Antoine de Saint-Exupéry. Jaunystės laiškai
2025 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Antoine’as de Saint Exupéry, geriausiai visiems žinomas kaip „Mažojo princo“ autorius, gyveno nuotykių kupiną gyvenimą, o jo atspindžiai nugulė knygų puslapiuose – „Pietų paštas“, „Naktinis skridimas“, „Žemė žmonių planeta“. Ne veltui jis teigė, kad pirmiausia reikia gyventi, patirti, o tik paskui imtis rašymo. Gimęs 1900 m. aristokratiškoje prancūzų šeimoje, jis anksti susižavėjo aviacija, XX a. antrajame dešimtmetyje tapo oro pašto pilotu ir skraidė sudėtingais maršrutais po Afriką ir Pietų Ameriką. Antrojo pasaulinio karo metu rašytojas tarnavo Laisvųjų Prancūzijos oro pajėgų žvalgybos pilotu ir ėmėsi pavojingų misijų. 1944 m. jo lėktuvas dingo virš Viduržemio jūros ir sukėlė dešimtmečius trukusias spėliones, kas iš tiesų galėjo nutikti. 1945 m. rašytojas buvo pripažintas „žuvusiu už Prancūziją“. Jo lėktuvo nuolaužos buvo aptiktos tik 2000 m. prie Marselio krantų.
Publikacijoje, skirtoje 125-osioms A. de Saint Exupéry gimimo metinėms, pateikiame keletą jo laiškų, rašytų jaunystės draugei Renée de Saussine 1923–1931 m. Rinettė, kaip švelniai kreipiasi į merginą Antoine’as, buvo rašytoja ir talentinga smuikininkė, koncertavusi ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje. Juos supažindino Rinettės brolis Bertrand’as, mokęsis kartu su būsimu rašytoju. Renée ir Antoine’as drauge lankydavosi salonuose, teatruose ir parodose, valandų valandas praleisdavo šnekučiuodamiesi „Dame Blanche“ kepyklėlėje arba „Lipp“ kavinėje Sen Žermeno bulvare. Ji rodydavo jam savo parašytas esė, o jis negailėdavo patarimų. Antoine’as jai davė perskaityti pirmuosius savo apsakymus.
Išvykęs iš Paryžiaus, Antoine’as parašė Rinettei daug jaudinančių laiškų, kuriuose atsiskleidžia jo romantiška neatlieptų vilčių vienatvė. Žlugus jo sužadėtuvėms su Louise de Vilmorin, jis su meilės lūkesčiais atsigręžė į jaunystės bičiulę, tačiau ji nuo artimesnio ryšio išsisukinėjo. Laiškai kupini priekaištų, kad Rinettės gyvenime nebėra jam vietos, kad ji nerandanti laiko atsakyti į jo laiškus, neatsiliepianti į jo jausmus. 1953 m. išleisto „Jaunystės laiškų“ rinkinio pratarmę parašė pati R. de Saussine, pasidalino daugybe prisiminimų.
I[1]
Rinette,
esu išties nedovanotinai išsiblaškęs, nes vis dar tebeturiu su savimi Jūsų istoriją, bet dėl to žavingo kampelio nuotraukos galiu būti dėkingas vien savo užmaršumui, tad nieko nesigailiu.
Norėjau Jums paskambinti sekmadienį, kad pagaliau atsiprašyčiau, bet Jūsų nebuvo, o ponia de Saussine man pranešė apie Jūsų gedulą. Rinette, net nežinau ką Jums pasakyti, miela drauge, esu visa širdimi su Jumis.
Vakar vakare dalyvavau Eusebio[2] triumfe. Stovėdamas priešais sausakimšą salę jis pasakojo, kaip kopiama į smailesnius už varpines kalnus. Jis nerūpestingai dėstė apie savo didvyriškumą, o senyvos damos klausydamosi net virpėjo. Pasakojimas buvo neblogas, bet jau aprašymai, Rinette… Saldžiausiomis uogienės ir cukrinių ledinukų spalvomis jis tapė „didingas viršukalnes“, dangų, aušrą, saulėlydį. Kalnų smailės buvo rožinės, horizontas pieno baltumo, o uolos nuauksintos pirmųjų saulės gaisų. Visas peizažas atrodė lyg būtų valgomas. Jo klausydamas aš vis galvojau apie Jūsų istorijos blaivumą. Reikia dirbti, Rinette. Iš kiekvieno dalyko Jūs išskiriate ypatingą detalę, kas jam suteikia savastį. Eusebio pasakojime daiktai lieka abstrakcijomis. Tai tiesiog „Viršukalnė, Saulėlydis, Aušra“. Lyg iš kokios aksesuarų parduotuvės. Kuo labiau jis juos aprašinėja, tuo labiau nuasmenina.
