Henrikas Algis Čigriejus. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12

Beveik pavasariškas

Tai kas čia dabar taip ūkia?
Nuvažiuojantis traukinys ar tik vėjas?
Vėjas liks visada su manim, o tų nuvažiuojančių man ir negaila,
Taip sakau net per garsiai: negaila, mat ko nors gailėtis

Pernelyg būtų kvaila.

Ar ne?

O kaštonai jau žiebia savąsias žvakes – pažiūrėk į kaštoną,
Šiandien jis skaisčiai dar žalias, o kai nusileis ten šarka,
Medis tasai dar gražesnis atrodys.
Et – viskas taip nauja ir viskas taip sena.

Ir sena, ir nauja – kai kas iškeliauja,
Kai kas parkeliauja. Šypt šypt – ir paabejoki:
Nuvažiuojančių ar parvažiuojančių tas traukinys,
Kurs už tolimo vingio
Tarsi mūsų čia kaminas
Ūkia.

Namo per debesis

Per debesis traukiu namo. Bet ne basas,
Batus man pataisė nebrangininkas žydas,
Be to, praeinu ašen pro aludėlę. Prisėdęs
Prie saulėlydžio ir prie vyrų.

Vyrų kaip vyrų.

Debesys jau išsilieję, jau dryksta,
Verčiasi kamuoliais. O spalvoti spalvoti!
Kur aš tokius mačiau? Ė, vaikystėj,
Kai lojo šuniukai, bobelės giedojo – –

Buvo jau įpusėjęs ruduo, ir geltoni raudoni
Buvo tik lapai – ne paukštė, ne varna,
Ne, kur jau jai! O buvo žmogus, pasidėjęs
Ant širdies pilką pilką,
Bet nesuglamžytą
Sparną.

Baltieji debesys

Baltieji debesys ten eglynus
Saugoja, kad neįsisiautėtų kirviai,

Kad nepradėtų savivaliauti

Visokie snargliai.

Baltieji ten debesys virš rugiapjūčių,
Kad nuskuostumei tu per rugienas,
Tas šiaudines žarijas (bet karščiausias!)
Savo tėvynėn.

Tai tikrai ne kitur! Tau kitur ir nereikia,
Kitur ir savų užtenka –
Smarkiai trenktų pretendentų
Į debesynų dangus.

Baltieji štai debesys ir baltieji

Gandrai. O gandrų tų šešėliai

Visgi tamsoki

Kai per kokio galgono

Jie sąžinę

Skrieja.

Čia

Ai, gyvenimas, gyvenimėlis!

Ne kaip „Bohemoj“ ar „Traviatoj“,

Kur užplanuota nemirštant mirti,

Atsikvėpavus, prisikvėpavus

Gražių dekoracijų

Smarvės.

Beržai čia, o vakar palijo,

Vakar nuostabiai griaudė,

Dabar vakarėja,

Prie miško suloja,

Mane pasitikdamas,

Eigulio draugas.

O kalba apie mirtį išėjo

(Na, kiek įšilus), ramiai taip, be baimės:

Ką padarysi, reikia, tai reikia,

Nori, nenori (aišku – nenori),

Kai tau čia lig šičia va

Laimės.

Drebulė

Paukštis joks nenutūps

Prie tavęs, nečiulbės.

Salomėja Nėris

Va tenai tas labai nelaimingas vaikelis – medelis,
Dreba visas, nors didelio vėjo nėra; gal reikėtų
Bent man jį paguost? Kokį žodį ar ką?

Per šiltą linieną link jo

Ir skubu.

Ne, ant jojo šakų tai tikrai nesileisiu –
Per didelis drimba ašai, todėl tik šalia pastovėsiu,
Tik šalimais lyg tas mūsų gandrų
Giminaitis iš tolimo tolimo užsienio,
Pasikuprinęs ir negudrus
Marabu.

