Jurgita Jasponytė: „Nematau skirtumo tarp dabarties ir praeities“

2025 m. Nr. 5–6

Poetę Jurgitą Jasponytę kalbina Andrius Jakučiūnas

Jurgita Jasponytė – savita, unikali poetė, tarsi iš niekur išdygusi pirmojo XXI a. dešimtmečio poetinėje aplinkoje. Bendruomenę, gimtąją aplinką, tradiciją akcentuojantys, mitologijos ir tautosakos įvaizdžius įtraukiantys asmeniški tekstai atrodė svetimi vyravusiai poezijai, kurioje egocentriška, poetocentrinė laikysena buvo nekvestionuojama norma. Tačiau jos negalėjai priskirti ir tuo metu kontekstą ėmusiai drumsti asmeniškesnės, išpažintinės poezijos bangai. Kate bendramokslių ir bičiulių vadintos autorės balsas – kaip ir jos požiūris į lemtį, gyvenamąją vietą, sovietmetį – ir šiandien unikalus, nepakartojamas, verčiantis suklusti, o alkoholizmo šeimoje patirtys – kone vadovėlinės, leidžiančios aiškiau suprasti pasaulį, kuriame gyveno gariūnmečiu savo kelią pradėjusi rašytojų generacija.

 

– Pradėkim nuo to, kad buvai (o senų pažįstamų – vis dar esi) vadinama Kate. Taip užrašyta ir mano telefono adresinėje. Turbūt pasakojai, kodėl, bet jau nepamenu.

J. J. Tai sena studijų laikų istorija. Bendrabutis, į kurį atsikrausčiau įstojusi į universitetą, atrodė ganėtinai baisiai: apsilaupę tapetai, nušiurusios grindys, linoleumo plytelės atšokusios – jas, beje, naudojau vietoj šiūpelio. Bandydama kaip nors pasijaukinti buitį, greta lovos anglim nusipiešiau ant tapetų didelę katę. Tas piešinys kambarį puošė gan ilgą laiką, tad bendrabučio kaimynai, kursiokai, o vėliau ir draugai mane ir pradėjo vadinti Kate.

– Man atrodo, kad kažko katiško yra ir Tavo natūroje. Nežinau, ar tai susiję su eisena, labai primenančia katės, ar su savitu charakteriu, vidine laisve. Mūsų jaunystės laikais per masines išgertuves bėgdamas nuo girtų šnekų apie popkultūrą ir sportą, kurios atrodė siaubingai neįdomios, paprastai sutikdavau Tave katiškai slampinėjančią tūso pakraščiais. Kalbėdavomės… Gal pameni, apie ką?

J. J. Nepamenu, bet panašu, kad ne apie popkultūrą ir sportą. O dėl slampinėjimo, kaip sakei, pakraščiais, tai gal taip pasireiškia ta vadinamoji „katės“ prigimtis, kad vaikštau pati sau kur noriu.

– Ruošdamasis šiam pokalbiui prisiminiau frazę, kurią pasakei pernai atsiimdama Jotvingių premiją: neva prieš keliolika metų, kai pirmąsyk atvykai į festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad Jotvingių premija šioje scenoje kada nors bus įteikta tau pačiai. Ar tikrai praraja tarp tuometinės ir dabartinės Tavęs tokia didelė? Juk tuo metu jau rašei?..

J. J. Pats žinai, kad aš į festivalį pirmąsyk atvažiavau kaip poeto Mariaus Buroko draugė, ir pati kaip poetė neketinau reikštis, nors, taip, rašiau, ir jūs, kaip suprantu, tai žinojote. Neturėjau ambicijų, užsidegimo, neturėjau noro netgi pasakoti, kad rašau. Todėl iš tiesų tarp pirmojo mano apsilankymo ir vėliausiojo yra gana didelis skirtumas.

Kalbant plačiau, apie mano kaip kūrėjos savivoką, nebuvo tokio dalyko, kad aš galvočiau, svajočiau išleisti knygą. Neprojektavau jos net po pirmųjų publikacijų. Kita vertus, turbūt normalu, kad rašančiam žmogui pirmiausia yra įdomu kurti? Jis tai ir daro, užuot mąstęs, kaip ir kada išleis knygą. Todėl net baiginėdama „Šaltupę“ nebuvau tikra, kad ta knyga pasirodys, nebuvau sau atsakiusi į klausimą, ar man – ir tuo labiau kitiems, – jos reikia.

