Algirdas Grigaravičius. Dvi nepasakytos Jono Basanavičiaus kalbos

2011 m. Nr. 11

Jonui Basanavičiui – 160

Tolęs nutolęs nuo mūsų Jonas Basanavičius, lėtų laikų atstovas, išbluko laiko tėk­mėje. Pasiraginame stabtelėti, apsidairyti, bet greičiai negailestingi. Kukli patriarcho vieta istorinės sąmonės kūrimo šerdyje – švietimo sistemoje. Ar verta kalbėti apie didesnį ar mažesnį intarpą vadovėlio tekste? Autoritetų nuosmukis dabartyje, teisių įgyvendinimas kvotų pavidalu, o istorija jau nėra tiesioginė gyvenimo mokytoja, nes jos nesimoko būsimieji karaliai ar valdovai – keliomis klišėmis antspauduoja vertinimus ir tekstus apie tekstus. Pasimokyti sugebame tik iš savų klaidų. Svetimųjų pasiekimai – sakykime, kaimynų išspausdinti Janio Rainio Raštai labiau domina ne valdžios atsto­vus, bet tik kultūros visuomenę. Tiesa akivaizdi: Jono Basanavičiaus akademinio raštų leidimo negreit sulauksime, nėra paskelbtos išsamesnės jo bibliografijos.

Daugiau eksponuojamas Vincas Kudirka, įžvalgus realistas, atnešęs iš Varšuvos neapykantą rusams. J. Basanavičius, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas, idealistas ir romantikas, nors pozityvistiškai tikėjo mokslo galia, iš Maskvos parsinešė lenkų kaip priešų įvaizdį. Vieną daugiau eksploatavo dešinieji, kitą – kairieji. Labiau pasisekė realistui Motiejui Valančiui ir romantikui Simonui Daukantui, tačiau šie autoriai la­biau nutolę nuo mūsų laiko ir nesukelia didesnių vertybinių „nepatogumų“.

Jubiliejai turi magiško patrauklumo, nes žymi ribą. Tai kiek primena miesto atsira­dimą, kai atitvara atskiria nuo gamtos ir kuriama patogi kultūrinė terpė gležnam žmogiškumui. Ir kaip išėjimas už gyvenimo aptvarų. Tebūnie paprasčiau: jubiliejai pristabdo laiko tėkmę ir verčia sumuoti nueito kelio atkarpas, įtvirtinti jas sąmonėje, pasitelkus atmintį, kuri ir yra mūsų neiškritimo iš istorijos garantas.

Pateikiame dvi jubiliejines kalbas, kurių kontekstas gana skirtingas. Pirmoje yra vilties iki Ambasadorių konferencijos sprendimo (1923.III.15) sulaukti Vilniaus pri­jungimo prie Lietuvos. Kalboje aptartas susiliejimas su tautos patirtomis kančiomis. Tos „Jono nuo Kryžiaus“ dvasia persunktos kalbos J. Basanavičius neperskaitė, tik dėkojo iškilmių dalyviams: „Aš taip esmi sujaudintas ir sunervuotas, kad ilgiau kalbėti neįstengsiu.“ Ir linkėjo suėjusiems pagerbti jubiliatą vilniečiams: „(…) kad jums pasisektų neilgai trukus sulaukti Lietuvos susivienijimo, kad jums tektų savo akimis pageidautiną sunykimą lietuvių partyviškumo ir bjaurių tarp savęs rietenų, kurios kenkia tautos gerovei ir josios vienybei, nors šitas pastarasis mano velijimas [troškimas], rodos, liks tik pium desiderium [gerais norais].“ Kad rašto kalbai galioja kitoks etiketas, rodo „Vilniaus lietuviams ir k[itiems] padėkos žodis“, paskelbtas 1921 m. gruodžio 1 d. „Vilnietyje“: „(…) rodos, tie mano darbai per daug buvo garbinami ir aukštyn keliami. Turiu pasakyti, kad tie visi mano darbai ir darbeliai, kurie su „Aušros“ įsteigimu prasidėjo, iš kurių Lietuva šiek tiek su lig šiol dvasiškos naudos sulaukė, ne visados taip pasisekė atlik­ti, kaip man malonu butų buvę: aš kur kas daugiau norėjau padaryti gero, negu galėjau.“ Linkėjo, kad jo darbo vielai Vilniuje būtų lemta sulaukti geresnių laikų, kad miestas, buvęs nuo gilios senovės Lietuvos sostine, visados ir liktų ja, taip išsipildytų jo ilgų metų svajonė ir „Jūsų visų noras“.

