„Metų“ objektyvas
Gintaras Grajauskas. Dialogas su kūriniais ir šis tas apie 34 laipsnių kampą
2024 12 22
Dialogas su kūrėju
Jaučiuosi truputį nusižengęs rubrikos taisyklėms: šis tekstas turėtų būti dialogas su kūrėju, bet nesugalvoju poeto, su kuriuo mirtinai norėčiau pasikalbėti apie kūrybą, ginčytis ar reikšti susižavėjimą. Tad iš anksto atsiprašau. Viskas turbūt dar jaunystėje iškalbėta. Su gerais poetais visai smagu ir patylėti, persimetant viena kita replika. Su kai kuriais kadaise ir ilgiau kalbėtasi, kartais nuo vakaro iki ryto ir tai dažniau apie ne apie kūrybos procesus. Apie tai, kaip būnasi, ir apie tai, ką įdomaus gyvenime pavyko pajusti, nujausti, pamatyti ar nuklausyti.
Greičiausiai visi mes, poetai ir ne poetai, visi šio pasaulio žmonės, tesame labai ambicingi kūriniai. Mėginantys suprasti, kas yra mūsų kūrėjas ir kokiu tikslu mus sukūrė. Juk smalsu. Šitokia daugybė žmonių gyvena skirtingus gyvenimus, negali juk visi būti be prasmės ir be tikslo. Va, tikrajam Kūrėjui būtų galima užduoti rašytojus siutinantį, pagiežingų skaitytojų pamėgtą klausimą: ką autorius tuo savo kūriniu norėjo pasakyti?
Atsakymo tikriausiai nesulauksime. Į kvailus klausimus kūrėjas neatsakinėja. Viską, ką norėjo pasakyti, jau pasakė – kūriniu.
Tebūnie tad šįkart ne dialogas su kūrėju, bet dialogas su kūriniais. Eilėraščiais, kurie vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu buvo man svarbūs.
Skaityti pradėjau nepadoriai anksti – man beprotiškai patiko pats procesas. Iš pradžių garsiai skaičiau viską, kas tik parašyta – tėvų siaubui, nepraleisdamas ir nepadorių užrašų ant sienų. Vėliau skaičiau tyliai ir vien prozą – iki kokių keturiolikos metų. Eilėraščiai tada įspūdžio nedarė, bent jau tie, kuriuos buvo privaloma perskaityti mokykloje. Mokiausi juos mintinai, kai reikėjo, kasmet mokytojų iniciatyva dalyvavau skaitovų konkursuose, net kažką laimėdavau, bet man visai nepatiko nei tie eilėraščiai, kurių net neleisdavo patiems pasirinkti, parinkdavo mokytojos, nei pati procedūra lipti ant scenos ir rėkauti pastatytu balsu, su primityviai suvaidintomis intonacijomis, egzaltacijomis ir pokvailėmis gestikuliacijomis.
Kai buvau maždaug keturiolikos, į rankas pakliuvo rusiškai išversta Paulio Éluard’o knygelė. Rusų tuomet buvo vienintelė užsienio kalba, kurią gerai mokėjau. Tada jos mokė nuo trečios klasės. Pavarčiau, pradėjau skaityti ir nustėrau: tekstai buvo sukurti kitokiu nei man žinomas principu – čia buvo svarbu ne gražbylystė ir užliūliuojanti ritmika, ne žodžių prašmatnumas, o tikslumas ir sugebėjimas įžvelgti kažką iš tikrųjų svarbaus, esminio, susekti būties universalumą. Jaučiausi lyg rėkalojančioje plepių minioje netikėtai aptikęs ramiai ant suolelio sėdintį protingą žmogų, kalbantį pusbalsiu, tarsi sau. Jis kalbėjo labai paprastais žodžiais, o iš jų sukurtų jungčių ir iš pauzių kažkokiu būdu susikurdavo atskira realybė, ištisas naujas pasaulis.
P. Éluard’as gal ir nebuvo geriausias iš visų skaitytų poetų – vėliau mano akiratyje atsirado kitų, daug geresnių, – bet jis buvo pirmasis, parodęs kelią.
Sovietmečiu vertė tik autorius, daugiau ar mažiau simpatizavusius komunistams, ar bent jau politiškai nepavojingus. Tad pasirinkimas nebuvo labai didelis. Lietuviškų tokios poezijos vertimų anuomet buvo dar gerokai mažiau nei rusiškų. Pablas Neruda, Federico García Lorca, Paulis Celanas, Georgas Traklis, P. Éluard’as, Guillaume’as Apollinaire’as, kelios poezijos antologijos… Lygiagrečiai ėmiau skaityti lietuvius – pasirodė, kad daugybė jų rašo labai panašiai! Skaičiau Sigitą Gedą, Donaldą Kajoką, Vytautą P. Bložę, Nijolę Miliauskaitę, Gediminą Jokimaitį, Albiną Žukauską, Aldoną Gustas (tebūnie ir ji prie lietuvių), atradau „Nemune“ bene vienintelę tuo metu buvusią Antano Kalanavičiaus publikaciją. Dar kartą atsiverčiau Kristijono Donelaičio „Metus“. Perskaičiau visai kitaip nei mokyklos laikais, pajutau kažkokį giluminį bendrumą, vidinę simpatiją autoriui. Jis irgi rašė tuo kitu būdu, nehipnotizuodamas skaitytojų įmantriomis grožybėmis.
Kiek vėliau perskaičiau Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologiją“, irgi rusišką vertimą. Geriau įsižiūrėjus, ten buvo K. Donelaitis, tik truputį kitoks.
Mokydamasis Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje kartą per „langą“ tarp paskaitų sutikau tokį vaikinuką, kuriam šį tą pacitavau iš šiuolaikinės poezijos, o jis staiga atsakė citata iš to paties eilėraščio. Pasirodo, kad nesu vienas pasaulyje toks beprotis! Tai buvo Aidas Mosėnas, anksti mirusio poeto Rolando Mosėno jaunesnysis brolis. Dabar jau irgi miręs, nugyvenęs sunkų ir komplikuotą gyvenimą. Abu mokėmės „šimkinėje“: aš chorinį dirigavimą, jis mokėsi žemesniame kurse, grojo valtorna. Abiems buvo maždaug po šešiolika–septyniolika metų. Buvo vėlyvasis sovietmetis, keleri metai po L. Brežnevo laidotuvių (čia detalė bendram kontekstui). Tada abu ne tik skaitėme poezijos knygas, bet ir patys rašinėjome. Buvome užsisukę kaip reikiant, visą laisvą laiką praleisdavom kalbėdamiesi apie knygas ar šiaip smagiai bliuznydami. Jautėmės truputį išskirtiniai, lyg slaptos laisvųjų ložės nariai, tylūs ironiški rezistentai. Pamažu abiejų muzikos studijos beveik pavirto literatūros, pasirinkome vidinę emigraciją. Taip smarkiai mūsų laikysena ir eilėraščiai nederėjo prie totalinio pompastiško melo. Iš tos emigracijos teko sugrįžti pačiu brutaliausiu būdu – mane paėmė į sovietų kariuomenę. Ten irgi rašiau naktimis, per budėjimus. Kartą nusiunčiau į „Nemuną“ – buvau skaitęs Jacko Londono „Martiną Ideną“, taigi jau žinojau, ką daryti. Laišku atsiliepė Robertas Keturakis. Didelei mano nuostabai dar kariuomenėje pasirodė pirmoji eilėraščių publikacija.
Grįžus 1993 m. išėjo pirmoji mano knyga, prasidėjo tas laikas, kai tenka vienaip ar kitaip sudalyvauti „literatūriniame gyvenime“. Tuomet dažnai su jo dalyviais susirinkdavom mano virtuvėje. Susiformavo nedidelė kompanija – Rimantas Kmita, Mindaugas Valiukas, epizodiškai prisijungdavo ir kiti. Retkarčiais nesutilpdavo, tekdavo sėdėti ant grindų. Kartais ten pat, penkiaaukščio virtuvėje, vykdavo netgi koncertai – ištraukos iš vieno, kuriame grojome su „Kontrabanda“, iki šiol plaukioja kažkur „YouTube“ platybėse. Pradėjome rengti „Placdarmus“ – tokius Lietuvos poetų susibūrimus ir skaitymus bunkeryje prie jūros. Kai kurie kritikai tuo metu netgi pradėjo kalbėti apie atskirą poetinę Klaipėdos mokyklą.
Bet grįžkime prie eilėraščių. Norėčiau paminėti nors keletą autorių, kurie man buvo svarbūs prieš daugelį metų. Svarbūs ir dabar.
Pradėsiu tebūnie nuo Edmondo Kelmicko – pirmasis mano gyvai sutiktas tikras, pripažintas poetas. Dideli bičiuliai nebuvome, bet pasikalbėdavome gana dažnai. Labiausiai įsiminė, kai man skaitė eilėraščius iš sonetų vainiko, vėliau sugulusio į „Žiemos parafoniją“, tiesiog prie baro madingoje anų laikų Klaipėdos kavinėje. Šaukė žodžius į ausį. Aplinkui triukšmas, girti rėkalojimai ir garsi muzika. Bet tai buvo tokio gerumo eilėraščiai, nuo kurių visas aplinkinis pasaulis, visi garsai tiesiog išnyko.
Edmondas Kelmickas
ROBINZONO IŠSIGELBĖJIMAS
Lyg valdovas
jis bausti norėjo ir teisti,
išrikiavęs žodžius
tarsi laivo komandą, jis ruošėsi mūšiui,
bet
kalbos vandenynas
sunaikino laivus
ir jį patį atidavė vėjų malonei.
Sukandęs dantis,
jis yrės, kur baigias kalba,
bet žodžiai,
pagavę jį nešė klausančių link,
jis tolo į vandenyną.
Tuo tarpu, ant kranto
jis matė
kai kuriuos daiktus iš sudužusio laivo,
iš sunaikinto savo gyvenimo,
iš gyvenimo,
kurį pats sunaikino:
kėdę, stalą, gramatikos plaustą ir meilės žodyną.
Jis beviltiškai grūmėsi su atoslūgiu,
kol paskutinis garsų derinys,
kurį netikėtai suprato,
jam padėjo išbristi į krantą sutemus.
„Aš esu“ – jis murmėjo šaltiniui,
valydamas druską nuo kūno, –
„Aš esu“, – jis kalbėjo jaukindamas ugnį
pradžiūvusiais lentgaliais, –
,,Aš esu tiktai tarnas,
tik mokinys“.
(Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.)
Paulis Celanas apstulbino gebėjimu sujungti tai, kas nesujungiama, ir iš jungčių sukurti visiškai naują, šiurpų ir kartu gražų pasaulį. Pasaulį po Aušvico.
Paul Celan
* * *
Buvo žemė juose, ir
jie kasė.
Jie kasė ir kasė, taip dingo
jų diena, jų naktis. Ir jie nešlovino dievo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, to viso norėjo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, tą visa žinojo.
Jie kasė ir nieko nebegirdėjo;
išminties neįgijo, jokios nesukūrė dainos
ir sau nepramanė kitokios kalbos.
Jie kasė.
Atėjo tyla, atėjo ir audra,
ir jūros suėjo visos.
Aš kasu, tu kasi, ir kirminas kasa,
ir balsas tenai byloja: Jie kasa.
O vienas, o joks, o niekas, o tu,
kur ėjom, nors eiti nebuvo kur?
O, tu kasi, ir aš kasu, ir aš kasuosi prie tavęs,
ir ant piršto pabunda mums žiedas.
Vertė Vytautas Karalius
(Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.)
Stasio Jonausko „Spaliai“ – viena svarbiausių jaunystėje į rankas pakliuvusių knygų. Bendrame kontekste ji kontrastavo viskuo – kalbėjimo būdu, temų lauku, beveik neslepiamu skepticizmu oficialiai sovietinei ideologijai. Iki šiol sunku suprasti, kaip tą knygą aštuntame dešimtmetyje ryžosi išleisti – ji buvo totaliai disidentinė, sarkastiška ir ironiška, tiesiog žudanti negrabiai sumeluotą propagandinį optimizmą kartu su visais komunizmo statytojais iš plakatų.
Paskui išgirdau jį patį, skaitantį eilėraščius. Tai irgi buvo toks neįtikėtinas, nesuvaidintas, natūraliai konceptualus priešpastatymas gražuoliams poetams, (besi)žavinčiais paslaptingomis poetiškomis natūromis. S. Jonauskas buvo tobulas priešnuodis visokiems prašmatniems poetavimams: pilkas kostiumas, be intonacijų, monotoniškai skaitomas tekstas. Labiau priminė įmonės buhalterį, pristatantį antro ketvirčio finansinę ataskaitą. Bet tai, ką jisai skaitė, buvo pašėlusiai gerai.
Stasys Jonauskas
SENELIS
Vaikeli, žiūrėk, šitas dėdė
Buvo toks pat kaip ir tu.
Anksčiau jis galvojo, kad jį kas nulipdė,
Dabar sužinojo, kad išsivystė.
Žiūrėk, jis jau stovi, jau eina, jau bėga,
Žiūrėk, jau jį vedas, žiūrėk, jau jis veda,
Žiūrėk, jis važiuoja, jis plaukia, jis skrenda,
Apie žemę ir apie saulę.
Žiūrėk, jis dar laigo, dar verčias per galvą,
Žiūrėk, jis dar šaukia, dar vejasi kamuolį,
Žiūrėk, jis dar ieško teisybės knygose,
Kišenėse, susirinkimuose, buteliuose.
Žiūrėk, jis dar vystos, žiūrėk, jis jau lenkia,
Žiūrėk, jis jau vykdo, atkreipia jau dėmesį,
Žiūrėk, jis sutinka, jau tyli, jau pritaria,
Žiūrėk, jau gyvena geriau negu pernai.
Žiūrėk, jau jis tolsta, žiūrėk, jau jis tirpsta
Žiūrėk, minioje ar atskirsi,
Žiūrėk, nebėra jo. Ir gal jis tebuvo koks nors
Nulipdytas iš sniego senelis.
(Jonauskas, Stasys. Spaliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.)
Visiškai nepamenu, kaip man pakliuvo 1959 m. leidimo Walto Whitmano knyga „Žolės lapai“, versta Antano Miškinio. Greičiausiai gavau iš kokio skaitančio pažįstamo, bet iki šiol niekas neprisipažino. Lyg ji būtų tiesiog savaime atsiradusi. Toje knygoje aptikau niekur kitur neregėtą viesulo nešamo žmogaus džiugesį. Kai visas gyvenimas jau pražuvęs, kai jau niekas nebesvarbu, tik tada gali pajusti tokį džiugesį ir tokią pilnatvę – staiga, netikėtai. Pajunti viską užliejantį gyvasties antplūdį. Pajunti, jog tapai to galingo gyvybės sūkurio, nešančio tave tiesiai mirtin, dalimi. Kažką panašaus kartą esu išgyvenęs laive Baltijos jūroje per rudeninę audrą. Atsimenu, kad garsiai juokiausi. Ne todėl, kad labai drąsus – atvirkščiai. Staiga pasijutau mikroskopine kažko milžiniško dalele, tai vertė nevaldomai juoktis ir džiūgauti. Kažkoks pirmapradis džiugesys.
Tą knygą tebeturiu išsaugojęs. Eilėraščiai ten labai ilgi, todėl įterpsiu įstrigusią apytikslę citatą:
Aš jau žinau, kas visų geriausia:
Tai, kas visų geriausia, palikti nepasakyta.
(vertė Antanas Miškinis)
Kitas man svarbus autorius – Konstantinas Kavafis. Įsiminė jo šaltas, epinis kalbėjimas su užslėptu, nujaučiamu emociniu, o kartais ir atviru erotiniu dvelksmu. Apie meilę, netektis, išduodantį kūną ir išdidžiai ištveriamą mirtiną skausmą.
Į dialogą su kūriniais įterpiu „Spartą“, kuri man įdomi vienu aspektu. Jo vertėjas Vytautas P. Bložė parašė puikią paskutinę eilutę – „nes ji yra ji: Spartos karaliaus motina“. Mažas nuslydimas nuo vyraujančio dramatiškos istorijos perpasakojimo į neutralią kasdienę kalbą („nes ji yra ji“) stebuklingu būdu atgaivina senąją Spartą ir jos dvasią, padaro ją žmogiškai artima ir suprantama. Teko skaityti eilėraščio rusišką, lenkišką ir anglišką vertimus, ten viskas perteikta tiesiai – nes jinai yra Spartos karalienė. Įdomu, kaip yra originale. Nenustebčiau, jei ten rasčiau paprastąjį variantą, be jokių „nes ji yra ji“ ir „Spartos karaliaus motina“. Kad ir kaip ten būtų, Vytauto P. Bložės vertimas man atrodo pats tiksliausias ir atmosferiškai, ir ritmiškai, ir kompoziciniu požiūriu. Šita jo paskutinė eilutė lietuviškai suveikia daug geriau už tą „nes ji yra Spartos karalienė“.
Konstantinas Kavafis
SPARTOJE
Nežinojo karalius Kleomenas, negalėjo išdrįsti,
tiesiog nežinojo – kaip pasakyt savo motinai,
jog Ptolemėjas geidauja, kad ir ją, kaip santarvės laidą,
ją taip pat išsiųstų Egiptan,
kur ji įkaite liktų.
Negarbinga, žeminanti byla.
Jau seniai turėjo pasakyti, o vis nesiryžo.
Pradėdavo ir nutildavo vidury žodžio.
Tačiau suprato jį ta nuostabi moteris
(kažkokie atgarsiai ir ją pasiekė)
ir pati jį padrąsino pasakyti viską.
Ir nusijuokė. Ir tarė, kad, aišku, plauks ten.
Ir netgi džiaugiasi, kad dar senatvėje
gali būti naudinga Spartai.
O kai dėl pažeminimo – tatai jos neliečia.
Spartos dvasios nepriaugęs suprasti toks
vienadienis diegas, kaip Lagidas;
o tuo pačiu ir jo geidavimas faktiškai negali pažeminti
Karališkosios Didybės,
nes ji yra ji: Spartos karaliaus motina.
Vertė Vytautas P. Bložė
(Kavafis, Konstantinas. Dionizo eisena: Eilėraščiai. –
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.)
Bruno K. Öijerio eilėraščius atradau, kai Liana Ruokytė parodė pažodinius vertimus iš švedų kalbos. Iškart pajutau jam slaptą giminystę. Kartais waitsiškai girtai sentimentalus, kartais tikslus ir ryškus kaip žaibo blyksnis. Taip, šoumenas, bet su autentišku maištininko įspaudu. Kai vienai švedų rašytojai pasakiau, kad Lietuvoje išvertėme jo eilėraščius, o knyga „Kol nuodai veikia“ tapo savotišku poezijos bestseleriu, ji pasižiūrėjo į mane su nuostaba ir pasibaisėjimu. Maždaug, tas Bruno yra netikras rašytojas, tokių versti negalima. Iškart prisiminiau panašią situaciją: studijuodamas džiazą, dažnai vaikštinėdavau su ausinėmis ir klausydavausi muzikos. Kartą kolega muzikantas pasiteiravo, ko ten klausausi. Daviau paklausyti. Ten buvo Tomo Waitso „Swordfishtrombones“. Kolega užsidėjo ausines, pasiklausė, jo veidas iš netikėtumo persikreipė. Skubiai grąžino ausines ir pasakė: „betgi čia kažkoks šarlatanas!“
Nesiginčijau.