– Sutinku, kad būtų keista iš anksto planuoti menininko karjerą. Na, bet kažkoks jausmas, kad esi teisingame kelyje – juk turėjo būti?

J. J. Jei ir buvo, aš tuo metu jo nereflektavau. Jis iškilo vėliau, jau prieš leidžiant pirmąją knygą – bet ne kaip jausmas, o kaip klausimas, ką aš darau, kodėl darau ir ar esu savam kely. Nors kažkokią nuojautą, tegul ir neįsivardintą, vis dėlto turbūt turėjau. Net savo būsimos knygos – tos, kurios parašyti tuomet dar nė nesvajojau, – pavadinimą žinojau, vėliau nebereikėjo sukti galvos, kaip ją pavadinti. Pamenu, stoviu, turbūt jau vėlesniais nei mokykliniai laikais, Šaltupėj [poetės gimtoji gatvė Zarasuose – red. past.] ir galvoju: jeigu kada nors išleisiu knygą, ji vadinsis „Šaltupė“. Štai tokia istorija. Negaliu jos paaiškinti. Kaip jau sakiau, tuo metu apie buvimą poete negalvojau ir gal net nelabai norėjau ja būti, vengiau viešumo. Bet pavadinimą – nešiojausi. Matyt, ir į filologiją stojau (tiesa, nenorėjau to pripažinti), nes rašiau. Na, kambariokėms parodydavau, bet nedalyvaudavau konkursuose.

– Iš anksto numatyti savo knygos pavadinimą – skamba šiek tiek ezoteriškai, ar ne? Vis dėlto išsiviešinti kaip kūrėjai tikriausiai paskatino kokie nors konkretūs įvykiai, žmonės?

J. J. Greičiausiai stebuklais įvardijame tai, ko nesame pasiruošę suprasti. Viskas turi savo logiką, dėsnius, paaiškinimą, tik nebūtinai mes viską žinome. Manau, kad atsitiko, kaip turėjo atsitikti.

Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad pasitaikė žmonių, stumtelėjusių mane ir pasakiusių: gal jau laikas tau tą knygą leisti. Labai aiškiai prisimenu Donato Petrošiaus žodžius: „Kiek dar apsimetinėsi, kad nerašai? Man tai tas pats, – sako, – bet aš tai tą knygą noriu turėti.“ Tą priėmiau ir kaip komplimentą, ir kaip paskatą. Paskutinis turbūt buvo Marius, pasakęs: „Dėliok tu pagaliau tą knygą.“ Jeigu niekas nebūtų stumtelėjęs iš šalies, dar nežinia, kaip ten būtų. Gal būtų, gal ir ne.

Turbūt čia reikia paminėti ir dar vieną dalyką… Knygą sunkiai dėliojau ir save kaip poetę (t. y. vis dėlto viešą asmenį) nelengvai priėmiau ir dėl to, kad vengiau viešumo. Pavyzdžiui, man buvo nejauki mintis, kad tapusi poete turėsiu kam nors duoti interviu. Galvojau: išleisiu knygą ir kelio atgal nebebus. Reikėjo prisijaukinti šią mintį. Čia gal irgi nieko ypatingo, nes literatūros aplinkoje daug introvertų. Bet netgi jau sudarius knygą užklupdavo toks impulsas: o gal nereikia?

