Bernhard Noël. Sūkuriuojanti niūkana. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas
Prancūzų poetas Bernard’as Noëlis gimė 1930 m. spalio 19-ąją. Nuo pirmosios poezijos knygos „Kūno išrašai“ („Extraits du corps“) 1958-aisiais šio rašytojo vardas siejamas su rašymo kūniškumu, su rašto kūnu, kai, šiam balansuojant tarp mirties ir erotikos, iš raizgaus būties kamuolio bandoma ištraukti regimą prasmės giją… Dešimčių B. Noėlio knygų rezonansas gyvas ir platus: autorius skaitomas, komentuojamas, vertinamas ne tik kaip vienas iškiliausių šiuolaikinių prancūzų poetų (pelnęs Prancūzijos nacionalinę poezijos premiją), bet ir kaip prozininkas, eseistas, literatūros ir meno kritikas, dramaturgas.
B. Noëlis yra ir Europos poetų sambūrio Cap a l’Est koprezidentas (antras – slovakas Albertas Marenčinas). Šis jaunas sambūris Slovakijoje, Banska Štiavnicoje, kasmet rengia poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį, jau kiek žinomą ir Lietuvoje. 2007-ųjų Poezijos pavasario svečias.
Versta iš autoriaus rankraščio.
Lygusis ciklas
pagarbiai Victorui Serge’ui
ir
jo knygai, beveik bendravardei
Istorijos pabaiga
naktis slogi ir blyški
naktis laidojanti atmintį
kas baigias gal to niekados nė nebūta
pamėklė praeivė vos vos
apniukusi ir visa įgrimzdus į tamsą
juoda tyla kur trūkčiojančių rankų
kur drobulės rankų išglostomos
pakaruoklių virvių ritmu
po kartuvėm
kažkas valo pilką sniegą
suplėšys sako jis paskutinį laišką
tą kuris užkietina žodžius
sudegins visus skiemenis
kurių tik daugiau kaip trys
ir prisiminimas šaukiasi kito
kuris taps prisiminimu
jei kalba nebaigta
lietus šviesoje
kodėl nuosilpis
kodėl draugiškumas
biurokratijos rankose
svarbiausia liaukitės mirti veltui
sako funkcionierius ir prideda
man be abejo būsit dar būtini
mums spjaudamas į veidą
Jis nusižudė Ji nusižudė
vyrai pirmenybę teikia revolveriui
moterys pirmenybę teikia veronaliui
savižudybių kreivė kyla
pagal tai kaip kyla kreivė atstumtųjų
vertesnė mirtis už neviltį
galima viską išmesti išskyrus protą
būna kartais gražių lavonų
užsimirštama žvelgiant į juos kad materija nyksta
kad Mintis greit vėl panyra į nebūtį
kad žmogus visą laiką žvėris
ar tai todėl kad įgytumėm
padarėme ką padarėm
dabartis kurčia ateitis taip pat
vangi ramybė visą vaizdą užstoja
Veiksmas nutraukiamas Veiksmo vardan
įkarštis po truputį numalšęs
darbininkų klasė tapo teorinė
kalėjimai teismai kaip paskutinė mintis
lieka keletas žvilgsnių gailių
žvilgsnių vaiduoklių bijančių nenumirti
jie bemat paleidžia sau kulką kakton
kad būtų tikri jog pamirš
Poetas
pasikoręs savo lagamino diržu
pasikoręs ant šildymo vamzdžio
savo viešbučio kambary
gėlė kur pražysta tik kartą
rašė jisai
paskui tepalieka epochos mėšlas
šviesios garbanos ir gaivios lūpos
vaikiški bruožai
jo balsas iš visko sukurdavo eilėraštį
pratisa rauda užkalbėjimas
jis buvo išsikovojęs teisę gyventi
taip pat kaip ir teisę būti lyriškam
tai sudie be mostų ir be žodžių,mano drauge,
liūdesio nei sielvarto nejausk;
šiam gyvenime numirt nenauja
bet gyvent taip pat neką naujau
kapinės yra kiekvieno režimo dalis
kaip komisariatai ir ministerijos
Apie individo vaidmenį istorijoje
Revoliucija su juo vyko pati savaime
vedama į priekį bevardžių
Jis davė jiems siekių išmanymą
valios aparatą energiją
kas nors vienintelis
manipuliuojantis istorijos akivaizdybe
gera sveiko žmogaus šypsena
tikras dėl žmonių tikras dėl paties savęs
sarkastiškas ir geraširdis
Jam mirus sąmoningumas smunka per vieną laipsnį
kaip nustatyti vertę to laipsnio
pražuvusio to kuris galbūt padaro
iš eskizo tobulą kūrinį
sūkuriuojanti niūkana
šešėlio įsitveriama
vis tiek jam ìštikima liekama koks
dar pasauly dalykas
būtų vertas pasiaukot
Dvasios liga
šūviai žudynės kankinimai
tylūs balsai ir pralaimėtas reikalas
pirmiausia atsisakoma tikėti
kad priešas bus įgijęs mūsų veidą
tiesa dabar tėra vienintelė
jos įrodymas yra teroras
jo paties aukos jam ploja
pakanka kelių dekretų
pakeisti daiktų prigimtį
ir žodyno prasmę
mažytė manipuliacija ir šekit
kitas jūsų pačių pavidalas
įtarimai apgaulės pagiežos
telieka iš senojo polėkio
tik lašas kraujo ant grindinio
nėra stipresnio nuodo nei valdžia
rašo Gorkis o patikslina Lukačas
galima prikrėsti mažų kiaulysčių
užsiėmus didžiais dalykais
bet neįmanoma nuveikti didžių dalykų
pradedant keliomis kiaulystėm
šešėliai jau slenka po kito
Mirusieji patys gyviausi
pasipiktinimas veiksmas naivus
valdžia sukursto prieš jį senąjį
žvėrį žmogaus visada budrų
garsusis revoliucijos padorumas
senas nebemadingas skrupulas
kūnas buvo užkeltas ant stalo
kūnas sustingdytas mirties
jo vokai pamėlę
jo lūpos pajuodusios
mažytėn smilkinio skylutėn
apkraštuoton juodų dulkių
įspaustas vatos gumulėlis