1991 m. Nr. 8

Romantizmo idėjos – kiekviena tauta yra individuali, kiekviena tauta yra lygi kitoms savo sugebėjimais, kiekviena tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją – krito į atbundančių Europos tautų sąmonę kaip revoliucinės idėjos. Pavergtiems kraštams jos grąžino savarankiškos valstybės prisiminimus, tautinės savigarbos jausmą, meilę paniekintai kalbai ir pasipriešinimo įniršį. Jos iškėlė beveik jau numarintose tautose gaivalingą dvasinio atgimimo energiją, kuri išsiliejo pirmiausia literatūros kūriniais.

Meno tautiškumo programa, išgarsinta romantikų, pasidarė privaloma visoms Europos literatūroms ir virto jų vidinės raidos dalimi. Užskurdusią, beteisę, vos rusenančią XIX a. pradžios lietuvių raitiją ši programa palietė kaip galingas tapsmo akstinas. Į literatūros dienotvarkę ilgam buvo įrašyti uždaviniai – ginti  tautos kalbą, kelti iš kapo jos istoriją, žadinti sutryptą savigarbą. Tautinė kultūra tam ir kuriama, kad tauta būtų apsaugota nuo sunaikinimo.

Du kartus prarasta tautinė valstybė, mirtinas pavojus išnykti, kaip išnyko prūsai, prisikėlimo viltys ir išsivadavimo kova nuolat grąžina lietuvių literatūrą į romantizmo išeities pozicijas bei kategorijas. Dviejų paskutiniųjų šimtmečių Lietuvos istorijoje nebuvo laikotarpio, kad literatūra neprivalėtų skirti visų jėgų tautos suverenumo ir tautinių vertybių gynybai archainiam uždaviniui, šiuolaikinio Vakarų rašytojo akimis. Romantinis mentalitetas, iš– sižadėjęs vakarietiškų beribiškumo bei individualizmo gelmių ir susitelkęs į tautos apoteozę, kaip reikalavo žiaurūs istorijos kataklizmai, stipriai įaugo į lietuvių literatūrinę vidinę sandarą.

Lietuvybė, vos alsuojanti grobuoniškos imperijos pakraštyje, tapo aistringos poetizacijos objektu. Gražu visa, kas lietuviška,– kalba, dainos, papročiai, gimtasis namas šiaudiniu stogu, pakelės rūpintojėlis. Mano tėvynė – mano absoliutas. Ši nuostata įtvirtino teigimą, pasigėrėjimą, nuostabos dvasią, kuri reikalavo jaukių spalvų, švelnių tonacijų, harmoningų derinių. Pakilus gražumo punktyras, emocinis patosas, meninės kalbos muzikalumas tapo estetine norma daugeliui lietuvių literatūros, dailės, muzikos, fotografijos kūrinių. Tai romantizmo bruožas, Vakarų kritikos supratimu.

Literatūros misija – nustatyti dvasinį lietuvių tipą, išskirti jį kaip ypatingą fenomeną, turintį savo esmę ir savo skiriamąsias ribas. Tik „nacionaliniai prototipai“ gali išreikšti, įrodyti, užbaigti ir įamžinti tautos buvimą. Lietuvių literatūroje restauruojamos pirmykštės gamtos suvokimo formos, kuriose glūdi autentiškas tautos charakteris. Mitologinė žmogaus ir medžio giminystė (V. Krėvės apysaka „Skerdžius“, S Neries poema „Eglė žalčių karalienė“) atsiremia į pagonišką lietuvių tikėjimą, kuriame jau S. Daukantas įžvelgė gražiausią tautos dvasios ir kultūros apraišką. Lietuvio tipažas, jo elgsenos ir kalbos būdas, jo etinė savistaba kuriama iš tautosakos įvaizdžių ir intonacijų (V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, K. Borutos romanas „Baltaragio malūnas“). Lietuviškumo esmė nukeliama į slėpiningą pajautų, idealinių troškimų, poetinių vizijų sritį(Vaižganto „Pragiedruliai“), nes lietuviams, „daugiau romantikams, neg praktikams“, būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu“ ₍susitelkimas į save ir stovėjimas ant gimtojo kaimo moralinių pamatų – „būdo švelnumo, širdies gerumo“, anot „Pragiedrulių“ autoriaus. Tautos charakterio įstabumo mitas – romantizmo kūdikis – lietuvių literatūroje buvo kuriamas iš poetizuotų kaimo buities ir kaimo kultūros klodų.

Romantizmas iškėlė istorinę atmintį kaip svarbiausią tautos išlikimo ir prisikėlimo pagrindą. Istorija – vienintelis dalykas, kurio negalima atimti iš pavergtos tautos. Keli savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečiai tapo vidinės atspirties tašku kylančiai tautai. Siūbavimas tarp praeities didybės ir skurdžios dabarties ilgam įėjo į lietuvių literatūros epicentrą (Maironio eilėraštis „Trakų pilis“). Kokia galinga buvo Lietuva ir kas iš jos beliko: Vytautas Didysis girdė savo žirgus Juodojoje jūroje, o mes velkame priespaudos jungą. Vienoj pusėj– didžiųjų kunigaikščių herojiniai portretai, o kitoj pusėj – rančia prie žuvusios valstybės griuvėsių. Tame pačiame kūrinyje skamba himnas idealinėms tautos vertybėms, likusioms praeityje, ir melancholiški praradimo, nelemties, rezignacijos atodūsiai. B. Sruogos dramose („Milžino paunksmė“ ir „Kazimieras Sapiega“) bei J. Aisčio lyrikoje prabyla tragiška nuovoka: pralaimėjimas buvo ir bus esminė mūsų tautos patirtis; mes niekada neturėjome stabilios istorinės būties, o nuolat svyravome ties žlugimo riba, kuri yra pagrindinė mūsų istorijos linija. Gailus trapumas, susitvenkęs liaudies dainose, perkeliamas į asmenybės savijautą kaip esmine tautinio pasaulėvaizdžio lytis. Graudesys ir patetika nudažo kontrastingomis spalvomis istorinę savimonę, romantinio pasaulėvaizdžio dominantę, ligi šiol reguliuojančią ne vieno lietuvių rašytojo mąstymo kryptį.

Romantizmais Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pasišovė tapti svarbiausiu ar net vieninteliu tautos savimonės reiškėju. Romantiniai lietuvių literatūros leitmotyvai, charakteriai ir išraiškos būdai, nesuglausti į apibrėžtą istorijos tarpsnį ir vientisą bloką, o išsidriekę per kelis dešimtmečius, turėjo sudaryti pagrindinę tautinio meno liniją. Išsisėmęs kaip kolektyvinė sąmone ir kolektyvinis judėjimas (ryškus tik „Aušroje“), romantizmas paliko literatūros arsenale savo idėjų, tonacijų ir kompozicijos modelius, kurie ir toliau buvo naudojami realizmo ar modernizmo kontekstuose. Atskiri elementai – sustingusios romantinio pasaulėvaizdžio ląstelės – migravo iš vienos epochos į kitą, nesu– laikomi politikos ar ideologijos barjerų.

Į prozą įėjo romantiniai tipažai, legendų fabulos, viduramžių koloritas ir tautosakinė poetika. Sutaurinta idealių vertybių ir sąvokų kalba, laki metaforika, melodingi dialogai ir dainiškas lengvumas įsiliejo į poetinę dramą, kuri atsirado ir tebesilaiko ant romantinės tradicijos pamatų. Lyrikoje įsigalėjo emocinė Išpažintis, gležnų virpesių punktyras, atodūsio „gaili melodija“, strofa kaip išbaigto muzikinio ritmo judesys, kuris turi užkliudyti skaitytojo pasąmonę. „Stiprinusios dabartinės mūsų lyrikos pajėgos yra susitelkusios apie netikrovinį polių, jos subordinuoja kiekvieną naujai pasirodžiusią šioje srityje jėgą, todėl nėra lengva Lietuvos Parnasą sukti kita kryptimi.“[1], – rašė 1939 m. S. Anglickis.

Romantizmo tradicija, ilgai išlaikiusi savo traukos jėgą, buvo rimčiausia užtvara skleistis naujoms literatūros programoms (ypač avangardizmui). Todėl anksti imta priešintis šios tradicijos diktatūrai. „Šalin romantikos. / Dabar etapas / kitokio darbo“[2], – skelbė T. Tilvytis kolektyvinius „Keturių vėjų“ šūkius. „(…) Sudie seneliui romantizmui, sudie tam literatūriniam bankrotui“[3], – rašė K. Korsakas, neigdamas iš esmės tautinio meno programą.

Romantinis pasaulėvaizdis, stipriai paveikęs lietuvių politinę ir kultūrinę savimonę, taipogi susilaukė kategoriškų neigimų. Mes išmokome poetizuoti, bet nebemokame analizuoti. Mes įpratome į patetišką šūksnį ir emocingą išsiliejimą, o neturime konstruktyvaus ir lakoniško mąstymo galios. Mes leidžiame į padangę iliuzijų fantomus, bet nesugebame pragmatiškai pažvelgti į savo padėtį ir savo galimybes. Mes apibrėžiame aplink save stebuklingą laisvės ir nepriklausomybės šūkių apskritimą ir beveik tikime, kad jis mus išgelbės, o kai užgriūva katastrofa, liekame be jokių veikimo planų. Mes šokame desperatiškai priešintis beviltiškose situacijose guldydami savo galvas, o nemokame tyliai, atkakliai ir ilgai siekti savo tikslo. Suteikę savo istorijai absoliutinę vertę, mes nedrįstame pripažinti istorijos eigos absurdų ir demitologizuoti esamų mitų. Mes parimome ties rūtų darželiu ir negirdime miesto dundesio. Jau kiek dešimtmečių mes vedame tautą, o kur nuvedėme? Maždaug lokiais argumentais buvo ginčijamasi su romantiniu mentalitetu lietuvių kritikoje kone ištisą šimtmetį (nuo „Aušros“ ir „Varpo“ iki „Literatūros lankų“).

Lietuvoje ligi šiol tebesigrumia romantizmo ir antiromantizmo bangos. Iš tokių viena kitai oponuojančių priešingybių judėjimo, sąlyčio taškų ir susikirtimų klostosi lietuvių literatūros vyksmo vidinė dramaturgija.

