Alfredas Guščius. Biografija, įsupta į laiko drobulę
2011 m. Nr. 11
Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 192 p.
Ateina laikas, kai prozininkui pabosta tąsytis su išgalvotais personažais ir jis imasi vaizduoti pats save. Nors sakoma, kad rašytojas visą gyvenimą rašo savo sielos biografiją, bet, matyt, visos jos neišrašo ir kažkas dar lieka jo nuodėmingajam kūnui, iš kurio ar nuo kurio, kaip nuo savotiško kosmodromo, rašytojo siela atsispiria skrydžiui į dvasinį kosmosą. Tik čia, aišku, neturim omenyje to „žemės sklypo“ bei atitinkamų statinių, įrengimų, reikalingų kosminiam laivui paleisti, nes kūno-sielos kosmodromas yra kuklesnis. Galima net sakyti, kad literatūrinio laivo-kūrinio išvedimo į orbitą rentabilumas yra atvirkščiai proporcingas kosmodromo bazės kuklumui/skurdumui; tokia jau meninio skrydžio specifika, kuri dar kartą įrodyta Romualdo Granausko kūriniu „Trys vienatvės“ – su jo nykoka „materialine baze“ (autorius nebejaunas, nebegreitas, ligotas).
Koks gi tas į orbitą išvestas naujas R. Granausko kūrinys? Pirmiausia, autobiografinis. Tiksliau – tai autobiografinis novelių romanas. Kaip žinome, noveles R. Granauskas, sugeba kurti, jomis, o ne romanais, jis yra bene labiausiai išsigarsinęs, visokias premijas laimėjęs. Pirmoji naujos knygos novelė „Žiogo apsireiškimas“ dedikuota poetui Jonui Strielkūnui, gaila, nebespėjusiam jos perskaityti. Tačiau yra poeto posmas, jo kai kurios priešmirtinės mintys, kurios niekada nebūna linksmos. Ir visa novelė nėra labai linksma, nes autoriaus bute vieną dieną apsireiškia ne koks šventasis, net ne koks gyvas klasikas, o tik vabzdys, nors ir didelis, nors ir žalias, bet – žiogas. Ir pirmasis jį pamato net ne autorius, tačiau jo žmona; o to žiogo odisėja į rašytojo butą ketvirtame aukšte (dėl tikslumo – Gerosios Vilties g. 20, Vilnius) ne visi skaitytojai patikės – na ar įmanoma, kad žiogas iš Vingio parko atšokuotų į Geležinio Vilko gatvę, „kaip koks lietuvis turistas“ autostopu susistabdytų mašiną ir atsidurtų R. Granausko namo kieme po balkono langais? Žinoma, jei prie balkono vyniojosi vijoklis, jei rašytojo kambario, kuriame jis ir rašė novelę, langas buvo atvertas, jei žiogas buvo labai išprusęs, jei gerbė R. Granausko talentą, tada, aišku, jis galėjo ryžtis tai sunkiai odisėjai, įnikti į seno, daug patyrusio rašytojo apsakymą ir ieškoti prasmių, apie ką gi tas prityręs meistras rašo…
Ir aš gerbiu šio rašytojo talentą, beje, ne tik už tai, kad jis žemaitis ir nesigėdija savo žemaitiško stačiokiškumo – daiktus bei žmones įvardija, kaip sakoma, jų tikraisiais vardais. Ir apie save jis rašo gana atvirai, nesiekdamas nieko pagražinti, padailinti, pasirodyti protingesnis ar madingesnis, negu yra. Jau pirmoje novelėje apie tą žiogą mes daug ką sužinome apie autoriaus būdo bei pomėgių nešiuolaikiškumą, pavyzdžiui, kad jis nešvenčiąs gimtadienių, o apie jų reikšmę atsiliepia tikrai žemaitiškai: „Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai.“ Norėjau paryškinti tą žodį, kuris nurodo, kieno vietoje autorius sakosi galėtų prie stalo pasėdėti, bet, manau, susirasite patys ir pajusite, koks žodingas bei kuklus yra R. Granauskas. „Nėra jokio mano nuo-pelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau“, – teigia jis.
