Vytautas Martinkus. Juodoji obelis, arba Femme fatale
2025 m. Nr. 5–6
Autobiografinės esė fragmentas
Mudviejų, Raimundai, nebėra. Nors aš gyvas, o tu – deja. Non omnis moriar, rašė Horacijus, tik nepridūrė, o aš nesupratau, kas prisikelia, kas po mirties lieka iš mūsų. Ar tik ne žudiko paveikslas Dievo akies tinklainėje?
Aš ilgai mitau pasaka, neva geri oftalmologai aptinka tą paveikslą mirusiojo vyzdyje. Dar mažas perskaičiau tokį gal pramaną ir net patikėjau, kad žudikai, slėpdami savo pėdas, išduria aukoms akis. Bet aną tolimą žiemą nenutiko nieko panašaus. Nieko nereikėjo ieškoti. Bent Kaune. Tirpo sniegas, obelys metė baltus drabužius, rėdėsi juodais.
Pilkšvi debesys 1981-ų vasario 2-osios popietės danguje. Jau nebe per vieną, o per kelis gaidžio žingsnius ilgesnė, nors tebežvarbi žiemos diena. Po telefono skambučio ji dar aptemo. Skambino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algirdas Pocius. Atsiliepiau – juk tebeinu LRS Kauno skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas. Iš pradžių nesupratau, ką man sako Vilnius. Naujiena muša į galvą. Ne langas aptemsta, o akyse tamsu, tad prisėdu, prispaudžiu ragelį prie ausies. Algirdas liepia, ne, prašo nueiti pas Stasę Samulevičienę ir pasakyti, kad prieš valandą (!) nušautas jos sūnus Raimundas.
Šaudynės ne laukinėje Amerikoje, kur indėnai ir kaubojai, o seniai apkrikštytoje Lietuvoje? Nebemaištingoje, sovietams nuolankioje, kur jau nušauti paskutinieji partizanai? Sveika, Taiklioji Akie, tai kas tebešaudo Vilniuje 1981-aisiais? Gal seminolai iš Evergladeso parko? Turiu iš ten dovaną – „lėlę“ su dailiais jų drabužiais. Vaikystėje juk skaičiau Karlo May’aus trilogiją apie Vinetu ir Thomo Mayne’o Reido „Baltaveidį vadą“. Dirbdinausi lanką iš lazdyno ar kadagio, drožiau strėles iš pušinės lentos, meistravausi net pistoletą, ieškojau jam šovinių Panerinės miške. Kam? Juk balta Biliūno katytė draudė man medžioti – ginklai buvo tik žaislai. Ir skaitydamas apie indėnus abejodavau: ar jie gali žudyti? Tegu ir narsūs, tegu klastingi ir negailestingi. Juk jie žinojo: nori nugalėti – tik nebėk iš mūšio. Strėlė (turbūt ir kulka) pasiveja bėgantį.
Padėjęs ragelį, žiūriu į rankinį savo poljotą. Antra valanda? Gal laikas sustojo? Bent valandinė poljoto rodyklė nejuda. O su ja lyg lazda pasiramsčiuodamas, turėčiau ropštis į Žaliakalnį, kur gyvena Raimundas su mama, Stase Samulevičiene, tautodailininke, žaislų iš kailio, „pūkuotukų“, meistre, Lenkijoje apdovanota Šypsenos ordinu. Ak, šį retą ordiną yra pelniusi ir Astrida Lindgren. Ten gyvena ir Genovaitė Malinauskaitė, Genutė, kaip visi ją šaukiame, geroji Samulevičių šeimos laumė, tegu bus – aitvaras, greitoji pagalba visuose darbuose. Medinis jų dviaukštis – atokiau nuo gatvės, posesijos gilumoje, atšlaitėje, galima sakyti, sename sode, kur Raimundo dėdė Antanas regėjo ir tapė ekspresionistinius savo peizažus. Prie pat gatvelės pritūpė tik tapytojui dėdei priklausęs senas, dabar suzmekęs, lyg be pamatų, namelis. Eičiau pro jį, praverčiau vartelius, kopčiau į kalvelę, ant kurios dviaukštis. Sekundinė poljoto rodyklė sustriksi. Paragina – turiu eiti. Ir nedrįstu vienas.
Tragiška žinia telefonu dalijuosi su bičiuliais, poetais Petru P. ir Robertu K., kviečiu juos drauge. Juk namuose Žaliakalnyje ne tik mano paties, bet ir jų, visų mūsų trijų ne sykį svečiuotasi. Puiku, sutinka abu, ir aš drąsėju. Tik tu, Vytautai, vienas kalbėsi, apsidraudžia Robertas. Gerai, nors ir nežinau, ką nuėjęs galėčiau ar turėčiau „kalbėti“. Pats Algirdas Pocius apie įvykį žinojo ir man išsitarė nedaug. Jam (turbūt pačiam pirmininkui Alfonsui Maldoniui) apie nelaimę pranešta trejuke – „vyriausybės“ telefonu: netyčinis šūvis privačiame bute. Aiškiai ir nepasakyta, kur arba kieno namuose tai nutiko.