Daktaras ne kartą skundėsi sveikatos sutrikimais, tačiau turėjo ryžto tęsti pradė­tus darbus, 1905 m. birželio 24 d. „Vilniaus žiniose“ (Nr. 153) pasirodė prieš Jonines kurorte parašytas apie Lietuvių mokslo draugijos steigimą straipsnis, kurio pabaigoje pridurta, kad norėtų paskirti šiam reikalui likusias nuo neurastenijos pajėgas ir kom­petencija. Rašė dar negrįžęs j Vilnių.

Jubiliato pirmosios kalbos žodžiai išryškina tuomet jo rengiamos autobiografijos kryptingumu.

Antra kalba, aplenkdama kankinystę, žymi kitokias realijas – ji skirta 75-ųjų gimi­mo metinių jubiliejui. Pats jubiliejaus minėjimas Užsienio reikalų ministerijos pa­stangomis neaplenkė kai kurių Europos valstybių ir buvo įgijęs tarptautinį rezonansą.

Čia žymesnė antilenkiška gaida, skaudus susitaikymas su esančia situacija. 1863–1864-ųjų sukilimo kaip „lenkmečio“ vertinimas J. Basanavičiui būdingas nuo „Aušros“ laikų, o dėl Bartninkų klebono J. Burdulio tautinės orientacijos ir veiksmų patriar­chas kiek prasilenkia su tiesa.

Abi jubiliejines atsakomąsias kalbas jungia džiaugsmas dėl sulauktos krašto nepriklau­somybės ir pasitenkinimas, prisidėjus prie jos siekimo.

Algirdas Grigaravičius

 

J. Basanavičiaus parengta atsakomoji kalba 70-osioms gimimo metinėms paminėti Vilniuje 1921 m. lapkričio 15 d.

Girdėjom iš p. Mykolo Biržiškos pranešimo apie mano gyvenimo darbus ir jų vertę. Dabar leiskite man prie to viso pridurti tūlus paaiškinimus, iš kurių bus galima suprasti, kodėl mano darbai taip menki atrodo, kodėl jie negalėjo būti svarbesni ir didesnės vertės, kodėl galop jie negalėjo didesnę naudą atgabenti tautai iš kurios esmi kilęs. Paaiškinimai bus autobiografinio turinio ir turės tikslą pa­pildyti p. Biržiškos suteiktąsias mano gyvenimo žinias.

Pagyvenus drauge su visa lietuvių tauta josios atsigaivelėjimo tokį didelį isto­rijos laikotarpį, teko man šiomis dienomis sulaukti retai pasitaikantį ilgo am­žiaus jubiliejų. Šiandien, būtent lapkričio 23 dieną, sukako man lygiai 70 metų amžiaus. Gimęs prieš Šv. Jono nuo Kryžiaus dieną ir tą pat dieną, t. y. 24, krikšty­tas, gavau to nelaimingojo šventojo vardą, o drauge su Jono vardu paveldėjau jo kryžių ir daugelį įvairių nelaimių, kurios visame mano gyvenime persekioja mane.

Mažas būdamas, turėjau tėvų namuose gana vargo. Eidamas 5 ar 6 metus, įpuolęs į durpinyčią vos neprigėriau; kitą kartą iš Lukšių pavasarį grįžtant, vos nenuskendau. Gimnazijos laikais 4 ar 5 klasėj pradėjau patsai savo darbu pelnyti duoną, pamokas duodamas kaip ir universitatės pirmaisiais metais. Mokslus pabaigus, lietuvystės persekiojimo laiku, vargau drauge su lietuvių tauta ir ken­čiau ilgus metus toli nuo savo mylimo krašto, kurį tik sapnuose matyti galėjau, nes rusų valdžios smarkiai draudžiama buvo grįžti. 1881–82 metais sumanius gelbėti lietuvių tautą, įsteigiant tam tikrą organą, šiame sumanyme ir man teko žaisti rolę, bet įgyti ir nemaža rūpesnio. Tik reikia atminti, kad tuomet „Aušrą“ steigiant ir man jai programos prakalbą rašant, susipratusių lietuvių, kurie būtų tuojau galėję gelbėti darbe, buvo, rodos, viso labo tiek, kiek vienoje rankoje pirštų. Tik atsiminkime to laiko padėtį. Visa arba kuo ne visa to meto lietuvių inteligentija – ypač kunigija ir neskaitlinga svietiškija buvo sulenkėję – lenkų orientacijos, iš­tautėję ir nieku gyvu į tautos atgaivinimo darbą pritraukti netikusi. O ir patsai laikraščio sumanymas galėjo ne vienam rodytis tik drąsumo bandymu šaudyti į dangaus mėlynę – ins Blane schiessen! Ir jei ne to dangaus Apvaizda, kuri, kaip pasirodė, Lietuvos dar neužmiršus ir kuria galima buvo pasitikėti, visas mūsų rūpesnis prie ano laiko aplinkybių būtų niekais pavirtęs.

