Augustė Jasiulytė. Nevietinė
2025 m. Nr. 11
Apsakymas
1.
Svarbiausias žmogaus uždavinys yra gelbėti tai, kas ỹra, o ne kurti naujus dalykus.
(Olga Tokarczuk, „Dienos namai, nakties namai“)
Sukoręs beveik du tūkstančius kilometrų, pilkas opelis sustojo Žydinčių Sodų gatvėje – viename iš daugybės miestelių Prancūzijoje. Važiuodamos pro tokius miestelius – su bažnyčia, kepykla, pašto skyriumi ir baru – mašinos sulėtina greitį iki trisdešimties kilometrų, nekantriai palaukia, kol sukriošęs senukas, įsižiebus raudonai šviesoforo akiai, nuklibikščiuos iki šaligatvio; pakilus rūkui šalikelėje stabteli fotografė – įamžina bevardį migloje paskendusį namą – „kažkur Lorene“ – daugių daugiausia prisimins; o prispyrus į tualetą, užvertos kepyklos ir baro langinės, be iškabos apie darbo valandas, siūlo aplink plytinčius plynus laukus.
Išlipusi iš automobilio Ina švelniai išlaisvino iš autokėdutės ir čiūčiuodama priglaudė prie krūtinės kietai įmigusią dvimetę Agatą, o jos vyras Frederikas išlaipino apsnūdusią vyresnėlę, penkiametę Margo.
– Bonjour, seniai nesimatėm, – sušnabždėjo vyras, akimis glostydamas mylimą triaukštį mūrinį namą apsilupusiomis langinėmis.
– Kiek čia žvaigždžių… – užvertusi galvą aikčiojo moteris.
Pora pastūmė geležinius vartus ir apsamanojusiais laiptais užlipo prie ąžuolinių laukujų durų. Šis namas buvo tarsi Šriodingerio katė – nepravėręs durų niekada nežinojai, ką rasi. Surūdijusi spyna pasidavė, ir į juos plūstelėjo pažįstamas svaiginantis pelijančio namo kvapas. Jis kaskart įsigerdavo į drabužius ir Inai net stipriausiomis skalbimo priemonėmis nepavykdavo jo pašalinti (suabejojus, ar namas iš tikrųjų egzistuoja, užtekdavo įsikniaubti į megztinį ir pauostyti).
Jiedu įsijungė iš anksto pasiruoštus žibintuvėlius. Koridoriuje iš burnos virto garas. Spragtelėjo jungiklis ir įsižiebė trūkčiojanti šviesa. Perėję siaurą koridorių, jie sustojo prie durų, pro kurias patekdavai į kambarius dešinėje. Vyras jau traukė raktų ryšulį, bet jų neprireikė – durys buvo išlaužtos.
– Putain de merde…
Frederikas skubriai nusileido laiptais žemyn prie durų, vedančių į vidinį kiemą.
– Durys į sodą irgi išlaužtos – į namą įsibrovė pro jas, – konstatavo jis.
– Mama, prašau, einam iš čia, man baisu, – Margo suleido nagus mamai į delną.
Glausdama miegančią mažylę, moteris įtempė ausis. Pagal Prancūzijos įstatymus, jei skvoteriai apsigyvena name ilgiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, policija jo savininkams niekuo negali padėti – laukia ilgas teisinis procesas.
– Pasiimk peilį… ką nors, – sušnypštė moteris vyrui, kylančiam laiptais į tamsą tikrinti kitų dviejų namo aukštų – elektra veikė tik pirmajame.
– Mama, prašau, einam iš čia, aš nenoriu čia būti, – įsiverkė Margo.
Klausydamasi viršuje dunksinčių vyro žingsnių, Ina ramino vyresnėlę, kad šios verksmas neprižadintų mažylės, ir save.
– Išlaužė visas vidines namo duris ir išrausė spintas bei stalčius. Pavogė mano instrumentus, – pranešė Frederikas.