– Tiesą sakant, man vis tiek sunku (o po Tavo atsakymų pasidarė dar sunkiau) suprasti Tavo santykį su kūryba. Jaunystėje – ilgas, turbūt reikėtų sakyti, neigimas, paskui netiesiogiai dalyvavai poezijoje per draugus, vyrą Marių Buroką, sakyčiau, ir per darbą bibliotekoje. Dabar – jau raškydama poetinės veiklos vaisius – rodos, neįstengi patikėti savo pasikeitusiu vaidmeniu…

J. J. Tavo klausimas rodo, kokie esame skirtingi ir kaip skirtingai matome tuos pačius dalykus. Manęs rašymas į stalčių nevargino. Netgi, sakyčiau, saugojo mane nuo mano pačios jautrių reakcijų į kažkieno nuomonę. Kita vertus, tas hermetiškumas niekur nevedė… Tikrai nesirinkau nei vyro, nei draugų, nei bibliotekos, kad atsidurčiau poetinėje aplinkoje. Tiesiog taip susiklostė. Bet, žinoma, net jei ir nesąmoningai kažką renkiesi, tai darai pagal savo interesus, būni ten, kur jautiesi daugiau mažiau savas, kur tau įdomu.

– Kadangi dabar jau esi trijų poezijos rinkinių autorė, užduosiu Tau rutininį klausimą: apie ką – visų pirma, Tau pačiai, – yra rinkinys „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ ir kas šioje knygoje yra nauja, lyginant su „Vartais Auštriaisiais“ ir galbūt „Šaltupe“?

J. J. Sakyčiau, tai knyga visų pirma apie pasaulio daugiabriauniškumą. Apie tai, kad viskas yra nebūtinai taip, kaip atrodo.

Nežinau, kiek šitas pokytis atsispindi tekstuose, kaip minėjau, tai mano vidinis pojūtis (galbūt, sakykim, požiūris). Tačiau jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, – bent aš tikiuosi, kad sufleruoja, – jog šiandien viskas vyksta kažkaip neteisingai. Žinai, kaip tame posakyje: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal yra, gal ir nėra, bet žiūrėdama iš laiko perspektyvos regi, kad dalykai, kurie atrodė blogi, skausmingi, yra nulėmę ir teigiamų pokyčių. Ne išimtis ir aš pati: blogiausius, juodžiausius savo gyvenimo momentus, depresijas, šiuo metu matau kiek kitokioje šviesoje. Be jų aš nebūčiau aš.

Pokyčius apskritai sunku įvertinti. Pavyzdžiui, jau minėtą „Šaltupę“ dėlioti pradėjau dar besilaukdama savo vyresniosios dukters Ugnės, bet ji pasirodė jau esant abiem vaikams – taigi nuo proceso pradžios iki pabaigos praėjo tam tikras laiko tarpas. Kol gludinau koncepciją, kol nusprendžiau, duoti ar neduoti rankraštį į konkursą, kol jį laimėjau, keitėsi ir kai kurie pasaulėžiūriniai dalykai, galbūt daugėjo meistriškumo. Per tą laiką gal net labiau pati supratau, ką noriu pasakyti. Tai jau nebuvo ta pati knyga, kurią pradėjau dėlioti. O iš pradžių dėliodama kartais netgi pamesdavau logikos siūlą, grįžusi prie rankraščio nebesuprasdavau, ką aš čia norėjau pasakyti, kodėl būtent tokia knygos struktūra, tekdavo pradėti iš naujo.

– Klausdamas apie knygų skirtumus taip pat turėjau galvoje ir tai, kad ankstesniuose rinkiniuose daug dėmesio skirta, plačiai kalbant, „geografijai“ – gimtosioms vietoms (ką liudija netgi ir pavadinimas „Šaltupė“), Vilniui, t. y. Tavo dabartinėms vietoms („Vartai Auštrieji“), ši knyga net laikyta knyga „apie Vilnių“. „Visatoje…“ miestas ir kaimas taip pat figūruoja, tačiau ne taip akivaizdžiai…

J. J. Taip, Tu teisus. Nemaža dalis skaitytojų „Auštriuosius“ suvokė kaip knygą apie Vilnių, ir aš negaliu ginčytis – ji tikrai ir apie Vilnių. Šis miestas man svarbus, aš jį pamėgau dar prieš dutūkstantuosius, gerokai iki tol, kai Vilniaus tema tapo madinga. Bet knygą – turiu galvoje „Auštriuosius“, – be abejo, sudaro toli gražu ne tik Vilniaus tema. Gal greičiau Vilniaus jungtis manyje su mano gimtine. Toks buvimas tarp, pusiausvyros išlaikymas. Beje, panašiai nutiko su „Šaltupe“ – kai kas pagalvodavo, kad knyga ir yra tik apie Šaltupę.

