Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9

Didysis žiedas

Astronomai atrado žiedo formos kosminę
megastruktūrą, kurios proporcijos neatitinka šiuo
metu egzistuojančių visatos teorijų.
                       („The Guardian“, 2024 01 11)

Protas padeda suprasti, kad tai,
ko protas nesuvokia, yra realiau už tai,
ką jis suvokia.
                       (Simone Weil, „Sunkis ir malonė“)

Ant kurio Dievo piršto
šie 1,3 milijardai
šviesmečių žiba?

Kiekvienas naujas atradimas
panardina vis giliau į nežinią.

Galaktikų brangenybių dėžutė
vos vos praverta.
Svaigina beribis smalsumas.

Stebiu snaigių menuetą
Šv. Ignoto gatvės
žibinto šviesoj

iki joms akimirksniu
susigeriant į palto apykaklę.

Nespėju perskaityti šių
atvirlaiškių iš dangaus,

bet mano akys suskumba
perduoti žinią protui:
– Gražu.
Mano protas perduoda
žinią širdžiai:
– Gražu.

Mano siela atsako:
– Žinau. Viską pamenu.

 

Tik žodžiai

Jis išmoksta
maldas ir eilėraščius
atmintinai.

Štai toks pomėgis
nuo pat
paauglystės.

Juk ateis tokia diena,
kai mums beliks
tik žodžiai, – sako.

Bet mums
dar turi likti
skaidrus protas,

gomurio skliautas
ir guvus liežuvis
jiems ištarti.

Iki tos dienos
dar turime
patys išlikti.

Atrasti būdą,
kuris padėtų
viską ištverti.

Patirti, kaip prieblandon
įsiveržusią šviesą
paversti eilėraščiu.

 

Vertė

Žemėta bulvė,
išriedėjusi iš perpildyto
pirkinių krepšio
tarp žėrinčių vitrinų,
pačiame sostinės centre.

Jokia elgetėlė nepasilenkia
jos pakelti.

Badmečiu, net ir suvytusi,
šioji būtų verta auksinio žiedelio
ar vaikiškų aulinukų.

Po kurio laiko, kai visos brangenybės
būtų išmainytos į duonos kąsnį,
liktų spindėti tik širdis.

Vienintelis tau priklausantis
brangakmenis,
kurio niekad neiškeistum
į sužiedėjusią kriaukšlelę.

 

Ribos

Riba I

Visad maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti skausmą.

Iki dabar maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti.

Išgąstis perlieja
kaskart vis daugiau
laiko prireikia norint
prisiminti veidą to,

kuriam skirta išmokyti
mane mylėtis

kadaise mums
priklausiusiems
kaulams besiilsint

aklinai uždarytos
dėžės tamsoje.

Riba II

Vis noriu
įsitverti žvaigždžių.

Vis įsigeidžiu
paliesti jas rankomis,

taip dažnai rašiusiomis
man suteiktą vardą.

Nuolat pamirštu,
kad dabar net šis
man nebepriklauso.

Riba III

Ar skauda pumpurui sprogti?

Lapeliams su visam
atsiskirti vienam nuo kito,

kad žiedas visu savo grožiu
pervertų prašalaičių akis?

 

Orfėja

Tai tik kino teatro tamsa
prieš prasidedant filmui.

Tai tik tyla
nutrūkus vienai arfos stygai
prieš pat įtempiant naują.

Kad mūsų būtų pasigailėta
ir atsivertų girgždantys vartai
į rojaus prieangį,

tereikia įvairiausiuose pasaulio miestuose
su šypsena peržengti skausmo slenkstį

ir priėjus prie mikrofono
ištarti permaldavimo žodžius.

Mes turim sugrįžti namo.
Jau laikas.

Svarbiausia užduotis
nesigręžioti žingsniuojant
per šią pragaro tamsą.

Žaidimas per amžius
išliko toks pat

atpažindama tavo žingsnius
privalau neatsisukti.

Žinodama, kad eini iš paskos
iki pat Aušros Vartų.

Vos sušvitus pirmam spinduliui
demonai bus įveikti

ir mes, markstydamiesi
kaip kurmiukai,

atgavę save pačius,
ašarosime iš laimės.

 

Dievo Motina lietuje

Su džinsais ir
permirkusiais sportbačiais.

Autobusų stotelėje.
Vienplaukė, be skėčio.

Taip netikėtai prapliupo lyti
jai grįžtant iš susitikimo
su angelu.

Mintyse vis dar
bando įtikinti save,
kad jai neprisisapnavo,

kad yra visiškai
sveiko proto:

Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi.
Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi…

Virpančiais pirštais
perskaičiuoja monetas.

Kišenėje randa lygiai tiek,
kiek reikia kelionės bilietui.