1940 m. vasarą visai lietuvių literatūrai buvo nubrėžtas antiromantinis kursas, kurio taip ilgėjosi „Trečiasis frontas“. Tautiškumo kriterijus, išpuoselėtas romantinės tradicijos, buvo išstumtas iš viešumos kaip „socializmo statybai“ svetimas kriterijus. Istorinė atmintis, išsaugojusi galingos nacionalinės valstybės regėjimus, pasidarė nebereikalinga. Dingo iš literatūros Lietuvių didžiųjų kunigaikščių figūros, net jų vardai. Herojų sąraše neliko knygnešių, tremtinių į Sibirą, kovotojų prieš carinę Rusiją, apgaubtų tautos kankinių ir didvyrių aureolėmis. Fabulinio veiksmo areale išnyko nacionaliniai konfliktai, telkiantys tautą į vientisą jėgą. Tautos likimo temą, iškeltą romantikų į kūrinio viršūnę, išstūmė prispaustos, kovojančios ir laiminčios proletariato klasės tema. Liūdinčios sielos trapumą ir svajingą polėkį pakeitė politinis pragmatizmas: kam tai naudinga?

Romantiniai tautinės savimonės leitmotyvai, užgesinti viešose publikacijose, nusileido į pogrindį. Literatūra negalėjo jų išsižadėti tokiu metu, kai nebeliko valstybės institucijų, ginančių tautos teisę išlikti savo žemėje. Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statėsi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Kęstučio, Vytauto, Žalgirio vardus pasirenka partizanų būriai, kovoję prieš Lietuvos okupaciją (stalininę bei hitlerinę) Maironio kūrinius spausdina pogrindžio laikraštėliai kaip pasipriešinimo šūkius. Sibiro lageriuose kuriami eilėraščiai apie Lietuvos „šventą žemę“, mutuojant patetiškas Maironio ar graudžias J. Aisčio intonacijas.

V Mykolaičio–Putino eilėraštyje „Liaudies daina“, parašytame pirmųjų masinių deportacijų dienomis 1941 m., atgyja Maironio įvaizdžiai – bočių sodybos, „senolių kapai“, „Vilniaus kalneliai“. Tautos vergovė vėl tampa dominuojančia kurmio situacija, kaip ir A. Baranausko ar Maironio eilėraščiuose („Dejuoja lietuviai maskolių naguos“[4]). Vėl skamba valingi kreipiniai – nepasiduokite ir iškilminga odės tonacija: „Budėkit, Žemaičiai,/ Budėkit, Aukštaičiai,/ Budėki, Dzūkija, Budėk, Sūduva!“ Poetas vėl mato tik kenčiančią Lietuvą ir jam nebėra pasaulyje svarbesnių dalykų už tremiamos tautos likimą. Tautinis klausimas vėl tampa esminiu literatūros klausimu, kaip ir romantizmo laikais,– kam jis nerūpi, tas pasiduoda primestiems socialistinio realizmo stereotipams; kam jis yra gyvybinis, tas lieka tautinių tradicijų vagoje.

Poeto ir kenčiančios tautos tapatybė, įrašyta A. Mickevičiaus į romantizmo kodeksą, tapo lemtingu moraliniu kūrybos principu. „Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs,/ kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus“[5], – rašė B. Brazdžionis. Poeto ir tautos dialogas – iškilmingi kreipiniai ir patetiški atsakymai – pasidarė eilėraščio vyksmu, kaip ir nacionalinio išsivadavimo odėse.

Iškėliau, šaukdamas, rankas j dangų juodą:
– Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
Atsakė man: – Aš čia – gyva.[6]

Pareiga guosti ir stiprinti parblokštą tautą, kaltinti ir teisti jos priešus, skelbti vergovės galą atgaivino aukštąjį stilių („Tu vėl kaip pranašas jauties“). Vėl naudojami maironiški simboliai, vaizdai, abstraktai („skaudūs pančiai“, „kovon nemarion“, „mūs krūtinės užmigę“). Vėl žadinamas iš kapų vaidila, kad atvertų „protėvių gyvybės gelmę šviesią“. Šventi istorijos prisiminimai, pakilę iš „piliakalnių ir sentėvių kapų“, guldomi į pasipriešinimo ir herojiškumo mostus „Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,/ girdėjau aidą jo aukštajam panery,/ mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega…“[7] Oratorinė poetika, kuriai B. Brazdžionis suteikė galingos ritminės energijos ir dramatiško ekspresyvumo, tebesirėmė romantine tautos vertybių apologija.

Antrasis pasaulinis karas, užgriuvęs Lietuvą kaip Tarybų Sąjungos respubliką, grąžino romantinę tautiškumo platformą ir į tą lietuvių literatūros dalį, kuri ją išdidžiai atmetė, giedodama himnus pasauliniam socializmo triumfui („Apsistosim, kai raudonu žiedu/ Visa žemė skaisčiai sužydės“[8]). S. Nėris, nublokšta karo audros į Rusijos gilumą, staiga atsigręžė į Maironį kaip aukščiausią savo gyvenimo teisėją, kuriam atgailodama aiškinosi: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ Kaip regėjimą ar maldą kartojo nostalgiškus „Aušros“ romantiko A. Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemunėli?–/ Aš girdžiu tavo balsą iš tolo“[9]. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai, jau pašventinti S. Daukanto ir J. Basanavičiaus, iškyla S. Nėries eilėraščiuose kaip lemtingi dvasinės atsparos taškai. Saulės mūšis, Pilėnai, Durbė ir Prūsija, „kur palaidota narsi tauta“. Neįžengiami šventi miškai, Romovė ir Perkūno ąžuolas, šnabždantis vaidiloms apie būsimus įvykius. Šiurpi nelaisvės vizija, atkelta į dabartį: bus ištremti vaikai, ištuštės sodybos, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų“. Poetė kalbasi su Lietuva kaip su personalizuota būtybe, pakilusia iš liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. „Tada graži graži buvai/ Akim tyliųjų ežerų…/ Lyg eidama linelių rauti“[10]. Svetimame „dideliame name“ mes esame ir būsime tik našlaičiai. Išėjimas iš Lietuvos – tai išėjimas į nebūtį. o grįžimas į Lietuvą – tai grįžimas gyventi („Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodį, šaltį[11]). Tokią priešpriešą, tragiškai išgyventą. S. Nėris išreiškė graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lūžtančios bangos intonacijomis, tęsdama emocingo, dainiškojo lyrizmo tradiciją, kuri pasiekė meninio tobulumo prieškarinėje J. Aisčio ir jos pačios kūryboje.

Antrojo pasaulinio karo metais tautiškumo ideologija tapo moralinės atramos bei herojiško veiksmo pagrindu antagonistinėms pasauležiūroms tiek skelbiančiai „Žus visam pasaulyje komuna“ (B. Brazdžionis), tiek pasiryžusiai globalinei revoliucijai – „į saulę vėliavą raudoną/ Einu iškelt aukštai aukštai“ (S. Nėris).

Literatūra instinktyviai traukėsi tolyn nuo kruvinos karo metų realybės, kurioje nebegaliojo jokie humanizmo kriterijai, būtini meninei kūrybai. Žmogus troško išsinerti iš kasdienybės košmaro, nugrimzti praeitin, kur slypi tautos šaknys, pakilti į kokią nors abstrakciją, užsimiršti svajonėje ar meno gražume. „Skamba giesmė, ir lengvą aidą/ Dangop nusineša skliautai – /Ir kasdienybės pilko veido/ Jau niekur, niekur nematai“[12], – rašė K. Bradūnas. „Aš ieškau romantikos, kančių, mane daugiau vilioja sapnai, negu tas skystas nusidėjėlių gyvenimas, kur sutiksi niekadėjus ir miesčionis“[13], – skelbė K. Jankausko novelėje „Diplomas“ inteligentas–klajūnas, „žmogus be nieko“, jaučiąs „savyje viso pasaulio ir savo širdies netvarką“. Klaikią istorijos valandą lietuvių meninis žodis privalo pakilti virš „šiokiadieniškos menkystės“ ir įsitvirtinti „aukštesnių dalykų“ viršukalnėse. Taip kalbėjo B. Sruoga, Vilniaus universiteto teatro seminaro vadovas. Jis ragino kurti meną, kuris grąžintų žmogui „dvasios substanciją“. „Mūsų menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei. Po karo žmogus turi pabusti žmogumi“[14], – rašė Štuthofo kalinys, nujausdamas „naujos kūrybinės epochos artėjimą“, kuri remsis nuo saldaus jausmingumo ir dekoratyvinių puošmenų apvalyta romantika (tą patį 1944 m. sakė prancūzų poetas D. Savage[15]).

Paskutinį kartą atsigręžęs į Lietuvą nuo Tilžės tilto, lietuvių rašytojas suima savin jos vaizdą kaip šventenybę. Stebuklingu grožiu spindės gimtasis kraštas benamiui pabėgėliui, nublokštam į ištuštėjusias Vokietijos kareivines, Belgijos šachtas ar Kanados aukso kasyklas. Jis nuolat regės panemunių sodybas, piliakalnių pušeles, Vytauto bažnyčią prie Nemuno ir Neries. Tie regėjimai – visas jo turtas, gyvenimo prasmė ir kūrybos šaltinis.

Romantinė tradicija, sulydžiusi žemės ir tautos sąvokas, davė egzodo poetams optimistinę viltį: tauta nežus, kol žydės laukai ir tekės Nemunas. Nei karai, nei totalitariniai režimai negali sunaikinti žemės – tautos egzistencijos pagrindo. K. Bradūno eilėraščiuose žemė yra kertinis žodis, apgaubtas romantinės idealizacijos aureole kaip fundamentinė vertybė. Palikta žemė smilksta iš toli kaip aukuras, o poetas yra kunigas, kuris kursto šį aukurą Toks šventas yra žemės ir poezijos ryšys („Viską gavau iš tavęs,/ žeme žemuže“[16]). Gimtoji žemė virsta genties mitu. Tik pasitraukus ledynams, prasidėjo „mano kiltis“ ant šitų morenų. Vanduo, tekantis į Vakarus, prausė mano pirmagimį. Giria dengė mane nuo „mėnulio delčios“. Nuo vaiduoklių saugojo „ugnele šventa“. Žaltys budėjo ties „protėvių slenksčiu“. Tarp „šventų ąžuolų“ pro aukurą skambėjo stabmeldiška malda į žemę: „Žemynėle motinėlė rūpestinga,/ Sušukuok javų lygiuosius laukelius“[17], Artojo trobelė buvo pastatyta pačiame žemės viduryje, visų dangaus jėgų akivaizdoje, lygiateisė su jomis.
Sakralinis žemdirbystės mitas, įvilktas į liaudies sutartinių parafrazes, nepripažino jokių istorinio laiko ištarmių, kaip ir pats žemės jausmas, sutelktas poeto į viską apimančią egzistencijos formulę: „Žemė vedasi mane kaip įkaitą,/ Užrištom akim, velėna prie širdies!“[18]

Tačiau kiti antologijos „Žemė“ (1952) dalyviai jau nebesiruošė grįžti į lyrinės nostalgijos ir grakštaus melodingumo vėžes, tęsti prieškario literatūros romantinių motyvų ir formų. J. Kėkštas pareiškė, kad jis nekalbės apie tėvynės „buvusį grožį“, o minės tik „būsimą grožį“. „Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmonės, nei laikai nesikartoja“[19], – rašė A. Nyka–Niliūnas. Pokarinėje Europoje susidarė griežta opozicija romantizmo konvencijoms: nepasitikėjimas gėrio, grožio ir taurumo postulatais, skeptiškas požiūris į tautines aspiracijas ir patriotizmą, pasibaisėjimas istorija, kuri neturi jokios krypties ir tikslo, išsi– žadėjimas prometėjiško programiškumo, stumiančio poeziją į patosą, neapykanta „gražiam kalbėjimui“, atsikartojančioms poetinėms klišėms, melodingam grakštumui. „Daug gera galima pasakyti apie romantizmą gyvenime, bet literatūroje jam nėra vietos“[20], – paskelbė T. Eliotas.

