Aleksander Fiut. Giedroyco ir Miłoszo santykiai: nesibaigiantys kivirčai
2026 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis, daugelio knygų, esė ir kitų tekstų autorius.
Šioje esė apmąstoma, kodėl dviejų didžių Lenkijos literatūros figūrų – Poeto ir Redaktoriaus – ilgamečiai santykiai buvo tokie prieštaringi, stiprinami pagarbos ir skaldomi priekaištų, kaip tvirtas ryšys gali ir skausmingai žeisti.
Ar Jerzy’is Giedroycas ir Czesławas Miłoszas buvo bičiuliai? Veikiau bendraminčiai ir sąjungininkai. Istorijos įnoriai nubloškė juos iš gimtosios Lietuvos į emigraciją, į svetimus, tolimus miestus, net privertė tam tikrą laiką gyventi po vienu stogu. Bet jų tarpusavio santykiai anaiptol nesiklostė harmoningai, idiliškai, be abipusių pretenzijų. Galima sakyti, nestigo kivirčų, staiga įsiplieskiančių ir išblėstančių konfliktų, susidūrimų ir kontroversijų, ypač politinio pobūdžio. Be abejo, jiedu vienas kitą vertino su susižavėjimu ir pagarba, bet iš visų Giedroyco leistos „Kulturos“ žmonių Miłoszą tikra draugystė siejo tik su Zygmuntu Hertzu[1] – būtent jam poetas skyrė gražią, jausmingą epitafiją. Joje, be kita ko, jis rašė: „Verkiu Zygmunto dėl didžiai egoistinių priežasčių. <…> Iš Paryžiaus po emigracijos į Ameriką 1960 metais man teliko mažas bičiulių ratelis, bet būtent Zygmuntas laikė mus kartu, jo įtaką jutome stipriausiai, o dabar, lyg sapne, mūsų rankos tiesiasi viena prie kitos ir negali susiliesti. Taigi mano atskaitos taškas į rytus nuo Kalifornijos neteko raiškumo.“
O juk būtent Redaktoriui Miłoszas turėjo būti dėkingiausias! Tad ar ne keista, kad Jerzy’io Giedroyco asmenybės nėra jo knygoje „Abėcėlė“, o ir kituose tekstuose jo siluetas pasirodo atmestinai, lyg tarp kitko? Daugiausia puslapių Miłoszas skyrė jam „Medžiotojo metuose“, „Autobiografijos keturioms rankoms“ aptarime bei epitafijoje „Legendos pradžia. Jerzy’is Giedroycas 1906–2000“. Tačiau visi tie portreto eskizai yra būtent eskizai, kontūrai, apmatai, pažadai pilno atvaizdo, kuris niekada neatsirado. Iš tikrųjų, kodėl?
Prie atsakymo į šį klausimą ypač artina „Medžiotojo metai“, nes Miłoszas šiame kūrinyje ne tik atliko gana negailestingą savo pozicijos jam dramatišku laikotarpiu, kai galutinai nutraukė bendradarbiavimą su komunistiniu režimu, vivisekciją, bet ir nutapė emocingą pasaulėžiūrinį savo konfliktų su Mezon Lafito namų gyventojais foną, kuris darys poveikį jo tolesniems santykiams su Jerzy’iu Giedroycu. Kaip rašo, pokalbių su „Kulturos“ kolektyvu jam nelengvino viduj kunkuliavę sudėtingi jausmai, kuriuos lėmė baisėjimasis tuo, kas vyko Lenkijoje, kartu su nepalankiu požiūriu į pralaiminčius, tai yra į Londono vyriausybės stovyklą. Nemažą vaidmenį atliko taip pat užgautos ambicijos, kai sprendimas likti emigracijoje pasmerkė poetą bendrauti su „Kulturos“ žmonėmis, kurių politinėms pažiūroms bei estetinėms pozicijoms ne iki galo pritarė. Iš to radosi „nemandagumai šeimininkų atžvilgiu ir įnirtingi jų puldinėjimai“ bei įvairios provokacijos, „apsimetinėjimas kvailiu“, kad erzintų „reakcionierius“. Bet tuo pat metu Miłoszas pripažįsta, kad Giedroycui „buvo būdingas ne tik stebinantis atkaklumas, bet taip pat visiška nepriklausomybė ir tvirtumas, saugantys jį nuo bet kokių konformizmų“. Ir priduria: „Šiuo atžvilgiu leidybinės veiklos pradžia Prancūzijoje su dviem pasmerktais autoriais: Gombrowicziumi (juokdarys, megalomanas) ir Miłoszu (raudonasis), turėjo beveik simbolinę reikšmę.“