Tai neteisingas metodas, arba veikiau vizijos nebuvimas. Reikia mokytis ne rašyti, o matyti. Rašymas yra pasekmė. Jis paima daiktą ir bando jį pagražinti. Epitetai tėra paveikslo sluoksniai. Jis neišskiria esmės, tik apdėlioja savavališkai parinktais ornamentais. Jei pasakodamas apie smailes jis kalbės apie Dievą, purpurinę spalvą ir erelius, tuomet Jūs pirmiausia jausitės pakylėta, vėliau susijaudinusi, o galiausiai persigandusi. Tai ir visa paslaptis. Reikia savęs paklausti: „Kaip aš perteiksiu šitą įspūdį?“ O daiktai gimsta iš jų poveikio Jumyse, jie aprašomi iš gilumos. Tik tai jau ne žaidimas.
Aš Jums kalbu apie Eusebio, nes jo trūkumai puikiausiai išryškina Jūsų gerąsias savybes, kurias turite ir privalote tobulinti. Visuomet pradėkite nuo įspūdžio. Tai niekuomet nebus banalu. Taip jausis asmeniškas ryšys Jūsų pasakojime. Jis nebus sudurstytas iš palaidų galų. Žiūrėkite, kaip patys nerišliausi Dostojevskio monologai sudaro reikalingumo, logikos įspūdį, yra pateisinami. Ryšys yra vidinis. O kiek personažų, kurių puikiai sukurpta psichologija galėtų taip sklandžiai derėti su kitais, lieka savavališki savo žodžiuose ir veiksmuose, nepaisant išorinės logikos. Tai dirbtinės konstrukcijos, kaip tie Eusebio kalnai. Juk nekuriame gyvo tipo jam priskirdami teigiamas savybes ir trūkumus ir iš to padarydami romaną, o perduodame jo patirtus įspūdžius. Net tokią paprastą emociją kaip džiaugsmas yra itin sudėtinga sukurti, jei jums neužtenka pasakyti, kad jūsų herojus „buvo linksmas“, nes tai nieko nereiškia, tai nėra asmeniška. Džiaugsmas gali būti skirtingas. Ir būtent tą skirtumą, tikrąją to džiaugsmo prigimtį ir reikia išreikšti. Tačiau aiškinant apie džiaugsmą nereikia būti pedantu. Jį reikia aprašinėti per pasekmes, per veikėjo reakcijas. Ir jums nebereikės daugiau sakyti „jis buvo linksmas“, tas džiaugsmas gims pats savaime, su savo išskirtinumu, kaip jūsų pačių jaučiamas džiaugsmas, kurio jokiais žodžiais neįmanoma išreikšti. Jeigu jums atrodo, kad užtenka žodžio „džiaugsmas“ savo herojaus jausmams išreikšti, tai yra dirbtina, jūs neturite ką pasakyti.
Turbūt atrodau juokingai, tad čia ir sustosiu. Mažoje užkandinėje, kurioje rašau, mechaninis pianinas kuria sentimentalią nuotaiką. Kasininkė siūbuoja kairėn dešinėn. Šeimininkas, nebeturintis jokių troškimų, žiovauja. Padavėjas kosčioja ir sukinėjasi aplink mane, mat esu paskutinis klientas, koks jis mieguistas – taip melancholiška. Jaučiuosi kaip svetimkūnis, tad jau eisiu.
Aš nepadėkojau Jums, Rinette, kad dar kartą man pagrojote tuos Bacho puslapius. Aš nemoku dėkoti, tačiau buvo išties malonu.
Rinette, padavėjas stovi kaip įbestas priešais mane ir mojuoja savo šluoste lyg šluota.