O apskritai nuo, kaip Tu pavadinai, geografijos aš negaliu, nenoriu, o ir nematau reikalo bėgti, nes priklausau ir kaimui, ir miestui, esu ir ten, ir ten. Užaugau Zarasuose, taigi mieste, tačiau turėjusiame visus kaimo atributus – daržus, laukus, mišką… Turėjau ir tikrą kaimą, t. y. senelių vienkiemį. Vilnių, ko gero, irgi prisijaukinau per jo nenugludintą, nenugražintą pusę, kur esama medinių dvišlaičių stogų, neasfaltuotų gatvių… Man tai priminė tikrą gyvenimą, tokį, kokį pažinojau. O apskritai vieta man atrodo svarbi tuo, kad ją regiu ne kaip atsitiktinį veiksnį žmogaus gyvenime. Ji nulemia, kas esi.

– Neringa Butnoriūtė recenzijoje apie „Visatą…“ daro prielaidą, kad knyga sudaryta tarsi brendimo istorija: nuo pirmų atsiminimų apie bobutės audimo raštus iki karo išprovokuotų žmogaus mirtingumo apmąstymų. Beje, ji taip pat pastebėjo, kad daugelis eilėraščių parašyti provincijoje karantino metu, o nedidelę, bet svarbią knygos dalį sudaro tekstai, rašyti prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą…

J. J. Taip, knygą galima skaityti kaip brendimo istoriją. Žinoma, tai tikrai ne vienintelis perskaitymo būdas. Tiesą sakant, poezijoje man patinka laisvė, kai gali skaityti ir vienaip, ir kitaip – ir visi tie perskaitymai teisingi. Tad gal neatsitiktinai, kaip teigia literatūros kritikai, eilėraščiuose palieku neapibrėžtumo – literatūrologiškai kalbant, juose daug elipsių.

Na, o apie rašymo laiką: taip, karantino metu laikas buvo maloniai sulėtėjęs, buvo proga iš arti pamatyti visą pavasarį nuo pradžios iki galo, su visa krūva paukščių, kurie ir sudaro vieną knygos skyrių. Rusijai pradėjus karą atsirado paskutinieji knygos tekstai, po kurių įsivyravo tyla. Ir ėmiausi dėlioti knygą. Tas laikas buvo savaip sunkus ir tirštas emocijų, tokio bendruomeninio nerimo. Kitokio nei asmeninės depresijos.

– Depresijos? Nežinojau, tiesą sakant, nė neįsivaizdavau, kad turėjai tokių išgyvenimų.

J. J. Žinai, tokios nervingos asmenybės kaip aš gyvenime tragedijų būna daug. Nuotaikų svyravimas, jautrios reakcijos į daug ką, net į tam tikrą balso intonaciją. Labai dažnai jaučiuosi įsitempusi, neretai dėl smulkmenos. Reaguoju, į ką norėčiau nereaguoti, ir šių dalykų negaliu valdyti.

Vienas juodesnių gyvenimo periodų – kai Marius gėrė. Tiesa, kad tai problema, supratau ne iš karto, o kol nesupratau, viskas neatrodė taip juoda. Gal tokia buvo aplinka (tuo metu kone visi rašytojai, išskyrus jau metusius, gėrė), be to, tada jis sakydavo: mesiu, ir aš tikėdavau. Jis tikrai metė, bet pats supranti, kaip naivu buvo tuo tikėti ir nesuvokti, koks nelengvas tas kelias. Tokia kvailelė buvau.

Bet dar labiau nei pats artimo žmogaus gėrimas į depresiją mane stūmė gėda apie tai su kuo nors kalbėtis. Stengiausi tą problemą nuslėpti netgi nuo savo tėvų, vaizdavau, neva viskas gerai. Dabar jau žinau, kad buvau tipinis, kone vadovėlinis alkoholiko žmonos atvejis. Pati nesikreipiau pagalbos. Su naujagime ant rankų ir absoliučiai be pagalbos iš išorės sau prisiėmiau visą atsakomybę už šeimą, laikiau tai savo bėda ir tai labiausiai nulėmė mano būseną.

