Virginija Kulvinskaitė. Apie savo demonus

2025 m. Nr. 3

The owls are not what they seem[1].
(The Giant, „Twin Peaks“)

 

Pirmasis mano pasaulį supurtęs ir perkeitęs meno kūrinys buvo Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“. Man buvo dešimt. Tas serialas tapo tikru apsėdimu. Vakarais žiūrėdavau per nespalvotą didžiulį „Taurą“, televizoriaus dėžė stypsojo ant lakuotų medinių kojų, kurios vis taikėsi išsiskėsti, o mano širdį tai gniaužydavo, tai glostydavo šalti tvirti pirštai. Vaikystės svetainės užuolaidos – raudonos, kambarys kasdien vis labiau priminė vieną iš ložių. Tik nežinojau, juodąją ar baltąją. „Tvin Pyksą“ žiūrėjau per LRT, bet kai rodydavo per rusus, žiūrėdavau per rusus. Kur rodydavo, ten žiūrėdavau. Per nespalvotą „Taurą“, per musės subine vadinamą kiek kitaip nespalvotą virtuvėje ant spintelės burzgusį „Šilelį“. Kai pirmą kartą pamačiau spalvotai senelių svetainėje – taip pat per „Taurą“, tik naują – atrodė, išsinersiu iš odos. Sprogs galva.

Akimirksniu supratau pasaulio ir savęs pačios esmę.

Niekas nėra tai, kas atrodo, visa, net banaliausi dalykai – rudu gobelenu aptraukta sofa, langas ir vėjyje siūruojančios senos obelys anapus, ir gumbuotas obelų šakas primenantys artrito išsukinėti močiutės pirštai, veidai televizoriuje ir mamos į kuodą susuktos blondiniškos garbanos, kava su riebiu kaimišku pienu, mano pačios atvaizdas veidrodyje, visiškai nesutampantis su ta, kurią regėdavau vaizduotės akimis, ir laiptai į palėpę, ir įtrūkusi siena virš mano lovos, – visa saugo paslaptis. Visa yra paslaptis. Antrasis planas. Dvasios, geros ir blogos jėgos, veikiančios mus ir per mus, ir per mūsų kasdienius daiktus.

Demonai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Nereikšmingose detalėse, mylimų žmonių veiduose. Smunkančiose pėdkelnėse, mamos keptame obuolių pyrage. Demonų veidai pasirodys, jei mokėsi juos pašaukti, jei įminsi vardą.

Kartą apsireiškusi, mintis pradeda sirpti, gyventi savo gyvenimą. Nekamuoja, tik tvinksi. Kartais zirzia. Kaip vaikystė, kuri yra neišaugama. Praėjęs laikas ir supurčiusios, perkeitusios mintys lieka su visam, nėra prasmės to, kas praėjo, ieškoti – mes patys esame mūsų praėjęs laikas, praėję metai ir dienos, išėję žmonės. Mes – tai mūsų mirusieji. Ir mūsų demonai.

Komiškame, bet baugiame Rebeccos F. Kuang bestseleryje „Geltonveidė“ – popsas gali būti žavingas ir gilus, to taip pat išmokė „Tvin Pyksas“ – rašymas, tiksliau, literatūrinė kūryba yra apsėdimas, nuolatinės lenktynės su demonais. Slėpynės ir demonų persekiojimas. Kuris kurį. Nobelistė Olga Tokarczuk daimonus suvokia kaip paralelinėje visatoje gyvenančias ir veikiančias būtybes, kurios su mumis susisiekia, nes nori būti aprašytos. O. Tokarczuk daimonai yra mūsų dar neparašytų knygų veikėjai, mūsų temos ir vaizdiniai, pasirenkantys ir pradedantys sekioti paskui. Dvasios tol neatstoja, kol jų tinkamai, teisingai neužrašome, neįvardijame ir tokiu būdu neįkūnijame. Ir taip jomis atsikratome.

Panašiai kaip debesis keletą variacijų turinčioje sakmėje. Gal jis irgi buvo daimonas? Debesis – mažas ar didelis, tamsus ar šviesus, piktas ar juokingas – nusileidžia virš kaimo ar sodybos. Apsunksta, išpampsta. Įsivaizduoju, kaip pažeme velka savo pilvą, kol sustoja ir nebepajuda iš vietos. Laukia. Niekas nesupranta, ko nori. O tada nutinka baisus dalykas, visiškas atsitiktinumas. Ežere ar upelyje skalbianti mergina užsigauna nykštį į kultuvę ir surinka: „Ai, nykštys.“ Debesis pratrūksta, paplūsta, užlieja kaimą, sodybas. Mergina atspėjo debesies vardą ir tas pagaliau gavo leidimą įsikūnyti. Ir visus nužudė. Nebeatsimenu, kaip baigėsi tai merginai. Gal ji vienintelė liko gyva ir visą likusį gyvenimą graužėsi, kad jos atsitiktinai ištartas žodis virto kūnu.