Ko bijau? Žaliakalnis kartais dar vis pavadinamas ir Brazilka – bet ne šaudykla ten, ne prerijos, neskraido indėnų strėlės ar snaiperių kulkos. Jeigu ieškočiau Raimundo namams simbolio, tai apie jį prasitariau. Čia jau tarpukaryje leistos arsininkų šaknys, čia tebejuntama jų dvasia. Kur, jei ne Antano Samuolio ir jo sūnėno Raimundo vaikystes menančiame sode, tiktų prisiminti „Baltąją obelį“? Tik žiūrėkite, kaip dramatiškai prie jos palinkusi gal moteris, koks sidabriškas lyg iš alchemiko kolbos išsirangęs žaibas – obels kamienas! Bet ta drobė gal pernelyg panirusi į save. Ji nerėkia iš skausmo. Jos potėpiai uždari ir ramūs. Negi dailininkas 1932 metais galėjo regėti 1981-ų vasario 2-osios popietę? Prieš penkiasdešimt metų nutapyti brolienę, nesulaukiančią žuvusio sūnaus? Tada verskim Edvardą Munchą, jo „Nerimą“. Štai, moteris išplėstomis akimis, laukianti, abiem blyškiomis plaštakomis parėmusi smakrą. O dar geriau – jo „Šauksmą“, čia rėkia ne žmogaus burna ar galva, o siela.
Ką beįsivaizduotum, dramatiškas motinos, širdimi pajutusios, ką mes, trise ant laiptų, surėmę pečius, nedrįstame ištarti, vaizdas. Ką ji išgyvena? Trikdo ne tik jos veidas, bet visas kūnas, kiek per stambus, kad išbėgtų priešpriešomis. Ir neatpažįstama, kas ji? Ne lietuvė, gal totorė, gimusi toli, Arzgire – Rusijai priklausiusiame Stavropolio krašte, kaukazietė, tiesiog Rytų dvasia; atšiauriu veidu ji kyla prieš svečius, degančių kaštonų akimis perveria juos. Ir čia pat išrėkia, sušunka baisią (mūsų!) žinią. Ji jau žino! Nei man, nei bičiuliams nieko nereikia sakyti. Neleidžiama sakyti. Motina šaukia mums, ji žino, jau kada žinojo, kodėl mes taip ilgai nepasakėme, ką ji pati jau kada žino? Širdyje užverda kalnietės kraujas. Uolos užstoja mums kelią į jau tuščią, Raimundo kambarį ir iškreiptu veidu klykia lyg Muncho dvasia:
„Jį nužudė. Nušovė! Žinau! O jūs tylit, slepiat? Kur lavonas?“
Baisiai skamba, lyg sudarkytas tas žodis. Arba išgirstu jį prastai, ar tik pasigirsta – levonas. Kalnietė pamiršo lietuviškai? Kas ir ką slepia? Juk nieko nežinom. Atėjom pasakyti… Nejau motina žino daugiau negu mes?
Ką tik ketinęs pasakoti (ką?), apkabinti (kaip?) nelaimingą motiną, stoviu, žiūriu į ją ir tyliu. Visi trys stovime, o tyla supančioja, užpuola. Ji lyg lava plūsta per Žaliakalnį, nuteka siaura Vaisių gatve žemyn į sodą, kur atšlaitėje staiga patamsėja Baltoji obelis, o ir Geltona moteris svetainėje pajuosta. Ji nusigręžia nuo mūsų, pakelia telefoną. Kažkam pro ašaras sako – Raimundas nušautas. Mes nieko nepasakėm!
Jau?
Kam sako? Negi yra kas svarbiau už mus, net tris, atsitempusius čia Juodąją Viešnią?
Ginklas – užkeiktas išradimas. Gal ir prakeiktas. Jis traukia – gina nekaltą, bet ir žudo jį. Jau po pirmos karo dienos paverčia jį mėsmale. Ak, žinoma teisingo karo samprata (šiandien ukrainiečiai geriau už mane ją išaiškintų), o Kalno pamoksle skaitome puikią eilutę apie taiką[1]. Bet jeigu būčiau Abraomas ir net turėčiau ginklą – durklą, turbūt neišlaikyčiau išbandymo tikėjimu, – iš Dievo rankų nepriimčiau aukos avinėlio – savo sūnaus Izaoko. Ir tik dėl to, kad karas vis dar (per stochastikos[2] malonę) aplenkia mane. Mirtis atrodo atsitiktinė, paklydusi, netikra. Kaip (klausiu per sapną evangelisto Luko) atrodė ne tik Jėzaus mirtis, bet ir jo prisikėlimas? Vertėsi, sėdosi, stojosi, ar nutiko kitaip – neįprastu, nežinomu būdu? Man pačiam juk neteko pamatyti. Kaip ir man, atsako Lukas. Visos evangelijos sako: mirtį daugelis matė, o prisikėlimo – ne.
