Eva Viežnavec. Ko ieškai, vilke?
2024 m. Nr. 11
Iš baltarusių k. vertė Jurgita Jasponytė
Evos Viežnaviec (g. 1972), baltarusių rašytojos ir žurnalistės, pirmasis romanas „Ko ieškai, vilke?“ („Па што ідзеш, воўча?“, 2020) tapo įvykiu Baltarusijos literatūros pasaulyje, 2021 m. buvo apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija – aukščiausiu prozos įvertinimu šalyje, o 2023 m. romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą ir įtrauktas į Tarptautinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą Vokietijoje, dabar yra verčiamas į dar kelias kalbas. Šiuo metu rašytoja gyvena ir dirba Varšuvoje.
Pagrindinė romano veikėja Ryna, Vokietijoje prižiūrėjusi senukus globos namuose, piktnaudžiaujanti alkoholiu, keliauja iš Vokietijos į Baltarusiją, nori spėti į močiutės laidotuves. Senolė, kaimynų laikyta ragana, buvo žolininkė ir vaikystėje Ryną mokė vaistažolių paslapčių. Rynos vidinis dialogas su mylima močiute nepastebimai virsta šiosios monologu, pasakojančiu, kaip ji išgyveno dvidešimto amžiaus žiaurumus – Pirmąjį pasaulinį karą, Spalio revoliuciją ir pilietinį karą, kolektyvizaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Močiutės išmintis padeda ir Rynai atgauti ramybę. Ši melancholiška, sielvarto kupina knyga nuskaidrinama vilties, dovanojamos kasdienio gyvenimo magijos.
Romano fragmentai
Tėviškėn
Jeigu viešajame tualete atsikemši butelį raktu ir nuo jo nulaižai vyną, idant nė lašas neprapultų, tau nebėra ko bijoti. Juolab kad tas raktas iš niekur.
Ryna aplaižė raktą, o tada įgudusiai gurkštelėjo taip, kad kamštis neiššoktų, o vynas nutekėtų tiesiai gerklėn. Alkoholizmas, kaip ir bet kuris užsiėmimas, turi savų paslapčių ir reikalauja praktikos. Ryna sėdėjo prekybcentrio tualete ir stengėsi gerti tyliai, kad nesigirdėtų kaimyninėse kabinose.
Moteriškojo alkoholizmo istorija rašoma viešuosiuose tualetuose. Toks kiekvienos miestietės alkoholikės punktyrinis kelias. Kaimo gi alkoholikės turi krūvas vietų ir slėptuvių. Štai, pavyzdžiui, Tanjka Aukso Žiogas laikydavo savo butelius obelyse ir obuoliais užsikąsdavo, jų nenuskindama. Visos jų obelys būdavo prakąstais obuoliais.
Vėsūs žalsvi mozelio vandenys, pirkti dar Darmštate ir išlaikyti iki pat Varšuvos, plūstelėjo sauson dykvietėn paversdami blogą geru. Išėjusi iš kabinos, Ryna pasuko prie kriauklės. Nežiūrėdama į šviestuvą, pakišo rankas po srove. Aukščiausio pakylėjimo akimirka ilgai netruks, todėl reikia, kol su pomėtim, patikrinti, ar vietoj dokumentai, bilietai, piniginė ir telefonas. Beje, dėl raktų rūpintis nebereikia. Vokietijoje darbo ir buto ji neteko, o namuose spynų nėra. Baba niekad raktų nei spynų neturėjo, durys būdavo užkištos kaiščiu. Vasilijaus dienoj1 senoji pagaliau atidavė dūšią dievui, beveik sulaukusi šimto vienų metų.
<…>
Baba Darafeja numirė sudžiūvus kaip pupelės ankštis, kone akla, tačiau sąmoninga ir sveika. Ryna tuo metu prižiūrėjo vokiečių senukus, o ne savo babą. Esama čia kažkokio išbaigtumo, loginės kilpos. Mus su vokiečiais sieja ir bloga, ir gera; o kas ten buvo bloga, kas gera, ilgainiui ribos išsitrina ir pasidaro nebesvarbu. Po atostogų Ryną iš prieglaudos išvarė už girtavimą. Tačiau ji jautė, kad gyvenimas vis traukiasi ir reikia grįžti namo. Dabar gi viskas klostėsi taip, kad ir galvot nebereikia. Ją, kaip kačiuką, įkišo maišan, užrišo šniūreliu ir neša į gimtąsias Marjos pelkes.
