Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 4
Troleibusų stotelė
Tuščia troleibusų stotelė –
Tyli ir mįslinga.
Iš čia gera žiūrėti
Į rudenį.
Rodos, matai, kaip tolsti
Nuo savo gyvenimo
Lengva ir ramia širdimi.
Nes viskas, kas nebe tavo,
Pradingsta lapkričio ūkanoj.
Lygiai taip pat, kaip tai,
Kas tiktai tau priklauso.
*
Diena grėsminga,
Šiurkšti ir niūri.
Ji traukiasi iš pasaulio
Sukeldama vėją,
Besidraskantį taip,
Lyg norėtų išplėšti
Ir paleisti laukais
Iš baimės
Virpančią širdį.
Nublokšti į vienatvę
Nuogi
Mylinčiųjų kūnai
Jau atsiskyrę
Vienas nuo kito.
Jau vėl nublokšti
Į savo vienatvę.
Nuogi mylinčiųjų kūnai
Taip tamsoje spinduliavo,
Tartum iš jų
Žėrėdama
Veržtųsi siela.
*
Abejingai,
Šiek tiek nustebus
Mazgoju
Savo pavargusį kūną.
Turbūt, galvoju,
Šitaip prausiamas
Mirusysis.
Ant vonios sienos
Iš kažkur atsiradęs
Į mane žiūri voras.
Irgi nustebęs.
Ramybė
Gelsta ir krenta
Rudenio lapai
Ant tako,
Kuris šią naktį sustoja
Ir neveda niekur.
Vėjas nurimęs.
Girdėti,
Kaip visi –
Gyvieji ir mirę –
Tyliai pavirsta
Į nieką.
*
Birželio penkioliktą dieną
Kaip apsėstoji
Klajoju pamiškėmis,
Palaukėm,
Palei geležinkelį.
Nudunda tolyn traukinys.
Virš miško nuskrenda paukštis.
O ant pylimo pienė pražydus
Geltonuoja kaip geltonavus,
Tartum birželio diena
Būtų įstrigus
Tarp žolynų ir krūmų
Ir amžinai sustojus.
*
Meldai leidžia šaknis
Į ežero dumblą.
Rudas pakrantės vabalas,
Išsirengęs į amžiną žygį,
Tik trumpam
Žolėje sustoja.
Bitė į avilį
Parneša amžiną medų.
Pažiūrėk,
Kaip vakaro ežeras rimsta,
Kad prieš aušrą
Vėl sujudėtų.
Ir netark mirties vardo
Be reikalo.