Jiems liko tik spėlioti, ką dar, be muzikos instrumentų, vagys pasigvelbė, nes patys gerai nežinojo, kokių vertingų daiktų buvo name, kuris jiems nepriklausė.
Frederikas iškvietė policiją, tada Ina įdavė jam parpiančią mažylę. Moteris apmovė antromis kelnėmis ir apvilko megztiniu inkščiančią iš baimės Margo, priglaudė ją, bet vyresnėlės nepavyko nuraminti. Atvažiavę pareigūnai užregistravo įsilaužimą ir patvirtino prieš kelis mėnesius gavę pranešimų apie negyvenamus namus siaubusią vagių gaują. Policininkė nusistebėjo, kad šeimyna ruošiasi praleisti naktį name be šildymo.
– Dėl dievo meilės, pagalvokit apie kūdikį, – prieš išeidama griežtai nužvelgė Iną.
– Mes pasiieškosim viešbučio, – nutvilkyta gėdos pamelavo ši.
Išvažiavus policijai, iš kilimų ir antklodžių pirmame namo aukšte jie pasiklojo migį. Margo ir Frederikas užmigo akimirksniu, o Inai nuo dulkių perštėjo gerklę. Ji pakilo iš guolio, įsijungė žibintuvėlį ir ranka prisilaikydama sienos užlipo į antrąjį aukštą.
Prieš šešerius metus, pirmąkart atvykusi aplankyti apleisto vyro giminės namo, Ina pasijuto grįžusi namo; ji išsilaisvino nuo vaikystės ilgesio. Inos altorius buvo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prancūziško neorenesanso stiliaus raižyta ąžuolinė indauja su grakščiai išdrožinėta ažūrine karūna ir dviem smailėjančiomis viršūnėmis šonuose. Centrinė jos dalis buvo išsigaubusi, su varstomomis žalio vitražinio stiklo durimis, iš kraštų puoštomis augaliniais raštais. Moteris pirštų galiukais paglostė viršutinę ir apatinę indaujos dalis laikančias kolonas. Nuo tada, kai įsimylėjo indaują, ji ėmė ieškoti knygų apie baldų stilių, trokšdama perprasti jų kalbą. Tačiau artimiausioje bibliotekoje rado tik kelis baldų katalogus.
Ina – indauja.
Vagys nesuniokojo jos altoriaus. Drebėdama moteris nusileido į pirmąjį aukštą ir atsigulusi dar ilgai klausėsi, kaip girgžda senas namas.
2.
žinau tiek, kad praėjusiame gyvenime buvau valytoja
kažkaip jaučiu tai
(Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“)
Vagys apgadino riešutmedžio komodą ir rašomojo stalo stalčius, bet nelietė alkoholio ir rankų darbo kilimų, pašto ženklų ir monetų albumų bei žalvarinių statulėlių. Sveika liko ir Frederiko prosenelio špaga, ir į antklodes įvyniotas lalique kristalas. Ant stalo ir kilimo mėtėsi tuščios medalių už nuopelnus kare dėželės, bet galbūt kas nors pasisavino juos dar prieš įsilaužiant vagims.
Kelias dienas nekilo rankos nei tvarkyti vagių išprievartautus kambarius, nei ruošti maistą ant nešiojamos kaitlentės. Jie neturėjo veikiančios viryklės, taip pat tualeto, karšto vandens, šildymo bei elektros visame name. Nors ir tekdavo gamtinius reikalus atlikti sode, miegoti po trimis antklodėmis ir krūpčioti nuo vorų, tik šiame name Ina jautėsi pilnakraujė.
Atlėgus įsilaužimo sukeltam šokui, Iną apsėdo namo dvasia. Užmigdžiusi vaikus pietų miego, pati nusikeldavo į vaikystę – aimanuodavo iš pasigėrėjimo glostydama senovines knygas, aikčiodavo naršydama po stalčius ir spinteles, šiurpdavo matuodamasi vyro močiutės Žermenos sukneles ir šifruodama senus laiškus bei atvirukus. Tačiau dažniausiai ji su įkarščiu kuopdavo šiukšles. Vien nusileidusi į namo rūsį galėdavo per kelias minutes prikrauti didžiausią maišą sutrešusių, surūdijusių rakandų.