Prie gimstančios „Aušros“ arčiausiai stovėjau aš, [Andrius) Vištelius [Vištelis] ir [Jurgis] Mikšas, kiek toliau – bent iš pradžių – Jonas Šliūpas; kitų bendradarbių, išskyrus mano draugą kun[igą] S. Norkų, pradžioje nežinota, o ir mums, iniciatoriams, toli viens nuo kito gyvenant, buvo didelė sunkenybė ir nepatogumas. Kai dėl raštų neištekliaus buvo rūpesnių, taip ir dėl pačių finansų pusės. Mano drauge su Višteliu ir Martyno Šerniaus sudėtųjų pirmai „Aušros“ pradžiai 329 markišų būtų užtekę – pigia kaina apie 40 m[arkių] už numerį spausdinant – keliems numeriams, bet dėl Mikšo kaltės – jis turėjo laikinai slapstytis ir tūlą laiką buvo prisiglaudęs pas M[ečislovą] Davainį-Silvestraitį Davainovoje – jau nuo 5 n[umerio] neteko ištek­liaus ir turėjo patekti į [Martynoj Jankaus – paskui į J. Šliūpo, galop vėl į J. Mikšo rankas, kursai ketvirtų metų pradžioje ją numarino. O tuo tarpu aš priverstas buvau savo nelaimei grįžti Bulgarijon. Jau pirmiau čia gyvenant ir 1881 m. bulgarą kuni­gaikščiui Aleksandrui padarius perversmą ir suspendavus konstituciją, aš buvau opozicijoje įsimaišęs prieš jo politiką, už tai norėta mane išbanityti [ištremti]. Dabar antrą kartą čia apsigyvenęs, veik patekau 1885 m. serbų–bulgarų karo sferon ir, nusikamavęs nuo sunkaus darbo ligoninėje, apsirgau plaučių uždegimu ir vos nuo tos ligos pasitaisęs 1886 m. pavasarį toje pat ligoninėje nuo sergančių kareivių užsikrėčiau dėmėtąja šiltine ir pusantro mėnesio pragulėjau lovoje ilgą laiką be žado. Po šitos ligos rekonvalescencijos [sveikimo periodo] žlugo Aušra“, man negalint jos gelbėti. Kiek pasitaisius ir pradėjus darbuotis, kaipo vasarą 1887 m., vėl ištiko kita nelaimė – atentatas: dviejų kulipkų sužeistas turėjau ilgai Vienoje gydytis ir pasiduoti operacijai. Pragyvenus dar kokius metus su sergančia myli­ma žmona, vasario mėn. 1889 m. mirtis išplėšė ją iš tarpo gyvųjų, palikdama mane dideliame liūdnume ir giliame nusiminime. Šitie nuotykiai ir ligos įvarė man biaurią nervų ligą – neurasteniją, – apsireiškiančią nemiga, dažnais širdies tvaksėji­mais ir negalėjimu užsiimti protiniu darbu, kuri ilgą metų eilę trukdė man pasek­mingai darbuotis. Baisiai išsiilgęs gimtojo krašto, galop metęs Bulgariją, sugrįžau 1905 m. tėvynėn, bet ir čia iš po Jono nuo kryžiaus įtekmės neįstengiau pasiliuosuoti ir čia teko dar sunkų jo kryžių valkioti. Sugrįžus Lietuvon ir Vilniuje Niškovskio viešbutyje gyvenant, sausio mėn. 1914 m. nuo akmens anglimis kūrinimo nehermetiškoje krosnyje pavymu du kartu naktį pagaravau ir buvau rastas be sąmonės gulint. Atgaivintas netekau stiprumo tolimesniame gyvenime, įgijau omenės silpnybę, o liepos tų pat metų Berlyno sanatorijoj gydantis ilgą laiką, man padaryta sunki pavojinga operacija; iš Berlyno vos ištrūkau visas svietinio [pasaulinio] karo Vokiečių kaizerio paskelbtoje dienoje.

