literatūros žurnalas

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4

Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda

Pablo Nerudos, Čilės poeto, pavardė labiau žinoma vyresnės kartos žmonėms. Andai vėlyvoji jo kūryba sklido socialistiniame pasaulyje, – 1950-aisiais P. Neruda gavo Stalino taikos premiją… Šiaip jau jo kūryba griežtai skiriama į ankstyvąjį ir vėlyvąjį periodus. Pirmajame jis – liūdesio ir nevilties dainius, antrajame – naujos pasaulio tvarkos skelbėjas…
Poema „Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina“ yra iš pirmojo periodo. Lietuviškai ją buvo vertęs dabar jau a. a. Linas Valbasys. Man pasirodė, jog pribrendo reikalas išversti ją iš naujo. Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila. Širdgėla ir liūdesys iki 1935 m. kilę iš jo pesimistinės pažiūros į gyvenimą. Nyksmas, mirtis, pelenai, savinaika… Tai būtų niekis, jeigu šių graudžių dalykų nepergalėtų labai gilūs potyriai, jausmai, galingas erotizmas (arba daugiskaita – erotizmai).
Stengiausi kiek įmanu išlaikyti jo poetiniam kalbėjimui būdingą struktūrą.

 

Nevilties daina

1. Kūne moters…

Kūne moters, kalvos išlakios, šlaunys baltos,
jūs atstojate man pasaulį, kada prisileidžiat.
Mano kūnas, laukinis, skverbiasi į tave,
šitaip vaikas ateis į pasaulį.

Vienišas aš buvau tarsi urvas. Aplenkdavo paukščiai,
naktis skverbėsi į mane galingu srautu.
Tam, kad įstengčiau gyventi, esi mano ginklas,
mano lanko strėlė, akmuo iš mano svaidyklės.

Baigėsi pasmerktis, myliu tave,
Kūną, sklidiną musko, pieno, keliančio troškulį.
Vazos tavo krūtinės! Išalkusios akys!
Rožės tavo gaktos! Balse, lėtas ir ilgas!

Kūne manos moteriškės, – budėsiu prie jos grakštumo.
Geisme, o mano troškime, mano kelias aptemęs!
Tamsios tos protakos, iš kur amžini geiduliai,
iš kur vienas nuoilsis, sielvartas plūsta be perstogio.

 

2. Ir tave ima gaubt…

Ir tave ima gaubt šitos mirtinos liepsnos.
Susitelkusi, nesveikai blyški, iškeliauji
paskutinių prieblandos spindulių kryptimi,
jie tave supa pusračiais.

Tylioji, mylimoji,
viena šią akimirką, kai aplinkui tiek miršta
ir nauji ima žiebtis gyvenimai,
nekaltoji subirusios dienos šeimininke.

Saulė meta šešėlių kekes juodam tavo rūbui.
Iš nakties tiesias didelės šaknys,
jos įkimba į tavo sielą, tiek tūnojusios,
ima misti tavim, iš tavęs čia užgimęs
miglų gaubiamas mėlynas sodžius.

Didi ir dosni, o magnetiška verge,
gimus iš tamsaus ir šviesaus tave supusio srauto,
išdidi, duok mums gyvastingos galios,
kuri vytintų net gėles, o, nugrimzdus į širdgėlą.

 

3. Ak, platybės pušynų…

Ak, platybės pušynų, bangų ošiančios lūžtvės,
lėtas šviestuvų mirgavimas, vienišas varpe,
prietema akių gelmėje, o lėlyte,
sraige žemės, kurioj žemė dainuoja!

Upės dainuoja tavy, mano siela ten srūva,
taip, kaip tu to geidi, kolei trokšti.
Tu atskleisk, kaip pakliūti į tavo lūkesčių lanką,
kad suleisčiau ten savo strėlinės strėles.

Akiplotu man tavo strėnos boluoja kaip rūkas,
o tavoji tyla mane užgula valandas ilgas,
aš grimztu tau į glėbį iš skaidriojo krištolo,
ten bučiniai mano skęsta, drėgni geiduliai gūžteliaujas.