Laiko tvarkymuisi niekada neužtekdavo. Iną vis kamuodavo košmarai, kad patenka į avariją ir žūva iki galo nespėjusi sutvarkyti namo – neįvykdžiusi savo gyvenimo misijos.
Rytą ją pažadino rotušės varpo dūžiai. Septyni.
– Mama, noriu valgyti.
– Margo, prašau, duok sesei ką nors… – suniurzgė moteris.
– Ne, aš dabar piešiu.
– Fredi? S’il te plaît.
Vyras nenoromis jau stojosi, bet Agata pakėlė triukšmą, kad ne tėtis, o mama turi jai duoti valgyti.
– Gerai, gerai, keliuosi. Šiandien atvažiuos Solanžė?
Vyras pritariamai sumykė.
– O tu jai tikrai minėjai, kad pas mus neveikia tualetai ir nėra karšto vandens?
– Mhm… nesiparink, Solanžė chill.
Inai patiko savimi mokantys pasirūpinti svečiai, kurių nereikia linksminti, kurie patys pasigamina sau valgyti ir prasimano veiklos. Ji iki paskutiniosios tikėjosi, kad Solanžė susirgs ir atšauks vizitą, tačiau jau po kelių valandų suskambo vyro telefonas – už durų laukė jo studijų draugė su šuneliu Kafka.
Solanžė buvo smulki, ne aukštesnė kaip metro šešiasdešimties: tiesūs, stori, tamsūs plaukai su sklastymu per vidurį, nosis siaura ir riesta, svajingos riešutinės akys.
– Kokios veislės tavo šuo? – paklausė Ina glostydama šunį.
– Naujosios Škotijos retriveris.
– Koks sutapimas… – nespėjo baigti minties Ina, nes ją pertraukė Margo čiauškėjimas.
Namas Prancūzijoje priklausė Frederiko tėvui, gyvenančiam Naujojoje Škotijoje. Po Frederiko senelio mirties jame jau dvidešimt metų niekas negyveno. Čia buvo prikaupta ne tik trijų kartų daiktų, bet ir uošvio šiukšlių – tas, kad ir kur gyvendamas, visada viską apdergdavo. Šalia knygos gotišku šriftu galėjo mėtytis nešvankus DVD filmas ir šūsnis lankstinukų ar dvidešimties metų senumo riebaluota picos dėžutė.
Būtų buvę lengviau šiukšliadėžėje atkapstyti ką nors vertinga, negu surasti sveiko proto likučių uošvio galvoje. Draugams ir net visai nepažįstamiems žmonėms Frederikas nesigėdydamas pristatydavo savo tėvą Viktorą kaip fou – išprotėjusį. Viktoras buvo kompulsyvus daiktų kaupikas, kitaip tariant, horderis.
Jis turėjo banko sąskaitą Prancūzijoje, apie kurią buvo pamiršęs – kaip ir apie bet kokias suaugusio žmogaus atsakomybes. Kol sąskaitoje dar buvo pinigų, iš jos kasmet automatiškai būdavo nuskaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis už namą Prancūzijoje. Deja, lėšos išseko prieš aštuonerius metus. Skola su delspinigiais išaugo iki dvidešimties tūkstančių eurų. Inos vyras dirbo per du darbus, kad namo Prancūzijoje nepasiimtų antstoliai, ir šiaip ne taip susitarė skolą išmokėti dalimis.
Frederikas pasisiūlė studijų draugei aprodyti namą. Ina vogčia stebėjo Solanžės veidą. Einant per kambarius jos žvilgsnis nė sekunde ilgiau neužsibuvo ties raižyta ąžuoline indauja. Inai užtekdavo pamatyti žmogaus reakciją į josios altorių, kad nesuklysdama įspėtų, iš kokio socialinio sluoksnio jis kilęs. Solanžė priklausė aukštesniajam.