Pokario Europos antiromantinės nuostatos padėjo jaunajai rašytojų emigrantų kartai atsiskirti nuo prieškarinės literatūros romantinių tradicijų. Viena iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“ linijų – polemika su romantine rašytojo – tautos gelbėtojo poza, su romantiniais praeities mitais ir įvaizdžiais. Poetas Vaidilionis, pasikabinęs virš lovos Maironio fotografiją, nuolat deklamuoja eilėraščius apie Lietuvą, kunigaikščius, pagonių dievus. „Tu išrėki didžius žodžius apie praeitį, šviesius žodžius apie ateitį, – piktai sako oficialiam išeivijos poetui besiblaškantis herojus. (…) Štai kur tipinga impotencija. Keturiuose eilėraščiuose – tris kartus įspaustas žodis Lietuva. Eilėraščių idėja: rasinis lietuvių kilnumas. Technika švari. Galėtum reklamuoti batų tepalą“[21]. Tokiu psichologiniu atsiribojimu nuo aukštų tautinio romantizmo idėjų ir frazių grindžiamos ir A. Gustaičio ironiškos elegijos, kuriose romantine atributika virsta pasityčiojimo objektu. „Iš rėmų plieskia Žalgiris ir Kražiai, / Smūtkelis verkia numušta ausim,/ Ir pančius deda paprastai ir gražiai/ Birutei, besišypsančiai visiems“[22].

A. Nykai–Niliūnui organiškai svetima herojinė poza, kurią prisiima romantinis „aš“. Apgaulingi jam atrodo visi šūkiai, reikalaujantys gyvybes aukos („Nes politika yra/ Ne mirti, bet išlikti ir gyventi“[23]). Didieji kunigaikščiai, visur valkiojami, jo akyse „susinešioja kaip daiktai“. Jis negali melstis ir Lietuvai – vieninteliam dievui, nes tremtyje „Tėvynė – / bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai/ Tuštybės sienoj“[24]). Net ir Vilnių, savo studijų miestą, jis mato ne pro ilgesingos idealizacijos šydą, o „kraujo jūroje“, kuris liejosi žydų gete („Kruvinos staktos/ Vidudieniai ir aušros; mėnesiena“). Tai vis ginčas su romantiniu literatūros repertuaru. Tai nusigręžimas nuo B. Brazdžionio bei J. Aisčio ir žengimas link H. Radausko, išdrįsusio pasakyti: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos./ Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“[25].

Istorinė savimonė, išugdyta romantizmo, atidengė horizontalias laiko plokštumas. Bet poezijai rūpi vertikalios linijos – „geologinis procesas Akmens ir laiko dialogo/ žodžiuose“[26]. Poezija nėra idėjų ir jausmų komunikacija. Ji gimsta totalinėje vienatvėje („Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos“). Tai ieškojimas prasmės, kaskart atsimušantis į Nieką. Eilėraštis – judėjimas besivartančiomis erdvėmis ir laikais, sproginėjanti pampsta nežinios tuštumoje, o ne finalinė būsena su aforistinėmis išvadomis, įprasta romantinėje lyrikoje. Ilgi verlibro sakiniai plaukia lėtomis pasakojimo tonacijomis, paveldėtomis iš V. Mačernio „Vizijų“, nors iš tiesų nepasakoja jokios istorijos. Gamtos vaizdai išsineria iš smulkių detalių tinklo, pakyla į abstrahuojančių suvokimų plotmę, bet netampa nei idėjų simboliais, nei refleksijų atkarpomis. Didžiulė vaizdų ir sąvokų masė, sutelkta eilėraštyje, intensyviai stumiama į priekį deginančio judesio, kuriame yra egzistencinio nerimo, metafizinės Dievo paieškos ir viską sulydančios lyrinės ekspresijos. Eilėraštis – tai žmogaus susidūrimo su būties paslaptimi išraiška, nuolat kintanti ir pilna neišsprendžiamumo.

A. Nykos–Niliūno lyrikoje nėra nieko specifiškai lietuviška bei liaudiška, atliepiančio romantinės tradicijos nuostatas. Jo eilėraščių vyksmas plėtojasi senajame Europos kultūros areale – Troja, Odisėjas, Euridikė, Vergilijus, Markas Aurelijus – apaugdamas aliuzijomis ir citatomis, kaip ir E. Paundo ir T. Elioto lyrikoje. Daugybė mitologijos, viduramžių tapybos, moderniosios literatūros vardų, kuriems suteikiamas ryškus emocinis ir vaizdinis reljefas. Turtinga europiečio erudicija ir egzistencinės paslapties ieškanti modernisto fantazija nusėda į „pasąmonės peizažą“, kuris nepripažįsta jokios loginės tvarkos („palikite logiką už durų – žengiantys į poeziją“[27], – įspėja poetas). Tokiu būdu nukerpamas paskutinis siūlas, siejęs su romantiniu mentalitetu, besi– reiškiančiu logikos ir tautinės atributikos rėmuose.

Tremties poezija– „šermeninė giesmė“ tautos istoriniams ir religiniams mitams, kurie jau nieko nebegali išgelbėti. Išeivija dar glaudžiasi „prie seno istorijos herbo“, bet poetas A. Mackus pasako: „Surinkit dievukus, vaikai, – žaidimas baigtas!“[28]. Esame mirštanti rasė iš „egzotiško gimto žemyno“. „Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos“[29]. Tokiais neiginiais pakertama tautinio romantizmo tradicija, gyva tautos amžinumo teigimu.

A. Mackaus lyrikoje mirties dominavimui atiduota ne tik tauta, bet ir visa žmogaus būtis. Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Šitas absoliutus mirties viešpatavimas („Ir mirtis nebus nugalėta“) išmuša daiktus iš pastovių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes, nuvelka nuo tikrovės idealizacijos antsluoksnį. Mirtis depoetizuoja esamą pasaulį, pasmerktą išnykimui. Nėra jokių argumentų prieš šį „Dievo smurtą“. Tik nesusitaikymo klyksmas ir nevilties maištas tuštumoje. A. Mackaus lyrikoje susijungia aštrus depoetizacijos mostas ir vidinio nerimo plėšiantis judesys. „Ir aš nenoriu matyt/ sutraiškytų, irstančių kojų,/ ir aš nenoriu matyt/ nulaužto kūno liemens./ Ir aš nenoriu matyt/ kolažan sudėstyto kūno,/ ir aš nenoriu matyt/ išjungto kraujo srovės“[30]. Tai „neornamentuotos kalbos ir sunkios, monotoniškos frazės be subtilaus niuansų virpesio, antiteziškos savo prasmėmis ir intonacijomis, kartojamos vis su aukštesne įtampa ir įgaunančios tamsaus melodingumo, kaip negrų bliuzuose. „Staigios, staigios / Aš noriu tik staigios
šaltos kaip ledas/ mėnesienos kilpos/ ant skausmo nesuvokusios/ sutraiškytos galvos“[31]. Paradoksalūs šuoliai, gilios pauzės, netikėti junginiai („Sapnuoju homoseksuališkus angelus“) ir aštriabriaunis skanduojantis ritmas paklūsta
siurrealtHiiškai apverstam loginiam brėžiniui, o ne lyrinei potekstei. Kontapunktiškas kelių balsų derinys, persmelkiąs neurozinės įtampos, formuoja dramatinį pasakojimo intensyvumą, būdingiausią šiuolaikinės lyrikos bruožą.

Eilėraščio vyksmas blaškosi po Europos, Afrikos, Amerikos kontinentus. Ja_me dalyvauja negrų sakytojas John, ispanų poetas F. Garsija Lorka, Vilniaus geto žydukas Jurekas; jis atviras skirtingų kultūrų baisams (katalikų maldos, negrų giesmės, Talmudo terminai). „Išklydusios generacijos stūgaujantis balsas išsižada tautinės kultūros uždarumo ir pranašumo – dar vieno romantinės tradicijos priesako, nusakyto tokiomis B. Brazdžionio eilutėmis: „Dešimt Marc’ų, Altripp’ų, Chrico’ų ir Klee sveria vienas Čiurlionis“[32].

Literatūra, žvelgdama į metafizinį Nieką, jai nebeturi išganymą skelbiančios ideologijos. Ji daugiau abejoja, negu teigia („Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visai paprasčiausiais dalykais, net kasdieniniais reiškiniais, tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui“[33], – sako A. Mackus). Ji greičiau griauna esamus mitus, negu juos palaiko ar kuria naujus. Tai antiromantinis kursas, būdingas postmodernistinei literatūrai.

Tautinio romantizmo šventykla, priglaudusi Lietuvoje išsigandusias sielas Antrojo pasaulinio karo metu, tuoj pat buvo išdraskyta, atkūrus krašte „proletariato diktatūrą“. Tautiškumo ideologija jau 1944 m. rudenį komunistų partijos pasmerkiama kaip „buržuazinio nacionalizmo“ ideologija, maitinanti savo idėjomis ginkluotą pasipriešinimą tarybų valdžiai. Savarankiškos tautines valstybės idėja (net jos prisiminimai) išbraukiama iš tarybinės literatūros temų indekso. Tautinės savimonės apraiškos klasikų raštuose iškandžiojamos gausių kupiūrų. Tautos atgimimo romantikų kūriniai (Maironio, A. Baranausko, Vaižganto), išleisti pokario metais, sukelia rūstų valdančios partijos nepasitenkinimą[34]. Tautos kančių dainiai ir jos laisvės pranašai (B. Brazdžionis ir J. Aistis) įtraukiami į juodąjį „liaudies priešų“ sąrašą[35], kuris arba nutylimas (net enciklopedijose), arba plūste plūstamas.