Tad sudie, Rinette.
Antoine’as
IV
Grand Hotel Central
Bonnyaud aikštė
Guéret (Creuse)
Guéret, nebežinau kuri 192… m. diena
Rinette, siunčiu Jums keletą žodelių. Nemanau, kad man atsakysite…
Neturiu Jums daug ko pasakoti, nes mano gyvenimas susideda iš posūkių, kuriais lekiu kuo greičiausiai, iš vienas į kitą panašių viešbučių ir iš mažos šio miesto aikštės, medžiai joje atrodo kaip šluotos.
Po dešimties minučių išvykstu už dviejų šimtų kilometrų.
Įsivaizduokite, aš dirbau, ir tikriausiai to priežastis buvote Jūs, mano vadovė…
Nekantrauju Jums perskaityti tą pasakojimą, kuris džiugina mane patį! Jums turės patikti, antraip niekuomet daugiau nieko nerašysiu.
Jaučiuosi kiek prislėgtas: Paryžius taip toli. Atlieku tylos terapiją.
Galbūt giliai širdyje Jūs gailitės dėl mano tremties?
Jūsų bičiulis Antoine’as
VII
Didžiųjų Tulūzos kavinių
akcinė bendrovė
Vilsono aikštė 15
Kavinė-restoranas „Lafayette“
(Spalis, 1926 m.)
Rinette, štai aš Tulūzoje. Iš tų kelių dienų Paryžiuje man likę nekokie prisiminimai. Vizitai, pirkiniai, egzaminas. Išsikraustymas iš viešbučio kambario. Sudėtingas itin sunkių lagaminų, pilnų knygų ir krūvos įstabių daiktų, prie kurių esu pernelyg prisirišęs, pervežimas. Graviravimo presas, cigarečių gaminimo aparatas, kurių man niekuomet neprireiks, bet staiga pajutau jiems nenugalimą poreikį. O paskui staiga penkiolika tuščių minučių prieš traukinį. Penkiolika beprasmiškų minučių.
O ta vėlyva popietė, kuomet likau paskutinėje vietoje. Eusebio lėkė link Fontenblo, M… ėjo į kiną, Jūs – į koncertą. Aš buvau visiškai vienas Malakė krantinės namuose prie mirusio telefono. Vilkėjau skrybėlę ir paltą ir taip sėdėdamas fotelyje jaučiausi baisiai nepatogiai.
Dabar aš pagaliau ramiai prie Jūsų prisėdau. To Jūs man neleidote ten. Jūs man vis priekaištavote, kad nebūdavau draugiškas su daugybe žmonių, kurie man visiškai nerūpėjo ir kurie iš manęs Jus atimdavo – nesugebu tinkamai išreikšti didžiulio savo pasipiktinimo. Galbūt dėl to, kad visuomet Jūs man atrodote tokia negailestinga sau. Tingėjimas rašyti: suprantama. Tačiau tinginystė kyla iš to, kad nėra ką pasakyti. Jei gali pakęsti šurmuliuojančius žmones, tai yra tas pats. O aš atvykau su daugybe lagaminų, kurių niekuomet nepajėgsiu atidaryti. Būtų kvaila tuo apkaltinti Jus: atsigabenti visa tai buvo mano paties kaltė.
Vis dėlto šį vakarą jaučiu buvimo toli filosofinę ramybę. Be to, sergu gripu. Mane maloniai apgaubęs karštis.
Ir aš prisėdau prie Jūsų, ko Jūs, be abejo, man neleidžiate, tai Jus erzina. Kad Jūs žinotumėte, kaip man ant to visiškai nusispjauti. Nes šį vakarą aš Jus kuriu pagal savo valią, ir kad Jūs žinotumėte, kokia esate maloni. Išties, tai vieninteliai mano su Jumis pokalbiai. Tie, kuriuos pats išgalvoju. Ir Jūs labai kantri. Ir protinga: Jūs viską suprantate. Ir aš imu vis daugiau plepėti: tai nuostabu. Kaip aš puikiai keršiju su savo įsivaizduojama drauge.