Aišku, dar vienas mano naivumo požymis – na kaip gali tėvai nepamatyti? Marius vakarienei kasdien išgerdavo po butelį vyno. O dar neužmirškim, kokios būsenos jis grįždavo iš miesto. Aišku, kad man nepavyko nieko nuslėpti, o pačios problemos tai niekaip nepadėjo išspręsti. Blogiausia padariau pati sau. Ir tokie periodai gyvenime mane kartkartėm ištinka – kai jaučiuosi aklavietėje, nematau išeities.

– Labai keista tai girdėti. Pirma, dėl to, kad šią istoriją esu patyręs gerokai labiau iš Mariaus ir iš savęs kaip aktyviai girtavusiojo pusės. Antra, šis pasakojimas neįtikėtinai kertasi su jūsų šeimos kone idealiu vaizdiniu, kurį dabar piešia žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Kaip Tave veikia šis stereotipas? Ir dar norėčiau sužinoti, kaip į judviejų gyvenimą įsiterpia Mariaus knyga „Švaraus buvimo“, kuria jis iš esmės atliko atgailą šeimai?

J. J. Kadangi suprantu, jog niekas niekada nėra idealus, tai dėl to nesuku galvos. Aišku, viešumo baimė ir nuo vaikystės lydinti baimė, kad esu nepakankamai gera, maitino mano perfekcionizmą. Stengdavausi atitikti kažkokį idealą, ir amžinai nepavykdavo. Tiesą sakant, ir dabar nuolat galvoju, kad tas ar anas man nepavyksta, kažko nepadariau… Bet prieš kokį dešimtmetį vis dėlto manyje įvyko lūžis ir aš susitaikiau su savo netobulumu kaip su tam tikra normalumo būsena. Ir čia vėl viskas apie tą patį, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Štai Marius išmoko nebūti, kad išmoktų švaraus buvimo. Klaidos ir netobulumai moko, keičia. Ir tai niekada nėra baigtinis procesas. Per daug paprasta būtų – pasiekti tam tikrą būseną, galutinį tašką, ir viskas. Ne, taip nėra. Tiesiog tikiu, kad mano minčių, linkėjimų, atsiprašymų švara yra svarbesnė už mano suklydimus arba bet kokius išorinius pavidalus – žodžių, veiksmų, poelgių.

O Mariaus knygą „Švaraus buvimo“ turėčiau iš naujo dabar perskaityti, kad pasakyčiau, kaip šiuo metu viską matau. Bet tuo laiku, kai ji išėjo, man ji tapo pasikalbėjimu su Mariumi, bendravimu, kurio mūsų gyvenime tuo metu taip trūko. Mūsų būsenos buvo tiek sunkios, kad kalbėtis apskritai nepavykdavo. Nebuvau tikra, ar apskritai jį suprantu, ar mano įsivaizdavimai atitinka realybę. Ir pamenu jausmą, kaip man buvo gera tą knygą skaityti – tarsi pagaliau su juo kalbėčiausi. Gyvenau apimta didžiulio vienišumo net būdama šalia kito žmogaus.

– Ir kūrybiniame, ir tikrame gyvenime Tau labai svarbi gimtoji aplinka, vaikystės laikas. Kodėl svarbu į jį grįžti? Ką šis klodas atveria?

J. J. Anksčiau jau sakiau, kad, mano nuomone, gyvenamoji vieta – neatsitiktinis veiksnys žmogaus gyvenime. Tą patį galiu pasakyti ir apie gimtinę. Sieju tai su imprintingu – tuo, kas lieka visam gyvenimui, kažką nulemia, apsprendžia.

Mano atveju svarbu dar ir tai, kad turiu labai ankstyvos vaikystės prisiminimų, iš pirmų gyvenimo metų. Pavyzdžiui, prisimenu save su niania, kuri augino mane iki trejų su puse, kol išėjau į darželį. O iš mokyklinių metų, iki kokios dešimtos klasės, mažai ką atsimenu.