Ak, misteriškas balse, meilės spalvų ir skambėjimo,
tu kartojiesi ir apmiršti į vakarą!
Ištisas valandas švietė man akyse,
vėjy skambčiojo varpos laukinės.

 

4. Tai rytas, šurmuliuojantis…

Tai rytas, šurmuliuojantis
vasaros širdyje.

Nelyg baltas skarelių sudie plaukia debesys,
plasta keliaujančio vėjo delnuos.

Neapglėbiama vėjo širdis
plakas į mūs mylinčią tylą.

Gaudžia medžiuos visuos įstabi orkestruotė,
lyg kalba, kuri būtų kovų ir dainų ataudai.

Vėjas grobia ūmai medžių lapiją
ir išbloškia paukščius, lyg pulsuojančias strėles.

Vėjas taško neputojančias lapų bangas,
lyg besvorį metalą, lyg siūbuojančią liepsną.

Daužos taip baržos, skęsta jų bučinių,
užspeistos vasaros vėjo vartuose.

 

5. Kad mane išklausytum

Kad mane išklausytum,
mano žodžiai retsykiais švelnūs,
tarsi pėdos žuvėdrų pamario pliažuos.

Pinu vėrinį tau, margą tarsi barškuolė,
riešams tavo, švelniems tarsi vynuogės.
Aš girdžiu savo balsą iš tolo.
Jis yra labiau tavo nei mano.
Žodžiai vejasi skausmo keliais kaip vijokliai.

Jie puola žemyn nuo aukštos mano sienos.
Tai tavoji kalba – šitos kruvinos žaismės.
Andai ji buvo įkalinus.
Dabar viską užlieji, tu viską užlieji.

Andai tie žodžiai buvo įkalinę mane savojoj vienatvėj
ir pripratę labiau negu tu prie manojo sielvarto.
Dabar tegu taria tai, ką aš trokštu tau pasakyti,
kas suprastum mane taip, kaip kad noriu būt suprastas.

Kartais perrėkia juos mano širdgėlos vėjas,
bet sapnų viesulai juos išskleidžia.
Kitą balsą tada išgirsti mano balse.
Senų burnų verksmą, senas kraujas atplūsta.
Mylėk, o bičiule. Nepalik. Palydėk.
Palydėk, mano drauge, tą, kurį irgi tamsios sielvarto bangos skalauja.
Tegul tiktai meile tava manoji kalba nusidažo,
viską užgrobi tu, viską užgrobi.
Visi mano žodžiai susipins į vėrinį tau begalinį,
tavo riešams baltiems, švelniems tarsi vynuogės.

 

6. Atsimenu, kokia buvai tu…

Atsimenu, kokia buvai tu praėjusį rudenį,
be galo rami, su pilka berete atėjus.
Apyaušrio atšvaitai akyse tau žioravo.
Lapai skrido tiesiai į vandenį tavo sielos.

Spurdėjai mano glėby kaip besivejantis augalas,
lapija gėrė tavąjį balsą, lėtą, nedrąsų.
Karštas lauže, kuriame mano geismas liepsnojo,
o saldusis dangaus hiacinte, gobiantis mano dvasią.

Jaučiau iš tavo akių, jog iškeliausi, ruduo toli dar,
berete pilkoji, paukščio giesme, širdie mano būsto,
tai tavęsp iškeliavo visi mano troškimai,
ir žaismingi liepsnos liežuviai mena degantį bučinį.

Dangus, regimas deny. Nuo lavų atsiveriąs slėni,
prisimenu aš tave, ryškią šviesą, ežerą, miglų sieną!
Nutolę nuo tavo akių degė temstančios žaros.
Rudenio lapai čežėjo, skraidydami tau po sielą.

 

7. Vakarop lenkiuos ir metu…

Vakarop lenkiuos ir metu savo liūdesio tinklą
į okeaniškas tavo akis.

Ima plėstis, dega kaitriausioj liepsnoj
manoji vienatvė, graibos tarsi skenduolis.