Tikriausiai dėl to, kad Jus įsivaizduoju, esu prie Jūsų taip prisirišęs. Vis dėlto kartais Jūs sutampate su tuo įvaizdžiu. Bet kuriuo atveju, Jūs jį papildote. O Jūsų muzikinė popietė įpučia daug gyvybės tai draugei, kurią čia turiu šįvakar. Jūs esate šiek tiek susijusi su Offenbachu[3]. Jūsų oda įgavusi lempų gaubtų spalvą. Nesiskųskite. Tai nėra taip blogai. O be to, tai ne Jūsų reikalas.
Iš tiesų aš Jums visa tai rašau – ir tai yra tiesa – jausdamas malonumą Jus paerzinti. Kitais kartais jausčiausi liūdnas, bet šįvakar dėl gripo niekas nėra svarbu. Negaliu pakęsti pernelyg daug melancholijos. Man gana lengva Jums pasakyti, kad nesate puiki. Sakau tai su piktdžiuga, be kartėlio – Jums ne itin patinka suteikti kartėlio (Jums išvis nepatinka nieko duoti).
Žinau, kad yra žmonių, kurie jaučiasi sutrikę, kai atimame per daug jų savasties. Jiems tai atrodo kaip pasitikėjimo išdavystė ar kliuvinys jų savarankiškumui. Ką aš žinau. Vis dėlto smalsu. Aš gana panašiai apie Jus galvoju. Ir šį vakarą be didelio susivaržymo galiu prisėsti priešais Jus ir laikyti savo kaline – kokia lemtis! Ir netrukus būsite kalinė Senegale, suprantate tai.
Gaila, kad kartais Jums pavyksta mane šiek tiek nuliūdinti – ir kad taip prastai moku apsisaugoti. Nes Jūsų siluetas šįvakar be galo lengvas. Jei rašyčiau eiles, prirašyčiau daug gražių dalykų. Parašyčiau, kad „Jūsų atvaizdas“ – iš naujos eilutės – „yra balandžio svorio…“ Tai puiku. Ir taip miela. Nežinau, ar Jūs suprantate, kaip tai yra miela. Tas paukštis nelaikomas labai tvirtu. Pasakai „štiš“ ir esi laisvas. Nelaimei, kartais tai būna grindinio akmuo. Priešais savo laiškų dėžutę aš dažnai paveju „štiš“. Tačiau akmuo išlaiko savo svorį.
Štai. Kaltinkit dėl šio laiško tik save. Be to, jis net neadresuotas Jums. Aš turiu teisę kalbėtis su savimi pačiu. Po truputį krausčiau savo lagaminus, bet sukčiaudamas.
O dabar, jei Jūs tikitės, kad pasakysiu savo išvykimo datą, koks oras lauke ar savo vakarienės meniu, nesulauksite. Turiu didelę dėžę Sen Morise. Ten nuo septynerių metų slepiu savo penkių aktų tragedijų apmatus, laiškus, kuriuos gaunu, nuotraukas. Viską, ką myliu, apie ką mąstau ir ką noriu prisiminti. Kartais viską netvarkingai paskleidžiu ant parketo. Ir atsigulęs ant pilvo peržiūriu daugybę dalykų. Tik ta didžiulė dėžė mano gyvenime yra svarbi.
Visa kita: oras lauke, mano vakarienių meniu, tai, kas su manim nutiks, man nerūpi.
Daugiau Jūsų atvaizdui neturiu ką pasakyti…
Antoine’as
XII
La Ibense
Ledų fabrikas
Centrinis pastatas
Méndez Nùñez, 4
Alikantė (lapkritis, 1926 m.)
Vakar Jums parašiau tris laiškus, o tada vieną po kito suplėšiau. Jokios naudos per daug išsiplėsti. Tuomet Jums paskambinau.
Šįvakar parašysiu Jums laišką išlaikydamas atstumą, nes puikiai suprantu, kad nereikėtų per daug Jumis pasikliauti. Jums reikia išpildyti per daug palankių sąlygų, kad galėtumėte kam nors padėti. Jūs man paaiškinote, kad negalite rašyti „tiesiog šiaip sau“, bet aš nelabai supratau. Ketinu išvykti šiek tiek toliau nei Asnieres ar Bois-Colombes. Tai ne visiškai tas pats, Rinette.