Giedroyco knygos „Autobiografija keturioms rankoms“ recenzijoje su išskirtine antrašte „Paslaptingas paminklas“ Miłoszas įvertina Giedroycą kaip vieną didžiųjų istorinių asmenybių, vertų pelnytos pagarbos. Ten pabrėžia, kad „Kulturos“ bei jos politinės linijos vertinimą žymia dalimi, kas pamirštama, lemia dabartinė istorinė situacija, kai tuo tarpu Giedroyco prognozės dėl sovietinės imperijos žlugimo neprivalėjo išsipildyti, nes ji galėjo pasirinkti, pavyzdžiui, „kinų kelią“. Tačiau tai nekeičia poeto pagarbos Redaktoriaus „savižudiškam atkaklumui“ bei jo įvairiems sumanymams, kurių tik dalis „atrodė jam realistiniai“. Charakterizuodamas jo modus operandi, Miłoszas aukštai vertina Giedroyco mokėjimą „palaikyti kontaktus su įvairių įsitikinimų žmonėmis ir palenkti juos savo tikslams“, taip pat „įveikti savo įsižeidimus, jeigu to reikalavo svarbesnis reikalas“. Kartu atskleidžia labai dramatišką Redaktoriaus biografijos bruožą, o būtent tai, kad jis sąmoningai atsisakė asmeninio gyvenimo ir pasmerkė save skaudžiai vienatvei, kurią ne visada pastebėdavo aplinkiniai. Galiausiai išreiškia dėkingumą Giedroycui už lojalią paramą laikotarpiu, kai emigracija „norėjo jį nugalabyti“. Epitafijoje „Legendos pradžia“ savo ambivalentiškus jausmus Redaktoriaus atžvilgiu susumavo trumpai, tai buvo „žavėjimasis, besiribojantis su garbinimu, ir skepticizmas, kartais virstantis susierzinimu“. Pridūrė: „Jo nuopelnai kultūrai yra didžiuliai, nors savo veiklos jis ėmėsi politiniais tikslais.“
Žinoma, svarbiausiu Giedroyco santykių su Miłoszu liudijimu tenka pripažinti jųdviejų korespondencijos tomus, sudarančius detalų savotiškos psichomachijos[2], kurią išsamiai komentavo Merekas Kornatas[3], vaizdą. Tačiau Redaktorius irgi skyrė Miłoszui nemažą savo „Autobiografijos keturioms rankoms“ fragmentą. Nors, panašiai kaip ir Miłoszo tekstuose, tai yra tik portreto eskizas, bet jame nestinga ir aiškiai opių bei kandžių vertinimų. Giedroycas ten, pavyzdžiui, pabrėžė, kad jo santykis su Czesławu Miłoszu – kuris laikė „Kulturos“ kolektyvą „geraisiais fašistais!“ – buvo santykis „per atstumą“, ir kilo iš įsitikinimo, kad jis turi reikalą su „dideliu poetu“, todėl privalo jį saugoti, nepaisydamas jo piktybiškumo ir pasisakymų, esą publikacijos emigracijoje prilygsta „lobių krovimui į uoksą“. Tuo pat metu Redaktorius su tiesiog pedantišku tikslumu nurodo daug jį ir Miłoszą skiriančių dalykų. Kaip jis teigia, pirmas diskusijas sukėlė Miłoszo straipsnis „Ne“, kuriuo poetas nubraukė „emigracijos kaip tokios vaidmenį ir reikšmę“. Kiti priekaištai susiję su Sovietų Sąjungos ir stalinizmo vertinimais. Pastarąjį Miłoszas, Giedroyco nuomone, vertino „pernelyg atlaidžiai“. To įrodymas – lagerių egzistavimo neigimas, truputį tyčia, o truputį todėl, kad nelabai tuo tikėjo, o pokalbyje Krokuvoje pažymėjo, kad „marksizmas išvedė Lenkiją iš užkampio“. Giedroycas toliau rašo, kad labai skyrėsi jųdviejų požiūris į radiją „Laisvoji Europa“, kurią poetas laikė „negirdėtai žalinga institucija“, taip pat nesutapo tarpukario Lenkijos vertinimas.
Šios trys Giedroyco pastabos prašyte prašosi papildomai pakomentuojamos. Pavadindamas „Kulturos“ kolektyvo žmones „fašistais“, Miłoszas pašaipiai panaudojo terminą, kurį jis, kaip aiškina „Medžiotojo metuose“, pasiskolino iš Krońskio[4], šiuo vardu apibūdinusio visus komunizmo priešininkus. Tuo tarpu tariamas netikėjimas lagerių egzistavimu buvo anksčiau minėtas provokacijų, nutaikytų į „Kulturos“ redakcijos žmones, elementas. Miłoszas tada ne tik puikiai žinojo apie lagerių egzistavimą, bet ir buvo susipažinęs su mažai kam prieinamais liudijimais. Kaip jis man pasakojo, okupacijos metu Varšuvoje skaitė baltųjų emigrantų rusų kalba Berlyne leistą, o dėl propagandinių sumetimų Trečiojo reicho remtą leidinį, kuris spausdino tiesioginius, sukrečiančius Gulago kalinių pasakojimus. O neigiama Miłoszo nuomonė apie „Laisvąją Europą“ radosi iš to, kad tą radijo stotį jis pirmiausia laikė Jungtinių Amerikos Valstijų šaltojo karo politikos instrumentu, todėl visiškai priklausomu nuo Baltųjų rūmų administracijos. Kaip jis rašė „Paslaptingame paminkle“, „Laisvoji Europa“ buvo amerikiečių sistemos dalis. O „Kultura“ buvo kažkas kita, priešingai, negu atrodė tikėtina pagal tuometinius pinigo papročius bei retoriką, buvo maža, nepriklausoma valstybė.