Bruno K. Öijer
NIEKADA
pastatė
man sostą
norėjo kad ten atsisėsčiau
priiminėčiau dovanas ir klausyčiausi liaupsių
bet pirmiausia turėjau įrodyti
kad aš esu aš ir niekas kitas
nes buvau sunkiai aptinkamas
teko ilgai ieškoti
kai kurie tvirtino
jog neseniai mane matė
ar tik aš nebuvau tas berniukas
kuris visada vienas sėdėdavo prie palėpės lango
ir statė iš lietaus kortų namelį
o apačioje stūksojo eglynas
stovėjo sužvarbęs mojavo
giliai lėtai dūsavo iš sunkumo ir liūdesio
kiti nesutiko
ir tvirtino
kad turiu būti daug vyresnis
jie mane kartą matė degalinėje
kai išlipau iš balto Mersedeso
rankoj laikiau mašinos raktus
buvau įdegęs ir vilkėjau kažką tokio
primenančio intraverto šypseną
tai netiesa
pasakė kažkas
mačiau jį praeitą savaitę
per Velykų procesiją viename graikų kaime
jis dėvėjo erškėčių vainiką ir vilko
sunkų medinį kryžių rėžiantį žemėje vagą
mačiau kaip jis prakaitavo krauju
bet visų keisčiausia buvo
kad kai aš kuo skubiau iš ten išsinešdinau
ir jau kitame kaime išėjau pasivaikščiot pakrante
jis ten jau sėdėjo
šviežiai nusiskutęs gaivus ir visiškai abejingas
buvo ką tik prisidegęs cigaretę
ir atrodė kad kalbasi pats su savimi
arba su bangomis jūroje
nesuprantu ką čia kalbat
pertraukė viena moteris
jis gulėjo čia visą tą laiką
jis visuomet guli mano lovoje
kai tik negeria tekilos
San Francisko bare „Vesuvio”
kai kuriais vakarais kai sutemos dosniai
pripildo jam taurę jis kalba neužsičiaupdamas
apie mūšį tie Alamo’u ir Little Bighornu
arba apie tai kaip jis mėgino
nukreipti dabartį teisinga linkme
kol jo rankos sušalo į ledą
tai negali būti jisai
sakė viena pagyvenusi pora
mes jį matome kiekvieną vasarą
jis niekada nepaliktų savo sargybos posto
ir savojo sodo
jis visada vaikšto
miške vilkėdamas juodą kostiumą
bet aplinkui nėra jokios kariuomenės
jis visiškai nieko neįsileidžia
visas jo pasaulis tėra katės jaunikliai
ir melsvos trūkažolės pakelėse
aš nežinau
kur jis yra dabar
tarė vienas vyras
bet vis dar matau jį priešais save
susipažinome kai jisai sirgo šiltine
Andų kalnų aukštybėse
galėjau suskaičiuoti jo šonkaulius
ir bent vienas iš jų buvo manoji burtų lazdelė
nieko neišmanau apie burtininkus
bet nuolat prisimenu jo balsą
kada jis pasakė kad niekad nesėstų į traukinį
kuris neatsiplėšia nuo bėgių
ir nekyla arčiau dangaus
keista
tarė balsas
aš jį pažinojau visą gyvenimą
ir jis niekada nesirgo
jo telefonas skambėjo ištisai per naktis
jam skambindavo nepažįstami žmonės
kurie pasakojo kad jie viduje subyrėję
spėju kad jie kažko norėjo iš jo
o kartą jis taip smarkiai nuskurdo
kad galėjo sau leist išmesti visus savo pinigus
esu visiškai įsitikinęs
jei jis būtų numetęs kaulą kur nors į žolę
būtų privertęs net patį gyvenimą
lėkt pastriuokom iš paskos
man jis niekada nepatiko
tarė kitas iš minios
visąlaik vilkėdavo kažkokius skarmalus
galvą dedu
kad jis užsėdęs ant visų narkotikų kokie tik yra
ir ar tik ne jis ten rašė
jog mus paleidžia laisvėn tik porai savaičių per metus
kad užtaisytume įtrūkimus sienose
to pastato kurį surentėme iš savo gyvenimų
ar tik ne jis kartais rašė
jog žvaigždės gydo žemę
nukreipdamos savo šviesą žemyn
į žiojėjančias žaizdas
kurias mes vadiname šalimis ir miestais
jūs viską ne taip supratote
pasakė viena paauglė
jis parašė tik vieną vienintelį eilėraštį
ir jame rašoma apie prarastą meilę
žinau kur jis yra
žinau ko jūs ieškot
jis vienintelis atkreipė mano žvilgsnį
kai žiūrėjau į šitą sustingusį negyvą peizažą
jis buvo ta medžio šaka vis dar siūbuojanti
ant kurios ką tik tupėjo nuskridęs paukštis
tad galite sau tęsti toliau
galite kiek tik norit dailinti jam savo sostus
bet jis ten niekada nesėdės
niekada
Iš švedų k. vertė Liana Ruokytė ir Gintaras Grajauskas
(Öijer, Bruno K. Sidabro juodumo: Eilėraščiai.
Vertė Liana Ruokytė ir Gintaras Grajauskas. – Vilnius, Apostrofa, 2023.)
Noriu pasidalinti dar vienu svarbiu eilėraščiu. Jį parašė nedaug kam žinomas poetas iš Siesikų – Romas Raila. Kartą skaitė Poetinį Druskininkų rudenyje. Sakėsi gyvenąs Siesikuose, kur dirba kūriku mokyklos katilinėje.
Romas Raila
***
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.
Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.
Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.
Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.
Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.
(Raila, Romas. Grafo manija: Eilėraščiai. – Ukmergė: Ukmergės kultūros fondas, 1996.)
Gaila, bet visi eilėraščiai čia tikrai nesutilps – o ir kas juos perskaitytų. Tad tebūnie pabaigoje paliksiu sąrašą poetų, su kuriais per jų eilėraščius jaučiuosi pasikalbėjęs. Kartais gal net susikalbėjęs. Didelė jų dalis to nežino ir jau niekada nesužinos.
Gal kam bus įdomu atrasti kažką naujo sau – ar tiesiog primiršto. Be jokios tvarkos – tiesiog tai, kas ateina į galvą.
Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, G. Traklis, Andrzejus Bursa, Tadeuszas Różewiczius. D. Kajokas, A. Kalanavičius, Inger Christensen (ačiū Dovydui už vertimą), S. Geda, Daiva Čepauskaitė. Raineris Maria Rilke, F. G. Lorca, Fernando Pessoa, Césaris Vallejo, G. Apollinaire’as. N. Miliauskaitė, V. P. Bložė. E. Lee Masters, K. Donelaitis, Antanas A. Jonynas. Gintautas Dabrišius. A. Gustas ir daugybė kitų, čia nepaminėtų. Ačiū jiems.
P. S. Prieš keletą dienų įvyko paskutinysis įsimintinas dialogas. Jis nutiko iš tikrųjų su gyvu žmogumi. Tik kalbėjausi ne su poetu, o su bičiuliu statybininku ir visų galų meistru Mindaugu. Kaip ir galima nujausti, kalbėjomės ne apie kūrybą – apie saulės baterijas. Žinai, sako jis, jei nori, kad saulės baterijų efektyvumas pasiektų 100 proc., jas turi įrengti 34 laipsnių kampu. Mokslininkai apskaičiavo, kad taip baterijos gauna daugiausiai saulės šviesos. Štai kas įdomu: jei supilsi, tarkim, smėlio krūvą, tai nesvarbu, kokio aukščio, metro ar kilometro, tą krūvą piltum, jos šlaitai, kai viskas susigulės, visada bus tam tikro, visada to paties nuožulnumo. Spėk, kiek laipsnių bus kampas, jei išmatuosi? Taip, 34 laipsniai! Taigi. Jei toje smėlio ar žemių krūvoje pasitaikys kokia sėklelė, tai ji automatiškai gaus tiek šilumos ir šviesos, kiek tik įmanoma.
Tokių nematomų dėsnių pilnas pasaulis. Kartais jie prasiskverbia į eilėraščius.
Kaip ten rašė E. Kelmickas – ,,Aš esu tiktai tarnas, / tik mokinys“.
Jei kartais imtų ir pavyktų užduoti kokį negudrų klausimą Kūrėjui, o jis sutiktų atsakyti, norėčiau, kad jis man papasakotų daugiau apie tą 34 laipsnių kampą.
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas
Giedrė Kazlauskaitė. Salomėja, schreibende Frau
2024 12 19
Dialogas su kūrėja
Šiandien nesugalvočiau apie ją rašyti savo noru: ir vis dėlto rašau. Prasidėjo tai nuo žurnalistės skambučio – reikėjo pakalbėti laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“. Žinoma, būčiau atsisakiusi, bet kažkas lyg traukė. Lituanistiškas solidarumas? Jaudinanti biografija, susijusi su valstybės likimu? Įtampa tarp gyvenimo ir mirties, užrašyta dar 1927 m. (eil. „Žvaigždė jaunystė“)? Galvoje skambančios eilutės, virstančios intertekstais mano pačios eilėraščiuose? Politinės aplinkybės? Tikrai ne, nuo pastarųjų norisi bėgti kuo toliau.
Žurnalistė šiek tiek provokavo – gal ir be Salomėjos Nėries kūrybos (ne tik paminklų ir gatvių) šiuo metu galėtume apsieiti, gal verta ją išimti iš mokyklinių programų, juk aiškių atgailos įrodymų nėra. Neabejoju, ji turėjo galvoje tą įprastą poetinį Salomėjos įvaizdį, eksplotuojamą mokyklose – lauko ramunėlė; balta, balta, kur dairais; dvidešimt sū. Dar egzistuoja propagandiniai tekstai, kurių daugelis net negirdėję: „Poema apie Staliną“, „Keturi“ ar „Bolševiko kelias“. Kai 2018 m. menininkė Eglė Grėbliauskaitė pastaruosius per garsiakalbius transliavo prie paminklo Vilniuje, daugelį miestiečių tai šokiravo. Vadinasi, esame pripratę prie gan vienaplanio S. Nėries, kaip literatūros klasikės, įvaizdžio. Nors abu įvaizdžiai bipoliniai (labiausiai skiriasi meniškumo lygiu), vis dėlto jie yra apie vieną ir tą pačią autorę. Vienoks ideologinis pasakojimas vadovėliuose buvo konstruojamas ankstyvuoju sovietmečiu, visai kitoks – po Nepriklausomybės. Tikrovėje abu persipynė. Deja, lietuvių poezija neįmanoma be Salomėjos, be jos klasikinių eilėraščių kalbos intensyvumo. Net formaliame eilėdaros lygmenyje. Net jeigu ji būtų „atšaukta“, kaip kokia rusų kultūra šiuo metu – silabotonika jau mūsų kalboje, kraujyje, klausoje, poetinėje vaizduotėje. To neįmanoma išmesti ar sunaikinti – panašiai, kaip neįmanoma „atkrikštyti“ ateistų vaikų. Julius Sasnauskas yra pasakojęs, kaip vienas nomenklatūrinis veikėjas sovietmečiu yra reikalavęs „nuimti“ sakramentą slapta pakrikštytam sūnui. Kunigai gali nebent pakraipyti galvas.
Nepasakysiu nieko labai naujo, neiškelsiu jokių ypatingų teminių rakursų, nepateiksiu nepopuliarių eilėraščių (juolab poemų, tai prilygtų Rusijos imperializmo šlovinimui!). Nėra vienos knygos, vieno poeto, kuris lėmė apsisprendimą studijuoti literatūrą ar pačiai rašyti. Nėra netgi jokios konkrečios knygos, kurią galėtum rekomenduoti, kaip dabar prašoma, abstraktiesiems kitiems, pasiekiamiems per „Instagramą“. Salomėja Nėris yra visų mūsų paauglystės poetė – turiu omeny, chrestomatinius klasikų kūrinius juk perskaitome būdami mokyklinio amžiaus, nors ir nevadiname to „paauglių literatūra“. Suprantama, propagandinės poemos jau senokai neskaitomos, todėl susidaro kiek apgaulingas vaizdas; nepamatome radikalios asmenybės dalies. Vaikystėje skaičiau klasikinius S. Nėries eilėraščius gražiai iliustruotose vaikiškose knygelėse, vėliau sovietiniame tomelyje „Širdis mana – audrų daina“ (1974). Galbūt keista, bet pirmiau susidūriau su Viktorijos Daujotytės monografija „Salomėjos Nėries ruduo“ (1995), o tik vėliau su ilgesio sklidinu poezijos rinkiniu „Prie didelio kelio“ (1994). Kodėl mąstymą apie Salomėją kaip poetę nusveria tas kitas, politinis vaidmuo, be kurio šiandien jos eilėraščių net asmeniškai nepavyksta interpretuoti? Kas juose yra, nepaisant politinio konteksto, kurį tampa itin sunku atskirti? Kaip įrodyti literatūros nestudijavusiems žmonėms, kad poezija ir yra atgailos tekstai? Ar pats įrodinėjimo judesys nėra žeminantis? Ir ar jų nežemins nedemokratinė prielaida, kad ne visi moka skaityti ir permanyti?
Dvidešimt septynerių Donaldas Kajokas dienoraštyje taip rašė: „Dar kartą perverčiau Nėries tritomį. Dieve, kokia jinai romantikė! Viskas matuojama tik maksimalistiškai, bet kokių kompromisų niekinimas ir didis vienišumas – dėl to, kad idealo atitikmens nėra tikrovėje, šiame buvime. Labai gražu, labai tauru, bet gal kiek vienpusiška: trukdo pažinti prieštaravimus, visą gamą atspalvių, kurie yra tarp juodo ir balto.
Vis dėlto apie vienpusiškumą rizikinga kalbėti, žmogus gali atrodyti ir vienpusiškas, tačiau kokioje nors ryškiai išreikštoje jo savybėje gali glūdėti tokia jo jėga, kuri daug kartų pranoksta visų tų, kurie nevienpusiški, jėgas kartu sudėjus. Nėris parašė nemažai vidutiniškų eilėraščių, tačiau keletas – pasaulinių šedevrų lygio. Jie tokie subtilūs, kad į jokias kalbas neišverčiami. Ji buvo, yra ir bus tik lietuvių lakštingala, kitataučiai, nemokantys lietuviškai, niekada nepajus jos didybės.“ (Donaldas Kajokas Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024, p. 75)
Cituoju, nes tikriausiai pritariu, tik gal kiek kitomis sąvokomis. Nemanau, kad tai šedevrai: labiau tautinė savastis, kalbos galimybės, turinio ir formos pusiausvyra. Literatūriškumas, emociją įstingdęs vos keliose strofose. Japonė tyrėja Aya Kymura vertė S. Nėries eilėraščius, bet turbūt tik dėl „Mažosios mano geišos“: poetę vertina rezervuotai. Iš Kajoko dienoraščių nusitvėriau ir frazės schreibende Frau sąvokos: kas jau kas, o Salomėja turėjo tą patirti. Kajokas mini Vytautą Kubilių (Kas yra schreibende Frau, arba pamąstymai vienos novelės paraštėse, 1983), o Kubilius – Kazį Borutą: „Kartą K. Boruta apie vieną ganėtinai pagarsėjusią prozininkę pasakė: schreibende Frau. Nesupratau jo ironijos. „Rašinėjanti poniutė“ kūrė visai normalią prozą […]. Tik dabar, kai tokios normalios prozos jau turime per akis, regis, suprantu, kad „Medinių stebuklų“ autoriui schreibende Frau buvo savimi patenkinto rašytojo profesionalo sinonimas.“ Bijau, kad V. Kubilius pernelyg taktiškas. Schreibende Frau lig šiol tą ir reiškia: nedidelį protelį, politinį naivumą, menkavertį rašymą išmoktomis schemomis. Arba, anot Czesławo Miłoszo, tai „skaitymai iš mergaičių kambario“. Seksizmą tarp tarpukario ir sovietmečio literatų atpažinti nesunku, bet dar įdomesnis reiškinys yra Nepriklausomybės laikotarpio seksizmas, jau legalizavus faktą apie Tėvynės išdavimą. Ir tą atleisti S. Nėriai daug sunkiau dėl to, kad ji moteris – nepaisant to, kad praėjo 80 metų. Pirmykštis talento pavydo seksizmas vis dar vešlus, todėl dėl vėlesnės jo atmainos visuomenei pernelyg neskauda. Vienos bangos be kitos nebūtų. Nusidėjėlė viešajai opinijai visuomet įdomesnė už nusidėjėlį – dar nuo evangelijų laikų. Petro Cvirkos, Liudo Giros ar Antano Venclovos atgailos tikimybė niekam nerūpi.
Tačiau kaip tik šiuo rašančios moters rakursu tapatinuosi su Salomėja ir jos eilėraščiais. Niekas lietuvių poezijoje man nenupiešė ryškesnio kraštovaizdžio. Frazė schreibende Frau primena, kaip Salomėja mokė vokiečių kalbos Magdaleną Mykolaitytę, jaunesnę Vinco Mykolaičio-Putino seserį. Maža to, skatino ją rašyti eilėraščius – nors ir brolio klasiko šešėlyje. Klausausi kompaktinio disko iš „Tolimo sapno“ (2016) rinktinės: protingas aktorės Jūratės Vilūnaitės balsas (taip, būna ir tokių balsų) tinka Salomėjos eilėraščiams. Tuose eilėraščiuose tikrai yra aš; jis aiškiai girdimas, didelis – tokį suturėti gali ne visi. Juo visa kas yra parašyta. Tai pasaulis, apimąs Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Maironį ir Marcę Katiliūtę – tvėrimo harmonijos, negandos, emancipacijos, genijaus palūžimo situacijos. Eilėraštyje „Anksti rytą“ – likimas, nujaučiamas labai anksti, debiutinėje knygoje. Nuostabu, kad ne tokiai jau mažai poetų daliai jaunystėje būna aišku, kaip jie gyvens, ir tos vizijos išsipildo. „Aš nenoriu mirti“, – užrašyta eilėraštyje 1937-ųjų vasarą; apie nemirtingumo nuojautą. Tiesa, mudvi dar sieja ir vieta, gimtinė, „Žiburio“ gimnazija. Skaitydama eilėraščius girdžiu suvalkietišką tartį: palazdžiukai – žibutės. Ir chrizantemos iš eilėraščio „Tėvelis miega“: krašte auginamos, mėgstamos, ypač prieš Vėlines.