Aš išties nežinau, kodėl rašau. Man labai reikia draugystės, kuriai galėčiau patikėti tas mažas man kasdien nutinkančias smulkmenas. Su kuo galėčiau pasidalinti. Aš nebežinau, kodėl pasirinkau būtent Jus. Jūs esat tokia svetima. Šis popierius man siunčia atgal mano sakinius. Aš nebegaliu įsivaizduoti palinkusio skaitančio veido, būtybės, kuri būtų atsidavusi mano saulei, mano mažiems pyragėliams ir svajonėms. Rašau šį laišką labai lėtai, kad pabusčiau, pats juo nelabai tikėdamas. Greičiausiai aš jį rašau sau pačiam.
Išvyksiu ne trečiadienį, o penktadienį. Aš be galo patenkintas, nors jau po vidurnakčio. Man tai primena svajojimus apie išvykas, kai dar buvau vaikas. Po lempa kaime. Kai „dideli žmonės“ žaidė bridžą, o vaikai buvo labai rimti. Kinija buvo žalia, Japonija – mėlyna, dvi gilios dėmės. Kitame puslapyje galėjai perskaityti: „malajiečių akys yra juodos“, o „haitiečių akys – mėlynos“. Be abejo, aš apsirinku dėl spalvų, tačiau tą vakarą labai gerai supratau, kad niekuomet nesu matęs vien juodų ar vien mėlynų akių. Tie, kas mane supo, spėjau, tebuvo kopijos. Tad lyg ir išvykstu jų ieškoti.
Be to, yra dar vienas būdas keliauti, ir vakar aš buvau išvykęs labai toli. Taip toli, kad dar ir dabar jaučiuosi esantis ne čia, kiek atitrūkęs ir atlaidus. Maniau, kad užsimušiu, net labiau nei tą dieną, kai iš tikrųjų kritau. Leidausi iš trijų tūkstančių, kai staiga pajutau smūgį – pamaniau apie gedimą – ir mano lėktuvas pamažu tapo nevaldomas. Netoli dviejų tūkstančių buvau sujungęs visus valdiklius, taip turėjau daugiau galimybių. Nevaldomas kritimas man atrodė toks neišvengiamas, kad ant prietaisų skydelio matomoje vietoje rašikliu užrašiau: „Gedimas. Ieškoti. Neįmanoma išvengti kritimo.“ Nenorėjau, kad mane apkaltintų užsimušus dėl neatsargumo, vien ta mintis mane erzino. Aš su savotiška nuostaba stebėjau laukus, kur suduš mano lėktuvas. Man tai buvo kažkas naujo. Jaučiau, kaip iš baimės darausi visas baltas ir įsitempęs. Begalinė, bet ne šlykšti baimė. Naujas, neapsakomas suvokimas.
Tai nebuvo gedimas ir man pavyko pasiekti žemę. Tačiau nė sekundės tuo nebuvau patikėjęs. Kai iššokau iš lėktuvo, nieko nesakiau. Buvau viską paniekinęs ir maniau, kad manęs niekas niekada nesupras. Ar bent jau esmės. Į kokį pasaulį aš patekau? Į pasaulį, kurio aprašyti dažniausiai negrįžtama. Tas žodžių neįgalumas; kaip papasakoti tuos laukus ir nurimusią saulę? Kaip pasakyti, kad „supratau laukus, saulę…“ Ir vis dėlto tai tiesa. Keletą sekundžių, apimtas visiškos pilnatvės, jaučiau akinančią tos dienos ramybę. Dienos, suręstos tvirtai kaip namas, kur jaučiausi esantis savo vietoje, kur man buvo gera ir iš kur tuoj būsiu išmestas. Dienos su savo ryto saule, dangaus aukštybe, žeme, kurioje taikiai vedžiojame plonytes vagas. Koks mielas darbas.
Dabar aš gatvėse regėjau šlavėjus, kurie iš šio pasaulio šlavė savo dalį. Aš buvau jiems dėkingas. Ir miesto sargybiniams, kurie užtikrino taiką šimto metrų teritorijoje. Atrodė labai prasminga sudėlioti tą namą būtent taip. Aš buvau namie, apsaugotas, mylėjau gyvenimą.