Be to, ginčų kildavo dėl atskirų rašytojų ar kultūros reiškinių vertinimo. Anot Giedroyco, „Kultura“ buvo dėkinga Miłoszui, bet „ne pernelyg dažnai“, už patarimus literatūros klausimais. Jo iniciatyva buvo išleista Simone’os Weil raštų rinktinė ir leidinys apie Vengrijos revoliuciją. Bet po tų pagyrimų Redaktorius tuojau pat neigia poeto nuomonę: „Tačiau man sunku sutikti su jo „Medžiotojo metuose“ išreikšta nuomone, kad tai jis išvadavo mane iš užsikonservavimo tarpukario Dvidešimtmečio literatūroje. Niekada negyvenau Dvidešimtmečio laikotarpiu ir nelaukiau Miłoszo, kad iš to išsivaduočiau.“ Giedroycas neslepia, kad jam padarė įspūdį Miłoszo knyga „Išgelbėjimas“ ir kad su džiaugsmu priėmė žinią, jog jam skirta Nobelio premija. Tačiau jis kritiškai vertina Miłoszo „Pavergtą protą“. Pripažįsta tą knygą esant svarbią, atsižvelgdamas į jos vaidmenį, bet taip pat melagingą, nes, kaip teigė Grudzińskis[5], ji kūrė ketmano mitą, kai iš tikrųjų tai buvo paprasčiausia baimė ir oportunizmas. Ir priduria: „Ta knyga man nepadėjo suprasti komunistinio pasaulio. Bet padėjo lengviau suprasti lenkų intelektualinę aplinką, sugriovė daug mano iliuzijų. Taip, pavyzdžiui, iššifravo Andrzejewskį[6], dėl kurio dar turėjau iliuzijų.“
Taip Giedroycas įvertino savo santykius su Miłoszu iš daugelio metų perspektyvos, jau į gyvenimo pabaigą. Tačiau mane labiau domina kas kita: koks Miłoszo portretas ryškėja iš Redaktoriaus užuominų laiškuose kitiems „Kulturos“ bendradarbiams. Kaip jį vertino, charakterizavo privačioje korespondencijoje, neskirtoje visuomenės žiniai. Gal čia galima sužinoti, ką apie jį galvojo iš tikrųjų? Tas portretas iš nuotrupų, be abejo, nebus pilnas, nes ne visi Giedroyco laiškai išvydo dienos šviesą, tačiau manau, kad jau iki šiol paskelbti, rašyti Gombrowicziui, Bobkowskiui, Wańkowicziui, Stempowskiui, Mieroszewskiui, Jeleńskiui[7], suteikia pakankamai daug medžiagos apmąstymams. Tokie skirtingi adresatai leidžia patikslinti vėlesnius, po daugelio metų suformuluotus Giedroyco vertinimus, taip pat patikrinti, kiek jie buvo sudėtingo ir rafinuoto žaidimo, nuolat žaisto su savo bendradarbiais, dalimi, kiek jie kito atsižvelgiant į adresatą ir aktualią situaciją, pagaliau kiek atspindi nusistovėjusį, išorinėms įtakoms nepasiduodantį Miłoszo portretą „Kulturos“ Redaktoriaus akimis.
Kad Giedroycas žaidė nesiliaujantį žaidimą, yra akivaizdu. Panašu ir tai, kad darė tai visiškai sąmoningai. Tad kokius vaidmenis rinkosi? Vieną jų pats paminėjo savo laiškų Witoldui Gombrowicziui įžangoje: „Mano supratimu, redaktoriaus vaidmuo nėra vien tai, kad jis atpažįsta kažkieno talentą – tai visų pirma globėjo vaidmuo.“ Vaidmuo juo sunkesnis, kad „Kultura“ buvo emigracinis leidinys, skurdus, tuo pat metu liguistai siekęs išsaugoti nepriklausomybę, taigi vengęs tapti priklausomas nuo kokio nors turtingo mecenato. Šalia to, bandymą išsikovoti pozicijas Vakaruose ilgą laiką sunkino intelektinė kairuolių diktatūra, kuri lengvai brėžė lygybės ženklą tarp emigranto ir fašisto. Tad paramos lėšų ir kelių saviems „paukščiukams“ prasimušti paieška reikalavo nuolatinių pastangų, dažnai sunkių sprendimų. Ir ne be nuoskaudos laiške pridūrė: „Kai iš „paukščiukų“ užaugdavo „auksiniai paukščiai“, jie dažniausiai stengdavosi pamiršti savo pirmą varganą lizdą. Tačiau tai labai žmogiška ir jau seniai įpratau žiūrėti į tai su filosofine, šiek tiek ironiška ramybe.“ Siekis išlikti palikuoniams literatūrinių „paukščiukų“ globėju yra iš tikrųjų žaismingas ir vertas, kad būtų išsaugotas atmintyje!
Tačiau Giedroycas atliko ne tik redaktoriaus ir globėjo vaidmenis. Tokie pat reikšmingi buvo ideologo ir skaitytojo vaidmenys. Kartu pribloškia tų vaidmenų užrašymo disproporcija. „Kulturos“ kūrėjas išsamiai pasisako pirmiausia su savo daugialype ir įtempta politine veikla, vadovavimu žurnalui ar su knygų leidyba susijusiomis temomis: skatina, ragina, tikina, teikia pasiūlymus, kartu stengdamasis parūpinti materialinę pagalbą savo autoriams. Tuo pat metu nepaprastai šykščiai atspindi savo įspūdžius apie ruošiamus tekstus. Užrašyti lyg tarp kitko, kitų jam rūpimų reikalų paraštėse, literatūros kūrinių vertinimai yra neabejotinai svarbūs, vertingi. Bet jų fone Miłoszo siluetas ryškėja gana ypatingai.