Tikrai šauni ta įžanginė novelė – visos knygos prologas. Tuo labiau, kad ji apie daug ką informuoja, netgi „apie tai, kaip atsirado ši knyga“. Knygos atsiradimas, vaizdžiai tarus, idėjos ar sumanymo išnešiojimas, – nelengvas dalykas, lygintinas su nėščios moters vaiko laukimu; per tą išnešiojimo laiką daug kas nutinka, nutiko ir R. Granauskui – iš užuominų sužinome, kad jis ir finalinę novelę „Trys vienatvės“, davusią pavadinimą visai knygai, rašė sunkiai, ilgai, ar tik ne aštuonis mėnesius (o pradėjo 2010 m. kovo 18 d.), kad net buvo pakliuvęs ant operacinio stalo, „užtiesto žalia gelumbe“, kad jį užklupusi kūrybinė krizė bei apnikę sąžinės priekaištai… „Jeigu kas nėra matęs, kaip atrodo sąžinės priekaištas, lengvai tą gali padaryti dabar: atverstas sąsiuvinis, iki pusės prirašytas puslapis ir ant jo įstrižai padėtas juodas tušinukas…“
Bet kūrybinės depresijos (ir, matyt, pooperacinės negalios) metu autorius veltui laiko neleido – žiūrėjo ir žiūrėjo į atverstą ir tik pusiau prirašytą puslapį, į tušinuką, į žmoną, neleidžiančią tiems kūrybinės virtuvės rakandams apsinešti dulkėmis, deklamavo J. Strielkūno eilėraštį apie stalą, pasakojantį apie poetą taip pat ištikusią kūrybinę krizę, kol vieną dieną ir atsitiko tas nuotykis su žiogu. Kaip tik nuo žiogo apsireiškimo ir prasidėjo rašytojo prabudimas iš letargo: juk reikėjo įvertinti šio svečio misijos tikslą, – kas siuntė, kodėl siuntė, kokia to žiogo psichologija bei charakteris? Įsijautęs į žiogo vidinį pasaulį, R. Granauskas suprato, ką reiškia tas žiogo apsireiškimas, o supratęs galėjo paprieštarauti J. Strielkūno pesimizmui („troškimai gęsta širdyje“) ir, remdamasis aukščiausiu mūsų visų likimų Valdytoju, atsakyti Jonui, kad „dar ne visi, dar ne visi“ troškimai realizuoti. Paprašęs Viešpaties leidimo dar ką nors nuveikti, R. Granauskas ėmėsi rašyti šią autobiografinę knygą.
Minėjau, kad šauni toji knyga, bet tikriausiai ne visiems taip atrodys. Pirmas priekaištas iš būsimų ar jau esamų oponentų gali būti toks – R. Granauskas sklendžia biografijos paviršiumi neužkliudydamas gilesnių savo gyvenimo ir savo gyvento laiko klodų, mėgaudamasis bravūriškais vaikystės, paauglystės ir jaunystės nuotykiais. oponentai gali pasakyti ir taip: o, kad R. Granauskas apie save būtų parašęs taip, kaip rašė apie Simoną Daukantą, Joną Biliūną, apie Žodį! Bet tokių oponentų paklausčiau, – o ką jūs vadinate bravūra ir mėgavimusi paauglystės ir jaunystės nuotykiais? Nemanau, kad tokio rango rašytojas iškraipo savo biografijos faktus ar kaip kitaip vinguriuoja; iš tiesų reikia tikėti tuo, kas parašyta: „Aš buvau teroristas“ (su draugeliais susprogdino bombą), buvo pravardžiuojamas dekabristu (kadaise gavo 15 parų), kažkur ten, ar ne Mosėdy, vaikščiojo su ryškiai raudonomis kelnėmis ir plačiakrašte skrybėle. Visu tuo reikia patikėti, kadangi apklausti liudytojų nesugebėsime. Tiesa, Petrą Dirgėlą ir Rimantą Šavelį dar galima apklausti, gal jie patvirtintų arba paneigtų istoriją apie baltą triušį R. Granausko sugėrovo buto vonioje? O kad kėgėbistai jauną, daug žadantį rašytoją buvo įgrūdę į „psichuškę“, tai irgi galima nesunkiai išsiaiškinti. nors su juo garsiame „Vasaros penki“ kieme vaikštinėjęs Bronius Radzevičius jau nieko nepaliudys, bet tai galėtų padaryti „šviesi seselė“ Alma Derkintaitė-Valionienė, kurios atmintis ir dabar tebėra šviesi… Sunkiau būtų išsiaiškinti, ar tikrai Romualdas mokė Kazį Ambrasą, kaip reikia parašyti etaloninį apsakymą, kadangi abiejų tos pamokos dalyvių (paties „Vagos“ leidyklos komisaro K. Ambraso ir direktoriaus Jono Čekio) jau nėra. Galbūt istorija, kaip autorius kartu su Vytautu Landsbergiu dėstė Vilniaus konservatorijoje, yra šiek tiek miglota, tačiau visa kita – šviesu, įtikinama.
