Ramutė Dragenytė. Poezija ten, kur namai
2025 m. Nr. 11
Kristina Tamulevičiūtė. Namai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 100 p. Knygos dizaineris – Rokas Bilinskas, viršelio iliustracijos autorė Sandra Steigvilaitė.
Namudinės poezijos knygų lentyną papildė Kristinos Tamulevičiūtės eilėraščių rinkinys „Namai“ (2025). „Namudinė“ – šiuo atveju tai poezija, kurios centre ir epicentre lyrinio subjekto gana uždara namų aplinka, su psichologinę reikšmę turinčiais daiktais lyg simboliais, su privačiomis ir uždaromis erdvėmis, suponuojančiomis poetines refleksijas, kartais egzistenciškai aitrias („Skaudėjo visą kūną, ir širdį, ir sielą“, p. 17), intymiai jautrias („sėdžiu kambario kamputy, / raudu prabudus į košmarą“, eil. „Megztinis“, p. 8), tačiau su paprastu naratyvu, be daugiasluoksnių aliuzijų ir kultūrinių intertekstų. Kaip pasakytų pati autorė – „nemanieringo gilumo“ poezija. Nors psichoanalitinei analizei medžiagos būtų pakankamai.
K. Tamulevičiūtė, vertėja iš pietų slavų bei kitų kalbų, autorine knyga debiutavo 2013 m. – esė rinkiniu apie Sarajevą. Po dešimtmečio išleido poezijos knygą „Gyvybė“ (2023), joje knygos konceptualumą grindė pagoniška pasaulėjauta, eilėraščių tematiką įrėmindama į ciklinį gamtinį laiką – nuo šaknų prie žiedų, t. y. nuo gyvybės prie gyvybės. Naujojoje knygoje autorė deklaruoja pereinanti prie krikščioniško linijinio laiko: susitaikydama su tuo, kad „mirtis yra natūrali gyvenimo pabaiga“ (autorės žodis iš knygos vidinio viršelio), poetė teigia atsisveikinanti su gyvybės tema ir pereinanti prie ieškojimų. Linijinį laiką pabrėžia keturi iškalbingi skyrių pavadinimai: „Gimda“, „Kūnas“, „Namai“, „Kapai“. Dar reiktų paminėti ir išmoningai keturis namų kampus stilizuojantį knygos dizainą, kurį tikrai verta pagirti, nes knygelė asketiškai patraukli, patogaus formato. Betrūktų tik taisyklingo kvadrato formos.
Taigi apgalvota struktūra ir koncepcija. Kita vertus, ar eilėraščiai pasiūlo struktūrą, ar knygos koncepcija paverčia tekstus prasmingais? Ar kiekvienas tekstas pats savaime vertingas, ar įgyja prasmę tik visumos ir sumanymo įgyvendinimo kontekste? Regis, ciklinio ir linijinio laiko schemos esti tik pačios autorės galvoje, nes eilėraščiai kuo puikiausiai gali migruoti iš vienos knygos į kitą, iš vieno skyriaus į kitą. Bet autorė pasiūlo tokias taisykles ir jas belieka priimti, nors, kaip ir pirmajame poezijos rinkinyje, „Namuose“ sutinkame tuos pačius personažus, rašoma apie panašias jausenas ir būsenas, gyvųjų ir mirusiųjų sąryšius ir išliekančius atminties artefaktus. Tik antrojoje knygoje mažiau įtampos ir daugiau saviterapinės koncentracijos, meditatyvios refleksijos: „Na ir koks skirtumas / koks skirtumas visa tai. / Esu aš, esi tu, yra vaikai ir sniegas“ (eil. „Gyvenimas“, p. 59).
Ryški moteriška pasaulėjauta, archetipinis moters kaip gyvybės nešėjos vaidmuo. Jau nuo pat pirmojo knygos eilėraščio akcentuojama glaudi žmogaus ir gamtos simbiozė (prisirpusios uogos ir moters nėštumas), kūno kaip indo semantika („Mes skynėm tas uogas, netausojom, / neturėjom indų joms suberti, / tiktai savo kūnus“, eil. „Gervuogės“, p. 7). Žmogaus ir gamtos paralelė išvedama vaizdžiais, kartais iš tautosakos atklystančiais palyginimais (pvz., plaukai kaip šakos ar smilgos). Graži vaistažolių floristika. Su gamta susiliejama, ji tampa mediumu santykyje su mirusiųjų pasauliu, kai prigulus ant šliužų išmindžiotos pievos „į nugarą ima belsti mirę protėviai“ (eil. „Lazda“, p. 81).
Gamta įprasmina lėtąjį buvimą, saugumo jausmą, prieglobstį, dvasinį ryšį su protėviais, mitologizuotą pasaulėvaizdį (pvz., langas, upė, ežeras ar kitas krantas žymi gyvųjų ir mirusiųjų ribas), tad „grįžimo į gamtą“ naratyvas puikiai tinka kuriant ėjimo į namus leitmotyvą. Iš vidinio knygos viršelio sužinome, kad autorė knygą parašė per dvi vasaras, praleistas prosenelių statytuose namuose Aukštaitijoje, kartu ieškodama ir savo žemaitiškų šaknų. Ši tapatybės paieška subtiliai užkoduota skirtingoje to paties žodžio semantikoje: „Aukštaitijoje brėško rytas. / Žemaitijoj – vakaras“ (eil. „Už lango“, p. 58).