Žinoma, kad ypač svarbų vaidmenį Giedroycas suvaidino pirmaisiais Czesławo Miłoszo emigracijos metais. Pažymėtina, kad jau 1949 metų kovo 8 dieną laiške Andrzejui Bobkowskiui jis atskleidė savo planus pasiūlyti Miłoszui bendradarbiauti, kartu gerai suvokdamas, kad poetas gali to baimintis, nes „Kultura“ tapo trefna, Lenkijoje paskelbta „pavojingiausiu emigraciniu leidiniu“. Pasirengimą paremti „Išgelbėjimo“ autorių atvirai, viso redakcijos kolektyvo vardu deklaravo Józefas Czapskis[8] per savo apsilankymą JAV 1950 metais. Todėl kai Miłoszas paliko Liaudies Lenkijos ambasadą Paryžiuje 1951 metų sausio 31 dieną, Giedroycas ne tik suteikė poetui prieglobstį dviem mėnesiams „Kulturos“ namuose ir stengėsi išrūpinti pabėgėliui Amerikos vizą – jis kylančių šmeižikiškų, prieš Miłoszą nukreiptų puolimų akivaizdoje inicijavo aplinkos paramą – bendrą pareiškimą, kurį pasirašė įžymūs emigraciniai rašytojai (tarp kitų Bobkowskis, Czapskis, Mieroszewskis, Wańkowiczius). Kaip tie taurūs gestai atitiko „Kulturos“ strategiją, gali liudyti 1951 metų gegužės 8 dienos laiškas Konstantui Jeleńskiui: „Miłoszo atvejį laikau išskirtiniu, kartu jaučiu savotišką pasitenkinimą. Jis liudija apie tam tikrą „Kulturos“ poziciją šalyje, jeigu žmonės iš ten mano, jog esame geriausia atrama ir prieglobstis.“ Mėnesiu vėliau Giedroycas pašaipiai rašo: „Vienintelė mūsų pramoga yra Wacius Zbyszewskis[9]. Jo įkurdinimą po vienu stogu su Miłoszu laikau geriausiu savo gyvenimo pokštu.“
Giedroycas nuo pat pradžių ne tik atvėrė „Kulturos“ puslapius Miłoszui, bet ir siekė jo tarptautinio išgarsinimo. Jis yra tiesiog pavyzdingo, itin rūpestingo redaktoriaus įsikūnijimas, jo susirašinėjimas teikia daugybę neginčijamų įrodymų. Pavyzdžiui, viename laiške Jeleńskiui siūlo, kad „Pavergto proto“ fragmentą išspausdintų leidinyje „Botteghe Oscure“. Kaip sužinome, būtent Giedroyco iniciatyva Miłoszas nuvažiavo į pabėgėlių stovyklą „Valka“ Niurnberge. Redaktorius taip pat skrupulingai rūpinosi bendradarbio finansais. 1955 metais stengėsi – be rezultatų – išrūpinti Rockefellerių stipendiją jo pusmetiniam išvažiavimui į Indiją. Ypač vertas dėmesio laiško Jeleńskiui fragmentas, kur rašo, kad norėtų išmokėti Miłoszui avansą už Simone’os Weil raštų vertimą, nes nuogąstauja, kad „be to jis negalės su vaikais niekur išvažiuoti“. Laiške tam pačiam adresatui 1959 metų sausio 19 dieną siekia aukšto honoraro, jeigu Miłoszas išverstų Pasternako „Daktarą Živago“ (galiausiai tą romaną išvertė Stempowskis), priduria, kad „Miłoszas baigė „Gimtąją Europą“ ir norėčiau išleisti ją lenkų kalba, juolab būtų gerai, kad festivalyje (Vienoje) būtų kokia nors Miłoszo knyga, o ankstesnės jau išsemtos“. Apie jo toliaregiškumą iškalbingai liudija faktas, kad jau 1958 metų sausio 17 dieną laiške atskleidžia Bobkowskiui planą remti Miłoszo kandidatūrą Nobelio premijai. „Dabar Lenkijai palanki konjunktūra ir norėčiau pasinaudoti tuo ir pasiūlyti… Miłoszą. Ligi šiol visi mano bičiuliai yra prieš. Šalyje galvojama apie nuo Kossak-Szczuckos iki Dąbrowskos[10].“ Pamokantis sugretinimas…
Tačiau globėjo santykiuose su globotiniu netrukus pradeda rastis aiškių ir vis gilesnių skilimų. Miłoszas pasirodo esąs gana neklusnus ir ne itin nuolaidus bendradarbis. Rašydamas Jeleńskiui Giedroycas apgailestauja, kad poetas nenori parengti Vincenzo raštų rinkinio. Laiške Mieroszewskiui jis burba, kad Miłoszą sunku nuvaryti rašyti recenzijų, ir su nepasitenkinimu konstatuoja: „Miłoszą labai vertinu, bet dėl pernelyg daug dalykų mes skiriamės, kad galėčiau traktuoti jį kaip porte parole.“ Panašiai 1968 metų gegužės 30 dienos laiške Stempowskiui jis prašo paskatinti Miłoszą dalyvauti daugiabalsyje apie Stanisławą Vincenzą[11] ir argumentuoja: „Labai iš to išsisukinėja, parašiau jam kelis karčius žodžius, nes galų gale ir jis Vincenzui turi būti dėkingas, ir labai puikavosi draugyste su juo.“
Tikras konfliktas įsiliepsnos, kai globėjas pavirto politiku. Giedroyco šeštojo dešimtmečio laiškai dėl tos priežasties net knibžda tulžingų, prieš Miłoszą nukreiptų filipikų. Pavyzdžiui, 1951 metų rugsėjo 13 dieną Giedroycas rašo Stempowskiui: „Miłoszas, mano nuomone, daro esminę klaidą, eidamas ekskomunistų, tokių kaip Koestleris, Cassou ir kiti, pėdomis ir manydamas, kad iš esmės viskas, kas dešiniau už komunistų partiją, jau yra reakcija, ir todėl visa problema apibrėžiama kova su stalinizmu ir su Rusija. Kuo labiausiai vertinu pokyčius už geležinės uždangos, iš kurių daug – patinka mums tai ar ne – turi negrįžtamą pobūdį, bet toks reikalų vertinimas yra pernelyg simplicistinis. Ir nors Tito’as mane domino kaip ardomasis veiksnys, priešingai negu Miłoszas, nemėginu matyti jame idealo. Yra geopolitinių aspektų, kurie Tito’ą daro išimtimi, bet nemanau, kad vieną totalitarizmą verta keisti kitu.“ Dabar sunku nepripažinti, kad ta diagnozė buvo tiksli, nors taip pat neįmanoma pamiršti, kad, stojęs ginti Mieroszewskio pažiūrų, Giedroycas tada puoselėjo fantastiškus planus, pavyzdžiui, „steigti Rytų Europos tarptautines brigadas, idėjinio ir demokratinio pobūdžio kariuomenę, kuri bus mūsų sukurtas politinis centras“.