Socialistinio realizmo doktrina, apmesta M. Gorkio, pripažino romantiką sudėtine tarybinės literatūros dalimi. Tai turėjo būti revoliucinės prievartos aktą liaupsinanti ir šviesią komunistinės ateities perspektyvą brėžianti romantika. Ji privalėjo užtiesti ant alkanos ir beteisės žmonių buities oranžinį gražumo, laimės ir pasitenkinimo šydą.

Tik prasidėjus po Stalino mirties „atodrėkiui“, tarybinėje literatūroje išbudo aukštų horizontų, dvasinės laisvės ir moralinio principingumo ilgesys, artimas romantinei pasaulėjautai. Atsirado maksimalistinis kategoriškumas (arba–arba), neįprastas konformistinei pokario žmogaus psichikai. „…Tvinsta kovo putotas vanduo. –/ Taip. Besaikei teko man gimti./ Atmatuoto – nemoku duot./ Atmatuoto nemoku imti“ (J. Degutytė)[36]. Pradėta ieškoti žmogaus ryšio su kosmosu ir pasaulio vientisumo formulės, ardančios užuitą priplautą empirinę mąstyseną. „Mano dvi kojos remias į žemės rutulį,/ mano dvi rankos paremia saulės kamuolį,/ o tarp žemės rutulio/ ir tarp saulės kamuolio – / stoviu aš“… (E. Mieželaitis)[37]. Pasigesta „laiptų į dangų“, kurie vestų į jokių dėmių ir kompromisų nepaliestą idealybę. Bet vienur žemės rutulys ir net saulė („Ir pakeliu/ Saulės ratą/ Aš ant rankų“) buvo atiduota į hiperbolizuoto revoliucijos aktyvisto rankas (E. Mieželaičio ciklas „Žmogus“), kitur romantika suplakta su pokario komjaunuolio naiviu tikėjimu (M. Sluckio romanas „Laiptai į dangų“). Romantinės pasaulėjautos vienetai tebesirėmė daugmaž politinio mąstymo kategorijomis ir pasaulį pertvarkančio tarybinio žmogaus apoteozė. Romantinė abstrahuojančių hiperbolių, poetinių metaforų ir emocinių kontrastų stilistika, gavusi tokį siaurą regėjimo akiratį, negalėjo esmingai atnaujinti socialistinio realizmo nuvargintos literatūros pagrindų, nors „adekvatiško atspindėjimo“ monopolis ir buvo pakirstas.

Distancija tarp kosmoso vidury pastatytos žmogaus figūros ir jo kasdieninio bereikšmiškumo buvo tokia didelė, kad savaime gimė nepasitikėjimas patetišku „žmogaus kultu“, kuriuo stengtasi pakeisti nuverstąjį „asmenybės kultą“. Radosi skeptiška abejonė visu tuo, kas aukšta, didinga, optimistiška. Mezgėsi troškimas pasižiūrėti į vis dar nematomą antrąją medalio pusę. Antiromantinis nusiteikimas apėmė ir bundantį nusivylimą „tobuliausia pasaulyje’ socialistine santvarka, ir nusigręžimą nuo oficialios ideologijos optimistinių pozų, ir ironišką žmogaus santykį su pasauliu bei pačiu savimi. Antiromantizmas vedė rašytoją tolyn nuo išmintų tarybinės literatūros provėžų.

B. Sruoga, skelbęs karo metais romantinio atsinaujinimo programą, grįžęs iš Štuthofo lagerio, pirmasis parašė ryškų antiromantinį veikalą „Dievų miškas“ (1945). Tarybinė literatūra, besidangstanti humanizmo šūkiais, aišku, negalėjo priimti kūrinio, kuriame nepalikta jokių vilčių, kad žmogus nevirs žvėrimi totalitarinėje sistemoje. Lagerinė tikrovė, šitos sistemos padarinys, čia paneigia visas žmogiškas vertybes. Ironiško pasakojimo įtampa grindžiama priešpriešomis, kurių viena glūdi potekstėje visiškai bejėgė ir pasyvi (tiesa, padorumas, meilė), o kita („žmogus čia žvėrimi daraisi“) agresyviai puola ir viešpatauja visame veiksmo plote. Iš tų priešpriešų klostosi tragiškas žmogiškos būties nuvertinimo aktas: poetas velka krūvon išmirusius per naktį katorgininkus („Kaipgi čia dabar. Poetas,– lyrikas – ir lavonus tempia!“[38]); sargybos vilkiniai šunys šeriami specialiai jiems kepamais pyragaičiais, o išbadėjęs kalinys išplėšia mirusiam draugui kepenis ir ryja žalias; lagerin atvaromos sveikos ir gražios moterys, o po mėnesio jos jau klipatų klipatėlės, „tokios sulysusios, kad atrodė, jog jos visos eidamos barška kaip kaulai, sumesti į maišą ir tempiami per stambių akmenų grindinį“[39]. Lagerio kalinys – knygos pasakotojas – jaučia, kad įvyksta nepataisoma normalios egzistencijos, religijos ir kultūros griūtis. Šituo griūties jutimu grindžiama žiaurios ironijos, tulžingo apnuoginimo, viską niekinančių keiksmažodžių ir nevilties kalambūrų stilistika (deginami lavonai ilgai smilkdavo ir tekdavo juos „su šakėmis vartalioti it kotletai, kad jie geriau keptų“).

Tarybinės lietuvių literatūros poetika, oratoriškai pakylėta ir lyriškai naivi, ilgai liko kurčia psichologinio šoko, reiškinių apvertimo, numušto tono efektams. Ji nuolat graibėsi vienokių ar kitokių iliuzijų, nedrįsdama pasilikti dykvietėje, atsistoti prieš neišsprendžiamumo sieną. Tik dūžtant demokratizacijos viltims, kurias sužadino TSKP XX suvažiavimas, ima niaukstytis ir trupėti nepertraukiamo pažangos vyksmo perspektyva, kuria tikėti, šlovinti ir romantizuoti buvo tarybinės literatūros pareiga.

V. Bložės eilėraščių knygoje „Žemės gėlės“ (1971) pirmąsyk pažvelgia į istoriją kaip absurdišką vyksmą, kurio neįmanoma iškoreguoti, nes jis neturi apčiuopiamų priežasčių, neturi pradžios ir pabaigos. Eilėraštyje „Toli nuo kunigaikščio“ prievarta ir žudymus atsiveria kaip amžina būties paradigma nežinia kam reikalinga. Žmogelis stovi prie savo tvarto, į kiemą įvažiuota barzdoti vyrai su muškietomis: veš jį pas didįjį kunigaikštį. Kiek pavažiavus vienas tų barzdotų vyrų sako: „Bėk… Tik palik kailinius. Kad nereikėtų lopyti“. Valstiečio mirtyje nėra jokios heroikos (kaip T. Tilvyčio „Usnynėie“), joklo pateisinimo ir jokios prasmės. Poeto mintis prieina ribą, kai nutrūksta sveiko proto ir žmogiškos egzistencijos logika. Ji išvysta milžiniškus beprasmybės klodus, bet jų neguli nei aprėpti, nei išreikšti racionaliu mąstymu alogizmas tampa pažinimo ir išraiškos instrumentu, kuris vienintelis tinka tai priešingybių kirbinei, kuria virto dabartinis pasaulis. Prievartos kilpoje besivartančiam žmogui iškrenta iš galvos du varžteliai. Baisioje tuštumoje žmogelis ieško Dievo, kuisdamasis stalčiuose ir kailinių kišenėse, išardydamas laikrodį. Vienišas ir viskuo nepatenkintas, jis susiranda akmeninį kirvį, iškerta savo veidą iš suanglėjusio laiko ir „nešasi po pažastim, kojom kažką sutraiškydamas“. Alogizmas užgesina blizgantį dažą ir švelnųjį lyrizmą.

A. Žukauskas eilėraščių knygoje „Poringės“ (1978) atima iš poeto prakilnaus išminčiaus, pranašo, vedlio, prometėjiško didvyrio regalijas. „Poetas viso labo/ Tik sulyta/ višta / Besikapstanti istorijos mėšlynuose…”[40] Tame mėšlyne jis atkasa mirusių valstybių vėliavas, sudilusių santvarkų griuvenas, pa– kelia į orą senų žygdarbių bei idealų dulkes. Čia jis neranda jokių amžinų tiesų, nes „pastoviausias būvio dėsnis – jo nepastovumas“. Čia jis šaiposi iš tautos amžinybės mito ir tautinių idėjų adoracijos („pakyla į padangę / Nacionaliniai spalvoti muilo burbulai“[41]). A. Žukauskas, viskuo abejojantis reliatyvistas, kategoriškai atsisakė ketureilių simetrijos, lenkiančios į tam tikrus baigmės ir išvadų taškus. Sunkiasvorės verlibro eilutės suima gausybę autentiškų pavardžių ir vietovardžių, daiktų pavadinimų, įvykių atpasakojimų kaip nesibaigianti tėkmė, nepasiduodanti jokiam iškilmingo pakylėjimo aktui ir griežtam kompozicijos sprendimui. Poetinė kalba sąmoningai deromantizuojama („Pilvotos, tešmeningos grožio karalienės – karvės – sekė mus/ Drėgnais romantiškų gražuolių žvilgsniais“[42]), o donelaitiškai sodri leksika bei pasakojamoji intonacija visiškai suartina ją su prozos kalba. A. Žukauskas panaikino skiriamąją juostą, kuria romantinė tradicija buvo atitvėrusi poezijos ir prozos kalbas kaip uždaras teritorijas.

Paskutiniojo dešimtmečio antiromantizmas, ryškėjantis G. Patacko, K. Platelio, D. Kajoko, V. Daškevičiaus, L. Jakimavičiaus eilėraščiuose, buvo nukreiptas prieš tarybinės sistemos „fasadinę kultūrą“, valdančios nomenklatūros ideologinius ir moralinius tabu, konformistų sočią ramybę ir padorias manieras. Taip atsirado įtūžio ir protesto literatūra, siekianti ne „estetinio grožio“, o bjaurasties efekto, gimininga hipių ir pankų Judėjimui, paplitusiam Pabaltijy septintajame dešimtmetyje, sukūrusiam dorovės normas neigiančios laisvos meilės ir savęs destrukcijos kultą[43].

R. Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ (1989) su maištinga desperacija ir ciniška ironija išrenginėjama esama sistema, jos išugdytas žmogus ir ją sauganti kultūra iki „vidaus bestiariškumo“, iki pasišlykštėjimo. Tardytojas enkavedistas yra tikrasis šios sistemos simbolis, ir jį laidojant iš karsto kyla juodi garai. Po Lenino aikšte tęsiasi požeminiai saugumo kazematai. Kavinėje ir gatvėje stebi tave nušiurę sekliai, tikrina skaitomas knygas, siunčia meilužes, kad iškvostų, ką galvoji. Senamiesčio gatvelė persekiojamam žmogui virsta labirintu, o jo paties mintys ir jausmai – haliucinacijomis ir košmarais, kurių jis niekam negali patikėti. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nebemato nuo 1940 m. vasaros. Visi mūsų dievai yra mirę. Jokios vilties nėra ir nebus. Belieka keikti „lenkus, rusus ir vokiečius, gyvenimą, Dievą, saulę ir mėnulį, tėvą ir motiną, Paukščių Taką ir visui visas galaktikas“[44].

R. Gavelis su tūžmastimi nuvainikuoja žmogų. Jis pasidarė dvilypis ir trilypis. Po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepiasi „boschiški peizažai“ – baimė ir sadizmas, seksualiniai iškrypimai Ir pamišimas. Neverta mylėti visų žmonių ir viso pasaulio (tai romantiškų debilų užsiėmimas), o reikia tyrinėti žmogų „tarsi didelę kirmėlę, prismeigtą prie sienos sidabro adatom“. Autorius detronizuoja ir lietuvybės kultą, valdžios legalizuotą ir prižiūrimą. Romano herojai niekina „patriarchališkas vertybes, šulinius su svirtimis, geltonkases tyras lietuvaites, kaimo išminčius bei kitokią pseudotautinę mišrainę“[45]. Jie tyčiojasi iš lietuviško „ilgesingo liūdnumo“. Virš Vilniaus–“Dievo išvietės“ „kybo nuolankios, šleikščios baimės rūkas“, o jo vienišas pilies bokštas – bejėgiškumo fatalinis simbolis – kyšo kaip iškastruotos Lietuvos simbolis.

Vartydamas „šventus altorius“, R. Gavelis, kaip ir hipių klasikai (Dž. Keruakas), naudoja „porno kultūros“ elementus ir ekshibionistinę stilistiką, kuri skamba vėlgi kaip antausis „geros visuomenės“ konvencijoms ir lietuvių literatūros drovumui. Po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lyties organai. Išprievartavimo natūralistinės detalės. Smulkmeniškas reportažas iš lavoninės. Siurrealistinio romano besikaitaliojantys planai (net trys fabulos variantai) ir haliucinacinis tikrovės suvokimo būdas sugeria daugelį natūralistinių aprašymų, kaip žmogaus ir sistemos suirimo apraiškas, bet dalis jų styro tik šoko efektui, kaip ir gana monotoniškai besikartojanti aforistinių ironiškų samprotavimų retorika. Pasiekta, matyt, kraštutinė lietuviško antiromantizmo riba.

XX a. mene atsirado nauja grožio samprata, grindžiama psichologinio šoko efektu. Ji niekina nusistovėjusių politinių ir socialinių idėjų blokus. Atmeta tikėjimą išganingąja meninio žodžio misija. Parašyto žodžio gelmėje tvinkčioja ne ekstazė, o nuožmi įtampa, kuri jau niekuo nepasitiki, sprogdindama iš vidaus kiekvieną primestą idėją bei iliuziją.

Tokia raidos perspektyva buvo peršama ir lietuvių literatūrai (ypač išeivijos kritikoje). Bet ar galėjo lietuvių literatūra, egzistuodama okupacinio režimo sąlygomis, totališkai demitologizuoti vertybes, kurios padeda tautai išlikti? Ar galėjo ji desakralizuoti tautinę savimonę ir nuimti moralinės tiesos aureolę nuo paminto tautiškumo? Ar galėjo visiškai atsisakyti „romantinių ritualinių gestų“ ir kritiškai „peržiūrėti ar sugriauti senuosius mūsų mitus bei stereotipus“[46]? Ar galėjo ji atsisakyti programinės užduoties, tokios pačios, kaip ir Maironio laikais, – sergėti tautos gyvybę?

Vis labiau išstumiant lietuvių kalbą iš valstybinio gyvenimo sferos, poetai (Just. Marcinkevičius, J. Degutytė, M. Martinaitis) puolėsi kurti himnus jos grožiui, žengdami S. Daukanto ir A. Višteliausko pėdomis. Išbraukus Lietuvos istoriją kaip atskirą discipliną iš mokyklų programų, dramaturgai, poetai, romanistai (J. Grušas, K. Bradūnas, A. Rūkas, J. Kralikauskas, Just, Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė) ėmėsi piešti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kultūros veikėjų portretus, kad tauta nepamirštų ir neišsižadėtų savo praeities. Masiškai griaunant vienkiemius, idant Lietuva nebegalėtų „grįžti atgal“, prozininkai ir poetai (J. Aputis, A. Maldonis, A. Bernotas, J. Strielkūnas) apgaubė senąjį kaimą tokiu grožiu ir atsisveikinimo graudesiu, kad paprasti ir skaidrūs vaizdai skambėjo kaip elegiškas requiem prarastoms esmėms, o gal ir tautos buvimui.

Tautiniai judėjimai, prasidėję XX a. pabaigoje paskutinės kolonijinės imperijos pakraščiuose, nuvertė žemėn unifikuojančio socialistinio realizmo postulatus ir grąžina literatūrą į tautinių vertybių gynybą. Šituo pagrindu restauruojamos romantizmo tradicijos Ukrainoje, Moldavijoje, Gruzijoje.

Kova dėl realios nepriklausomybės, be abejo, ir Lietuvoje dar kartą aktualizuos romantizmo tradicijos nuostatas: istorinėje atmintyje įrašytas tautos likimo šifras; tėvynės gamta – prasmingos egzistencijos pamatas; poetinis žodis ateina iš tautos kolektyvinės pasąmonės; kūrėjo lūpomis byloja pati tauta, jos protėviai ir dievai.

[1] Anglickis S. Tarp dviejų mūsų naujosios Iiteratūros polių // Dienovidis, 1939. – Nr. 1. – P. 6.
[2] Tilvytis T. Išpardavimas dūšios. K., 1928, p. 13.
[3] Radžvilas J. [K. Korsakas]. Pamokslas broliams // Trečias frontas, 1930, Nr. 1, P. 28.
[4] Mykolaitis–Putinas V. Raštai.– V., 1989. T. 1. P. 337.
[5] Brazdžionis B, Per pasaulį keliauja žmogus. V , 1943. P. 326.
[6] Brazdžionis B. Poezijos pilnatis.– V., 1989. P 200.
[7] Ten pat. – P. 316.
[8] Nėris S, Raštai. V., 1984. – T. 2. P. 30.
[9] Ten pat. – p, 115.
[10] Ten pat. – p. 71.
[11] Ten pat. – p. 73.
[12] Bradūnas K. Vilniaus varpai, Vilnius, 1944, P. 7.
[13] Jankauskas K. Diplomas // Varpai. Šiauliai, 1944, P. 288.
[14] Sruoga B.   Teatro romantika // Kultūros barai, 1968, Nr. 10, P. 6.
[15] Cit iš. Peyre H. Historical and Cultural Essays, Nebrask, 1968, p. 197.
[16] Bradūnas K. Krikšto vanduo Joninių naktį. – Čikaga, 1987, P. 37.
[17] Bradūnas K. Apeigos. Miunchen, 1948, P 18.
[18] Bradūnas K. Priesaika // Lietuvių poezija.   Chicago. 1971. P. 346.
[19] Nyka–Niliūnas A. Palaužtų sparnų poezija // Egzodo literatūros atšvaitai, V. 1989, P. 29.
[20] Cit iš Peyre H. Historical and Critical Essays, P. 145.
[21] Škėma A. Baltoji drobulė. Londonas, 1958, P. 161–162.
[22] Gustaitis A. Pasiglostymo palaima. V., 1987, P. 73.
[23] Nyka–Niliūnas A. Būties erozija. V., 1989. P. 316.
[24] Ten pat, P. 264.
[25] Radauskas H. Lyrika, V., 1989, P. 77.
[26] Nyka–Niliūnas A. Būties erozija. V., 1989. P. 353.
[27] Blekaitis J. Nyka–Niliūnas: Apie savo pasaulį poezijoje // Metmenys 1985, Nr. 40, P. 21.
[28] Mackus A. Augintinių žemė. Chicago, 1984, P. 187.
[29] Ten pat, P. 174.
[30] Ten pat, P. 181.
[31] Ten pat, P. 164.
[32] Brazdžioniu B. Poezijos pilnatis. – V., 1989. P. 387.
[33] Mackus A. Laisvės siekimas ir žemės trupiniai // Metmenys. –1965.– Nr 9. – p. 10.
[34] Sniečkus A. Apie Ideologinio darbo pagerinimą. – V.. 1948. – P. 25–26.
[35] Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos plenumas (1947, gruodžio 23–24) // Rašytojas pokario metais. – V., 1990. P. 136–140.
[36] Degutytė J. Ugnies lašai. – V., 1959. – P. 59.
[37] Mieželaitis E. Žmogus. – V., 1965. – P. 10.
[38] Sruoga B. Raštai. V., 1957, T. 5, P. 191.
[39] Ten pat, P. 390.
[40] Žukauskas A. Poringės. – V., 1978. – P. 64.
[41] Ten pat. – P. 202.
[42] Ten pat, – P. 20.
[43] Yoffe M. Hippies in the Baltic // Cross Currents. – 1988. Nr. 7. – P. 176.
[44] Gavelis R. Vilniaus pokeris. V., 1989. P. 30.
[45] Ten pat. – P. 124.
[46] Venclova T. Nepriklausomybė Ir atsakomybė // Gimtasis kraštas. – 1990. – Rugpj. 16–23.

1991 m. Nr. 2

Apie intelektualinę eseistiką

1

Daugelis poezijos ir prozos ešelonų tebedunda nutiestais bėgiais, barškėda­mi per sandūras, nespėja pakeisti nei krovinių, nei krypties. Gal jie nepastebi, kad pakelėse nebėra budėtojų, mosuojančių raudonomis vėliavėlėmis?