Su Raimundu kalbėjau apie JAV prezidento Johno Kenedy’žio mirtį. Kalba išėjo netyčia. „Dabar tokie laikai, – pasakiau, – kad revolveriais žaidžia tik vaikai. Dar tavo dramų personažus jie traukia. O pasaulio galingieji žudomi tik superginklais. Reikia bent jau šautuvo. Kaip Kenedy’žiui.“ Raimundas nusijuokė. „Ar yra skirtumas? Pistoletu iš tolo nepataikysi.“
Prieš Johną Kenedy’į regzto sąmokslo niekas neišnarpliojo net per aštuoniasdešimt metų, ir JAV prezidentui tikrai galima pavydėti nebent to, kad jis nematė į save nukreipto šautuvo. Nematė šaulio akių, jose gal spygtelėjusio pranašumo – ir kas, kad esi Kenedy’is, įveikiau tave! O aštuoniasdešimt metų – ar daug? Joe Brainardas (1942–1994), amerikiečių dailininkas ir rašytojas, juos paminėjo kaip „paguodą“: „Dėl mirties guodžia ir tokia mintis, kad praėjus maždaug aštuoniasdešimčiai metų po tavo mirties tarp gyvųjų nebebus nė vieno tave pažinojusio ir tavęs pasigendančio. O numiręs šito nė nežinosi“[3].
Kitaip nei koks valstybės prezidentas, rašytojas Raimundas neturėjo viešos mirties matricos. Jį ginė vienas tikslas: nė dienos be eilutės. Toks įprastas literato jungas, jis ir – šventė. Ir niekas nematė, kaip Juodoji Viešnia jau velkasi apeiginį drabužį, šįsyk tikrai retą – iš ypatingos, stochastinių drabužių, spintos.
Jos talkininkas – buvęs sovietinės kariuomenės desantininkas, Raimundo kaimynas Aurelijus B., gyvenęs šalimais, Vaisių gatvėje, Medicinos instituto darbuotojas, KGB pulkininko Ričardo V. žentas. Raimundas pats nevairavo, neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Kai nusipirko automobilį, kelionėms su juo prireikdavo „pavėžėjo“, ir Aurelijus juo tiko. Tąkart sutapo abiejų reikalai Vilniuje: Aurelijus ketino nuvežti uošviams kilimą, o Raimundas dėl rašomos pjesės norėjo pasitarti su poetu Remigijumi B., dirbusiu Lietuvos televizijos Literatūros ir meno redakcijoje. Tiesa, kaip vėliau prisimins motina, ją ir Raimundą vakare nervino padažnėję „tylos“ skambučiai telefonu, bet sūnus kelionės neatšaukė. Naktį sunoko stochastikos vaisius. Ryte Aurelijus išsivarė iš garažo žigulius.
Tiek to kelio – vos šimtas kilometrų. Apypiete buvo Vilniuje, Lenino prospekte, didelio mūro trečiajame aukšte. Butas tuščias, Aurelijaus uošvis, pulkininkas Ričardas V. toli, kažkur Afrikoje, ten eina Sovietų Sąjungos diplomato pareigas. Jo žentas ketina užplikyti kavos, Raimundas telefonu kalbasi su literatūrologu Jonu L., ir – stop! – šūvis. Po nutrūkusio pokalbio Jonas L. paskambino, ryšio ilgai nebuvo. Ir atsiliepė nepažįstamas balsas. Raimundo jis jau nepakvietė. „Jo nėra“, – pasakė, ir telefonas išsijungė.
Aurelijus revolverį užtiko uošvio rašomojo stalo stalčiuje. Žibėjęs nikeliu, atrodęs labai mažas, tad palaikė jį žaislu. Desantininkas, šaudęs, tikriausiai, ne vien iš statutinių „Makarovo“ ar TT pistoletų, neatpažino kovinio vokiško, svėrusio penkis šimtus penkiasdešimt gramų, revolverio „Gecado“? Nusitaikė kaimynui į galvą ir paspaudė nuleistuką. Pokšt! Pataikė tiesiai į dešinę akį.