Laiške Wańkowicziui 1952 metų sausio 23 dieną Redaktorius neslepia įsiūčio: „Jis yra siaubingas egotistas ir egoistas, be to, dar ir bailys.“ Ir priduria: „Jis talentingas, todėl reikia jį kęsti. Blogiausia yra jo polinkis į kairuoliškumą. Ką tik nutariau baigti su Miłoszu kaip problema. Spausdinsiu jį vien kaip poetą. Šiame numeryje publikuoju jo Elioto „Bevaisės žemės“ vertimą, kuris yra puikus.“ Kitur pažymi, kad Miłoszas yra „nepakenčiamas ir gana išpuikęs“.
Panašūs vertinimai kartojasi susirašinėjime su Mieroszewskiu. Kai pasirodė Miłoszo straipsnis „Ne“, į Mieroszewskio pastabą, kad „tame straipsnyje daugiau apostato tragedijos negu sūnaus paklydėlio sugrįžimo į krikščionybę, Vakarų demokratiją ar civilizaciją džiaugsmo“, Giedroycas replikuoja: „Jūsų įspūdis visiškai teisingas. Per tuos du mėnesius, kai Miłoszas yra pas mus, supratau, kokia didžiulė praraja atsivėrė tarp krašto, ir ne tik mūsų, ir Vakarų, bet džiaugiuosi savimi, kad gana atidžiai stebiu tuos dalykus ir kad nesu baltagvardietis.“ O 1953 metų sausio 23 dieną priduria: „Tai puikus protas, bet, kaip ir visi intelektualai, yra minkštakūnis. Iš esmės neutralus.“ 1955 metų birželio 12 dienos laiške skaitome: „Miłoszas yra pienburnis. Jis baisiai bijo, kad jo nelaikytų reakcionieriumi, o Bobkowskio reportažus laiko fašistiniais.“ Be to, „atšilimas jam žadina ilgesį. Tai politinis vaikas, bet mums labai vertingas kaip talentas, tad žiūriu į tuos jo išsišokimus su atlaidumu, kokį jau išsėmiau santykiuose su kitais“. Laiške tam pačiam adresatui 1956 metų liepos 16 dieną rašė: „Tai yra tipas, pilnas kompleksų, labai silpnas, su kairuoliškumo snobizmu. Jam ir jūs, ir aš esame truputį fašistai. Jis man kaip nuolatinis Viešpaties kryžius, ir jeigu ne jo talentas, seniai baigčiau su juo kankintis. Bet jis rašo nuostabiai.“
Analogiškai laiške Stempowskiui 1955 metų gegužės 29 dieną rašė: „Miłoszas yra minkštakūnis, nuolat kenčiantis dėl „išdavystės“ komplekso. Dabar turiu su juo nepaprastai sunkių išgyvenimų. Pastaruoju metu pasipylė patvirtinimai, kad jo knyga su suklastotais viršeliais pasiekė Lenkiją. Vietoj džiaugsmo jį graužia sąžinė. Jeigu jam pasitaikys saugi galimybė patekti į šalį, nesugebėsime jo sustabdyti.“ Panašus siužetas tų pačių metų birželio 12 dienos laiške: „Lenkijoje vykstančių pokyčių ir PEN klubo suvažiavimo Vienoje, kuriame, be kitų, dalyvavo Dąbrowska, Parandowskis, K. Brandys, Bocheńskis, Szmaglewska, Ważykas, fone iš esmės jam tereikia pasiutusiai mažai, kad kvailiausiu būdu arba grįžtų, arba įsipainiotų į kokią kolaboraciją. Jis dabar yra apimtas nuolatinio susijaudinimo, ir tuo aiškinamas jo laiškas redakcijai naujausiame numeryje. Esama nesąmoningos vilties, kad režimas įvertins tai kaip atsiribojimą nuo emigracijos. Traktuoju tai labai atlaidžiai ir ketinu, savaime suprantama, ne tik ir toliau jį globoti bei spausdinti, bet ir saugoti nuo nereikalingų ir neapgalvotų reakcijų.“
Laiške Jeleńskiui 1956 metų birželio 18 dieną atsiranda žodžiai: „Czesławą sunku priversti ką nors padaryti. Tai keistas žmogus. Dabar esu ant jo įniršęs kaip reta; tiek daug jo egoizmo ar abejingumo reikalams, kuriais mėgsta puikuotis. Ak, koks aš kartais sotus tų savo „Norwidų“. Visa laimė, kad jis bent kartais kompensuoja tai „Traktatu“ arba gera knyga, ir tai leidžia akimirkai pamiršti apie nervus.“