Vilkaviškyje lankiau mokyklą tuo pačiu pavadinimu – „Žiburio“: ji buvo sumanyta kaip tarpukario gimnazijos atkūrimo projektas ir alternatyva posovietiniam ugdymui. Vėliau uždaryta, optimizuota. Senajame gimnazijos pastate veikė miesto biblioteka – tvyrojo pelėsio kvapas, mat drėgnose sienose veisėsi grybas. Knygų tuo metu būta nedaug, daugiausiai sovietiniai leidimai, rusų literatūros klasika. Ilgos lentynos, o jų gale – S. Nėries portretas. Nors gimnazijoje Salomėjai nelabai sekėsi tikslieji mokslai, tai buvo jos erdvė, buvimo vieta. Dabar šalia bibliotekos stovi kontraversiškai vertinamas koplytstulpis su baltiška svastika. Organiškas folkloro pajautimas būdingas S. Nėries knygų struktūrai, bet svastika – ne jos ženklas; pernelyg gaji kita asociacija. Ar toji detalė turėtų piršti beprasmį fantazavimą, kas būtų, jeigu karą būtų laimėjęs Hitleris? Ir kad Salomėja tokiu atveju būtų tapusi ne Tėvynės išdavike, o kankine? Absurdas. Gražųjį Vlado Vildžiūno paminklą Vilniuje, atkartojantį šv. Kotrynos bažnyčios barokines formas, ketina nukelti.
Karo metais traukdamasi į užfrontę, S. Nėris kelionėje pametė vaiką – vienturtį, mylimą. Balandukas atsirado, bet įmanoma įsivaizduoti, ką reiškia prarasti vaiką Stalino Rusijoje, kurioje joks žmogus nebuvo svarbus – ką Salomėjai teko išgyventi. Kol dukra buvo maža, balsu skaičiau poemas – „Eglę žalčių karalienę“ ir „Našlaitę“. Klausėsi susidomėjusi, pagauta kalbos, rimų skambesio. Neseniai žiūrėjo ir laidą, kurioje kalbėjau apie S. Nėrį. Siūloma išimti jos eilėraščius iš mokyklinių programų, bet moksleiviams šis kultūrinis siužetas bene įdomiausias visoje lietuvių literatūroje. Švelniausi, gražiausi Salomėjos eilėraščiai parašyti lyg kalbantis su sūnumi. Iškart po to – liga, kančia, mirtis. Juodojo sąsiuvinio, kuriame veikiausiai nebuvo nieko reikšmingo, mitas. Nieko reikšmingesnio už mums jau žinomą poeziją, bet irgi jaudina siužeto tikimybė – jeigu jis pakliuvo į partizanų rankas.
Mano pačios eilėraščiuose visai nemažai nuorodų į S. Nėries eilutes (kaip ir į Nijolės Miliauskaitės, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, Tomo Venclovos ir kt.). Intertekstai nesunkiai atpažįstami, pvz.: „nelaukiu, kad drąsiai atjotų pavasaris“, arba kiek labiau įslaptinti, susiję su S. Nėries mėgstamu vėjo įvaizdžiu: jos vėjas iš kalnų, manasis gi urbanistinis: „Dingo elektra visoje bažnyčioje. Vėjas užpūtė visas žvakes. // Vėjas iš pienių ir kukurūzų laukų, / vėjas, įsiveržęs staiga. / Švelnių bučinių ir taukšinčių riedlenčių vėjas, / vėjas iš miesto.“ „Vidurnaktį aš esu vėjas, tas pats, / kuris šaukia vaikus žinodamas, / kad medžiuose juoduose / kraujas greit sužaliuos.“
Mokyklos metais mums mėgdavo pabrėžti, esą Salomėja nebuvusi itin tvarkinga. Kažkodėl žmonėms patikdavo ši jos yda – piktdžiuga veikiausiai prie seksizmo. Valyvumu turbūt irgi skiriuosi nuo buvusių klasės draugių, bet tai, žvelgiant iš paukščio skrydžio, ne ypač reikšminga. Kolektyvinėje sąmonėje bet kurios lietuvių poetės, net ir šiuolaikinės, stereotipas neišvengiamai susijęs su labai jau siaurai suvokiamu Salomėjos įvaizdžiu: emociškai nestabili, išsiblaškiusi, kvailoka (nesusigaudė politikoje!). Tik ar nestabilus žmogus, su grupe pasiklydęs Rigi kalno pūgoje, gebėtų išlaikyti ramybę? Stereotipą dekonstruoti labai sunku, nes visos televizijos laidos skatina priešpriešas ir debatus. Socialiniuose tinkluose ir šiandien apstu patyčių, kurias praktikuoja ne kas kitas, o solidūs literatūros vyrai: „bobelių literatūra“, „grafomanės“, „moterėlių skaitalai“. Politikoje aktyviai veikiančios moterys taip pat laikomos ne visada veiksniomis, sulaukia pašaipos, joms taikomi daug aukštesni kriterijai, negu vyrams, bet apie tai jau tyliu.
Pajėgiu suvokti Salomėjos kairuoliškumą, ypač smetonmečiu. Trampistų tendencijas arba atvirą nacionalizmą išpažįstančioje visuomenėje tebesu mažvaikė leftistė. Rusijos agresija šlykšti, bet negaliu užsimerkti ir prieš tai, kas įvyko Gazoje. Nešūkauju „Free Palestine“, nes tai sukelia antisemitizmo bangas. Nuoširdžiai nežinau, kas blogiau, bet man rūpi – nužudyta per daug žmonių: netgi daugiau, negu Ukrainoje. Lietuvoje pavojinga apie tai kalbėti, nes „niekas mūsų negins“. Tai pat ir apie pabėgėlių išstūmimą, juk tenka žiūrėti savo pačių saugumo. Jeigu kas ir prasižioja, išvadinami naudingais idiotais, vatnikais, Tėvynės išdavikais, komuniagomis ir silpnapročiais – tais pačiais epitetais, kuriais visuotinai vadinama ir S. Nėris.
Šiandien visi jaučiame malonumą ką nors pakapoti peslių stiliumi. Ypač aktyvūs tie, kurie ir patys ne krištoliniai; bet ir tie, kurie jaučia poreikį sublizgėti per moralizavimą. Filosofas parašo straipsnį apie šeimą kaip filosofinio gyvenimo formą – komentaruose gauna už „antifeminizmą“. Niekas nesivargina skaityti viso teksto, kuris visai ne apie tai – besipiktinantiems pakanka ištraukos. Žurnalistė ištaria ką nors per arti režisieriaus Rimo Tumino apologijos – ji jau prorusiška. Rusų kultūros detales ir pati mielai išrankioju iš bet kurio diskurso, išsiugdė toks įprotis, nemanau, kad blogas. Bet ar smerkiantieji kada dirbo žurnalistinį darbą tiesioginiame eteryje? Pasirodo būsimo paminklo maketas – visi tampa skulptūros ekspertais. Studijavo meno istoriją? Ką nors supranta apie skulptūrą kaip amatą? Skulptoriams ir architektams jų nuomonė veikiausiai tiek pat juokinga, kaip mums, kai kas nors iš kito burbulo reiškia savo didžiai reikšmingą nuomonę apie literatūrą. Tikrovės reiškinius mes linkę supaprastinti, kad būtų lengviau juos įvertinti ir sistematizuoti. Jeigu tik prarandame sistemos pojūtį, ištinka kone panikos priepuolis.
Beveik kiekvieną lapkritį einu dainuoti kartu su projektu „Klasika visiems“, diriguojant Rasai Gelgotienei. Šiais metais atlikome net du kūrinius apie taiką – Donato Zakaro „Da pacem, Domine“ ir Karlo Jenkinso „The Armed Man: A Mass for Peace“. Tai mišios, kuriose skamba militaristiniai ritmai – tankų važiavimas, kareiviško maršo būgnai, rikiuotės šaukiniai. Dalyvavimo jungtiniame chore patirties dėka esu apgraibomis suvokusi daugelio muzikinių kūrinių struktūrą, lotyniškąsias mišių dalis, nemarius krikščionybės ženklus sekuliarioje šiuolaikinėje kultūroje. Nors neturiu tiesioginės karo patirties (ačiū Dievui), per kultūrą – ne vien per reportažus medijose – aiškiau, kas tai yra, kaip tai gali veikti žmones ir žmoniją, net kelias kartas.
S. Nėris atsiprašė – poezijoje ir per kunigą – bet tą girdėti nori ne visi. Tačiau ką daryti, jeigu schreibende Frau ir Tėvynės išdavikė nulėmė lietuvių poezijos silabotoniką? Paminklus galima nuversti, vadovėlius perrašyti, bet literatūros istorijos neišbrauksi.
Absurdiška yra klausti, kur atgaila. Ir keista jos reikalauti.
*
Iš pradžių nutariau pažaisti skaitmeninę tekstologiją ir susirinkau visus tekstus iš interneto. Tada patikrinau: bene kiekviename būta klaidų, matyt, mėgstamus eilėraščius į tinklaraščius žmonės rašė iš atminties, įvairavo ir skyryba. Kiekviename moksleiviams skirtame paruoštuke būta naivokų formuluočių (galbūt pačių paauglių ir rašytų) apie S. Nėries biografiją.
ANKSTI RYTĄ
Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų –
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
Žemė kryžkelėm žegnojas –
Ji keleiviam be sparnų
Pavergė dulkėtas kojas.
Aš su saule ateinu.
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai –
Ir išbūrė, ir nulėmė
Jauna būti amžinai.
Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Savo vardą aš randu.
[1926–1940]
ŽVAIGŽDĖ – JAUNYSTĖ
Vieną akimirką mano jaunystė,
Lyg žaibas jaunas –
Širdį ugniniais sparnais suvystė,
Užliejo kraują.
Ir mano dienos – žėrinčios ašaros
Laumių akyse, –
Ir jų kaip vėjų – vėjų pavasario
Nesuvaikysi!
Ir nebijau aš girioj paklysti,
Jūroj paskęsti, –
Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė
Niekad negesti.
1927.II.4
VĖJAS IR VAIKAI
Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytas lanko mus.
Ir vėjas – vėjas iš kalnų
Jau beldžias į namus.
Kvatoja vėjas – žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali, –
Pro langus skverbias, pro duris:
– Pavasaris jau netoli!
– Ei, vaikai, – šaukia jis vaikus,
Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jums takus,
Ir žaisite basi!
O vėjau, vėjau – kaip gerai!
Koks tu, pavasari, gražus!
Paliksim langus atvirai,
Kad myli mus mažus!
[1930]
TĖVELIS MIEGA
Kam žvakės dega nesutemus?
Kodėl taip širdį gelia?
Kam budi baltos chrizantemos
Prie miegančio tėvelio?
Įšliaužia žmonės, galais pirštų.
Lyg nebyliai klausimai – –
Iš didžio sielvarto aš mirštu –
Tokia tyla baisi man!
Vai, gauskite, varpai, sirenos,
Raudokit mano skundą!
Tyliais šešėliais dreba sienos. –
Tėvelis nenubunda.
Tėvelis miega. Nepažadins
Varpų kraupus gaudimas. –
Suspaustos lūpos jo – bežadės –
Jautri širdis nurimus.
Jau niekad nepramerks blakstienų
Tos akys rūpestingos. –
Jau nebeglostys mūs nė vieno:
Balta ranka sustingus.
Tikrai. Tikrai tėvelis mirė!
Vargai langan sužiuro. –
Ir dienos rūškanos pasviro
Prie našlaitėlių durų.
[1934.XII]
MANO VAIKELIS
Brydė rugiuose – ne žvėries, –
Ant katinėlio kam baries?
Tai baltaplaukis mano vaikelis!
Kur tu iries?
Dėl aguonėlės raudonos,
Rugių gėlelės mėlynos
Toli paklydo mano vaikelis
Baltuos miškuos.
Jam apie duoną jie dainuos,
Pasaulio sielvartą dėl jos. –
Bet nesupranta mano vaikelis
Rugių dainos.
Jam pilna žemė spindulių,
Margų drugelių ir gėlių –
Skraido, plasnoja mano vaikelis
Pats drugeliu,
Ir… sudraskyta aguona,
Gėlė nuvytus mėlyna. –
Sukniubęs rauda mano vaikelis:
Gėlių gana!
Paryžius, 1937.IV.2
NAMO
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo…
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942.V.28
DIDELIAM NAME
Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.
Oi, žydėk žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?
Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša lietų, debesėlį rūstų.
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią,
Kad žodelį vieną man atpūstų.
Maskva, 1942.XI.6
PRIE DIDELIO KELIO
Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena…
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šérdies pačios.
Maskva, 1942.XII.21
(Šaltinis: Salomėja Nėris Lauk manęs: poezijos rinktinė (sudarė Rita Tūtlytė). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 304 p.)
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas
Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“
2024 11 26
Dialogas su kūrėju
Ekspozicija „Šunys, kiti sielvartai ir džiaugsmai bei Henrikas Algis Čigriejus Agnės Žagrakalytės gyvenime“
Rytas lietingas. Lauke zylės cypsi. Virtuvėje pelės, o terasoje zylės. Vienodai gailiai, graudžiai vienodai.
Stereo, maži susitarę gyvuliukai, pilkučiai melsvučiai gyvūniukai. O per vidurį – kaktusai, gebenės ir laurai. Henriko Algio Čigriejaus eilėraščiuose visada labiausiai džiaugiuosi dėl to, kaip jis prileidžia į tuos eilėraščius gyvuliukų, kaip prikaišioja juos žolynų ir kaip viskas ten, tuose jo eilėraščiuose, šviečia ir švelniai, ir šiek tiek liūdnai.
Šešiolika metų turėjau šunį. Jau trys savaitės kaip šuns nebėra. Jis buvo toks, koks šuniukas Čigriejaus „Šuniuko pirkimo dienoje“: mažas, baltas, su tamsiai rudais lopais. Tie rudeniu liepsnojantys lopai vis šviesėjo, šviesėjo, kol visas sušvitęs šuo suvisam išsisklaidė. O ką tik parsineštas, prieš šešiolika metų, tilpo į kailinę kepurę, ten jį migdžiau pirmą vakarą, ant kelių pasidėjus.
Kai buvau šešiolikos, visuose skaitovų konkursuose deklamuodavau Čigriejaus eilėraščius.
Henrikas Algis Čigriejus. Šuniuko pirkimo dienai. Pranešdavau klausytojams galbūt šimtus kartų, o ir tūkstančius, jei įskaičiuosime ir tuos iš trigubo veidrodžio. „Baltmarškinis, (lengviau vaidentis). Rudeniu pasilopęs“ – raiškiai ir neskubėdama pasakodavau aš. „Dabar jį kepurėje nešam, iš džiaugsmo pašokam ir šaukiam!“ – vis džiugiau užšaukdavau aš per visų kultūrnamių sales, ir, kaip sugalvojo režisierius Gintaras Kutkauskas, šitoj vietoj padarydavau pauzę. Grėslią, bauginančią. Ne tokią, kokia būna, kai pamiršti tekstą, nebeatsimeni tolesnės eilutės, graibaisi smegenyse, o ten rūkas, rūkų rūkas! Ne, ne tokią, o tokią pauzę, nuo kurios kūnas eina pagaugais, o kai jau junti kad tuoj pradės ploti, susipratę, kad eilėraštis baigtas, jau padeklamuotas, va tada, – tik reikia žūtbūt neuždelsti, reikia dramatiškai pažemėjusiu balsu gūdžiai pabaigti deklamaciją:
„Į įsigytą už grašį – galėsim iššaut gale lauko.“ Gaudžiančiu balsu. Lėtai ir raiškiai. O tada – iš tikrųjų plojimai. Štai taip aš deklamuodavau Henriko Čigriejaus „Šuniuko pirkimo dienai“. Įsivaizduoji? Dar nežinom, kaip šitas liūdnas eilėraštis baigsis, o jau pradžioje lengvai vaidenasi, lengva šuniuko vėlelė. Šitas eilėraštis buvo skaitiniuos ar vadovėlyje? Dar buvau jį radus sename „Poezijos pavasaryje“, rodos, šiek tiek kitokią versiją. Ar kažką painioju? Nes ieškojau ne šito vieno eilėraščio versijų, kai buvau jauna, na, bent tikrai už dabartinę save jaunesnė, kai buvau šešiolikos.
Kiek Čigriejaus poezijoje šunų, ak, reiktų kada suskaičiuoti.
„Ar ne mūsų ten motina ėjo, didesnė šiek tiek už ražieną?
<…>
Ir bijojo šunų. O šuva šuniui sakė:
Gulkim tyčia ant letenų, tyčia akis ausimis apsikloję,
Tepraeina sau vaikas, labiau nei kitam vaikui skauda,
Labiau nei kitam jam voratinkliai graudūs,
Didumo kaip visas pasaulis jam rudenio laikas –“
Man tiko tai, kaip jis rašo apie augalus. Balandį, gimtadienio mėnesį, deklamuodavau: „Balandžiui atėjus, žolynams ištryškus iš žemės, / Šauki it paklaikęs: parėjo, parėjo! / Ne iš anos karalystės kareivis ar tėvas, / O tik bežodė žolelė –“
Prie Mūšos, raudama ajerus senoviniam plaukų balzamui, sakydavau: „Ajere mielas, laimingas, bet rimtas, / Tik dabar supratau – tu gelmių sutvėrimas.“
Tais laikais buvau kiek daugiau nei dabar kuoktelėjusi, rinkau visas vaistažoles iš eilės.
„Kiekvienas augalas tik iš gelmės –
Ar sietuvos baltoji lelija,
Ar saulės mindoma turgavietės žolė,
Ar pagirėlių šaltmėtė brangi.“
Man tiko tai, kaip jis rašo apie visus gyvulėlius. „Tos marios giminės nemylėt negaliu / Tų blindžių, pelėdų ir kiškių.“ „Šukėj ne tavo, šukėj žvirblelio alus.“
„Tu labai drąsus, broleli žvirbli, / Tu geri iš vieškelio balutės“, – čia Čigriejus.
Jau buvau pradėjusi jį mėgdžioti, pati to nesusiprasdama, nes taip pat rašiau „Dar bečirškauji, broleli žvirbli? Trupinių, sakai, stoty užtenka?“ – čia Žagrakalytė paauglė. Tikriausiai man taip pat norėjosi šitaip mokėti pakalbinti kiekvieną sutiktą paukštį. Iki dabar moku formulę: „Žuvėdros – tai mokslus išėjusios kuosos: / Švelnesnis drabužis, šviesesnis protelis.“
Man viskas toje 1994 m. knygoje arba gėlė širdį, arba visiškai mane atitiko.
Jeigu kas užsinorėtų rašyti palyginamąjį darbą apie augalus ir gyvūnus Čigriejaus ir Žagrakalytės poezijoje, tai ir ten, ir anen rastų visko: nuo apynių iki pušų, nuo karvių iki slibinų.
Man tiko jo slibinai. Ir tie baisūs „[ka]i namuos, ne prie pragaro vartų / Slibinai mus primygo, / Kai tulžim aptaškydami vartė / Mūs meilę – žodyno knygą“
ir tie nepavojingi:
„Saulėlydžio gaisas už pūdymo žalio,
Už pasaulio tiesų. Vaiko ranką suspauski
Ir padrąsink žioplelį: lig čia slibinai neatplaukia,
Dirvonų bangų slibinai neįveikia.“
Dar!
„Apiplauksime žemę ar geldom, ar valtimis!
Jei tiktai aštriadantė žuvis ar koks slibinas kvailas
neprakirs jų dugnų ir nekvies mūs į gelmę.“
Deklamuodavau pati sau, kaip žygio maršą, savimotyvacinę murmelę. Apiplauksime žemę. Slibinas kvailas. Žemė labai apvali.
Ko tu raudi.