– O kuriais metais statytas šis namas? – pasiteiravo Frederiko.
– Žmona visai neseniai išsiaiškino, kad 1920 metais, kreipėsi į miesto archyvus…
– O, tai jam jau virš šimto metų. Yra toks japoniškas žodis… Pasak japonų folkloro, seni daiktai, keliaudami iš kartos į kartą, įgyja savo sielą, tampa gyvi, – Solanžė išsitraukė telefoną, pamaigė ir surado ieškomą žodį: – Tsukumogami.
– Tsukumogami, – skonėdamasi japonišku skambesiu pakartojo Ina.
– Aš negalėčiau čia gyventi, – pridūrė vyro draugė.
– Kodėl? – nedrąsiai užklausė Ina.
– Čia per daug daiktų – aš minimalistė.
– Bet ar Frederikas tau nesakė, kodėl? – ėmė teisintis Ina. – Čia juk gyveno jo tėvas horderis, tu nepatikėtum, kiek daug visko mes jau išmetėm ir sutvarkėm. Pavyzdžiui, anksčiau būdavo neįmanoma įžengti į visą pirmąjį aukštą, ar gali įsivaizduoti?
Ina užmigdė vaikus pietų miego ir paprašė Solanžės jai susukti cigaretę – jai retsykiais patikdavo parūkyti su kompanija. Vyro močiutė į gyvenimo galą surūkydavo po penkis pakelius per dieną – priglaudus nosį prie tapetų Ina vaizdavosi galinti užuosti į juos įsigėrusį tabako kvapą. Frederikas iš senelių vyno rūsio atitempė porą apdulkėjusių butelių. Atidarė vieną, pauostė ir paragavęs išspjovė į daržą. Antras bandymas – Alfred Rothschild Champagne Brut Rose – buvo sėkmingas.
Solanžė – bedarbė, kaip ir kone visi vyro draugai. Ina irgi bedarbė, nes už tvarkymąsi jai nieks nemoka. Surūkiusi cigaretę, Ina iš mandagumo pasiliko, pasidomėjo viešnios rankraščiu, kurį ji išsiuntė į trisdešimt dvi Prancūzijos leidyklas, bet kol kas negavo nė vieno teigiamo atsakymo. Vyras pradėjo pasakoti apie savo rašomą daktaro disertaciją iš Emanuelio Svedenborgo. Šiam švedų mokslininkui, išradėjui ir teologui jų šeima turėjo būti dėkinga už sutaisytą namo stogą – Emanuelio Svedenborgo pasekėjų įkurta Naujoji bažnyčia skyrė jos vyrui dosnią stipendiją.
Solanžė nuo pat atvažiavimo dar nebuvo uždavusi Inai nė vieno klausimo.
– Mačiau memą, kad moterys tvarkydamosi vidutiniškai praleidžia apie aštuonerius metus, – prakalbo Ina. – Man dar tik trisdešimt, bet…
Iš monitoriaus pasigirdo verksmas.
– Ar nori, kad eičiau pažiūrėti? – pasiūlė Frederikas.
– Ne, ne, aš nueisiu, – moteris netroško likti viena su vyro drauge.
Inai pavyko užmigdyti prabudusią Agatą ir ji iš mandagumo grįžo į sodą.
– Buvo žiauriai sunku, – pasakojo Solanžė. – Oras ten toks išretėjęs, kad atrodė, jog negaliu įkvėpti pilnais plaučiais. Svaigo galva, buvo šalta, kelias dienas beveik nieko nevalgiau. Jaučiausi išsekusi, bet dar laikiausi. Ir tada – sniego lavina. Galvojau, kad mirsiu. Atrodė, kad visa kalno siena ėmė judėti link mūsų. Nebuvo kur bėgti. Įpuoliau į palapinę, aplink švilpė vėjas, ir lavina nubloškė mus su palapine žemyn – tiesiai į upę…
– Vaikai miega, važiuoju iki sąvartyno, gerai? – pertraukė Solanžės pasakojimą Ina.
