Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 5–6

Molinis angelas

prieš dėdama ant lentynos džiūti
patikrinu sparnų tvirtumą
smiliumi perbraukiu per ševeliūrą
ir suknelės klostę
kempine nuvalau nežinia kaip
subraižytą širdį
dar mediniu dantų krapštuku
pakoreguoju šypseną
bet Tas vis tiek
priekaištingai spokso į mane
retkarčiais suklapsėdamas
retomis blakstienomis – toks mano darbas, – sumurmu
pasukiojusi skaudantį sprandą,
o gyvybės, kočiodama molį,
tau neįpūsiu…
ir užkėlusi angelą
ant aukščiausios lentynos
įjungiu televizorių –
rodys „Akląjį detektyvą“

* * *

prielipa kerpė
nuplėšta
nuo medžio kamieno
nuo genties
ir Tėvynės
kaip jūros žvaigždė
išsitėškus ant smėlio
ant sniego
prielipa kerpe
vėl viena
gersi kavą
„Paryžiuje“
žiūrėsi pro stiklą
į žmones – –

– – – – – – – – – – –
kerpe
prielipa prielipa
graži ant sniego
kol tas neištirpo

 

* * *

Antanui Kalanavičiui

Poetas
pakloja akmenį
išpurena žvirgždo pagalvę
nuo pėdų kruopščiai numazgoja
žvaigždžių likučius
iš spintos išsitraukia švarką
paskutinį kartą dėvėtą
per motinos laidotuves
užsiriša nematomą kaklaraištį
atsisveikindamas
ant lango pakabina mėnulio gelažtę
ir išeina iš pirkios
su miežių kupetomis, kiškiais
šunimis ir karvėmis
spausdamas knygą prie širdies
išeina tyliai tyliai…
bet visi atsisuka
ir aikčiodami puola kasti smėlį
ieškodami paslapčių
po stiklo šukėmis

 

Eiliniams

– jūs mano sliekai
jūs mano guriniai
akli ir dosnūs
pikti, alkani, pavargę
po žeme
apkasuose
valtyse
pabėgėlių stovyklose
užsimaskavę
oranžinės spalvos
liemenėmis
plakate
septyniais skilveliais
plaktukais
kūjais
granatomis
šovinių tiradomis
atauginate uodegas
išauginate duoną
rašalą
ir fejerverkus

jūs mano
mylimiausi
neįženklinti
neįvardinti
žemės angelai
aštriuose
varnėnų snapukuose

auginkite
plakite
kelkitės!

atsidūsta viešpats
sukalbėjęs
sekmadienio maldą
prieš pusryčius

 

Potrauminis

sienų griūtis
skeveldrų liūtis

nejauti savo dantų
neatpažįsti sapnų

nepameni, kur lipai
neatmeni, kaip kritai

o paskui –
tuščias žiūrėjimas
pro langą – – –

– – – – – – – – – – – – – –

vaikšto ateiviai
baltais chalatais

o tu, suspaudęs
žemės rutulį saujoje
ilgiesi namų

 

Žuvys – mūsų priešai

kiek nori lenkis –
jei neturi savyje –
nepakelsi –
tuščiais akių šoviniais
suvarpyti lapai –
sušluosime į krūveles
sukompostuosime
iš to komposto prasikals
dvigalvės žuvys
kurioms nereikės
deguonies
kurioms nereikės
ežerų ir upių
tos keistos žuvys
išleis į vakuumą
raudonus ikrų debesis
iš tų debesų
iššoks trigalvės žuvys
plekšnodamos uodegomis
dribs į mūsų lėkštes –
sėdėsime prie stalo
užsiklijavę burnas
bijodami
užspringti ašakom