Jūs manęs nesuprasite ir niekas nesupras. O taip norėčiau nors vieną priversti suprasti. Kodėl tai Jūs, kuriai nerūpi? Išsiblaškiusi.
Man tai primena veidą. Aš pasakiau kai ką man tokio svarbaus, tokio nerimastingo, kad stebėjau savo mintį slenkant tuo veidu. Galėjau jame išskaityti grimasas ir viską, ką ji jame pažadino. Ir staiga pajutau ją susigeriant į smėlį. Ji nepaliko nei malonumo, nei gėdos pėdsako, nei pastangų suprasti. Pajutau tikslią to išsiblaškymo akimirką. Jis buvo toks staigus, kad net prasmingas, ir aš pagalvojau apie tą nuostabų posakį „nuvaikyti debesis nuo kaktos“. Kviečių laukas, kuriame pasikeičia šviesa.
Nešiojuosi Nietzschę po ranka. Man jis be galo patinka. Ir ta vienatvė. Aš išsitiesčiau ant smėlio Cab Juby ir skaityčiau Nietzschę. Yra dalykų, kuriuos dievinu: „mano širdis, kurioje dega vasara, ta trumpa, karšta, melancholiška ir palaiminga vasara…“ Norėčiau su Jumis pasidalinti šia aistra, bet Jūs nelabai kuo dalinatės.
Antoine’as
Nemanau, kad Jūs atsakysite į šį laišką, nors išvykstu tik penktadienį, tiesa, jei man parašėte vakar, savo pareigą atlikote.
XIX
Kasablanka, sausio 3 d. (1927 m.)
Dar tik pirma valanda nakties. Išvykstu už penkių valandų, tačiau miegoti nesinori. Vis dėlto ramiai guliu.
Ir man atrodo, kad būtų malonu Jums parašyti. Aš mąstau, kad šią valandą Jūs miegate, tad aš galiu papasakoti viską, kas man šauna į galvą.
Siaučia audra. Į lango stiklą girdisi keistas beldimas. Tai greičiausiai T. S. F[4] kalba arba dvasios. Stengiuosi iššifruoti, bet man nepavyksta. Ir vis dėlto norėtųsi daug ką sužinoti.
Vienas kitas taksi niūriai praburzgia per miegantį miestą. Nepatinka man ir tie žingsniai gatvėje. Viskas, kas mane vargina, kelia nerimą, o galėčiau būti toks laimingas.
Turiu labai gražų kambarį. Gaila tik, kad batus pasidėjau ant stalo. Tai gadina mano peizažą.
Rinette, naktimis aš būnu lyg nesavas. Kartais, kai guliu savo lovoje atmerktomis akimis, mane apima nerimas. Man nepatinka, kad sužinojau apie rūką. Nenoriu rytoj ištikšti. Pasauliui tai nebūtų didelė netektis, o aš prarasčiau viską. Pagalvokite apie draugystes, prisiminimus ir saulę, kuriuos turiu Alikantėje. Ir tą arabišką kilimą, kurį šiandien nusipirkau ir kuris mane apsunkina savininkiškumo dvasia. Buvau toks lengvas, kai nieko neturėjau.
Rinette, turiu draugą, kurio rankos apdegusios. Aš nenoriu nusideginti rankų. Aš žiūriu į jas ir aš jas myliu. Jos moka rašyti, užrišti batų raištelius, improvizuoti operas, kurių Jūs nemėgstate, bet mane jos atpalaiduoja, tam prireikė dvidešimt vienų metų praktikos. O kartais jos įkalina veidus. Veidą. Galvokite.
Rinette, šį vakarą aš nerimauju kaip kiškis ir man nepatinka ta Dakaro istorija. Ir tai, ką jie man čia paisto: „Tai sumaištis. Kitus pilotus, kurių lėktuvai ten nukris, išžudys maurai.“ Išžudys maurai… Nepatinka man, kad šis sakinys brazdinasi naktimis. Naktį man viskas atrodo trapu. Net tai, kas mane sieja su visais, kuriuos myliu. Kurie miega. Aš būnu susirūpinęs labiau už medicinos seselę, kai naktį būdrauju lovoje. Kai juos prižiūriu. Aš taip blogai saugau visus savo lobius.