Antspauduoju rausvais bučiniais tavo akių bedugnes,
jos banguoja nelyg okeanas ties švyturio siena.

Myliu tą tamsą, mano nutolusi moterie.
Kartkartėm iš akių tau išnyra pastėrus pakrantė.

Vakarop lenkiuos ir metu savo liūdesio tinklą
jūron, į okeaniškus ribulius tavo akių.

Nakties paukščiai lesa pirmąsias žvaigždes,
švyti jos, nelyg mano siela tave bemyluojant.

Atšuoliuoja naktis ant savo aptemusio žirgo,
ji išbarsto pamėlusias varpas laukuos.

 

8. Baltoji bitelė dūzgia…

Baltoji bitelė dūzgia, medum ratuota, mano sieloj
ji suka lėtom miglų spiralėm.

Esu aš sutrikęs, žodis, netekęs aido,
tas, kur viską prarado, nesang viską turėjo.

Paskutinė grandis, prikausčiusi prie tavęs paskutinį troškimą.
Mano žemėj tuščioj esi paskutinė rožė.

Tylinčioji!

Uždenk akių bedugnes! Plasnok sau į užnaktį.
Ak, atidenk savo kūną, vaiduokliška statula!

Tavo akys bedugnės, iš kur išplasnoja naktis,
rankos vėsios ir gėliškos, esi rožės pumpuras.
Tavo krūtinė išnyra, baltosios sraigės.
Pamirštų drugelių šešėliai leidžias ant tavo įsčių.

Ak, tylinčioji!

Kai tavęs čia nėra, atsiveria dykros.
Lyja. Jūrvėjai graibsto klydinėjančias marių žuvėdras.

Vanduo basas šlaistosi patvinusiom gatvėm.
Medį perlytą ima skųsti jo sergantys lapai.

Baltoji bitele, nutolus, o dūzgi mano sieloj.
Laiką man grąžini, kur tyla ir grakštumas.

Ak, tylinčioji!

 

9. Svaigdamas nuo terpentino…

Svaigdamas nuo terpentino ir ilgų bučinių,
vasariška viskas, burlaivį rožių vairuoju,
rišamas, kol numirs šios dienos subtilybės,
prirakintas prie įsišėlusių jūrbangių.

Blykšdamas, prišvartuotas prie vandenų, kurie žudo,
aš plaukiu atvirybėj dangaus, aitriai kvepiančiom mariom,
o aplink tokia pilkuma ir garsų kurtumas,
sielvartingoji vienišų putų platybė.

Plaukiu, vilkdamas skausmą, apžergdamas savo vienišą bangą,
mėnesiena ar saulė, šilta ar šalta,
snaudžiu aš salose, kurios baltos ir saldžios, tarsi tavo
sudrėkusios strėnos.

Plaikstos miglotoj nakty mano bučinių drabužėliai,
persisunkę be jokio proto elektriškais gestais,
skylančiais į herojiškas svajones
ir rožių alsavimą, –
šitai valdo mane.

Vandens, putojančių jūrbangių vidury
tavo kūnas priglusdamas man atsiduoda,
lyg žuvis glėbyje prisijungtų prie mano sielos,
ūmai ir lėtai paklusdamas dieviškam trauksmui.

 

10. Dabar mes praradom…

Dabar mes praradom dar vieną prietemą.
Niekas nematė šią popietę susijungusių rankų,
kai pamėlus naktis apglobė visą pasaulį.

Mačiau aš pro savo langą,
saulėlydis šventė kalnuos tolimuosiuos.

Retsykiais kaip moneta
įsiplieksdavo saulės atskala man delnuos.

Taip aš tave prisimindavau prislėgta siela.
Sielvartaudamas, ką be galo pažįsti.

Tada, kurgi tu pasidėjai?
Kokiose gentyse?
Tarei kokius žodžius?

Kodėl mano meilė šuoliais šuoliuoja,
kai esu toks nuliūdęs, o tujen nutolus?

Man iš rankų iškrito knyga, skaitoma santėmy,
ir kaip primuštas šuo prie kojų glaustės viršeliai.