Įvairių ligų – kaip minėta – kliudomas, aš dažnai negalėjau intensyviu darbu užsiimti ir didesnių veikalų atlikti, negu atlikti valiojau.

Lai būna tai pateisinimu mano atliktiems menkiems darbams taip ilgame mano gyvenime!

Galop šalia tiek nelaimių galima paminėti ir vieną didelį džiaugsmą, kurio savo gyvenime sulaukiau, kad mano velėjimas, prakalbą „Aušrai“ rašant, ištartas: „Kai „Aušrai“ auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“ – pilnai išsipildė: nuo „Aušros“ 1883 m. pasirodymo iki šiol ta dvasia labai prašvito ir išsiplėtė mūsų tautoje taip, kad jai galop teko sulaukti nepriklausomybės įgijimo ir savistovio būvio kitų tautų tarpe. Čia tai ir glūdi „Aušros“ nuopelnai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas. – F. 2–332. – L. 1–4.

II

Lapkričio 23 dieną¹

Gerb. Susirinkime!

Girdėjus ir išklausius tūlas smulkmenas iš mano curriculum vitae ir visus pagyros žodžius, mano adresu paleistus, pirmučiausiai veržiasi mano širdin tarti karščiausi, nuoširdžiausi ačiū gerbiamiems kalbėtojams, o paskui prašyti susi­rinkimo leisti ir man ištarti vieną kitą žodį, kuriuo bus tūli mano gyvenimo dalykai paaiškinti ir išplėsta šiek-tiek šviesos į mano ilgo gyvenimo veikimo būdą, išreiškiant gailestį, kad man nepasisekė didesnių, svarbesnių veikalų įvykdinti. Leiskite, prašau, man atgalios atsigrįžti ir, atsižvelgus į praėjusių ilgų metų tarpą, prisiminti istorijos etapus, kuriuos man drauge su visa lietuvių tau­ta pragyventi teko, ir vienus kitus gyvenimo atsitikimus atgaivinti.

Gemant man 1851 m., teko man ateiti šin margan pasaulin dar, rods, baigian­čiosios jau nykti tos neužmirštinos baudžiavos laikais, apie kurią čia susirinkusių dauguma tik iš pasakų bus girdėjus ir raštų sužinojus. Reikia čia pasakyti, kad toji baudžiava, kaip kitur Europoje, taip ir Lietuvoje, buvus įvesdinta dar gilioje se­novėje, kada visa žemė buvo skaitoma kunigaikščių-valdonų nuosavybė, kuomet jie galėjo ją pavesti arba dovanoti įvairiems žmonėms didžiūnams-bajorams, kurie galėdavo leisti ant tų gautųjų sklypų apsigyventi prastuolius darbo žmones. Valdant žemę bajorams, šitie dabar jųjų pavaldiniai buvo verčiami apdirbti jų laukus, kas ir vadinosi baudžiava, buvo apkraunami dar už teisę gyventi ant jų žemės tūlais mo­kesniais – dokle. Vieni-kiti bajorai-dvarininkai savo tuos pavaldinius-baudžiauninkus labai spaudė, versdami atlikti tą baudžiavą ir daugiau dienos savaitėje, kaip tai buvo praktikuojama dar XVI šimtmetyje. Todėlei didysis Lietuvos kuni­gaikštis Žygimantas Augustas, regėdamas tokią žmonių skriaudą, sumanė kiek palengvinti jų gyvenimo sąlygas, 1552 [turi būti 1557] m. jisai pradėjo įvesdinti pa­trintą žemės valdymo tvarką – agrarinę reformą, išleisdamas įsakymą apie padalinimą žmonių turimos žemės valakais po 30–35 margus kiekvienam ūkininkui, baudžiavos tačiau nepanaikindamas, tik ją apribodamas dvimi dienomis savaitėje ir 4 talkomis metuose. Bet ilgainiui ir šita norma vienur-kitur dvarininkų sauvalės buvo peržengiama ir baudžiava padidinama. Taip baudžiava dūravo iki didesnės XIX amžiaus pusės, iki rusų caras Aleksandras II-sis, susimylėjęs ant baudžiauninku, vasario 19 dienos 1861 metais dekretu ją galutinai panaikino.