O tada jis atvažiavo į mūsų mokyklą. Ne, tiesiog į Pasvalį. Tuo metu vaikščiodavau su ilgu paltu, odine kepure su snapeliu ir odinėm pirštinėm, gal net portfelis buvo odinis, atnešiau jam pasirašyti ant knygos „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“, jis užrašė „mielai mergaitei Agnei su geriausiais linkėjimais“. Negaliu patikrinti, nes kai prieš penkiolika metų dirbau europinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, prieš vienas atostogas nuvežiau lagaminą poezijos knygų mokiniams bent pavartyti. Ten iki pareikalavimo mano knygos ir liko, bet šita istorija juk ne apie tai.
Ta knygelė, tas po laiko juokas, buvo tokia sutrinta ir suskaityta!
Kada šiam pasakojimui pusvalandžiui iš VU bibliotekos pasiskolinus „Po laiko juoką – vėlyvą mėtūgę“ sakiau, kad nusifotografuosiu tuos eilėraščius, kuriuos mokėjau mintinai, pasirodė, kad susifotografavau veik visą knygą.
Tai buvo niekada neskaitytas 1994 m. egzempliorius, 2024 m. lapkritį žirklėmis perkirpau porą nesupjaustytų puslapių.
Jaudinausi. Žengti į olą, kurią išsirausiau prieš 30 metų. Išsikirpti praėjimą praeitin.
Dabar manau, kad tie jo eilėraščiai patraukdavo nuo paaugliškos depresijos? Jei tau sakoma „[p]abandytum tik nosį nuleisti, / Tik nusivilti kada pabandytum – / Net į sapno rugieną keistą / Kojas susibadytum“. „Taigi, jei prabangą juodą / Sau leisi, pametęs protą“ –
ak.
Buvau dešimtokė, kai mes susirašinėjom. Na, tiesą sakant, tik apsikeitėm laiškais – parašiau perskaičiusi jo novelę, kur jaunuoliai pasimatyme kapinėse vaikšto, nes tuo metu irgi į pasimatymą iškvietusius bernus į kapines nusivesdavau. Abu laiškuose sutarėm, kad kapinės gal ne tam skirtos būti turėtų ir kad laiškus atrašyti mes abudu delsiam tol, kol pasidaro nebepadoru net atrašyti, tai ir nebesusirašinėjom.
Gyvai jis man sakydavo „vaikeliuk“.
Turiu nuotrauką, kur prie auksu raitytų rašytnamio laiptų stovi trise: Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus laiko stiklinę alaus.
„Vyrai vyrai, ką mes čia laikom, – stiklines ar žvakes“ užsirašiau H. A. Č. eilėraščio citatą kitoje nuotraukos pusėje, gavusi ją dovanų iš fotografo Vido Dulkės.
„Siornyj siai pit putieš – patiejieš, selionyj siai pit putieš – nipatiejieš“, – citavo savo draugą, siūlydamas man žaliosios arbatos. („Juodą arbatą gersi – prakaituosi, žalią arbatą gersi – neprakaituosi.“)
Sėdėjau tada jo kambary ant sofos gal keturias valandas. Dabar neatsimenu, ką kalbėjo, nes kalbėjo daug, aš viską įrašinėjau atsinešusi magnetofoną (pirktą gavus Liūnės Sutemos premiją). Įrašinėjau jo balsą kaip tarmės pavyzdį. Prirašiau gal dvi kasetes, nenaujas turbūt, rašydavom ant viršaus tų, kurių negaila. Daug vėliau, skaitydama Algio Čigriejaus noveles, visas tas tada man ant sofos papasakotas istorijas radau dar kartą, tik jau literatūrine kalba.
O dar prieš tai nutiko štai!
Pasvalio ir Pasvalio vilniečių renginys Rašytojų klube. Ar koks kitas? Aš ką tik perskaičiau keletą savo eilėraščių, esu gal dešimtokė, vakarą veda Valentinas Sventickas. Ir klausia gi manęs Valentinas Sventickas per vedėjo mikrofoną: „tai atvažiavai į Vilnių. Gal kokį poetą esi įsimylėjusi?“ Ir atsakau jam žvaliai į poetės iš kaimo mikrofoną: „taip, be abejo. Mano draugai sako, kad esu visiškai įsimylėjusi Henriką Algį Čigriejų.“ Plojimai ir kvatojimas. Čigriejus taip pat sėdi renginyje – plykst, žiūriu, – kad išraudo!
O tada, lyg dar maža, Jono Mikelinsko sesuo atsistoja ir šūkteli: „be visa ko jūs dar ir giminės!“
Šioje istorijos vietoje klijuočiau eilėraštį „Ramybės miežių lauke nėra“:
„Ir va tau: gražiam vasarojuje brolis prieš brolį
Iltinį šiepė. Jų akys baltavo. O dalgės blizgėjo –
O, kaip sunku mažą lauką gerai padalinti…
Čia tau ne du riešutai! O jų rankose geluonys spindi –“
Paulė Mikelinskaitė sakė, kad buvo dvi šeimos, vienoj mergina tekamojo amžiaus ir kitoj. Vienam kieme jaunikis ir kitam. Ir tie, ir tie biedni, visi keturi, tad kad pasogos nereiktų mokėti, jie tiesiog apsimainė vaikais. Žagrakalys Čigriejūtę vedė, o Čigriejus – Žagrakalytę. Ir žemės dalinti nereikia tiek.
Šitos giminės istorijos versijos taip ir nepatikrinau niekad. Gražu į tokią giminystės su poetu versiją žiūrėti iš tolo, netikrinant.
„Šitaip sakau – atminties debesynai, / Rodos, garai, o kaip žemė užgriūva.“
Kai vieną jau šio tūkstantmečio žiemą jam pranešiau, kad išteku už geriausio vertėjo, pasakė „taip tau ir reikia“. „Vansi pasaulio pamatysi“, – pridūrė.
Kai pirmąkart susitikom gyvai, į savo, šešiolikmetės, dienoraštį įrašiau „šviečiantis“. Koks jis buvo šviečiantis, švytintis, pasišiaušęs baltais plaukų spinduliais.
Dažniausiai Čigriejaus cituoju štai šitai: „Numirt nebijau, bet baisingai nenoriu.“
* * *
Taigi kad laikas mūs bėgtų keliu,
Mes užartume kelią – kelius mes juk mokam užarti,
Į debesį aukštą, į debesį audrą
Įsimanytume kelią atremti.
Jei laikas nueitų tik medžių viršūnėm,
Pasamdytume vanagus – geros jų akys,
Varinės ir budrios – viršūnėm siūbuotų
Tik vyliai ir spąstai – –
Jei laikas nubėgtų kaip žmonės nubėga,
Sulaikytume jį prie medelio ar griovio,
Ko nors išgertume, o išgėrę
Prie šaknų primazgytume kojas.
Taigi kad laikas bėgiotų keliais,
Kad būtų žmogus, kad viršūnėm…
––––––––
Na, nesijuok, na nebūk toks gražus, rudenie,
Tu, šermukšni, nebūk toks baisingai raudonas!
Ramybės miežių lauke nėra
Tai gailumas rudens! Negailių rudenų gal nebūna.
Mes kaip tie žydo vaikai, ant ežios svetimos atsisėdę, žiūrėjom:
Gal bernai susirinks, gal ims karštis, bus vis pramogėlė.
Rudenys brangūs tai brangūs, bet nėr kur jų liūdesio dėti.
Ir va tau: gražiam vasarojuje brolis prieš brolį
Iltinį šiepė. Jų akys baltavo. O dalgės blizgėjo –
O, kaip sunku mažą lauką gerai padalinti…
Čia tau ne du riešutai! O jų rankose geluonys spindi –
Mes, kad žinotum, jau trynėm rankas, šokinėjom.
Bet kas ten tarp jų įsimaišė? Tikriausiai kad šauksmas
Paukščio, paliekančio mažą tėvynę – – Bent kiek pastovėję
Vienas prieš kitą, du broliai nekruvino vis dėl to lauko.
Taip ir parėjom namo. Pasiaižėm dar žirnių. Kai sukom pro klėtį,
Seną moterį matėm – kablelį ant akmenio sėdint – –
Ir viską girdėjom, mat rudenio metą, ir vaiskų, ir retą,
Kosulį kurmio girdi, kaip tu verksmo žmogaus
negirdėsi.
Viduvasario diena
Tą dieną vainikavom karves. Buvo žalia.
Kad girtume gyvenimą, pražydo gėlės.
Stovėjo debesis už girios. O žmogus dainavo
Ir žodžiais tos dainos lengvai tikėjo.
Ir dar: lengviausiai, tartum kokį vaiką,
Berniokas paną nešėsi: žvalios, gaivios jaunystės,
Jėgų daugiau negu perkūnijų už girios!
Daugiau nei proto ir nei turtų!
Vaiskūs
Vasariai duburiai ir dangūs tik spindėjo,
Tiktai negarsiai poteriavo šventiškas griaustinis.
Mes nežinojom, mielas, tolimas, nedidelis, suaugęs
Žmogau, kad tu mirei vidudenį po žiedu.
* * *
Ar ne mūsų ten motina ėjo, didesnė šiek tiek už ražieną?
Ėjo per aštrųjį lauką su mazgeliu – nešė vaistų seneliui.
Nešė ryšely ir dieną vaikystės, pašėlusiai gražą ir trapią.
Ir bijojo šunų. O šuva šuniui sakė:
Gulkim tyčia ant letenų, tyčia akis ausimis apsikloję,
Tepraeina sau vaikas, labiau nei kitam vaikui skauda,
Labiau nei kitam jam voratinkliai graudūs,
Didumo kaip visas pasaulis jam rudenio laikas –
Šviečia saulė ir šiandien, o motina žiūri į šviesą ir geria
Vaistus, kur nešė seneliui per spindintį metą.
Ar tada pasitaisė senelis? Mes jo nei girdėję nei matę –
O motina žiūri į rudenį savo, kur saulių
Šiandien, rodos, vien laidos, ir žodžio nesako
Pikto ar liūdno. Ji eis, kur malonių malonė,
Kai įsireiks, ji praėjo pro žvėrį, pro debesį, kapą ir skardį –
O še tau rudenė lakštingala (corvus corone)1
Rėkia per garsiai. Ir lekia per tankmę per smarkiai
Bėras arklys, nusinešdamas vėją ir vardą –
Ak, pasakykit, kas galite, žmogui ramiai vieną kartą,
Kas verta skatiko, kas ašaros verta –
1 Corvus corone – varna
* * *
Vasario pūga. Mokytojukas plasnoja į darbą.
Kojos jam slysta, ir plakasi skvernas į skverną.
Jis prisimena vaiko dienas, kai pašėliškai vengė
Šitaip nuslysti nuo tako ir čiūžtelt per dangų.
Kai slepė kišenėj taboką ir duoną,
Kai, eidams per pūga dainavo – keliavo
Su gaida į šią būsimą dieną, man rodos,
Jis rengėsi būti šioj žemėj karalius.
Vasario pūga, žmogus tas jau ruošias pasenti,
Įžūlūs vaikai jam sveikatos netaupė.
Su šunim įžūliais… bet per dantį
Kas ką čia traukia, neaišku. Štai visas džiaugsmas!
Tu pūgoj dar su tais, kur nebijo nič nieko,
Kurių negraudina net kylančios kainos.
O pūga – tai tik vėjas, nuvytas nuo sniego,
Tai praeinantis niekalas. Viskas praeina.
Sausio lietus
Nebežinau jau, kada tokį lietų,
Tokį žliaugalą buvom bematę –
Lyja pačia neviltim nuo pat ryto,
Lyja jau, rodosi, metai.
Žiūri žiurkė išlindus ir blaiviai galvoja:
Na, nešleikštinsiu šito žmogaus, o svarbiausia
Negąsdinsiu tyčia jo šiandien,
Šiandien ir taip galvą skauda.
Žiurke, nusmurgėle, tiesiai per langą,
Gerai pasispyręs, išlėkti galėtų
Žmogus nelaimingas, bet Angelo Sargo
Reikia jam pasigailėti –
Vienas palikęs, jis krimsis taip baisiai –
Vienatvė vienatvė. Kaip šimtmečių lietūs.
Ir ko tokio vieno pažįstamo lauksi,
Prie ko, tokio kvailo, sparnuotas stovėsi?
* * *
O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai,
Nors kažkas ten paleido nasrus ir šunis,
Ant vilkduobės tinklą užraizgė.
Ir artėja artėja naktis,
Baugi, kad net medžiai braška,
O mes, kaip matai, palikti
Be ginklo, šermukšnio bent lazdą
Reikėtų nustverti, tačiau
Šermukšnio kuplaus nesimato – –
Tik laimė: tas Didelis vis va arčiau
Savo baltą šešėlį meta.
Žiemos viešnagė
Žiemą, kada atvažiuosime į svečius,
Suvažiuos ir visi pasimirę giminės.
Bus tad kalbelės, be galo kalbos
Apie pasaulius nežinomus.
Sustabdysim mėnulį – ta lempa balta
Naktį kitą kabės virš vidužiemio –
Ant stalo šviesu ir šviesu lig miškų,
Lig vilko meldimo tolimo.
Vien tik melo baisu, o mirties nebaisu –
Garantuos mums užkaušę numirėliai.
Va žiemos vidury, va baltam pakely
Pramogėlė nedidelė.
Giminių lankymas
Kaip neilgai ant vakarės viršūnės
Retas paukštis pabūna – nespėsi
Su juo tu sušnekti, į to skrajūno
Atlapą širdį nepažiūrėsi.
Papučia vėjas prieš plunksną margą,
Liepa suošia, ir paukštis kyla – –
Nei tavo džiaugsmo, nei tavo vargo
Jam juk nereikia, tiktai, kai mylių
Gerą šimtelį greitai nuskrieja –
Tartum per ugnį – tamsios ir keistos
Mintys jį priveja: gal nereikėjo
Ton amžių liepon valandai leistis –
Nulenkei šaką tik, nukrėtei rasą,
Tuo, kaip tas sako, ir baigės
Visos linksmybės… Rytoj neberasi
Ir to trupinėlio; kieno čia išdaigos,
Kad „šiandien“ taip greitai pavirto „kadaise“?
Ir vienos, tik vienišos užstalės dainos,
Tarę: jau laikas, jau kilsim, jau eisim,
Sėdi, nesensta ir niekur neina.
* * *
Kiekvienas augalas tik iš gelmės –
Ar sietuvos baltoji lelija,
Ar saulės mindoma turgavietės žolė,
Ar pagirėlių šaltmėtė brangi.
Kur dėsiu savo galvą, nežinau –
Taip žalia žalia gilumoj,
Taip skaisčiai mėlyna danguj,
O man namai, kur dobilai.
Toks linksmas angelas, lengvai
Nuspėdamas, kas lauks pasaulyje manęs,
Kadais kadais žiemos lange
Tiktai pašvyst žaliausia žolele.
* * *
Apiplauksime žemę ar geldom, ar valtimis,
Jei tiktai aštriadantė žuvis ar koks slibinas kvailas
Neprakirs jų dugnų ir nekvies mūs į gelmę,
Apiplauksim gražiai, veždamies savo viltis.
Nerimas mūsų labai panašus į pašėlusį vėją,
O vėjas, tas vėl panašus į mūs turtą,
Kai šitaip išplaukiam aplinkui pasaulį
Kiauriausiom kišenėm, – prakiurusiom valtim –
Bet nerimas primena mums ir vėjūkštį palankų.
Mes jau toli nuo namų. Net sunku apsakyti!
Laimė – pasaulis labai apvalus. Ko tu raudi palaukėj
Prie nekruvino dobilo, tėvo avyte?
(Visi tekstai, išskyrus „Šuniuko pirkimo dienai“, kuris cituojamas iš atminties, yra iš:
Čigriejus Henrikas Algis. Po laiko juokas – vėlyva metūgė: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 80 p.)
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas
Greta Ambrazaitė. Tamsioji Algimanto Mackaus materija
2024 11 04
Dialogas su kūrėju
Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.
Mackus – egzodo autorius. Mano mokyklinių metų Mackus, kaip ir kiti XX a. išeivijos poetai, visi kaip vienas, savo eilėse apmąstė istorinę patirtį – ilgėdamiesi lietuviškų lygumų peizažo, išgyvendami dėl prarastos tėvynės likimo ir lelijėlių. Taip mokyklose buvo pristatomos jų rašymo prielaidos. Nesakau, kad nesiilgėjo ir neišgyveno, bet vis dėlto… Palyginus Mackų su ironišku, skaidriu Radausku ar santūresniais, nuosaikesniais žemininkais, aišku, kad egzilis – kategorija, patogi subendravardiklinti išeivius, bet nori nenori ir suniveliuoti. Nors kitaip nei žemininkai, bežemių karta neskelbė jokių bendrų kūrybos programų ar antologijų, „kartos“ sąvoka su visais jos raktiniais žodžiais, gal iš inercijos, dažnai yra tinklelis Mackaus poetikai apmąstyti. Susidaro įspūdis, kad apie Mackų, priduriant, kad jis „ryškiausias kartos poetas“, dažniau kalbama ne kaip apie atskirą, originalų balsą, kiek kaip apie tipinių to laikmečio mentaliteto bruožų reprezentantą. O aplipinus standartiniais teiginiais apie išeiviją ir kartojant, kad jo kūryba – įrodo tuos teiginius, skirtumai susilieja ir ne per daug spalvingas kontekstas praryja jį patį. Tokias mintis, ko gero, provokuoja ir šiuolaikybė, tam tikras mūsų kartos susvetimėjimas – toje pačioje srityje kuriantys bendraamžiai neretai įsižeidžia įvardijus kūrybos persidengimus ir panašumus, ima išsisukinėti, kad jų darbai tarpusavy nieko bendra neturi. Žvelgiant per tuos pačius individualizmo akinius, peršasi mintis, kad Mackus lyg emblema „atstovauja“ išeivijos literatams būdamas į juos nepanašus. Kandžiai yra rašęs Greimas: „paskaitykite keletą Algimanto Mackaus puslapių, o paskui pereikite prie Brazdžionio ar Nagio – viskas atrodys tuščiažodžiavimu.“1 Nepanašus – kaip į kitus nepanašus Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas ar Birutė Pūkelevičiūtė.
Netaktiška apie rašytojų psichologiją kalbėti tiesmukai, bet užuominos sufleruoja, kad eilėraščiuose šmėžuojantis Mackaus fatalizmas bei tragiški motyvai nebuvo vien estetinės nuostatos ir Vakarų „madas“ sekanti programa. Tai ir vidinių konfliktų išdava: „Jo asmenybėje buvo daug bruožų, prieštaraujančių vienas kitam. Mackui buvo sunku išreikšti, ką jis jautė, žodžiais net tarp artimų žmonių. <…> Individualistas, savyje gan užsidaręs, dažnai niūrus.“2 Kažkodėl man atrodo, kad asmeninė emocinė nedermė poetui gali būti galinga varomoji jėga, galingesnė nei rūpestis dėl tautos kultūros.