Visad, visad į vakarą traukiesi ten,
kur prieblandos, grobiančios statulas.

 

11. Beveik už dangoribio…

Beveik už dangoribio kabo tarpekly kalnų pusė mėnulio.
Skrajodamas ir klajodamas naktimis, jis gerai įsidėmi.
Jis suskaitė žvaigždes, sudužusias užtakoj.

Gedulo kryžių įrėžia mano kaktoj ir pabėga.
Kaip metalas, įkaitęs lig mėlynumo, besigrumdamas mėnesienoj,
manoji širdis prašuoliuoja kaip lenktyninis žirgas.

Mergaite, atkeliavusi iš toli, iš toli atgabenta,
Tavo žvilgsnis kartais sužimba kaip dangaus šviesuliai.
Skundas, audros ir viesulai sūkuriuodami
Gula ant mano širdies, tavęs nesulaiko!
Vėjas nuo paminklų kapuos atneša, suplėšo, išblaško tavo
dvejonę!

Išrauna didžiausius medžius abiem pusėm,
betgi tu, o skaisčioji mergaite, miglos gobiama, javo varpa.
Tarsiu, ką viesulas šneka mirguliuojančiais lapais.
Už naktinių kalnynų, baltoji gaisro lelija,
ak, negaliu prasitart! Esi pilna paslapčių.

Liūdesy, kurs suvarstei krūtinę man peiliais,
laikas sukti kitu keliu, kur jinai net nešyptels.
Kada audros išblaškė varpus, siautė, daužėsi uraganais,
kam turėčiau ją liesti, kam liūdint.

Ai, patrauksiu taku, kursai veda į tolumas,
ten, kur sielvartas nepasiekia, mirtis anei žiemos,
akimis, atmerktom po rasa.

 

12. Mano širdžiai užteks…

Mano širdžiai užteks tavosios krūtinės,
tavo laisvei ganės mano sparno.
O iš mano burnos pasieks patį dangų
visa, kas tavo sieloj miegojo.

Tavyje kiekvienos dienos viltys.
Tu gulies kaip rasa ant vainiklapių.
Horizontas man be tavęs būna tuščias.
Traukies, bėgi nuolatos kaip banga.

Jau sakiau, jog tu vėjyje giedi,
kaip kad giedančios pušys arba laivastiebiai.
Kaip ir jie, išlaki, melancholiška.
Ir nuliūdini kaip išplaukimas.

Tu svetinga esi kaip pažįstamas kelias.
Tavyje visi aidesiai ir nostalgija.
Aš imu tave žadint, ir būna, jog išskrenda
paukščiai tie, kurie tavo sieloj miegojo.

 

13. Paėmiau ir paženklinau…

Paėmiau ir paženklinau kryžiais liepsnotais
tavo kūno atlasą baltą.
Manoji burna buvo lyg voras, slinko vis slėpdamos
tavyje, ištroškus tavęs, drovi, geidulinga.

Pasaką tau norėjau pasekti į prietemą,
sielvartinga, liūdna moteriške,
apie gulbę, medžius, kas tolima, miela.
Dabar vynuogių metas, sirpstantis, išnokus.
Aš, tam uoste gyvenęs, mylėjau tave.
Tylos ir sapnų nukryžiuota vienatvė.
Įkalintas buvau ten tarp jūros ir liūdesio.
Tylus, kartais kliedintis tarp tų sustingusių gondolierių.

Balsui lūpas apleidžiant, kažkas vis prapuldavo.
Lyg su paukščio sparnais kaži kas, iš liūdesio ir užmaršties.
Tarsi būčiau tinklas, kuris nesulaiko vandens.
Moterie mano, lieka vien tik lašai, kurie dreba.

Taip lieka kažkas tarp nubėgančių žodžių.
Gieda taip, skverbias į nepasotintą burną.
O, kad galėčiau pasveikint tave visais džiaugsmo žodžiais.
Dainuoti ir degti, virpėti kaip varpelis bepročio delnuos.
Liūdna mano glamone, ką ūmai sugalvojai?
Kai sukausto mane įžūlumas, atviras, šaltas,
užsidaro mano širdis lyg naktinė gėlė.