Nušoko nuo supilto pylimo ir lekia be jokių provėžių tik publicistika ir eseistika. Šitie grožinės literatūros satelitai anksčiausiai pajuto, kad kultūros sferoje eismas nebereguliuojamas. Jie pirmieji prisitaikė prie skubančio Lietuvos laiko.

Niekur kitur taip įnirtingai nelaužomas senasis mąstymo luobas kaip laik­raštinės publicistikos bei žurnalinės eseistikos skiltyse. Žūtbūtinės pastangos ištrūkti iš marksistinių sąvokų aptvaro (nebeišgirsi žodžių: eksploatacija, kla­sių kova, proletariato diktatūra). Atsižadėta gromuliuoti tą pačią „laimėjimų ir pergalių” informaciją ir kalbėti galutinių direktyvų tonacija. Kratomasi bet kokių oficialių nuostatų privalomybės. Vidinio išsilaisvinimo energija net popie­riaus badmečiu gimdo vis naujus ir naujus periodinius leidinius (1990 m. pa­baigoje Lietuvoje įregistruota 111 žurnalų ir 163 laikraščiai).

Per porą metų neatpažįstamai pasikeitė lietuviško mąstymo laukas. Sugriu­vo sovietinę okupaciją palaikančių koncepcijų pastoliai. Subyrėjo pati socialu­mo ideologijos piramidė, kuriai spauda lankstėsi su pamaldžiu tikėjimu. Tau­tos kančių kelias iki Trofimovsko, partizanų lavonai, sumesti į šulinį Pandėlyje, iššaudyti per Kalėdas dzūkų kaimai, kreivašonės saugumiečių išpažintys, nepriklausomybės šūkiai ir partijų deklaracijos staiga užpildė laikraščius savo rėkiančiomis antraštėmis. Lietuva atsidūrė ant istorinio lūžio briaunos, kur link mums eiti (atgal į kapitalizmą?), ką mums daryti (išdraskyti kolūkius?!, kas mūsų laukia (Tbilisio skerdynės ar Europos parlamentų pripažinimas?). Tokie bu­rniniai klausimai Iškilo nežinios, baimės ir stebuklingų lūkesčių įtampoje. Jų negalima buvo pridengti neutralumo kauke ir paslėpti ezopinėje kalboje. Fabulinis pasakojimas būtų nutildęs jų dilgsintį aštrumą. Juos reikėjo atvirai svarstyti ir spręsti liečiant pilkais pirštais gyvybinį tautos išlikimo instinktą.

Šitą misiją galėjo atlikti tik problemiškai mąstantys intelektai, sugeban­tys išlaikyti analizės ir apibendrinimo galią chaotiškojo nusistovėjusių idėjų griūtyje, įžvelgiantys išsigelbėjimo perspektyvą, o ne urzgiantys ant visų kerštin­goje neviltyje. Istorinio apsisprendimo situacijoje tikslus formulavimas, esmės apnuoginimas, aiškios išvados jaudino žmones labiau negu dramatiškiausios išgalvoto romano peripetijos. Tad publicistika, žaibiškai fiksuojanti besikeičiančią padėtį ir ryjanti visokiausius faktus, taip pat eseistika, skausmingai žiedžianti žmogaus patirties ir tautos likimo modelius, netikėtai atsidūrė žaidimų aikštės viduryje ir pastūmėjo kitus literatūros žanrus link atsarginių suolelio.

Tačiau iš kur galėjo atsirasti kieti ir skvarbūs intelektai lietuvių spaudoje, kur ištisus dešimtmečius vešėjo iliustratyvinis rašymas pagal duotas tezes ir patižusi empirinė mąstysena be vertės kriterijų? Vieni staiga iššoko iš vidines emigracijos kiauto, kuriame slėpė savo maištingą nepasitenkinimą ir kategoriškus sprendimus (J. Juškaitis). Antri perėjo Vorkutos lagerius ir iš ten grižo viską iki galo perpratę, pilni skaudžios aukų išminties (P. Juodelis). Treti brandino save filosofijos studijomis ir atėjo matuoti drumzlinų politikos verpetų ilgaamžiais laisvės, demokratijos, tautos suverenumo masteliais (R. Ozolas, A. Juozaitis, V. Radžvilas, K. Stoškus). Ketvirti buvo atplukdyti tautinio pakilimo bangos iš tiksliųjų mokslų, pripratinusių prie tvirtų kategorijų ir sistemingos analizės (S. Stoma, K. Zičkus, A. Maldeikienė). Vieną kitą aštriai skrodžiančią plunksną davė ir senoji žurnalistų profesionalų gildija, anksti perpratusi istorijos štormo kryptį (A. Čekuolis, V. Katilius, V. Vaicekauskas). Galima sakyti, kad į spaudą atėjo švieži protai, nesutrinti totalitarinės prievartos malūne. Pokalbiai su nestandartizuotomis asmenybėmis (Tėvu Stanislovu), įžymių išeivijos humanitarų (A. J. Greimo, V. Kavolio, T. Venclovos) tekstai, gausi užsienio mąstytojų (V. Havelo, S. Zweigo, J. Kotto, E. Staigerio, E. M. Ciorano) eseistika, atskiroms problemoms skirti žurnalų ar laikraščių numeriai keičia viešojo mąstymo horizontą, kuris vis labiau darosi vakarietiškas, bent jau intelektualiniu tonu, pokrypiu į racionalizmą, mobilumu. Anksčiau ar vėliau šitie pokyčiai iš satelitinių struktūrų persimes ir į pagrindinį literatūros korpusą, ardydami emocinės saviraiškos ir naivaus atspindėjimo persvarą.

2

Svarbiausia rašančiojo žmogaus vertė, A. Sacharovo apibrėžimu,– „absoliutus intelektualinis sąžiningumas”[1].

Ar galima išlikti sąžiningam visuotinio melo karalystėje, kur meluoja net statistika? Kaip apsaugoti savo galvą nuo diena dienon kalamų tarybinės santvarkos pranašumo idėjų? Ką daryti išvydus pro skylėtas melo užtvaras „kraujo upę“ ties Saugumo rūmais? Savisaugos instinktas išgąstingai grūda šį reginį gilyn į pasąmonę. Mūsų – mažų kultūros salelių – liko tiek nedaug, jog nevalia pražudyti paskutinių istorinės atminties ir kuriančio žodžio krislų… Kas geriau – iššvokšti drebančiais žodžiais dalelytę tiesos, paslėpus visą baisumą potekstėje, ar giliamintiškai tylėti „istorinės būtinybės“ šešėlyje, kuris viską uždengia? O gal dalinė tiesa yra toks pat valdiškas melas, lik dar baisesnis, nes yra sutaurintas besipriešinančio balso? Kas aš esu konformistas, baikščiai gyvenąs leistinumo ribose, ar sąžiningas teisybės lauko platintojas košmariškoje tamsoje? Šito klausinėjo savęs kiekvienas intelektualas, besireiškiąs viešai prievartos sistemoje, su ja nesusitaikęs, bet ir kategoriškai jos neatmetęs.

Visuomenę sudrebindavo, žinoma, ne smulkūs tiesos lašai, turėję pratašyti akmeni, o garsiai šaukiantis sąžinės balsas, nesiskaitantis su pasekmėmis (A. Sacharovo, A. Solženicyno, P, Grigorenkos pareiškimai). „Absoliutus intelektualinis sąžiningumas“ – tai atvira sistemos kritika, kurią reikės apmokėti tremtimi, įkalinimu, mirtimi. Tai herojinis aktas, kuriam sunku ryžtis, ypač mažos tautos inteligentijai: kiek mūsų profesūros jau guli Sibiro įšale… Tačiau pasipriešinimo rizika ir auka suteikia žodžiui smogiančios moralines galios, kurios jis neįgytų, kompromisiškai vinguriuodamas grėsmingo režimo papėdėje. Diktatūriniuose režimuose žodis dažniausiai ir matuojamas dvasinio sudrebinimo balais.

P. Juodelis slėpė savo rankraščius ir net degindavo, nujausdamas kratą. Bet atkakliai ginčijosi vienas pats su imperija, kurios socialistinių idealų fasadu buvo patikėjęs (Meno reikalų valdybos viršininkas 1940–1941 m.). Labai aiškiai nusibrėžė moralinę intelektualo poziciją: kritiškas santykis su esamu režimu. Studijoje „Hamleto mįslė“, parašytoje Vorkutos konclageryje, P. Juodelis tarsi visai neutralioje zonoje svarsto amžiną istorijos dilemą: valdžia yra palaima, nes gelbsti visuomenę nuo chaoso, o kartu ji yra blogis, nes reikalauja pavaldumo (tai didesnis nusikaltimas negu žmogaus išnaudojimas), ugdo baimę, kad išsilaikytų. V. Šekspyro drama – tai valdžios principo (Klaudijus) ir meno principo (Hamletas) dvikova. Ji tęsiasi per visą meno istoriją iki pat šių dienų.

Kultūra darosi gyvybinga prieštaraudama valdžiai ir reikšdama neigimo dvasią. Susitaikėliškumas užmuša kūrybinę mintį. Socialinė sistema, nedrįsdama leisti sau opozicijos, išsižada galimybės turėti kultūrą. Šitokios P. Juodelio tezės, išsakytos estetinių apmąstymų fragmente „Jo didenybė karališkoji opozicija“ (1958–1959), akiplėšiškai kirtosi su socialistinio realizmo teorija ir praktika.

T. Venclova, studijų metais dažnai buvojęs Sibiro katorgininko namuose Užupyje, perėmė jo moralinį įpareigojimą inteligentijai – „kvestionuoti viską, įskaitant pirmiausia save pačią“. Bet vienišos asmenybės ginčas su sistema atrodė per daug drovus ir bevaisis „atodrėkio“ metu. Jaunoji karta jau klausėsi perkūnijos, dundančios „Karpatų kalnais“, ir visam laikui įsiminė kimų Imre Nadžio balsą, skelbiantį Vengrijos neutralitetą, V. Vorošilskio eilėraštį apie lenkų kraujo ampules, siunčiamas Budapešto sukilėliams, ir anglų reporterio nuotrauką – ant gatvės kaštonmedžių kadaruojantys kadriniai saugumiečiai geltonais pusbačiais… Maskvoje ir Leningrade jau ėjo per rankas kraupūs V. Salaraovo lageriniai apsakymai, o tarybinės vandenilinės bombos „tėvas jau rašė žmogaus teisių deklaracijas tarytum degančius fakelus. Milžiniškoje socializmo teritorijoje prasidėjo požeminis grumėjimas. Jo nereikia skaidyti į tautinius gardelius ir partines programas,– įtikinėjo pirmieji disidentų būriai,– nes tik visuotinis trenksmas įlauš gelžbetoninę diktatūros plutą.