Galiausiai laiške Gombrowicziui su 1963 metų gegužės 19 dienos data, kuriame komentavo lenkų rašytojų reakcijas į „Kosmoso“ autoriaus laimėjimus Paryžiuje, Giedroycas guodžiasi: „Gaila, kad Miłoszas seniai neteko nagų, nes galėtų būti puikus „Pavergto proto“ appendix. O būtinumas apibendrinti šalies literatūrą ir „aplinkas“ tampa vis aktualesnis.“ Panašiai, nepatenkintas tuo, kad Gombrowiczius atsisakė įvertinti Kovo įvykius Lenkijoje, kurie, Giedroyco nuomone, davė pradžią jaunimo revoliucijai pasaulyje, teigia: „Tu nesi išskirtinis, nes Miłoszas irgi išsigando ir atsisakė išversti man kelis eilėraščius, kurie gimė Sorbonoje tų avantiūrų metu.“
Visai neblogas epitetų rinkinys: egotistas, minkštakūnis, bailys, pienburnis, išpuikėlis. Ir gana netikėtai susiklosto: visi tie bruožai turi charakterizuoti kairuolį, ypač linkusį į marksizmą. Ar tai reiškia, kad dešinysis yra tas, kuris atsigręžęs į kitus, tvirtas, narsus, vyriškas ir kuklus? Arba tai, kad visi tie bruožai Miłoszui nebuvo būdingi? Juk jis ne kartą įrodė savo drąsą, pavyzdžiui, publikuodamas studiją apie proto pavergimą šalyje, kurios elitas ne kartą pasidavė pražūtingiems Stalino kerams. Ryžosi emigracijai atskirtas nuo šeimos ir netekęs pragyvenimo šaltinių, nors galėjo tęsti palyginti saugų ir pasiturintį gyvenimą Liaudies Lenkijoje. Žinoma, savo sprendimuose darė rimtų klaidų, nebuvo griežtas moralistas, bet ar galima vadinti jį minkštakūniu?
Politinių pažiūrų skirtumų šaltinius Giedroycas akivaizdžiai įžvelgia pirmiausia charakterio bruožuose. Pozicijos diagnozė, jo nuomone, giliai įsišaknijusi įgimtuose polinkiuose. Lyg mažiau lemtų patirtis, apmąstymai ir lektūra! Visiškai priešingai, nei vertino Gombrowiczius, kuris iš Argentinos tolių, perskaitęs „Valdžios paėmimą“, įžvalgiai parašė, kad Miłoszas yra vienintelis rašytojas emigracijoje, „iki paskutinio siūlo permerktas“ komunizmo patirties ir jo gilių išgyvenimų. Taigi kiekvienas Giedroyco kaltinimas reikalauja gerai įsigilinti į politinį kontekstą. Ar Miłoszas po Spalio norėjo grįžti į šalį? Sunku pasakyti. Tačiau tiesa yra tai, kad jį kankino kaltės jausmas dėl Lenkijoje likusių bičiulių, kad atitrūkimą nuo savo aplinkos laikė išdavystės aktu. Truputį keista, kad lojalumą taip branginęs Giedroycas apie šią ištikimybę pasisakydavo kandžiai ir lyg niekinamai.
Tų kaltinimų reversas – politiko, kuriam nenori paklusti didelė asmenybė, nekantravimas bei globotinio drausminimas už subordinacijos nepaisymą. Kaip matyti, Giedroycas nesileidžia į politines ar ideologines polemikas, įsitikinęs dėl savo tiesų forsuoja jų įtvirtinimą bet kokia kaina ir beatodairiškai. Ir paprastai neklysta. Bet politikas negali susitaikyti su menininku, net jeigu vertina jo dydį. Kad vertina ir matuoja tinkamu matu, nėra abejonių. Nuolatinis motyvas, lydintis visus priekaištus, yra įsitikinimas, kad Miłoszas turi didelį talentą, o tai jau nusveria lėkštelę į jo pusę.
Šitaip iš pažiūros nepajudinamas ir paminklinis Giedroycas pasirodo kaip transformacijos meistras. Iš rūpestingo globėjo, linkusio rūpintis vaikais, kitur virsta ryžto kupinu valstybės vyru, kuris visiškai beatodairiškai, nepaisydamas pavaldinių, įgyvendina savo idėjas. Tiksliau sakant, laukia iš jų ne tik visiško, aklo klusnumo, bet ir, gal pirmiausia, visiško pasiaukojimo reikalui. Tokio pasiaukojimo, kokio neprilygstamu pavyzdžiu buvo jis pats.