 

14. Per visas tas dienas…

Visas tas dienas tu žaidi su visatos šviesa,
subtilioji lankytoja, ateini gėlėm ir vandeniu.
Tu brangesnė esi nei galvutė, kurią spaudžiu
savo delnuos per dienas nelyg vynuogių kekę.

Niekas tau neprilygo, kai tave pamilau.
Leisk guldyti tave tarp gelsvų amarilių.
Kas išrašo tavąjį vardą rūko raidėm tarp pietinių žvaigždynų?
Ak, leisk man tave prisiminti, kokio~s jau daugiau nebebus.

Staigiai stūgteli vėjas, daužo langą užvertą.
Dangus tarsi tinklas, pririzgęs žuvų šešėliuotų.
Čia susirenka vėjai iš viso pasaulio, iš viso.
Čia pliūpteli liūtys.

Skrenda slėpdamies paukščiai.
Ir tas vėjas. Tas vėjas.
O aš tegaliu grumtis su žmogiškom galiom.
Vėjas blaško tamsią lapiją ir
atlupa valtis, nuleidusias inkarus danguje.

Tu esi čia. Daugiau nepabėgsi.
Atsakyti turėsi lig šaukinio paskutinio.
Prisiglausk prie manęs, tačiau taip, lyg ko nors bijotum.
Betgi kartais praslenka tau pro akis nepažintas šešėlis.

Šįsyk, šįsyk taipogi, mažyte, tu atneši man žydinčių
sausmedžių,
jais prakvipusios tavo krūtys.
Tuotarp vėjas šuoliuoja, drugelių žudikas,
taip aš myliu tave, ir alpėjimas įsisiurbia į tavo slyvines lūpas.

Kiek iškęsti turėjai, kol pripratai prie manęs,
prie mano sielos, vienišos ir laukinės,
ypač prie vardo, kurio visi vengia.
Kaip dažnai esam žvelgę į žvaigždę, bučiavusią mūsų akis,
viršum mūsų galvų išsiskleidžiantį rūką, tarsi plačiausios vėduoklės.

Mano kalba tarsi lietūs dar ilgai nesiliaus tave glamonėjus,

kaip seniai myliu aš tavo kūną, nudegusį it perlamutras.
Aš tikiu tavimi, mano viešpatie šios visatos!
Tau atnešiu kalnyno gėlių, amarilių žaismingų,
daug išnokusių riešutų, pintines bučinių laukinių.
Noriu tą daryti su tavimi,
ką pavasaris daro su vyšniom.

 

15. Man patinka, kada nutyli…

Man patinka, kada nutyli, regisi, jog tavęs nėr iš viso,
mano balsas tavęs nepasiekia, mano balsas tolimas būna,
man atrodo, jog tavo akys kažkur nuskrido,
o bučinys užčiaupia tau burną.

Kaipgi visos tos aikštės pritvinusios mano sielos,
išnyri iš tos aplinkos, mano siela ten alma.
O svajonių drugeli, panašėji į mano sielą,
panašėji į šią melancholišką kalbą.

Man patinka tavasai tylėjimas, esi tokia atsitolinus.
Ir atrodo, kad skundiesi, o liūliuojanti peteliške.
Tu klausaisi manęs iš toli, mano balsas tavęs nepaliečia.
Leisk sykiu su tavąja tyla man tylėti, nutilti.
Leiski man pakalbėti su tavo tyla,
skaisčia nelyg žibintuvas, paprasta tarsi žiedas,
esi kaip naktis, bežadė, žioruojanti.
O tavo tylėjimas toks nekaltas ir tolimas tarsi žvaigždės.

Man patinka, kada nutyli, regisi, jog tavęs nėr iš viso.
Tolimoji, skausmo pilna tarsi mirus esybė.
Vienas ištartas žodis pradžiugina, vienas šypsnis
Ir aš pralinksmėju, džiaugiaus, o kitkas juk neteisybė.