<…>
Ogi didžiumą laiko Ryna gyveno pas babą, pas tėvus nueidavo tik nusipraust šeštadienį ir trečiadienį, na, kartais dar pamokas parodyti. Daroška, tokia abejinga sūnui vaikystėje, rodos, suvis persimainė augant anūkei. Sėdėjo su Ryna iki pat mokyklos, nes Naugalname nebuvo darželio. Sekė jai baikas ir neslėpė nuo mažosios ničnieko. Tik rašto nemokė. Šito Ryna pati išsimokino iš tėvų zootechnikos žinynų ir žurnalų, kurie buvo dedami bendroj priemenėj prakurom.
Septynerių metų Ryną nuvedė į mokyklą ir tą pačią dieną – į kolūkio biblioteką, kur ji pasiėmė savo pirmąją knygą – apie Zuikį Puikį? Keista jai pasirodė ta knyga – parašyta kaip kūdikiams, paprastutė. Ryna buvo pripratusi prie karvės tešmens schemų, jų raciono bei ligų aprašymų.
Ikimokyklinio amžiaus Ryna sėdėdavo juodajame gryčios gale ir žiūrėdavo, kaip baba gydo išgąstį vaikams ar suaugusiesiems, iškočiodama jį duonos kūgeliais ir kamukais, kaip verda savo mikstūras, užkalba rožes, riša mazgelius po pagalve girtuokliams ir mušeikoms vyrams. Naugalname tūnojo užsislėpę visi geiduliai, tamsumos ir prietarai, nepraradę savo pirmykščio tyrumo. Pirmasis televizorius čia atsirado tik 1970-aisiais, būtent pas Paulą ir Mariją. Ir žiūrėt jo susirinkdavo pusė gatvės, daugiausia senieji.
Jie iškilmingai susėsdavo eilute palei žalią koklinį pečių, vienodai įdėmiai stebėdami naujienas, kinus ir netgi laidą „Dvylikos kėdžių užeiga“, kurioje ničnieko nesuprato. Užtat mėgo koncertus, dainas apie meilę, jeigu dainuodavo Zykina arba Tolkunova. Ryna žaidė čia pat. Televizoriuje ją mažai kas domino, ir ji daugiausia Daroškos būdais gydė lėles. Žiūrovai paskleidė visame kaime žinią, jog mažoji būsianti išmintingesnė ragana net už senąją, ir kad visus užkalbėjimus žinanti, kai tik ims šnabždėt, net baisu pasidaro – ir vis žemu, nesavu balsu (pliurpalai!). Pagaliau tos kalbos pasiekė tėvus ir šie telepasisėdėjimus užraukė.
<…>
Viskas, tvarka. Laikas eiti į traukinį. Mozeliškasis laikys kokią valandą pusantros, paskui galima bus nuėjus į traukinio tualetą taupiai gurkštelėt. Už poros valandų – siena, ją reikės pereiti kramtant gumą ir sąžiningai žvelgiant į akis pasieniečiams ir muitininkams. Ryna išėjusi iš tualeto nužvelgė prekybcentrio lankytojus. Minioje lengva atpažinti nevykėlius. Štai šitas jaunuolis neapkenčia savo spuogų ir strazdanų, slepia veidą po plaukais ir gobtuvu. Štai ši senolė stotin ir atvažiavo, kad tarp žmonių pabūtų. Ji akivaizdžiai neturi kur dėtis. Kaip ir dvi paaugliukės, kurios trinasi stotyse ir prekybcentriuose, glamonėjasi tualetuose ir požeminėse stovėjimo aikštelėse. O antai ir „savi“ – krūvelė gastarbaiterių apsmukusiais džinsais, su tuo pačiu girtuoklio įdegiu. Alkoholikai visad regi pasaulį iš tamsiosios pusės. Kad pasiliktum viršuje, reikia palaikyti apsvaigimo lygį, antraip visa tampa nepakeliama. Tokia ligos esmė.