Kokia buvo tuo laiku Bartininkų [Bartninkų] dvare baudžiava, kurią ten ėjo ir Ožkabalių, mano kaimo gyventojai – dabar neatmenu, pamenu tik tiek, kad jiems išgirdus Bartininkų bažnyčioje iš klebono Burdulio², kursai Burdulewicz rašėsi apie baudžiavos panaikinimą, jųjų tarpe buvo kilęs didelis džiaugsmas, kas atsiliepė neigiamai į neilgai trukus 1863 metais pavasarį kilusį lenkų maištą.

Mat tuo laiku lenkų dvarininkai, kurie visą valią ant baudžiauninkų turėjo kaip Lenkijoj, taip ir Lietuvoje – o Lietuvoje drauge su jais ir kunigija lenkystę varė nepatenkinti caro reforma, sumanė pakelti maištą prieš rusų valdžią. Atsimenu mūsų krašte pradėta dvarininkų tarnautojų agitacija tarp žmonių varyti, skelbiant gyventojams įvairias laisves iš būsiančios lenkų valdžios ir raginant sukilti, bet iš Bartininkų apylinkės nė vienas maište nedalyvavo. Buvo daromos bažnytinės proce­sijos tarp parapijų. Atsimenu vieną tokią procesiją su bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais iš Bartininkų į Pajavonio bažnyčią ir kitą dvarininko Tomo Wolskio alksnyne esančią Alksninės koplyčią, giedant lenkiškas patriotines jo giesmes. Atsimenu aiškiai, kad man toje procesijoj dalyvaujant teko be nuovokos giedoti „Bože coš Polskę przez tak dlugie lata“, nes jau buvau lenkų kalbos pramokęs. Tai buvo pirmutinis mano įsikišimas politikon, kurią vėlesniame gyvenime teko keletą kartų lytėti. Tie laikai tai buvo lenkystės įsivyravimo periodas mūsų krašte – Suvalkų gubernijoje, – todėl nėra ko stebėtis, kad man mokyklon einant teko lenkiškai mokintis net iki 2-os klasės gimnazijoje, todėl taipogi nedyvai, kad net 1874 metais apskelbiau savo pirmąjį rašinį lenkų kalba Tai buvo pirmojo mano gyvenime etapo galas.

Numalšinus rusų valdžiai lenkų maištą, tūlų nedorų žmonių buvo jai pakiš­ta sumanymas lietuvių tautą atskirti nuo lenkų ir išvaduoti iš po jų politiškos ir kultūriškos įtekmės – lenkinimo. Tuo tikslu 1864 metais išleistas kvailiausias savo pasekmėmis ir barbariškiausias uždraudimas spausdinti lietuvių kalbos knygas lotynų raidėmis, kurių vieton įvesta rusų kirilica. Drauge, su tuomi išvi­jus iš mokyklų lenkinimo sistemą, įvesta sistematinga rusifikacija, bet sykiu įvesdinta pamokos ir lietuvių kalba bent Suvalkų gubernijos mokyklose. Šitas spaudos draudimas buvo ištisus 40 metų palaikomas, kurs labai blogai atsiliepė į šviesos platinimą Lietuvoje, ypač Vilniaus krašto lietuviuose, kur, skaitymui knygų neturint, žmonių tarpe su bažnyčios pagalba polonizacija padarė didelę pažangą – daug lietuvių nutautino. Tai buvo, man atsimenant, antras etapas lietuvių tautos istorijoje, kurį man, kaip ir kitiems, pergyventi teko.

