Tomas Venclova. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 8–9 

Saint-Pierre*

…innego końca świata nie będzie.
Czesław Miłosz

Prie krantinės – išdegusių sandėlių kriauklės.
Putų pleištas perskelia prieplaukos ochrą.
Burės remias į saulę. Vandenyno raukšlės
mirguliuoja tamsoku indigo. Neaukštos
magnolijos beviltiškai saldina orą.

Išblizginti žuvėdrų sparnai atrakino
tuščią uostą, kur liko vien garlaivio griaučiai
ir plekšnės viduriai mūšoj.
Šalia žvirgždyno
signalais apsikeičia porelė mašinų
ir pardavėjai klega kiek išneša plaučiai.

Tik juos čia ir sutiksi – neskaitant lašuotos
kalės, kuri po ratais atrado sau kapą.
Kirmėlėms ne kas dieną lemtos tokios puotos.
Mancenilom užžėlė peleninis plotas,
it hieroglifas sraigė prigludo prie lapo,

taip pat ištikima šiam forpostui, kur šlubas
Hefaistas nenutraukė apgulos ir budi
viršum griuvėsių. Šlaituos draikosi jo rūbas,
beveik uždengęs gūbrį. Jórubų, karibų
arba tamilų dievas, tiesą sakant, būtų

čia savesnis, tačiau vargu ar gailiaširdis.
Tą rytą miestelėnai Pissarro balkonuos
ilsėjosi ir rūkė. Metalinės šerdys
supos rotušės bokšte. Vėlokai pakirdęs
gubernatorius rąžės ir žaidė žiūronais,

vos užvakar į rūmus atsikvietęs šeimą,
idant aprimtų tie, kuriuos baugino magmos
suakmenėjęs stulpas virš kalno. Savaime
suprantama, vaikams linksmiau būtų kaime,
tačiau noblesse oblige. Ne stulpas – apgamas.

Dvi stiklinės tavernoje staltiesę slėgė.
Kava, romu, salyklu pradviso kvartalas.
Po paklode sukaitę grumdėsi bemiegiai
meilužiai, o senukas, kaip ir dera, diegė
dirvon duonmedžio ūgius. Nes pasaulio galas

jau buvo už kertės. Bent šiems kolonistams.
Aplinkui motinėlę bažnyčią pasklido
lengvų namukų spiečius. Monstrancijoj – Kristus.
Kai žioruojančios miglos šlaitais ima ristis,
gubernatorius aiškiai suvokia, kad klydo,

ir gamta jau be jo atšvęs savo šventę.
Susiūbuoja stiklinės ir nutyla kalbos,
ir tik kaliniui karcery skirta gyventi,
ir ilgakojis krabas kaistančioj atkrantėj
pasislepia po dumbliais. Tai jo neišgelbės.

Virš dykynės išdyla rytmečio mėnulis,
dar spėjęs pamatyti Paskutinį Teismą.
Iš kosmoso jam žemė atrodo kaip nulis
ar balsė „o!“. Bespalviai dūmai virsta kūliais,
ir Kristus išgaruoja, pralošęs Hefaistui.

Kiek aptirpintos smiltys aižo varpo varį,
kurį lyg popierėlį viesulas suglamžė,
ir prie Nevos poetas savo draugui taria:
„Pagarbinkim šią rausvą stulbinančią žarą.
Ji pranašauja laisvės ir palaimos amžių.“

 

