušros“ pasirodymo dešimtmetis. Jos gyvavimo aspektu įdomus svainių J. Šliūpo ir M. Davainio-Silvestraičio susikirtimas spaudoje. Pastarasis parašė, kad pirmasis pradėjusį eiti leidinį Šiaulių ir Raseinių apskrityse platino su socialistų pagalba, kurie po lietuvystės priedanga skleidė savas idėjas. Tai sukėlė ant kojų žandarus, kurie paštuose pradėjo atplėšinėti lietuvių inteligentų gaunamą korespondenciją, o bajorai lenkai, bijodami „mužikų“ pakilimo, pradėjo juos tapatinti su socialistais ar nihilistais, gąsdino kratomis ir areštais. Po kiek laiko rusai, supratę, kad lietuvių atbudimas yra priešingas kosmopolitiniam socializmui, pradėjo į lietuvystės dalykus žiūrėti pro pirštus (vėliau rašė, kad persekiojimo ėmėsi lenkų kilmės žandarai). Priešingi buvę ir kunigai, laikraščio bendradarbius pašiepiančiai vadinę „aušrininkais“. M. Davainis-Silvestraitis su kartėliu ir nusivylimu rašė, jog lietuviams pykstantis tuoj grasoma: platini lietuviškus raštus, rašai straipsnius, susirašinėji su Prūsija – „nemandravok nes asz ant tavęs maskolius užvesiu“. Per 1863 m. sukilimą daugybė bajorų vaidijosi, bet politikos dalykuose išdavysčių vengė, nors ir žinojo didžiausias vienas kito paslaptis. Tuometėje visuomenėje pasirodžiusi „Aušra“ žmones tikrai pažadino politiniams judesiams. Savaip įdomus ir išraiškingas J. Mikšo atsakymas Zvalioniui (Maironiui?), kur rašyta, kad ant lenkų nešaukiama, o tik pasakoma teisybė, vietiniai „svetimgenčiai“ prieš lietuvystėn linkusius bajorus intriguoja, skleidžia gandus, jog valdžia už susirašymą ir kalbėjimą tarpusavyje lietuviškai persekios ir trems į svetimus kraštus, baugina inteligentus, ieško parsidavėlių, kurie skųstų, kad koks nors ponas žmonėms yra pardavęs ar dovanojęs lietuviškų knygų. Bajoro motina, pati, sesuo verkia, diena iš dienos šaukia: ką darai, save ir mus nuvesi į prapultį. Matyt, poetas iš kvailiausių „Aušros“ priešininkų girdėjęs, kad ji Lietuvos priešams parsidavė. Jei taip būtų, „mes valną kelią visur turėtumėme“. Toliau patikina, kad laikraštis nėra liberalus, tikriems tėviškės mylėtojams, žmonėms ir kunigams, „Aušra“ visada tiko. Jie žmonių „tiesas“ pripažino ir broliams protestantams. „Aušros“ geismas išvien eiti su kunigais, ponais ir ūkininkais, „ale kas kaltas, kad vieni į girę, kiti į lauką bėga?“ Jai nerūpi nei politikos, nei tikėjimo platinimas, o tik Lietuva ir jos tikrieji sūnūs, kurie laikraštį supranta, o ne tie, besišiaušiantys prieš kiekvieną nepatikusį žodį.
Kliudėme dvi temas, faktiškai prie jų teprisiliesdami, bet galvoje lieka kirbėti paprastas klausimas: negi lietuviai bijotų kokių nors neigiamų pasekmių plačiau tyrinėjant tautai istoriniais simboliais tapusius dalykus. „Aušrai“ jau šimtas trisdešimt treji metai, atkurtai nepriklausomybei ketvirtis amžiaus, bet laikraščiui skirtos autorinės ar kolektyvinės monografijos neturime. 1911 m. „Vadove“ istorikas Jonas Totoraitis (1872–1941) paskelbė straipsnių, apimančių „Aušros“ tematikos visumą, taigi, apibendrino savo laikotarpio dvasią po dvidešimt aštuonerių metų. Karti aritmetika.