Būdama moksleivė su Mackaus eilėraščių kalbančiuoju tapatinausi. Savaime suprantama, tada nieko nenutuokiau apie struktūralizmą, buvau įsitikinusi, kad poezija veikia kaip psichologijos išklotinė, ir nebandžiau tokių pamąstymų cenzūruotis. „Generacijos neapykanta“ man skambėjo kobainiškai, kaip bet kurios naujos generacijos maištas prieš prisitaikėliškumą, prieštara ankstesnių kartų paliktai ir tavo štai demaskuotai neteisybei, o „šita beprotiška žemė“ reiškė tikrai ne Ameriką. Mackaus poeziją įsivaizdavau kaip tiesioginį vidinį reportažą, kuriame atpažinau ne XX a. lietuvių diasporos realijas, o savo asmeninius išgyvenimus („tai įtampos kupinas laikas“, „iškastruotas džiaugsmas“, „ir aš nenoriu matyt iškreiptos būtinumo raidės“ – sąrašas ilgas, nes tai, ką parašė Mackus, nėra siauro laiko ruoželio pasaulėvokos atspindys). Įtaigą stiprino ir griežtas, užtikrintas tonas – jokių „galbūt“, „turbūt“, „nežinau“. Produktyvus pesimizmas! Mackus parodė, kad tasai tumulas gerklėje gali būti transformuojamas į grakščius sveiko proto vaisius. Kaip ir Mackus, norėjau išmokti padrikus užrašus apie nerimą suveržti iki eilėraščių. Turbūt dėl viso to jis, priešingai nei dauguma kitų mokyklinės programos autorių, iš knyginės figūros man atgijo kaip savotiškas bendramintis ir sektino rašymo stiliaus pavyzdys. O gal visa ko kaltininkas buvo žmogus, priklijavęs plastikinę įmautę Tilto gatvėje?
Optiką (ar klausą) įmanoma skolintis nevalingai, jei anksti, kai dar esi lengvai formuojamas molis, turintis aspiracijų rašyti, patiri daugiau nei estetinį – egzistenciškai svarbų, literatūros poveikį. Vėliau ir kitų lietuvių poetų kūryboje ėmiau pastebėti tą pačią, man – mackiškąją, tamsiąją materiją: argi tokie kaip Sigitas Parulskis, Gytis Norvilas, Tomas S. Butkus (Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija“ – jo „Generuotos kalbos mutacijos“ karkasas) ne iš tos pačios orbitos? Niekas neatsiranda tuščioje vietoje.
Ką tik praėjo Vėlinės. Kuris iš mūsų vaikščiodamas kapinėse bent vaikystėje nėra skaičiavęs mirusiųjų nugyvento amžiaus, iš antrojo skaičiaus antkapyje atimdamas pirmąjį. Atminimo lentelės – ir knygose. Iš kūrinio publikavimo metų mėgstu atimti rašytojo gimimo metus – kartais šis tas pasidaro aiškiau tiek apie rašytoją, tiek apie savo literatūrinius pajėgumus. Mackus žuvo 32 metų, o būdamas mano amžiaus (31 m.) rašė „Chapel B“. Sukluskite, jaunieji poetai.
Prakalbus apie kapines (tenka pateisinti kritikų priskirtą „gotės“ etiketę), sunku apeiti ir mirties temą – juolab kad savo „subjektyvų objektyvą“ nukreipiau į Mackų. Jo vėlyvieji eilėraščiai, kuriuose, po Antano Škėmos žūties, mirtis jam tampa kone idée fixe, yra veržliausi. Gyvas nervas įgauna labai energingą pavidalą: tempu, ritmu, vaizdiniais „Chapel B“ šiais laikais primena doom metal gabalus, o ne Mackaus imituojamas raudas. Kad ir kiek poezija kalbėtų apie mirtį kaip meistrą, kaip personažą, tai visada panašiau į projektuojamą mirties trauką ar baimę (vienas ir tas pats). Neseniai viena pažįstama psichologė paaiškino, kad mirties baimė, nebūtinai savo, kyla tuomet, kai žmogus gyvena ne taip, kaip norėtų. Carpe diem su priedu – intensyviai patirk kasdienybę, ir smegenys blokuos mintis apie mirtį. O jei nepavyksta? Bent man sunkiais tarpsniais Mackaus eilėraščiai suteikdavo pusiausvyros ir tvarkos pojūtį. Kaip ir niūrusis doom metal, pasižymintis lėta, bet intensyvia energija. Depresyvūs ritmai nėra ekscesiški ar chaotiški. Tai ne trashas, skirtas išsitaškyti. Būtent tokią – darnos – paguodą siūlo rūsti Mackaus poetika.
Ar jos, tokios Mackaus paguodos, man vis dar reikia ir šiandien? Pasitaiko dienų, ypač metams krypstant į žiemą, kai nieko naujo nebesinori, imi vengti naujų pažinčių, gręžiojiesi atgal ir ieškai to paties, gerai pažįstamo – tokio, kurį susitikus, žinai, nereikės visko nuo pat pradžių apie save pasakoti, nes jau anksčiau išsipasakojai, daugybę kartų. Toks man yra skaidrinantis (šiuolaikiškiau sakant – terapinis) Algimanto Mackaus poezijos poveikis, o kartu savęs priėmimo pamokos. Taip. Mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.
Lapkričio pradžiai siūlau prisiminti keletą eilėraščių.
Netikėjimas
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
(Iš rinkinio „Jo yra žemė“, 1959)
Mano gyslos tau yra stangrios
Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?
Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.
Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,
bet nenoriu būti ameba.
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio
ir lėto žvaigždžių degimo.
Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.
Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.
Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.
(Iš rinkinio „Jo yra žemė“, 1959)
Atsklanda
II
Tai įtampos kupinas laikas
tai laikas mirties nepaaiškintos
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas
tai pirštai ant vėstančio kūno
tai išdidumas prieš kojų mazgojimą
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas.
(iš rinkinio „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, 1962)
Pokalbis su mirusiais vaikais
Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.
Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.
Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose
Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką
Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės
Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.
Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;
už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.
(iš rinkinio „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, 1962)
I
Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.
Aštraus, aštraus!
Aš noriu tik aštraus
per Dievo smurtą
susapnuotą kūną
į sapno vėsumą skalaujančio
likimo smūgio.
Staigios, staigios!
Aš noriu tik staigios,
šaltos kaip ledas
mėnesienos kilpos
ant skausmo nesuvokusios,
sutraiškytos galvos.
Juodos, juodos!
Aš noriu tik juodos,
mėnulio plaštakom
į sapną apimtos,
į Dievo masę
dūžtančios avarijos.
(Iš rinkinio „Chapel B“, 1965)
Mirtiškoji
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten vaikšto mirtis
Jie renkasi vyrus Marija Ir kirviais iškirtusi duobę
įsako ilsėtis Marija
Vidurnakčiais atneša laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Liepsnojančioj saulės laidoj
šaukiasi gaisro kaimynai
Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija
Motina liko viena
Iš darbo tėvas negrįžo
Tarnaitė seniai ištekėjo
Kai baigėsi karas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Kasyklose kasa anglis Ir užkasa
plaukus Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia Ir skaito
vidurnakčiais laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Į vėstančio vakaro lietų
ji dairos išlyjančio veido
Liepsnojančioj saulės laidoj
tėvas iš darbo negrįžo
Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija
Seno apsiausto sagas
kelionei siuva Marija
Ir laukia pavargusių žingsnių
į laiptus duris atsivėrus
ir laukia pilkoj atvirutėj
labąnakt iš Vilniaus Marija
pilkoj atvirutėj Marija
Plantacijų šmaikštus bizūnai prakerta
odą Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten stovi mirtis
Ji geria ir geria degtinę Nuo saulės akis prisidengus
ji moteris renkas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Paliepia sukąsti dantis
rėkti įsako Marija
Kad Lenkija dar nepražuvo pilkoj atvirutėj Marija.
Šmaikštūs bizūnai rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia Pilkoj atvirutėj
iš Lomžos
labąnakt dainuoja Marija
(iš rinkinio „Chapel B“, 1965)
Raudiškoji
2
Ir aš nenoriu matyt
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
suploto kūno erdvės.
Ir aš nenoriu matyt
šakotai suskilusio veido,
ir aš nenoriu matyt
nutraukto riešo raumens.
Ir aš nenoriu matyt
sutraiškytų, irstančių kojų,
ir aš nenoriu matyt
nulaužto kūno liemens.
Ir aš nenoriu matyt
koliažan sudėstyto kūno,
ir aš nenoriu matyt
išjungto kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
šiurpaus pavydo sprendimo,
ir aš nenoriu matyt
iškreiptos būtinumo raidės.
Ir aš nenoriu matyt
mirties suprastinto braižo,
ir aš nenoriu matyt
į svetur išmetimo žinios.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo krypties.
Ir aš nenoriu matyt
baimės, kur būta drąsumo,
ir aš nenoriu matyt
triumfuojančios meistro mirties.
Ir aš nenoriu matyt
pleiskanom trupančio kaulo,
ir aš nenoriu matyt
absurdo, kur būta prasmės.
Ir aš nenoriu matyt
meistro supančiotų rankų,
ir aš nenoriu matyt
išjungiamo kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
kumštin suaugusio delno,
ir aš nenoriu matyt
užspaudžiamo skausmo krypties.
(Iš rinkinio „Chapel B“, 1965)
Dalia Staponkutė. Būti Jonu Meku
2024 10 12
Dialogas su kūrėju
MEKAS, Mekas, MEkas (ME? Kas?) Aš. Mano subjektyvus objektyvas sugauna Joną Meką (1922–2019) kaip poetą, mokėjusį tarti „Aš“. Tarti taip, kad jo aidą išgirsta ne tik patyrusios diasporos „Aš“, bet ir ištisa, po pasaulį pasklidusi „globaliųjų“ karta, kurią jis savo poezijoje pavadina „neatsakinga karta“. Dingteli, gal šitaip apie save galvoja kiekviena? Mekas savo poezijoje išsamiai neaiškina, kodėl. Svarbiausia, kad ištaria tai su meile – kaip ir vìsa, ką jis kuria, persmelkta meilės ir atidumo kiekvienai paliktai savo žemėje pėdai. Tyčia nesakau „savo pėdai“, nes Meko atveju visa žemė – jo, pakankamai gerai išvaikščiota, išjausta, ištrupinta tarp pirštų: gal per banalu taip sakyti, bandant pavadinti jį pasaulio žmogumi, bet tiesumui kartais nelieka / nereikia kito išraiškos būdo kaip tik banalumo. Beje, esė pavadinimas „Būti Jonu Meku“, nors tiesiogiai susišaukia, bet nėra aliuzija į Spike Jonze fantastinę 1999-ųjų dramą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich), kurios pagrindinis herojus randa kelią į įžymybės mintis ir, savindamasis jo gyvenimą, keičia savąjį. Tik žinau, kad daug kas pasvajotų būti Jonu Meku…
Jacques’as Derrida ir Walteris Benjaminas savo sukurtą terminą „atitinkantis vertimas“ (relevant translation) pritaikytų Meko poezijai: prasmės vertimas į prasmę; prisiminimo – į žodį; fakto – į įvaizdį; visa, ko gyvenime būta svarbaus, dėl autoriaus skrupulingumo įprasminta kūryboje. Tai įstabus gebėjimas archyvuoti ir kolekcionuoti savo išgyvenimus ir jausmus – tvarkingai, be šiukšlių. Nepaliekant to, kas at-si-lieka ir tarsi parodant, kad archyvas irgi kūryba. Arba kūryba, visų pirma, yra archyvas – translaikinis, transgresinis, dar ir monolitinis – kaip asmenybės, kurios gyvenime nieko nelieka nepastebėta ar ištrinta, paleista nebūtin, pasmerkta.
Tai Meko asmenybė – monolitas. Neatimsi iš jos vientisumo, ir sykiu – daugialypio kūrėjo, menininko-puzzle bruožų. Rašant apie Meką tinka pavartoti vieną kitą anglišką ar tarptautinį žodį, bet ne per daug, tad susilaikysiu nuo šito. Susilaikyki-me kartu. Taip ir knieti po Meko skėčiu žongliruoti skiemenimis, žodžiais, jų junginiais, kurių kone kiekvienas – dėl Meko poezijai būdingo lakoniškumo – gali tapti naujo eilėraščio, esė, netgi romano pavadinimu. Talpūs ir svarūs jo žodžiai, kupini nuoširdumo, todėl mylimi kaip MEKAS. Ar galima nemėgti nuoširdumo? Jei ne, tai ką daugiau? Meko tariamame „Aš“ esama ir jaudinančios pamatinės nekaltybės. Ji atsiskleidžia čia ir dabar, o iš dabarties driekiasi į praeitį ir ateitį. Meko „Aš“ – tai kaskart naujas prasidėjimas, todėl jo balse, kalbančiame pirmuoju asmeniu, visad justi jaunystė ir nuotykis. Grakštus, didžiulis, žvilgantis it antikinė graikų skulptūra jo kūrybinis kūnas, užgožiantis fizinį taip, kad nė nebereikia stabtelėti ties jo biografijos faktais. Šitai dažnai nutinka žmogui, laisvės įsikūnijimui, kuriančiam plačiajame pasaulyje: biografija tampa atvira visiems ir niekuo nepridengta kaip veidas. Meką daug kas vadina ir savikūriu, tik ne bet kokiu, o apdovanotu stebuklinga lazdele, kurios prisilietimą juto ir dar ilgai jus ateinančios kartos Amerikos megapolių gatvėse, Australijoje ir Vokietijoje, Škotijoje ir gimtojoje Lietuvoje.
Meko poezija tarsi paliudija, kad gyvenimas jam buvo šventovė ir šventė, kurioje daiktai ir atributai šventi, o vaikščioti tarp jų reikia taip, kad neprarastumei žemės jausmo ir nepasiduotumei pagundoms: basomis. Nemanau, kad Mekas buvo religingas ir gal jo poezijos kontekste sakyti „šventykla“ ir „šventa“ ne itin tikslu, jau vien dėl to, kad jo karta mokėjo ir galėjo žavėtis tikrove, atsiskleidžiančia ryškiausiomis spalvomis – nuo skrydžių į kosmosą, naujųjų technologijų griausmo iki ilgaamžystės pažado žmogui. Melancholija ir nihilizmas buvo šalia, tačiau jo karta dar nesvarstė, nenujautė ir nepranašavo, ar ir víena, ir kita didės aritmetine progresija, kartu su neviltimi, nepasitikėjimu, kvailumu. Atvirumas tam, kas bunda „čia ir dabar“, akimirkos ir individualios sielos žavesys – net jeigu ji atkirsta nuo šaknų, net jeigu ji regi pajūry atplaukiančią „kraujo putą“, nukirstų šaknų kraują – ir buvo tikėjimas. Tikėjimas translaikišku ir transgresišku, sugriautomis sienomis ar nukirstomis šaknimis kaip pažadu – ne prakeikimu. Meko poezija, regis, primena apie tai, kaip greitai viską pamirštame. Ir gal tendencija tokia, jog ateityje viską pamiršime dar greičiau, kol žmogus – tikėtina – visiškai atsisakys savo atminties kaip skausmo šaltinio? Bijos savo atminties? Baimė visad susijusi su nežinojimu, o bijos, nes atmintis, kuo toliau, tuo labiau konkuruodama su naujomis istorijos versijomis, verčia kentėti ir ne-kęsti. Neapykanta savo ruožtu verčia nesigailėti. Nieko. Netgi to, kas sava.
Meko kartos atmintis galėjo be baimės žvelgti į ateitį, kupina pasitikėjimo. O juk pasitikėjimas toks pat stiprus kaip baimė ar neapykanta. Pasitikėjimas – tai santykis, kuris užsimezga, dar neturint žinojimo. Kas sieja pasitikėjimą ir žinojimą? Renkantis pasitikėjimą, siela ne iš karto nurimsta, ji prisipildo jaudulio, ji įsitempia. Ar ne apie tai kalba Meko poezija? Pasitikėjimas tuo, kas nežinoma – kita šalimi, jos žmonėmis, kalbančiais kita kalba, tikinčiais „nesuvokiamais“ (mums) dalykais – verčia sielą įsiklausyti į savo pačios susvetimėjimą. Pasitikėjimas – žinojimo pamatas; ir atvirkščiai.
Būtent poeto pasitikėjimas kitu ir savimi man imponuoja Meko poezijoje. Pasitikėjimas savimi – juk irgi pareina iš kitų, kurie sutvirtina savąjį „Aš“. Tas, kuris pasitiki savimi, žino kelią, nes juo juda nuolatos. Jis žino, kad kelią gali užkirsti patvinusios upės ir išvirtę medžiai, stichijos gali perversti ištisą teritoriją – juk taip jau buvę, juk tuo keliu eita vakar, juk viskas kartojasi. Tačiau pasitikintysis savimi žino, kad yra daugybė neišmoktų dalykų ir pasitiki įveiksiąs nežinomybę. Pasitikėjimas kitais paverčia tikėjimą savimi viešpataujančia jėga, kuri išsklaido nerimą ir neryžtingumą. Mano kadais nagrinėtas filosofas Alphonso Lingis, apmąstydamas, ką reiškia pasikliauti savimi, sakė panašiai: „‚Aš‘ atsiranda, bundant iš mieguisto pojūčių ūžesio. Savigarba – tai kliovimasis savo žodžių jėga. Tokiuose žodžiuose esama jaudinančio džiaugsmo pulsavimo ir būsimo džiaugsmo nuojautos. Pasikliauji savo džiaugsmu <…> ir jis apšviečia plačiausiai ir giliausiai.“ (Bendra kalba, paskiri balsai“. Vertė Danutė Bacevičiūtė, 2010, p. 150) Įdomu, kad būtent lietuvių diaspora subrandino šią minties eleganciją, būdingą ir Mekui, ir Lingiui. Tik ar jų, vienos kartos žmonių, keliai kada nors ir kur nors susikirto? Dabar neatsakysiu ir tai šiuo atveju nebūtina: gal svarbiau, jog šią rašymo akimirką jie, vienaip ar kitaip, susitiko manyje.
Meko poezijoje nėra „tautos“, „vėliavų“. Nėra net „daiktų“. Pagaliau, kas yra daiktai? Jie neturi savybių, jiems priklausančių bruožų, nors galima būtų ginčytis. Juk kai atsikeliame, negalime nematyti to, kas mus supa, negalime nematyti daiktų, jie pamažu „siūlosi“ mums. Daiktų didingumas ir nežabota laisvė atsiskleidžia, kai šie perima mūsų priskirtą jiems naudingumą. Meko „daiktai“ nepaklūsta kažkieno sugalvotam jų naudingumui. Meko kalba, nubrėžianti daiktų kontūrus, be galo švelni ir išryškina tik tai, kas savita daiktus supantiems įvykiams. Meko daiktų pasaulį supa „jie“, „jos“, „draugai“; jų netekties, nostalgijos ir atstumo patirtys. Mažytė, telpanti saujoje it talismanas buvo Meko Lietuva, pravirkusi savo poetinėmis prasmėmis, jam, vienam, ir todėl vienintelio jo poetiškai nutapyta it melsvas pasaulio kryžkelės akmuo, ant kurio viena po kitos ateina pasėdėti lietuvių kartos. Viena po kitos.