– Gerai, gal tau reikia pagalbos? – pasisiūlė Frederikas.
– Ne, ne, maišai nesunkūs, – pamelavo moteris.
Nuo vakar akis badė į siauro koridoriaus sieną atremti trys Inos ūgio šiukšlių maišai, kuriuos pati sukrovė ir nekantravo išvežti į vos už kelių kilometrų įsikūrusį atliekų rūšiavimo centrą.
Stengdamasi neįplėšti plastikinių maišų, moteris juos pusiau nešdama, pusiau vilkdama grindiniu nubogino iki gatvės, tada po vieną įkėlė į bagažinę. Pervažiavusi tiltą, pasuko į kairę link sąvartyno. Į jį buvo galima patekti tik prieš tai užregistravus automobilio numerius ir nemokamai įvažiuoti dvidešimt kartų per metus. Atliekų rūšiavimo centras buvo suskirstytas į stiklo, medžio, buitinės technikos, gipso ir nerūšiuojamų atliekų sekcijas.
Pasistatė mašiną prie buitinės technikos skyriaus ir jau buvo beatidaranti bagažinę, kai jos dėmesį patraukė iš „Renault Kangoo“ priekabos kyšantis plastiškas, neobarokinis lovos galvūgalis. Ji priėjo arčiau ir pamatė tarp lovos dalių gulintį sekreterą su nulūžusia koja.
Ina sustingo ištikta stuporo, akimirką pamiršusi, ko atvažiavo į atliekų perdirbimo centrą. Neaukštas vidutinio amžiaus pliktelėjęs vyriškis ištraukė lovos galvūgalį ir sviedė į medienos atliekų duobę. Jam tiesiant rankas link sekretero, moteris išdrįso jį užkalbinti.
– Atsiprašau, kad trukdau, bet kodėl jūs išmetate šiuos baldus?
Vyras išsitraukė iš ausų ausines ir Inai teko dar sykį pakartoti klausimą.
– Mano žmonai nepatinka senienos, ji nori naujų baldų.
– Kaip manote, ar aš galėčiau pasiimti šį jūsų sekreterą?
Užklaustasis taip susiraukė, kad Ina persakė klausimą kitais žodžiais.
– Ar matėte, kad sekretero koja nuskilusi? – paklausė vyras.
– Taip, o ar išsaugojote tą koją?
Jis negaišdamas ištraukė iš priekabos sekreterą kartu su nulūžusia koja.
– Jūs nevietinė, – konstatavo.
– Mes su vyru persikraustėm į jo prosenelių namą.
– Tai jums tikriausiai patiems netrūksta senienų, – šyptelėjo vyriškis. – O jūs gal kokia baldų restauruotoja?
Inai dingojosi, kad, jei tik akimirką uždels atsakyti, jis nuspręs, jog ji prastai kalbanti prancūziškai. Ji nusišypsojo, padėkojo už sekreterą ir vėl grįžo prie savo maišų. Išrūšiavusi šiukšles, išdrįso pažvelgti į medienos atliekų duobę.
Tą naktį Inai nepavyko sudėti bluosto – vos tik užmerkdavo akis, atmintyje iškildavo masinė suniokotų senovinių baldų kapavietė.
3.
Pagal mano teoriją 1976 metais, kai plastikas tapo labiausiai
paplitusia medžiaga iš visų esamų, žmonija prarado grožio nuojautą.
(Sally Rooney, „Gražus pasauli, kurgi tu“)
Solanžė nepadėjo tvarkytis, negamino valgyt, nežaidė su vaikais. Net neskubėdavo surinkti Kafkos šūdelių sode, ir vis dar neuždavė Inai nė vieno klausimo. Paprastai toks elgesys Iną būtų skaudinęs, bet šįkart – neskaudino. Gražioji viešnia jai patiko kaip nepraktiškas, bet akiai malonus baldas.