Nieko slėpiningo, bet vis tiek mįslinga. Šūvį apipynė asociacijos ir interpretacijos, jų neįveikė nei teismas, nei žudikui skirta bausmė, nei publikacijos apie dramaturgo žūtį, nei jo kūrybai ir atminimui skirtos knygos. Raimundas buvo pasirinkęs retą – profesionalaus dramaturgo – kelią. Stengėsi pragyventi iš literatūros. Nelengva, kai esi jaunas rašytojas. Kita vertus, reikėjo prisitaikyti prie santvarkos. Jis nebuvo disidentas, maištininkas, tik – savarankiškas. Jo politinės pažiūros (ar valdžios kritika) balansavo ant „raudonųjų“ linijų. Kaip ir kiti XX a. 7–8 dešimtmečių tyliojo modernizmo autoriai, Raimundas kūrybą siejo su Vakarų dramos ieškojimais, naujomis jų formomis ar meninėmis priemonėmis, cenzorių dar neužčiuoptomis galimybėmis priešintis socialistinio realizmo doktrinai. Į pasaulį dairėsi pro „Lenkijos langą“: ten daug įdomių knygų, periodikos, kino ir teatro, TV. Buvo gerai pažįstamas su avangardo literatais ir teatralais iš Varšuvos ir Krokuvos. Komunikabilus. Retos (anais laikais) erudicijos someljė, puoselėjo vaišes su gera nuotaika, išmanė rūšinio vyno ar brandinto konjako reikšmę pokalbyje. Aristokratiškos manieros, inteligencija, atsargumas ir kiti charakterio bruožai saugojo jį nuo klampaus bohemos dumblo. Užtat daugėjo redakcijų ir teatrų, kur buvo skaitomos ar statomos jo pjesės. Puoselėjo ambicingą credo: kūriniai lyg iš rūko, bet stiprūs lyg iš plieno[4].
Daug keliavo, nors geležinė uždanga varžė jį, kaip ir visus. Maskvoje studijavęs literatūrą, ten daugiausia turėjo ir pažįstamų ar draugų. Dramaturgijos seminarai paprastai vykdavo Jaltoje ir Dubultuose. Kelionės į „socialistinį“ užsienį buvo retesnės – dažniausiai į Lenkiją. Nuvažiavo ir į Šveicariją, kur Leiseno sanatorijoje tarpukariu gydėsi ir per karą mirė jo dėdė Antanas. Rašė knygą (deja, jos nebaigė) apie dėdės gyvenimą ir kūrybą[5]. Pats mokėjo ir mėgo piešti, – dovanodavo draugams jų portretų škicus.
Žinia, išgirsta telefonu iš Vilniaus, buvo šokiruojanti, bet Algirdo ištarta puse lūpų, nevieša. Ji nesklido per Lietuvą eteriu, kaip nutiko Amerikoje 1963-iųjų lapkričio 22-ą Dalase, kai Lee Harvey’us Oswaldas, buvęs JAV jūrų pėstininkas, trečiuoju šūviu iš „Mannlicher-Carcano“, kurį buvo įsigijęs „antikomunistui“ generolui Edwinui Walkeriui nušauti, mirtinai sužeidė Johną Kennedy’į. Policija šaulį per valandą areštavo. Po poros dienų per TV laidą jį nušovė naktinių klubų savininkas Jackas Ruby’is[6]. Šis ir vėlesni atsitiktinumai trikdė teisėsaugą, tad JAV prezidento žūties byla įslaptinta ir šiandien mįslinga – galimai nebaigta. Gal pačių tyrėjų supainiota ir užslėpta. Tai – ta istorijos stochastika, protu sunkiai suprantamas atsitiktinumų pasaulis, prieš kurį nusilenkia policija, žurnalistai ir teismai. Gal ir Isaacas Newtonas.
Bet toji pati stochastika, sunkiai aprašoma ir dar sunkiau perprantama, palytėjo ir kuklaus literato likimą. Galingiausios pasaulio valstybės prezidentas ir politiniame pasaulio žemėlapyje ištrintos sovietinės Lietuvos dramaturgas – itin skirtingos asmenybės. Jų socialiniai statusai – kaip diena ir naktis. Tad ir žinios apie dramatišką jųdviejų žūtį sklido dvejopai. Kennedy’is nužudytas viešai, jo kortežo, apsaugos, viso Dalaso gyventojų, TV ir kitos žiniasklaidos reporterių akivaizdoje. Anot Clinto Hillo, slaptosios Baltųjų rūmų tarnybos agento, važiavusio šalimais prezidento mašinos ir įšokusio į ją po trečiojo šūvio, „ponios Kennedy akys prisipildė siaubo, kai ji čiupo prezidento galvos dalį, kuri nuskriejo ant automobilio bagažinės. <…> Jos vyro galva ką tik sprogo vos už kelių centimetrų nuo jos veido“[7]. Ar tai buvo sprogstamoji kulka, turėjusi ištaškyti ir generolo Walkerio galvą? Raimundas nušautas tuščiame bute. Kulka pataikė Raimundui į dešinę akį, nesprogo. Šauliui, kaip ir Oswaldui, manykim, niekas netrukdė gerai nusitaikyti. Arba pats Dievas išmėgino „rusišką ruletę“.
