Julius Keleras. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 10 

turiu dar laiko, kol atsivers jūra,
kol kažkas atrakinęs mano duris
nebeatsiprašys,

kol dulkių sluoksnis virš knygų
bus storesnis už kamuolinį debesį,
ir nieko nebeatsiminsiu

bėgių sandūrom leidžias vanduo, tai lietus
renkas poilsio vietą, ten, kur jo nepasiektų

aušra nei bet koks atokus siluetas
geležinkelių sankryžoj, ten, kur mes
gulėm pavargę ant žemės

kur mes klausėm kaip traukinį gena
atsilikusių vėjų banda

vaikystės rajonuose švinta, aušra čia
nėra netikėta, kur basos kojos
prisimena žemuogių gėdą, užspaustą
tarpupirščiuos, paupio zonas, pelkes,
neerotiškas statybų aikšteles
su storalūpėm kranininkėm,
dulkių debesis ir balas,
godžiai geriančiomis karvelius

vaikystės rajonuose vis dar suka
ratus tas nuogas, nematomas
angelas, tiksliau – angelė, dailiai
supintom septintokės kasytėm,
kurias kasmet vis permuša
lapkričio lietus ir atmintinai
išmoktas, pasikartojantis vėjas

vaikystės rajonuose mes žaidžiam
„herbą ar skaičių“, priverstinių darbų
katorgose kalam formules
ir linksniuotes, ieškom išeičių
iš painių vaikystės koridorių,
kurie ima ir pasibaigia
kaip kažkieno kito kvėpavimas

tai krūties išlinkimas, briaunos
paslaptis, prarasto miesto
detalė, pagaliau išvydusi šviesą

vėl sugrįžta naktis, kurioje
atsišvies du dulkėti keleiviai
užmigę prieš pat paskutinę stotelę
vos prašvitus. sausis

sniegas pavargsta būt baltas
ir tepas lėtai – tyčia, kaip vaikas,
panoręs bandyti purvo spalvas
ant švarių marškinėlių

ir veidrody jau ne save pamatai –
kitą, kurį kažkodėl dar vienas
rytas atsargiai prikėlė

ar tu esi drugelis, ar balandis,
šešėlį metantis, taip kraujas spindi,
lašėdamas tolyn, ir vario indą
muziejuje paliečia Arlekinas

tačiau tuo tarpu jis ir pats
negyvas, jis tik žaidėjas,
kraujas jo neklauso, jis svetimasis,
ir todėl neklausiu, ką jis čia daro

ir tegul sau plaukia tas garlaivis
ramiai per ramią upę, kol
kraujas laša, siekdamas nebūti,
o Arlekinas skendintis žaidimuos

dar žavi minią, kol šiek tiek,
truputį užkliudo indą, jis
sušvinta, išgąsdina balandį ant
palangės, drugelis kyla

ir visiems užtenka šio ryto:
amen, duok man,
duok man
savo ranką

poezijos knygos turi būti
mažos ir plonos,
kad jose tilptų tik vienas
gyvas drugelis

viena svetima ašara, vienas
vaikystės triračio šuolis,
atsiplėšiant nuo kalno, vienas
neatplėštas žvilgsnis

palengva slystant tavo
suknelei, koks nors keistas
rytmetis, filmas, kurio
nežiūrėjom dviese

fikuso siluetas iš anų dienų,
ano, turbūt nesamo laiko,
šešėlių tvirtovės, atspindžių
ir aidų okeano, ir, žinoma,

saujos, sugniaužusios vasarą

laiptinėj taip tamsu,
kad širdies nebelieka,
lipant laiptais

tie, kurie nieko nelaukia,
čia yra laukiami, tie,
kuriems nebereikia žvaigždynų

bičiuli, esi patekęs į spąstus –
tarp ten ir čia, tarp
dabar ir niekur

nekalbėk, čia balsas
nieko nereiškia,
čia tylos poligonai

rankų, sudėtų maldai,
čia niekas nemato,
netgi katės, jos eina žemyn

jeigu tau pasirodys,
kad jau užlipai,
patariu grįžti

pasilenk prie eilutės, kol jos nenuplovė lietus,
kol lietus nenuplovė Antakalnio kedrų, o vynas
liko laukti tos šventės, kurioj jau mūsų nebus –
ten suspės tiktai tiltai, albumai, smėlynai

pamiršai, kad kasdienis medus tampa įpročiu,
svorio jėga pasitraukia toliau, į pirštams nematomą tylą –
ir brėkšta atsibudusio veidas, jam tenka kitas
dangus, ir kita pabaiga niekados niekada nenutyla

ką paliksi? ką meilės žaidimuos atras kitas
kūnas? šešėliais vos pridengtas miestas? eilutėje
liekantis laikas sustabdys jį akimirkai, kol kitas
vaikas peršoks upelį ir jų vasara baigsis staiga

pasilenk prie eilutės, kol jos neužstojo dangus,
kol dangus neužėjo ir laukas neskendi šešėly,
kol dar atviras langas, ir dar nelyja lietus,
pasilenk prie eilutės ir matysi, kaip lėlės

užmiega laimingos mergaičių skreituos
ir drugelis praranda pusiausvyrą, lenkdamas
miestą, o toliau, gerokai toliau kregždės
piešinį gyvą virš marių nubraižo

ar dar reikia sakyti? pasilenk
ir tave susapnuos tavo miestas
tarp upių, tavo Rexus –
tavęs nepažįstantis laikas