Praktika, praktika. Pasipudruot veidą, tualete išsivalyt dantis, pakramtyt, susišukuot vandeniu. Minimalizuoti ir civilizuoti reakcijas. Sutramdyt nuotaikų šokinėjimą, ašarojimą ir pyktį. Nesvyruoti. „Gervė gyrūnė gyrėsi“ – dikcija ims prastėti kur kas vėliau, kai siena jau bus kirsta. Tada ir gurkštelės paskutinį mozelio gurkšnį, taip pažymėdama atvykimą tėviškėn. Kiekvienas didis įvykis nusipelno gero gurkšnio, o parvykimas namo – visad įsimintinas. Lėktuvu, mašina ar traukiniu – vienas ir tas pats: pajunti, kaip tuojau prie sienos pasidaro sunkesnis ir drėgnesnis oras, jame nusėda ir prislopsta garsai, užtat aštrėja kvapai, it nusileidus į neperregimos pelkės ar ežero dugną. Tuojau už patikros punkto – žila miško ketera, grafitinės juostos danguj, paukščio brėžis viršum šilo. Tas gerai sumanyta ir įgyvendinta. Toliau prasideda kraštas – saulė, dangus, šiaudų stirtos, apgenėti medžiai, dažyti akmenys, tankai ir akmeniniai kariai.
<…>
Autobusas sustojo Aštriosiose Eglėse. Nueit septynis kilometrus ne juokas, o dar žiemos pavakarę: visi vietos keliai – žabų kamšos per klampynes, pylimai, besiraitantys viršum nusausintų durpinių akivarų, it vijūnai. O jeigu kelias pasuka per mišką, nebaisu eiti net patumsy. Vis dėlto baisoka prie Karalichos apyrubės, kur užsimušė kadais trys moksleiviai su tėvų mašina: ten pro pušyną baltuoja rankšluosčiai ant kryžių, ir atrodo, tarsi stovėtų trys vaikinai baltais baltinėliais. Ryna visad baimindavosi išgirsti kimų: „Gal turi parūkyt?“ Vaikinas, vairavęs tą prakeiktą mašiną, buvo užkietėjęs rūkorius. O drėgnam žiemos ore jo balsas būtų visai duslus, it per vatą.
Todėl Ryna įšoko į pakelės „Vosilkėlę“ ir pasiėmė dar vieną greipfruto su degtine kokteilį. Taip reikia. Be Karalichos, dar prisieina keliaut per Peravesnają, o ten – sako – vaidenasi. Tai ničniekieno aviną žmonės matę, tai senąjį Garvatą, kuris jau kelinti metai guli Fomino Rago kapeliuose. Nepaleidžia senojo valkatos gimtosios pelkės. O Tanjka Aukso Žiogė, kuri važinėja dviračiu iš Naugalno į Volus, girdėjo ten lėlį. Bet gal jos klausyt ir neverta – ji yra pasakojusi, kad naktį jai iš paskos riedąs pilkas ugniniais plyšiais žioruojantis kamuolys. Dėl to ji net buvo pas babą atėjusi, prašė atkabinti nuo jos tą rutulį, nes ji siaubingai bijanti. Jaučianti ji, kad tas kamuolys ją pasirinkęs ir kažin ko norįs. Nors baba liepė jai mažiau pampt samagoną, tačiau duot jai šį bei tą davė, suvyniojusi į languotą sąsiuvinio lapą ir užrašiusi cheminiu pieštuku „nuo išgąsčio ir mirtino miego“.
Ryna ne itin tuo tikėjo, tačiau prieš naktį besiruošiant kelionei pas mirusiąją viskas kitaip atrodė. Ji baiminosi ir trijų vaikinų, ir senio Garvato, ir kirbinėm lakstančių vilkų pro Peravesnają, ten, kur užkasdavo galvijų gaišenas. Tačiau gyvulių kolūkyje gaišo tiek, kad vilkam spirite išmirkusi Ryna gal net ir negardi būtų pasirodžiusi. Visos šios mintys ėmė kauptis jos galvoje, kai Ryna visai viena pasiliko nespeiguotos drėgnos žiemos tamsoj ir migloj. „Arielkėle, kampinėle, dar pabūk mano pilve ir galvoj.“ Tuo kartu Ryna truktelėjo didelį gurkšnį, ilgą ir aštrų, it durklas. Angliškai tokį gurkšnį derėtų apibūdinti kaip „keen“. O, tai tikrai buvo „keen“. Tačiau toks – sukontroliuotas. Kad ir baisu nebebūtų, bet ir nenuvirstum čia pat. Suras tada, kaip Grynią, katras sušalo netoli kryžkelės, tarpu griovių, su užtraukta ant galvos striuke ir plika nugara. Tpfu, nesąmonės galvon lenda. Ir nieko keisto – mirčių žemėlapis buvo Rynos galvoje. Senasis žemėlapis, maždaug nuo 1920-ųjų. Baba prisimindavo, kur kas pražuvo ar mirė, kokioj apyrubėj ir kaip jį surado, ir kas tada buvo pasakyta. Du karus ir devynias valdžias senoji pergyveno ir negailėjo anūkei pasakojimų.