Apie Kennedy’žio ir Baltųjų rūmų stažuotojos Mimi Alford, kaip ir jo žmonos Jackie ir Graikijos magnato Aristotelio Onassio, romanus gandai sklido plačiai. Apie Raimundo širdies išrinktąją (-sias) retas kuris žinojo. Tik po jo žūties į viešumą išniro femme fatale – gražios ir turtingos ponios V., besivaidijančios su Kauno „verslininku“, siluetas. Apie jos šeiminį gyvenimą retas kauniškis ką nors tikro žinojo, kaip ir apie jos buvusio / esamo vyro turto kilmę.
Kennedy’is savo sūnų Patricą laidojo vos dviejų parų amžiaus, Raimundas tėvystės jausmo neišgyveno nė tiek. Ir vis dėlto. Sklido kalbos, kad motina (jos meilė sūnui) buvo didžioji kliūtis santuokai. Stochastikos pasaulyje viskas atsitiktina. Tiek ironija, tiek panieka: būk kuo nori, čia ir gydytojai ne visagaliai. Jie tik atjungia „vamzdelius“, kad JAV prezidentas apkabintų mirštantį sūnų, ir išsiųstų jo motiną pas meilužį graiką. Argi ne juoda ironija?
Vasarą, kai prasidėjo Aurelijaus B. teismas, su Jurijumi S., rašytoju iš Rygos, klajojau po Mongoliją. Kelionė buvo iš anksto planuota, nenorėjau jos išsižadėti. O gal, pagal sąmokslo teoriją, tyčia Rašytojų sąjungos buvau išsiųstas? Į Aukščiausiojo Teismo posėdžius (vyko keturias dienas) Vilniuje važiavo ir bylos klausėsi Violeta. Grįžęs iš jos pasakojimų sužinojau apie procesą. Bent jau bendrus jo dalykus. Bylos tardytoju (ypač svarbiems reikalams) buvo Egidijus B., teisiamojo advokatas – Kazimieras M., teisėjas – Jonas R. Žymiausias jų – K. M., Lietuvos (ir SSRS) kariuomenės pulkininkas leitenantas, atsargos karininkas (?), pedagogas, teisininkas, rašytojo Sauliaus Tomo K. patėvis. Visi trys išgyveno iki Nepriklausomybės atkūrimo, jau po sovietinės eros Lietuvoje užėmė aukštas pareigas teisėtvarkoje ar politikoje. Ką jie patys galvoja (-o) apie šią anuomet KGB tikriausiai akylai prižiūrėtą bylą? Kiek per vėlu klausti, kodėl / kaip teismas pakrypo pačios „nekalčiausios“ versijos (atsitiktinumo) link. Ar prisiekusieji (jeigu jų institucija Lietuvoje rastųsi) pritartų prokuroro siūlymui? Ar tikrai bylos baigtį lėmė mirtino šūvio vieta (žinybinis KGB namas, pulkininko butas), žudiko asmenybė (pulkininko žentas, buvęs desantininkas)? Šiandien iš to trejeto tik Egidijus B. gyvas. Beje, neva tuomet, kai tardytojas buvo atvykęs į Vaisių gatvę, motina neįsileido tardytojo į namus. Gal be reikalo? Byloje būtų daugiau spalvų. Ar neužteko? Juk per teismo posėdžius (sako dalyviai) daugiau nei dvidešimties liudytojų parodymai nebuvo prisiminti. O motinos širdis kraujavo, ir ji priėmė savo sprendimą. Rodos, ir aš pats turėjau ne vieną progą ko nors pasiteirauti Egidijaus, bet neskaudinau jo. Skaičiau, ką yra sakęs kitiems: „Tyriau tikrai labai atidžiai, įvairiais aspektais. Jokio spaudimo niekas man nedarė. Galiu atsakingai pareikšti, kad tai buvo netyčinis nužudymas. Mano sąžinė rami. R. Samulevičius buvo nušautas iš mažo kalibro revolverio, net markę atsimenu – „Gecado“. Iš pažiūros ginklas atrodė tarsi žaislinis, blizgančio balto nikelio būgneliu. Tarsi gražus suvenyras“[8]. Svarbus liudytojas byloje – kritikas Jonas L. Pasak Egidijaus, „Lankutis girdėjęs, kaip su Samulevičiumi kartu buvęs jo draugas priėjo ir pasakė: „Pažiūrėk, ką radau.“ Paskui išgirdo šūvį ir pokalbis nutrūko“[9]. M., užkalbintas apie anuos laikus, išsisuko atodūsiu: „Be komentarų.“ R. aiškinimosi neteko girdėti, vėlavau, tik internete perskaičiau, kad į pensiją „išeinantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Algirdas R. atsisako jam pasiūlyto prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimo“. Retas dalykas!