 

16. Mano prieblandų danguje…

Mano prieblandų danguje esi tarsi debesis,
tai tavoji spalva ir formos, kurių aš geidauju.
Tujen mano, mano, o moterie saldžialūpe,
įsikūrė tavy manoji sapnų begalybė.

Mano sielos žibintas apšviečia kojas tavąsias,
rūgštus mano vynas saldėja tavo burnoj:
pjovėja mano giesmės vakarėjant,
kaipgi jaučia tave kaip savą manosios vienatvės sapnai!

Tujen mano, mano, šaukiu migloje
vakarinėj, vėjas blaško mano balsą, našlaitį.
O pjovėja mano akių gelmės, tava veidamainybė
užtamsina tarsi vanduo tavo žvilgsnį vakarį.

Prie mano muzikos tinklo esi prijungta, mieloji,
Mano muzikos tinklas platus tarsi dangūs.
Mano siela užgimsta pakrantėse tavo akių gedulingų.
Gedulingų akių gelmėj sapnų šalies pradžios.

 

17. Mąstau, kada gaudau šešėlius…

Mąstau, kada gaudau šešėlius gilioj savo vienatvėj.
Tu taip pat jau toli, toliau nei kas kitas.
Mąstydamas, užkalbindamas paukščius, išeidamas
iš vaizdinių, laidodamas tuos, kurie šviečia.

Miglos varpine, tu toli, tu didžioj aukštybėj!
Tu gramzdini verksmus, sutrini viltis rūškaniausias,
o tylioji malėja,
naktis tave kniūpsčiomis aplanko, toli nuo miesto.
Reikšdavai svetimybę, tai, kas man nepriklauso.
Mąstau išilgėjusį kelią, būtį, kur tavęs stigo.
Mano ankstesnis gyvenimas gryni niekai, tuščias,
grubus buvo mano gyvenimas.

Šauksmas jūrai, tysančiai akmenojuos,
tekantis palaidai, tuščias, marių gaudimas.
Liūdna beprotybė, riksmas, marių vienatvė.
Išsekęs, karščiuojantis, besišaukiąs dangaus pagalbos.

Moterie, kodėl man buvai kaip rėja, stiebas
didžiulės vėduoklės? Buvai taip toli kaip dabar.
Gaisras girioj! Liepsnos mėlynais kryžiais.
Dega viskas, liepsnoja, svaido kibirkštis medžiai ugniniai.

Pleška, griūva. Gaisras tai. Gaisras.
Šoka ugninėm spiralėm ir siela manoji.
Kas šaukia? Kokią tylą semia aidai?
Ilgesio valanda, džiugesio ir vienatvės, o valandų valanda!

Ragas, kuriam vėjas dainuoja ir staugia.
Kokios kančios skausmingos, sugniaužusios kūną.

Dreba viskas iš pamatų,
visos bangos užgriuvo!
Skraidė nušvitus, liūdna, mano siela beribė.

Mąstau užkasdamas tai, kas šviečia
vienatvės gelmėj.

Kas esi, kas esi tu?

 

18. Čia tave myliu

Čia tave myliu.
Pušynuos tamsiuos, kur sau prieglobstį randa vėjas.
Fosforuoja mėnulis virš klajoklio vandens.
Dienos, visos vienodos, vejasi viena kitą.

Miglos įgyja gracingų būtybių pavidalus.
Sidabrinė žuvėdra keliasi į horizontą.
Retsykiais burė. Aukštos aukštosios žvaigždės.
Juodas kryžius praplaukiančio laivo.

Vienas.

Retsykiais nubundu prieš aušrą – sudrėkus net siela.
Ošia jūra ošesiu savo, tolioji.
Čia yra uostas.
Čia tave myliu.

Čia aš myliu tave, veltui horizontai tą bando nuslėpti.
Tujen esi mylima, nepaisant šalto kraštovaizdžio.
O kartais išplaukia mano bučiniais pakrauti laivai,
sukdami į marias, iš kurių nesugrįžtama.

Vienas, apleistas visų, aš jaučiuosi, kaip senoviniai inkarai.
Dar liūdnesnis šis uostas, kada vakarėja.
O išvargusi mano būtis absurdiškai alksta.