Dvidešimčiai metų nuo spaudos uždraudimo praėjus, teko mat antrą kartą į politiką įsikišti, jei tai politika tiesiogine prasme vadinti galima. Mat man pa­čiam atsitiko prieš tą rusų valdžios barbarišką politiką Lietuvoje – spaudos uždraudimą ir rusifikaciją reaguoti, užsimanius lietuvius šviesti ir jųjų tautišką sąmonę gaivinti. Su kelių kitų amžinos minavonės vyrų pagalba įsteigiau Prūsų Ragainėje laikraštį „Auszrą“, kuri, kaip šiandien matoma, patarnavo lietuvių tautos veikesniam atbudimui iš ilgai dūruojančio snaudulio…

Tuo tarpu rusams karą su japonais pralaimėjus, iš rusų valdžios 1904 metais atgauta spaudos laisvė, o sekančiais 1905 metais kilus Rusijoj revoliucijai teko ir man, iš Bulgarijos grįžus, nors netiesioginai toje revoliucijoje dalyvauti. Mano paduotuoju sumanymu tapo sušauktas Vilniuje taip vadinamasis „Didysis seimas“, kuriame, dalyvaujant apie 2000 atstovų iš visų Lietuvos kraštų, ir man pirmininkaujant, tarp nutarimų pareikalauta iš rusų valdžios Lietuvai autonomijos su sostine Vilniuje. Nuo šio seimo Lietuvos istorijų pakrypo laimingesnėn pusėn ir lietuvių tautą ilgainiui nepriklausomybėj kuria šiandien didesnioji jos dalis gali gėrėtis ir džiaugtis.

Toliau tarp savo veikimo faktorių negalima čia pro šalį praeitie, nepaminėjus 1907 metų mano ir iš mano iniciatyvos sumanymo, kuriam daugelis lietuvių pritarė ir ji paturėjo įkūrimą Vilniuje Mokslo Draugijos, kuri sulig šiol, nors nusilpnusi, veikia, tyrinėdama Lietuvos istoriją, folklorą ir kitas mokslo šakas.

Bet Didžiojo Seimo paskelbtoji ir reikalautoji Lietuvai autonomija rusų val­džios prieš didįjį karą nemanyta įvykdinti, todėl karo metu visa viltis jos ar net nepriklausomybės išgavimui teko sudėti vokiečiuose, kurie 1915 metais okupavo Lietuvą ir josios sostinę Vilnių. Po ilgų derybų su vietine okupantų valdžia, gavus leidimą lietuvių konferencijai sušaukti, rudenį 1917 m. tapo išrinkta iš 20 as­menų Lietuvos Taryba, kuri reprezentavo lietuvių tautą santykiuose su vokiečių valdžia. Gražumu ir piktumu Tarybai besiderant dėl įvairių reikalų ir besiki­virčijant su okupantais, prisiartino 1918 metų vasario 16 diena, kurios atmintis taip gerbiama ypač nepriklausomoje Lietuvoje – nepriklausomybės paskelbimo diena. Tos dienos posėdyje Lietuvos Taryba vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su šituo mano, kaipo Tarybos nario, per­skaitytu pareiškimu: “Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovy­bė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus kon­ferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metų, atstato nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Pakartojęs dabar čia antrą sykį šitą Lietuvos nepriklausomybės formulą, aš išreiškiu didžiausį džiaugsmą, kad man buvo tekusi ta laimė savo lūpomis tą Lietuvos nepriklausomybę paskelbti ir čia baigiu savo atsiminimus pasakoti apie nuveiktus darbus darbelius, kurie yra jau patekę lietuvių tautos istorijon. Rods, tie mano veikalai patys per save – atskirai imant – nėra taip svarbūs ir ne dideliausios vertės, bet atsiminus lotynų priežodį: in magnis et voluisse sat est – kad didžiuose dalykuose užtenka ir gero noro, galima pasitenkinti kita patarle: quodpotui, feci, meliora faciant potentes – kas galima buvo, padariau, didesnius dalykus lai daro galiūnai.

Baigiant reikia pasakyti, kad štai prieš jus stovi tik didelio vardo šešėlis arba lotyniškai tariant – stat magni nominis umbra…

D-r[as] J. Basanavičius

Vilniaus aidas. – 1926. – Lapkr. 25. – Nr. 134. – P. 1–2.

---

1 Prakalba, prirengta skaityti sukaktuvių susirinkime.
2 Jonas Burdulis-Burdulevičius (1802–1886) Bartninkų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pamokslavo lietuviškai ir krikštijo J. Basanavičių minėtojo Šventojo dieną, XIX a. švenčiamą lapkričio 24 d.