„Tas teismas – farsas“, – prisiminęs aną birželį, piktinsis poetas P. P., diplomuotas teisininkas. „Pamaniau – žaislas, žiebtuvėlis“, – vaikiškai teisme dangstėsi Aurelijus B. O gal ir tebuvo vaikas. Juo kas žaidė, arba jis pats žaidė. Advokatui panorus, kad šaulys parodytų, iš kokio atstumo ir kaip jis taikėsi į Raimundą, teisėjas neleido to daryti: eksperimentas, pasak jo, pernelyg pavojingas. Už netyčinį nužudymą kaltinamajam skirta treji metai laisvės atėmimo. Iki rudens, kol nebuvo Raimundo bičiulių (architektų iš Maskvos) prašymo peržiūrėti bylą SSRS Aukščiausiajame Teisme, nuteistasis nebuvo net areštuotas. „Suvenyrinio“ revolverio iš pulkininko stalo stalčiaus versija liko pagrindinė ir vienintelė, nors po Aukščiausiojo Teismo nutarties daug kam tebebuvo neaišku, kas nutiko 1981-ų vasario 2-ąją bute virš Centrinio knygyno Lenino prospekte Vilniuje. Pasklido visokių gandų. Daugiau ar mažiau pagrįstų ir iš piršto laužtų. Liko neįminta didžioji mįslė: kas iš tikrųjų yra žudikas?
Kas turėjo išvaikyti įtarimus, neva prie Raimundo žūties pirštus prikišo KGB? Daug kam atrodė, kad mirtis tokiame bute gali būti pačių saugumiečių sugalvotas kamufliažas. Netikėtas, bet įmanomas. Įžūlus, bet tuo gal ir pavojingas. KGB personažų, šmėžavusių Raimundo gyvenimo šalikelėje, be abejonės, netrūko. Pradedant R., kurį beveik visi rašytojai pažino kaip „savą“ angelą sargą, baigiant anonimais, vizuojančiais vykstančiųjų į užsienį anketas. Ar desantininkas neturėjo savos paslapties, galbūt gilesnės negu jo giminystė su uošviu? Lee Harvey’us Oswaldas po šūvio išgyveno vos valandą, bet ir Aurelijus mirs jaunas, vos atlikęs bausmę (gal netgi ne visą), sulaukęs keturiasdešimt trejų. Raimundo žūties vieta, ginklas, šaulys (žudikas?), nusikaltimo versija, jos tyrėjai ir teisėjai, atmestos (nenagrinėtos) kriminalinės aplinkybės lyg ne savo pačių valia surišti į vieną mazgą. Didelė pagunda vienu kardo kilstelėjimu perkirsti jį. Geriau būtų jį išnarplioti – atrišti. Net jeigu jau nieko negalime pakeisti žudiko ir jo aukos biografijose: nusikaltimų istorikams ir Raimundo biografams palikta spėlioti, kas tikrasis dramaturgo žudikas.
Kriminalistinė bylos versija iš LSSR Aukščiausiojo Teismo netrukus buvo perkelta į SSRS Aukščiausiąjį Teismą Maskvoje. Apeliacija aukštyn kojomis turėjo versti „vaikiškai“ nekaltą šaulio žaidimą su „netikru“ uošvio revolveriu. Na, ne. Maskviškė Raimundo bičiulė Galina P. ir man laiške išguldė samdomo žudiko versiją, prašė paremti ją Rašytojų miesto organizacijos vardu. Pasak Galinos P., Raimundas pagaliau sutiko savo femme fatale, širdies damą, bet ištekėjusią. Jos vyras V., turtingas „pogrindinis“ verslininkas, įteikė ultimatumą Raimundui, reikalaudamas baigti romaną. Raimundas pagrasino jį „įduoti už spekuliaciją“. Debesys tirštėjo. Vaisių gatvėje prie Samulevičių namo bomžas (?) užpuolė praeivį, galimai supainiojęs jį su Raimundu. Dramaturgas užsimoja viešinti savo persekiojimo istoriją ir vėl rašo V. vyrui: „Būdamas Maskvoje, iš namiškių sužinojau apie naujus Jūsų grasinimus nužudyti mane. Tai jau tampa nebepakenčiama (ir taip, kaip matote, buvau ilgai kantrus – kaip visi žemaičiai). Jūs užmiršote šiandien pajėgiausią ginklą – galingesnį už turtus ir jėgą – rašytojo plunksną“[10].