Bet yra ir kita atminties pusė. Mano knygose daug apie senelius, nors fizine prasme aš senelius turėjau labai trumpai. Babcia mirė man esant dvejų metukų, diedukas – trejų. Vis dėlto aš juos prisimenu gyvus. Prisimenu bendravimą su dieduku, babcią prisimenu paralyžiuotą ir nekalbančią; taip jį pragulėjo dvejus metus. Žodžiu, ryšys su seneliais daugiau metafizinis, bet yra ir prisiminimų – aš juos mačiau gyvus ir prisimenu. Prisimenu netgi savo reakcijas per dieduko laidotuves, tuomet pagalvojau, kad viskas taip pat, kaip per babcios laidotuves. Jei jau prisimeni, negali nuo to pabėgti. Tai mano pradžia.

– Vadinasi, atmintį saugoti svarbu?

J. J. Jei neprisimeni, tai ir nėra. Apskritai nematau didelio skirtumo tarp dabarties ir praeities. Jei esu šiandien, tai vakar buvau ne aš? Aš save suvokiu vientisą, ar šiandien, ar prieš keturiasdešimt metų. Vis tiek aš esu aš. Taip, atsiranda tam tikrų patirčių, kažkas tavyje keičiasi, bet yra kažkokia esmė, kuri nekinta. Iš dalies todėl prisiminti ir svarbu, ir įdomu.

Gal tai nuskambės kaip nesąmonė, bet kartą pokalby su vyresniąja dukra aš balsu pirmąsyk įvardijau sykį išgyventą keistą potyrį: jausmą, kad turiu sielą, t. y. tarsi sekundei tiksliai užčiuopiau, kad ji yra, ir tai būtų tikriausias įrodymas, jog ji egzistuoja. Aišku, jeigu remsiesi protu, tokio dalyko neįrodysi. Bet aš pati sau turiu tą patvirtinimą: prisimenu, kartą (tuo metu buvau gal dvidešimties) stoviu kieme ir staiga man nušvitimas – taigi niekas nepasikeitė, aš jaučiuosi absoliučiai ta pati. Tarsi užčiuopčiau asmenybės esmę, kuri nekinta. Pagalvojau, kad gal tai ir yra žmogaus siela. Bet tai ne žodžių dalykas, pasakojant gali atrodyti kaip banalybė arba nesąmonė.

– Ryškią žymę Tavo gyvenime paliko gimdyvystės praktikos. Žinau, kad Tave visąlaik domino liaudies kultūros, kolektyvinės atminties dalykai, bet natūralioji gimdyvystė padėjo atsigręžti į labai konkrečias veiklas – audimą, dainavimą, „atvertė“ į neopagonybę. Kitaip sakant, abstraktus palankumas liaudies kultūrai ir natūraliai gyvensenai per gimdyvystės praktikas ir bendruomenes įgijo konkrečius vardus ir konkrečias veiklas. Nenorėčiau virsmo pervertinti, vis dėlto jis gerokai pakeitė Tavo pasaulėvaizdį. Kaip vyko šis procesas?

J. J. Taip, tas, kaip Tu sakai, virsmas daug lėmė, bet taip dėliojosi ir aplinkybės. Pavyzdžiui, dėl audimo. Išmokti austi norėjau labai seniai. Pelių apgraužtos kaime voliojosi staklės. Bet mano bobutė mirusi, kas dabar mane pamokys? Ir štai eidamos Zarasuose su mama lyg netyčia sutikom mamos pažįstamą – Adelę Tumėnienę. Būtent ji paskui pamokė mane austi. Tarsi atsitiktinumas – taip išėjo, sutapo. Bet kodėl prieš tai nesutapdavo, o dabar sutapo?

Man pačiai tas virsmas svarbus tuo, kad visi tie dalykai manyje buvo abstraktūs, teorinio lygmens, ir tai niekur nevedė. Aš pati žymiai geriau pasijutau, kai tai įgavo visus tuos fizinius pavidalus. Čia turiu galvoj ir dainavimą, kuris daugelį metų manyje buvo užgniaužtas, ir daug kitų dalykų.