Mekas ir aš. Sugrįžtu prie klausimo: Aš – kas? Gal todėl, kad kažkada vaikystėje pasakiau „aš norėčiau būti poetė“, verčia mane apie tai rašyti. Be to, gyvenime gali prieiti tokią ribą, kai nebežinai, ar pats ką nors sakei, jautei, ir tenka pasikliauti kitu. Meko poezija man svarbi kaip istorijos pasakojimas netikėtu būdu, mėginant jį kuo geriau suprasti. Apie tą patį dalyką galima papasakoti daugybe būdų, tačiau kažkodėl vieno žmogaus pasakojimas būna suprantamesnis nei kito. Mekas lengvai taiko lyginamąjį principą, tačiau niekad nelygina vienos šalies kitos sąskaita. Jo vaizduotėje čia ir dabar skleidžiasi būties unikalumas, sykiu – ir lengva euforija dėl to, kad dažnai vaikštinėdamas svetimo miesto gatvėmis, nesuprasdamas jo kalbos ar kalbų, kultūrų ir vertybių, pasijunta įtrauktas į visą žmoniją, vieningas su ja! Ir koks stiprus gali būti ryšys su šalimi, kuri yra gimtoji, nors ir toli, nors dėl atstumo ne viską apie ją įmanoma suprasti!
Labiausiai sujaudina Meko gebėjimas ir drąsa užrašyti savo realius išgyvenimus. Tai kas realu, visados ypatinga, o realiausia – žmogiškasis nerimas ir mirties nuojauta. Frazės, teiginiai Meko poezijoje neretai kartojasi ir nepakitę susilieja vienas su kitu į vieną bangą, nusitęs(us)ią be galo į praeitį ir be galo į ateitį. Patirti save kaip vieną tos bangos keterą! „Jei nerašysiu, išprotėsiu“, – šitos frazės Mekas niekad nesakytų. Veikiau, jo nerimas nukreiptas į tai, kad jis kalba tik už save. Kalba tiesiai ir tiesą. Ir tam, kad galėtų gyventi ten, kur jo „Aš“ turi numatytą vietą pasaulyje ir galimybes.
Meko „Aš“ atskirtas nuo kitų ir kitų triukšmo, nuo minios, nuo kompanijos, todėl jo poezijoje daug subtilios tylos. Jis laikosi sau duoto žodžio ir įsiklauso į griežtą sąžinės balsą, todėl tvirtai gali pasakyti, jog „Aš“ – tai tas, kuris rizikuoja viskuo, kas yra kiekvienoje naujoje šalyje. „…Vienas / Aš einu.“ Tarti „Aš“ jo poezijoje reiškia ypatingą jėgą, išvaduojančią nuo bet kokių trukdžių, išsiblaškymo, malonumų pagundos. Tarti „Vienas“ įpareigoja vienatvei. Kalbėti už save – tai jėga, įtvirtinanti žodį; jėga, kuri peršoka šiandieną tam, kad lemtų rytojų. Tai pamatinis būdas gerbti save.
p. s. Net jei atrinktus eilėraščius sugrupuočiau tematiškai, negaliu pasakyti, ar būtent šie eilėraščiai labiausiai palietė (jaudina visi). Veikiau, suvirpino skambesys. Išgirdau nebūtinai tai, kas atsispindi jų ar jų ciklų pavadinimuose, ir tai natūraliai subėgo tarp mano eilučių:
-
„Mažytė, telpanti saujoje it talismanas buvo Meko Lietuva…“
Pirmoji idilė. Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:
apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.
Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –
šviežių samanų kvepėjimą.
O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim –
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume –
senas yra mūsų šis kalbėjimas.
(Iš ciklo „Semeniškių idilės“, 1948; 2021)
***
ŽEME, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio –
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną –
ir akmenį,
ir vandenį, ir mylimą –
vienoda lūpų šiluma.
Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai.
O gal buvo viskas
tiktai skausmo kekės –
ir sunertos rankos,
ir lūpos, ir akys?
Ar nebuvo viskas
vien susirišimai,
vien susirišimai
ir atsiskyrimai? –
dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar ašara tiktai:
žemės kvepalai,
kaip rūkas,
kilo ir skleidės,
ir muzika
išbudusių daiktų
lašėjo
per būties veidus
kristaliniu skambėjimu,
ir buvo gera gerti
tavo prilietėjimus.
O raiščiai, kurie rišė
rankas ir lūpas –
buvo kaip gėlės.
(Iš ciklo „Gėlių kalbėjimas“, 1961; 2021)
***
AŠ NEŽINAU, ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.
Klausiausi, kaip šiureno
pavasario lietus,
plaudamas kaštanų
rausvus pumpuriukus, –
ir upeliukas bėgo
į slėnį nuo kalvos –
ir buvo gaila sniego
ir baltos spalvos.
O kiemuose, o skardžiuose
raudonaskruostės
kaimų merginos
sudžiaustė skalbinius,
nupūstus vėjo,
ir, atsišliejusios,
ilgai žiūrėjo
į geltonus blindės pluoštus:
nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.
Bet man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.
Žinau – vėjas
skalbinius vis pūs ir pūs,
ir lietus atėjęs
lis vis kaštanus, –
bet meilė, kurią sniegas
nusinešė, –
negrįš.
Giliai po sniegu miega
žodžiai ir širdis:
nes šiandien, kai sekiau
lietaus šokimą tarpdury –
pavasario lietaus! –
aš kitą pamačiau:
lietum praėjo,
ir buvo ji graži,
ir šyptelėjo:
Nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo,
nors man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.
(Iš ciklo „Gėlių kalbėjimas“, 1961; 2021)
***
Atsipalaidavęs
nuo
vaikystės
dainuoju aš be
rimų,
su
trūkčiojimais.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
-
„Patirti save kaip vieną tos bangos keterą!“
***
Šį
rytą
jūra
rami.
Pilna
grėsmės,
kaip
mėlynas,
sunkus
akmuo
ji
guli,
pikta,
tamsi,
po
audros.
(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)
***
Sėdžiu
vienas
ant
jūros
kranto.
Paskutiniai
saulės
spinduliai
krenta.
Ir
prisimena
vėl
viskas
kas
būta.
Guli
jūra
kaip
kraujo
putos.
Uolos
niekados
nebuvo
taip
baltos,
vanduo
niekados
nebuvo
taip
šaltas.
Krinta
krantas
baltu
purslu.
Einu
aš
vienas
jūros
krantu
toli
nuo
namų,
toli
nuo
namų.
(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)
***
Susėdę
ant
švyturio
molo,
žmonės
žiūri
į
tolį.
Baigės
diena.
Širdis
nurimus.
Guli
jūra
raudona
kaip
vynas.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
-
„… ir visa, ką jis kuria, persmelkta meilės…“
***
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
nėra
atsaky-
mų,
nei
klausi-
mų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
gyveni-
mas
yra
be
krantų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
ne
kraujo
judė-
ji-
mas
skiria
mus
nuo
daiktų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
meilė
skiria
mus
nuo
daiktų.
Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kaip
debesų
skraistės
per
naktį
krentu.
(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)
***
Meilė neturi prasmės.
Meilė nestato klausimų.
Meilė eina prie esmės
aklu šūviu.
Meilė neklausia,
neabejoja,
neskaičiuoja,
nesąlygoja.
Meilė duoda ir ima laisvai.
Žmogus ilgisi jos
ir neigia ją savo veiksmais.
Ir žmogus myli ir duoda aklai:
neša taiką bombų sparnais.
Ir žmogus nestato klausimų:
gyvybę atima vienu šūviu.
Filosofijos,
kalėjimai,
vyriausybės:
viskas eina prie esmės
aklai
ir be prasmės.
(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)
***
Žodis prie
žodžio
Statau aš
šitą
bažnyčią.
Čia sienos, čia
durys,
bokštas.
A, įsiklausyk į
žodžių
skliautų
tylą.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
©Arūno Kulikausko nuotrauka
-
„…Meko daiktų pasaulį supa „jie“, „jos“, „draugai“…“
***
Po degančiu Australijos dangum
guli mano Reginos kapas. Deginamas saulės,
ir glostomas karšto smėlio, nakties vėsos,
kaip rankom, saugomas.
Miegok, miegok, po mėlynom dangaus akim – vis tiek
daugiau jų nematysiu, nei jos matys
tolimą vaikystės dangų.
Nešiuosi jas tik vis,
kaip du rasotus perlų karolėlius.
Ėjome tąsyk kartu, tą paskutinį kartą,
žydinčia pievos ketera, žiūrėdami
į kalvas, ir besiartinantį lietų,
ir stovėjome sugriuvusio ir seno namo tarpdury,
žiūrėdami į skaisčiai žalią, lietaus
išpraustą pievą,
blizgančius lietaus karolius, klausydamies
griaustinio dundesio ir šniokščiančio
viršum kalvų lietaus.
Tavo akys buvo lietaus išprausta pieva,
du lietaus karoliai.
Galbūt, galbūt tikrai
man nereikėjo tąsyk imti tavo ranką,
galbūt. Rankos, kaip šaknys, susiriša,
ne tik kad atveria gyvenimus.
Miegok, po plačiu, šilkiniu akiračiu,
klausydama nepažįstamo, šilto vėjo,
perlėkusio miškus, smėlio dykumas ir ežerus,
atlėkusio nuo sūrių ir vėjuotų marių,
nuo tolimų, mažyčių salų –
klausydama tolimo vaikystės aido,
draugų balso –
o aš tolyn vis einu, tolyn.
Ir tu, atvirom ir tyrom, kaip vaiko,
akim, kur tu, Marcėle, likusi mažyčiam
bevardžiam, Vidurio Vokietijos miestely, –
kur tu, Vladai.
Tąsyk susitikau jus – buvo pavasaris –
jūs leidotės žemyn, vandens kaskadomis,
jūs ėjote, abu, paskendę Wilhelmshohe žalumoj,
leisdamies žemyn, pavasario pritvinkusiu šlaitu,
žiūrėdami į tvenkinį, medžių šakas,
ir susikabinę rankom.
Ne, nemaniau, tąsyk, ne, nemaniau,
anei tada, kai ėjome, dainuodami, būriu
žydinčiais vidurvasario laukais,
baltom Wiesbadeno gatvėm –
ne, nemaniau.
Pilkas Hesseno dangus,
balti miesčiukai, klausysis sapne
ateinančio juoko, ir gražiosios
draugystės.
…visa tavyje į vieną susipynę buvo ir grožis
ir meilė ir kančia bubuliuk miegok
o aš einu apeiti savo rato…
(Iš ciklo „Reminiscensijos“, 1951; 2021)
***
Tolyn į šiaurę aš vis važiavau.
Pro šalį bėgo lygumos. Šalčiau
vis pūtė vėjas. Vis stipriau, plačiau
sniegynus rėpiant lygumas mačiau.
Kartojau aš vardus senų draugų,
bandydamas atspėti jų veidų
pasikeitimą nuo anų dienų,
kai buvom paskutinįkart kartu…
Ir buvo ilgesio širdis pilna,
prisiminimų, žodžių, kaip žaizda,
ir sniegas rėpė vis stipriau, aršiau
laukus ir ežerus; aštriau
vis pūtė vėjas. Ir nebežinojau, ko
labiau
aš pasiilgęs, sniego ar draugų, buvau.
(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)
***
vėla naktis
geriu vyną
galvoju apie draugus
vėla naktis
vėla naktis
už lango miestas
žodžių skiltis
vėla naktis
vėla naktis
galvoju apie draugus
geriu vyną
vėla naktis
o skauda širdis
virpa atmintis
vėla naktis
geriu vyną
(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)
***
A, draugai,
mes stebuklingai
dainavom
vakar, ir draugystė
tekėjo
rojaus kraštais, ir
sakėme,
a, kaip viskas
taip paprasta
ir
stebuklinga!
(Iš ciklo „Žodžiai ir raidės“, 2007; 2021)
-
„…Tarti „Vienas“ įpareigoja vienatvei…“
***
Medis pasiguodžia su medžiu,
lietaus lašas su lietaus lašu –
tiktai aš
vienas savo abejojimuos degu.
Tiktai aš, paklydus vilyčia,
vienas į rugsėjį vis krentu,
abejojimu, ir baime, ir tamsa
siekdamas vis tolstančių krantų.
(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)
***
Nuo visko jau pavargau.
Paskutinės šviesos nyksta.
Ir einu vien tik iš inercijos
ir be tikslo.
Viskas, kas buvo aišku,
ko širdis bėgo ir siekė,
dabar, kaip juodos linijos,
subėga į nieką.
Aš nieku neabejojau –
dabar: nieku nesu tikras.
Ir mintis skyla ir trupa
kaip stiklas.
(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)
***
jis buvo
svajotojas
jis vis
svajodavo
jis niekur
netiko
net nežinojo pats
apie ką
mąstė
apie ką
svajojo
visur
ir
visados
net ir kai
sėdėdavo su
draugais
jis vis
svajojo
apie nežinomą
toli
toli
įsimylėjęs
jis visados
buvo
jautės pasiklydęs
bet mylėjo
iki dugno ir
visados
pavasarį
rudenį
sniegui krentant
degant vasarai
ant
angelų sparnų
jis įsimylėjęs
ėjo per
pasaulį
pasiklydęs
nepritapęs
kaip
šuo
jis vis
svajojo
kada nors
bus
laimingas
mylės
amžinai
amžinai bus
mylimas
apkabintas
bet dabar
jis
verkia
vienas
pasikūkčio
damas
vienas
(Iš ciklo „Žodžiai ir raidės“, 2007; 2021)
***
Vienas,
kaip dvasia
be
vietos,
Einu.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
-
„…‚neatsakinga karta‘…“
***
Dainuot
ramiai
nebegaliu.
Giliu,
neužrašomu
skausmu
seku
savo
neatsakingos
kartos
mirtį.
(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)
***
nedrąsiai
krinta lietus
gyvenimo
kartumas
cemento,
plastikos kvapas
graužias
ardo
širdies
gijas.
(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)
***
Mozartas!
Jis rašydavo tą
stebuklingą
muziką.
Sako:
klausykies muzikos
su
LSD.
Bet mano
kraujas sprogsta
kas kartą
kai
klausaus
Mozarto,
plyšta
mano
sąmonė.
(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)
***
Jis pražuvo,
ji pražuvo,
jie, jos pražuvo.
Ji dar nepražuvus,
jis dar,
jie, jos, mes
dar nepražuvę.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
***
Aš perėjau.
Manęs nesudegino
nei pervėrė jūsų
strėlės,
nesuardė,
neperskėlė
mano begalinio
pasitikėjimo,
laisvės, meilės
ekstazės
ilgesio.
(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)
©Arūno Kulikausko nuotrauka
Autorė dėkoja leidėjai Nijolei Daujotytei ir fotografui Arūnui Kulikauskui už pagalbą ruošiant esė.
Literatūra:
Jonas Mekas. „Poezija“. Vilnius, 2001. Parengė Algimantas Antanas Naujokaitis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Jonas Mekas. „Poezija“. Vertė Kornelijus Platelis ir Marius Burokas. Raštai. I tomas. Vilnius: „Odilė“, 2021.
Alphonso Lingis. „Bendra kalba, paskiri balsai. Viniaus paskaitos.“ Vertė Danutė Bacevičiūtė. Vilnius: „Baltos lankos“, 2010.
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas
Alfonsas Andriuškevičius. Nykiosios Valdo Gedgaudo „Stotys“: metafizinis maištas
2024 10 01
Dialogas su kūrėju
Kančių savo gyvenime esu ragavęs – tiek fizinių, tiek – vadinamųjų dvasinių. Na, nesakau, kad jų buvo – nors vežimu vežk. Bet karutis tai tikrai susidarytų. Tačiau rankų paprastai negrąžydavau. Negrąžau jų ir dabar. Kančią priimu kaip integralų gyvenimo elementą. Koks beskonis būtų gyvenimas be kančios! Kita vertus, visuomet stengiuosi prisiminti (čia – ačiū budizmui), kad kur kas labiau už mane kenčiančių – milijonai. Tuomet randasi distancija savo kančios atžvilgiu ir truputį sarkastiškas šypsnelis savęsp. Nors kančia, žinoma, neišgaruoja.
Manau, kad ir mano eilėraščiuose šiek bei tiek tos kančios galima aptikti. Beje, tai nėra tik mano paties nuomonė. Viena mano skaitytoja yra man šitaip sakiusi: „Na, kodėl tu negali imti ir parašyti linksmo eilėraščio?“ Žinoma, čia daugiau kalba apie liūdesį. Bet juk liūdesys – taip pat kančios atmainėlė…
Nemenkos dalies mano mėgstamiausių poetų eilėse – kančios irgi netrūksta. Pavyzdžiui, Federico Garcíos Lorcos. Arba Osipo Mandelštamo. Arba Sylvios Plath. Arba Algimanto Mackaus. Žinoma, pati kančia eilėraščio kokybės dar negarantuoja. Ji – tik kūrinio medžiaga. Nesvarbu, ar asmeninė, ar „visuomeninė“, ar – abi drauge. O ar toji medžiaga virs geru meno kūriniu – jau talento reikalas.
Valdo Gedgaudo knygoje „Stiprėjanti juoda“ ir esama šio neįkainojamo lydinio: asmeninė (tiek fizinė, tiek dvasinė) kančia talento ugnyje čia yra persilydžiusi į aukščiausios klasės eilėraščius. Ypač tai pasakytina apie ciklą „Stotys“. Nežinau, kuomet Valdas G. jį rašė. Bet spėju, kad jau sunkiai sirgdamas, daug kentėdamas, kad jau mirčiai esant netoliese. Gamino meną iš asmeninės kančios medžiagos, jos deginamas.
Ciklo „Stotys“ struktūrinis pagrindas – krikščioniškosios Kryžiaus kelio stotys. Tačiau poetas pastarąsias taip modifikuoja, kad rasti jose ką nors iš kanoninio šių stočių vaizdavimo – išties sunku (čia ateina tolima asociacija su amerikiečių tapytojo Barnetto Newmano abstrakcijų ciklu „Stations of the Cross“). Paminėsiu bent tris tos modifikacijos judesius. Pirmasis – iš krikščioniškųjų „stočių“ beveik eliminuotas pagrindinis personažas – Jėzus. Antrasis – Jėzaus aplinkos žmonės dalyvauja, bet irgi bemaž neatpažįstamai pakeisti, arba – net ir jų nėra. Trečiasis – poetiniais tikslais pažeidinėjamos kalbos „normos“, o kartais tiek panaudoti vaizdiniai, tiek leksika – visai netoli piktžodžiavimo. Štai pirmoji stotis „Nuteisiamas mirti“: „Gana čia suveltai kraujuot / pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau / rugsėjo saulei į delyro šiaurę / įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau“. O čia dvi eilutės iš penktosios, „Simono Kirėniečio“: „- Ei, močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?! / – Du su puse ir tą likutį kur prie šono <…>“.
Taip, sykiu su kančia Valdo G. cikle pulsuote pulsuoja ironija, sarkazmas, absurdo pajauta. Čia – daug, daug nykumos. Šito galima rasti ir Mackaus poezijoje. Bet ten – viskas kažkaip „minkščiau“, nors – ir garsiau, ir patetiškiau. Štai antroji Valdo stotis „Ima nešti kryžių“: „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite / neveikiančio ant fontanėlio atrabailos / gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas / trimitų be bet vakarėjant budi“. O septintojoje stotyje („Antrasis suklupimas“) pagaliau susiduriame tarsi su pagrindiniu kanoniniu personažu – Jėzumi“: „Nebesulaukęs hemoraginio „In fine“ / jisai rymojo virvę kanapinę / užnėręs ant raukšlėto sprando / ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė“. Ironijos, sarkazmo ir absurdo požiūriu man Valdo ciklas labiau asocijuojasi su José Saramago romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Taip pat – su Valentino Antanavičiaus paveikslais. Ypač tais, kurių siužetas – „religinis“.