Ši „sąmokslo teorija“ Galiną P. ir jos vyrą, Raimundo bičiulius iš Maskvos, nuteikė vienareikšmiškai: Aurelijaus uošvio, KGB pulkininko, revolveris, apie kurį žinojo Aurelijaus žmona, – lengvai pasiekiamas nusikaltimo įrankis ir ideali priedanga, tarkim, samdomam žudikui. Aurelijaus gyvenimo būdas (galimai – priklausomybė nuo narkotikų), jo maža (šimto rublių) alga, artima kaimynystė su auka pavydžiam vyrui padėjo rasti „žudiką“. Žentas galėjo turėti vilties, kad įtakingas uošvis ištrauks jį iš sunkios bylos. Galimai taip ir nutiko.
Tik ar buvo tas berniukas?[11]
V., femme fatale, tikrai būta. Violeta pasakojo, kad per teismo posėdžius ji liudijo. Ne tiek liudijo, kiek lyg teniso kamuoliukus atmušinėjo jai užduotus klausimus. Dar viena stochastikos auka! Mačiau (kartą) ją ir aš. Kai Raimundo palaikai buvo pašarvoti Maironio namuose, prie durų privažiavo volga, V. ne įžengė, o įplaukė pro jas, akivaizdžiai per siauras jos baltiems ilgiems kailiniams, lyg mantija šluojantiems granitines holo grindis. Atrodė gražiai. Priėjusi prie (atidengto) karsto, ji tyliai pastovėjo ir atsitraukė. Nemačiau, ar pravirko, ar pabučiavo velionį.
Nebuvo to berniuko. Nebuvo tavęs, Raimundai.
Kitą dieną, vasario 3-iąją, sėdame su Genute į mašiną ir išvažiuojame į Vilnių. Vežame drabužių – įkapes – Raimundui. Ką reiškia – įkapes? Kur vežame? Aiškiai nepasakyta. Tiek ir žinojome, kad anksčiau ar vėliau bus atliktas skrodimas. Reikės ir drabužių. Vakare Genutė ir Raimundo mama sudėjo, ką sugriebusios, į krepšį, šįryt įkėliau jį į bagažinę ir sėdau prie vairo. Nebuvo aišku, kur turime drabužius nuvežti. Vilnius – didelis. Rašytojų sąjunga? Morgas? Važiuodami svarstėme, kas galėtų tikrai žinoti. Kada ekspertai baigs darbą, niekas nesakė. Gali būti, kad įkapėms teks palaukti. Išskubėjome, nes nieko nedaryti buvo per sunku. Diena netikusi, kelias slidus. Patižęs sniegas tykšta iš po ratų, valytuvai braukia purvo ir lietaus purslus nuo priekinio stiklo. Genutė tyliai sėdi šalia, ji nežino, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Ne Genutę, o Juodąją Viešnią su įkapėmis vežuosi žiguliuose. Ji kažkodėl rėkia lyg per košmarišką sapną, kad aš – žudikas. Ar atvirkščiai, ne vairuoju, o sapnuoju, kad ir mane kažkas persekioja, medžioja, pagaliau – nužudo? Neįtikėtina, bet šitie stochastiniai, atrodo, niekaip nesusiję JAV prezidento ir lietuvių dramaturgo mirties scenarijai man supanašėja, atrodo lyg iš tos pačios perspektyvos parašyti. Ir šmėksi femme fatale. Čia jau visai pagal Koheletą: „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“[12]
Sniegas ant plento patežęs. Važiuoti nesaugu, nors magistralė – vienas moderniausių kelių Sovietų Sąjungoje. Nuo padangų ir asfalto trinties energijos, tiek kinetinės, tiek dinaminės, sniegas sparčiai tirpsta. Ties Žiežmariais ant daiktais juodo lyg vasarą asfalto iš murzino kelkraščio priešais žigulius iššoka zuikis; baidau jį žibintų šviesomis, bet dar diena, tie žibintai žvėreliui tik įvaro daugiau baimės, matyt, ne mirtinos, jis lyg vilkutis sukiojasi, bet sprunka ne į šalį, o bėga pirm mašinos. Lėtinu greitį. Genutė gal nemato zuikio, ji žiūri tolyn, galbūt regi Raimundą morge. Arba ligoninėje, mudviem pasakytas, atrodo, ligoninės adresas.
Palikę ant kelio persigandusį zuikį, mudu su Genute važiavome ir važiavome artyn miesto, kur kažkas kažkaip vakar perkirto Raimundo gyvybės mazgą. Vietoj zuikio, kuris blaškėsi ir neišmanė, kaip pabėgti nuo jį vijusio automobilio, išvydau save. Kiek reikia atsitiktinių įvykių, kad jie pavirstų vienu – vieninteliu ir būtinu? Rūku. Prie vairo budau lyg iš sapno: tai aš sukausi ratais tarp juodų provėžų, kol supratau, kad nepabėgsiu, tai aš tas padaras, akinamas šviesos pliūpsniais, kažkas sunkaus artėjo prie manęs, kai pagalvojau, kad sapnuoju, dar akimirką, tereikia pabusti ir liksiu gyvas.