Esu truputį beprotis. Dienomis viskas paprasta. Man patinka išvykti ir rizika. Man tai patinka dieną, bet ne naktį.
Naktimis aš būnu jaukiai įsitaisęs, tačiau nuolat skundžiuosi.
Privalau Jums papasakoti dar vieną liūdną dalyką. Turėjau vieną mielą draugą, kuris prieš tris mėnesius mirė Tanžere. Aš ten atlikau gana keistą piligriminę kelionę. Aš jo ieškojau. Kur, Jūsų manymu, aš turėjau jo ieškoti. Man atrodė, kad pas barų prostitutes. Jis buvo toks mielas: joms jis turėjo labai patikti.
Rinette, jos jį prastai prižiūrėjo. Jos buvo neištikimos, jos leido pranykti visiems brangiems prisiminimams. Vis dėlto būtent ten reikėjo jo ieškoti, tai buvo pati nuoširdžiausia pastanga, nes žmogus duoda tiems, kam gali, tai, ką savyje turi. O jo šeima buvo vieni kvailiai. Tačiau kartais jos nežino kainos to, ką žmogus joms duoda. Tai, ką jis turėjo žavingiausio ir dvasingiausio, jos pasigrobė per daug nesižavėdamos.
Rinette, mano drauge, aš nieko nesuprantu apie gyvenimą.
Vis dėlto jau turiu Jus palikti. Ta batų pora mane erzina: išjungsiu.
Antoine’as
XXII
Buenos Airės, sausio 23 d. (1930 m.)
Rinette, kokia staigmena! Nelabai besitikėjau sulaukti žodelio iš Jūsų. Be jokios abejonės, tai man suteikė daugiau, nei Jūs galėtumėte įsivaizduoti. Man taip nepatinka Argentina, kur dabar gyvenu – o užvis labiausiai Buenos Airės – tad tai buvo kaip tūkstančio mielų ir primirštų dalykėlių antplūdis. Porto vynas, gramofonas, vakaro pokalbiai grįžtant pakeliui iš kino. Ir padavėjas „Lipp“ kavinėje, ir Eusebio, ir mano žavus skurdas, kurio aš ilgiuosi, nes visos dienos būdavo skirtingų spalvų nuo pat mėnesio pradžios iki pabaigos. Kiekvienas mėnesis būdavo smagus nuotykis – ir pasaulis buvo nuostabus, nes aš troškau visko, bet negalėjau nieko turėti. Tuomet buvome įsitikinę, kad turime milžinišką širdį. Dabar, kai nusipirkau tą gražų odinį lagaminą, apie kurį tiek svajojau, tą ypač minkštą skrybėlę ir tą chronometrą su trimis rodyklėmis, man nebeliko nieko, ko dar galėčiau tikėtis. Ir šiais mėnesiais, mėnesiais be pabaigos, koks skurdus yra gyvenimo ritmas, koks jis yra nuobodus. Tačiau visų svarbiausia, aš nebesijaučiu kaip lengvas šešėlis (visiškai asmeninis įspūdis, kurį jaučiau anksčiau), aš jaučiuosi apsunkęs ir pasenęs dėl pareigų, kurių nenorėjau – esu kompanijos „Aeroposta Argentina“, kuri yra „l’Aéropostale“ filialas, sukurtas vietinėms linijoms, operacijų direktorius. Man priklauso trijų tūkstančių aštuonių šimtų kilometrų tinklas – jis iš manęs siurbia, sekundė po sekundės, viską, kas man dar buvo likę iš jaunystės ir taip numylėtos laisvės. Uždirbu dvidešimt penkis tūkstančius frankų per mėnesį, su kuriais nežinau ką veikti, jų leidimas mane vargina, aš imu dusti kambaryje, kuriame kaupiu tūkstančius daiktų, kurie man niekuomet nebus naudingi, kurie man nebepatinka nuo tos akimirkos, kai tampa mano, ir kurių kasdien vis tiek prikaupiu visą krūvą. Be abejo, aš taip elgiuosi nesuprasdamas, kad aukoju nežinomam dievui.