Jauna vasara

Pilnas dangus laivų, o bures baltąsias
Kregždės dar siuva ir siuva, ir siuva.

Laivai tie sau plauko,

O piemenaičiai

Skraido lėktuvais.

Ir dar kiekvienas po mirties kilpą,
Po mirties kilpą!
Didelės daržinės tik sukrupsi,
Nulėktų per lauką.

Ai, per lubinus, per mėlynuosius,

Per violetinius su bėriukais,
Su lauksargiais – tais geradėjais –

Lyg išbaidytais

Zuikiais.

Kaily savam nebetilpti,

Kol dar vasara taip apie Joną,

Stengias visi –

Ir alum kiek pakvipę vyrai,

Ir auksaburnės

Jų žmonos.

Būtum kaip ta ten šarkelė, ir tu sugebėtum
Padžiūgaut kvapnioj viršūnėj
Kokios rudenio tuopos, pasišaipytum
Iš rudo
Rudenio šunio.

Pasišaipytum. Bet kam to reikia?

Juk viskas praeina. Pamiršti

To tai negalim – štai auksas,

Štai tas karaliaus žiedas

Ir ant šarkos vagilės

Kojytės

Piršto.

Pamosavo toksai futuristas gražia kepure –
Gal manė atšauksiąs tą paukštį,
Kur tu jį beatšauksi, žmogeliau žmogau,
Ar mūsų kas klauso?

Stovim tokie pašiauštais gan plaukais
Vėjuotam parudeny, tolumoj šunys pjaujas,
Pjaujas ir bobos jau kiek pagyvenę, ir (po galais)
Imas ir jaunos.

O dangus tai kaip niekad šviesus,
Gali žvilgčiot į jį net Martynas apkeltas – –
Dar, žiūrėki, parskris ir koks paukštis smalsus

Pasiutiškai baltas.

Gražiosios dainos

Apie ką jie dainavo, ašai neprisimenu,
Nors gražios melodijos buvo, nes vėjas gal buvo pritilęs,
O aš kiek paėmęs; beržai žiburiavo
Atspindžiais vakarų paskutiniais.

O jau pasaulio simpatiškumas!
Vieni maudės jūroj, kiti piniguos. Ar po šlovę voliojos
It po šiltą maklynę, betgi svarbiausia:
Virš visų – kuo gražiausios dainos.

Tik bėda, kad aš jų neprisimenu –
Mano galva jau šiek tiek pagadinta,

Ką tu manai – šitiek metų

Aš nei rimtažmogis,

Nei abstinentas.

Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“

2024 11 26 / Poetė Agnė Žagrakalytė pristato Henrikos Algio Čigriejaus poeziją.

Henrikas Algis Čigriejus. Paskutinio pavasario eilėraščiai

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Henrikas Algis Čigriejus. Vis jau kur nors kas nors

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

Henrikas Algis Čigriejus. Eilėraščiai

Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“

2024 11 26 / Poetė Agnė Žagrakalytė pristato Henrikos Algio Čigriejaus poeziją.

Henrikas Algis Čigriejus. Paskutinio pavasario eilėraščiai

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Henrikas Algis Čigriejus. Vis jau kur nors kas nors

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

Donata Mitaitė. Apie varnas ir kitokius aitvarus

2009 m. Nr. 12 / Henrikas Algis Čigriejus. Žiemių pusėje giedra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

Siekdami teikti geriausią patirtį, įrenginio informacijai saugoti ir (arba) pasiekti naudojame tokias technologijas kaip slapukus.

Henrikas Algis Čigriejus. Eilėraščiai

2024 11 26 / Poetė Agnė Žagrakalytė pristato Henrikos Algio Čigriejaus poeziją.

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi, Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto, Apsidairyti gerai ir nueiti. Ir eiti, ir eiti.

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi, Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

2009 m. Nr. 12 / Henrikas Algis Čigriejus. Žiemių pusėje giedra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,