<…>
Devynios valdžios ir devynios karštinės
Mano baba Marjanka sakė, kad visą tą žiemą ir pavasarį žvaigždės buvo kruvinos, kaip prieš nelaimę. Žydai, it gervės, šniūrais plūdo Lipenio sinagogon, manydami, kad sovietų valdžia juos apginsianti. Apsigavo! Niekam čia tie žydai mieli nebuvo, niekam. Dieve mano, dieve, už ką gi juos visus šitaip? <…> Vokiečiai užėjo – vaikė žydus, lenkai užėjo – vaikė žydus, sovietai užėjo – žydai kiek atsikvėpė, nuėjo naujajai valdžiai tarnaut, nes ana žadėjo, kad oho! – bus internacionalas. Tačiau juk ne vieni žydai sovietams tarnavo. Parchimovičius su Rasčenium savi, o su revolveriais jodinėjo, durtuvais žemę badė – atiduokite duoną darbo liaudžiai. Viešpatie, kokiai darbo liaudžiai? Tai mes čia darbo liaudis, pelkėse šitose vargstame.
Gegužės dvidešimtąją per kaimus šeimininkus pasiekė žinia, kad Bagalevičius eina į Lipenį. Kad šeimininkai ruoštų vežimus ir keliautų susirinkt žydų turto. Marjanka pasakė, kad nėr ko stebėtis, nes tais dvidešimt pirmaisiais metais buvo devynios valdžios ir devynios karštinės – ir prakaito liga, ir skorbuto pavietrė, ir maro bei vidurių šiltinė, ir cholera po kaimus iš paskos, merginai Arosos upėje patalynę po ligotos tetulės išskalbus. Pati pasimirė ir ištisus kaimus palei Arosą užkrėtė. Taigi daktarai iš Lipenio važinėjo ir laistė šiukšlynus bei šikinykus actu ir vitrioliu. Taisiais metais ir visi babos sugauti vaikai išmirė, kur tik šuo uodega vikstelėjo.
Sako, kur tik pažvelgsi – maži kapeliai ir maži kryželiai. Žmonės tiesiog pasiuto iš bado ir pykčio, reikėjo jiems kažkur tą pyktį išliet. Tai kai suriko, kad žydus pulkim, daug kas ir pakilo. Mano baba kad jau kiek įniršus buvo, bet išėjusi kryžkelėn, kur atgailos kryžius, ir taip šaukusi: „Žmonės, kur jūs važiuojat, ką jūs dirbat! Važiuokit namo, neparsivežkit sau bėdos savuos ratuos!“ Tai Ščarbačenia jaunasis ir sugrįžo, ir tai dar gerai. O juk daug kas nuvažiavo.
<…>
Gegužės dvidešimt antrąją ateina pas mus į Ardeberį sena žydė su mažu berniuku. Gerai pamenu tą dieną. Žydė buvo be vienos akies – užmerkta, sutinus, ir kraujas teka. Juos baba tuojau paslėpė. Kad jau šita Tioma buvo be akies, ir pati visa sudaužyta, Marjanka pasigailėjo jos ir nuvedė į šitą patį podėlį.
Nors pasakė: pačion vilkų irštvon atėjot, juk čia Saukos Bagalevičiaus šeima gyvena, išgirs jus pogrindy atvažiavę ir išdaužys kaip rudas peles. Tioma atsakė, kad neišgirs, nes Orka nekalba, jam žadą atėmė. Ji ir papasakojo, ką mano tėtė išdarinėjo Lipenyje.