Kūrėjo kaltė ir atsakomybė. Įdomu, ar kaltę jautė, pavyzdžiui, Johannas Wolfgangas von Goethė, materializavęs Verterį, kurio kančia taip sužavėjo XVIII a. pabaigos skaitytojus, kad šie ėmė mėgdžioti ne tik Verterio manieras bei jausmus, bet ir savižudybę.

Demonų egzistavimą, jų gebėjimą prakalbinti, nustebinti, priblokšti patvirtina Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis „Komunarka“ iš rinkinio „Gintaro kambarys“. Nuo 2018 m., kai knyga buvo išleista, šį keistą, savo struktūra chruščiovkę primenantį, iš skirtingų blokų ar plotmių sulipdytą eilėraštį skaičiau dešimtis kartų. Tačiau vieną niekuo neypatingą dieną klaidžiodama po „Komunarkos“ strofas visiškai atsitiktinai pastebėjau kelis dalykus, kurie mane pasiglemžė ir nusinešė. Pamačiau, o gal tai eilėraštis man pagaliau parodė, ko nesitikėjau.

Pirmoji „Komunarkos“ strofa iš pažiūros visiškai nedera su likusiomis. Lyg trečia ranka ar koja tas demonas, kurio vardo minėti negalima ir kuris eilėraštyje vėliau nebepasirodo.

 

Sakė, demono vardo minėti negalima,
bet neklausiaũ, o jis
ir neturėjo vardo.

 

Dar labiau nustebau supratusi, kad iki tol visiškai neteisingai interpretavau eilėraščio pabaigą, raktinę paskutinę eilutę, kurios link veda NKVD rūsiuose nukankinto ir Komunarkoje palaidoto pasakotojos senelio istorija.

Komunarka yra maždaug keturiasdešimt kilometrų nuo Maskvos centro nutolusi miškinga, apie dvidešimt hektarų užimanti vietovė. Iki 1928 m. čia stovėjo medžių apsuptas dvaras, kurį nugriovė ir jo vietoje pastatė vasarnamį NKVD liaudies komisarui Genrichui Jagodai. Šalia vasarnamio miškelyje laidoti NKVD nukankinti, nužudyti, sušaudyti žmonės. Ir pats Jagoda buvo sušaudytas, o Komunarka perėjo naujam komisarui Nikolajui Ježovui, kuris tęsė savo pirmtako veiklą.

Giedrės eilėraštyje kalėjimo vienutė, kapas Komunarkoje per ankštumo ir kančios semas susisieja su psichoterapijos kambarėliu, kuriame „psichologutėms“ pasakojamės „apie savo vidines komunarkas“. Paralelė su mūsiškiu pasauliu baugiai komiška ir negailestinga. O vis dėlto kiekvienam savas skausmas skaudžiausias, net jei suprantame jo menkumą. Praeities traumos mus veikia, net jei savo šeimų istorijų nežinome.

Bet ir „mes“ tėra iliuzija. Traumų, pajamų ir išsilavinimo bendrystė tariama, mus fatališkai skiria pačių paskirtis, kitaip – mūsų talentas:

 

Kaip šachmatų figūros (juk jų iš esmės nedaug),
kurios turi skirtingą subordinaciją,
taip ir mes išsiskaičiuojame
pameistriais ir amatininkais, o meistrus
paskiria jiems to nežinant.

 

O štai ir paskutinioji strofa. Skaitydama ją vis tapatinausi su eilėraščio kalbančiąja, nes jos skeptiškas savo galimybių vertinimas ir, kaip iki tol maniau, negebėjimas jausti skausmo, abejingumas kitiems žmonėms atliepė mane pačią:

 

Vis vien nieko gero jau nenuveiksiu,
bet norėčiau nustoti bijoti žmonių
ir jausti skausmą, kai jie mane žeidžia.