T. Venclova pakluso antitotalitarinio solidarumo šūkiams. Jis ambicingai įstatė save, tarybinio elito atžalą, į internacionalinę socializmo sistemos priešų grandinę, niekindamas nusiaubtos lietuvių inteligentijos atsargią laikyseną. Lietuvą jis regėjo bendroje Rytų Europos situacijoje: visų toks pat likimas ir ta pati viltis. Ryškiai jautė pasipriešinimo bangą, kylančią aukštyn „socializmo stovykloje“. Taip atsirado jo rašiniuose kertantis neigimo mostas ir stebinanti greitų permainų nuojauta. Mintis ėmė funkcionuoti tarptautiniame kontekste, kuris suteikė naują, kur kas platesnį formatą ir lietuviškoms pasipriešinimo akcijoms.

Totalitarizmas, neįstengęs sunaikinti tautos, siekia pakirsti, pasak T. Venclovos, kai ką svarbesnio – „Individualinę tiesą, asmeninę atsakomybę, žmogaus moralinį potencialą“. Tautos ateičiai pavojingas yra sovietizuotas lietuvis, išsaugojęs gimtąją kalbą, bet pataikūniškas, klusnus, įdavinėjantis savo bičiulį, pasinėręs vien į materialinius rūpesčius. Ar ne gėda gyventi trilinku, gal net lūžusiu stuburui.

Komunizmas – humanistinė utopija, pasibaigusi Gulagu,– negali sunaikinti laisvos minties ten, kur yra gilus kultūros klodas. Kultūra susijusi su istorine atmintimi, kuri yra „vidinės laisvės ir moralinio savarankiškumo būtinoji sąlyga. Kultūra – amžinas dvasios savarankiškumo, moralinio ir politinio pasipriešinimo šaltinis. T. Venclova godžiai sugeria Vilniaus universiteto istorinius Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius. Tankus kultūros asociacijų audinys integruoja politine mintį į nepraeinančių vertybių visumą ir suteikia tai minčiai savotiško grakštumo. Antra vertus, politinė mintis, atgavusi sprendimų laisvę ir kategoriškumą, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pačią kultūrą, deformuotą fizinės ir loginės prievartos. Kultūrologiniai svarstymai, išjungus politinę sąmonę, darėsi perdėm sterilūs lietuvių spaudoje. T. Venclova grąžino hermetizuotai kultūrinei savimonei dramatišką istorinio laiko jutimą ir poleminę aistrą. Straipsnyje „Pasaulio literatūros vertimai šių dienų Lietuvoje“ (1978) jis rašė: „Kaip jūros gelmėse, po kelių kilometrų vandens stulpu, gyvuoja patvarūs, bet gana košmariški organizmai, taip ir pas mus gyvuoja patvari, bet deformuota kultūra, kurioje derinasi nesuderinami dalykai – konformizmas ir pasipriešinimas. Kartais jie derinasi net vieno žmogaus sieloje…“

Ar istorinis laikas yra vienintelė egzistencijos erdvė, o ginčas su esama politine sistema vienintelis jos tikslas? Kur transcendentiniai būties parametrai? Kur esmių ilgesys ir idealiniai sielos potroškiai? Kur virpėjimas ties nebūties bedugne? Nejaugi žmogus, ¡murkdytas į nykią nepriteklių kasdienybę, nepasigenda aukšto dangaus?

Katalikiško krašto kultūra, bent jos gilioji atmintis, stengėsi atstumt marksistinę žmogaus – klasinių santykių determinuotos socialinės būtybės sampratą. Tikinčioji lietuvių visuomenės dalis ieškojo atgaivos dievoieškos kupinoje J. Baltrušaičio lyrikoje ir katalikų mąstytojų raštuose (pvz., J. Girniaus „Žmogus be Dievo“), kuriuos spausdino nesugaunamos pogrindžio spaustuvės. Tik dabar idealistinio mintijimo tradicija, ateistų kirviais kapota, grįžta į
viešumą.

„Istorinėje pasaulio naktyje“ lengva pamesti iš akių „ne tik dievų pėdsakus“, bet ir nuovoką „apie jų buvimo būdą“. Dabar poezija,– sako A. Maceina
„Laiškuose rašytojams“ (1950),– yra tikroji dieviškųjų pėdsakų saugotoja. Ji įžvelgia regimuose būties pavidaluose „dieviškuosius pirmavaizdžius“. Ji atstato vienybę bei sandarą „tarp žemės ir dangaus“. Ji išreiškia „dieviškosios būties buvimą bei veikimą“. Ji yra „kvietimas kopti aukštyn“. Ji ruošia mus susitikimui su Dievu. Poezija ir religija – „aukščiausios žmogiškojo buvimo sritys“. Meninio kūrinio prasmės glūdi ne vien psichologiniame ar etiniame lygmenyje, bet ir metafizinėje plotmėje. Žmogaus sąžinė, prabylanti kūrinyje, yra ne tik „mūsų asmeniškumo balsas“, bet ir „Dievo balsas“[2].

Paskendęs beribiškumo galimybėje, žmogus pamiršta savo būties ribas. Nubrėžti tas ribas – šiuolaikinės filosofijos uždavinys, A. Šliogerio supratimu. Mes gyvename taip, tarsi mirties nebūtų. Mes ją savotiškai ištrėmėm iš savo gyvenimo. O iš tikrųjų žmogus gyvena tam, kad pasiruoštų mirčiai. Tik būtybė, aiškiai suvokianti savo baigtinumą, sugeba atsiverti transcendencijai – nesvarbu, kaip ją pavadinsimi „ar dievu, ar būtim, tiesa, gėriu ar grožiu.“[3]. Tik mirties suvokimo akimirką žmogus nusipurto nuo savęs politiniųį idiotizmų, istorizmų ir ideologizmų naštą, kuri „mirtingąjį daro panašų į nešulinmulą užrištomis akimis ir supančiotomis kojomis“[4]. Lėtos ir sunkios mintys – nemirtingos mintys – gimsta po aukštu dangum, neužsiangažavus jokiai tezei, kartojant paskui Kantą: „Esu tarp tikėjimo ir netikėjimo“[5]

Filosofiniai aspektai atveria mąstymui vertikalines linios, kurios šiaip jau rūpėjo tik poetiniam vaidui. Šie aspektai įstato į naujas paradigmas net istorinę faktografiją, lūžtančią per „būties žmogaus“ sąmonę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religiniai ir istoriografiniai raštai, išstumti marksistinio supratimo į literatūros paribį, D. Kuolio studijoje „Baroko kelias Lietuvos kultūron, „Sietynas’, 1990, Nr. 8) iškyla kaip dramatiškas fundamentalių būties tiesų ieškojimas, aktualus ir šiandien. Renesanso tekstuose žmogus siekia „amžinos šlovės“ žemės pasaulyje, ir jo buvimas neturi savaiminio ontologinio pagrindo. M. Strikovskiui istorinė atmintis yra vienatinė nenykstanti tikrenybė ir vienatinis žmogaus amžinumo garantas. Tik istorinius žygius aprašanti knyga laiduoja asmeninį nemirtingumą. Baroko tekstuose asmenybė jau nebevalioja pasikliauti istorija kaip amžinybės pagrindu; šiapus buvimas jai tampa tik blyškiu transcendentinės būties ženklu. Ji atsigręžia į mirtį kaip į vienintelį žemiškos išminties šaltinį. („Nėra nieko tikresnio už mirtį“, – rašė L. Sapiega). Tauta – sutelktinė asmenybė – taip pat turi pirmiausia apsispręsti transcendencijos atžvilgiu, nes jos istorinis likimas aiškėja „tik jungtyje su Dievu“.

Minties eiga, kylanti į transcendentines aukštybes, įgavo metafizinės įtampos, kuri ardo įprastas empiriško determinizmo lygtis. Kartkartėmis ji įpuola net į išganytojišką toną ir tada jau bijo nusileisti į nežinios tamsą, atsidurti istorijos akligatvyje, poliarizuotis į priešingybes. Retai ji ginčijasi pati su savimi (gal tik A. Juozaičio kontroversiškuose straipsniuose), o dar rečiau stojasi į skeptiško stebėtojo pozą, būdingą Vakarų liberalizmui (gal tik V. Trumpos istoriniuose pamąstymuose). Nuošalyje palieka prakeiktus socialinius klausimus tarytum marksizmo atgyveną ir nesiima modeliuoti merdėjančios ekonomikos procesų, lemiančių mūsų sudergtą taloninę buitį. Idealistinė meditacija susiaurina savo spektrą, nesiverždama tapti „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ sąžine.

Tačiau lietuvių eseistikoje atsirado svarbiausias dalykas – autentiškas mąstymas, trykštantis iš gilumų, kurios nepasidavė išprievartaujamos, perdėm individualus mąstymas, subrandintas kentėjimo tyloje (kartais mirtinoje karcerio tyloje) ir neišteliūskuotas vienadienių kompromisų. Atsirado laisv mąstymo grožis.

3

Ar intelektualinė eseistika turi savitą struktūros kanoną? Kokia jėga supresuoja į kelias pastraipas totalitarizmo nusiaubtos Rytų Europos situaciją ir tautos istorinio likimo apžvalgą? Kokios jungtys sukabina į vieną įtemptos minties tėkmę politiką ir moralę, autobiografijos fragmentą ir metafizinių esmių vizijas?

Intelektualinė eseistika atmeta smulkmenišką, gražbylingą ir beformį dienraščių plepumą. Ji nebrenda į sensacijų, kerštingų demaskavimų, piktų gandų dumblyną, kur nebegalioja moralės principai. Ji stebi ir įprasmina pasaulį per etinių vertybių prizmę, kuri formuoja spinduliuojantį dvasingumo potencialą. Intelektualinė eseistika tolsta nuo kaimo žmogaus protavimų ir emocijų, folklorinių jvaizdžių ir fabulinio pasakojimo intarpų (tokių ekspresyvių A. Bernoto knygoje „Pigmaliono sindromas“). Ji maitinasi miesto kultūros impulsais, ideologine partinių debatų įtampa, estetinių įspūdžių klodais, relleksijų antsluoksniu virš konkrečių faktų, judria asociacijų kaita. Daugialypė sąvokų sudėtis ir nervingas jutimo ritmas sugriauna įprastą chronologinę bei fabulinę minties seką.

