Ramutė Dragenytė. Kai kažkas ne taip

2025 m. Nr. 4

Tadas Žvirinskis. Zombis Lozorius. – Vilnius: Hubris, 2025. – 126 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Paprastai lietuvių prozos prisiverčiu perskaityti tik pirmuosius kelis puslapius, todėl, kai skelbiami skaitytojų ir ekspertų išrinkti visokie -tukai, kyla klausimas, kiek iš tų vadinamųjų skaitytojų knygas išties perskaito? Kur tas teksto skaitymo malonumas – Le plaisir du texte – kai skaitai lietuvių rašytojo tekstą ir matai už jo metaforas rezgantį autorių?

Ir štai į rankas papuolė Tado Žvirinskio novelių ir novelečių rinkinys „Zombis Lozorius“ – kukli knygelė, išleista ne pačios žymiausios leidyklos, paremta ne Kultūros tarybos, ne žvanginanti variu ir cimbolais, bet suteikianti viltį, kad lietuvių novelė prisikėlė. Ėmė ir prisikėlė iš visokių poezijų prozoje, diletantiškų filosofavimų ir blyškių siužetų. Prieš penkerius metus Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija tema „Kas užkeikė lietuvių novelę“, šią ilgą laiką buvo užgožę didieji naratyvai, t. y. romanai ar bent pretenzijos į juos. Paradoksalu, bet stambioji proza vis dar dominuoja, nors papasakoti ilgą istoriją, surinkti daugybę medžiagos, išvystyti siužetą, sukurti charakterius nėra taip jau lengva. Todėl daug paprasčiau rašyti, pavyzdžiui, novelių romaną arba kokį nors žanrinį mišrūną. Kita vertus, novelės trumpumas ir paprastumas gali būti apgaulingas, nes ribotas ne tik puslapių skaičius – juose lakoniškai ir griežtai su keliais veikėjais reikia spėti sukurti intriguojantį pasakojimą.

Klasikinė novelė paprastai būna dramatiška, turi išbaigtą struktūrą ir bene svarbiausias jos bruožas – netikėtas minties posūkis pabaigoje (Wendepunkt). Žinoma, tai nereiškia, kad pabaigoje užtenka parašyti kokią nors nesąmonę, ji turi būti semantiškai susijusi su visais struktūriniais kūrinio elementais. Noveletė – labiau muzikinė miniatiūra, o literatūroje apibrėžia itin trumpą, kelių eilučių sąmojingą pasakojimą apie netikėtą įvykį. Tad kai reikia įvardyti prozos kūrinio žanrą, autoriai neretai improvizuoja skolindamiesi terminus arba visa, kas trumpiau už romaną, pavadina trumpąja ar smulkiąja proza (smulkiąja proza įvardyta ir ankstesnė T. Žvirinskio prozos knyga „Jalmos serbentai“, 2008).

T. Žvirinskio kūryba (poezija ir proza) visada išsiskyrė atida formai, kartais klasikiniams žanrams (pavyzdžiui, sonetams), nors autoriaus išsilavinimas visai ne filologinis. Bet taip tik dar įdomiau, literatūrologai į tokius žiūri su įtarumu – „Zombis Lozorius“ jau vienuolikta autorinė knyga (neskaitant vertimų) ir nė viena iš jų nesulaukė ypatingo dėmesio, kuris matuojamas, pavyzdžiui, premijomis. „Zombis Lozorius“– naratyvinė knyga, joje ryškus archetipinių bruožų turintis pasakotojas. Tad novelėse į pirmą planą iškyla ne tiek istorija, kiek pats pasakotojas, kuris, regis, yra vienas ir tas pats asmuo, arba persona keliuose asmenyse, nors galbūt skiriasi jo vardas (personažų vardai neatsitiktiniai), amžius, profesija, šeiminė padėtis ir t. t. Visa tai sunku apibrėžti, nes novelių siužeto per maža, kad galėtume apie jį ką nors sužinoti: jis daktarėlis, dailininkėlis, turi brolį, serga antros stadijos vėžiu, kolekcionuoja Biblijas iš viešbučių ir t. t. Pasakoja įtikinama šnekamąja kalba, nevengdamas net nusikeikti komentuoja socialines kasdienybės realijas. Toks pasakojimo būdas, kai kalbama pirmuoju asmeniu, noveles priartina prie esė, tačiau nuo jos nutolina išrutuliojami įvykiai.