Kaip Giedroycas privačiai vertino Miłoszo kūrinius? Kaip jau sakyta, korespondencijoje ta tema pasisako nepaprastai santūriai. Tačiau bent kai kurias jo pastabas verta priminti. Ypač įdomus atrodo apsikeitimas nuomonėmis su Bobkowskiu „Pavergto proto“ tema. Į šio pastabą, kad tai „grynai stalininė ir nieko daugiau“ knyga ir kad jaunam skaitytojui ji „įtvirtina „pažangius“ šimto metų senumo paistalus“, Redaktorius replikuoja: „Jeigu kalba apie Miłoszą, tai jūs neteisus. Pirmiausia – ir tai Miłoszui nėra malonus dalykas – jis nedaro savęs nei didvyriu, nei Valenrodu, nei neofitu. Man regisi, kad jo knygos įžanga ne tik kukli, bet ir labai nuoširdi. Jis anaiptol neslėpė, kad jeigu turėtų neribotą galimybę kurti, būtų likęs, taip pat neslėpė savo dvejonių. Jo paniška baimė, kad nebūtų pripažintas fašistu, yra labai tipiška įvairioje aplinkoje. Man tai atrodo lenkų literatūriniam pasauliui be galo būdingas dokumentas. Kad dokumentas yra tikras, įrodo įspūdžiai, tos knygos sukelti šalyje.“ Panašiai rašė laiške Jeleńskiui: „Tai vienintelė, jei kalbame apie jos lygį ir sąžiningumą, tokios rūšies knyga. Viliuosi, kad kai tik išeis, netrukus pasirodys prancūzų ir anglų kalbomis.“ Pažymėtina, kad Miłoszo studija Giedroycą labiau domino kaip aktualus, nuoširdus ir doras liudijimas tų pokyčių, kurie vyko to meto lenkų inteligentijos sąžinėje, negu kaip universalaus proto pavergimo fenomeno, visuomeninės šizofrenijos ar masiniu mastu praktikuojamos apgaulės vivisekcija!
Kitą Giedroyco polemiką su Bobkowskiu sukėlė išėjęs „Isos slėnis“. „Eskizų plunksnele“ autoriui pasirodė, kad tam romanui būdingas pernelyg „intelektualus žvilgsnis“, nalkovščyzna[12], jame matoma nuostabi fauna ir flora kaip per akvariumo stiklą, Tomašas yra nenatūralus, „mažytis senis“, o autorius pristigo drąsos „SUSITIKTI SU PAČIU SAVIMI ir pasakyti sau pačiam tai, ką seniai privalėjo sau pasakyti“. Atsakydamas į šiuos priekaištus Giedroycas stojo ginti „Isos slėnį“: „Tai gal geriausia su vaikyste susijusi knyga. Prašau nepamiršti, kad jūs priklausote kitai kartai ir jūsų vaikystė buvo labai normali. Miłoszas yra arčiau manęs negu jūsų, o mano vaikystė baigėsi net drastiškai, kai buvau devynerių metų. Jeigu ankstesnės Miłoszo knygos yra pirmiausia publicistika, tai „Isos slėnis“ yra pirma jo nesuinteresuota knyga.“
„Poetinį traktatą“ Giedroycas apibūdina laiške Jeleńskiui trumpai: „Nuostabus.“ Rašydamas Mieroszewskiui 1956 metų liepos 16 dieną teigia: „Poetinis traktatas“ neabejotinai yra išskirtinis poetinis įvykis. Pastraipa apie Piłsudskį man asmeniškai nepatiko, bet sunku cenzūruoti eilėraščius. Žinoma, esu pirmiausia politikas ir leidinys man yra politinis įrankis.“ Verta priminti, dėl aiškumo, kad Mieroszewskis liepos 9 dienos laiške informavo Giedroycą: „Jūs neįsivaizduojate, kokį šurmulį sukėlė Miłoszo „Traktatas“. Pas mus organizuojamas formalus puolimas. Senato endekai, visos Nepriklausomybės lygos ir kt. atmintinai cituoja eilutę: „Piłsudskis dėvėjo skriaudų ir kalčių deliją.“ Koltūnerija[13] putoja.“
Kaip ypač svarbus „Išgelbėjimo“ autoriaus kūrybinės biografijos papildymas atrodo Giedroyco 1966 metų rugpjūtį rašyto laiško Stempowskiui fragmentas: „Iš Miłoszo irgi nėra žinių. Susidaro įspūdis, kad jis labai pavojingame savo gyvenimo posūkyje: yra laimingas, patenkintas savimi, patikėjo, kad yra didysis poetas. Iš esmės niekas jam nerūpi, išskyrus truputį vaikišką savo didybės įrodymų rinkimą. Praktiškai nieko nerašo, tik daugina senus dalykus arba verčia. Įdomu tai, kad šalyje jį pradeda vis labiau pamiršti. Jauniems jis tėra pavardė, kuri atsiduria šalia Woroszylskio[14]. Tai mane gerokai liūdina.“ Kiek tie nuogąstavimai buvo pagrįsti? Priminsiu, kad Miłoszas 1968 metais išleido Zbignevo Herberto „Selected Poems“ vertimų tomelį, o metais vėliau knygą „Miestas be vardo“ bei „Regėjimai prie San Francisko įlankos“. Tačiau Giedroyco rūpinimąsi derama būsimojo Nobelio premijos laureato kūrybos raida verta įsidėmėti.