Ji pasipasakojo Solanžei ir vyrui apie baldus išmetusį vyrą. Viešnia prisiminė mačiusi antikvarinių baldų internetinėse atiduotuvėse. Taigi Ina surado net keliasdešimt žmonių, atiduodančių antikvarinius baldus vos penkiasdešimties kilometrų spinduliu nuo jų namų.
Nuo tada, kai atrado internetinę atiduotuvę, ankstesnė buitis ėmė trikdyti kaip gražiausioje sapno vietoje suskambęs žadintuvas – darėsi vis sunkiau prisiversti gaminti valgyti, žaisti su vaikais ir iš mandagumo pašnekinti Solanžę. Ji vis dirsčiodavo į laikrodį ir pykdavo ant nenorinčių miegoti vaikų, nes jos tikrasis gyvenimas trukdavo vos kelias valandas per parą – kai užmigdžiusi juos pietų miego viena leisdavosi į antikvarinių baldų medžioklę.
Gimus vaikams Iną apleido ankstesnis domėjimasis žmonėmis ir pasauliu – tik antrajame aukšte stūksantis altorius sukeldavo virpulį. Tačiau dabar ji pirmąkart per penkerius metus jautė visą kūną apėmusią svilinančią aistrą. Laiką ji ėmė matuoti ne dienomis, o išgelbėtais daiktais: pirmadienis – Andrė Šarlio Bulio[1] stiliumi inkrustuota medinė komoda; antradienis – senovinis ąžuolinis prieškambario suoliukas-skrynia; trečiadienis – masyvi Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI stiliaus komoda su dviem stalčiais ir marmuriniu stalviršiu; ketvirtadienis – apskritas raudonmedžio baras su padėklu; penktadienis – žalvarinė laikraštinė ir ąžuolinis supamasis krėslas; šeštadienis – rytietiško stiliaus keturi lizdiniai staliukai; sekmadienis – rokoko stiliaus marmuro kolona su žalvariniais papuošimais.
Naktį negalėdama užmigti ji susirado skelbimą, kuriame kažkas dovanojo du prabangius krėslus su ažūrine atrama nugarai. Ina parodė krėslus Solanžei ir vyrui, ir visi sutiko, kad tai tikras laimikis.
Užmigdžiusi vaikus, Ina išsiruošė pas vos už dvidešimties kilometrų nuo jų miestelio gyvenančius krėslų savininkus. Pagyvenusi moteris laukė jos su į lauką išneštais krėslais po šiam kraštui būdingu art nouveau stiliaus smaragdinio stiklo stogeliu.
– Šiek tiek apvaliau, bet rūsyje krėslus jau puolė pelėsis, – pasitiko Iną moteris. – Dar kelios dienos, ir būčiau išmetusi.
Ina karštai padėkojo moteriai, o jos žvilgsnis nevalingai nukrypo į atlapotas laukujes duris – pro jas matėsi erdvi su virtuve sujungta svetainė.
Moteris pakvietė Iną užeiti į vidų ir vedžiojo ją po šviesius kambarius, apstatytus skandinaviško stiliaus baldais. Pasakojo, kad interjerą kūrė pasitelkdama senovės kinų pasaulėvokos sistemą, ir kasmet, atsižvelgdama į žvaigždžių padėtį, perstatanti baldus. Pasigyrė atsikračiusi beveik visų senų baldų, nes šie įkrauti bloga buvusių šeimininkų energija.
– O kokia energija yra įkrauti nauji baldai? – išdrįso paklausti Ina.
– Nauji baldai tiesiog… turi kitą, švarią vibraciją. Nėra įkrauti šeimininkų ligomis, negandomis, suprantat?
Ina nepaklausė, kokia vibracija įkrautas jų akivaizdžiai praeitame šimtmetyje statytas namas.