<…>
Tėvukas mano sustatė visus arklių turguje greta sinagogos ir parodė revolveriu (turėjo jis revolverį su gyvatės formos rankena, oi gera, kai ilgai žiūri, tai ir gyvatė pradeda į tave žiūrėti) sinagogos ir skarda dengtų žydų namų linkui: „Pirmiausia eikite ten, kur namai geležim dengti, ir išrinkite viską iki skalelės, ten aukso surasite.“ Savų bagaleviškiai nelietė, o štai žydams išplėšė ir grindis, ir palėpes, ir pogrindžius, ir pakrosnius. Duokit, sako, aukso ir šėroko. Na, gal pas ką ir rado to aukso. Bet apie tokius nieko negirdėjau. Koks ten auksas šmauksas pas Lipenio žydus? Tai mūsiškiai iš pykčio ir ėmėsi išrūkyt žydes iš visų slėptuvių. Prievartavo visas – ir mažas mergaites, ir senes, kur prie mirties, ir nėščias.
Felčeris Lapotka rašė Sluckan, kad mieste nėra nė vienos neišprievartautos žydės. Nuo ko ir sifilis paskui paplito. Bet kas ten to sifilio ar gumbo žiūrėjo. Blogesnės ligos, kaip žmogus, nėr ant svieto. Nieko nebepadarysi, kai žmogus kraują ir pelną pajuto. Viskas! Aš tau taip pasakysiu: gal mano tėvas ir nebuvo toks išsigimėlis. Galbūt jis ir nenorėjo to, kas įvyko. Betgi jauni vyrai kare akis degtine užsipildavo ir eidavo vienas kito kusinti ir siutinti.
Žydai, kurie mėgino turtą ir šeimynas apsaugoti, tenai ir atgulė. Kurie maldavo, tai tiems atsakė: „Nereikia man tavo pinigų, man tavo žydiška siela reikalinga. Iškrėsiu ją iš tavęs.“ Senajam Ruvimui, katras pavalkus siuvo, kaukolę lig pat dantų sutraiškė. Michelis nenorėjo pinigų atiduot – tai jį ant vartų pakorė. Dar paskui už kojų užsikabinę girti suposi, kvatojosi. Kepėjas Nochimas nedavė dukrelių, tai jam akis išlupo ir visą kūną diržais supjaustė, druska užberdami. Laimingieji, katriem kulką kakton paleido! Čia pas mus Lipeniuose tokia mada – vos tik kas, iškart šidytis, rankas kojas išsukinėt iš sąnarių, kad traškėtų, akis išlupinėt, iš odos diržus išrėžt ir druska užbert. Tokie čia žmonės. Viskas užtat, kad čia šita pelkė. Na, o Tioma su Orku iš Barenboimų namo buvo vieninteliai išgyvenę, Tiomai tik vieną akį revolveriu išmušė (gal ir mano tėvas, kas čia žino). Ji Orką už rankos ir šikinykan, ligi kaklo šūde stovėjo ir klausėsi, kaip jų namus griauna. Pas Barenboimus susirinko visa giminė, sėdėjo ir meldėsi. Senoji Keila iš baimės apsidergė, tai prašė leisti jai prieš mirtį nusiprausti, nes pas dievą priimta eiti švariam. Davė jai galvon, kad tik purslai pasipylė. Pas Barenboimus ligi pat klėmkų sienos buvo krauju užpiltos, palavikai permirko, kraujas pogrindin liejosi. O tada jau pradėjo linksmintis patylomis tame pogrindy pavieniui. Vilko tenai aukas ir tyčiojosi. Moterims krūtis nupjaustė, sulaužė kiekvieną kaulelį, vyrams nupjovė rankas ir kojas. Ir nežinia, kas. Aš žinau, kas. Andryjašo sūnūs. Užėjus antriesiems vokiečiams, jie taip nukankino mokytoją, nupjovė jai papus ir vedė gyvą sudegint per visą gatvę, druska žaizdas užbėrė ir pasakė: čia tau už dvejetus, o čia – už penketus. Ji ėjo, kojas judindama, tik akis ant kaktos užvertus. Tai Andryjašo sūnūs! Jie vežėčiomis važiavo paskui Bagalevičių, o vežėčiose – pjūklai, kirviai, laužtuvai ir kaponės. Kam jiems, sakyk, tos kaponės, jeigu ne žmonėms kankinti? Tokie jau šventi buvo, pamaldūs, vis tauzijo, kad žydai Kristų nukankinę ir vaikų kraują į macus įmaišą.