 

Metų metus maniau, kad kalbančioji norėtų nustoti bijoti žmonių ir pradėti jausti skausmą, kai žmonės ją žeidžia. Paradoksali situacija, bet dažnai jausdavausi būtent taip: bijojau žmonių, bet jie manęs nesugebėdavo įskaudinti, sužeisti. Gal kaip tik dėl to ir bijojau? Tema psichoterapijos kambarėliui, jei tik ten lankyčiausi. O iš tiesų mane suklaidino sintaksė, nepastebėjau, o gal nenorėjau pastebėti numanomo priešdėlio „ne-“. Kalbančioji norėtų nejausti skausmo, kai žmonės ją žeidžia. Ji nėra bejausmė, ji hiperjautri. Gal skausmo geidžiau aš pati, todėl, kaip dažnai nutinka, tekste įžvelgiau savo pačios norus, pačios atvaizdą? Ar naujas „Komunarkos“ perskaitymas yra ženklas, kad pasikeičiau?

Bet grįžkime prie demono, šmėkštelėjusio pirmojoje „Komunarkos“ strofoje. Poezija yra savita kalba, kiekviena poetė ir poetas turi savo žodyną. Tai galioja aiškinantis ir konkretaus eilėraščio, ir viso rinkinio ar net visos autorės kūrybos prasmines dominantes.

Karštligiškai pradėjau versti „Gintaro kambario“ puslapius, ir demonai, šaipydamiesi iš mano nepastabumo, užgriuvo tamsiu, žaižaruojančiu debesimi. Paplūdo, paskandino, nugramzdino. Pasirodo, „Gintaro kambaryje“ jų slėpėsi visas legionas. Eilėraštis „Vyskupo šventimai“: „Su demonais dramatiškų kovų nebūna, – / sakė, – jie tik zyzia aplinkui“; „Minčių medžioklė“: „Aš esu dvi. Kartais miegu ir jaučiu, / kad kita aš stovi prie lovos. // Tai mano demonas, kaltintojas, / vilioju jį medžiokle“; „Mojuodama šikšnosparnio kauleliu / tariu jūsų vardą ir tai apsėda“; „Dvasių kambarys“: „Stiklių gatvėje esantį namą / užgrobė piktosios dvasios.“ Ir galų gale didingas eilėraštis-autofikcija „Daimonion“: „Demonas ant peties alsuodavo šiluma“, „Velnias yra vidinis gyvūnas, slaptasis / Siamo dvynys“, kurį kalbančioji maitindavo, „kad tik nesijaustų per daug laiminga“. „Daimonium“ epigrafe G. Kazlauskaitė cituoja Carlo Gustavo Jungo analitinės krypties psichoterapeutą Donaldą Kalschedą: „Daimonion yra piktavalė dvasia, šiurpių galių turintis vidinis priešininkas.“

Tai štai kas tu, paslaptingasis demone-antrininke!

Giedrės eilėraščių kalbančiosios dėl autobiografinių kontūrų, gyvo balso ir sąžiningumo liežuvis neapsiverčia vadinti „lyrine subjekte“ ar tuo labiau „lyriniu subjektu“ – siutina manančios ir manantys, kad vyriškoji giminė neutrali, nes vyriškoji giminė yra vyriška. Giedrės eilėraščių kalbančioji yra skaitanti ir rašanti moteris, poetė. Bet ar poetę kamuojantis, ją medžiojantis ir jos medžiojamas demonas medžioja mus visas? O gal kiekviena turime po savą, asmeninį demoną? Ar dvasios visuomet piktavalės, priešininkės, su kuriomis reikia kautis, kurias reikia įveikti?

Tokarczuk daimonus jaukinasi, vilioja, yra jiems švelni, kantri ir atidi, nes tiki, kad tik su jų pagalba įmanoma parašyti kažką tikro. O Sylvia Plath „Tėvelyje“ skeltasmakrį juodabatį šėtoną nudeda keršydama už sudaužytą širdį:

 

Tu stovi prie mokyklinės lentos, tėveli,
Nuotraukoje, kurią turiu,
Tavo pėda sveika, užtat smakras įskeltas,
Bet dėl to ne mažiau šėtonas, visai ne,
Ne mažiau juodas vyras esi tu,

 

Kuris perkandai mano rausvą širdelę perpus.
<…>
Kai nužudau vieną vyrą, nužudau iškart du.

 

Tačiau, nužudžiusi savo demoną, nusižudo ir pati S. Plath. Galbūt įveikė ne priešininką, o pagalbininką? Gal jos demonas buvo jos savastis? Gal, pati to nesuprasdama, visą gyvenimą persekiojo ir žudė save? Būtų logiška.

Demonai ir daimonai mane uždega pačia tikriausia persekiojimo manija. Tampu tyrėja mėgėja, pradedu naršyti internete, ieškau informacijos apie demonus tarsi apie keistą sau prisiskirtą ligą. Kokie simptomai, kokia eiga, koks gydymas? Kokios perspektyvos?