Anuomet nebūčiau patikėjusi, kad kada nors viešai uždainuosiu. Tiesa, vaikystėj plėšdavau dainas ant aukšto. Bet tada buvau vaikas ir nesupratau, kad trukdau kaimynams. O paskui taip stipriai užsirakinau, kad dainuoti išvis nebegalėjau. Kai pradėjau dainuoti – iš pradžių tarsi sau, tarsi neseniai gimusiai dukrai, – atsirado jėgų pradėt dainuoti ir su kitais žmonėmis. Taip ir išmokau dainų, ir jų tekstai kažką manyje atvėrė. Trumpai sakant, jaučiuosi taip, tarsi ne aš būčiau pasikeitusi, o atbudo tai, kas manyje lig tol miegojo. Lyg būčiau žinojusi kalbą, bet nemokėjusi kalbėti. Lyg kažkas man būtų atsirišę. Čia irgi vienas iš tų atvejų, kai bloga išeina į gera.

Šitai sutapo ir su depresija Mariaus gėrimo metu. Marius niekada tiek daug negėrė, kaip per mano nėštumą ir gimus vaikui. Tai buvo tas juodžiausias laikas prieš aušrą, o juk tada nežinojau, ar bus aušra – jos tikrai galėjo ir nebūti. Tuo metu dainavimai man tapo tam tikra terapijos forma. Aišku, tai neišsprendė tų problemų, negali išspręsti, bet padėjo su tuo būti ir neišprotėti. Paskui supratau, kad Ugnei dainuoju ir dainuoju vis tą pačią dainą apie gėrimą – kai vyras geria (tokią baisią dainą – vaikui?). Tada ėmiau plėsti dainų repertuarą, mokytis kitų dalykų. Iš esmės pirmojo vaiko – Ugnės – gimimas labai gerai ir teisingai „apvertė“ mūsų gyvenimus.

– Turiu galvoj ir neopagonybę… Pirmas susidūrimas su baltiškai kultūrai palankia terpe, jis toks buvo?

J. J. Nebuvo tokio momento, kad štai ėjau ėjau ir priėjau. Aš labai sunkiai įsitraukiu į bet kokią bendruomenę. Man nesiseka visiškai persiimti kokios nors grupės pažiūrom. Gal esu per didelė individualistė, kaip Tu sakai – „katiškos“ prigimties. O per dainavimą būti drauge yra kas kita. Juolab, kaip pats žinai, nuo seno domėjausi etnologiniais dalykais, tad atsigręžimas į savo tapatybę, sakyčiau, buvo visai natūralus.

Ne itin mėgstu žodį „neopagonybė“, man atrodo, kad kaip aš esu ta pati vaikystėj ir dabar, taip ir baltiškoji pasaulėjauta – ir buvo, ir yra. O kad viskas kinta, tai natūralus procesas. Nesu tikra, ar senoji pasaulėjauta tikrai numirė ir tik paskui prisikėlė. Senasis tikėjimas tam tikru lygmeniu visąlaik egzistavo, toj pačioj krikščioniškoj liaudies kultūroj jo elementų apstu. Taip, ritualai dabar sugalvoti, bet man tai antraeiliai dalykai.

– Domiesi Šiaurės tautomis. Kodėl?

J. J. Tikriausiai tų priežasčių yra ne viena, bet nenoriu plėstis. Šiuo metu man norėtųsi atsakyti: todėl, kad jos, tos tautos, yra. Kolonizuotuose kraštuose tautos tarsi išnyko, tapo nematomos, nesukūrė valstybių. Bet jos yra. Ir man įdomu susipažinti su jų gyvensena, kultūra ir parodyti kitiems. Čia veikia tie patys minėti atminties dalykai. Jeigu kažkas kalba apie tam tikrą kultūrą, kalbą, papročius, jie yra. Gali būti, kad aš tų tautų pasaulėžiūrose radau šį tą artima ir baltų kultūrai – nes prigimtinės pasaulėžiūros susisiekia. Ir kitų kultūrų pažinimas padeda plėsti savo suvokimo kontekstą. O kodėl būtent Tolimieji Rytai ir kodėl man atrodė svarbu būti Šiaurės tautų lietuviškuoju balsu, man nelengva atsakyti. Na, ne viską kol kas ir apie save žinau.