<…>
Antrieji vokiečiai
Ar turėjo kada ramybės tie vargšai žmoneliai? Patys savus kūlė kaip grūšią, jau tiek, kad žmonės antruosius vokiečius sutikinėjo su duona ir druska, manė rasią išsigelbėjimą nuo sušaudymų bei išbuožinimų. O antai dar didesnis blogis įsiliepsnojo. Vokiečiai baltarusių nelietė, jų įsakymas buvo prieš žydus, komunistus ir komisarus bei sovietų valdžią nukreiptas.
Ypač nevirškino žydų. Orką aš iškart paslėpiau, kai sumojau, iš kur vėjas pučia, mums čia nieko naujo. Tik ne pogrindin, bet į daržinę. Mūsų daržinė tuščia stovėjo, užtat kolūkis ten šieną krovė, tai mes ten iškasėme urvą, ir Orka ten vienas per dienas sėdėjo, vis kažką rašė ir rašė. Iš jo šeimos Lipenyje jokios žinios neturėjom. Ne Orka jiems galvoj buvo. Kai tik vokiečiai išvažiavo į Lipenį, jau trečioj dienoj įsakė visiems žydams persikelt į Novažydovską gatvę, prie geto, ir prisisiūti geltonas žvaigždes. Iljos dieną keturiasdešimt pirmaisiais buvo taip sausa – bijota gaisrų, o atsitiko kur kas blogiau. Vokiečiai surinko vyrus žydus, atvarė viršum šimto žmonių, mušė juos iki mėlynumo buožėmis, bizūnais ir guminėmis lazdomis. Ir tiek mėlynus, jog gyvos vietos nebebuvo, išvežė į Kasciukovičių miško karjerą ir sušaudė. Jiems tie karjerai kaip medum patepti! Sovietai irgi tyliai šaudydavo ir užkasdavo karjeruose. Ir šitie gi tenai mašinomis žmones vežė. Ir visa tai, tik pamanyk, Iljos dienoj!
Nė dvi dienos nepraėjo nuo tų nelaimėlių sumušimo, o čia Boriso ir Glebo dieną burmistras, daktaras Aliachnovičius, pasikorė palikęs raštelį: širdis plyšta į gabalus, nebegaliu daugiau gyventi. O tada vokiečiai sugalvojo dar gudresnį būdą, kaip nugalabyt žydus visus iškart, nešvaistant kulkų. Čia tai ne Andryjašo bernai, kad spragilais ir kirviais mojuotųsi, čia vokiečiai! Jie ėmė, patiesė geležies lakštus, atvežė iš Slucko generatorių, kuriuo karves mušdavo. Surinko septynis šimtus žmonių ir Kasciukovičių miškan nusivežė.
<…>
O tada atėjo Šardyka su stribų batalionu, ten surinko komunistus, komjaunuolius ir visokius viršininkus. Įsakė jiems čia partizanauti. Tas batalionas išsilakstė, pasiliko pats Šardyka su penkiolika žmonių, kuriems nebuvo kur bėgti, nes visi čia juos kaip nuluptus žinojo ir po vieną būtų išdaužę. Ir tų šešiolikos užteko, kad iš mūsų kraujo juka pasipiltų. Atsigulė jie tvarte prie pelkės Volyme. Paskui nuėjo pas tarybinio ūkio direktorių ir sako: tu mums valgyti čia nešiok ir eikš pas mus partizanauti. O žmonės jiems valgyt duoti nenorėjo, prašė eit iš kaimo, nes bijojo vokiečių. Bet jie gėrė, valgė ir miegojo tam tvarte lig nugriuvimo. O paskui dar ir direktorių Vancalouską užmušė, užtat, kad jį vokiečiai vadovu paskyrė. Štai kokie teisuoliai buvo!
Jų vis daugėjo, visokie valkatos prie jų lipo, nes po mišką bastėsi aplinkiniai, arba kai kurie savi vaikinai ėjo pas Šardyką, nes kaime reikėjo vargti kaip juodam jaučiui ir valgyti duoną su akuotais, o pas partizanus ir taurelė, ir plutelė, o kad nėra, tai ginklu pagrasinsi – ir duos, kad ir iš nagos išlauš! Na, mūsų vaikinai ir suprato, kad jeigu į partizanus neisi, tai arba užmuš, arba ištinsi nuo bado ir darbo. Galvijus, karves ir arklius visus atėmė – jei ne vokiečiai, tai partizanai. Arė, akėjo ir sėjo kas kuo turėjo, arba kažkokiom dvėsenom, kurių niekas niekur išsivaryt negalėjo, arba savo jėgom.