Reaguodamas į Stempowskio išsakytą entuziastingą esė „Sienkiewiczius, Homeras ir Gnębonas Puczymorda“ vertinimą, Giedroycas šaltai atsiliepia: „Ar Miłoszo straipsnis yra toks ypatingas? Man tai truputį priminė laužimąsi pro atviras duris. Tai juk pradėjo jau Brzozowskis[15]. Geriausiai tai patvirtina, kad iki šiol neturiu ypatingų reakcijų ir pasipiktinimų.“ Bet apie „Skambinimą varpais“ laiške Jeleńskiui rašo: „Miłoszas atsiuntė man tikrai nuostabų straipsnį apie Gombrowiczių.“ Tam pačiam adresatui po kelerių metų prisipažino: „Dėl „Ulro žemės“ turiu labai sumišusių jausmų.“
Taigi Giedroycas kaip skaitytojas kupinas prieštaringų savybių. Viena vertus, Miłoszas buvo jam artimas, nes priklausė panašiai kultūros formacijai. Negana to – jo kūrybos fonu visada buvo emigrantų atmintyje išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mitas bei neblėstantys sentimentai mažajai tėvynei. Tad nestebina, kad Giedroycui taip patiko „Isos slėnis“. Be to, Miłoszas Redaktorių traukė kaip nepaprastai įdomus reiškinys, nes buvo ne tik didžiuliu talentu apdovanotas kūrėjas, bet ir atvykėlis iš Lenkijos, kurią valdė komunistai, betarpiškai mažai pažįstamos ir šykščiai tada aprašytos tikrovės liudininkas. Kita vertus, liko visiškai svetimas ir tolimas dėl savo kairiųjų pažiūrų bei Piłsudskio vertinimo. Todėl labai apibrėžtų pažiūrų politikas vertino poetą vien dėl jo meno estetinės vertės? Nuosaikus konservatorius, taip pat ir savo literatūriniais pomėgiais, kurie susiformavo daugiausia Dvidešimtmečio metais, demonstravo ne tik gerą literatūrinį skonį, neklystantį talento atpažinimą, nesenkantį pasirengimą priimti meną, kuris pasižymi originalumu ir sukelia intelektualinį apetitą? Be abejo, bet ne tiktai. Viename laiške Bobkowskiui Giedroycas atskleidžia savo antropologinį projektą, geležiniu nuoseklumu diegtą į gyvenimą „Kulturos“ puslapiuose. Atsakydamas adresatui 1955 metų rugsėjo 30 dienos laiške teigia: „Jūs rašote, kad padėjau Miłoszui silpninti tikėjimą emigracijos prasme. Visiškai to neneigiu: tokios emigracijos, kaip ją supranta Andersas et consortes, prasme. Emigracijos prasmę sudaro būtent tai, kad ji privalo ugdyti tikrai kosmopolitiškus žmones.“ Ir aiškina: „Jeigu truputį pašniukštinėsite istorijoje, net ir naujausioje, rasite daugiau tokių, kurie duso Lenkijoje. Ir Piłsudskis sakė, kad nenori gyventi išvietėje, o ką besakyti apie Żeromskį[16]. Tiktai bėda, kad jie nebuvo iki galo nuoseklūs ir mums tenka bandyti tai įgyvendinti.“
Taigi ką reiškia būti tikrai kosmopolitišku žmogumi? Pirmiausia – laisvam tikrąja to žodžio prasme. Antra – nepainioti tautinės tironijos su patriotizmu, nevengti blaiviai ir kritiškai, o neretai negailestingai vertinti tėvynę, nepasiduoti kolektyviniams mitams, kurie persirengia anachroniškais, sudūlėjusiais kostiumais, bet atsiverti pasaulyje vykstantiems pokyčiams, derinti pagarbą savo kultūriniam paveldui su kitų pažiūrų ir vertybių sistemų tolerancija, išvengti antraeiliškumo ir provincializmo Vakarų atžvilgiu dėmės ir kritiškai vertinti jų laimėjimus.
Toks buvo pats Giedroycas, tokie buvo ir jo žymiausi bendradarbiai: Miłoszas, Gombrowiczius, Jeleńskis. Tačiau neišvengta ir stebinančio paradokso: skelbdamas tokią laisvę, tuo pat metu – atkakliai ir gana negailestingai įgyvendindamas norą pajungti Miłoszą savo programinei politinei linijai – kunigaikštis iš Mezon Lafito gerokai ją ribojo.
Versta iš: Aleksander Fiut. Z MIŁOSZEM. Sejny, 2011.
[1] Zygmuntas Hertzas, vienas „Kulturos“ steigėjų ir svarbiausių bendradarbių (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
[2] Aliuzija į Aurelijaus Prudencijaus Klemenso (348–415) alegorinę poemą „Psychomachia“ apie blogio ir dorybės kovą.
[3] Kornat M. Między literaturą a polityką. Korespondencja Jerzego Giedroycia z Czesławem Miłoszem // Zeszyty Historyczne. – 2004. – P. 150.
[4] Tadeuszas Krońskis, lenkų filosofas ir istorikas.
[5] Gustawas Herlingas-Grudzińskis, lenkų rašytojas, žurnalistas.
[6] Jerzy’is Andrzejewskis, lenkų rašytojas.
[7] Witoldas Gombrowiczius, Andrzejus Bobkowskis, Melchioras Wańkowiczius, Stanisławas Stempowskis, Juliuszas Mieroszewskis, Konstantas Jeleńskis – su „Kultura“ bendradarbiavę lenkų rašytojai ir publicistai.
[8] Józefas Czapskis, lenkų dailininkas, rašytojas, vienas „Kulturos“ steigėjų ir bendradarbių.
[9] Wacławas Zbyszewskis, publicistas, bendradarbiavo su „Kultura“.
[10] Zofia Kossak-Szczucka, Maria Dąbrowska – lenkų rašytojos.
[11] Stanisławas Vincenzas, lenkų filosofas ir prozininkas.
[12] Rašytojos Zofios Nałkowskos kūrybos įtaka.
[13] Nuo lenk. kołtuneria – atsilikusių, ribotų, netolerantiškų pažiūrų žmonės.
[14] Wiktoras Woroszylskis, su LLR bendradarbiavęs poetas (vėliau prisijungė prie opozicijos).
[15] Stanisławas Brzozowskis, „Jaunosios Lenkijos“ epochos filosofas ir rašytojas.
[16] Stefanas Żeromskis, lenkų rašytojas.