Ji kiek įmanydama slėpė nuo vyro savo naująją aistrą, keldavosi net kelias valandas prieš pakirstant vaikams, kad pagamintų pusryčius ir pietus, o svarbiausia, kad liktų laiko pasigėrėti visais išgelbėtais baldais, kuriuos iš pradžių slėpė ir taip daiktų prigrūstame sodo namelyje. Per Prancūziją ritosi karščio banga, todėl daug ką buvo galima laikyti sode, kuriame jau stūksojo neobarokinė spinta, trys lovų karkasai, stalai, komodos ir kambarinės širmos.
Inos įkarštį sustabdė iranietiškas vilnonis kilimas – kilstelėjus jį nuo žemės, moteriai taip pervėrė nugarą, kad ji susmuko gatvėje. Po pusvalandžio, o gal po valandos prie jos priėjo šuniuką vedžiojanti senutė ir paklausė, ar iškviesti greitąją.
Ina pabandė pasijudinti, bet iš burnos išsiveržė dejonė. Atvažiavus paramedikams, ji pirmiausia paprašė, kad šie įkeltų kilimą į jos bagažinę, tada užrakino automobilį ir greitosios mašina iškeliavo į ligoninę. Ten jai rentgenu peršvietė nugarą, suleido vaistų nuo skausmo ir parvežė namo.
Grįžusi paprašė vyro, kad paklotų jai lovą antrojo aukšto svetainėje – taip ji kiaurą parą galėjo gerėtis savo indauja. Ji stengėsi kuo mažiau gerti, nes pirmomis dienomis vos pajėgdavo nusileisti į sodą nusišlapinti. Agata ir Margo įsitaisydavo šalia jos lovoje su knygomis ir žaislais, vyras atnešdavo valgyti.
Po kelių dienų Solanžė užlipo atsisveikinti:
– Aš vis bandžiau prisiminti, ar mes nebuvome susitikusios anksčiau? – pirmąkart per dvi savaites ji uždavė Inai klausimą.
– Prisimenu, lyg ir mačiau tave Paryžiaus metro, kai pirmąkart lankiau Frederiką Prancūzijoje, bet negaliu prisiminti, kaip mes tame metro atsidūrėme.
Atsisveikinus su Solanže, Inai paskambino gydytojas.
– Bonjour, c’est Horace Bianchon. Turiu jūsų rentgeno rezultatus. Paprastai diagnozuojame šią ligą vyresnėms moterims, bet jums osteochondrozės pradžia. Turit save prižiūrėti, daryti mankštas, griežtai draudžiama kelti daugiau nei du tris kilogramus, ir saugokit juosmenį nuo staigių temperatūros pokyčių. Jei pablogėtų, sugrįžkit į ligoninę. O kol kas jums leidžiama tik gulėti ir stovėti.
Iš apačios atsklido Frederiko balsas:
– Mes einam su mergaitėmis į kepyklą, ça va?
– Ouais, ça va, – nuo šūktelėjimo ligonei suskaudo juosmenį.
Trinktelėjo durys, ir Ina pirmąkart nuo atsikraustymo liko namuose vienui viena. Ji gulėjo lovoje akimis glamonėdama indaujos gėlių bareljefą – tai nuo viršaus, tai nuo apačios. Staiga visas kambarys aptemo, lyg užtraukus užuolaidas. Moteris sunkiai stenėdama pakilo iš lovos ir nuslinko prie lango. Iš čia vėrėsi vaizdas į kaitros išdegintą sodą, kuriame ilsėjosi jos išgelbėti baldai – Provanso stiliaus komoda su atvipusiais stalčiais, atsirėmęs į medį viengulės lovos galvūgalis, stalai, suleidę kojas į žemę, nuimtos spintų durys.
Ant marmurinių stalviršių, lyg ant antkapių be užrašų, ėmė kapnoti lietus.
[1] André Charles Boulle (1642–1732) – prancūzų baldų meistras. Žymiausias Liudviko XIV stiliaus ebenistas.