Vytautas Martinkus. Keletas skaudžių sakinių apie paskutinę Jono Dovydėno kelionę
2025 m. Nr. 11
Jonas Dovydėnas (1939 02 12–2025 09 23)
Skaudi kiekviena mirtis, bet ypač skauda, kuomet ji ištinka nelauktai, kai ji it laukinis žvėris iššoka ant tėviškės kelio, kuriuo ketinai ne tik į svarbią tau vietovę nuvažiuoti, kur esi laukiamas, tačiau ir sugrįžti. Tuo labiau kai keliauji su artimais, brangiais žmonėmis. Net jeigu Juodoji Viešnia valandą kitą uždelsia, apsimeta, kad atsitraukia, skausmas tik padidėja. Mirtis turbūt pasislepia po tuo mūsų giliu skausmu, yra sunku, beveik neįmanoma ją, arba jos keliamą skausmą, nufotografuoti, pamatyti, pajausti. Tikrai nežinau, ar bent vienam fotografui tai buvo lemta padaryti. Prisimenu a. a. Jono Dovydėno fotografijų parodą „Vienuolika kelionių į Afganistaną“, surengtą prieš septynerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, ir prieš akis iškyla fotografijos meistro atrinktos detalės iš karą išgyvenusios šalies. Jos subtilios, taiklios, iškalbingos. Akivaizdu, net karo lauke mirtis puola iš pasalų, ir Jonas suvokė, žinojo tai, tačiau gebėjo fotomeno kalba papasakoti.
Ne tik apie mums visada skaudžią mirtį. Ir žmonių gyvenimą DP stovyklose, JAV, jau paminėtame Afganistane, Lietuvoje.
Vienuolika labai pavojingų kelionių į Afganistaną Jonui baigėsi laimingai, o štai kelionės (nežinau kelintos) į Lietuvą, tėviškę, laiminga nepavadinsi. Nebent paskutiniąja kelione – jau amžinu sugrįžimu į tėviškę. Sakyčiau, jo prasmę dabar galime suvokti tiktai mes, vis dar gyvenantys pagal nesustojusį laikrodį.
Kaip likimo dovaną iš susitikimų su Jonu branginu (ir branginsiu) atmintyje jo sportinę laikyseną, gerą nuotaiką, aistrą tiesai, meilę gyvenimui, jaunatvišką energiją kūrybai ir, savaime aišku, mecenatystę – dosnią paramą talentingiems fotografams ir rašytojams. Privatus meno mecenatas mūsų šalyje buvo ir tebėra retenybė. Jis turėjo ir kitą retą dangaus dovaną – empatiją. Jo fotografijose – gili atjauta ir didelė meilė. Visiems mums. Nebūtinai artimiausiems, Lietuvoje tebegyvenantiems, bet ir Amerikoje, ir visuose, plačiai išsišakojusiuose, jo gyvenimo keliuose sutiktiems žmonėms. Bet ypač Lietuvoje, tėvų žemėje, anot jo, „paliktame krašte“. Jonas apgailestavo: „Mano kūryba nepajėgi perteikti kančią ir ištvermę, išdidumą, kaltę ir viltį tautos, kuri buvo nepaaiškinamo, beribio blogio kelyje.“
Atsiverčiu Žygimanto Gedvilo darytą nuotrauką per Jono Dovydėno ir Antano Sutkaus fotografijos parodų pristatymo spaudos konferenciją (2018). Abu bičiuliai sėdi greta. Vienmečiai, labai panašūs. Ne tik savo šukuosenomis, bet ir sėdėsenomis. Ne, ne visai panašūs. Jonas pakėlęs spaudžia rankomis fotoaparatą, o Antanas, jeigu jį ir turi, gal slepia po albumu „Planet Lithuania“. Jonas skvarbiu žvilgsniu žiūri į tolį ir, atrodo, mato ten kažką, o Antanas susimąstęs žvelgia arčiau, gal į save. Bet ar galėjo aną vakarą katras iš jųdviejų jau liūdnai pagalvoti, kad nė vienas fotoaparatas pats nefotografuoja? Kad, štai, ateis bičiulio (tik pusmečiu vyresnio ar jaunesnio) laidotuvių diena, ir fotoaparatui, kaip visada, reikės fotografo.
Skaudi diena / valanda / akimirka, gal ją ir galima vadinti nepagaunama, nenufotografuojama Juodąja Viešnia, neaplenkiančia net artimiausių giminių arba bičiulių.
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, kurioje spalio 7-ąją už Joną Dovydėną buvo aukojamos šv. Mišios, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario netektį švelnino ne tik malda, bet ir svarbi mintis: neįkainojama ir nepamirštama Jono Dovydėno „kukli“, reportažinė, dažniausiai – nespalvotoji fotografija. Nepamirštama ir dosni, deja, paskutinės kelionės į „paliktą kraštą“ neišgyvenusi jo širdis: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, velionis finansiškai rėmė fotomenininkų projektus, skyrė jų kūrybai stipendijas, o rašytojams 2006–2025 metais teikė vardinę savo tėvo, prozos meistro, Liudo Dovydėno literatūros premiją už geriausius lietuvių autorių romanus.