Dažnai sakoma, kad demonas apsėda staiga. Kaip meilė. „Nieko negalėjau padaryti“, teisinasi auka. Gal kartais taip ir būna, bet dažniausiai patys jį ar ją prisikviečiame. Kviečiamės ilgai, kantriai. S. Plath savo demoną kuria pagal mirusio tėvo, kuris ir gyvas būdamas dukrai liko nepasiekiamas, atvaizdą: „Pagal tavo atvaizdą sukūriau tokį kaip tu.“ „Gintaro kambario“ eilėraščiuose demonai viliojami mojuojant šikšnosparnio kauleliais, šaukiant vardu, gundomi kaltės medžiokle. Kodėl tuomet apsimetame, kad mūsų demonai – ne mūsų pačių darbas?

Namų psichologas atsakytų: mes kratomės atsakomybės.

Vargšai demonai. Žiaurūs mes jiems ir neteisingi. Demonai ne tik atima, bet ir duoda. Alius Jeskelevičius straipsnyje „Daimonologija Apulėjaus veikale „De deo Socratis“ rašo, kad dosnumas slypi demono varde: graikiškas žodis δαίμων kilęs iš veiksmažodis δαίομαι, „(pa)dalinti“. Daimonus vienas pirmųjų prisikvietė, be abejo, Homeras. Daimonai iš tiesų neturi vardo: jie turi begalę vardų. Daimonais vadintos duodančios, dalijančios dvasios ir Olimpo kalne gyvenantys graikų dievai, ir net negandos, išvirstančios iš Pandoros skrynios. Todėl susidūręs su daimonu niekuomet nežinai, ką gausi. Daimonai gali būti kerštingi, jie baudžia nusikaltusius, bet ir sergsti mirusio žmogaus sielą. Platonas ir vėlesni graikų bei romėnų mąstytojai daimonų sferą lokalizavo kaip tarpinę, skiriančią dievų ir žmonių pasaulius. Platonas „Puotoje“ daimonu vadina Erotą: geidžiančią, todėl stokojančią būtybę. Olimpo dievai nieko nestokoja, jie palaimingai abejingi, o daimonai, kaip ir mes, jaučia, trokšta, kankinasi. Apulėjus tvirtina, kad daimoną žmogus nešiojasi savo sieloje. Panašiai ir G. Kazlauskaitės eilėraščiuose demonas pasirodo kaip antrininkė, kaip Siamo dvynė, kurios buvimą patiriame kaip savo pačios vidinį balsą, nuojautą.

Kasmet po Naujų žinau ir net laukiu, kad vieną niekuo neypatingą popietę paskambins mama ir lyg tarp kitko paklaus:

– Tai gal jau šiais metais bandyk? Paskambink meistrams, susirask tą numerį, kur daviau. Tavo namai griūva, vargu ar dar metus pratempsi, pelėsis vonioje, kibirkštys iš elektros lizdų. Atsilaupęs linoleumas. O vonia, kokia vonia… Nesuprantu, kaip tu joje maudaisi.

– Stovėdama. O pelėsis… Na taip, ir su elektra prastai. Bet šiais metais dar turiu užbaigti knygą.

– Bet ir praeitais rašei. Ir užpraeitais.

– Užpraeitais baiginėjau „Keturis“. O praeitais rašiau tik pusmetį, po to verčiau.

– O dar kitais, manai, bus kitaip?

– Žinoma. Užbaigsiu knygą ir tada iškart skambinsiu meistrams. Pati gi matau, kad laikas remontui. Tikrai.

Puikiai suprantu, kad meluoju, mama irgi supranta.

Bet aš labai, labai noriu tikėti. Noriu tikėti, kad mano daimonas geras, teisingas, ne pamišėlis ir ne triksteris. Kad jis man ne kenkia, o padeda ir kad visi tie perskaityti tekstai, eilėraščiai, romanai mane atvedė ten, kur ir turėjau ateiti. Kad kuriu, o ne tiesiog leidžiu savo gyvenimui irti. Raktiniai žodžiai: „noriu“ ir „tikėti“. Noriu tikėti, kad mano gyvenimas turi prasmę, kad atšokęs linoleumas ir mėlynos liepsnelės rozetėse nėra mano kaltė nei aplaidumas. Taip labai noriu tuo tikėti, kad patikiu net demonais. Daimonais. Kažkuo, kas neturi vardo, bet į mus skverbiasi iš ekranų, romanų, iš poezijos. Ką atpažįstame kaip savo.

---

[1] Pelėdos nėra tai, kas atrodo (angl.).