Sakytume, kanoninės novelės bruožai: kasdienėje buitinėje aplinkoje nutinka kažkas smulkaus, bet neįprasto, ir T. Žvirinskio personažas suvokia, jog kažkas čia ne taip. Neįprastą keistumo būseną sukelia netikėtas radinys, susitikimas, sutapimas, laiškas, skambutis ir pan. Dar vienas trumpojo žanro bruožas – žmogaus, daiktų, įvykių ir aplinkos sintezė. Visos veikėjo mintys, daiktai, gamta, įvykiai turi simbolinį ar priežastinį ryšį, vedantį į galutinį finalą, kažką nulemsiantį. Todėl tobuloje novelėje nieko negali būti paminėta, kas nebūtų kompoziciškai tarpusavyje susiję, tik taip tikėtinas prasminis efektas. Pavyzdžiui, novelėje „Virtiniozaurai“ pirmieji sakiniai, kuriuose apmąstomas atradimo džiaugsmas, susisieja su džiaugsminga pabaiga, gretimame kambaryje atradus išties kažką netikėto.

Ne vieną šio rinkinio novelę galima priskirti „sielos pardavimo velniui“ tematikai. Beje, velnias kaip keiksmažodis minimas daugelyje tekstų. Pavyzdžiui, novelė „563“ prasideda eiline diena, tačiau veikėjas, nešdamas į banką vaikų sutaupytus variokus, kuriuos ketina iškeisti į banknotus, prie banko vartelių (aliuzija į pragaro vartus) prasiskelia galvą. Tada įsisuka ilgokas procesas, susitikimas su banko darbuotoju, simbolišku vardu Lukas Ciperis (aliuzija į Liuciferį), įvyksta pokalbis, kurio veikėjas nepamena, nes lyg užhipnotizuotas „bukai spokso į grindinį“, tada jo paprašoma pasirašyti ant fotografijų albumo („parkerio rašalas buvo kažkoks rausvas“), po visko velniškai užsimano „karštos kaip pragaras kavos“, o epilogas: piniginėje randa daugiau pinigų nei tikėjosi, lygiai tokią sumą, koks buvo bilietuko numeris laukiant eilėje greitosios pagalbos priimamajame (skaistykloje?) ar parkavimosi bilietas automobilių stovėjimo aikštelėje. Taigi kiekviena smulkmena apgalvota, gal net pernelyg preciziškai viskas taisyklinga.

Sielos pardavimas velniui knygoje tampa tam tikra metafora, už kurios slypi įvairialypės žmogaus gyvenimo temos nūdieniame pasaulyje („imitate, don’t innovate“, p. 8). Kita vertus, visos novelės ir noveletės yra gana skirtingos, todėl nelabai pasiduoda apibendrinimui. Kai kurie tekstai primena Edgaro Allano Poe psichodeliją, pavyzdžiui, E. A. Poe novelėje „Silent“ aprašomas tylos ir triukšmo, žmogaus ir demono santykis turi atgarsių ir T. Žvirinskio novelistikoje. Pavyzdžiui, citata iš T. Žvirinskio novelės „Inkstai“: „Atėjęs stoviu ir kiekviena savo odos pora geriu tylą. Demonai it paklusnūs šunes guli man po kojų. Peizažas – it nebylaus kino kadras. Upė teka be garso, ūkas levituoja virš pušynėlio, rasa sustingsta ant blizgios žolės. Jaučiu, kad tuoj tuoj imsiu matyti baltojo garnio, sklendžiančio virš salos, akimis. Staiga suskamba bažnyčios varpas ir nekasdienis potyris išnyksta“ (p. 59). Demoniškas gamtos nuščiuvimas ypač ryškus tekste „Toksika“, kur įtampą, kaip ir E. A. Poe novelėje, sukuria gamtos aprašymo pakartojimai ir netikėtas jos pasikeitimas.