Tad kai kam gali kilti klausimas, kuriam galui Valdui G. iš viso prireikė tų stočių, kad jisai jas dekonstruoja, neatpažįstamai sudarko, šaiposi ir kuria absurdą? Manau, galima būtų atsakyti, pavyzdžiui, šitaip. Valdo asmeninė kančia, tapusi poetine medžiaga ir įsikūnijusi talentingose eilėse, per sąlytį su Kryžiaus kelio stotimis įgyja metafizinį matmenį. Ir dar – šitaip autorius maištauja prieš pasaulio tvarką, prieš, Albert’o Camus nuomone, marias absurdo jame. Na, argi ne maištu kvepia paskutinis ciklo eilėraštis (penkioliktoji stotis) „Prisikėlimas“? Juk prisikėlimas krikščionims žada viltį, o čia ar labai daug vilties: „Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos / tik anglijantis įžadų votas / šalto prakaito išmuštom slėpsnom / įmanu dar šiek tiek papozuoti“? Aš nesu maištininkas. Veikiau – žmogus, linkęs nusilenkti likimui. Bet tai man netrukdo gėrėtis puikiomis Valdo Gedgaudo eilėmis. Jis – vienas tų lietuvių poetų, kuriuos deklamuojuosi.
STOTYS
I. Nuteisiamas mirti
Gana čia suveltai kraujuot
pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau
rugsėjo saulei į delyro šiaurę
įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau
II. Ima nešti kryžių
Sumautas angelas su maudymosi kepuraite
neveikiančio ant fontanėlio atrabailos
gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas
trimitų be bet vakarėjant budi
III. Pirmasis suklupimas
„Pabūk dar“, – tuštumai tariau
pilnai saulėtų motinos dienų
švelnių pavasario šaltukų
ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo
IV. Susitinka savo motiną
Sugėrusi dienotvarkes sapnus ir išpažintis
apvaizdos išdurta akim dar kviečianti
pasiausti pastraksėt išgerti
vandenuko prieš neatsigrįžtant
V. Simonas Kirėnietis
– Ei močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?!
– Du su puse ir tą likutį kur prie šono
dar kirvį oblių kaltą duok vinių
drobulę baltą ir tą juodą kapišoną
VI. Veronika nušluosto veidą
Jis šitiek metų šaukėsi mirties
kol vieną gan murkšlotą rytą
spigusis dukružėli kaip jauties
ji tarė tiesdama jam amžinojo atilsėlio kvitą
VII. Antrasis suklupimas
Nebesulaukęs hemoraginio „In fine“
jisai rymojo virvę kanapinę
užnėręs ant raukšlėto sprando
ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krutinės glaudė
VIII. Guodžia verkiančias moteris
Tu ja tikėjai!
Ir ji tavim!
Ar ne šaltoka judviem
nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio?
IX. Trečiasis suklupimas
Naktis be numerio be uniformos skiriamųjų juostų
tau anestetikų saldarūgščių lėtai suleis
kai apie pabaigas pradžios vylingai užkukuos
tuščių vasario ampulių mergaitė
X. Apnuoginimas
Žiemą išpjovė kreivai šaligatvin įaugusius medžius
o po to tas smulkiais kvadratėliais taškeliais juostelėm
ištapytas geltono sapno mandalos paukštis
išgaišusio rudens šermukšnyje kasnakt sudygstantis
XI. Kalamas prie kryžiaus
Mano miško Kalvarijų broli
droviųjų avelių dresuotojau
gal be reikalo bandėm įžodint
tą negyvą nebeįžodinamą
XII. Miršta ant kryžiaus
Tas angelas su kaina ant peties
apleistoje paminklų dirbtuvėlėje šalia šventoriaus
brangus bjaurybė – nei žymės
kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs
XIII. Ant motinos kelių
Žaliuojančiu pleištu gegužių tvoskiančiais paparčiais
prakiurdytų gegučių dangumi išskaistintu
neužmirštuolių kairiniu indigo
veronikomis kadagiu kazokiniu žaizdas mazgoja kapininė nebylė
XIV. Kapas
Tiesiai – nuokalne į kairę – tiesiai įkalnėn
vėl kairėn ir į kalniuką dešiniau ir iki galo tiesiai
tiesiai iki ankštų lopšinių vartuose įstingusios
nebepakeliamos prabėgto Dievo motinos
XV. Prisikėlimas
Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos
tik anglijantis įžadų votas
šalto prakaito išmuštom slėpsnom
įmanu dar šiek tiek papozuoti
(Gedgaudas, Valdas. Stiprėjanti juoda. Vilnius: Homo liber, 2013.)
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas
Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai
2021 11 06
Subjektyvus objektyvas
Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą. Jame – anksčiau nematytas jauno poeto Oskaro Milašiaus (1877–1939) atvaizdas, skirtas 125-osioms menininko gimimo metinėms atminti, su citata iš eilėraščio „Pradmenys“:
Gyvenau vienišas bokšto viršūnėje,
būsimų regėjimų apšviestomis akimis.
Panašu, kad vis drąsiau pavadinamas pranašu, šis poetas ir diplomatas jau tada eilėse nujautė savo lemtį.
Operatoriams derinant baltos šviesos balansą, išgirdau skaičius: „Pas mane 44, o tavo?“ Lyg pats Oskaras siųstų linkėjimus iš nuolat poetui rezervuoto 44-ojo „Juodojo erelio“ kambario. Prisiminiau skaičiusi, kad ten, prie Fontemblo miško esančiame viešbutyje, Oskaras, paniręs į Apreiškimo šv. Jonui egzegezę, rašė savo „Apokalipsės raktą“: gilinosi į tekstą hebrajų kalba, šifravo, darė kombinacijas iš skaičių ir figūrų, o poilsio valandomis miške lesino Vagnerio arijų melodijomis prisijaukintus paukščius.
Prieš pradedant filmuoti, dar spėjau mintyse nukeliauti į 24-erius metus atgalios vykusį O. Milašiaus poezijos raiškiojo skaitymo konkursą, atvedusį mane, aštuntokę, į šio autoriaus kūrybos pasaulį. Mintinai išmokau eilėraštį „Vėjas“, kurio dvi eilutes po daugelio metų įrašysiu lyg raktą trečiojoje savo poezijos knygoje „Trumpametražiai“:
Eikš, bėk su manim per jūrą, aš noriu tau parodyti
Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi.
Manau, kad būtent šioms eilutėms turiu būti dėkinga už tai, kad anuomet tapau minėto konkurso laureate. Pati nesuprantu, koks nežemiško grožio ilgesys užplūsdavo, kokie vaizdiniai ir ką tiksliai manyje pažadindavo, kad tariant šiuos žodžius mano akys pradėdavo blizgėti nuo ašarų. Nė viena nenuriedėdavo, bet tą begalinio, kone šiurpulingo grožio įspūdį, įtariu, perduoti klausytojams gimnazistei pavyko. Pamenu, kiek džiaugsmo buvo man, jauniausiai konkurso dalyvei, po įvertinimo! Jaučiausi dėkinga O. Milašiui už šiuos laurus, skaičiau vis daugiau jo svaigios, melancholiškos, bauginančių vizijų persmelktos metafizinių ieškojimų poezijos. Žinoma, ne visuomet aiškiai man suprantamos, tačiau traukiančios savo paslaptingumu. Lyg tyčia 1999 metais pasirodė ir L. Tapino knyga „Septynios vienatvės Paryžiuje“, į kurią įnikau iki tos vietos, kur poetas po truputį vis labiau tolo nuo savo bičiulių, vis labiau kentėjo geliančioje vienatvėje, kol „praktikuodamas aukštąją mistiką“ patyrė savąsias vizijas. Toliau ir nebeskaičiau. Trumpai tariant, pamaniau, kad poeto protas buvo pernelyg persunktas gyvenimo nuovargio. Tik prieš kelerius metus netikėtai iš naujo į rankas paėmus šią biografiją, man atsivėrė visai kitas O. Milašiaus portretas. Nebeatrodė tokie svetimi, neperprantami ar bauginantys jo regėjimai.
Toliau ėmiausi „Laiško Strogei“, „Ars Magna“, „Slėpinių“, iš naujo atradau ir „Meilės įšventinimą“, kuriame poezijos sklidina proza O. Milašius bandė priartėti prie visatos paslapčių įminimo: „Aš nežinau būties priežasčių, bet jaučiu jas, ir jaučiu, kad meilė ir grožis gali viską, tik negali nebūti.“
Sausio pradžioje pasirodys mano brangios draugės Jurgos Vilės knyga, skirta O. Milašiui: jos vizija, lyg sapnas apie sapnus. Vos mums susipažinus, Jurga papasakojo jau kuris laikas brandinanti idėją paskirti kūrinį O. Milašiui. Vieną dieną susitikus ji tryško spinduliais, nes sugalvojo visą gyvenimą besiilgėjusiam savo antrosios pusės, nuo 25-erių atkakliai ieškojusiam vienintelės Mylimosios, bent knygoje sukurti šį susitikimą. Ir tegul tai bus laiką ir erdvę praskrodžianti istorija, nukelsianti jo ieškotąją, mėnulio nušviestą, iš Čerėjos vaikystės prisiminimų vis atklystančią mergaitę į Kauną. Tebūnie ji čia deklamuoja „Vėją“, tebūnie ji poetė raudonais plaukais, te persipina laikas, istorijos ir likimai. Kadangi itin atsargiai ir pagarbiai vertinu išėjusiųjų sielų ramybę, pamaniau, kad geriau nedrumsti mums plika akimi neregimojo pasaulio dėsnių net literatūroje. Po kiek laiko Jurga paskambino laiminga, nes: „Felicijos Krylatovos personažas jau gyvena savo istoriją puslapiuose.“ Taip, ji vis tik iš Kauno, raudonais plaukais ir per radiją deklamuoja „Vėją“…
Kad jau pradėjau rašyti istoriją apie savo ryšį su O. Milašiaus kūryba ir asmenybe, pasidalinsiu dar viena istorija. Prieš kurį laiką buvau pakviesta dalyvauti laidoje tiesioginiame eteryje. Ankstų rytą išsikvietusi taksi, net porą kartų gavau žinutę, kad automobilis vėluos. Vos pajutusi nerimą, pamačiau stabtelint pažįstamą, kuris maloniai pasisiūlė pavėžėti. Ant sėdynės buvo paliktas O. Milašiaus poezijos tomelis! Lyg pats Oskaras sakytų: „palydėsiu tave.“ Į filmavimą suspėjau minutė minutėn.
Vėlyvieji O. Milašiaus tekstai vis labiau priminė psalmių žodžius, o paskutinysis jo eilėraštis buvo skirtas Aušros žvaigžde vadinamai Mergelei Marijai, už kurią vis prašydavo uždegti žvakelę net savo kolegų diplomatijos tarnyboje. Rašau šį tekstą Visų šventųjų dieną ir manęs neapleidžia kažin koks vidinis tikrumas, kad Oskaras, „Slėpinius“ užbaigęs sakiniu „Būtent Viešpatyje, būtent jo taikoje aš noriu užmigti ir ilsėtis“, yra vienas iš to nesuskaičiuojamo dangiškųjų sielų pulko, o jo regėjimai patirti būnant čia, Žemėje, tebuvo įžanga į amžinybės džiaugsmą. Einu, uždegsiu žvakelę už didį poetą.
VĖJAS
Aš linksmas vėjas, greitas vaiduoklis
Smėlio veidu, saulės apsiaustu.
Kartais nuobodžiauju savo tolimoje karalystėje;
Tuomet galais kojų pirštų brūkštelėju
Per niūrų vandenyną, nugrimzdusį į miegą.
Senis tuojau pat pabunda ir nusirąžo,
Ir dusliai keiksnoja amžiną šaipūną,
Nerūpestingą praeivį, pučiantį savo juoką
Jam į akis, apdružusias nuo druskingų ašarų.
Matydami mane taip skubant, visi mano, kad esu mirtingas
Aš paleidžiu bangas ir paneriu galvą,
Dar įkaitintą saulės, į tamsų gaivalą,
Ir juokdamasis apsikabinu savo merginą – audrą;
Paskui pabėgu. Vanduo dūsauja stebėdamasis:
– Tai buvo sapnas, deja! – Ne, tai buvau aš, Vėjas!
Šičia užutakis kviečia, bet pralekiu pro šalį;
Tenai grota meldžia užsukti, bet aš vengiu jos ramybės;
Tačiau, poete, kaip nemylėti erdvės
Nenuilstančiam bėgliui, kuris matomas mums tik iš nugaros
Ir kuris nuvaro mūsų laukinius arklius!
Čia nėra nieko tokio, dėl ko būtų verta sustoti,
Ir štai todėl aš esu vėjas tyruose
Ir vėjas tavo širdyje, ir vėjas tavo galvoje;
Ar jauti, kaip aš bėgu, gaudžiant tavo eilėms,
Nusinešdamas tavo geismus ir karčius apgailestavimus?
Meilė, pareiga, įstatymas, papročiai –
Tai tokie pat kalėjimo sargai! Eikš su manimi paklaidžioti
Po tyrų vienatvių Saanas!
Eikš, bėk su manimi per jūrą, aš noriu tau parodyti
Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi,
Ir nurimusius mirusiuosius švelnioje jūroje,
Ir meilės salas, kurių tyros pakrantės
Kaip paauglės kūno miegas,
Ir merginas tarytum brandūs kukurūzai,
Ir mistinius bokštus, giedančius žydrynėje.
Tu nepertrauksi to pasiutiško bėgimo;
Bėgsi su manim ir niekad nesustosi;
Gyvenimas – tai gėlė, kuri miršta paliesta,
Ir tiktai tie, deja, yra tikri mylimieji,
Kurie per anksti vysta nuo mūsų pakerėtų žvilgsnių.
Čia užgesinu dangų, ten, tolėliau, vėl jį uždegu;
Kai tas valandos pasaulis praranda savo žavesį,
Aš papučiu: tikrovė sklaidosi migloje,
Ir štai prieš tavo sužavėtas akis pasirodo
Vaivorykštė, ką tik išsiskleidusi virš jauno miško!
– Kada nors tu man sušuksi: „Man gana to pasaulio,
Kuris miršta ir atgimsta; norėčiau ant kokios
Taurios mergelės, vaisingos ir raminančios, krūtinės
Užmigdyti ilgam tuščią liūdesį, glūdintį
Nuo audros ir vyno apsvaigusioje širdyje!”
Tuomet juokdamasis papūsiu tau į veidą
Skaidrią rudenio saulę ir laiveliu klaidžiojantį
Miglotą skęstančio laivo purpurų virpulį.
Ir aušra pamatys tave kietai miegantį
Ant vėjo nušviestos jūros krūtinės!
(vertė Valdas V. Petrauskas
Milašius, Oskaras. Poezija. – Vilnius: Vaga, 1981)
Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk
2021 09 06
Subjektyvus objektyvas
Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi lietuvių kalbos abitūros egzamino užduotis. Pasirinkau interpretuoti Miliauskaitę, gavau šimtuką, įstojau mokytis lietuvių filologijos ir italų kalbos Vilniaus universitete.
Vėliau apie Miliauskaitės poeziją rašyti bakalaurinį darbą pasiūlė vadovė prof. Viktorija Daujotytė. Tema skambėjo taip: „Mažieji žmogaus pasaulio matmenys Nijolės Miliauskaitės poezijoje“. Rašiau apie daiktus, kuriuose lieka mūsų išgyvenimų, patirties pėdsakų. Apie gyvenimo džiaugsmo, šviesos pajautą mažuose kasdieniuose dalykuose. Apie akmenėlius, lūpdažį, liepų pumpurus.
Patiko, kad Miliauskaitė rašo apie paprastus dalykus, kasdienybę, buitį, moters pasaulį. Patiko neornamentuota, taupi kalba. Artima buvo vienišumo, svetimumo patirtis, ypač išgyventa vaikystėje ir paauglystėje.
Miliauskaitę, šiuos aprašytus savotiškus susitikimus ir epigrafą iš eilėraščio „visos vaikystės baimės“ vėliau įtraukiau ir į savo pačios eilėraštį. Rašiau apie mergaitę, su kuria tapatinausi:
tavo žodžiais
pirmąkart ji prabilo
per baigiamąjį mokyklos egzaminą
atsivertus užduotį
svetimos mokyklos kiemas, pavasaris
-apie ką rašei?
-o tu žinojai, kas ji tokia?
taip, tai jos šaltu prakaitu
išrasoję delnai
spaus popierius ginantis bakalaurą
ir jos pavardė
šalia manosios
tam pačiam tituliniame puslapy
bus arčiausiai
Kai sužinojau apie Nijolę Miliauskaitę, ji jau buvo mirusi. Niekada neteko girdėti jos skaitančios savo poeziją, matyti, kalbėtis. Rašydama bakalaurinį skaičiau ją pažinojusių prisiminimus, godžiai žiūrėjau Vytauto V. Landsbergio filmą „Verdenė“. Svajojau, gal kada nors ir apie mane kas nors sukurs filmą. Vaikščiosiu po Vilniaus universiteto kiemelius, kuriuose tuomet tik rūkydavau tarp paskaitų, jausdamasi nepakankamai vertinama, matoma, užgožiama kitų, irgi protingų ir talentingų studenčių. Vaikščiosiu dabar jau lydima kameros, filmo kūrėjų, pagaliau svarbi. Šiek tiek gėda prisipažinti, bet prie poezijos mane traukė ir poetų mitai. Kad štai ir aš gal kada nors būsiu garsi kaip Maironis, Nėris, Mačernis, mano tekstus skaitys mokiniai, mokysis mano biografiją. Didybės fantazijos, guodusios, kai jaučiausi vieniša ir nesvarbi.
Koks būna santykis su kitais, vyresniais poetais? Jų kūryba, asmenybėmis? Viena vertus, būčiau labai norėjus pabendrauti su Nijole Miliauskaite, matyti ją gyvą, kalbėtis. Paklausti visokių dalykų, kurių jaunai, rašyti mėginančiai merginai knieti paklausti vyresnės (jau įvertintos!) poetės. Ar aš būčiau buvusi jai įdomi? Kokia Miliauskaitė buvo kaip žmogus?
Kita vertus, kartais nuo mėgstamų kūrėjų norisi laikytis atokiau. Prisimenu asmeninių mitų griūtis, kad ir nuvažiavus į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Dviprasmį santykį, kai susipažįsti su mėgstamu autoriumi, stebi, kaip išsiskiria tai, ką įskaitai jo eilėraščiuose, ir ką matai jo elgesyje. Seksizmą, susireikšminimą, negydomą priklausomybę nuo alkoholio. Galbūt rašydami mes būname geresni nei gyvenime.
