Marius Burokas. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 8–9
***
vijausi popieriaus keturkampį danguj
akyse – mėlyna
po kojų – žalia
kvailą ilgesį
kuris kamuos turbūt
iki mirties
trauks gyslas
pils į gerklę antpilą
sugadins gyvenimą
tikrai sugadins
sušiks, sumaus
sužlugdys
įvarys
į aplaistytų stalų kampą
tuščių kalbų malūną
žiūrėkit –
sėdžiu šalia
myliu visus
geras
kaip besiraukant
atplėšiamas pleistras
Užkalbėjimas
Jam reikia prasidėti
Iš kraujo
Susilipdyti iš vilčių
Gardaus prakaito ir alsavimo
Jam reikia tyliai stuksenti
Savo mažą
Embrionišką abėcėlę
Jam daug ko reikia
Jam smalsu
Ir baisu
O mes tyliai krutam aplink baldus
Ir gyvenimą
Bijom nubaidyt jį
Tokį mielą ir mažą
Tokį nepažįstamą
Aš nesikeikiu
Ji valgo viską
Mes
Mes
Duos Dievas būsim
Nebe vieni.
***
Kaip nusinuodyti savimi?
Senu amžinai nuomojamų
Baldų laku.
Graudžiom dainom iš blogo
Kompiuterio.
Kreivai rakinamom durim.
Prageriama sąžine. Jos košmarais.
Žiojinčia tuštuma. Visada.
Visada.
Kaip nusinuodyti savimi?
Surūdijusia sąžine. Jos košmarais.
Baime visų. Visada.
Visada.
Erdve, pakišančia tau koją.
Laiku.
Laku.
***
gyvenu netiksliai
žiemos varškėje
kasdien plaunu galvą
kasdien žmonės man trukdo
kalbos burbulais, sąžine
ežiais ir stirnomis
nenoriu jiems sakyti
nenoriu apžergti
aš paprastas
gražus ir mažas
kūdikis su didele galva
parodysiu jums visiems
vaivorykštę
Gausi
Bet kokia nostalgija
Skalsi
Kaip grūdėta varškė
Atsuki išvėsusią praeitį
Ji vis tiek
Kvėpteli tau
It šienpjovys
Kuris mes žinom
Per žydėjimą
Ima ir nukerta
Karščiu ir
Prakeiksmais
Norisi kaukti
Kvepiančiam lauke
Bet einu
Kur siunčiamas
Mažas
Pasišiaušęs
Juk laukia manęs
Tik Tėvas
Vynioja ant rankos
Odino dirželį…