Kai gerai pagalvoji, gal Taikliosios Akies strėlė, o ne Lee Harvey’aus Oswaldo „magiškoji kulka“[13] turėjo vytis JAV prezidentą, kad nukautų jį. Jeigu kas ir turi teisę keršyti JAV prezidentui, tai tik kokie nors seminolai. („Logiška“ galvoti, kad pasalą KGB pulkininko bute galimai turėtų rengti tik partizanai.)
Prezidento kortežas važiavo ne per prerijas ar džiungles, jis važiavo per miestą ir buvo puikiai saugomas. Nuo ko? Ar jis bėgo nuo savo piliečių? Ar jis atsigręžė, kad pamatytų pirmykštę, žole lyg kalvelę šiaurinėje Elm Street pusėje apaugusią, jau visų užmirštą Amerikos dvasią[14]? O už jos stovinčiame vagonėlyje – valkatos, gal ir žudikai iš CŽA, KGB, italų ar savos, amerikiečių, mafijos. Neatsigręžk, žmogau. Neatsigręžk, net kai važiuoji šarvuotame limuzine. Ir nesvarbu, kas tu ir kur tu esi – Amerikoje ar Lietuvoje.
Raimundas niekur nebėgo. Sėdėjo tuščiame pulkininko bute ir laukė kavos. Menate, ką nugirdo Jonas L.? „Jo nėra.“ Aš tik priduriu: gal mudviejų, Raimundai, abiejų nebuvo? Stochastiškai. Išmintingasis Horacijau, vis dar nežinau, kas bepalieka po mirusiųjų ir gyvųjų?
[1] Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9).
[2] Stochastika – matematikos šaka, nagrinėjanti atsitiktinumą ir tikimybes.
[3] Brainard J. Mirtis (prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/mirtis/).
[4] Visa Raimundo „svajonė“: „Norėčiau, kad mano kūrinys būtų toks trapus, lyg nulipdytas iš rūko. Ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą. Tai mano svajonė.“
[5] Po autoriaus mirties knygos rankraštį spaudai parengė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė (Samulevičius R. Baltoji obelis. – Vilnius: Vaga, 1985).
[6] Tikr. Jacob Leon Rubenstein (1911–1967), siejamas su sąmokslu prieš J. Kennedy’į.
[7] Prieiga internete: https://www.delfi.lt/news/daily/world/i-viesuma-islindo-intriguojancios-kenedziu-seimos-paslaptys.d?id=71215752.
[8] Cit. pagal: Mičiulienė J. Dramaturgo žūtis: klaustukų tik daugėja (prieiga internete: http://www.lituanistika.emokykla.lt/ziniasklaidoje/jurate-miciuliene-dramaturgo-zutis-klaustuku-tik-daugeja/).
[9] Ten pat.
[10] Šis (neišsiųstas?) Raimundo laiškas rastas po jo mirties (prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1242581/iki-siol-dar-neatrastas-raimundas-samulevicius-kirvis-prie-lovos-paslaptingos-mirties-aplinkybes-ir-ypatingas-rysys-su-mama).
[11] Maksimo Gorkio romane „Klimo Samgino gyvenimas“ yra epizodas apie nuskendusį berniuką, dėl kurio realumo suabejojo nelaimės liudininkas. Samginą šis klausimas kamavo visą gyvenimą. Mažiau žinoma kita šio klausimo genezės versija. Pasak jos, klausimas M. Gorkiui asocijavosi su priėmimu pas Staliną. Vaikai buvo atvežti pas vadą, jį pasveikino ir įteikė gėlių. Bet vienas berniukas vietoj gėlių uždavė klausimą apie badą Ukrainoje. Po to jis ir jo šeima dingo. M. Gorkis, dalyvavęs šioje „šventėje“, veltui ieškojo berniuko: Stalino bendražygiai viešai suabejojo: „Ar buvo berniukas?“
[12] Koh 1, 2; 12, 8.
[13] L. H. Oswaldas iššovė triskart, tačiau Warreno komisijos išvadose (1963) buvo sakoma, kad vienintelė kulka nukovė J. Kennedy’į ir sužeidė Teksaso gubernatorių Johną Connally’į.
[14] Dalaso centre, prie Knygų sandėlio (iš kurio šauta į prezidentą) ir Elm Street, turbūt per stebuklą išliko lopinėlis namais neužstatytos „laukinio Teksaso“ žemės.