Intelektualinė eseistika paneigia vieno atsikviesto amerikiečių eksperto išvadą: Lietuvoje maža žmonių, sugebančių sistemingai mąstyti. Kiekvieną surizgusios mūsų dabarties situaciją V. Radžvilas iškart įstato į problemos lygtj kuri turi savo premisas, neišvengiamą slinktį ir sprendimą. Mintis nuosekliai kyla į tam tikros koncepcijos viršūnę, neišsibarstydama pakeliui, kupina loginės progresijos tikslingumo ir smingančios jėgos.

T. Venclova, nacionalistinės ideologijos žmogus, anot jo paties, plėtoja mintį, kaip vientisą grandinę, kuriai valingai pajungiama profesoriška erudicija. Jo tekstui nereikalingos tezės, sukaltos kaip vinys, ant kurių kabinamos iliustracijų girliandos. Jis struktūralistiškai žiedžia štisinius tamtikrų procesų modelius, įgaunančius visuotinumo reikšmės (kalėjimas – totalitarizmo sistemos archetipas). Tiksliais analitiniais pjūviais preparuoja ideologinius mitus, o preciziškoms mokslinėms formulėms suteikia moralinių vertinimų prasmės. Nepasiduoda abstrakcijų traukai, o išlaiko asmeninės patirties konkretumą, būtiną poeto mąstysenai („Nuo vaikystės labai stipriai, nors ir neaiškiai jutau, kad pasaulis yra pakrypęs, apvirtęs, sukriošintas“).

Kai pakrypęs pasaulis iššoka iš racionalios sistemos, kuria jį pažabojo švietimo amžius, mąstytojas priverstas pasinerti į egzistencines situacijas, kur glūdi kintančios ir beribės esmės. Mūsų žodžiuose turi aidėti ne „koncepcijų uraganas „, o išgryninta esmingumo pajauta, į paprastumą besiskverbianti „tyli rezignacija“. A. Šliogeris baisisi „brošiūrinėmis tiesomis“, kurioms viskas aišku, kratosi sukalkėjusių formulių ir kalbos klišių, kuriose gęsta virpuliuojanti mintis. Jis sugeba sudėtingiausius klausimus dėstyti intymiu ir skaidriu tonu, kaip ir A. Maceina, peršviesdamas žodį savo paties susijaudinimu ir „gamtos vaiko“ poetinėmis meditacijomis. Jo filosofinėje eseistikoje, priklausančioje „bendrai Europos episistemei“ (A. J. Greimas), mintis skleidžiasi kaip vidinis veiksmas, kontrastiškai besikaitaliojantis, kupinas įtampos ir intensyvaus ritmo, kuris suteikia tekantiems periodams muzikinės gradacijos, artimos meninei prozai. „Tautiškumą reikia išskleisti iš savęs, iš savo gyvasties ir buvimo, jį reikia išlukštenti iš pakelės akmens, iš savo ir artimo kančios, iš pavasarinio lietaus, iš paukščio skrydžio, iš neištarto žodžio ir net iš gelžbetonio kalėjimų, kuriuose mums tenka gyventi“[6].

Magistralinė minties linija, nuslydusi nuo visažinystės silogizmų, ima šakotis ir susiveja į keistus viražus, ardančius dedukcijos eigą (nuo bendra – į atskira, nuo idėjos – į faktą), kuri buvo stačiai privaloma nefikcinės prozos žanrams. Pirmojoje pastraipoje Utenos ūkininkas, sugrįžęs be sveikatos iš lagerių, pravirksta savo namuose nakčia – taip tyku, o tiek metų išbūta svetimam alase… Koks jis panašus į Rūpintojėlį! Antrojoje pastraipoje S. Šaltenis, pamiršęs sugrįžusį ūkininką, jau kalba apie žodžio laisvę, kurią gaudavo žmogelis, pasodintas ant prirakintos taburetės tardytojo kabinete. Čia pat išdėsto vienos bendroves projektą eksportuoti užsienin už tvirtą valiutą aukščiausios kokybės lietuvišką kraują. Toliau užuomina apie pareigūnus, kurie, išgirdę žodį kultūra, vos nesiekia pistoleto. O paskutinėje pastraipoje – lyrinis himnas Lietuvos istorijai: „Nors pabudom lyg ir lengvai, matyt, todėl, kad mes maži pasauly lyg pelės, tačiau mūsų istorijos šešėlis ilgas ir krinta lyg nuo milžiniškų ledynų epochos mamutų. Mus saugojo ir saugo praeitis! Ji bus mūsų atilsis ir užuovėja, net jeigu vėl netyčia kas įstumtų su visa mūsų Nepriklausomybe į tą pačią, tik kiek praplatintą, gal su nupieštais langais ir kaip tikrom užuolaidėlėm, į atnaujintos federacijos kapinyno duobę“[7]. Čia pat ironija ir lyrika, konkretumo nuotrupa ir simbolis, kandus aforizmas ir sielvartinga refleksija apie degraduotą visuomenę, byrančią iš vidaus. Eseistika mėgsta tokį laisvą šokinėjimą. nesuvaržytą aprioriškai nubrėžto plano, tokias daugiaaukštes sankryžas, kur judėjimas vyksta iškart keliomis kryptimis. Ir vis dėlto tai ne išklydusios Grigo bitės. Kaip ir eilėraštyje, mąstančio žmogaus situacijos skilinėja, gulasi viena ant kitos, bet atsiveria nešamos gaivališkos ekspansijos: ilgiau kentėti ir tylėti nebegalima. Vidines būtinybės ¡statymas – esminis struktūralizavimo principas.

Intelektualinėje eseistikoje paplito ironiškas kalbėjimas, stumdamas lauk nusiklykusią patetiką – socializmo epochos „stilistinę dominantę“. Neefektinga dabar šerti kakton kuolu, tarytum „klasių kovos laikais, kas kita skaudžiai įgelti imperijos Galijotų paakin. Leidžiamos ironiškų aforizmų strėles: iš aritmetikos veiksmų Kremlius yra išmokęs tik sudėtį it daugybą, o dalybos visiškai nepripažįsta (M. Martinaitis); Tarybų Sąjunga – vienas didelis Černobyis nuo Kaliningrado iki Čiukčijos (A. Čekuolis); raudonasis teroras, vykdomas baltomis valdininkų pirštinėmis (D. Sauka); intelektualų išpuolis prieš Lietuvos parlamentą – tai avinų grumtynės vilkų aikštėje (E. Ignatavičius); priespauda visada eidavo sau, o rašytojas sau, o socializmo laikais sutapo (J. Juškaitis). Mintis ima sproginėti paradoksais, kur sąvokos kertasi kaktomušomis, kad paaiškėtų absurdas: „Kartoju: cenzūra sudarko ne tik žmogiškąjį pasaulio vaizdą, ji pradeda naikinti pačią realybę. Pasaulis pamaži darosi nenormalus. (…) Černobylio katastrofa ar Armėnijos žemės drebėjimas tam tikru atžvilgiu yra cenzūrinio realizmo pasekmė“[8].

Mikliai groja inteligentiškos ironijos niuansais V. Landsbergis, žerdamas į Maskvos televizijos ekraną dilginančias analogijas (Kuveitas–Lietuva) arba pagarbiai dėstydamas Anglijos parlamento ir lordų rūmų atstovams kandžiu parabolę: žmogus veržiasi pro spygliuotų vielų užtvarą iš koncentracijos stovyklos, o atokiau stovi grupė stebėtojų su smokingais; jie turi senų biznio reikalų su prižiūrėtojais ir nenori su jais pyktis; kai kurie galvoja, kad kaliniui nėra taip bloga ir be reikalo jis stipriais judesiais destabilizuoja spygliuotų vielų padėtį…

Ironijos distancija leidžia greitai judėti nuo vieno reiškinio prie kito, supriešinti skirtingus požiūrius, gal net perskelti patį save į besišaipantį stebėtoją (lietuvaičiai prekijai jau prisivijo Europos turgavietėse lenkus ir tuoj pralenks susikaupusį eruditą, besišvaistantį T. S. Elioto, M. Kunderos, G. Gačevo citatomis lyrinių refleksijų subjektą (amžini neišvažiavėliai studijavo Vakarų muziejus blokinių namų virtuvėse). Šitokiu būdu R. Rastauskas cikle „Mano varpinė“ („Atgimimas“) susikūrė savitą pasakojimo manierą, kupiną maištaujančio temperamento ir intelektualinio blizgesio, kandžią ir gležną, atskambančią tolimais „bitnikų“ prozos aidais.

„Jie mąsto, bet jie nejaučia minties taip betarpiškai kaip rožės kvapo“[9] – pasakė T. S. Eliotas apie du gana žinomus anglų poetus. Ar mūsų eseistika jaučia tą „rožės kvapą“? Ar mintis čia turi vidinę radiaciją, o ne vien reikšmių sumą? Ar atsiranda aukštos įtampos tonas ir požeminis gaudimas? „Aiškumo palaima nesugrąžinamai sklaidosi. Infantiliškos sąmonės periodas baigėsi“[10],– rašo D. Sauka. Jo knygoje „Noriu suprasti“ (1990) įspūdingai fiksuojamas šitos sąmonės lūžis – ginčas su praeities smaugiančia letena, sutraiškythumanitaro gailesys, skeptiška abejonė pačiu savimi, moralinio švarumo kodeksas ir dvasios pakylėjimo aktas. Sąvokos, išsinėrę iš literatūros mokslo pakinktų, absorbuoja įvairiausią informaciją, kurią suneša impulsyviai pratruksianti atmintis. Jose keli klodai – analitinis dabarties stebėjimas, kultūros išmintis, idealistinis polėkis, persmelktas kartėliu ir viltimi. Visi tie klodai dūzgia tame pačiame sakinyje, sukeldami daugiabalsiškumo įspūdį. Trūkinėja linearinė seka ir atsiranda savotiškas kontrapunktas, derinantis tarsi skirtingus mentalinės energijos gūsius. Jau pačioje minties dinamikoje glūdi kūrybiškumo pradas kaip dvasinio atsinaujinimo premisa.

Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo, kyla iš viso gyvenimo patirties, intuicijos ir pasąmonės, skleidžia iš savęs etinę šviesą. Tokio aštriabriaunio mąstymo įsitvirtinimas nuzulintų protų visuomenėje yra galbūt vienintelis mūsų kultūros triumfas netikrumo laike.