Namų erdvė – sakrali, su besiskleidžiančia dvasinės raidos branda, su per atmintį iškylančiomis sąsajomis su mama, močiute, protėviais ar tiesiog mirusiųjų istorijomis: „o tolumoj – apleistos kapinės mirusio kaimo, / ir malūnas be sparnų, ir drėbto molio tvarto sienos, / ir alyvos, kurias sodino jau mirusios moterys“ (eil. „Dangus“, p. 95). Namai – tai vieta su visa prisiminimų nostalgija, kai kiekvienas daiktas transliuoja istorijas. Namai yra ir kaip etninės kultūros šerdis bei simbolis („Ant stogų kraigų žirgeliai, / sode pakrypusios obelys“, eil. „Širdis“, p. 56), grąžinantis prie ištakų, šaknų, į vaikystę. Be abejo, tokie namai yra ne mieste, o kaime, gamtos apsuptyje, nykstantys, mirštantys, bet išsaugantys istorinę atmintį. Namai – tai ir moters gimda, kurioje užsimezga gyvybė („Viename kūne – dvi širdys ir du skirtingi ritmai / skirtingi judesiai ir kraujas, / tiktai gyvenimas tas pats“, eil. „Donorystė“, p. 11). O kapinės – amžinieji mirusiųjų namai („mes čia kaip namie – / šitoj daly trečioj eilėj / mano prosenelės amžinoji lova“, eil. „Kapinės“, p. 96).
Čia pravartu paminėti autorės polinkį į gotų subkultūrą, turinčią sąsajų su gotikine literatūra, o joje veikėjai demonizuoti, jų veiksmai nulemti prakeiksmų ar kitų lemties ženklų. Palyginus su pirmuoju poezijos rinkiniu, antrajame autorė mažiau išnaudoja gotikinės poezijos galimybes, mažiau raganysčių ir laumysčių, o iš paveikslo žvelgia krikščioniškasis Jėzus. Bet tam tikrų elementų esama, ypač „Kapų“ skyriuje: paslaptinga atmosfera, namuose besisapnuojantys košmarai, mirties romantizavimas („Aš kartais įsivaizduoju savo laidotuves“, eil. „Šaka“, p. 88), meilės išaukštinimas („Bijau, kad mirusi gulėsiu užmerktomis akimis / ir negalėsiu prabusti laiku, / kai reikės į darželį vežti vaiką“, eil. „Meilė“, p. 82), bendra elegiška nuotaika, galiausiai pabaigos kulminacija – santuoka su iš numirusiųjų prisikėlusiu bomžu ar šiugždantys karnavališkumo suteikiantys paltai: „šluojam kapų žemę, velkam klevų lapus, / einam neskubėdami ir geriam“ (eil. „Kapinės“, p. 96).
Taigi visi keturi konceptai (gimda, kūnas, namai, kapai) yra simbolinis namų įprasminimas – nuo gimimo iki amžinųjų namų. Ir visus juos sieja moteris, kaip gimdytoja, gyvybės teikėja, kaip tiltas, namus sauganti ar namus nešanti sraigė („Ir aš nešu namus ant nugaros: / kuprinėje nuotraukos, sąsiuvinis, / senos natos, segtukas / ir išaugtos dukters pirštinės“, p. 38). Bene įdomiausi šioje knygoje yra pirmojo skyriaus keli eilėraščiai, kuriuose gana reta, autentiška ir labiausiai empiriškai įcentrinta gyvybės tema – besilaukiančios moters potyriai: „Koks keistas dalykas savyje auginti vaiką – / girdžiu, kaip už lango loja šunys, / o jo negirdžiu“ (eil. „Vaikas“, p. 12).
„Tai, ką rašau, iš tiesų įvyko“, – teigia autorė viename interviu[1]. Eilėraštis kaip įvykis jaudina ir intriguoja, jei emociškai patirtas, išgyventas. Ir jei savirefleksija pastabi ir savikritiška, jei sugebama atsitraukti nuo asmeninių patirčių: „Subadytos venos, siela, širdis / ir kitos banalybės“ (eil. „Megztinis“, p. 8). Svarbu gebėti įtaigiai papasakoti, kad žodis atliktų poetinę funkciją. Daugiau ar mažiau visi tekstai įvyksta. Tik įdomu, kokia linkme pasisuks autorės poetiniai ieškojimai, jei gyvybės tematika jau išsemta, egzistenciniai potyriai aprimę ir namų kertės užskliaustos?
[1] Kristina Tamulevičiūtė: „Tai, ką rašau, iš tiesų įvyko“, kalbino Linas Daugėla // Nemunas. – 2025.08 31; prieiga internete: https://www.nemunas.press/e-publikacija/kristina-tamuleviciute-tai-ka-rasau-is-tiesu-ivyko/