Myliu tą, kurios neturiu. Esi tolimoj tolybėj.
Liūdesys ima grumtis su vėluojančiom žaižarom.
Betgi stoja naktis ir viskas ima dainuoti.
Mėnuo sukioja tada savo diską per sapną.
Tavomis akimis į mane sužiūra žvaigždės, pačios didžiausios.

Ir kai aš tave myliu, pušys vėjy
tavo vardą dainuoja variniais spygliais.

 

19. Žvitri, tamsaus gymio mergaite…

Žvitri, tamsaus gymio mergaite, saulė, kur vaisių nokina,
subrandina kviečius, supina jūrgėles,
džiugų balsą tau davė, šviesą tavo akių,
burną kaip vandenys skaidrūs.

Saulė, juoda ir liūdna, įsiverpusi tau į sruogas
juodaplaukės galvos, kada atveri glėbį.
Tu su saule žaidi, tarsi būtum upokšnis,
ji ramybe blausia tavo regą aptraukia.

Žvitri, tamsaus gymio mergaite, nieks prie tavęs nepriartina,
tolina viskas, kaip vidurdienio sunkis.
Tu esi svaigulingos jaunystės bitė,
bangų siautulys, varpų jėga.

Aptemus mano širdis tavęs ieško, vis vien,
myliu aš tavo žvitrųjį kūną, balsą, švelnų ir skardų.
O juodbruva peteliške, saldi, tu esi tobula,
kviečių laukas, saulė, aguona ir vanduo.

 

20. Galiu kurti liūdniausias…

Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Pavyzdžiui, parašyti: „Žvaigždėta naktis,
virpuliuoja, pamėlę, dangaus šviesuliai, iš tolybės“.

Nakties vėjas sukasi danguje ir gieda.

Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Noriu jos, kartais ji manęs geisdavo.

Naktimis, kaip šita, aš ją spausdavau savo glėby.
Daugel kartų bučiavęs esu ją dangaus begalybėj.

Ji norėjo manęs, aš dažnai ją mylėjau.
Kaip galėjau negert jos akių, buvo didelės, gilios.

Galiu kurti liūdniausias eiles šią naktį.
Galvot, jog iš viso jos nėr. Justi, jog praradau ją.

Naktyje, begalinėj klausytis dar labiau išilgėjusio vėjo.
Eilės sieloj užgimsta, nelygu rasa žolėje.

Kas, kad meilė neįstengė jos sulaikyti.
Tokia žvaigždėta naktis, jos jau nėra šalimais.

Tai ir viskas. Toly dainuoja kažkas. Toly.
Mano siela nerimsta nuo tol, kai prarado.

Lyg sugauti norėtų, ieško jos mano žvilgsniai.
Ieško mano širdis, o nėra jos.

Naktis tokia pat, greit išbaltins medžius, tuos pačius.
Tiktai mudu ne tie, kurie buvom.

Jau nemyliu jos taip, kaip kad andai mylėjau.
Mano balsas tada vėju lėkdavo, kad atrastų jos ausį.

Kito. Gal jinai dabar kito. O priklausė bučiniams mano.
Balsas, kūnas skaistus. Akių gelmės.

Taip labai jau ir negeidžiu, betgi mylėčiau.
Kokia meilė trumpa, užmaršties koks ilgumas.

Tai todėl, kad tokiom naktim kaip šita spausdavau ją glėby,
mano siela nerimsta nuo tol, kai prarado.

Tebūnie tai paskutinė minutė, kuri man dar skauda,
ir šios eilės tebus paskutinės, visos jai parašytos.

 

Nevilties daina

Išnyra ji ir sugrąžina viską šią naktį.
Upė supila jūron savo sukauptą raudą.

Ištuštėjęs kaip apyaušrio uostas.
Valanda išplaukimo, ak, apleistasis!

Šaltais žiedlapiais lyja ant mano širdies.
O lūženų krūvos, nuožmios nuskendusių laivų kapinės!