Žodžio novelė kilmė (it. novella – naujiena) yra susijusi su naujienos papasakojimu, jos ištakomis laikomos ir pasakos, prancūzų fablio, anekdotai ar kiti humoristiniai naratyvai. T. Žvirinskio atveju, kai kurios novelės primena lietuviškąsias beletrizuotas sakmes ar šiurpes (pavyzdžiui, „Auskaras su oniksu“, „Kryželiai“ ir kt.) – kai pasakojama, kaip realybėje įvyko kažkas nepaprasto, mistiško ir antgamtiško, t. y. kas protu nepaaiškinama. Sakmės intriguoja, gąsdina, primena, kad šalia tikrojo egzistuoja nepažinus pasaulis. T. Žvirinskio novelėse galima apčiuopti ir magiškojo realizmo elementų, kai fizinė realybė susikeistina, susipina su anapusiniu pasauliu (pavyzdžiui, šakelė tampa magiška lazdele). Tačiau autorius nesivelia į per didelius fantazavimus, pasakotojas suvokia, jog kažkas čia ne taip, pats diskutuoja su savo smegenimis, susidūrimas su „pasislinkusiu“ laiku įvyksta per pasąmonės slenksčius, sapną ir pan. („Déjà vu“, „Kurortas“). Kartais netikėtos pabaigos įspūdžiui sukurti naudojamas pasakojimo pasakojime efektas („Išrinktieji“) arba užslėpta potekstė užkoduojama tam tikrais žodžiais („Virtiniozaurai“, „Žvyro pagalvėlės“).

Pasakotojui būdinga (savi)ironija, pagirtinas autoriaus kalbos valdymas, nors vietomis atrodo, kad kalba net per daug nušlifuota (suredaguota), galėtų būtų daugiau įtikinamo šiurkštumo. Retkarčiais sušvyti koks nors netikėtas kalbos perliukas: „Mano ševeliūroje atsirado rausvas apskritimas. Išryškėjo japoniški būties motyvai…“ (p. 45). Autorius geba pasimėgauti kalbos galimybėmis, pavyzdžiui, senos kalbos formas susieti su siužetine linija: ištarta frazė „Sūnau mano, neklaidžiok pakiemiais vienas, ateik manęspi, čia tujen rasi žaislų irgi paveikslėlių!“ (p. 17) grakščiai koreliuoja su šešių eglinių lentų simboline semantika.

Novelėse bandoma provokuoti, šmaikštauti, į tradicines temas pažvelgti netikėtais rakursais. Pavyzdžiui, novelėje „Išrinktieji“, kuri turi aiškių aliuzijų į biblinius siužetus, pagrindinis veikėjas, tapęs išrinktuoju, anapus išvysta „kitą Dievą“, novelėje „Dovana“ mąstoma, jog „Dievas yra moteris“ (p. 104), novelėje „Kryželiai“ vykstant deryboms paprašoma pastatyti paminklą Jimiui Morrisonui….

Pats knygos pavadinimas apeliuoja į sacrum ir profanum dualizmą. Apibendrinant galima teigti, jog Tado Žvirinskio tekstuose viršų ima demoniškasis pradas, Larso von Triero „Melancholijos“ apokaliptinė nuotaika („Stadionas“), nors vyraujanti biblinė tematika, užkoduota knygos pavadinime, byloja apie viltingą prisikėlimą.