Ir ką – pasėsi, ateis, apars smaigais grūdus kluone, ar kad ir užkluonėj, ir visus iki grūdelio pasiims… Va dėl ko kaimuose liko sėdėt tik vienos bobos su vaikais ir seniai, kur ne kur koks vyras pasitaikydavo.
<…>
Taip ir gyvenom. Dieną vokiečiai atvažiuoja, paskiria seniūnu kokį vyrą. Anas atsiprašinėja, meldžia: negaliu aš seniūnu, uždauš mane partizanai. Bet su vokiečiais kalba trumpa: arba nušaunam, arba renki maistą garnizonui ir veži. Ir kur tu dėsies, kaip mielas atneši. Antraip vokiečiai daužys, kol pajuosi. Ir jiems dar kultūringai paduok! Senoji Miranovičicha neturėjusi į ką sviesto įdėt, įsukusi į kopūstlapį, tai tie kad įsibliovė: kaip paduodi, kiaule! Sumušė kaip kartų obuolį, mano baba ją vos išslaugė. O naktį Šardyka ateina ir sako: rink grūdus ir mėsą, sviestą ir kiaušinius partizanams. Neturi? Vokiečiam atidavėt? Bendrininkus sušaudom! Oi, sunku buvo. Naktį partizanai – duok ir duok. Dieną policija arba vokiečiai.
<…>
Taip viskas ir vyko. Pelkė, ir ta mums po kojomis degė. Kaip tik pavasaris, kovas – vokiečiai blokadą pradeda. 1942, 1943 – blokada! 1944 – blokada! Mes ir pabėgt jau nebegalėjom, vos pašliauždavom po tą pelkę. Alkani, nuskurę. Kiek vaikų nuskendo, kiek senių! O nuo keturiasdešimt trečiųjų vokiečiai ėmė dar bombarduoti, ir tankus paleido.
<…>
1943 m., per antrąją blokadą, kai visas Naugalnas į pelkes bėgo, Orka pasakė, kad niekur neis. Į partizanus jo neėmė Šardyka. Velniam man, sako, tas žydpalaikis išgvėręs. Tegul pirma sau ginklą narsa šlovingame mūšyje įsigyja, o tada prašosi. O tokių, kaip Andrijašo bernai, partizanuose buvo pilna. Žydų nemėgo, galėjo ir savą nugaron nušaut. Daugelis žmonių neapkentė sovietų valdžios, o pyktį ant žydų išliedavo. Šardykos ar Lazevulkino neužkabinsi – jie stiprūs. Taigi liek pyktį ant žydų.
Išeidama pelkėsna, nunešiau jam pavalgyt ir plėčkelę čemeryčių. Sakau: kai suras tave, tai verčiau pamažu išgerk tą plėčkelę ir užmigsi ramiai. Kai grįžau, jo radę nebuvo, daržinė neliesta stovėjo, bet čemeryčias anas išgėrė. Gal išsigando ko, gal sušalo ar išalko. Šaltas kaip akmuo buvo. Paguldžiau jį ant rogelių ir už Aredeberio prie laužyno užkasiau. Nestačiau anei kryžiaus, nieko. Ne tas rūpėjo, o ir nežinočiau, kaip pagal juos viskas daroma. Nieko nebeliko, kas būt pasakęs, kaip pagal juos reikia daryti. Nori, parodysiu tau, kur anas guli? Tos obelies seniai nebėr, bet aš tau parodysiu. Aš vis žiūriu, kas čia seniau buvo, tarsi viskas taip ir stovi: ir cerkvė, kur Senuosiuose Žyduose buvo, ir obelis viršum Orkos. Netapo jis didžiu žmogum nei savoj tautoj, nei svetimoj, net jo kapelio nebėr jau. Užrišiu juostelę per Radaunicą, ir tiek. Lipenyje kažkada du namai buvo mūsų, trečias – žydų, o dabar visoj gyvenvietėj penkios šeimos belikusios! Ir senoji Marija juokaus: „Na, dabar kad ir kas, jums darbo su mum nebebus!“
1 Vasilijaus diena (Naujieji metai) – slavų liaudies kalendoriaus diena, kuri pagal Grigaliaus kalendorių yra sausio 1 (14).