– Grįžkime prie literatūros. Man susidaro įspūdis, kad stengiesi (ar gal veikiau Tau natūraliai išeina) asmeninę patirtį subendrinti, lyg kalbėtum iš kažkokios kolektyvinės bendruomenės, kolektyvinės sąmonės pozicijų. Ar mano įspūdis teisingas? Tai – labai didelis išskirtinumas, nes šiais laikais ypač populiaru autentiškumo siekti eksplikuojant savo asmenines intymias patirtis: atseit, žiūrėkit į mane, koks aš. Ir štai atsiranda poetė, kurios taikinys platesnis nei jos ego…

J. J. Jeigu taip yra ir tai matyti iš tekstų, laikau tai komplimentu. Sąmoningai aš to nei siekiu, nei darau. Tačiau mano pasaulėžiūra ateina ir į mano tekstus. Beje, apie savo ego nemažai esu mąsčiusi, dabar ir anksčiau. Tai man nėra nepastebima ar pašalinė tema, ji kelia man klausimų. Kas aš esu, kokia mano vieta, kaip esu su visais kitais ir visa aplinka susijusi? Ypač daug apie tai galvojau spręsdama, ar man leisti pirmąją knygą. Kodėl man to reikia? Ar tai kažkoks susireikšminimas? Jeigu būčiau maniusi, kad taip, ko gera, knygos nebūčiau leidusi.

– Dar vienas įdomus dalykas: savo kūryboje neslepi sovietinių dalykų. Savaime tai gal ir nenusipelnytų dėmesio, tačiau atkakliai pabrėžti sovietinius daiktus esant sovietiniais – vis dėlto jau pozicija, ypač šiais neramiais laikais. Kodėl reikėtų neapsimesti, kad sovietmečio nebuvo?

J. J. Pats į šį klausimą beveik ir atsakei. Mano gyvenimo pradžia, mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Tai – faktas. Geras ar blogas, bet toks yra. Žmogaus nesuprasi, jei neįvertinsi kultūrinių ir politinių aplinkybių, kuriomis jis gyveno, jo patirčių. Išmetęs iš jo gyvenimo vieną tarpsnį, nebesuprasi, kas jį formavo, iš kur jo traumos, įsitikinimai ir baimės.

Mano mama gimusi karo metais, tėtis – pokariu. To meto patirtys, sunkumai, aplinkybės vienokios, mano, gimusios jau yrant sovietinei sistemai, – kitokios. Be to, net sunkūs laikotarpiai gali turėti teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, man atrodo, kad gyvenimas sovietmečiu suveikė kaip savotiškas skiepas: esame užgrūdinti, geriau suvokiame istorinę tikrovę, neromantizuojame jos. Nes jei nepatyrei – nežinai. O dar tas keistas gyvenimo paradoksas – kuo labiau kažką neigi, tuo labiau tai tave pasiveja.

– Pabaigai norėčiau paklausti apie darbą bibliotekoje. Kas Tau yra biblioteka? Ar skaitymas, knyga – ypač dabar, politinių sukrėtimų laikais, – dar gali mus išgelbėti?

J. J. Darbas bibliotekoje atsirado tarsi laikinai, o dabar štai jau trunka didelę dalį gyvenimo, nes man patinka būti tarp knygų ir tarp skaitančių žmonių. Gal toks būtų atsakymas. Malonus jausmas, kai galvoje turi apytikrę kartoteką, daugmaž orientuojiesi, kokios knygos yra ir kur jos galėtų būti… Namų bibliotekai jau neužtenka nei dėmesio, nei laiko. Lyg žinai, kad yra, bet ne visada žinai kur.

O dėl skaitymo šiuo politinių sukrėtimų metu… Pati daugiausia gelbsčiuosi informacija, žiniomis. Dabar labiausiai man „skaitosi“ istorinės ir politinės knygos, kurios papildo mano galvoje esantį intuityvų geopolitinį žemėlapį, leidžia suprasti, kas buvo ir ko galima tikėtis, arba tikėtis, kad nebus.