Meistrui Radovanui**

Ties jūros keliu tarp Polai ir Aspalatho miestų
(arba Pulos ir Splito), kur graikų žodžiai be vargo
įplaukia vietos tarmėn, o graikiškas riešutas krinta
ant nugludintos grindinio plokštės, pasimatome, nors neilgai.
Debesys žada kaitrą, šešėlis retkarčiais temdo
lango mezginius, arką. Nuo aikštės į kairę – portalas,
painus kaip kyrie eleison. Gauruoti marmuro lapai
skirti visiems, bet geriausiai įskaitomi Dievo.
Du liūtai – tos pat giminės, kaip tie, patarnavę Morkui
ar Jeronimui, stovi abipus durų. Už jų
neatspėsi piliorių, skliautų, trilypės navos.
Septynetas pusračių teikia pavidalą klaidžiai visatai.
Jos ribos – Ieva ir Adomas. Didžiuliai
kūnai iškreivina erdvę. Abu jau pažįsta gėdą
ir dar nepažįsta mirties (bet Viešpats tuo pasirūpins).
Visa, kas vyko vėliau, – jų laimingos kaltės pasekmė.
Vynuogienojai, šernai, elniai, medžiokliai tarp ūglių
(aukų ir žudikų neatskirsi akmens tankumyne).
Gruodį skerdžiamas juosvas peniukšlis, sausį rūkomos dešros,
prie kūrenamo židinio senis, įsmeigęs į puodą akis;
jaunikaitis, kerpantis avį, sužvarbęs nuo vėjo,
kitas – o gal ir tas pats – palenkęs amforą,
trečias – o gal ir tas pats – romėnišku šarvu,
nes kareiviai bus visada, kaip kovo mėnuo ir Marsas.
Tos visos figūros – autoportretai. Tu nenorėjai užbaigti
metų ciklo. Bet mėnesiai ritos virš miesto stogų
ir tada, kai be garso artėjo trecento, ir vakar,
nenumaldomi tarsi karai, prakaitas, gimdymo skausmas,
paskutinė liga. Ir Mergelė, tada ir per amžius,
rodė Kūdikį mums, o iš tikro – nematomam Tėvui.
Nebemoku tavo maldų. Laikas dilina akmenio veidus,
o kitus sunaikina. Tik vardas išlieka ilgiau,
bet ir juo vadinami tie, kas neturi tam teisės –
neapykantos įsūniai. Vakaras. Kateris varto
putojančią įlankos knygą. Burė ir jos atspindys
įsirašo vandens paviršiuj nelyginant Aleph.
Virš bokšto sklendžia balandis. Kas nors, Radovanai,
sakytų, jog jis – tavo siela. Bet nevirstam į kitą gyvybę
nuo dienos, kai praradom rojų. Tampam vandens
atšvaitais, vėjo šuorais, portalo reljefais. Priimsim
ir šitokią dalią, skirtą mūsų eonui.

 

Gospa od Škrpjela***

Logaedų medus, rinktas Horacijaus,
Tepagardina mums vasaros mėnesius.
Atspindėta uolos matiniam veidrody
Baltagalvė sala plaukia nelyginant

Galeonas, vairu ardantis vandenis,
Ar žuvies pelekai fiordo siaurymėje,
Į kurią iš viršaus giedrą vidurdienį
Pasirėmęs delnais žvelgia akiratis.

Vos per žingsnį toliau įlankos tirpalas
Gretimam lopiny sodrina podirvį.
Vienuolyno sode, varpinės priegloboj,
Kiparisų ūksmėj ilsisi škiperiai.

Vėjas varsto vartus. Varganos kaukolės
Dūla smėlio lopšy, niekad nelankomos.
Jie kadaise gelmėn sumetė akmenis,
Virš briaunotos aikštės parentė kupolą,

Nes kalnuos, kaip seniau, slėpėsi demonai:
Tychė laužė perpus stiebą kautynėse,
Persefonė naktin vedėsi mirusius
Ir audros debesy kliegė Erinijos.

Šaknys kaulus tamsoj skaldo į trupinius.
Lieka diržo sagtis, rūdys ir pelenas.
Atkakli tuštuma požemiuos netiki,
Kad nėra ir nebus Viešpaties atpildo.

---

* Saint–Pierre – miestas Martinikos saloje, kurį 1902 metų gegužės 80osios rytą per kelias sekundes sunaikino išsiveržęs Mont Pelée ugnikalnis (žuvo apie trisdešimt tūkstančių žmonių). Po to visame žemės rutulyje ilgai buvo matyti ryškiaspalvės žaros, kurias Aleksandras Blokas laikė pasaulio atsinaujinimo pranašyste.
** Meistras Radovanas, apie kurį beveik nieko nežinoma, tryliktame amžiuje sukūrė katedros portalą Trogyre, Dalmatijoje.
*** Gospa od Škrpjela – bažnytėlė Kotoro įlankoje, jūreivių supiltoje dirbtinėje saloje, greta kurios, kitoje saloje, yra kapinynas.