Jei pradėtume viskuo abejoti, tai turėtume nepatikėti ir autoriaus tvirtinimu, kad jis imtynėse lengvai įveikdavo ne tiktai „langarį“ pusbrolį Alį, bet ir tėvą Kazimierą, vieną dieną išvariusį iš namų savo sūnų dėl to, kad jis nepanoro tapti jūrų kapitonu… Manau, kad protingiausia būtų R. Granausko biografijos nei tikrinti, nei jo paties egzaminuoti, kadangi knygos autorius gali labai užsirūstinti ir abejojantį aplieti tokiu pat ironijos ir sarkazmo šliūksniu, kuris kibirais liejamas šiame autobiografiniame romane. Mano požiūriu ironija, autoironija bei sarkazmas teikia žavesio romano stiliui, ir tai kompensuoja kai kur pasitaikantį slydimą biografijos paviršiumi. O tariamai linksmas pasakojimas bei siužetiniai nuotykiai vėlgi yra tik paprasčiausias stilistinis rūkas, už kurio, geriau įsižiūrėjus, slypi visai nejuokingi dalykai.
Pastaruoju metu perskaičiau Vito Areškos, Alfonso Bieliausko, Albino Bernoto, Vacio Reimerio, Marcelijaus Martinaičio autobiografijas, todėl galiu teigti – R. Granausko gyvenimas pranoksta minėtųjų rašytojų gyvenimus rūstumu bei dramatizmu. Gal tokio dramatizmo priežasties reiktų ieškoti, kaip tai darė Elena Bukelienė, tragiškoje R. Granausko pasaulėjautoje? Sutinku su šviesios atminties profesore – tą R. Granausko talento savybę visada reikia turėti omenyje, kai tik susiduriame su „suktu“ (literatūrologai pavadintų ambivalentišku, archetipišku) jo kūrinių stiliumi, kurio prasmė bei estetinis patrauklumas atsiskleidžia ne tiek teksto paviršiuje, kiek potekstėje. Taip, R. Granausko novelių veikėjai kalba nedaug, kadangi „labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje“ (Vanda Juknaitė). Šiuo požiūriu įsimintina paskutinė romano novelė „Trys vienatvės“, kurioje R. Granauskas perkelia vaizdavimo centrą nebe į save, o į kitus. novelė kaipmat sušvyti ir stilistine plastika, ir psichologizmu, ir kitomis jo talento stiprybėmis. Užbaigiamoji novelė iš pirmo žvilgsnio atrodo tematiškai iškrentanti iš autobiografinio pasakojimo, lyg netinkanti epilogui. Tačiau ją sujungia knygos kompozicija, jos meninis laikas, – negi tuščiai autorius prologe pasakoja apie epiloginės novelės rašymą?
R. Granausko kūrinius vertinti reikia labai atsargiai, kadangi juose esama nemažai meninių pinklių. kas išėjo, kada kai kurie skaitytojai bei kritikai suabejojo autobiografiniais R. Granausko romano „Kenotafas“ intarpais, neva meninį stilių gadinančiomis apybraižiškumo apraiškomis? Laikas ir R. Granausko talentas parodė, kad tai buvo natūralus, rašytojo kalendoriniam amžiui tirpstant atsiradęs poreikis eksperimentuoti romano žanru, paįvairinti jį „nuoga“ biografine atvertimi, bet ne stilistinis nuovargis. Po tariamo „nuovargio“ jis dar drėbtelėjo romaną „Rūkas virš slėnių“, prie kurio net reiklioji recenzentė Renata Šerelytė nelabai turėjo kur prikibti; o jos išaiškintą kodą šio romano daugiaprasmiškumui suvokti galima taikyti ir šiam, ir daugeliui R. Granausko kūrinių: „Tačiau autorius palieka „kabliuką“ smalsesniam ir romano kaip „paprastos istorijos“ statusu nesitenkinančiam skaitytojui…“ Taigi skaitydami šią knygą nesitenkinkime nuogais faktais, o matykime juos prisimindami R. Granausko meninę-stilistinę „apgaulę“, – įsuptus į romantišką miglą, rūką ar į laiko drobulę. Migla ar rūkas yra efemeriška materija, o drobulė, ją atidžiau patyrinėjus, visada kažką atidengs, atskleis…