Dabar jau suprantu, kad „pripažintas poetas“ tėra etiketė, bet ne išsipildymas. Ir kaip pavojingai šalia bujoja puikybė, noras būti išskirtine, geresne už kitus, ta, kuria nuolat žavimasi, kurią giria. Pripažinimo alkis nepasotinamas. Prisimenu save, gavusią Jaunojo Jotvingio premiją, meno kūrėjo stipendiją ar kitą įvertinimo atributą. Bet nelaimingą.
Kalbu apie save, ne apie Miliauskaitę, kurią kiti pasakoja buvus, priešingai, nuolankią, kuklią, pasiaukojusią dėl savo vyro poeto Bložės darbo.
Galvojau apie Miliauskaitės namus, kuriuose negyvensim, kai laukiau sesers šeimos išsikraustymo į naują namą. Keitėsi vaikystės sodo kraštovaizdis, rašiau apie tai – statybas, nukirstą migdolą. Kurį laiką gyvenome visi kartu (tėvai, sesuo su šeima ir aš) jau mirusių senelių Antakalnyje pokariu pasistatytame name. Buvo ir rietenų, bet labai laukdavau sūnėno, kuris prieš miegą visada užsukdavo į mano kambarį pasakyti „labanakt“ ir apsikabinti. Vakare, grįžusi iš darbo, skaitydavau jam knygas, taip lengviau išgyvenau tuomet nutrūkusius santykius, kasdienybės monotoniją. Kaip gera buvo vėl skaityti vaikystės knygas! Ir dar ne vienai, o su dabar jau aštuonmečiu sūnėnu, kuris tapo Kalio Bliumkvisto, Emilio iš Lionebergos, Pepės Ilgakojinės gerbėju. Lyg guosčiau manyje tebetūnantį nuskriaustą vaiką (vienišo vaiko iš Miliauskaitės poezijos brolį).
Ką dabar rašyčiau apie eilėraštį iš abitūros egzamino, tą daktarą, „pasenusį burtininką“, galbūt jau mirusį? Turbūt nebemokėčiau interpretuoti šimtukui, bet gal labiau mokėčiau paguosti vaiką, vidinį ar tikrą.
Publikacijai atrinkau penkis Miliauskaitės eilėraščius: interpretuotąjį per abitūros egzaminą, apie namus, kuriuose negyvensim, apie vaiką, galintį sutaikyti su pasauliu, tą, kurio ištrauką panaudojau savo pačios eilėraščio epigrafui, ir dar vieną, kurio eilutės mintyse vis skambėjo baigiantis rugpjūčiui, rašant šį tekstą: saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk.
* * *
dienom jau tirpo sniegas, naktimis
užsidėdavo ledas
nuvedė mane pas daktarą, jisai gyvena
palei vieškelį, ramioj vietelėj, priešais
kapines
truputį bijausi jo, nors jau didelė
pasišaukia artyn, suieško
kelis ypatingus plaukus, viršugalvy, išsidėsčiusius
kryžiaus pavidalu, kur pats verpetas
smarkiai
trukteli ir visus juos išrauna, iš pirmo sykio
atsineša iš virtuvės
sidabrinį šaukštelį, liepia
išsižiot, apžiūri gerklę
liežuvėlis užkritęs, sako, tuoj pataisysim
kieme burbuliuoja margas
kalakutas
saulė pro dvigubus langus
tokia šilta
migdanti
pasenęs
burtininkas, visai buvau užmiršus
turbūt jau miręs
(Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1995.)
* * *
namai, kuriuose niekados
negyvensiu, dar
kartą atsisuku, paskutinį, koks ilgas
sudie
mūrinis namas
prie Seiros, namas
vaiduoklis
iš tolo
skardinis šviečia stogas
kaip naujas
iš visų pusių
užstotas nuo vėjų
tą namą
pasistatė toks žmogus
parėjęs iš Amerikos
matininkas
seniai jau mirė
beldžiuosi, nieks neatsako
stumteliu – durys
neužrakintos
niekas čia negyvena
einu per kambarius
kokios švelnios saulės prišildytos grindys
basoms mano pėdoms
per pustuščius kambarius
tarsi kas vestųs už rankos
stalas, indauja prie sienos, krėslas šeimininkui
kelios kėdės, žirklės pakabintos ant vinies
medinės lovos, spinta, iš vytelių nupinta skrynia
po langais
girdžiu čiurlenantį upelį (malūnas
seniai nugriautas)
laiptai, dar tvirti turėklai, girgžteli
durys į balkoną
pažiūrėk
kalvos, apsėtos rugiais
miškas
siauras keliukas
mano žingsniai
tuščiuos namuos
krūpteliu – kažkas
atsimuša į lango stiklą
varna (bloga žinia)
ar karvelis (geras ženklas)
tyliai uždarau duris
sudie
namai
kuriuose niekados negyvensiu
(Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim. Vilnius: Vaga, 1988.)
* * *
žiūriu į tave, kai miegi
pintoj iš vytelių lovelėj, kur tiek jau
buvo vaikų išauginta
tai mano geriausios draugės
mažutė duktė
tavo alsavimas, šiltos
bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu
užlieja visus namus
persiduoda
man tavo sapnas
toks ramus, toks tylus
ar tik ne angelas
palenkęs galvą
prie tavęs – auksiniais perregimais
sparnais, sakytum, laumžirgis
augi miegodama
per greitai, per greitai!
apie nieką
negalvoju, paprasčių paprasčiausiai žiūriu
į miegantį kūdikį
gal tik vaikas
galėtų sutaikinti
su pasauliu
(Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1995.)
* * *
visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas
išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)
kas išvaduos
išgelbės
nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
varnalėšose, veidrodžiuos, vėjy
dagerotipuos
negaliu jos išvyti
kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas
bet ji nemoka nieko pasakyti
(Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas. Vilnius: Vaga, 1985.)
* * *
tokie saldūs kvapai, ir širšių
jau priskrista
supykus veji mazgote
ar žinai, kaip tau tinka
šita marga prikyštė?
susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas
visados surasi
talpiose kišenėse ką nors saldaus
ir dėl manęs
žinau, kad visad gausiu išsiverkti
įsikniaubusi, ant tavo kelių
sukabini ant sienos
kauptuką, grėblį, šakę, pintines – šitaip
rikiavosi darbai, niekad nesibaigiantys
tavo veidas – nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą
vaikams
išgramdyti ir išlaižyti
saldžioji vasara, tu niekad
mūsų neapleisk
nors visa tai (jauti, ne už kalnų jau
kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda
ir dviem tuščiom terbom), visa tai tėra
tik atsargų ruošimas žiemai
(Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1995.)
Neringa Butnoriūtė. Iš nenuolankios Gintaro Patacko poezijos
2021 07 16
Subjektyvus objektyvas
Gintarui Patackui – 70
Apsilanko minia prie paveikslo
Ir pati tampa jo paroda.
(Gintaras Patackas „Vieno paveikslo paroda“)
Gintaro Patacko kūrybai labai tinka minios, kuri čia pat virsta medžiaga menininkui, įvaizdis. Daugiau nei keturiasdešimt metų jis stebi gyvą kasdienybę ne vien pro darbo kambario langą, bet ir kavinėse. Rašo poeziją, kurioje galime atpažinti save. Kiek stipriai kito socialinė tikrovė, iliuzijos ir realijos, kuriomis gyvena visuomenė, tiek kartų mainėsi ir Patacko kūryba. Vienaip skamba pašėlę jo eilėraščiai, rašyti vėlyvuoju sovietmečiu, kitaip – artėjant Sąjūdžiui, Nepriklausomybės pradžioje ir šiandien. Man jo sociali poezija – vienas iš tų svarbių pavyzdžių, kai kalba išduoda Zeitgeist, rodo, kaip stipriai visoje lietuvių poezijoje išsiplėtė mūsų laisvės ir meno ribos, kaip silpsta dviprasmybė, patekusi į plakatišką eilėraštį. Nenuostabu, kad ilgainiui ir Patacko poezijoje kritiška emocija tapo tiesmukesnė, įžūlesnė, o sumanią sovietmečio sistemos parodiją nusvėrė socialinė naujųjų laikų satyra ir ironija asmeninei buičiai; visa virto poetiniu farsu – patackišku „Žmogiškosios komedijos“ variantu. Kaita – Patacko poezijos ypatybė ir drama.
Gintaro Patacko nepavadinsi dvaro poetu. Jis daug sykių parodė, kad jambas tinka nepatikliai, nenuolankiai poezijai. Joje viskas, rodos, lyg nepaprastosios padėties metu – taip ryšku, kad net siurrealu, groteskiška, tragiška. Apie tai Patackas mums rašo, norėdamas susikalbėti – poetinę formą pripildo lengvai atpažįstamų įvaizdžių, varijuoja siužetais, pasiskolintais iš literatūros lobyno, ir siūlo tendencingą emociją. Jo siūloma žiūra išreiškia įtampą, kad kažkas visgi nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bent mane Patacko poezijoje intriguoja galimybė sekti tuos laiko diktuojamų įtampų dirgiklius, čiuopti situacijos atmosferiškumą, o kartais – kritiškus atsakymus kitiems poetams (pvz., jo verstam Brodskiui ar Radauskui, kurio poetika stipriai jį paveikė).
Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek klasikinės literatūros autorių siužetų ir veikėjų kaukių jau pasimatavo Patackas, norėdamas stilizuoti laiko pulsą. Iš daugybės sąmoningai pasirinktų nepritapėlių labiausiai atpažįstamos romantinės – nuodėmingo mylimojo, bohemiečio, pusaklio dainiaus – kaukės. Kuri iš jų patackiškiausia, turbūt atsakytume skirtingai, nes Patacką atpažįstame įvairiaveidį. O aš iš mėgstamų poeto knygų „Subjektyviam objektyvui“ atrinkau eilėraščius, tarsi nesusijusius su konkrečiu laiku, bet siūlančius savaip jį patirti. Juose kalbama tarytum atsidūrus anapus socialinių vaidmenų, beveik be garsiojo jambo ir gimtojo Kauno panoramų. Tuose eilėraščiuose šiek tiek neįprastai jaučiamasi ir taip siūlau pasijusti skaitytojams.
* * *
kivirčas dviejų daiktų bet juos vienijantis peizažas
šitaip priekaištauti man gali augalas su dangumi
aš iš kairės rankos pažeriu žirgus ir raitininkus
dešine išmetu kelią ir jį sunkiai valdau
audžia ir audžia
audžia jisai tamsus man sutemas
supila pelkes ir liūnus įkaitina dykumas
bet iš mano burnos lekia garuojančios sėklos
skrieja žodžiai lengvai ir toli gali juos išgirsti
aš namo visus atlydėsiu
o žiogas už lango o skruzdė krūtimi maitina išalkusį rudenį
(Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983)
* * *
Kaip vėjas įtempia varinę vielą,
taip nervai įsitempia. Rodos, kad lig šiolei
pasaulis dar nebuvo parklupdytas
ant kelių,
dar nedrįsta melstis
Dievybei, didesnei nei pats jisai.
Ramybė neateina per minutę.
Aistrų pritvinko mėnesis ir jūra –
jie stebi,
kaip varnas taikosi nutūpt ant bokšto,
ištirpdamas lyg mažas taškas
didžiuliam taikiny,
jie stebi,
kaip pėdina keliu pavargęs darbininkas,
kaip kyla potvynis, kaip siurbia medžių šaknys
gyvybės syvus nugalėtam gumbui.
Ramybė neateina per minutę,
bet rankos jau laisvesnės, pulsas plaka
laimingą giesmę žiedo ir žolės.
(Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985)
NAKTIES BOKŠTAI
Lieskite sutemą lūpom kol lūpas sutiksit
kol bokštas nakties nusileis į šlamesį kiečių
viršūnėj dangaus briliantas ir kumštis mėnulio
sustabdomas kraujas skaudesnis
duris mes užvėrėm kaip uolą užritinom širdį
lukštelį aistros ji skilo kai kopėme laiptais
palietusi paslaptį mūro liūdnu purpuriniu balsu
bet pasiekė mus tik nematomas vėjas tik juodas šešėlis
jį uždengei debesiu šypsnio
blakstienų vijokliai prasklido dvi žvaigždės suspindo
du kūnų upeliai paniro į snaudžiančią jūrą
ir pirmas jos gurkšnis sukėlė tik troškulį aitrų
lig dugno lig dugno
(o kam tu davei man rankas kad tolimą krantą pasiekčiau
kur smėlio pajuodus burna šaukia plėšrią žuvėdrą)
aš savo gyvenimą vieną į gniūžtę suspaudžiau
sviedžiau tau krūtin jis pataikė gražus tartum žaibas
laiminga juokeisi po orą vedžiojai kreidėjančiais pirštais: sugrįžki
kai krito į plaukus tavuosius milijonai mano akių
kai pelenas krito į plaukus
ir pirmą dangaus briliantą užsimovei ant piršto
(Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981)
ŽODIS KURIS YRA AKIS
žodis kuris yra akis
žiūri ir žiūri į ilgėjančius laikrodžius
žiūri anapus
tai ką paliekame žydrumai stiklo su ašarom
vasaros veidrodžius blyškėjančiam ametistui
poliruotame vandeny nesibaigiant ribai
visa tai niaukiasi dabartin
kad dangaus durims užsitrenkus
bėgtume paskui šešėlį liepsnos išdeginti
nedvejodami šoktume į gelmę kristalo
žodis kuris yra anapus yra akis kuri žiūri
malonumų apygardoje nesibaigiantis skambutis
išderintais judesiais juvelyras pradeda darbą
šukės krenta ant kilimo dantratis pradeda suktis
kambarys pilnas molio
vėlei ir vėlei vaikiškuose pasažuose
kaip ir dulkei mokantis amato
auga begalinis pelėsis uždengia vyzdį
paskutiniame trečdalyje tiesos projekcija
(Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981)
* * *
aš už brūkšnio
už plauko linijos
už horizontalios įtampos
toli aš
galva įsmigęs į laiką
trupantį kaip duona
paukščių medžiotojo rankose
bet paukštis tai aš
aš leidžiu save
nuskristi
už pempės lizdo dimensijos
ir pakeliu šautuvą
balandžių mylėtojo rankomis
ir iššaunu
toli toli
į save
(Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983)
* * *
Sekundė viršum žemės nepakyla, –
kaip mezginys, prie virbalo prikibęs,
ilgėja ji – tingus ir storas vikšras.
Kvailumas bando apsauginę kaukę
ant veido užsidėt; po grimo sluoksniu
neberegi, kaip šypsos išdavystė.
Bet tyko pasalūną princo durklas,
po medžio tiltu slepiasi plėšikas,
tikėdamasis mėnesienos aukso.
Girdi tyloj apuoko juoką kurtų, –
o gal ten pešasi dvi mažos fėjos
dėl žiogo sielos, lekiančios į dangų.
Net daros keista –
pasaulyje yra kiti pasauliai,
o tuos kituos nauji pasauliai slypi.
Kas dieną vis leki į amžinybę,
sekundės šliužą trindamas ramentais,
kol į mirties pataikai šaltą guolį.
Bet patalas dar šiandien nepaklotas,
dar lieka kilometras, metras, žingsnis,
paskui apvaldo kūną tinginystė,
ir viskas vėl prasideda iš naujo.
(Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985)
Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“
2021 05 31
Subjektyvus objektyvas
Rašiau apie tai keliuose eilėraščiuose: vaikystės ir paauglystės kiemas mano atmintyje atskiria dvi erdves – namus, kuriuose gyvenome mes, ir kitus namus, mūkiančius, žviegiančius, kudakuojančius. Namuose pirmiausia išvystu mamą, tvarte – tėvą, o aš pats esu vidury, stoviu kieme ar slampinėju palei žemus namų langus ir vienintelį tvarto langą, aplipusį voratinklių ir musių vitražais, įstatytą taip aukštai, kad ir šiandien nieko pro jį nematau, nors dabar jo stiklas švarus – po tėvo mirties mama viską plovė, valė, vėdino – dabar jau ir tvartas priklauso tik jai.
Mūsų namai visada turėjo dar vieną erdvę, kurią vadinome „už tvarto“. Ten, kairėje – vištų aptvaras, dešinėje – malkų stirta, o tarp jų – krūva mėšlo. Vaikystėje „už tvarto“ suvokiau kaip tėvo erdvės, jo valdomos teritorijos tęsinį, kaip platybę, kurioje veikia tik jam vienam suprantama tvarka: metai iš metų jis čia mūrydavo nereikalingų daiktų pilis, statydavo pūvančių lentgalių piramides, metai iš metų jos styrojo nejudinamos, bet palengva augo, kaip ir aš.
Paauglystėje tik aš vienas žinojau tėvo paslaptį – čia, už tvarto, ertmėje tarp tvarto sienos ir malkinės, jis slepia pilnus butelius, o ten, plyšy tarp malkinės ir daržinės, suguldo tuščius. Kartą tėvas taip įnirtingai rausėsi tarp malkų, kad pusė jų išsvaidė į mėšlo krūvą – pavasarį, tręšiant bulves, išrankiojome malkas iš lysvių ir sunešėme atgal. Kitąsyk, pilno butelio neberadęs, tėvas užsiropštė ant malkų ir griuvo kartu su visa stirta. Šiaip taip atsistojo, nusipurtė kelnes ir pasikvietė mane, iš už tvarto kampo stebėjusį jo paslaptį: „Štai, paskaldžiau šiek tiek, reikia sukrauti.“
Daugeliui mūsų svarbiausia Sigito Parulskio eilėraščių knyga – „Mirusiųjų“. 1994 metais išleistą rinkinį vadiname jo poezijos branduoliu, čia esantys eilėraščiai dažniausiai cituojami rašant ir kalbant apie S. Parulskio reikšmę mūsų poezijoje. Tačiau jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.
Pamenu, kaip nustėrau pirmąkart ją perskaitęs. Pamenu, kaip negalėjau suprasti, iš kur jis žino apie paslaptį, kurios tąkart, sukrovęs tėvo nuverstas malkas, neatskleidžiau nei mamai, nei seserims. Prisimenu, kaip jos papasakojo dar anksčiau už mane viską suuodusios – tėvas slėpdavo butelius ir vištidėje, ir daržinėje, ir šiaudų kūgyje. Užkasdavo juos prie serbentų, už kopūstų lysvės, šalia svarainių, o tada rausdavosi aplink, pamiršęs tikslias koordinates. Juokinga dabar visa tai. Bet ir šiandien, krapštantis už tvarto, smagu iškasti tėvo paslapties duženas ir prisiminti S. Parulskio eilėraštį, kuris visai ne apie tai – kuris būtent apie tai:
PASLAPTIS
tik aš vienas žinojau
kad kitoj pusėj vakaro
tėvas augina bažnyčią
mažą nykščio didumo
tėvo akys žvelgiančios pro
aukštus langų vitražus
persmeigtus siūbuojančio
saulėlydžio šakomis
tėvo rankos glostančios
putlius paveikslus
sliuogiančius marmurinėm kolonom –
tėve tėve kaip kraujas patamsyje
kelią suranda
tėvo veidas šalia altoriaus
su taure virš kaktos pakylėta
su duona po kojų išsprūstančia
kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžo
kai liepsnojo krauju motinos langas
lig ryto
tik aš vienas žinojau
kad atpirkimas
aplenkė mūsų
namus
(Parulskis S. Iš ilgesio visa tai: eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990)
Petras Nastaravičius, maždaug 1965 metai. Asmeninio archyvo nuotrauka