Gyvenu mažame bute penkiolikos aukštų pastate: septyni viršuje, septyni po manimi ir milžiniška betoninė vila aplinkui. Tokį patį lengvumo jausmą jausčiau ir vidury Didžiosios piramidės[5]. Tą patį jaučiu galvodamas apie malonius pasivaikščiojimus. Deja, čia dar yra ir argentiniečių.
Aš klausiu savęs, ar Buenos Airėse egzistuoja metų laikai. Aš klausiu savęs, kaip galėtų pavasaris prasibrauti per tūkstančius kubinių metrų betono. Aš manau, kad pavasarį pelargonijos, augančios vazonuose ant palangių, tiesiog nudžiūsta. Man taip patikdavo pavasariai Paryžiuje. Tas gyvenimo džiaugsmas, kuris užplūsdavo mane kartu su kaštonų žiedais Sen Žermeno bulvare.
Nežinia, ar reikėtų ilgėtis Paryžiaus: dabar ten beveik nebesijaučiu kaip namuose, žmonės ten taip užsiėmę veiklomis, kuriose man vietos nebėra. Jie man paskiria savo laiko trupinius: aš ten nebeturiu savo nematomos vietos ir dėl to jaučiuosi siaubingai gerai.
Mano vienintelė paguoda yra pilotavimas. Atlieku apžiūras, eksperimentus, randu naujas linijas. Aš tiek dar niekuomet neskraidžiau. Užvakar grįžau iš piečiausio taško: du tūkstančiai penki šimtai kilometrų per dieną: puikus trumputis reidas?
Tai pirmas kartas nuo Dakaro laikų, kai galiu su Jumis kalbėtis be kartėlio. Kaip aš ant Jūsų pykau! Įdomu, kaip Jūs mokate nieko nesuprasti, kai to norite. Vis dėlto tie nutolę dalykai nėra kenksmingi. Tiesiog buvau kvailas ir juokingas vaikis. Arba veikiau – prieš Dakarą – šiek tiek apgautas jaunystės iliuzijų. Susikurtų vilčių. Jūs, Jūs buvote visiškai racionali. Bent jau aš taip manau. Iš pradžių man buvo bloga, vėliau – gera. Dabar viskas neblogai.
Štai vėl rašau su kartėliu. Tai nuo manęs nepriklauso. Man rodosi, aš vis dar ginu tą vaiką, kuriuo tada buvau…
Pasakykite man, kai atvyksite: aš paprašysiu seserinės įmonės, kuriai priklauso Rio linija, kad leistų man skraidinti paštą: atvyksiu Jūsų pasitikti ar Jus susirasiu. Aš būsiu žavus. Aš Jus nusivesiu išgerti, skaitysiu Jums savo antrą knygą, pakviesiu vakarienės ir paskraidinsiu virš Rio. Galbūt būsiu melancholiškas dėl to vaiko, kuriuo buvau.
Ar atvyksite ir į šį nelaimėlišką miestą? Pažįstate Buenos Aires? Aš nepamenu. Jei atvyksite, būsiu laimingas.
Siųskite laiškus lėktuvu. Tikrai nėra jokios prasmės tiek vargti skraidinant pašto maišus, jei laiškai vis dar plukdomi laivais.
Iki pasimatymo, Rinette.
Antoine’as
Güemes pasažas
605 departamentas
Floridos gatvė
Buenos Airės
Argentina
Versta iš: Antoine de Saint Exupéry. LETTRES DE JEUNESSE 1923–1931. Paris: Gallimard, 1953.
[1] Laiškas be datos. Greičiausiai rašytas 1923 m. rudenį (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Henry de Ségogne, Antoine’o draugas nuo licėjaus laikų. Bičiuliai jį praminė Eusebio, nes, kaip knygos įžangoje paaiškina Renée de Saussine, „Musset komedijos žanras jam puikiausiai tinka“. Pamišęs dėl alpinizmo, karinės tarnybos metu jis tarnavo šaulių batalione kalnuose. 1936 m. jis vadovavo pirmajai prancūzų ekspedicijai Himalajuose.
[3] Jacques’as Offenbachas – XIX a. prancūzų kompozitorius.
[4] Belaidis telegrafas.
[5] Cheopso, arba Gizos.