Jumyse glūdi visos kautynės ir skrydžiai.
Iš čia kilo paukščiai, sparnuoti giedojimui.

Viską prarijote jūs, kaip atvėsusios tolumos.
Kaip jūra arba kaip laikas. Viskas čionai nuskendo!

Buvo valandos žavių bučinių, buvo glamonių akimirkos,
tarsi deglas liepsnojo ir geidulio metas.

Betgi locmano nerimas, aklas įsiūtis naro,
meilės drumsti svaiguliai, viskas tavy nuskendo!

Ten, miglotoje kūdikystėj, mano siela, pilna žaizdų ir lauksmo,
Tas, klajoklis ieškotojas – viskas tavy nuskendo!

Skausmą sutramdžiau, geidulius pažabojau,
Liūdesį nubloškiau, viskas tavy nuskendo!

Atsitraukė šešėlių siena,
aprimo geismai, jų triumfas.

Kūne, ak, kūne mano, moterį aš mylėjau ir ją praradau,
tau šią valandą tamsią skiriu šitą giesmę.

Tarsi vaza priglaudei tu begalinį švelnumą,
ir užmaršties begalybė sudaužė tave tarsi vazą.

Juoda, juoda vienatvė šiose salose,
tai tenai, moterie mano meilės, priglaudė tavo glėbys.

Buvai alkis ir troškulys, dar buvai vaisius.
Buvai skausmas, duženos ir dar buvai tu stebuklas.

O moterie, nežinau, kaip galėjai mane sulaikyti
žemėje savo sielos, glėbyje nukryžiuotą!

Mano geismas buvo galingas ir trumpas,
toks ūmus ir svaigus, degąs ir besotis.

Kapinės bučinių, liepsnoja dar tarsi katafalkai,
dega vynuogių kekės, skabomos paukščių.

O sukandžiotos lūpos, krūtys, šitiek bučiuotos,
O alkstantys dantys, o susipiną kūnai.

O be proto laukta sueitis, vilties ir galybės,
į kurią mes taip veržiamės ir sudūžtam.

Malonumas, skrajesnis negu vanduo arba miltai,
žodis, kursai spėja gimti tarp lūpų.

Tokia buvo lemtis, joje viskas prapuolė,
ten išblėso geismai, viskas tavy nuskendo!

O nuotekų vamzdi, į tave viskas sukrenta,
skausmo nepripažįsti, bangos tavęs neskandina.

Nuo bangos ant bangos krisdama dar degei ir giedojai,
tu stovėjai tvirta, dainavai kaip jūreivis deny.

Giesmėmis tu pražydai, veržeisi prieš srovę.
O nuotekų vamzdi, atviras šuliny, kartusai.

Blyškiaveidis aklys ir nevykėlis naras,
tu – klajoklis ieškotojas, viskas tavy nuskendo!

Dabar valanda iškeliavimo, šalta ir ilga,
kurią valdo naktis, jinai viską matuoja.

Jūros diržas triukšmingas visą krantą apjuosia.
Šaltos žvaigždės išnyra, juodi traukia paukščiai.

Ištuštėjęs kaip apyaušrio uostas.
Vieni atminų šešėliai vinguriuoja tarp rankų.

Ak, kaip viskas nutolsta. Ak, kaip viskas nutolsta.

Laikas išvykti ir man. Ak, apleistasai!

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10 / Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per 15 profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos 2 apsakymų knygelės.

Czesław Miłosz. Pasaulis (Naivioji poema)

2000 m. Nr. 1 / Vertė Sigitas Geda / Šį lyrinių eilėraščių ciklą versti paskatino sena Czeslawo Miloszo nuomonė: esą tai yra geriausia, ką jis per savo ilgą gyvenimą sukūręs… Prisimenu, kad panašias mintis poetas reiškė jau 1988-ųjų rugsėjį…

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Sigitas Geda. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 2 / Tai todėl dabar aš vienas imsiu staugti,
šaukti, verkti, dusti, aimanuoti,
kad visi kaip vienas kalbininkai
baigia jau papjaut lietuvių žodį.